Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2015-09-08 vykusio teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad išsamiai susipažinti su sutartimi nebuvo galimybės, ieškovas paaiškino, jog tai paprasta sutartis, todėl atsakovė ją ir pasirašė, o punktų dėl baudų nematė, apie juos sužinojo tik baigiantis bandomajam laikotarpiui iš kolegų. Nurodė, jog po sutarties pasirašymo atsakovei elektroniniu paštu buvo atsiųstas pranešimas apie tolimesnius jos veiksmus, individualios veiklos registravimą. Ieškovas nurodė, jog bandomojo laikotarpio metu atsakovei bus mokamas 1100 Lt užmokestis, o jam pasibaigus – atsakovė dirbs pati, bus aptariami priedai ir kita. Iš tokių ieškovo paaiškinimų, atsakovė susidarė įspūdį, jog bandomojo laikotarpio metu dirba kaip UAB „Reon“ darbuotoja, o vėliau vykdys individualią veiklą. Pažymėjo, jog po bandomojo laikotarpio UAB „Reon“ išrašomos kitokios sąskaitos faktūros. Paaiškino, jog atsakovė pasirašė sutartį su buhalterine įmone, telekomunikacijų įmone, tačiau jokių planų rinktis nebuvo galima, buvo parodytos sutartys, kurios sudaromos su klientais, taip pat atsakovei buvo trumpai parodytos fotoaparato funkcijos, nuotraukų apdorojimo programa, parodyta kaip naudotis duomenų baze. Paaiškino, jog pati atliko kelis skambučius, susitarė dėl susitikimo, kitą dieną pati sudarė pačią pirmą sutartį, tuo apmokymai ir baigėsi. Nurodė, jog darbe reikėdavo sėdėti iki 20-21 val., buvo paaiškina, jog už nedalyvavimą susirinkimuose gali būti skiriamos baudos, visą laiką vykdoma veikla buvo kontroliuojama ieškovo. Paaiškino, jog E. K. yra asmuo, kuris vykdė atrankas, jis parodė, kaip reiktų naudotis fotoaparatu, įrašė programas, parodė kaip talpinti skelbimą, prižiūrėjo ką atsakovė daro, teikdavo pastabas dėl skambučių kiekio, tačiau jokių pardavimo metodikų neaiškino, lankstinukų, kompaktų ar medžiagos nesuteikė, su E. K. važiavo į vieną butą dėl fotografavimo, daugiau su atsakove į objektus niekas nevažiavo, nuotraukų į Facebook profilį niekas netalpino, nes atsakovė jo paprasčiausiai neturėjo, jokios mokymų medžiagos iš ieškovo negavo, už ją nepasirašė. Kontaktų bazė gal ir buvo, bet atsakovė ja nesinaudojo. Nurodė, jog pati lankėsi mokymuose savo sąskaita, nes norėjo labiau susipažinti su darbo specifika, tobulėti, prašėsi, kad būtų išleista iš darbo. Apmokymai nevyko keletą savaičių kaip teigia ieškovas, buvo trumpai parodyta kaip fotografuoti, įdiegtos programos ir atsakovė pradėjo pati dirbti pilnu tempu. Paaiškino, jog dabar dirbs personalo atrankų asistente, nuo to laiko kai išėjo iš UAB „Reon“ su nekilnojamu turtu nedirbo, po poros mėnesių nuo sutarties nutraukimo grįžo į seną darbovietę, kurioje dirbo su pardavimais. Ieškovas, nutraukiant sutartį, nieko apie nekonkuravimą nekalbėjo. Pasirašant aktą dėl sutarties nutraukimo pokalbis vyko dvi valandas, atsakovės prašymu buvo įtrauktas punktas, jog ji su bauda nesutinka, šį aktą pasirašė, nes norėjo kuo greičiau baigti santykius su UAB „Reon“. Pažymėjo, jog apie mokėjimus už apmokymus niekas neįspėjo. Paaiškino, jog kartu dirbo 18 žmonių, darbuotojų kaita vyko nuolat. Nurodė, jog kolegos konsultuodavo, jei kildavo kažkokių klausimų, administracijos kaip tokios nebuvo, E. K. bei jo sesė, dalyvavo atrenkant žmones ir juos prižiūrėdavo.

