Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-10-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1267-565/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-12Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-06Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-06
Bylos Nr.
2A-1267-565/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00607-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vaclovas Paulikas, Rūta Burdulienė, Vilija Mikuckienė
Ieškovas
UAB „Reon“
Atsakovas
I. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1267-565/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00607-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.5.10.; 2.5.6.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Reon“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Reon“ ieškinį atsakovei I. S. dėl skolos priteisimo, bei atsakovės I. S. priešieškinį ieškovui UAB „Reon“ dėl skolos priteisimo ir įskaitymo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Reon“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. S. dėl skolos priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovės 645,85 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2014-09-17 ieškovas su atsakove sudarė Bendradarbiavimo sutartį. Atsakovė ieškovui 2014 m. lapkričio mėn. įteikė pranešimą dėl vienašalio Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo, kuriuo prašė sutartį laikyti nutraukta nuo pranešimo pateikimo dienos, nelaukiant sutartyje nurodyto 14 d. termino. 2014-11-21 šalys pasirašė Susitarimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 d. šalys nustatė, kad vienašališkai nutraukus sutartį anksčiau nei po 12 mėn. nuo jos įsigaliojimo dienos, atsakovė neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja sumokėti 3 000 Lt (868,86 Eur) be PVM kompensaciją už ieškovo ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma minimaliais ieškovo nuostoliais. Atsakovei buvo suteiktos Bendradarbiavimo sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti reikalingos ir komercinę vertę turinčios pardavimų srities žinios. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek atsakovė buvo skolinga ieškovui, tiek ieškovas nebuvo sumokėjęs atsakovei priklausančios 770 Lt (223,01 Eur) sumos, atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ir atsakovė liko skolinga ieškovui 2 230 Lt (645,85 Eur). Atsakovė I. S. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo ir įskaitymo pripažinimo neteisėtu, prašydama pripažinti ieškovo 2014-12-01 atliktą įskaitymą neteisėtu, priteisti iš ieškovo 223,01 Eur skolos, 750 Eur nuostolių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pokalbio dėl darbo metu ieškovo atstovai pateikė atsakovei pasirašyti Bendradarbiavimo sutartį, kuri buvo įvardyta darbo sutartimi. Po sutarties pasirašymo atsakovė išsiėmė individualios veiklos pažymėjimą. Ieškovas atsakovei ypatingai vertingų apmokymų, kurių metu atsakovė būtų įgijusi ypač naudingų ir ekonomiškai vertingų žinių, nesuteikė. Pirmomis darbo dienomis atsakovė su ieškovo atstovais tvarkė įvairius dokumentus, buvo supažindinta su atliekamu darbu, naudojimosi fotoaparatais tvarka, į atsakovės kompiuterį įdiegtos darbui reikalingos programos, parodyta, kaip apdoroti nuotraukas, suteikta informacija, kaip naudotis duomenų baze, leista skambinti klientams, važiuoti vienai fotografuoti objekto. Daugiau atsakovei jokie apmokymai nebuvo teikti. Šalys susitarė, kad bandomuoju laikotarpiu atsakovei bus mokamas 1 100 Lt (318,58 Eur) atlyginimas. 2014-11-21 atsakovė įteikė ieškovui pranešimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo. Ieškovo direktorius reikalavo baudos už sutarties nutraukimą, tačiau atsakovė atsisakė ją mokėti, nes jai nebuvo suteikti jokie apmokymai. Atsakovė sudarė su ieškovu Sutartį dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių. Ieškovo direktorius užtikrino, kad ieškovei bus sumokėtas 770 Lt (223,01 Eur) darbo užmokestis. 2014-12-01 atsakovė gavo ieškovo siųstą įspėjimą dėl kompensacijos padengimo, kuriuo buvo informuota, kad ieškovo pareiga sumokėti atsakovei 770 Lt (223,01 Eur) atlyginimą yra tinkamai įvykdyta ir pasibaigusi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu. Atsakovė pateikė ieškovui motyvuotą paaiškinimą, kuriuo nesutiko su reikalavimu sumokėti kompensaciją ir su ieškovo atliktu įskaitymu. Sąlyga, iš anksto nustatanti, kad ieškovo išlaidos bus 3 000 Lt (868,86 Eur) be PVM, nors tokių išlaidų faktiškai gali ir nebūti arba jos gali būti mažesnės, yra klaidinanti, nesąžininga, bloginanti atsakovės padėtį, įtvirtinanti aiškią šalių nelygybę. Šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta Nekonkuravimo tvarka įtvirtina esminę šalių nelygybę, todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes ieškovas apribojo atsakovės laisvę rinktis darbą. Atsakovė šio nekonkuravimo susitarimo laikėsi, nepagrįstai apribojo save, savo galimybes įsidarbinti, dėl ko negavo darbo užmokesčio ir patyrė nuostolių, kuriuos prašo priteisti. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-12 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino; pripažino atliktą 770 Lt (223,01 Eur) priešpriešinių reikalavimų įskaitymą neteisėtu, priteisė atsakovei iš ieškovo 223,01 Eur skolos; pripažino 2014-09-17 Bendradarbiavimo sutartyje Nr. REON/IS-024 numatytą Nekonkuravimo tvarką negaliojančia, priteisė atsakovei iš ieškovo 750 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (973,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad šalys 2014-09-17 sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. REON/IS-024, kurios XIII dalies 8 p. numatyta, jog pardavimų atstovui vienašališkai nutraukus sutartį, taip pat UAB „Reon“ vienašališkai nutraukus sutartį dėl pardavimų atstovo netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar šalims nutraukus šią sutartį bendru sutarimu anksčiau nei po 12 mėn. nuo jos įsigaliojimo dienos, pardavimų atstovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja sumokėti UAB „Reon“ 3 000 Lt (be PVM) kompensaciją už pardavimų atstovui UAB „Reon“ ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma bauda (minimaliais atsakovo nuostoliais), o šios sumos sumokėjimas pardavimų atstovo neatleidžia nuo likusių nuostolių ieškovui, jei jie viršija baudos sumą, sumokėjimo. Šios sutarties X skyriaus 1 p. numatyta, kad pardavimų atstovas įsipareigoja visą sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat 5 m. po sutarties nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su UAB „Reon“, jos įmone ar verslu visoje Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teritorijoje ar už jos ribų, išskyrus atvejus, kai UAB „Reon“ davė išankstinį rašytinį sutikimą tokiam konkuravimui. 2014-11-21 atsakovė pateikė ieškovui Pranešimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. 2014-09-19 atsakovė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl jos įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą. Šalys 2014-11-21 sudarė susitarimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių. Ieškovas 2014-12-01 siuntė atsakovei įspėjimą dėl kompensacijos padengimo bei vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Atsakovė 2014-12-05 teikė ieškovui pranešimą, nurodydama, kad nesutinka su reikalavimu padengti kompensaciją ir atliktu įskaitymu. 2014-12-18 raštu ieškovas informavo, kad bendrovės atsakovei 770 Lt sumos sumokėjimo prievolė yra tinkamai įvykdyta, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Teismas konstatavo, kad iš į bylą pateikto darbo pasiūlymo matyti, jog ieškovas profesionalumo kriterijaus naujiems darbuotojams nekėlė ir nurodė, kad darbuotojai nemokamai apmokomi. Duomenų, kad atsakovė pasirašytinai susipažino su ieškovo darbo tvarkos taisyklėmis Nr. 3, nėra. Teismas nustatė, kad ieškovas patyrė išlaidų mobiliajam ryšiui, skelbimų internetiniuose tinklalapiuose talpinimui apmokėti, atsakovei ir kitiems darbuotojams buvo suteikiami kreditai skelbimų talpinimui. Iš 2014-09-30 sąskaitos faktūros Nr. 0002 matyti, kad E. K. ieškovui pateikė 2014-09-01 sąskaitą už brokerių koordinavimą pagal priedą E 1 470,74 Lt sumai, už atsakovės koordinavimą numatyta mokėtina suma yra 0 Lt; 2014-10-31 sąskaitoje faktūroje Nr. 0003 nurodyta, kad už atsakovės koordinavimą numatyti 689,57 Lt, o pagal sąskaitą faktūrą Nr. 0004 už atsakovės koordinavimą E. K. pateikė ieškovui 532,15 Lt sąskaitą. Iš tarpusavio skolų užskaitymo aktų, sudarytų tarp UAB „Reon“ ir E. K., matyti, kad skolų užskaitymo būdu buvo apmokėtos sąskaitos faktūros Nr. 0002, Nr. 003, Nr. 004. Teismas nustatė, kad E. K. yra ieškovo darbuotojas, pardavimų atstovas-koordinatorius, gaunantis atlygį už darbuotojų koordinavimą. Iš Mobiliojo ryšio plano ir naudojimosi juo sąlygų 3 p. matyti, kad bandomuoju laikotarpiu, jei toks įvardintas Bendradarbiavimo sutartyje, SIM ir planas pardavimų atstovui suteikiami nemokamai, o pardavimų atstovas įsipareigoja sumokėti tai, kas neįeina į suteikiamą planą ir buvo naudota papildomai. Avanso gavimo patvirtinimo aktuose ir kituose brokerių veikloje naudojamuose dokumentuose nurodoma, kad brokeriai veikia atstovaudami UAB „Reon“. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius informavo, kad nėra pagrindo padaryti išvados, jog šalis faktiškai siejo santykiai, turintys darbo sutarties teisiniams santykiams būdingų požymių.

