- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-21
- Bylos Nr.
- e2A-473-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00625-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- J. Ž.
- Ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
- 2.6.15Dovanojimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. patikslintą ieškinį atsakovėms J. Ž. ir J. Ž. – V. dėl skolos, palūkanų priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir atsakovės J. Ž. priešieškinį A. L. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia bei skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. L. (toliau – ir ieškovė), galutinai suformulavusi reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės J. Ž. (toliau – ir atsakovė) 256 511,76 Eur skolą, 21 365,12 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti negaliojančia atsakovių J. Ž. ir J. Ž. – V. 2019 m. gegužės 6 d. sudarytą ir 2019 m. gegužės 8 d. įregistruotą Valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir VĮ Registrų centras) dovanojimo sandorį (toliau – ir dovanojimo sutartis) ir taikyti restituciją, priteisti solidariai ieškovei iš atsakovių J. Ž. ir J. Ž. – V. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė reikalavimus grindžia tuo, kad atsakovei nuosavybės teise priklausė butai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie buvo padovanoti atsakovei J. Ž. – V. Ieškovė šių butų įsigijimui ir įrengimui paskolino atsakovei 256 511,76 Eur. Atsakovė negrąžina pasiskolintų pinigų, dėl to ieškovė pateikė ieškinį teismui dėl šių lėšų priteisimo. Ieškovei pradėjus aktyviai spręsti skolos grąžinimo klausimą, atsakovė jai priklausančius butus 2019 m. gegužės 6 d. padovanojo atsakovei J. Ž. – V.. Ieškovės įsitikinimu, 2019 m. gegužės 6 d. sudarytas buto ((duomenys neskelbtini)) dovanojimo sandoris pažeidžia ieškovės (kaip atsakovės kreditorės) interesus, dėl to ieškovė prašė pripažinti šį sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana (Pauliana ieškinys) institutą. Pripažinus ginčijamą dovanojimo sandorį negaliojančiu, butas nuosavybės teise natūra turi būti grąžintas atsakovei.
Šalies argumentai
3. Atsakovė pateikė priešieškinį prašydama pripažinti atsakovės ir ieškovės 2011 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartį (toliau – ir dovanojimo sutartis) dėl 100 000 Eur apsimestine ir negaliojančia, pripažįstant sutartį pasaugos sutartimi ir priteisiant iš ieškovės atsakovės naudai 100 000 Eur, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 3 150,68 Eur palūkanas už laiku negrąžintas lėšas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priešieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Priešieškinyje nurodyta, kad atsakovė manė nesant saugu laikyti pinigus Lietuvoje, dėl to ji nusprendė ieškoti būdų laikinai dalį pinigų laikyti užsienio valstybėse. Tuo metu ieškovė gyveno ir dirbo Suomijoje, todėl buvo nuspręsta dalį atsakovės pinigų (100 000 Eur) laikinai pervesti pasaugoti ieškovei į banką Suomijoje. Kadangi ieškovės santykiai su jos tuometiniu sutuoktiniu jau buvo įtempti, dėl to buvo nuspręsta pinigų pervedimą įforminti kaip dovanojimą, nes tokiu atveju ieškovei skiriantis su sutuoktiniu, sutuoktinis neturėtų formalaus pagrindo reikalauti pusės atsakovės pervestos sumos. 2011 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartis buvo pasirašyta pas notarą. Visos ginčo šalys žinojo apie susitarimą pasaugoti pinigus. Dėl šių aplinkybių dovanojimo sandoris turi būti pripažintas apsimestiniu laikant jį pasaugos sutartimi. 2014 m. atsakovė sudarė preliminariąsias sutartis dėl butų pirkimo, o 2017 metais sudarė butų pirkimo sutartis. Tuomet atsakovė paprašė, kad ieškovė grąžintų pasaugai pervestus 100 000 Eur. Atsakovė neturėjo jokių priežasčių ir motyvų 2011 m. gruodžio 28 d. dovanoti dukrai 100 000 Eur, nes ieškovė jau turėjo tėvų jai nupirktą dviejų kambarių butą, ieškovė gyveno ir dirbo Suomijoje.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir papildomai patikslino likusius ieškinio reikalavimus. Ieškovė nurodė, kad atsakovė po ieškinio pateikimo grąžino 138 521,20 Eur; likusi negrąžinta skolos suma – 117 882,56 Eur; palūkanos paskaičiuotos (atėmus nepagrįstą 108 Eur sumą) nuo 256 403,76 Eur sumos skolos ieškinio pateikimo dienai už 1 metus ir 243 dienas sudaro 21 331,95 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 117 882,56 Eur skolą, 5 057,82 Eur palūkanas nuo 2019 m. gruodžio 8 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (122 940,38 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas; bylą dalyje dėl patikslinto ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovių sudarytą buto dovanojimo sandorį ir taikyti restituciją nutraukė; priešieškinį atmetė.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė suteikė atsakovei paskolą mokėdama už buto įrengimą; atsakovė buvo prisiėmusi įsipareigojimą pinigines lėšas grąžinti, net ir nesant raštu sudarytos paskolos sutarties ir aiškiai išreikšto įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo termino.
