Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-91-555/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-21
Bylos Nr.: e2A-91-555/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-13411-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Marius Bartninkas, Lina Žemaitienė
Atsakovas: R. P. P.
Ieškovas: V. J.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-91-555/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13411-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.29.4; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4624-997/2022 pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui R. P. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. P. P. 23 000,00 Eur dydžio skolą, 249,08 Eur dydžio kompensacines palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu daug metų palaikė artimus tarpusavio santykius, kurie 2006‑2007 m. nutrūko. 2008 m. spalio-lapkričio mėn. atsakovas keletą kartų telefonu kreipėsi į ją dėl paskolos suteikimo, kad jis galėtų užbaigti statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, jog sustojo jo vykdomas verslas, taip pat turi problemų su (duomenys neskelbtini) teisėsauga, todėl jo finansinė padėtis yra bloga, kad jis neturi kur gyventi ir kaip užbaigti pradėtų gyvenamojo namo statybų. Ieškovė, turėdama sukauptų santaupų, sutiko jam padėti ir paskolinti 23 000,00 Eur dydžio sumą. Atsakovas visada tvirtino, jog tuo atveju, jeigu negalės grąžinti suteiktos paskolos, jis vietoj grynųjų pinigų perrašys bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ šalims priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, todėl ieškovė pasitikėjo atsakovu, kad jis vienokiu ar kitokiu būdu grąžins gautą paskolą. 2008 m. gruodžio 2 d. ieškovė autobusu atvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), ją autobusų stotyje pasitiko atsakovas. Šalys nuvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), prie buvusios (duomenys neskelbtini) parduotuvės, kuriame gyveno atsakovo mama M. B. ir atsakovo sesuo R. I.. Atvykus į minėtą butą, atsakovas ir jo sesuo ieškovei pateikė jau paruoštą pareiškimą, atsakovo mamos nebuvo. Pareiškimo tekstas buvo parengtas ir surašytas atsakovo sesers, tačiau dar nebuvo pasirašytas atsakovo, nes nebuvo perduotas paskolos dalykas – 23 000,00 Eur dydžio sumos grynieji pinigai. Ieškovė susipažinusi su pareiškimo turiniu perdavė atsakovui 23 000,00 Eur dydžio sumą grynaisiais pinigais, kupiūromis po 500,00 Eur. Atsakovas gautus grynuosius pinigus perskaičiavo ir patikrinęs, jog ieškovė perdavė 23 000,00 Eur dydžio sumą pareiškimo apačioje pasirašė: „R.-P. P. (parašas) 2008.12.02“ ir pareiškimo originalą atidavė ieškovei. Atsakovas pasirašęs pareiškimą, dar kartą patvirtino, jog jokių problemų dėl skolos grąžinimo nebus. Šalys nebuvo numačiusios grąžinimo termino, todėl susitarė, jog atsakovas suteiktą paskolą grąžins pagal ieškovės pareikalavimą. Ieškovė atgal į (duomenys neskelbtini), autobusu išvyko kitą dieną, t. y. 2008 m. gruodžio 3 d. Praėjus maždaug pusei metų, apie 2009 m. birželio-liepos mėn., atsakovas ir vėl kreipėsi į ieškovę dėl papildomos paskolos suteikimo. Atsakovas nurodė, jog jam nepakako paskolintų 23 000,00 Eur dydžio sumos užbaigti gyvenamojo namo statybas, todėl jam yra reikalinga papildoma paskola. Ieškovė dar kartą sutiko atsakovui paskolinti 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur) dydžio sumą. 2009 m. rugpjūčio 21 d. tarp ieškovės ir atsakovo (duomenys neskelbtini) notarų biure buvo sudaryta paskolos sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu, atsakovas pasiskolino iš jos 60 000 Lt (17 377,20 Eur) gyvenamojo statybai, kuriuos įsipaerigojo grąžinti iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. (Sutarties 1 punktas). Paskolos dalykas – 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur) dydžio suma, atsakovui buvo perduotas notarinėje kontoroje prie notarės A. U., sutarties pasirašymo metu, ką atsakovas patvirtino savo ranka raštu nurodydamas: „šešiasdešimt tūkstančių litų gavau (parašas)“. Ieškovei suteikus antrąją paskolą, bendravimas tarp šalių iš esmės nutrūko. Ieškovė ne kartą geranoriškai ragino žodžiu grąžinti susikaupusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas apskritai pradėjo vengti bendrauti su ieškove. Bendravimas tarp šalių atsinaujino 2020 m. gruodžio mėn. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tačiau ieškovei užsiminus apie skolų grąžinimą, atsakovas ir vėl nustojo su ieškove bendrauti. 2021 m. pradžioje, trečiųjų asmenų pagalba, šalys bandė taikiai ir geranoriškai išspręsti žemės sklypo atsidalijimo ir atsakovo skolų grąžinimo klausimus. Tačiau dėl atsakovo neveikimo ir nenoro ginčo situacijos spręsti taikiai, jokie susitarimai tarp šalių nebuvo pasiekti. 2021 m. gegužės 6 d. ieškovė atsakovui registruota pašto siunta įteikė 2021 m. kovo 29 d. pranešimą dėl reikalavimo grąžinti paskolą. Atsakovo prievolės – grąžinti gautą paskolą, įvykdymo terminas suėjo 2021 m. birželio 5 d., tačiau iki nustatytų terminų atsakovas savo prievolės geranoriškai nevykdė. Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 4 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. eL2-21273-1087/2021, nutarė išieškoti iš atsakovo 17 377,20 Eur dydžio sumos skolą pagal 2009 m. rugpjūčio 21 d. notarinę sutartį. Po teismo įsakymo išdavimo, atsakovas 2022 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymu 17 377,20 Eur dydžio sumai, grąžino ieškovei notarine tvarką suteiktą antrąją paskolą, tačiau iki šiol vengia grąžinti pirmąją 23 000,00 Eur dydžio sumos paskolą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas R. P. P. prašė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad su ieškove bendrą ūkį vedė dar 2008 m., tačiau šalių santykiai darėsi įtempti, 2009 m. šalys išsiskyrė ir todėl, kadangi tarp šalių nebeliko pasitikėjimo, 2009 m. rugpjūčio 21 d. pas notarą buvo pasirašyta sutartis, kurios pagrindu ieškovė paskolino atsakovui 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur), kurie buvo grąžinti 2022 m. sausio 10 d. Šalys 2008 m. vedė bendrą ūkį, atsakovas dažnai važinėdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas buvo surašytas (duomenys neskelbtini), kai atsakovas buvo (duomenys neskelbtini) su ieškove, atsakovas neskambino ieškovei dėl pinigų skolinimo. Ieškovės nurodytos pareiškimo pasirašymo aplinkybės yra išgalvotos, nes nerealu, kad ieškovė būtų vykusi autobusu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir dar su tokia didele pinigų suma grynaisiais. Atsakovo sesuo 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimo nerašė ir jai apie šio pareiškimo egzistavimą išvis nebuvo žinoma. Pagal 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimą jokie pinigai atsakovui nebuvo perduoti, nes atsakovas faktiškai gavo pinigus pagal 2009 m. rugpjūčio 21 d. paskolos sutartį, sudarytą pas notarą. Todėl tik 2009 m. rugpjūčio 21 d. faktiškai įvyko paskolos sandoris. Atsakovas neneigė aplinkybės, kad statėsi namą ir jam trūko šiek tiek pinigų, tačiau, kadangi šalių santykiai buvo įtempti, todėl atsakovas prašė paskolinti ieškovės pinigų dar būnant (duomenys neskelbtini). Atsakovas neginčijo fakto, kad prašė ieškovės paskolinti 23 000,00 Eur. Pati ieškovė jiems būnant kartu (duomenys neskelbtini) savo ranka surašė 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimą ir davė pasirašyti atsakovui. Atsakovas jį pasirašė, tačiau pinigai pagal tą pareiškimą niekada perduoti nebuvo, o po pareiškimo pasirašymo tarp šalių kilo ginčai, kad pinigai nėra perduoti. Kadangi tarp šalių santykiai buvo įtempti, šalys susitarė, kad pinigai bus skolinami pasirašant sutartį pas notarą, o pareiškimą ieškovė sunaikins, kas, akivaizdu, padaryta nebuvo. 2009 m. rugpjūčio 21 d. pas notarą ieškovė paskolino atsakovui 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur), šiek tiek mažiau nei iš pradžių buvo tartasi, nes atsakovas iki sandorio sudarymo buvo gavęs daugiau pinigų ir šios paskolos atsakovas neginčija ir šią skolą yra grąžinęs. Jis niekada nežadėjo ieškovei perrašyti savo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, kadangi atsakovui priklausanti žemės sklypo dalis yra kur kas vertingesnė nei tariama 23 000,00 Eur skola. Ieškovės pagrindinis siekis pateikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo buvo vykdomojoje byloje areštuoti atsakovui priklausančią žemės sklypo dalį ir neva už atsakovo skolas ieškovei perimti atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį. Pati ieškovė dar 2021 m. vasarą susitikimo su atsakovu metu buvo nurodžiusi, kad, jei jis perleis jai savo žemės sklypo dalį, tai ji nesikreips į teismą. Susitikimo metu buvo susitarta, kad atsakovas grąžins 17 377,20 Eur skolą, siūlė ieškovei grynaisiais pinigais, tačiau ji neėmė. Vėliau atsakovas davė pinigus ieškovės vaikams, tačiau jie atgal grąžino pavedimais ieškovui pinigus, ką patvirtina atsiskaitomosios sąskaitos išrašas. Jei atsakovas buvo ieškovei skolingas 23 000,00 Eur, kodėl tik dabar ieškovė, praėjus daugiau nei 11 m., pradėjo skolos atgavimo veiksmus. Ieškovė neįrodė nei pinigų (23 000,00 Eur) perdavimo atsakovui fakto, nei to, kad atsakovas būtų įsipareigoję jam tariamai paskolintus pinigus grąžinti. 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškime nenurodyta, nei, kad atsakovas 23 000,00 Eur pinigų sumą gavo, nei, iki kurios datos ir kokią sumą įsipareigoja grąžinti ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 23 000,00 Eur skolą, 249,08 Eur kompensacines palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 249,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 350,40 Eur bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovo valstybės naudai priteisė 8,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