7. Teismas nustatė, kad minėtus apmokymus atsakovei teikė UAB „Reon“ atstovas E. K.. Pažymėjo, kad kaip teismo posėdžio metu paaiškino liudytoju apklaustas E. K., jis kvalifikacijos teikti apmokymus įgijęs nėra, o pats šioje srityje veikia jau 4 m., su pardavimais dirba beveik 7 m., todėl mano esantis kvalifikuotas teikti apmokymus. Iš byloje patiekto pažymėjimo, matyti, kad jis yra išklausęs mokymus „Efektyvi personalo atranka“, tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina ieškovo atstovo galimybės teikti kokybiškus ir kvalifikuotus apmokymus, susijusius su ieškovo vykdoma veikla. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad jai ieškovo nurodyti mokymai suteikti nebuvo. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. N., J. B. ir K. M., kurie taip pat buvo sudarę Bendradarbiavimo sutartis su ieškovu ir jas nutraukė, nurodė, kad ieškovas jiems jokių mokymų ar mokymų medžiagos nesuteikė. Teismas pažymėjo, kad E. K. paaiškino, jog UAB „Reon“ už mokymus jam nemoka, jo atlyginimas susidaro iš procento nuo naujo žmogaus darbo. Pagal 2014-09-30 sąskaitą faktūrą Nr. 0002 matyti, kad E. K. ieškovui pateikė sąskaitą už brokerių koordinavimą, kurioje už atsakovės koordinavimą numatyta mokėtina suma yra 0 Lt, 2014-10-31 sąskaitoje faktūroje Nr. 0003 nurodyta 689,57 Lt suma, o sąskaitoje faktūroje Nr. 0004 – 532,15 Lt suma, taigi iš viso E. K. pateikė ieškovui sąskaitą 1 221,72 Lt sumai už atsakovės mokymus. Iš tarpusavio skolų užskaitymo aktų, sudarytų tarp UAB „Reon“ ir E. K., matyti, kad skolų užskaitymo būdu buvo apmokėtos sąskaitos faktūros Nr. 0002, Nr. 003, Nr. 004. Teismas pažymėjo, kad ieškovui pateiktos sąskaitos už atsakovės koordinavimą nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovas patyrė būtent 3 000 Lt išlaidas atsakovės mokymams, nes iš į bylą pateiktų koordinavimo sąlygų matyti, jog pardavimų atstovui-koordinatoriui mokamas atlygio procentas nuo ieškovo gaunamo komisinio dalies, o ne konkreti 3 000 Lt suma, kurią prašo priteisti ieškovas už atsakovės mokymus. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovė nemokamai naudojosi mobiliuoju ryšiu, talpino skelbimus internetiniuose portaluose, naudojosi biuru ir kita materialine baze visiškai nemokamai, o ieškovas dėl patyrė išlaidų ir būtent dėl to ieškovas sutartyje nustatė mokymų kainą. Teismas nurodė, kad nors ieškovas ir remiasi CK 6.974 ir 6.976 str., numatančiais išlaidų paskirstymą tarp jungtinės veiklos šalių, tačiau tokio reikalavimo byloje nereiškia. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovei buvo suteikti mokymai, kvalifikaciniai pažymėjimai ar sertifikatai, taip pat mokymų, suteiktų atsakovei, medžiagos (CPK 178 str.). Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovei buvo suteikti mokymai, jos kvalifikacija buvo pagerinta ar kad ieškovas dėl šių mokymų patyrė išlaidų.