2015-09-08 vykusio teismo posėdžio metu liudytoja A. N. paaiškino, jog su atsakove dirbo UAB „Reon“. Įsidarbinus UAB „Reon“ buvo pasakyta išsiimti individualios veiklos pažymą, teistumo pažymą. Pradėjus dirbti buvo aprodytos ieškovo patalpos, parodyta kur kas dirba, kur viskas sudėta, parodyta kaip naudotis fotoaparatu, kaip fotografuoti, kaip veikia sistema ir liudytoja pradėjo dirbti. Tokie apmokymai būdavo kasdien gal po pusvalandį ar valandą, labai trumpai viską parodydavo, kartais kalbėdavosi su Egidijumi, kartais su kitais darbuotojais, tačiau mokymais to nepavadintų, nes jokių sertifikatų, pažymėjimų negavo. Paaiškino, jog po kelių dienų pradėjo dirbti, buvo suteikta prieiga prie bazės, liudytoja pradėjo skambinti klientams. Neatvykus į darbą 8 valandą, iškart darbuotojo buvo ieškoma, rašomos žinutės, susirinkimuose dalyvauti buvo privaloma, kita veikla užsiimti nebuvo galima. Nurodė, jog Bendradarbiavimo sutartis buvo įvardyta darbo sutartimi. Išėjusi iš UAB „Reon“ liudytoja kompensacijos nemokėjo, nes pasirašydama sutartį klausė dėl baudos, tačiau buvo paaiškinta, kad atidirbus dvi savaites mokėti nieko nereikės. 2015 metų pavasarį liudytoja kreipėsi į ieškovą dėl baudos, tačiau jokio atsakymo iš jo negavo, ar dėl jos buvo kreiptasi į teismą nežino. Liudytoja po poros savaičių darbo buvo supažindinta su mokymų medžiaga „Kodėl aš dirbu pagal rekomendacijas“, buvo kalbama apie planus ir vizualizacijas, gal dar žodžiu buvo kažkas papasakota, jokių plokštelių negavo. Ieškovo mokamas 1100 Lt nebuvo atlyginimas, tai tiesiog suteikiami pinigai, dėl jų turėjo būti tariamasi, tačiau derybų nebuvo. Po trijų mėnesių darbo santykiai nepasikeitė, tačiau liudytoja pati rinkosi sau procentą, gaudavo 60 proc. nuo jos sudarytų sutarčių, o įmonė – 40 proc. Per bandomąjį laikotarpį išrašinėjo sąskaitas faktūras, bandomuoju laikotarpi jose buvo įmonės pavadinimas, vėliau jau liudytojos vardas, pavardė. Paaiškino, jog apie nekonkuravimo sąlygą žinojo, nes pasirašant sutartį liudytojai buvo kilęs dėl jos klausimas, pokalbių apie kompensaciją dėl nekonkuravimo nebuvo. Nurodė, jog UAB „Reon“ siuntė liudytojai pretenziją, tačiau atsakovė jiems atrašė ir daugiau raštų iš ieškovo negavo.

2015-09-08 vykusio teismo posėdžio metu liudytoja J. B. paaiškino, jo su atsakove dirbo UAB „Reon“. Darbo pokalbis vyko trimis etapais, apie individualios veiklos vykdymą pasakojama nebuvo, todėl liudytoja galvojo, jog tai bus įprasta darbo vieta. Paaiškino, jog apie individualią veiklą sužinojo pasirašiusi darbo sutartį, kuri kaip vėliau paaiškėjo buvo bendradarbiavimo sutartis, su šia sutartimi supažindinta nebuvo. Pirmąją dieną buvo suteiktas instruktažas, supažindinta su pačia darboviete, pristatyta pati sistema, suteikti prisijungimai ir prasidėjo savarankiškas darbas. Paaiškino, kad yra girdėjusi kalbant apie kompaktinius diskus, tačiau jų negavo. Fotografavimo mokymų buvo vienas lapas, kuriame trumpai aprašyti terminai, taip pat gavo argumentų ir prieštaravimų sąrašą, kuriame nurodyta, ką konkrečiose situacijose reiktų atsakyti klientams. Nurodė, jog E. K. įmonėje buvo atsakingas už naujokus, prižiūrėjo jų darbą, kad atvyktų laiku, kad būtų atliekamas tam tikras skambučių kiekis per dieną, jis iš esmės kontroliavo naujus darbuotojus, skatino juos. Sutartis buvo pristatoma kaip standartinė, jos sąlygų niekas neaptarinėjo. Paaiškino, jog punktą dėl baudos matė, tačiau buvo paaiškinta, kad niekas jos nereikalaus. Pirmi trys mėnesiai buvo bandomasis laikotarpis, buvo mokama 1 000 Lt, visiems buvo tos pačios sąlygos nustatytos, tačiau to laikotarpio metu niekas nesakė, kokios bus sąlygos vėliau. Apie tai, kad nutraukus sutartį bandomuoju laikotarpiu reikės mokėti baudą, niekas nesakė, jis buvo pristatomas kaip laikotarpis, kurio metu bus tobulinama technika, darbo būdai, per kurį nauji darbuotojai supras ar darbas jiems tinka, o jei netinka – galės išeiti. Paaiškino, jog pas ieškovą dirbti pradėjo 2014 metų rugpjūtį, o oficialiai pranešė, kad nori išeiti 2015 metų vasarį, tačiau prašymas buvo ignoruojamas, jo niekas nepasirašė. Nurodė, jog susiradus kitą darbovietę pranešė, kad išeina, ieškovas pradėjo reikalauti atidirbti 2 savaites, liudytoja darbe tas 2 savaites buvo. Pažymėjo, jog baudos ieškovas reikalavo, tačiau liudytoja jos nemokėjo, gavo pretenziją, tačiau atsakius į ją, daugiau nieko iš ieškovo negavo.