5. Teismas sprendė, kad 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas atitinka paskolos rašteliui keliamus reikalavimus, kadangi pareiškimo turinyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog atsakovas yra skolingas ieškovei 23 000,00 Eur dydžio sumą. Ieškovės nuoseklūs ir detalūs paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, įrodo, kad 23 000,00 Eur suma grynaisiais pinigais buvo perduota atsakovui jo mamos bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė detaliai paaiškino teismui kokiomis aplinkybės ji atvyko iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kad kelis mėnesius buvo prašoma atsakovo jam paskolinti pinigų jo namo statyboms. Šalys neginčijo, kad juos siejo iki to ilgalaikiai tarpusavio santykiai, buvo pora, ieškovė nebuvo emociškai nuo jo atitrūkusi ir siekdama jam padėti, atvežė ir padavė prašomus pinigus, kuriuos jis perskaičiavo ir tada pasirašė ant 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimo. Ieškovė paaiškino, kad norėdama save apsisaugoti, buvo paprašiusi atsakovo įforminti paskolos suteikimą jam raštu, todėl jai bute buvo pateiktas iš anksto (ieškovės teigimu, atsakovo sesers R. I.) parengtas 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas, kurį pasirašė pats atsakovas (to neginčijo teisme duodamas paaiškinimus).