8. Ieškovas 2014-12-01 pretenzija informavo atsakovę atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 p., kadangi ieškovui esant skolingam atsakovei 770 Lt už sutarties galiojimo metu įvykdytas tarpininkavimo paslaugas, įskaitė atsakovei nesumokėtą sumą į sutartyje nustatytą reikalavimo teisę ieškovui. Atsakovės prašyme 2014-11-21 dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) teisinių padarinių susitarimo 3 p. numatyta, kad atsakovė nesutinka mokėti XIII skyriaus 8 p. numatytos kompensacijos. 2014-12-05 rašte atsakovė taip pat pažymėjo, kad nesutinka su reikalavimu padengti kompensaciją ir laiko įskaitymą neteisėtu. Pažymėtina, kad tarp šalių ginčas dėl kompensacijos pagal Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 p. mokėjimo kilo atsakovei išreiškus nesutikimą mokėti kompensaciją, t.y. dar nutraukiant sutartį, o vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika priešpriešinių reikalavimų įskaitymas negalimas, kai dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils ginčas. Atsakovės nesutikimas buvo aiškiai išreikštas, įtrauktas į abiejų šalių pasirašytą susitarimą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovės reikalavimas pripažinti ieškovo atliktą įskaitymą neteisėtu yra pagrįstas, todėl tenkintinas ir iš ieškovo atsakovei priteistina 223,01 Eur pagal Bendradarbiavimo sutartį neišmokėtos sumos.

9. Šalių 2014-11-21 sudaryto susitarimo dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių 10 p. numato, kad pardavimų atstovas patvirtina, jog tinkamai laikysis Bendradarbiavimo sutarties X skyriaus 1 p. prisiimto įsipareigojimo, t.y. 5 m., skaičiuojamus nuo Bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo dienos, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruos su UAB „Reon“, jos įmone ar verslu visoje Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teritorijoje ar už jos ribų, išskyrus atvejus, kai įmonė duos išankstinį rašytinį sutikimą tokiam konkuravimui. Nekonkuravimo susitarimo galiojimui pripažinti būtina konstatuoti, kad jis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, t.y. už tam tikrus apribojimus nustatyta atitinkama kompensacija. Šiuo atveju ieškovas, gindamasis nuo priešieškinio, turi įrodyti, kaip atsakovei buvo tinkamai atlyginta už jos teisių suvaržymą. Ieškovas nurodė, kad bandomojo laikotarpio metu mokamas atlyginimas buvo tinkamas atlyginimas atsakovei už nekonkuravimo susitarimą. Teismas sprendė, kad nei Bendradarbiavimo sutartyje, nei 2014-11-21 sudarytame susitarime dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių atsakovei nebuvo nustatyta sąžininga ir teisinga kompensacija už jos teisių suvaržymą tokiam ilgam (5 m.) laikotarpiui. Ieškovo įsipareigojimas 100 dienų Bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu mokėti atsakovei 1 100 Lt atlygį nelaikytinas tinkama kompensacija. Šalių susitartas komisinis atlygis laikytinas atlyginimu už jo vykdomą veiklą ir negali būti vertinamas kaip kompensacija už nekonkuravimą. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, nekonkuravimo susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 str. Ieškovo argumentas, kad jungtinės veiklos sutartims taikomos teisės normos nereikalauja įtvirtinti konkrečios papildomos sąlygos dėl atlygio už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi mokėjimo, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes vertinamas šalių sudarytos sutarties galutinis rezultatas, kuris pažeidė CK 1.5 str. nuostatas. Teismas nurodė, kad šalių sudarytoje sutartyje, nustačius atsakovės teisės dirbti analogišką ar panašų darbą apribojimą, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių asmens konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Todėl teismas pripažino, kad Susitarimas dėl nekonkuravimo, kuriuo be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis ab initio (CK 1.80 str.) ir niekinis (CK 1.78 str. 1 d., 1. 80 str. 1 d.).

10. Teismas nurodė, kad asmuo, pareiškęs reikalavimo dėl padarytos žalos atlyginimo taikant deliktinę civilinę atsakomybę, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą, dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 str. 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, nutraukusi sutartinius santykius su ieškovu, nekonkuravimo susitarimo laikėsi, ieškodama naujo darbo atsakovė ribojo save bei savo galimybes įsidarbinti, o nesant nekonkuravimo susitarimo atsakovės galimybė įsidarbinti būtų žymiai platesnė. Atsakovė pateikė įrodymus, kad laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki 2015 m. gegužės mėn. ieškojo darbo. Teismas spendė, kad nekonkuravimo susitarimas apribojo atsakovės galimybes įsidarbinti ir gauti pajamas, todėl atsakovė patyrė nuostolių. Teismas atmetė ieškovo argumentą kaip nepagrįstą, kad atsakovė neįrodė, jog galiojant susitarimui, ji turėjo realių galimybių įsidarbinti ieškovo veiklos srityje, nurodydamas, kad būtų nesąžininga to reikalauti, nes elgdamasi sąžiningai, protingai ir laikydamasi susitarimo, atsakovė įsidarbinimo galimybių galėjo ir turėjo ieškoti tik kitose veiklos srityse. Teismas sprendė, kad nekonkuravimo susitarimu nustatyta ropojimų apimtis ir kompensacijos dydis neatitiko proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), CK 2.164 str. 8 d. nuostatų bei įtvirtino esminę šalių nelygybę. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad susitarimas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis (CK 1.80 str.). Todėl teismas, byloje pripažinęs nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsakovės reikalavimą priteisti 750 Eur nuostolių atlyginimą vertino kaip pagrįstą.