8. Apskųstame sprendime pažymėta, kad atsakovei sumokėjus dalį skolos (skola be palūkanų buvo 256 511,76 Eur, ieškovė pripažino nepagrįstai paskaičiuotą 108 Eur skolos dalį, atsakovė po ieškinio pateikimo grąžino 138 521,20 Eur), pagal patikslintus ieškinio reikalavimus prašoma priteisti suma yra 117 882,56 Eur. Atsakovė nesutiko su likusia skolos dalimi, vertindama, kad 100 000 Eur buvo grąžinta pagal pasaugos sutartį, reikalavimas priteisti 6 480,03 Eur nepagrįstas mokėjimo dokumentais, o mokėjimai padaryti pačiai ieškovei naudojantis butu, 7 344,30 Eur suma yra grąžinta ir į bylą pateikti tai patvirtinantys įrodymai.
9. Vertindamas prašomos priteisti 6 480,03 Eur sumos pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad dalis minėtos sumos susijusi su ieškovės atliktais mokėjimais už langus, palanges ir parketo montavimą butuose. Tai, kad pati atsakovė būtų sumokėjusi už minėtus daiktus ir darbus, rašytinių įrodymų nepateikta, tačiau teisminio nagrinėjimo metu atsakovė neneigė, kad langai, palangės ir parketas bute yra. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad už minėtus daiktus ir darbus sumokėjo ieškovė (kaip teigia, mokėjo grynais pinigais dizainerei), kuri organizavo ir vykdė butų remonto darbus nuo pat pradžios, t. y. nuo dizainerio paslaugų užsakymo, remonto darbų vykdymo iki baldų pirkimo.
10. Pasisakydamas dėl ieškovės atliktų komunalinių mokėjimų (2018 m. vasario 26 d.; 2018 m. kovo 27 d.; 2018 m. gegužės 25 d.; 2018 m. birželio 30 d. mokėjimai) teismas akcentavo, kad ieškovės galimybės nuo 2018 m. vasario iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio, kada atsakovės teigimu, ieškovė išsikraustė iš buto, gyventi bute, buvo itin ribotos dėl baldų nebuvimo, remonto darbų neužbaigimo. Įvertinus tai, kad, kaip pripažino atsakovė teisminio nagrinėjimo metu, buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbai nebuvo baigti iki 2018 m. birželio mėnesio, ieškovė su mažametėmis dukromis ten gyventi negalėjo, ieškovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo mokėti buto išlaikymo mokesčius, teismas už buto išlaikymą ieškovės sumokėtas sumas vertino kaip suteiktos paskolos dalis.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji yra grąžinusi dalį piniginių lėšų, 2017 m. rugsėjo 28 d. pervesdama ieškovei 1 500 Eur, o 2017 m. lapkričio 17 d. – 1 500 Eur., kadangi pavedimuose buvo nurodytos tikslinės paskirstys, t. y. pinigai skirti ne ieškovei, o jos vaikams.
12. Kvalifikuodamas ieškovės ir atsakovės teisinius santykius, teismas nustatė, kad ikiteisminio proceso metu apie pasaugai perduotus pinigus ir jų grąžinimą nebuvo kalbama. Be to, teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad apie pasaugos teisinius santykius (tokią teisinę galimybę) sužinojo konsultuodamasi su advokatu civilinę bylą dėl skolos priteisimo nagrinėjant teisme. Be to, teismas kritiškai vertino atsakovės argumentą dėl susirūpinimo pinigų saugojimu Lietuvos bankuose, kadangi nustatė, kad atsakovė tuo pačiu laikotarpiu laikė itin dideles sumas kituose Lietuvoje veikiančiuose bankuose.
13. Atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovės giminystės ryšį, aplinkybę, kad po tėvo (atsakovės sutuoktinio) mirties ieškovė atsakovės naudai atsisakė palikimo, teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovė, pasirašant dovanojimo sutartį, nebuvo sudariusios kito susitarimo, atspindinčio jų tikruosius ketinimus, t. y. susitarimo dėl piniginių lėšų pasaugojimo.
14. Apibendrinęs išdėstytą, pirmosios instancijos teismas atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį pasaugos sutartimi, priteisiant iš ieškovės atsakovei 100 000 Eur, ir ieškovei iš atsakovės priteisė 117 882,56 Eur skolą.
15. Nustatęs, kad ieškovė su atsakove nebuvo susitarusios dėl palūkanų dydžio, teismas 5 procentų įstatymines palūkanas skaičiavo nuo 2019 m. gruodžio 8 d. (reikalavimo grąžinti skolos sumą termino pabaigos) iki 2020 m. balandžio 30 d., t. y. ieškinio pateikimo teismui dienos (144 dienos), ir jos sudaro 5 057,82 Eur (256 403,76 x (144/365) x 5 proc. (0,05) = 5 057,82 Eur). Ši suma ir buvo priteista ieškovei iš atsakovės. Taip pat teismas nusprendė iš atsakovės ieškovei priteisti 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą 117 882,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
16. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies patikslinto ieškinio reikalavimų – reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovių 2019 m. gegužės 6 d. sudarytą dovanojimo sandorį ir taikyti restituciją – ir byla šioje dalyje nutraukė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovės priešieškinį, 2011 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartį pripažinti apsimestine ir negaliojančia, ją pripažinti pasaugos sutartimi, taikyti sutarčiai pasaugos santykiams taikomas taisykles ir pripažinti, kad 2017 m. ieškovei grąžinus 100 000 Eur atsakovei, pasaugos santykiai pasibaigė; atmesti ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos 105 795,95 Eur dalyje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas, nurodydamas, kad atsakovė dideles sumas laikė kituose bankuose, tačiau nenurodydamas protingų ir patikimų būdų laikyti dideles pinigų sumas, nepaneigia atsakovės nurodytų nuogąstavimų dėl bankų Lietuvoje saugumo, todėl šis teismo motyvas yra nepagrįstas.