6. Teismas nurodė, kad atsakovo pozicija viso teismo proceso metu buvo itin nenuosekli. Atsakovo argumentai, kad šį pareiškimą surašė pati ieškovė ir pateikė jam pasirašyti (duomenys neskelbtini), namuose prie stalo, jis pasirašė iš pasitikėjimo ieškove, tačiau pinigų pagal šį raštelį iš jos negavo, atmesti kaip nepagrįsti ir laikyti atsakovo gynybine pozicija. 2022 m. birželio 23 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada patvirtina, kad šį pareiškimą parašė ne ieškovė, todėl atsakovo iškelta versija buvo paneigta. Be to, ir pareiškimo lingvistinis tekstas, o šiuo atveju, konkrečiai žodžiai: „esu skolingas“ bei atsakovo vardas, pavardė, parašas ir data, teismo vertinimu, įrodė, kad pareiškimo pasirašymo metu, ieškovė atsakovui perdavė paskolos dalyką – 23 000,00 Eur dydžio sumą, grynaisiais pinigais. Pareiškimo turinyje nėra numatyta, jog ieškovės pareiga paskolinti pinigus yra ateityje. Pareiškimo turinys nėra standartiškas, o individualus, parengtas iš anksto paties atsakovo arba jo sesers (nors ši apklausta teisme kaip liudytoja ir neigė rašiusi bent kokį paskolos raštelį savo broliui) ir pasirašytas paties atsakovo paskolos dalyko perdavimo metu. Pats atsakovas pripažįsta ir niekados neneigė, jog pareiškimą yra pasirašęs asmeniškai. Teismas vertino, kad bylos esmės nekeičia kas iš tikrųjų parengė minėtą pareiškimą – ar pats atsakovas, ar jo sesuo, esminis momentas, kad atsakovas, turėdamas sandorių sudarymo patirtį savo versle (užsiiminėjo automobilių pirkimu–pardavimu), pasirašė po minėtu pareiškimu, suvokdamas ir pripažindamas pasiskolinęs iš ieškovės nurodytą pinigų sumą. Svarbi aplinkybė ir ta, jog pareiškimo originalas visą laiką buvo pas ieškovę, kuri bandė pradžioje paskolos klausimus išspręsti su ieškovu žodžiu ir taikiai. Tai įrodė, kad paskola buvo suteikta ir iki šiol nėra grąžinta.