Teismas papildomu 2015-11-30 sprendimu pagal atsakovės prašymą priteisė iš ieškovo atsakovei 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas „Reon“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

12.1. Ieškovas įrodė, kad atsakovei buvo suteikti mokymai, jos kvalifikacija buvo pagerinta ir ieškovas dėl šių mokymų patyrė išlaidų. Šalių bendradarbiavimas turėjo trukti 1 m., nors sutarties sudarymo metu buvo pabrėžtas siekis bendradarbiauti ne trumpiau kaip 3 m. Teismas visiškai netaikė ir nepasisakė dėl ginčo šalių santykiams taikytino jungtinės veiklos sutarties reglamentavimo (CK 6.974 str. ir 6.976 str.). Ieškovas į bendrą veiklą įnešė dalykinę reputaciją, dalykinius ryšius, savo patirtį, finansinius išteklius, teisę naudoti prekės ženklą, o atsakovė įnešė savo darbo laiką, asmenines žinias ir pirminę kvalifikaciją; atsakovė Bendradarbiavimo sutarties V skyriaus 2.1.6. p. įsipareigojo atsižvelgti į pardavimų atstovo koordinatoriaus suteikiamą informaciją apie nekilnojamojo turto rinką, pateiktus pasiūlymus dėl veiklos vykdymo efektyvumo užtikrinimo, paaiškinimus ir pastabas dėl teikiamų paslaugų tinkamo vykdymo. Nei Bendradarbiavimo sutartis, nei joks teisės aktas ieškovei nenumato pareigos, suteikus mokymus, išduoti mokymų baigimo pažymėjimo, taip pat nenustato taisyklės, kad, suteikus mokymus, tačiau neišdavus sertifikato, mokymai laikomi nesuteiktais. Kadangi šalys, vadovaudamosi CK 6.974 str., aptarė bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą, o pats šalių siekis būti saistomos būtent jungtinės veiklos sutarties nuostatų akivaizdus ne tik iš Bendradarbiavimo sutarties teksto, bet ir iš tolimesnių jų veiksmų (sutarties vykdymo), t.y. abi jungtinės veiklos sutarties šalys, vykdydamos veiklą, veikė savo vardu, savo vardu rašė sąskaitas, mokėjo mokesčius, o, siekdamos plėtoti prekės ženklą ir didinti atsakovo žinomumą, bendroje veikloje sutarė naudoti juridinio asmens pavadinimą bei prekės ženklą, kaip civilinių teisių objektus. Pažymi, kad ginčas kilęs dėl nematerialių paslaugų (mokymų) teikimo, todėl ieškovas negali nematerialaus turinio mokymų įrodyti išimtinai rašytiniais įrodymais, be to, ieškovas neturėjo pareigos kaupti rašytinių įrodymų ir tik jais remdamasi teismui įrodinėti mokymų suteikimo faktą. Pažymi, kad skirtingi liudytojai patvirtino gavę įvairių skirtingų mokymų, tačiau liudytojų parodymai yra prieštaringi, o dėl jiems gresiančio kompensacijos išieškojimo (nes jie sutartis nutraukė taip pat vienašališkai) liudytojai stengėsi parodymus duoti išimtinai savo naudai. Teismas, net neturėdamas galimybių patikrinti asmens žinių, gebėjimų ir santykio tarp jų bei teikiamų mokymų turinio, ir padaręs išvadą, kai E. K. negali teikti kokybiškų mokymų, ne tik išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, bet ir padarė akivaizdžią teisės aiškinimo bei taikymo klaidą. Pažymi, kad byloje yra visi reikalingi įrodymai (įskaitant sąskaitas-faktūras ir banko pavedimo dokumentus), o liudytojo E. K. išrašytose sąskaitose-faktūrose nurodyta būtent atsakovės pavardė, tačiau teismas vis tiek nurodė, kad šios išlaidos yra neįrodytos. Ieškovas pateikė paaiškinimus, kad 1 m. terminas, po kurio nutraukus Bendradarbiavimo sutartį, kompensacija nebeturi būti mokama, yra pasirinktas dėl to, kad per tokį laiką pardavimų atstovai paprastai pradeda generuoti didesnes pajamas, leidžiančias po truputį kompensuoti ieškovo šiems mokymams patirtas išlaidas. Kompensacija už mokymus, į kuriuos įeina ir faktiškai ieškovo patirtų išlaidų kompensacija už atsakovės kasdienės veiklos finansavimą (skelbimų talpinimo, mobiliojo ryšio išlaidų ir kt.), ir nekonkuravimo įsipareigojimai yra esminės sutarties sąlygos, nes priešingu atveju ieškovui būtų žalingas toks bendradarbiavimas. Pažymi, kad 3000 Lt yra šalių iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai, kurių dydžio nereikia įrodinėti, be to, ieškovas patyrė žymiai didesnes išlaidas, negu byloje yra įrodymų.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Atsakovė įskaitymą pradėjo ginčyti tik ieškovui pareiškus ieškinį. Atsakovė nereiškė reikalavimo pripažinti nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, todėl teismas, nagrinėdamas ir tenkindamas tokį atsakovės tinkama tvarka nepareikštą ir žyminiu mokesčiu neapmokestintą reikalavimą, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir tiesiogiai pažeidė CPK normas. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodytos kasacinio teismo nutartys nėra aktualios šiame ginče, nes nesutampa ratio decidendi. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bet koks išankstinis nesutikimas su įskaitymu per se reiškia įskaitymo negalimumą. Teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2012 pateiktu išaiškinimu, kad po atlikto įskaitymo kilu šalių ginčui, jį nagrinėjant, atsakovė turėtų prašyti teismo sumažinti įskaitytas sumas arba ginčyti jų sumų teisėtumą, o ne patį įskaitymo faktą. Teismas, naikindamas įskaitymą, nepagrįstai pripažino, kad E. K. ieškovui išrašė fiktyvias sąskaitas-faktūras, jose mokėtiną sumą nurodydamas už nesuteiktas paslaugas. Teismas pats pripažino, kad dėl ieškovo suteiktų mokymų atsakovė įgijo aukštesnę kvalifikaciją, nes iki tol dirbo kitos srities pardavimų sferoje. Teismas nepagrįstai palaiko atsakovės pasirinktą atskirų (pasirinktinų) Bendradarbiavimo sutarties nuostatu neprivalomumo poziciją, kuri prieštarauja sutarčių privalomumo principui (CK 6.189 str.).