2015-09-08 vykusio teismo posėdžio metu liudytojas E. K. nurodė, jog bendradarbiauja su UAB „Reon“, pažįsta atsakovę, buvo jos koordinatorius. Kiekvienam naujam komandos nariui yra paruošti baziniai mokymai, pirmą savaitę mokoma teorijos, teikiama teorinė medžiaga, perduodamos žinios kaip reikia veikti šioje srityje, bendrauti su klientais, supažindinama su programomis, kuriomis naudojamasi brokerio veikloje, kaip dėti skelbimus, fotografuoti, apdoroti nuotraukas ir kita. Taip pat suteikiama pardavimų medžiaga, važiuojama kartu į susitikimus, kad naujokas pamatytų kas yra daroma. Suteikiama informacija bei medžiaga apie aktyvios pardavimus, naujokai supažindinami su vidine sistema. Atsakovei visas šis paketas ir buvo suteiktas. Gautos žinios, kaip pavyzdžiui pardavimo, bendravimo su klientais įgūdžiai, kaip bazinės žinios gali būti panaudotos įvairiose srityse. Paaiškino, jog klausosi naujų darbuotojų pokalbių, teikia jiems konsultacijas, pastabas, šis darbas vyksta nuolat. Nurodė, jog šioje srityje veikia jau 4 metus, su pardavimais dirba beveik 7 metus. Atlygį, už tai, kad apmokė atsakovę gavo, tačiau pažymėjo, jog liudytojo atlygis priklauso nuo to, kaip darbuotojui sekasi, nuo jo apyvartos. Paaiškino, jog rinkoje tokie mokymai galėtų kainuoti apie 800 eurų. Nurodė, jog kvalifikacijos teikti apmokymus įgijęs nėra, mokymų kitiems subjektams parduoti nebandė. Pažymėjo, jog dėl apmokymų individualios veiklos pažymos neturi. Pripažino, jog oficialiai apmokymų jokių neteikia. Darbuotojai gauna ne tik mokymus, tačiau ir įmonės reputaciją, darbo priemones, vietą, kurioje gali veikti. Už pastaruosius mokėti nereikia, kaip ir už dalį skelbimų. Naujiems brokeriams suteikiamas dokumentų paketas, kurie reikalingi veikloje, sudėta visa patirtis, kaip reiktų elgtis vienu ar kitu atveju, kur kreiptis dėl reklamos ir kitais klausimais, o suteikdiant medžiagą nereikalauja niekur pasirašyti. Vienu metu kuruoja iki 10 darbuotojų, dirbančių ilgesnį ar trumpesnį laiką, tačiau vienu metu kuruojamas vienas naujas žmogus. Paaiškino, jog pagrindinė liudytojo veikla yra komandos narių mokymas, o turint laisvo laiko – brokerio paslaugų teikimas. Nurodė, jog atlyginimas priklauso nuo naujoko rezultatų. Pažymėjo, kad darbo valandos nėra griežtai apibrėžtos, pats darbuotojas sprendžia kiek laiko skirti darbui. Kiek kartų vyko su atsakove į susitikimus su klientais pasakyti negalėjo. Nurodė, jog kompaktus turėjo įteikti atsakovei, tačiau ar įteikė negalėjo patvirtinti. Mokymų medžiagą perka įmonė. Pažymėjo, jog pirmiausia naujam darbuotojui suteikiama visa medžiaga, įdiegiamos programos ir tik vėliau pradedami apmokymai. Paaiškino, jog sąskaitoje faktūroje Nr. 003 nurodytos už koordinavimą gautos pajamos, o kada išrašyta 2014-10-31 sąskaita bei kodėl sąskaitoje bei užskaitymo akte sumos nesutampa, liudytojas paaiškinti negalėjo, nurodė, jog dažniausiai buhalterija ruošia šiuos dokumentus bei užskaitymo aktus, darbuotojai pasirašo. Nurodė, jog darbo skelbimus talpina personalo atrankos vadybininkas, tačiau tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis su atsakove skelbimą galėjo talpinti ir liudytojas. Paaiškino, jog atlygio už mokymus liudytojas neprašo, jis ateina vėliau nuo darbuotojo darbo rezultato. Nurodė, jog UAB „Reon“ už mokymus liudytojui nemoka, nuo naujo žmogaus darbo liudytojas gauna procentą, iš kurio ir susidaro atlyginimas. Atlyginimą gauna už koordinavimą bei už tai, kaip žmogus įsisąmonino visą medžiagą. Pažymėjo, jog koordinavimas prasideda nuo mokymo, mokymai įeina į koordinavimo funkciją. Nurodė, jog mokymų vertė yra vienoda, nes visi naujai priimti žmonės gauna tuos pačius mokymus, kurie kainuoja apie 800 eurų. Liudytojui už atsakovės mokymus pirmą savaitę UAB „Reon“ nieko nesumokėjo, vėliau, kai atsakovė pradėjo vykdyti veiklą, liudytojas gavo atlygį nuo atsakovės apyvartos, 1200 Lt už atsakovės mokymus liudytojas negavo. Pakartotinai pažymėjo, jog visą mokymų medžiagą įteikė tiek atsakovei, tiek liudytojoms A. N., J. B., o kodėl šios teigia, jog nieko negavo paaiškinti negali, medžiagos perdavimas niekaip nebuvo fiksuotas. Sąskaitoje faktūroje įrašytas sumas laiko atlygiu už mokymus, priežiūrą ir koordinavimą.