7. Teismas vertino, kad apdairus žmogus nepasirašytų tokio raštelio, neatiduotų jo originalo kitam asmeniui, jei negautų pinigų. Atsakovo argumentas, kad ieškovė žadėjo suplėšyti šį dokumentą, nes jis pinigų pagal jį negavo, įvertinti kaip jo deklaratyvūs pasamprotavimai. Jo pozicija, kad pinigus iš ieškovės gavo tik pagal 2009 m. rugpjūčio 21 d. notariškai pasirašytą paskolos sutartį, atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Teismas laikė, kad šios paskolos yra visiškai skirtingos, tarpusavyje nesusijusios, ne tapačios paskolos sumos, valiutos, laiko tarpas pakankamai ilgas, todėl 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas negali būti laikomas 2009 m. rugpjūčio 21 d. notariškai sudarytos paskolos sutarties tęsiniu. Be to, dėl šios paskolos grąžinimo ieškovė turėjo kreiptis į teismą ir atsakovas be teismo sprendimo gražiuoju jos ieškovei nesumokėjo.

8. Teismas pažymėjo, kad analogiško pobūdžio civilinėse bylose, paskolos raštelių turinyje paskolos gavėjui vienašališkai išreiškus patvirtinimą: „esu skolingas“; „esu skoloje“, „pasiskolinu“, pripažįstama, jog paskolos dalykas yra perduotas paskolos gavėjui (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1518-265/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir kt.). Teismas padarė išvadą buvus faktui, kad 23 000,00 Eur dydžio suma buvo ieškovės perduota atsakovui pagal 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimą, tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai bei atsakovui kilo pareiga ieškovei juos grąžinti. Atsakovui iki šiol negrąžinus suteiktos paskolos, ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl 23 000,00 Eur dydžio sumos skolos priteisimo iš atsakovo, laikytas pagrįstu ir teisėtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovas R. P. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Be prieštaringų ieškovės paaiškinimų nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie liudytų aplinkybę, kad ieškovė 2008 m. gruodžio 2 d. perdavė atsakovui 23 000,00 Eur sumą atsakovo mamos bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovui, tačiau ieškovė šios aplinkybės neįrodė. Kiti byloje esantys įrodymai taip pat paneigia ieškovės nurodytas pareiškimo sudarymo aplinkybes. Ieškovė neprašė atlikti rašysenos ekspertizės, kuri būtų patvirtinusi jos versiją, kad pareiškimą surašė R. I.. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų pagal pareiškimą skolinusi pinigus, kad ji būtų šiuos pinigus įvežusi į Lietuvos teritoriją bei kad ji iš viso būtų turėjusi tokią pinigų sumą, kurią tariamai būtų skolinusi atsakovui pagal pareiškimą, kai tuo tarpu už keleto mėnesių ji paskolino atsakovui 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Tikroji paskolos suteikimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugpjūčio 21 d., ją patvirtinus notarui, nes tarp šalių jau tvyrojo prasti santykiai ir šalys norėjo apsidrausti.

1.2. Pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškimo rengėjus padarytos ne analizuojant įrodymus, surinktus bylos nagrinėjimo teisme metu, o juos preziumuojant. Joks tiesioginis (išskyrus pačios ieškovės paaiškinimus), nei netiesioginis šioje byloje esantis įrodymas nepatvirtina tos aplinkybės, jog pareiškimas buvo parengtas paties atsakovo ar jo sesers. Šiuo atveju nėra įrodytas pinigų perdavimo faktas, todėl paskolos sutartis laikytina nesudaryta. Pareiškime nėra aiškiai nurodyta apie pinigų skolininkui perdavimą, todėl šio dokumento negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Pareiškime nėra žodžių „pinigus gavau“, „pinigus perdaviau“, „ši sutartis patvirtina pinigų gavimą“ ir panašiai. Šiuo atveju ieškovė siekia nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėti jo sąskaita, nors paskola realiai suteikta nebuvo.