17.2. Teismo argumentai apie tai, kad ieškovės finansinė padėtis užsienyje buvusi sunki ir reikėjo atsakovės finansinės paramos, yra visiškos teismo spekuliacijos, nepagrįstos bylos medžiaga ir prieštaraujančios bylos įrodymų visetui.
17.3. Visi ieškovės nurodyti motyvai, kodėl ji gavo dovanų 100 000 Eur, buvo paneigti įrodymais.
17.4. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad iki ieškinio pateikimo ieškovė iš atsakovės negavo jokio susirašinėjimo, kuriame būtų keliamas 100 000 Eur grąžinimo klausimas, ar kad ieškovės pretenzijos turėtų būti mažinamos 100 000 Eur suma, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai. Atsakovė daug kartų buvo nurodžiusi ieškovei, kad jos pretenzijos dydis turėtų būti mažinamas 100 000 Eur, kurie buvo 2011 metais pervesti pasaugoti.
17.5. Teismas, motyvuodamas savo sprendimą dėl priešieškinio (dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu) vartojo tariamojo sandorio terminiją ir teikė nuorodas į kasacinio teismo praktiką apie tariamuosius, o ne apsimestinius sandorius. Kadangi teismas ginčo santykiui taikė nesusijusias teisės normas, negalima laikyti, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
17.6. Dalis tenkinto ieškinio – 100 000 Eur – yra tiesiogiai susijusi su priešieškiniu dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir pripažinimu pasaugos sutartimi. Tenkinus priešieškinį, ši ieškinio dalis (100 000 Eur) turėtų būti atmesta. Likusi atsakovės ginčijama teismo priteista ieškinio dalis yra 5 795,95 Eur.
17.7. Už visų baldų transportavimą buvo paskaičiuota fiksuota suma, kurią sumokėjo ieškovė (20 Eur). Ieškovė išsivežė didžiąją dalį baldų (už 2 020 Eur, kas sudaro 70,14 proc. sąskaitos), iš atsakovės pareikalavo sumokėti už baldus, kurie liko atsakovei, todėl visų transportavimo kaštų priskyrimas ir priteisimas ir atsakovės yra nepagrįstas bei turėtų būti skaičiuojamas proporcingai atsakovei likusiems baldams.
17.8. Ieškinyje nurodyta 30 Eur didesnė suma už lovą, nei ieškovė už ją mokėjo. Be to, lovos ir čiužinio nebuvo ieškovės nurodytame bute, todėl teismo sprendimas priteisti 1 137,92 Eur už lovą ir čiužinį yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.
17.9. Ieškovė neįrodė atlikusi 600 Eur mokėjimą dizainerei, 2 550,00 Eur už duris ir palanges, 450,00 Eur už audinius, 1 400,00 Eur už parketo ir grindjuosčių montavimą, 1 000,00 Eur už UAB „TCH“ baldus, nepagrindė, kad už tai ji mokėjo savo lėšomis.
17.10. Teismas priteisė 5 057,82 Eur palūkanas nuo 2019 m. gruodžio 8 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. (144 dienas) jas skaičiuojant nuo teismo pripažintos pagrįstos pradinės ieškinio reikalavimų dalies 256 403,76 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ginčija dalį teismo sprendimo – 105 795,95 Eur – ieškovės pagrįsta pretenzijos suma buvo 150 607,81 Eur (256 403,76 – 105 795,95). Skaičiuojant palūkanas nuo šios sumos, gaunama 2 964,13 Eur. Todėl atsakovė taip pat skundžia teismo sprendimo dalį dėl 2 093,69 Eur palūkanų priteisimo (5 057,82 – 2 964,13).
17.11. Skirstant bylinėjimosi išlaidas, reikalavimo dėl actio Pauliana negalima laikyti pagrįstu. Atsakovė be teismo sprendimo sumokėjo ieškovei 110 283,25 Eur ir toks mokėjimas nebuvo susijęs su actio Pauliana ginčijamo sandorio objektų perleidimu (abu butai liko atsakovės J. Ž. – V. nuosavybe) – kas pagrindžia, kad realaus poreikio ginčyti turto perleidimą tarp atsakovių nebuvo.
17.12. Teismas nepagrįstai ieškovės naudai priteisė 57,67 Eur, sumokėtus VĮ Registrų centrui už butų pirkimo – pardavimo sutarčių kopijų pateikimą. Butų pirkimo – pardavimo sutartys su ieškiniu, kurį gavo atsakovės, nebuvo pateiktos, šių išlaidų sąsajumas bylos atžvilgiu nepagrįstas.
