Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu dvidešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir P. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir P. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. D., A. C., A. J., nuteistais Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-55-557/2011), pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-438/2011), bei 2010 m. birželio 26 d. mirusiu asmeniu, 2005 m. liepos 30 d. apie 1 val. pievoje ties namu, esančiu Minijos g. 59, Klaipėdoje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą panaudojant fizinį smurtą, užpuolė nukentėjusiuosius V. M., A. M., V. Š., A. G., A. B. ir bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – tyčia spyrė ir sudavė kumščiais ne mažiau kaip keturis smūgius V. Š. į galvą, krūtinę bei juosmenį, dėl to jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą kairiajame paakyje su kraujosruvomis kairės akies abiejuose vokuose ir kraujo išlaja po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, odos nubrozdinimus ant kairio antakio ir kairio skruosto bei kairio užausio, kairės krūtinės ląstos pusės sumušimą, juosmens kairės pusės sumušimą), ne mažiau kaip tris smūgius A. M. į galvą, dėl to jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (muštinę žaizdą ir poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą), penkis smūgius V. M. į krūtinę ir liemenį, dėl to jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (poodines kraujosruvas ant abiejų rankų dilbių, abiejų spenelių, dešinio šonkaulių lanko), bei ne mažiau kaip šešis smūgius V. M. į galvą, taip padarė galvos sužalojimus, dėl kurių išsivystė galvos smegenų koma, t. y. kairio smilkinio kraujosruvą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimo – kontuzinį židinį kairio pusrutulio smilkininės skilties sferinio paviršiaus žievėje, poodinę kraujosruvą pakaušyje, kraujo išsiliejimą po smegenėlių minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimą dešinio smegenų pusrutulio srityse, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais dešinio pusrutulio dangalais, kietuoju smegenų dangalu, į galvos smegenų skilvelių sistemą, kraujosruvą viršutiniame dešinės akies voke, kraujosruvas lūpų gleivinėse, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą (V. M. mirė 2005 m. liepos 31 d. 7.06 val.). Be to, pagrobė nukentėjusiųjų turtą: V. Š. laikrodį „Seiko“ su apyranke, kurio vertė 100 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung (duomenys neskelbtini)“, 300 Lt vertės, A. G. rankinę, 10 Lt vertės, ir joje buvusius 7 Lt, du raktus, bendros 20 Lt vertės, kosmetikos reikmenis, 30 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, 100 Lt vertės.

Be to, P. V. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. gegužės 28 d. laikotarpiu nuo 4 val. iki 5 val. prie poilsio namų „Aika“, esančių Pamario g. 19, Neringoje, iš A. K. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D600“, 500 Lt vertės.

Taip pat P. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. gegužės 28 d. laikotarpiu nuo 4 val. iki 5 val., būdamas poilsio namuose „Aika“, esančiuose Pamario g. 19, Neringoje, į kuriuos pateko A. K. kvietimu, veikdamas kartu su R. G., nuteistu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-432-201/2010), pavogė materialinės vertės neturintį raktą su jame įmontuotu signalizacijos pulteliu nuo automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, iš kiemo, esančio Pamario g. 19, Neringoje, pagrobė S. S. priklausantį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 138 000 Lt vertės, ir automobilyje buvusius 1564,55 Lt vertės daiktus, t. y. B. R. S. priklausančius, automobilio bagažinėje buvusius dvylika butelių vyno, kurių bendra vertė 289,80 Lt, židinio metalines groteles pakuros uždengimui, 172,50 Lt vertės, saldainių dėžutę, 50 Lt vertės, šveicarišką raudonos spalvos peiliuką, 86,25 Lt vertės, bei skaitmeninį fotoaparatą „Casio Exilim“, 966 Lt vertės, priklausantį A. K..

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį: paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Taip pat apeliantas prašo jį išteisinti arba atleisti nuo bausmės.

Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad P. V. nusikalstamas veikas padarė prieš daug metų. Jis pripažino savo kaltę (dėl vienų nusikalstamų veikų visiškai, dėl kitų – iš dalies). Be to, nuteistasis dirbo.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto ir pagreitinto proceso tvarka. Apelianto nuomone, tai parodo, kad teismas netinkamai ir paviršutiniškai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su P. V. asmenybe bei jo socialine aplinka. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sulaikytas apeliantas buvo laikomas kalėjimo sąlygomis, kas esminiai apribojo bei pažeidė jo teises.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti ir P. V. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti, tačiau nenurodė, dėl kurių nusikalstamų veikų padarymo jis ginčija savo kaltę. Be to, nuteistasis nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis savo prašymą patikslino ir nurodė, kad jis nepadarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinti tokį nuteistojo prašymą nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį P. V. kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. G., pagrobė automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. S., ir jame buvusius daiktus, t. y. dvylika butelių vyno, židinio metalines groteles, saldainių dėžutę, šveicarišką peiliuką bei skaitmeninį fotoaparatą „Casio Exilim“.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo P. V. kaltės, padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankus nuteistajam, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-351/2012, Nr. 2K-282/2012).