12.3. Atsakovė jokios žalos nepatyrė, nes ji jau po 2 mėn. grįžo į ankstesnę darbovietę ir vykdė tas pačias pardavimų srities darbo funkcijas. Įrodyti didelę žalą tenka atsakovei. Teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), kadangi nekonkuravimo susitarimą pripažino negaliojančiu dėl tariamai nenustatyto atlygio. Pati atsakovė nėra bandžiusi gauto sutikimo, tačiau vėliau reikalauja kompensacijos už tai, kad pati nesinaudojo savo teisėmis. Pateikti kandidatavimo istorijos išraše duomenys patvirtina, kad pirmieji atsakovės CV buvo išsiųsti tik 2015-04-26. Bendradarbiavimo sutartyje tiesiogiai įtvirtinta, kad draudžiama konkuruoti tik ieškovo vykdomoje veiklos sferoje, kuri neapima absoliučiai visų prekybos sričių. Iš byloje esančių duomenų net negalima nustatyti, ar atsakovė iš tiesų laikėsi nekonkuravimo susitarimo, nes iš jos pateiktos kandidatavimo istorijos matyti, jog jame nėra duomenų apie CV siuntimą nurodytu nekonkuravimo susitarimo laikymosi laikotarpiu (2014 m. lapkričio mėn. – 2015 m. balandžio mėn.).

12.4. Atsakovė neįrodė ieškovo veiksmų neteisėtumo, t.y. kad atsakovas privertė pasirašyti Bendradarbiavimo sutartį ir kad dėl šios Bendradarbiavimo sutarties ji kas mėnesį patyrė 150 Eur žalos, nes tariamai negavo 150 Eur pajamų kas mėnesį daugiau, nei faktiškai jai buvo sumokėti darbdavio, taip pat kad, vykdydama individualią veiklą, būtų uždirbusi ne mažiau nei 150 Eur atskaičiavus mokesčius, ir kad jų neuždirbo tik dėl Bendradarbiavimo sutarties nuostatos galiojimo. Pažymi, kad teismas atsakovei negautas pajamas priteisė net už 5 mėnesius (po 150 Eur už kiekvieną mėnesį), nors pati atsakovė patvirtino, kad jau antrą mėnesį po Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo įsidarbino ankstesnėje darbovietėje ir iš to gavo ne mažiau pajamų, nei vykdydama Bendradarbiavimo sutartį. Atsakovė, net ir sužinojusi apie nekonkuravimo susitarimo negaliojimą, įsidarbino personalo atrankų asistente, o šie jos veiksmai tik patvirtina, kad ji net neketino dirbti tarpininkavimo dėl nekilnojamojo turto sandorių sudarymo srityje, o tik siekia nepagrįstai praturtėti. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių realius darbo pasiūlymus konkuruojančioje srityje, kurių ji turėjo atsisakyti vien dėl tariamai neteisėtų ieškovo veiksmų. Be to, teismas, priteisęs atsakovei 750 Eur nuostolių, neišskaičiavo privalomųjų mokėjimų, dėl ko atsakovė nepagrįsti praturtėtų ieškovo sąskaita.

12.5. Teismas privalėjo vadovautis sutartinės civilinės atsakomybės taisyklėmis, o ne deliktinės, todėl teismo sprendimas yra naikintinas kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 330 str.). Teismas nepasisakė apie ieškovo veiksmų neteisėtumą. Ieškovas nevertė atsakovės sudaryti šios sutarties ir dėl to, pačiai atsakovei savarankiškai apsisprendus pasirašyti Bendradarbiavimo sutartį, ieškovas negali būti laikomu pažeidusiu asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, o atsakovė ir pati pripažįsta, kad tiesiog tikėjosi Bendradarbiavimo sutartyje numatytos atsakomybės išvengti. Taip pat teismas visiškai neanalizavo priežastinio ryšio, tik formaliai konstatavo, kad ieškodama naujo darbo, atsakovė ribojo save ir savo galimybes įsidarbinti. Nekonkuravimo laikotarpiu atsakovė vis tiek gavo didesnį atlygį, todėl jokios žalos ji nepatyrė. Dėl aplinkybės, kad ji faktiškai dirbo analogiškoje pardavimų srityje, ginčo nėra.

Atsakovė I. S. su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais.

13.1. Ieškovas nenurodo, kokio bendro tikslo ginčo šalys siekė sutartimi, sutartimi nustatytas aiškus pardavimų atstovų (ir atsakovės) subordinacinis santykis su ieškovu. Sutartimi iš esmės tenkinami ieškovo interesai, t,y. turint kuo mažiau įsipareigojimų gauti kuo didesnio pelno, neprisiimant jokių įsipareigojimų, todėl šiuo atveju sutartis negali būti kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Byloje yra nustatyta, kad ieškovas yra gavęs 6 549,58 Lt pajamų be PVM atsakovei teikiant paslaugas ieškovui. Atsakovei ieškovas iš viso yra sumokėjęs 1 430 Lt, nuo kurių atsakovė dar turėjo sumokėti mokesčius, apmokėti už degalus ir kt. išlaidas. Pagal Sutarties XIII skyriaus 5 p., ieškovui liko visi atsakovės surasti klientų kontaktai ir nauda, kurią ieškovas gavo iš atsakovės sudarytų sutarčių su klientais. Vien tik trečiųjų asmenų sąskaitų ir šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys duomenys nepatvirtina fakto, kad ieškovas būtent dėl atsakovės patyrė jo nurodytas išlaidas. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad sutarčių pasirašymo metu nei vienas pardavimų atstovas nevykdė individualios veiklos, nes visi, tarp jų ir atsakovė, ieškojo darbo, tačiau suklaidinti ieškovo, jo nurodymu išsiėmė individualios veikios pažymėjimus, t.y. ieškovas, elgdamasis nesąžiningai, sukūrė faktinę situaciją, kuria remiasi civilinėje byloje, kad sutarties šalys yra lygiaverčiai subjektai.