Atsiliepimas
18. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
18.1. Ieškovė byloje įrodė buvus aiškius dovanojimo sutarties sudarymo motyvus, ką ir patvirtino teismo sprendimas.
18.2. Atsakovė niekada neprašė ieškovės grąžinti pasaugai perduotų 100 000 Eur.
18.3. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovės pozicijos nenuoseklumą, kadangi siekiama, kad atsakovės skola ieškovei būtų sumažinta neva grąžintais pasaugai perduotais 100 000 Eur, tuo pačiu priešieškiniu reikalaujama iš ieškovės priteisti pasaugai perduotus 100 000 Eur. Tai reiškia, kad vadovaujantis atsakovės pozicija, ieškovė atsakovės naudai turėtų perduoti viso 200 000 Eur.
18.4. Atsakovė, tiek teikdama atsiliepimą į ieškinį, tiek priešieškinį, pati pasisakė dėl dovanojimo sandorio kaip tariamo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai aptarė ir tariamųjų sandorių reglamentavimą.
18.5. Faktą, kad ieškovė mokėjo už atsakovės ginčijamus daiktus, patvirtina bylos medžiaga. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde atsakovė pripažįsta, kad vis tik bute rado ir lovą „Soprano“, ir čiužinį, kuris yra netgi brangesnis nei ieškinyje nurodė ieškovė. Taigi atsakovė pripažino, kad ieškovė pagrįstai prašo skolos grąžinimo.
18.6. Atsakovė sumokėjo dalį skolos tik tuomet, kai ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo reikalavo ne tik skolos grąžinimo, bet ir pripažinti buto dovanojimo sandorį negaliojančiu. Tik iškilus grėsmei dėl šio sandorio, buvo sumokėta dalis skolos. Atsakovė turėjo visas galimybes grąžinti neginčijamą dalį skolos dar 2018 m., kai ieškovė pradėjo aktyviai spręsti skolos grąžinimo klausimą, arba gavusi oficialią pretenziją.
18.7. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 199 000 Eur. Ieškovė buvo įpareigota už šį reikalavimą sumokėti žyminį mokestį. Todėl teismas visiškai pagrįstai į ieškinio sumos skaičiavimą įtraukė 199 000 Eur.
18.8. Atsižvelgiant į teismo priimtą sprendimą ir patenkintą ieškovės reikalavimą priteisti skolą, teigtina, kad atsakovei negrąžinus dalies skolos ir ieškovei neatsisakius reikalavimo dėl actio Pauliana, būtų buvęs pagrindas tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Todėl teismas visiškai pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas atsižvelgdamas į ginčijamo buto pirkimo – pardavimo sandorio vertę.
18.9. Su bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais pateikta VĮ Registrų centro 57,67 Eur sąskaita yra už butų, esančių (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pateikimą. Šie duomenys buvo reikalingi rengiant ieškinį, todėl sumokėta suma yra tiesiogiai susijusi su ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
20. Byloje ginčas kilo dėl dovanojimo sutarties, sudarytos ieškovės ir atsakovės, vertinimo kaip apsimestinį sandorį, bei 5 795,95 Eur, kurių mokėjimo, atsakovės teigimu, ieškovė nepagrindė ar daiktų, neperduotų atsakovei, vertės.
Dėl dovanojimo sutarties negaliojimo apsimestinumo pagrindu
21. Šalys byloje sutinka, kad 2011 m. gruodžio 28 d. ieškovė ir atsakovė sudarė notarinę pinigų dovanojimo sutartį, kuria atsakovė padovanojo ieškovei 100 000 Eur. Tą pačią dieną buvo atliktas mokėjimo nurodymas. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu pripažino, kad ieškovė ir atsakovė, pasirašant ginčo dovanojimo sutartį, nebuvo sudariusios kito susitarimo, atspindinčio jų tikruosius ketinimus, t. y. susitarimo dėl piniginių lėšų pasaugojimo, kadangi atsakovė savo valia nusprendė padovanoti pinigus ieškovei, kuri dovaną priėmė, ir šalys sutartį patvirtino notariškai.
22. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktualu nurodyti kasacinio teismo išaiškinimus dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).
23. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
24. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė laikėsi pozicijos, kad pinigų dovanojimo sutartis, kuria atsakovė padovanojo ieškovei 100 000 Eur, iš tikrųjų yra pinigų pasaugos sutartis, sudaryta siekiant apsaugoti nuo praradimo atsakovės turimas lėšas, kadangi Lietuvoje veikiančios kredito įstaigos to negalėjo garantuoti, ir tai galėjo užtikrinti ieškovė, gyvendama užsienyje.
25. Ginčuose dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio apsimestinumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Taigi, pagal šią įstatymo normą, kai viena šalis teigia, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teigdama, kad sandoris yra ne toks, koks nurodytas sutartyje, sandorio šalis privalo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Todėl būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, jog tokia sutartis ir buvo sudaryta, nes CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009).
26. Vykdydama jai priskirtą įrodinėjimo pareigą, atsakovė apeliaciniame skunde ypač daug dėmesio skiria Lietuvoje veikiančių komercinių bankų patikimumo aptarimui, indėlių neigiamo pokyčio 2011 m. lapričio – 2012 m. sausio mėnesiais analizei, atsakovės galimybėms laikyti turimas santaupas įvairių bankų sąskaitose.