2015-09-08 vykusio teismo posėdžio metu liudytojas K. M. nurodė, kad su atsakove buvo kolegos UAB „Reon“. Pasirašė su ieškovu darbo sutartį, jokių baudų dėl išėjimo anksčiau laiko akcentuota nebuvo. Tik po to, kai pasirašė sutartį, ieškovas pranešė, kad reikia išsiimti individualios veiklos pažymėjimą. Išsiėmė individualios veiklos pažymėjimą, teistumo pažymą. Ieškovas stengėsi, kad darbuotojai ateitų kuo anksčiau, išeitų kuo vėliau, buvo nurodoma, ką daryti ir darbuotojai tai darydavo. Paaiškino, kad jokie apmokymai nebuvo teikiami, klausėsi kaip darbuotojai bendrauja su klientais, taip ir pats mokėsi bendrauti. Nurodė, jog gavo iš ieškovo lankstinuką „Kodėl aš dirbu pagal rekomendacijas?“, nieko kito iš pateikto sąrašo negavo. Paaiškino, jog įmonėje pradėjo dirbti 2014-09-23, sutartį nutraukė 2015-03-13. Po poros mėnesių elektroniniu paštu gavo pretenziją dėl skolos, į kurią liudytojas atsakė, daugiau raštų iš ieškovo negavo, į teismą ieškovas dėl šios skolos priteisimo nesikreipė. Nuostatų dėl pareigos atlyginti patirtas išlaidas neakcentavo, todėl jos liudytojui žinomos nebuvo. Nurodė, jog šiuo metu dirba kitoje srityje.

2015-10-23 vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė J. Š. pažymėjo, jog tarp šalių buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kuria šalys susitarė vykdyti jungtinę veiklą teikiant tarpininkavimo paslaugas ne trumpiau kaip 12 mėnesių nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Atsakovė praėjus 2,5 mėnesio pateikė ieškovui pranešimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo, nesilaikydama sutartyje nustatyto 14 dienų termino, todėl atsakovei atsirado pareiga mokėti kompensaciją. Siekdamas operatyviai išspręsti ginčą, ieškovas inicijavo sutarties dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisinių pasekmių pasirašymą, tačiau atsakovė kompensacijos mokėti nesutiko. Pažymėjo, jog atsakovė ginčija reikalaujamos sumos dydį, o ne pačią reikalavimo teisę. Paaiškino, jog tarp šalių darbo santykiai susiklostę nebuvo, tą patvirtino ir Valstybinė darbo inspekcija. Teiginiai, kuriais remiasi atsakovė, neva mokymai nebuvo suteikti, grindžiami tik atsakovės paaiškinimais bei liudytojų parodymais, kurie yra suinteresuoti teigti, kad mokymai nebuvo suteikti, nes jiems patiems gresia mokėti ieškovui kompensaciją, todėl juos reikėtų vertinti kritiškai. Į bylą pateiktos sąskaitos, kurios patvirtina, kad E. K. teikė mokymus. Kompensacijos suma nustatyta atsižvelgiant į tai, kokias išlaidas numato patirti ieškovas, šios išlaidos yra detalizuotos ieškinyje. Pažymėjo, jog mokymai negalėjo būti suteikti jeigu atsakovė nebūtų aprūpinta jos veiklai reikalingomis priemonėmis. Nurodė, jog atsakovė nepareiškė reikalavimo pripažinti bendradarbiavimo sutarties nuostatas negaliojančiomis, o tai yra nuginčijamas sandoris, todėl turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl sandorio negaliojimo. Ieškovo deliktinė atsakomybė nagrinėjamoje byloje negalima, nes nėra įrodytos neteisėti ieškovo atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Kadangi buvo vykdoma individuali veikla, minimalios algos kriterijais remtis negalima. Pažymėjo, jog atsakovė neįrodė, kad turėjo realių darbo pasiūlymų ar turėjo realią galimybę gauti atlygį ir turėjo to atsisakyti dėl nekonkuravimo susitarimo. Iš ieškovės pateiktos kandidatavimo istorijos spręsti, jog ji laikėsi nekonkuravimo susitarimo taip pat negalima. Atsakovė vykdydama individualią veiklą turėtų ir tam tikrų išlaidų, tačiau šios aplinkybės atsakovė neįvertino i iš prašomos sumos neatskaitė, tuo tarpu jei atsakovė būtų dirbusi pagal darbo sutartį – turėtų būti atskaičiuojami mokesčiai. Nurodė, kad atsakovės nenoras mokėti kompensaciją, nepaneigia nei vienos iš įskaitymo sąlygų. Atsakovė žinojo savo pareigą mokėti kompensaciją, tą patvirtino ir liudytojai. Atsakovė ginčija kompensacijos sumą, o ne patį faktą. Reikalavimai buvo lygiaverčiai, todėl įskaitymas šioje situacijoje buvo atliktas teisėtai. Papildomai paaiškino, kad teiginys, kad susitarimas yra niekinis ir negalioja negali patvirtinti deliktinės atsakomybės sąlygų. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl kitos šalies pozicija neturi teisinės reikšmės. Ieškovas procesiniuose dokumentuose detalizavo į ką atsižvelgiant buvo nustatytas kompensacijos dydis. Pažymėjo, kad nuostatos dėl civilinės atsakomybės, kompensacijos negali būti ginčijamos pagal CK 6.228 str.