13.2. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų apmokymų atsakovei suteikimą. Liudytojas E. K. teismo posėdžio metu nuosekliai nepaaiškino, kokius konkrečius apmokymus suteikė atsakovei, kada jie buvo suteikti, be to, nurodė, kad už apmokymus jis neišrašinėjo jokių sąskaitų, o sąskaitos buvo išrašomos už pardavimų atstovų koordinavimą (pardavimų atstovų kontroliavimą). Pažymi, kad teismui buvo pateikta 2014-10-31 E. K. išrašyta sąskaita faktūra Serija EGIKA Nr. 0003, o 2015-10-22 buvo pateiktas 2014-11-10 tarpusavio skolų suderinimo aktas Nr. 132, kuriame nurodyta, kad ieškovas yra skolingas E. K. pagal 2014-10-31 sąskaitą faktūrą EGIKA Nr. 0003, tačiau nurodyta suma nuo sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos skiriasi 1 002,30 Lt, t.y. sąskaitoje faktūroje nurodyta suma yra 2 939,32 Lt, o tarpusavio skolų suderinimo akte nurodyta 1 937,02 Lt suma. Teismo posėdžio metu E. K. negalėjo paaiškinti, kodėl šiuose ieškovo pateiktuose dokumentuose nurodytos sumos yra skirtingos.

13.3. Jau bendradarbiavimo sutarties nutraukimo metu taip šalių buvo ginčas dėl Sutarties XII skyriaus 8 p. numatytos kompensacijos, tačiau ieškovas, elgdamasis nesąžiningai, atliko įskaitymą, žinodamas, kad ateityje tarp šalių kils teisminis ginčas, kadangi jokie apmokymai atsakovei nebuvo suteikti. Teismas nevertino, ar E. K. sąskaitos yra fiktyvios, taip pat nepaneigė ieškovo patirtų išlaidų fakto, o atsakovė šio fakto neginčijo. Teismas tik konstatavo, kad atsakovei nebuvo suteikti apmokymai.

13.4. Nei sutartyje, nei 2014-11-21 sudarytame susitarime dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisinių padarinių, atsakovei nebuvo nustatyta teisinga ir sąžininga kompensacija už jos teisių suvaržymą, ieškovas atsakovei nemokėjo jokios kompensacijos už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi, nors šio susitarimo apribojimas iitin platus.

13.5. Ginčo šalių jokie sutartiniai santykiai nesiejo nuo 2014-11-21, kuomet šalys sudarė susitarimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių, todėl teismas teisingai nustatė, kad šalis siejo deliktiniai santykiai. Teismas pagrįstai atsakovei priteisė 750 Eur nuostolių, sprendimą motyvavo tinkamai. Pažymi, kad atsakovė pateikė įrodymus, jog laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki 2015 m. gegužės mėn. ieškojo darbo ir nė karto nekandidatavo į jokią nekilnojamojo turto agentūrą. Priteisti nuostoliai visiškai atitinka teismų praktikoje nustatytą dydį, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2012-11-08 nutartyje, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčą, išaiškino, kad nukentėjusiai šaliai priteisiant jos patirtus nuostolius dėl tokio pobūdžio pažeidimo, kaip pagrindas dėl patirtų nuostolių apskaičiavimo naudojamas minimalios mėnesinės algos kriterijus. Tačiau atsakovė elgdamasi sąžiningai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, prašė teismo priteisti per pusę mažesnį nuostolių dydį nei yra pripažįstama teismų praktikoje.