27. Nors šios aplinkybės ir galėtų pagrįsti pasaugos sutarties sudarymo motyvus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie būtų teisiškai reikšmingi tik tuo atveju, jei atsakovė galėtų įtikinamai paaiškinti, kodėl, sudarant dovanojimo sutartį, jei atsakovė neketino dovanoti pinigų ieškovei, nebuvo sudaryta būtent pasaugos sutartis, kuri tiksliai įtvirtintų šalių ketinimus sukurti konkrečius, aiškiai apibrėžtus santykius, ir užkirstų kelią bet kokiems ginčams ateityje. Atsakovė pateikė vienintelį dovanojimo sandorio sudarymo motyvą – garantija, jog ieškovės ir jos sutuoktinio skyrybų atveju, ieškovės sutuoktinis neturėtų jokių turtinių pretenzijų į 100 000 Eur. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pinigus perdavus ieškovei panaudos sutarties pagrindu, ieškovės sutuoktinis taip pat negalėtų į juos pretenduoti, kadangi piniginės lėšos netaptų ieškovės nuosavybe. Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 straipsnio 1 dalis).
28. Atsakovė, kaip ji nurodo, manydama, kad tik dovanojimo sutartis galės apsaugoti jos pervestas ieškovei lėšas nuo ieškovės sutuoktinio pretenzijų, galėjo kreiptis profesionalios pagalbos į kompetentingus asmenis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, t. y. atsakovė galėjo kreiptis į notarą dėl teisinės konsultacijos, kaip tiksliai įforminti šalių santykius, kad jie atitiktų tikrąją šalių valią ir ketinimus.
29. Nepateikus logiškai pagrįstų paaiškinimų dėl pasaugos sandorio nesudarymo, nėra teisiškai reikšminga, kokiomis sumomis ginčo sandorio sudarymo metu disponavo atsakovė, ar buvo saugu pinigines lėšas laikyti Lietuvoje veikiančiuose komerciniuose bankuose ir pan.
30. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškove, kad jos ir motinos ketinimas buvo sudaryti būtent dovanojimo, o ne pasaugos sutartį, pripažino, jog dovanojimo sandorio sudarymą sąlygojo ieškovės gyvenimas užsienyje su savo šeima be motinos finansinės paramos, sutuoktinių santykių konfliktiškumas, kas galėjo turėti įtakos šeimos finansinei gerovei; ieškovės ir atsakovės giminystės ryšys; 2011 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, kuria ieškovė (kaip ir kita atsakovės dukra) padovanojo atsakovei visas paveldėjimo teises į turtą ir turtines bei neturtines teises, likusias po tėvo A. Ž. mirties, sudarymas. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė išsamius prieštaravimus dėl kiekvienos nurodytos sąlygos, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, jie neįrodo apskųstame sprendime nurodytos pozicijos nepagrįstumo. Aptariamo konteksto ribose taip pat aktuali šioje nutartyje anksčiau nurodyta išvada dėl svarių argumentų, kodėl vietoje dovanojimo sutarties negalėjo būti (jei buvo tokia šalių valia) sudaryta pasaugos sutartis, teismui nepateikimo.
31. Taip pat nurodytina, kad svarbiausią dovanojimo sutarties sudarymo aspektą atskleidžia būtent ieškovės ir atsakovės giminystės ryšys (motina ir dukra) ir jų žmogiškieji santykiai, kas dažnu atveju būna savarankiškas ir pakankamas dovanojimo veiksmo pagrindas. Šioje byloje buvo neginčytinai nustatyta, kad ieškovė, kaip ir atsakovė J. Ž. – V., buvo finansiškai remiama savo motinos (atsakovės). Tai parodo automobilio pirkimo, piniginių lėšų anūkams pervedimo ir t. t. faktas.
32. Be to, teisėjų kolegija kaip vieną iš galimų dovanojimo sutarties sudarymo motyvų pripažįsta ir ieškovės visų paveldėjimo teisių į turtą ir turtines bei neturtines teises, likusias po tėvo A. Ž. mirties, dovanojimą atsakovei, kas buvo atlikta prieš du mėnesius iki ginčo sutarties sudarymo. Nors atsakovė ir teigia, kad ši aplinkybė negali patvirtinti 100 000 Eur neatlygintino suteikimo ieškovei, nes atsakovė turėtų ir kitai savo dukrai padovanoti atitinkamą pinigų sumą, tačiau teismui nėra ir negali būti žinomi visi atsakovę ir atsakovę J. Ž. – V. siejantys susitarimai, susiję su paveldėjimo teisių perleidimu. Tokiu būdu negalima besąlygiškai pripažinti, kad paveldėjimo teisių dovanojimo faktas nepagrindžia dovanojimo sutarties priežastingumo.