Nukentėjusiųjų B. R. S., A. K., liudytojų I. Š., D. J., S. J., nuteistojo R. G. parodymais, asmens parodymo atpažinti, įvykio vietos apžiūros, apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gegužės 28 d. laikotarpiu nuo 4 val. iki 5 val. nuteistasis P. V. kartu su nuteistuoju R. G. iš poilsio namų „Aika“, esančių Pamario g. 19, Neringoje, paėmė automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio S. S., raktą su jame įmontuotu signalizacijos pulteliu ir šiuo automobiliu, stovėjusiu paminėtų poilsio namų kieme, išvažiavo (3 t., 52-63, 64-66, 78-92, 100-102, 148-153, 154-162, 163-165, 166-170 b. l.; 4 t., 5-7, 8-11, 20-22, 23-27, 142-152 b. l.; 5 t., 142, 143 b. l.). Analogiškos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-432-201/2010, kurioje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (4 t., 142-152, 153-156 b. l.).

Pažymėtina, kad nuteistojo R. G. teigimu, automobilio raktelius paėmė P. V., o pastarasis teigė, jog automobilio raktelius turėjo R. G.. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie leistų paminėtą veiksmą inkriminuoti konkrečiam bendrininkui. Tačiau ši aplinkybė (rakto paėmimas) šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant P. V. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų, nukentėjusiojo B. R. S., liudytojos S. J. parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad P. V. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, pagrobė automobilį ir jame buvusius daiktus.

Nuteistasis P. V. pats pirmosios instancijos teisme pripažino, jog išvažiavo aptariamu automobiliu, priklausančiu S. S., tačiau tvirtino, kad ketino jį grąžinti.

Vagystės objektyvioji pusė apima du momentus: 1) neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir 2) neatlygintiną turto pasisavinimą. Vien turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo baigtumo. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas, todėl paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia nelaikoma vagyste. Pagal BK 178 straipsnio dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2009, Nr. 2K-326/2010, Nr. 2K-108/2013).

Byloje nustatyta, kad automobilio raktas su jame įmontuotu signalizacijos pulteliu buvo paimtas slaptai iš poilsio namų kambario, kuriame miegojo nukentėjusysis B. R. S., be pastarojo žinios ir leidimo. Tiek P. V., tiek R. G. suvokė, kad savinasi svetimą turtą, suprato, kad turto savininkui bus padaryta materialinė žala. Aplinkybės, kad nuteistieji automobiliu važiavusiems asmenims nesakė, kieno tai automobilis, automobilį paliko Klaipėdos mieste, iš automobilio pagrobė kaltinime išvardintus daiktus bei pasiėmė automobilio užvedimo raktą, akivaizdžiai parodo, kad nuteistieji neketino grąžinti nukentėjusiesiems nei automobilio, nei jame buvusių ir pagrobtų daiktų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. V., veikdamas kartu su R. G., pagrobė 139 564,55 Lt vertės svetimą turtą, t. y. 138 000 Lt vertės automobilį, 289,80 Lt vertės dvylika butelių vyno, 172,50 Lt vertės židinio groteles, 50 Lt vertės saldainių dėžutę, 86,25 Lt vertės šveicarišką peiliuką bei 966 Lt vertės skaitmeninį fotoaparatą. Bendra pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. V. padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Nuteistasis savo kaltės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 4 dalį neginčija. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija šiose paminėtose dalyse pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. ši byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, taip pat joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad dėl to pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino su P. V. asmenybe, jo socialine aplinka susijusias aplinkybes, atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. V. bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis, būdamas jauno amžiaus, padarė apysunkį (BK 180 straipsnio 1 dalis), sunkų (BK 178 straipsnio 3 dalis), labai sunkų (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) nusikaltimus bei baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnio 4 dalis). Apeliantas nusikaltimo padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą, po įtarimo dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo pareiškimo vėl nusikalto (padarė dvi nusikalstamas veikas), charakterizuojamas teigiamai. Apeliaciniame skunde nuteitasis pažymi, kad jis pripažino savo kaltę, dirbo. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, šias skunde išvardintas aplinkybes įvertino. Pirmosios instancijos teismas nustatė P. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-503/2010, Nr. 2K-315/2013). Tuo atveju, kai atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir nacionalinėje teismu praktikoje galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir kt.

Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog nusikalstamas veikas P. V. padarė prieš daug metų, t. y. pripažino, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užsitęsė. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas nesuteikia pagrindo dar labiau švelninti apeliantui paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, svarstydamas P. V. skirtinų bausmių klausimą, visas aplinkybes tinkamai įvertino ir pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas ar mažesnes už sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Šis teismas bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Apelianto prašymas visas jam paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodyti atvejai, kada teismas gali taikyti bausmių subendrinimą apėmimo būdu, t. y. 1) kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, 2) kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius arba 3) kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 178 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktai).

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo P. V. paskirta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta ar neteisinga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo atleisti jį nuo bausmės, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme numatyta galimybė atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį tik dėl ligos. BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Byloje nėra BK 76 straipsnyje numatytų sąlygų, todėl šis nuteistojo prašymas atmetamas.

Dėl suėmimo atlikimo sąlygų pažymėtina, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.