2015-10-23 vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokato padėjėjas Gediminas Usavičius paaiškino, kad sutarties sudarymo metu šalys nebuvo lygiavertės, atsakovė individualią veiklą vykdyti pradėjo ieškovo darbuotojo iniciatyva, t.y. jau po sutarties sudarymo. Pažymėjo, jog mokymo medžiagos perdavimas nėra patvirtintas jokiu rašytiniu įrodymu, liudytojai patvirtino, jog jokie mokymai nebuvo suteikti. Ieškovas pirminiu ieškiniu reikalavo priteisti 3 000 Lt plius PVM, vėliau savo reikalavimą tikslino ir jau reikalavo 3 000 Lt, šie ieškovo reikalavimai vertintini kaip visiškas nesąžiningumas. Nurodė, jog ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad atsakovė su juo nebendradarbiavo, priešingai – ieškovui pateikus pretenziją, atsakovė į ją atsakė, tačiau nesutiko mokėti reikalaujamos sumos. Pažymėjo, jog šalių sudaryta sutartis turi tiek civilinės, tiek darbo sutarties nuostatų. Ieškovas reikalaudamas kompensacijos siekia padengti atsakovės kvalifikacijai gerinti patirtas išlaidas, tačiau teismų praktikoje panašiose situacijose formuluojama taisyklę, kad darbdavys privalo įrodyti jog patyrė išlaidas darbuotojo mokymams, o šiuo atveju ieškovas tokių įrodymų į bylą nepateikė. E. K. pateiktose ieškovui sąskaitose niekur nėra nurodyta, kad jis teikė mokymus, kalbama tik apie koordinavimą darbuotojų. Šis asmuo buvo išimtinai ieškovo interesus tenkinantis subjektas, kuris prižiūrėjo naujus darbuotojus. Atsakovė dėl šios nuostatos įtraukimo į sutartį neturėjo derybinės galios, todėl punktas dėl kompensacijos turėtų būti pripažintas negaliojančiu, nes sutarties pasirašymo momentu įtvirtino aiškią šalių nelygybę. Ieškovo reikalaujama kompensacija negali būti laikoma netesybomis, nes prieštarauja šio instituto esmei. Atsakovė taip pat prašo pripažinti nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, nes nebuvo numatytas teisingas apmokėjimas. Nekonkuravimo fakto galiojimą patvirtina ir tai, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla kurioje ieškovas bando prisiteisti kompensaciją iš buvusio darbuotojo. Pažymėjo, jog atsakovė vykdė sutartyje nustatytą nekonkuravimo susitarimą. Nesant esminės sąlygos sandoryje, šis sandoris prieštarauja imperatyvioms normoms, todėl yra niekinis. Pažymėjo, jog ieškovas turėjo suprasti, jog atsakovė nesutinka su kompensacijos reikalavimu, todėl įskaitymas nebuvo galimas. Paaiškino, kad ieškovas reikalavo tik kompensacijos už mokymus, tačiau iš vėlesnių procesinių dokumentų matyti, jog į šią kompensaciją įeina ir mokesčiai už telefonus, nuomą, skelbimus ir kiti mokėjimai, o iš pateiktų sąskaitų nėra aišku kaip nurodomos sumos yra apskaičiuojamos. Pažymėjo, jog atsakovė nuostolius apskaičiavo remdamasi teismų praktika. Ieškovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad atsakovė yra vienintelė, kuriai yra iškelta teisme byla dėl kompensacijos priteisimo, nors posėdyje dalyvavę liudytojai patvirtino, jog ir jiems buvo reiškiamos pretenzijos. Papildomai paaiškino, kad ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis suvokė esant susitarimą negaliojančiu.