33. Atsakovė apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo motyvą, kad ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje atsakovė, susirašinėdama su ieškove dėl ginčijamų sumų grąžinimo, nereikalavo dukros grąžinti pasaugai pervestas pinigines lėšas, laiko nelogišku. Atsakovė vadovaujasi mokėjimo pavedimuose, kuriais ieškovė atsakovei pervedė 198 321,18 Eur, nurodyta paskirtimi „Pagal susitarimą“, kas, atsakovės teigimu, atitiko šalių susitarimą grąžinti pasaugoti gautus 100 000 Eur ir papildomai paskolinti 98 321,18 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, mokėjimo paskirtyje nesant aiškios nuorodos į 100 000 Eur dovanojimą, atsakovė be pagrindo plečiamai aiškina frazę „Pagal susitarimą“ ir ją taiko būtent ginčo sumai, kadangi ši formuluotė gali būti taikoma bet kokiam ieškovės ir atsakovės sudarytam susitarimui, pvz., dėl paskolos sudarymo.
34. Atsakovės apeliavimas į 2019 m. jos ir ieškovės susirašinėjimus taip pat neįrodo aptariamo argumento klaidingumo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad ji iki konflikto su ieškove pradžios reikalavo grąžinti 100 000 Eur ar kad būtų siekusi šios sumos įskaitymo į prašomą grąžinti sumą. Tai, kad atsakovė 2019 m. lapkričio 19 d. atsakyme į ieškovės pretenzija remiasi 100 000 Eur pervedimo ieškovei faktu, neįrodo, jog atsakovė ir iki nesusitarimų su ieškove, jos ketinimo kreiptis į profesionalius teisininkus dėl ginčo perkėlimo į teismą pradžios, prašė grąžinti šią sumą. Kaip matyti iš 2019 m. rugsėjo 4 d. ieškovės ir atsakovės J. Ž. – V. susirašinėjimo, pastaroji jau tuo metu nesutiko su ieškovės skaičiavimu dėl ieškovės į butus investuotų lėšų. Atsakovės J. Ž. – V. siūlymas atsakovei patikslinti kablelius po tūkstančių ir šimtų tūkstančių, priešingai nei teigia atsakovė, nereiškia nuorodos į atsakovės suteiktus ieškovei 100 000 Eur ir reikalavimą atsižvelgti į šią sumą ją išminusuojant iš visų investuotų lėšų. Teisėjų kolegijos toks pašymas suprantamas kaip siūlymas peržiūrėti ieškovės nurodytą sumą tikslinant tūkstančių ar šimtų tūkstančių skaitmenų dalis.
35. Apeliaciniame skunde vadovaujamasi atsakovės ir ieškovės 2019 m. spalio 24 d. SMS žinute, kur atsakovė klausia ieškovės, ar ieškovė, skaičiuodama butų įrengimo sąmatą, į ją įtraukė atsakovės jai pervestus pinigus po sutuoktinio (tėvo) mirties. Šio susirašinėjimo atsakovė nebuvo pateikusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė juo remiasi tik apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente, jo neprideda ir neprašo prijungti prie bylos. Esant tokioms aplinkybėms, dėl šio susirašinėjimo išsamiau nepasisakoma.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nutartyje nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neįrodė savo teiginių dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu patikimais įrodymais, o aplinkybių visumos vertinimas iš esmės juos (teiginius) paneigia (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad 100 000 Eur dovanojimas ieškovei atitiko dovanotojos (atsakovės) valią ir kad dovanojimas buvo motyvuotas bei susijęs priežastiniu ryšiu su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
37. Pritartina atsakovei, kad pirmosios instancijos teismas priimtame procesiniame sprendime vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kurie suformuoti nagrinėjant bylas dėl sandorių pripažinimo tariamais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-337/2008, Nr. 3K-3-418/2008), o ne apsimestiniais, kaip yra nagrinėjamu atveju. Tačiau ši aplinkybė nevertintina kaip galėjusi turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, ir nėra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą, nes bylą nagrinėjęs teismas, nepripažinęs dovanojimo sutarties apsimestiniu sandoriu, teisingai taikė CK 1.87 straipsnį, tinkamai nustatinėjo svarbius šio klausimo nagrinėjimui faktus, ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, su kuriuo sutinka apeliacinės instancijos teismas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio tenkinimu
38. Atsakovė apeliaciniame skunde ginčija iš jos ieškovei priteistą 5 795,95 Eur sumą, kuri yra susijusi su ieškovės patirtomis išlaidomis vykdant atsakovei priklausančių butų remonto, įrengimo darbus.
39. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas, padaręs labiau tikėtiną išvadą, kad už darbus ir prekes, už kurias nėra pateikta mokėjimą patvirtinančių dokumentų, mokėjo ieškovė, kadangi nėra pateikta duomenų, patvirtinančių kitų asmenų vykdytus pervedimus, pažeidė įrodinėjimo pareigos taisyklę.
40. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Be to, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.