13.6. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus nieko, plačiau nepasisakydamas apie pateiktų įrodymų prijungimą. Pažymi, kad su apeliaciniu skundu pateikiant naujus įrodymus būtina nurodyti motyvus (CPK 306 str. 1 d. 4 p., 314 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčo šalys 2014-09-17 sudarė Bendradarbiavimo sutartį. Atsakovė ieškovui 2014 m. lapkričio mėn. įteikė pranešimą dėl vienašalio Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. 2014-11-21 šalys pasirašė Susitarimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl skolos priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovės 645,85 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo ir įskaitymo pripažinimo neteisėtu, prašydama pripažinti ieškovo 2014-12-01 atliktą įskaitymą neteisėtu, priteisti iš ieškovo 223,01 Eur skolos, 750 Eur nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nagrinėjamos bylos atveju ginčas yra kilęs dėl abipusių prievolių vykdymo bendradarbiavimo sutarties pagrindu ir materialinių teisinių pasekmių, kilusių po šios sutarties nutraukimo. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys 2014-09-17 buvo sudariusios Bendradarbiavimo sutartį, kuria šalys įsipareigojo bendradarbiauti teikiant tretiesiems asmenims tarpininkavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ir (ar) nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikloje naudojant UAB REON pavadinimą ir prekės ženklą (I t., b.l. 26). Šioje sutartyje taip pat aiškiai apibrėžta bendradarbiavimo forma, šalių statusas, t.y. nurodyta, kad šalys veikia lygiavertės komercinės partnerystės pagrindu, sutartis nesukuria darbo, pavaldumo ar jokių kitų subordinacijos teisinių santykių (I t., b.l. 26). Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Todėl nesutiktina su atsakovės argumentais, kad ją ieškovas suklaidino, nurodydamas išsiimti individualios veiklos pažymėjimą, o sutarties šalys nėra lygiateisiai subjektai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad atsakovė 2014-09-17 pasirašė Bendradarbiavimo sutartį laisva valia, o, pasirašydama sutartį, atsakovė patvirtino, kad susipažino su sutarties ir jos priedų sąlygomis, jas suprato ir pasirašyta sutartis visiškai atitinka šalių valią ir tikruosius ketinimus (I t., b.l. 31). Taigi atsakovė, kaip bendradarbiavimo sutarties šalis, prisiėmė Sutarties neįvykdymo ar Sutarties nutraukimo anksčiau laiko riziką. Sutarties XIII dalies 8 p. šalys susitarė, kad pardavimų atstovui vienašališkai nutraukus sutartį, [...], pardavimų atstovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja sumokėti UAB „Reon“ 3 000 Lt (be PVM) kompensaciją už pardavimų atstovui už UAB „Reon“ ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma bauda (minimaliais atsakovo nuostoliais). Atsakovė po 2 mėn. ieškovui įteikė 2014-11-21 pranešimą dėl vienašalio Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo (I t., b.l. 32). 2014-11-21 šalys pasirašė Susitarimą dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (I t., b.l. 33). Šiame susitarime, be kita ko, nurodyta, kad atsakovė (pardavimų atstovė) nesutinka sumokėti kompensacijos (baudos) už suteiktus mokymus, kurių suteikimą ieškovas grindžia atsakovės koordinatoriaus dirbant ieškovo įmonėje E. K. išrašytomis sąskaitomis – faktūromis ir išlaidomis mobiliajam ryšiui, skelbimams internetiniuose tinklalapiuose, kreditams skelbimų talpinimui (t. 1, b.l. 156, 173-178). Tačiau atsakovės nesutikimas nereiškia sutartimi įtvirtintos baudos nepagrįstumo, o E. K. ieškovui už brokerių koordinavimą išrašyta 2014-10-31 sąskaita faktūra 689,57 Lt sumai ir 2014-11-30 sąskaita faktūra 532,15 Lt sumai patvirtina ieškovo patirtas 1 221,72 Lt išlaidas už atsakovės mokymą – konsultavimą (I t., b.l. 140-141). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktų įrodymų visumą, padarydamas išvadą, jog atsakovei ieškovas nesuteikė mokymų, ir kad atsakovės pateiktas darbo pasiūlymas (1 t., b.l. 77-78, 148-149) patvirtina, jog ieškovas nemokamai apmoko darbuotojus. Pažymėtina, kad šis darbo skelbimas nepaneigia šalių sudarytos sutarties XIII dalies 8 p. įtvirtintos sąlygos, kuria šalys susitarė dėl besąlygiškai atlygintinų (išankstinio sutarties nutraukimo atveju) minimalių nuostolių, kuriuos sudaro paties ieškovo arba jo pasitelktų trečiųjų asmenų suteikti mokymai. Taigi ir atsakovės argumentai, kad E. K. buvo ieškovo darbuotojas, mokymų pažymėjimų ieškovas nėra išdavęs atsakovei, dėl to nėra pagrindo daryti išvados apie jo suteiktus mokymus atsakovei ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovei buvo suteikti mokymai, jos kvalifikacija buvo pagerinta ar kad ieškovas dėl šių mokymų patyrė išlaidų, nėra pagrįsti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, taip pat į aplinkybes, kad atsakovė kartu su ieškovu dirbo tik du mėnesius, ir ieškovas iš atsakovės veiklos taip pat gavo pajamų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepatyrė 3 000 Lt dydžio išlaidų atsakovės mokymams, tačiau sprendžia, jog šiuo atveju yra teisinis pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti dalį nurodytos baudos, t.y. 353,83 Eur (1 221,72 Lt) be PVM, kuri yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis (1 t., b.l. 140-141) už vienašališką bendradarbiavimo sutarties nutraukimą anksčiau nei po 12 mėn. (sutarties XIII dalies 8 p.).Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 str. 1 d. nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 str. įtvirtintų nuostatų matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t.y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t.y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t.y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Tai reiškia, kad įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t.y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, jog kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pareiškimas apie įskaitymą turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, pareiškime turi būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (LietuvosAukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; kt.). Byloje nustatyta, kad šalys susitarė, jog bandomuoju laikotarpiu (3 mėn.) ieškovas atsakovei mokės 1 100 Lt (318,58 Eur) atlyginimą. Byloje nekilo ginčo dėl atsakovei priklausančio 770 Lt (223,01 Eur) atlyginimo ar jo dydžio. Ieškovas 2014-12-01 pretenzija informavo atsakovę apie vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 p., kadangi ieškovui esant skolingam atsakovei 770 Lt (223,01 Eur) už sutarties galiojimo metu įvykdytas tarpininkavimo paslaugas, įskaitydamas atsakovei nesumokėtą 770 Lt (223,01 Eur) sumą į ieškovo reikalaujamą sumokėti baudą (3 000 Lt) pagal bendradarbiavimo sutartį (I t., b.l. 34). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo atliktą įskaitymą pripažino neteisėtu, vadovaudamasis aplinkybe, kad atsakovė aiškiai nesutiko su šiuo įskaitymo faktu. Nagrinėjamu atveju pranešimo apie įskaitymą dieną ieškovo reikalavimas nebuvo ginčijamas teisme, todėl atsakovės nepritarimas ieškovo reiškiamam reikalavimui sumokėti baudą nebuvo kliūtis atlikti įskaitymą. Kadangi šioje byloje nustatytina, jog abi ginčo šalys turi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų viena kitos atžvilgiu, ieškovas aiškiai 2014-12-01 pranešimu informavo atsakovę apie atliktą įskaitymą CK 6.131 str. pagrindu (I t., b.l. 34), atsakovo reikalavimas dėl baudos priteisimo buvo aiškiai apibrėžtas bendradarbiavimo sutartimi, galiojantis ir vykdytinas, ginčas dėl kompensacijos pagrįstumo teisme nebuvo pradėtas iki atliekant įskaitymą, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovo prievolė atsakovei pasibaigė įskaitymu, nes tokią valią ieškovas aiškiai išreiškė 2014-12-01 pranešime (CK 6.131 str. 1 d.). Taigi ieškovo prievolė atsakovei sumokėti 223,01 Eur yra pasibaigusi. Atsakovei priklausantis 223,01 Eur atlygis pagal Bendradarbiavimo sutartį, dėl kurio nėra ginčo, atlikus įskaitymą iš ieškovui priklausančios 353,83 Eur sumos, nepriteistinas, o ieškovui iš atsakovės priteistina likusi dalis baudos, t.y. 130,82 Eur, pagal bendradarbiavimo sutarties XIII dalies 8 p.Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nei Bendradarbiavimo sutartyje, nei 2014-11-21 sudarytame susitarime dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių atsakovei nebuvo nustatyta kompensacija už jos teisių suvaržymą tokiam ilgam 5 m. laikotarpiui (sutarties X skyriaus 1 p., 2014-11-21 susitarimo dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių 10 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo įsipareigojimas 100 dienų Bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu mokėti atsakovei 1 100 Lt atlygį yra ne kompensacija už nekonkuravimą (kaip ginasi ieškovas), o atlygis, motyvacinė priemonė šalių bendradarbiavimo pradžioje, kol atsakovė įgis reikiamų įgūdžių ir pradės generuoti didesnes pajamas iš tarpininkavimo. Taigi nekonkuravimo susitarimas pagrįstai pripažintas negaliojančiu, nes jis pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą įtvirtinant esminę šalių nelygybę, nepagrįstai varžo asmens (atsakovės) konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą, kadangi už itin ilgalaikį apribojimą atsakovei dirbti ieškovo veiklos srityje ieškovas nenustatė jokios protingos, teisingos ir sąžiningos kompensacijos. Todėl konstatuotina, kad bendradarbiavimo sutarties X skyriaus 1 p., 2014-11-21 susitarimo dėl vienašalio bendradarbiavimo sutarties (priedų) nutraukimo teisinių padarinių 10 p. prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra negaliojantis ab initio ir niekinis (CK 1.78 str. 1 d., 1. 80 str. 1 d.). Nuostoliai yra atlyginami, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, kurias reglamentuoja CK XXII skyriaus nuostatos. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 750 Eur nuostolių už tai, kad nuo 2014-11-21 (sutarties nutraukimo) iki 2015 m. balandžio mėn. pabaigos ji ieškodama darbo nė karto nekandidatavo į jokią nekilnojamojo turto agentūrą, todėl nepagrįstas ir neteisėtas atsakovės teisių suvaržymas truko 5 mėn. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė, nutraukusi sutartinius santykius su ieškovu, nekonkuravimo susitarimo laikėsi, ieškodama naujo darbo atsakovė ribojo save bei savo galimybes įsidarbinti, o nesant nekonkuravimo susitarimo atsakovės galimybė įsidarbinti būtų žymiai platesnė. Pažymėtina, kad nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją (CK 6.245–6.249 str.). Tačiau pati atsakovė, prašydama priteisti nuostolius už laikotarpį nuo sutarties su ieškovu nutraukimo dienos, patvirtina priešieškinyje, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. balandžio mėn. pabaigoje (I t., b.l. 67), kas paneigia aplinkybes, kad atsakovė realiai varžė savo teises įsidarbinti ieškovo veiklos srityje 5 mėn., laikydamasi nekonkuravimo susitarimo. Taigi atsakovė nuostolius prašo priteisti už laikotarpį, kurio metu, pasak jos pačios, ji nežinojo apie savo teisių suvaržymą. Atsakovės pateikti įrodymai, kad laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki 2015 m. gegužės mėn. ieškojo darbo, nepatvirtina patirtų nuostolių (1 t., b.l. 150-153). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nekonkuravimo susitarimas apribojo atsakovės galimybes įsidarbinti ir gauti pajamas, todėl atsakovė patyrė nuostolių. Pažymėtina, kad nekonkuravimo sąlygos pripažinimas negaliojančia savaime neįrodo nuostolių fakto, nes juos reikia įrodyti. Darytina išvada, kad atsakovė nesilaikė nekonkuravimo sąlygos 2014-11-21 – 2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu, ir atsakovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų nuostolių priteisimui, apsiribodama tik priteistinos sumos apskaičiavimu, t.y. po 150 Eur už 1 mėn. (CPK 12, 178 str., 6.246–6.249 str.). Todėl atsakovės reikalavimas priteisti 750 Eur nuostolių atlyginimo iš ieškovo yra netenkintinas.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas sprendimas keistinas, priteisiant ieškovui iš atsakovės 30,82 Eur baudos ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (130,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir pripažįstant 2014-09-17 Bendradarbiavimo sutartyje Nr. REON/IS-024 ir 2014-11-21 susitarime numatytą Nekonkuravimo tvarką negaliojančia, kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmetant; taip pat priteisiant iš ieškovo ir iš atsakovės valstybės naudai po 3,15 Eur pašto išlaidų (CPK 327 str. 1 d. 3 p.). Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme yra perskirstomos (CPK 93 str. 5 d.). Vilniaus apylinkės teismas 2015-11-30 papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovei 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškinys ir priešieškinis tenkinami iš dalies ir ginčo šalys patyrė panašaus dydžio bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, kiekviena šalis savo bylinėjimosi išlaidas turi padengti pati. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie šalių patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 29,19 Eur (II t., b.l. 89), todėl iš atsakovės ieškovui priteistina pusę žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, t.y. 14,60 Eur (CPK 93 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį taip:

„Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Reon“, į.k. 302554325, iš atsakovės I. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 130,82 Eur skolos (baudos) ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (130,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pripažinti 2014-09-17 Bendradarbiavimo sutartyje Nr. REON/IS-024 ir 2014-11-21 susitarime numatytą Nekonkuravimo tvarką negaliojančia.

Kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Reon“, į.k. 302554325, ir iš atsakovės I. S., a.k. (duomenys neskelbtini)valstybės naudai po 3,15 Eur pašto išlaidų.“.

Priteisti ieškovui UAB „Reon“ iš atsakovės I. S. 14,60 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Rūta BurdulienėVilija MikuckienėVaclovas Paulikas