Byloje nustatyta, kad šalys 2014-09-17 sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. REON/IS-024, kurios XIII dalies 8 punkte numatyta, kad pardavimų atstovui vienašališkai nutraukus sutartį, taip pat UAB „Reon“ vienašališkai nutraukus sutartį dėl pardavimų atstovo netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar šalims nutraukus šią sutartį bendru sutarimu anksčiau nei po 12 mėnesių nuo jos įsigaliojimo dienos, pardavimų atstovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja sumokėti UAB „Reon“ 3000 Lt plius PVM dydžio kompensaciją už pardavimų atstovui už UAB „Reon“ ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma bauda (minimaliais UAB „Reon“ nuostoliais), o šios sumos sumokėjimas pardavimų atstovo neatleidžia nuo likusių nuostolių UAB „Reon“, jei jie viršija baudos sumą, sumokėjimo (t. 1, b.l. 26-32). Šios sutarties X skyriaus 1 punkte numatyta, kad pardavimų atstovas įsipareigoja visą sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat 5 metus po sutarties nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su UAB „Reon“, jos įmone ar verslu visoje Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teritorijoje ar už jos ribų, išskyrus atvejus, kai UAB „Reon“ davė išankstinį rašytinį sutikimą tokiam konkuravimui. 2014-11-21 atsakovė pateikė ieškovui Pranešimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties nutraukimo (t. 1, b.l. 32). 2014-09-19 atsakovė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl jos įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą (t. 1, b.l. 79-80). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014-09-22 informavo, jog pakeitė atsakovės duomenis Mokesčių mokėtojų registre (t. 1, b.l. 83-84). Šalys 2014-11-21 sudarė susitarimą Dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių (t. 1, b.l. 33). Ieškovas 2014-12-01 siuntė atsakovei įspėjimą dėl kompensacijos padengimo bei vienarūšių reikalavimų įskaitymo (t. 1, b.l. 34). Atsakovė 2014-12-05 teikė ieškovui pranešimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su reikalavimu padengti kompensaciją bei laiko įskaitymą neteisėtu (t. 1, b.l. 55). 2014-12-18 raštu ieškovas informavo, jog bendrovės atsakovei 770 Lt sumos sumokėjimo prievolė yra tinkamai įvykdyta atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (t. 1, b.l. 35-36). Iš į bylą pateikto darbo pasiūlymo matyti, jog ieškovas profesionalumo kriterijaus naujiems darbuotojams nekėlė, taip pat nurodo, jog darbuotojai nemokamai apmokomi (t. 1, b.l. 77-78, 148-149). Iš pateiktų duomenų nustatyta, jog atsakovė 2014 metų rugpjūčio – 2015 metų gegužės mėnesiais kreipėsi dėl įvairaus pobūdžio darbo (t. 1, b.l. 85, 150-153). Iš Įmonės darbo tvarkos taisyklių Nr. 3 matyti, jog atsakovės parašo, liudijančio apie supažindinimą su šiomis taisyklėmis, nėra (t. 1, b.l. 106-110). Ieškovas patyrė išlaidų mobiliajam ryšiui (t. 1, b.l. 111-116, 117-118), skelbimų internetiniuose tinklalapiuose talpinimui apmokėti (t. 1, b.l. 119-123, 126-129, 130-135). Atsakovei bei kitiems darbuotojams buvo suteikiami kreditai skelbimų talpinimui (t. 1, b.l. 124-125). Iš 2014-09-30 sąskaitos faktūros Nr. 0002 matyti, jog E. K. ieškovui pateikė sąskaitą už brokerių koordinavimą pagal priedą E, sudarytą 2014-09-01 mokėtinai 1470,74 Lt sumai, už atsakovės koordinavimą numatyta mokėtina suma yra 0 Lt (t. 1, b.l. 139), o 2014-10-31 sąskaitoje faktūroje Nr. 0003 pateiktoje ieškovui matyti, kad už atsakovės koordinavimą numatyta 689,57 Lt suma (t. 1, b.l. 140). Pagal sąskaitą faktūra Nr. 0004 už atsakovės koordinavimą E. K. pateikė ieškovui 532,15 Lt sąskaitą (t. 1, b.l. 141). Iš tarpusavio skolų užskaitymo aktų sudarytų tarp UAB „Reon“ ir E. K., matyti, kad skolų užskaitymo būdu buvo apmokėtos sąskaitos faktūros Nr. 0002, Nr. 003, Nr. 004 (t. 1, b.l. 173-178). Iš išrašo iš ieškovo internetinio tinklalapio bei teismo posėdžio metu nustatyta, kad E. K. yra ieškovo darbuotojas, pardavimų atstovas-koordinatorius, gaunantis atlygį už darbuotojų koordinavimą (t. 1, b.l. 154-155, 179-180-182, 183). Iš Mobiliojo ryšio plano ir naudojimosi juo sąlygų 3 punkto matyti, kad bandomuoju laikotarpiu, jei toks įvardintas Bendradarbiavimo sutartyje, SIM ir planas pardavimų atstovui suteikiami nemokamai, o pardavimų atstovas įsipareigoja sumokėti tai, kas neįeina į suteikiamą planą ir buvo naudota papildomai (t. 1, b.l. 156). Avanso gavimo patvirtinimo aktuose bei kituose brokerių veikloje naudojamuose dokumentuose nurodoma, jog brokeriai veikia atstovaudami UAB „Reon“ (t. 1, b.l. 158, 163, t. 2, b.l. 15-22). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius informavo, jog daryti išvadą, kad šalis faktiškai siejo santykiai, turintys darbo sutarties teisiniams santykiams būdingų požymių, nėra pagrindo (t. 2, b.l. 2-4).