41. Susipažinus su apskųsto sprendimo turiniu nustatyta, kad ginčijama išvada padaryta atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl įrodymų, patvirtinančių ieškovės susitarimus su tiekėjais, jos atliekamus mokėjimus už tam tikrų medžiagų įsigijimą, darbų užsakymą, egzistavimo. Dar daugiau, teismas nenustatė, kad būtent atsakovė būtų mokėjusi už prašomus atlyginti darbus ar medžiagas, ar kad tai įvykdytų kitas asmuo. Šių aplinkybių visuma, o ne vien tai, kad byloje nėra nustatyta asmenų, atlikusių mokėjimus, suponavo logišką išvadą dėl būtinybės atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas. Savo ruožtu atsakovė teigianti, kad ji nuo banko sąskaitos nusiimdavo pinigus ir juos tiesiogiai ar per kitus asmenis perduodavo ieškovei atsiskaitymui su darbininkais, tiekėjais, turėjo pateikti teismui tai patvirtinančius duomenis, ko šiuo atveju padaryta nebuvo.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 – 178, 185 straipsniai). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė priešingas atsakovės nurodytoms, išvadas, nereiškia jų nepagrįstumo.
43. Viena iš sumų, kurią ginčija atsakovė, yra 14,03 Eur, susijusi su baldų transportavimu. Atsakovės teigimu, ieškovei išvežus 70,14 proc. baldų, ji negali prašyti atlyginti visus transportavimo kaštus (20 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baldų pristatymo kaina šiuo atveju nepriklausė nuo jų kiekio, t. y. vežant tik atsakovei paliktus baldus, ji būtų patyrusi tokias pačias išlaidas. Todėl nėra racionalu baldų pristatymą skaičiuoti pagal šalims atitekusių daiktų proporciją.
44. Ieškovė byloje suformulavo reikalavimą dėl 1 137,92 Eur priteisimo už ieškovės įsigytą ir atsakovei atitekusią lovą (Soprano) ir čiužinį Multivega. Pirmosios instancijos teismui šį prašymą pripažinus pagrįstu, atsakovė jį kritikuoja apeliuodama į šių daiktų nebuvimą bute (duomenys neskelbtini)), brangesnės lovos ir čiužinio, buvusių kitame bute ((duomenys neskelbtini)), išlaidų atlyginimą, 30 Eur daiktų kainos padidinimą. Kaip matyti iš UAB „Lonas“ 2018 m. balandžio 17 d., 2018 m. balandžio 18 d. sąskaitų išankstiniam apmokėjimui, lovos Soprano vertė yra nurodyta 756 Eur, čiužinio Multivega – 381,92 Eur (viso 1 137, 92 Eur). Būtent ši suma buvo atlyginta ieškovei iš atsakovės, ir teisėjų kolegija nenustatė pagrindo su tuo nesutikti.
45. Kalbant apie ieškovei iš atsakovės už tam tikrų baldų įsigijimą priteistas lėšas pažymėtina, kad byloje nesant objektyvių galimybių besąlygiškai nustatyti, kaip ieškovė ir atsakovė pasidalino namų apyvokos daiktus, teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės reikalaujamų lėšų už juos priteisimo, vadovaujasi ieškovės į bylą pateiktais mokėjimo nurodymais bei PVM sąskaitomis faktūromis, pagrindžiančiomis ieškovės atitinkamų išlaidų už jų įsigijimą patyrimą.
46. Analogiškai spręstina ir dėl ieškovės prašomos atlyginti 1 000 Eur už UAB „TCH“ baldus. 2018 m. liepos 2 d. SEPA mokėjimo orderis patvirtina 1 000 Eur avanso už baldus pagal užsakymą pervedimą. Nors atsakovė ginasi argumentu, kad šių baldų ji nematė, byloje esant įrodytai avanso pervedimo aplinkybei, bei nesant galimybių įsitikinti atsakovės teiginio pagrįstumu, vertintina, kad atsakovės nesutikimas su šia suma nėra įrodytas.
47. Atsakovė ginčija ieškovės UAB „Landero“ grynaisiais pinigais sumokėtus 1 400 Eur. Byloje nustatyta, kad UAB „Landero“ 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė ieškovei komercinį pasiūlymą 4 616,42 Eur sumai už parketo ir klijų įsigijimą; 2017 m. liepos 20 d. – 2 446,14 Eur; 2017 m. rugpjūčio 17 d. – 3 292,30 Eur sumai. Byloje esantis ieškovės ir UAB „Landero“ elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovės bute buvo paklotas parketas, tačiau ieškovė liko nepatenkinta darbų kokybe. Mokėjimo pavedimais ieškovė UAB „Landero“ sumokėjo 3 966,15 Eur. Esant patvirtintam parketo, grindjuosčių montavimo bei atsiskaitymo už medžiagas, darbus faktui, nesant duomenų apie ieškovės prievolės atsiskaityti su UAB „Landero“ neįvykdymą, teisėjų kolegija mano nesant prielaidų abejoti ieškovės šiam juridiniam asmeniui sumokėta 1 400 Eur grynaisiais pinigais suma.
48. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės keliamą klausimą dėl 600 Eur priteisimo už dizainerės R. M. paslaugas nustatė, kad 2016 m. kovo 4 d. ieškovė su UAB „Dizu“, kurią atstovavo R. M., sudarė Interjero projekto sutartį Nr. 29/02-2016. Šios sutarties pagrindu įmonė 2017 m. lapkričio 13 d. išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą 1 150 Eur sumai. 2017 m. lapkričio 19 d. ieškovė mokėjimo pavedimu sumokėjo dizainerei 550 Eur, mokėjimo paskirtyje mokamą sumą įvardijusi kaip „skola“. Nors byloje nėra duomenų apie 600 Eur grynaisiais pinigais R. M. sumokėjimą, tačiau vadovaujantis aptartomis aplinkybėmis darytina išvada dėl šio fakto buvimo, kas suponuoja 600 Eur iš atsakovės ieškovei priteisimą.
49. Ieškovė, reikalaudama priteisti jai 450 Eur už audinius, pirmosios instancijos teismui pateikė dizainerės ir tiekėjos susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad ieškovei siūlomo audinio kaina yra 450 Eur. Todėl nesutiktina su atsakove, kad byloje nėra minėtos sumos pagrindimo. Ieškovei prašant atlyginti jai būtent šią sumą, atsakovės kritika dėl šios sumos nepagrįstumo yra atmestina.
50. Vadovaujantis tokiu pačiu motyvu nesutiktina su atsakove, kad ieškovė nepagrindė 2 550 Eur už duris ir palanges sumokėjimo. Būtent tokia suma buvo nurodyta 2018 m. sausio 23 d. paskaičiavimuose, pateiktuose ieškovei. Atsakovė byloje neginčijo durų ir palangių butuose įdėjimą, todėl ieškovei pateikus šių daiktų pirkimo ir įmontavimo pasiūlymą, pripažintina, kad būtent ji turėjo mokėti už suteiktas prekes bei paslaugas, ir pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs atsakovę atlyginti ieškovei 2 550 Eur, priėmė pagrįstą sprendimą.
51. Atmetus bet kokį atsakovės apeliavimą į pagal ieškinį neteisingai priteistas sumas, apeliacinės instancijos teismas apskųstą sprendimą dėl 5 795,95 Eur iš atsakovės ieškovei priteisimo pripažįsta logišku ir teisingu.
52. Teisėjų kolegija, nenustačiusi prielaidų sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl priešieškinio nepagrįsto atmetimo ir 5 795,95 Eur iš atsakovės ieškovei priteisimo, šiame procesiniame sprendime nepasisako dėl apeliacinio skundo išvestinių reikalavimų, kuriais prašoma sumažinti iš atsakovės ieškovei priteistinų palūkanų dydį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme
53. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškinio sumą, nurodė, kad ji yra lygi 476 876,88 Eur (277 876,88 Eur (skola ir palūkanos) + 199 000 Eur (buto dovanojimo sandorio actio Pauliana pagrindu nuginčijimas)), todėl sprendė, jog ieškovės reikalavimai buvo tenkinti 96,56 proc., ir vadovaudamasis šia proporcija priteisė šalims bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
54. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neturėjo vertinti ieškovės turtinio reikalavimo (199 000 Eur) dėl buto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kadangi realaus poreikio ginčyti nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį nebuvo, o atsakovė iki teismo sprendimo priėmimo sumokėjo ieškovei 110 283,25 Eur.
55. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingas patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys tenkinamas iš dalies; CPK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ir paduodant apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Rekomendacijos).
56. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje aiškinama, kad civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastį, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018).
58. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad ieškovė reikalavimo taikyti actio Pauliana institutą atsisakė atsakovei atlyginus ieškovei 138 521,20 Eur. Taigi, šis reikalavimas buvo eliminuotas ne dėl jo akivaizdaus nepagrįstumo, o dėl atsakovės dalies ieškinio reikalavimų tenkinimo.
59. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas priežastis, dėl kurių susidarė ieškovės bylinėjimosi išlaidos, susijusios su 199 000 Eur reikalavimu dėl buto dovanojimo sutarties nuginčijimo, sprendžia, kad ieškovės elgesys teikiant prašymą dėl actio Pauliana instituto taikymo, atitiko CPK nustatytas normas, ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Vien tai, kad ieškovė, atsakovės teigimu, atsisakė taikaus ginčo sprendimo būdo, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, kas leistų nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.
60. Atsakovė klysta teigdama, kad 57,67 Eur išlaidos, sumokėtos VĮ Registrų centrui už butų pirkimo – pardavimo sutarčių kopijų pateikimą, nėra susijusios su nagrinėjamu ginču. Iš ieškovės atstovei išrašytos VĮ Registrų centro 2020 m. gegužės 18 d. išankstinės sąskaitos matyti, kad 57,26 Eur suma suformuota už paiešką NTR duomenų bazėje, dokumentų, susijusių su butais, esančiais (duomenys neskelbtini), kopijų parengimu. Tos pačios dienos mokėjimo nurodymas įrodo 57,67 Eur sumokėjimą valstybės įmonei. Pritartina ieškovei, kad šių dokumentų reikėjo formuojant ieškinio reikalavimą dėl actio Pauliana instituto taikymo, kas visiškai pateisina aptariamų duomenų iš VĮ Registrų centras gavimo būtinumą.
Dėl procesinės bylos baigties
61. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui išspręsti aktualias materialiosios teisės normas, atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
62. Kadangi atsakovės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
63. Ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo priteisti iš atsakovės 2 000 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį įrodymą – 2020 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymą Nr. 784.
64. Pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 1 795,30 Eur (1 381 Eur x 1,3). Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad atsakovės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, bei į tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodomą dydį, sprendžia, kad ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ieškovei iš atsakovės priteisiant 1 795,30 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 795,30 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.