Dėl kompensacijos už mokymus priteisimo.

Šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 punktas numato, jog pardavimų atstovui vienašališkai nutraukus sutartį, taip pat UAB „Reon“ vienašališkai nutraukus sutartį dėl pardavimų atstovo netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar šalims nutraukus šią sutartį bendru sutarimu anksčiau nei po 12 mėnesių nuo jos įsigaliojimo dienos, pardavimų atstovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja sumokėti UAB „Reon“ 3000 Lt plius PVM dydžio kompensaciją už pardavimų atstovui už UAB „Reon“ ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma bauda (minimaliais UAB „Reon“ nuostoliais), o šios sumos sumokėjimas pardavimų atstovo neatleidžia nuo likusių nuostolių UAB „Reon“, jei jie viršija baudos sumą, sumokėjimo. Ieškovas, atlikęs vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 645,85 EUR Bendradarbiavimo sutartyje nustatytos kompensacijos likutį.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 – 185 straipsniuose nustatytos įrodinėjimo pareigos ir jų paskirstymo taisyklės. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Faktas gali būti laikomas nustatytu, jeigu byloje surinktų, teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų duomenų pakanka išvadai apie tokio fakto buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovei buvo suteiktos profesionalios, ilgalaike nekilnojamojo turto sandorių sudarymo srityje sukaupta patirtimi grįstos pardavimų srities žinios, atskleistos priemonės ir metodai, kaip efektyviai ir rezultatyviai bendrauti su klientais ir kokiu būdu pritraukti kuo daugiau naujų užsakovų, buvo nuolat apibūdinama nekilnojamojo turto rinkoje esanti padėtis, vertinamos jos tendencijos, atskleistos trumpalaikės ir ilgalaikės perspektyvos, paaiškinama, kokių priemonių imtis klientui pareiškus pretenzijas ir kita. Byloje nustatyta, kad minėtus apmokymus atsakovei teikė UAB „Reon“ atstovas E. K., tačiau pažymėtina, jog kaip teismo posėdžio metu paaiškino liudytoju apklaustas E. K., jis kvalifikacijos teikti apmokymus įgijęs nėra, o pats šioje srityje veikia jau 4 metus, su pardavimais dirba beveik 7 metus, todėl mano esantis kvalifikuotas teikti apmokymus. Iš byloje esančio E. K. išduoto pažymėjimo, matyti, jog jis yra išklausęs mokymus „Efektyvi personalo atranka“ (t. 1, b.l. 184), tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina ieškovo atstovo galimybės teikti kokybiškus ir kvalifikuotus apmokymus, susijusius su ieškovo vykdoma veikla. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, jog jai ieškovo nurodomi mokymai suteikti nebuvo. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. N., J. B. bei K. M., kurie taip pat buvo sudarę Bendradarbiavimo sutartis su ieškovu ir jas nutraukė, nurodė, jog ieškovas jiems jokių mokymų ar mokymų medžiagos nesuteikė. Pažymėtina, jog teismo posėdyje liudytoju apklaustas E. K. paaiškino, kad UAB „Reon“ už mokymus liudytojui nemoka, nuo naujo žmogaus darbo liudytojas gauna procentą, iš kurio ir susidaro atlyginimas. Iš 2014-09-30 sąskaitos faktūros Nr. 0002 matyti, jog E. K. ieškovui pateikė sąskaitą už brokerių koordinavimą, kurioje už atsakovės koordinavimą numatyta mokėtina suma yra 0 Lt (t. 1, b.l. 139), o 2014-10-31 sąskaitoje faktūroje Nr. 0003 pateiktoje ieškovui matyti, kad už atsakovės koordinavimą numatyta 689,57 Lt suma (t. 1, b.l. 140). Pagal sąskaitą faktūrą Nr. 0004 už atsakovės koordinavimą E. K. pateikė ieškovui 532,15 Lt sąskaitą (t. 1, b.l. 141), taigi viso E. K. pateikė ieškovui sąskaitą 1221,72 Lt sumai už atsakovės mokymus. Iš tarpusavio skolų užskaitymo aktų sudarytų tarp UAB „Reon“ ir E. K., matyti, kad skolų užskaitymo būdu buvo apmokėtos sąskaitos faktūros Nr. 0002, Nr. 003, Nr. 004 (t. 1, b.l. 173-178). Pažymėtina, jog ieškovui pateiktos sąskaitos už atsakovės koordinavimą nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovas patyrė būtent 3 000 Lt išlaidas atsakovės mokymams, nes iš į bylą pateiktų koordinavimo sąlygų matyti, jog pardavimų atstovui-koordinatoriui mokamas atlygio procentas nuo ieškovo gaunamo komisinio dalies, o ne konkreti 3 000 Lt suma, kurią prašo priteisti ieškovas už atsakovės mokymus (t. 1, b.l. 181). Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovė nemokamai naudojosi mobiliuoju ryšiu, talpino skelbimus internetiniuose portaluose, naudojosi biuru ir kita materialine baze visiškai nemokamai, o ieškovas dėl patyrė išlaidų ir būtent dėl to ieškovas sutartyje nustatė mokymų kainą. Pažymėtina, jog nors ieškovas ir remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.974 bei 6.976 straipsniais, numatančiais išlaidų paskirstymą tarp jungtinės veiklos šalių, tačiau tokio reikalavimo byloje nereiškia. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovei buvo suteikti mokymai, kvalifikaciniai pažymėjimai ar sertifikatai, taip pat mokymų, suteiktų atsakovei, medžiagos (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškovo atlikto įskaitymo.

Vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatyme nustatytos tam tikros sąlygos: pirma, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-969/2015). Vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012). Šiuo aiškinimu kasacinis teismas pabrėžė būtinybę kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokių, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovas 2014-12-01 pretenzija informavo atsakovę atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą, t.y. atsižvelgdamas į tai, kad Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 punktas numato ieškovui teisę reikalauti iš atsakovės 3 000 Lt sumą, o ieškovui esant skolingam atsakovei 770 Lt už sutarties galiojimo metu įvykdytas tarpininkavimo paslaugas, įskaitė atsakovei nesumokėtą sumą į sutartyje nustatytą reikalavimo teisę ieškovui. Pažymėtina, jog atsakovės prašymu 2014-11-21 Dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) teisinių padarinių susitarimo 3 punkte numatyta, kad atsakovė (Pardavimų atstovas) nesutinka mokėti XIII skyriaus 8 punkte numatytos kompensacijos (t. 1, b.l. 33). 2014-12-05 rašte atsakovė taip pat pažymėjo, jog nesutinka su reikalavimu parengti kompensaciją bei laiko įskaitymą neteisėtu. Pažymėtina, jog tarp šalių ginčas dėl kompensacijos pagal Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 punktą mokėjimo kilo atsakovei išreiškus nesutikimą mokėti kompensaciją, t.y. dar nutraukiant sutartį, o vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika priešpriešinių reikalavimų įskaitymas negalimas, kai dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils ginčas. Atsakovės nesutikimas buvo aiškiai išreikštas, įtrauktas į abiejų šalių pasirašytą susitarimą. Esant tokioms aplinkybėms bei kasacinio teismo praktikai, teismas sprendžia, kad atsakovės reikalavimas pripažinti ieškovo atliktą įskaitymą yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Pripažinus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą neteisėtu iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 223,01 EUR atsakovei pagal Bendradarbiavimo sutartį neišmokėtos sumos.

Dėl nekonkuravimo susitarimo bei nuostolių atsakovei atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kadangi sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje asmuo turi aukštesnę kvalifikaciją, taip pat šis susitarimas, priklausomai nuo jo turinio, gali riboti ir asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, numatytą Konstitucijos 46 straipsnyje, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, gindamasis nuo priešieškinio, turi įrodyti, kaip atsakovei buvo tinkamai atlyginta už jos teisių suvaržymą. Ieškovas nurodo, jog bandomojo laikotarpio metu mokamas atlyginimas buvo tinkamas atlyginimas atsakovei už nekonkuravimo susitarimą. Pažymėtina, jog bandomojo laikotarpio metu atsakovei buvo mokamas 1 100 Lt užmokestis ir ieškovas teigia, jog atsakovei atlygis už nekonkuravimą buvo įskaičiuotas į šį, avansu mokėtą atlygį, tuo atsakovė įsipareigojo 5 metus po sutarties nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su ieškovu, jo įmone bei verslu visoje Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teritorijoje ar už jos ribų (Bendradarbiavimo sutarties X skyriaus 1 punktas). Nagrinėjamu atveju nei Bendradarbiavimo sutartyje, nei 2014-11-21 sudarytame susitarime dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių atsakovei nebuvo nustatyta sąžininga ir teisinga kompensacija už jos teisių suvaržymą tokiam ilgam laikotarpiui. Ieškovo įsipareigojimas 100 dienų Bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu mokėti atsakovei 1 100 Lt atlygį nelaikytinas tinkama kompensacija. Šalių susitartas komisinis atlygis laikytinas atlyginimu už jo vykdomą veiklą ir negali būti vertinamas kaip kompensacija už nekonkuravimą.

Atsakovo argumentas, jog šalių santykiams netaikytinos normos, reglamentuojančios prekybos agento veiklą atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip jau minėta aukščiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nekonkuravimo susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013). Pažymėtina, jog ieškovo argumentas, jog jungtinės veiklos sutartims taikomos teisės normos nereikalauja įtvirtinti konkrečios papildomos sąlygos dėl atlygio už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi mokėjimo, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes vertinamas šalių sudarytos sutarties galutinis rezultatas, kuris pažeidė 1.5 straipsnio nuostatas. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013).