1.3. Ieškovės pateiktas 2008 gruodžio 2 d. dokumentas neatitinka esminių paskolos sutarties sąlygų, t. y. neįvardintas pinigų grąžinimo terminas, dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, dokumentas nėra įvardintas nei kaip „paskolos sutartis“, nei kaip „paskolos raštelis“, ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, kas reiškia, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Be to, pareiškimas buvo surašytas 2008 m. gruodžio 2 d., o ieškovė į teismą kreipėsi praėjus beveik 14 m. nuo pareiškimo pasirašymo dienos. Jokių paaiškinimų, kodėl ieškovė visą šį laikotarpį nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama apginti savo pažeistas teises, ji nepateikė. Protingas ir apdairus asmuo nebūtų sutikęs dar kartą skolinti pinigus asmeniui, kuris nebuvo grąžinęs pirminės paskolos.

Žemesnės instancijos teismas

1.4. Pirmosios instancijos teismas ydingai konstatavo, jog vien tai, kad atsakovas užsiiminėjo automobilių pirkimu–pardavimu, jis turėjo sandorių sudarymo patirties versle, lėmė, jog jis sąmoningai pasirašė po minėtu pareiškimu. Tačiau atsakovas nėra profesionalus teisininkas, jis jokios patirties tuo metu, kai buvo sudarytas pareiškimas, paskoliniuose santykiuose neturėjo. Šioje byloje surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, jog atsakovas pagrįstai nesudarė civilinio kodekso normas atitinkančios paskolos sutarties, kadangi ieškovė jam pareiškime įvardintos pinigų sumos neperdavė. Ta aplinkybė, kad šalys 2009 m. rugpjūčio 21 d. sudarė notarinę paskolos sutartį patvirtina, kad tik šios sutarties sudarymo metu ieškovė realiai atsakovui paskolino sutartyje nurodytą sumą.

1.5. Pirmosios instancijos teismo cituotose bylose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo šioje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1518-265/2019 skolos raštelio turinys buvo aiškinamas tame kontekste, jog ieškovė kelerių metų laikotarpyje skolino atsakovei įvairias pinigų sumas ir sudėjusi visas paskolintas sumas davė atsakovei pasirašyti skolos lapelį. Skolos raštelio tekste vartojama sąvoka „esu skoloje“ yra įrašyta būtuoju laiku, t. y. lyg šie veiksmai būtų buvę atlikti jau anksčiau – dar iki skolos raštelio surašymo momento. Taip pat į bylą buvo pateiktas garso įrašas, kuriuo vadovaujantis buvo aiškinama tikroji sutarties šalių valia. Kitoje pirmosios instancijos teismo cituotoje civilinėje byloje 3K-7-430/2013 faktinės aplinkybės skyrėsi tuo aspektu, jog paskolos sutartis buvo surašyta paties atsakovo ranka, iš sutarties teksto matyti, kad šalys tarėsi ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, kurias išsamiai aptarė paskolos sutartyje, ją pasirašydamos. Viena tokių sąlygų – paskolos grąžinimo terminai bei tvarka.

1.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko šalių ginčą išsprendė neteisingai. Teismas šioje byloje esančius įrodymus vertino šališkai, be pagrindo ieškovės pateiktai įvykių versijai suteikdamas pridėtinės įrodomosios vertės. Teismas, atmesdamas liudytojos R. I. parodymus, nepasisakė ir neįvardijo, dėl kokių priežasčių šios liudytojos parodymai buvo ignoruojami. Rašytiniai įrodymai buvo vertinami atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, t. y. nevertinant jų visumoje su šalių bei liudytojos duotais parodymais.

Atsiliepimas

10. Ieškovė V. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Atsakovo argumentai, kuriais siekiama perkelti įrodinėjimo pareigą ieškovei bei išvengti prievolės – grąžinti paskolą, įvykdymo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ieškovei pareiškus reikalavimą atsakovei dėl 23 000,00 Eur dydžio sumos paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, patvirtinančios paskolos sutarties sudarymo faktą, t. y., ar pinigai ieškovės buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovei grąžinti.

2.2. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo, grindė pagrindiniu tiesioginiu rašytiniu įrodymu – atsakovo pasirašytu 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimu, kuriame atsakovas asmeniškai patvirtino, jog „Aš R.-P. P. a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) Esu skolingas V. J. a/k (duomenys neskelbtini) gy. (duomenys neskelbtini), piniginę sumą dvidešimt tris tūkstančius eurų – 23.000 eur“. Pirmosios instancijos teismas šį rašytinį įrodymą pagrįstai pripažino paskolos rašteliu, atitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, patvirtinančiu tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimą.

2.3. Atsakovo argumentai dėl ginčo pareiškimo tariamai netinkamo pavadinimo ir paskolos grąžinimo termino nenustatymo, laikytini visiškai nepagrįstais, nes sprendžiant ginčą dėl paskolos teisinių santykių ir dokumento pripažinimo paskolos rašteliu, vertintinas ne dokumento pavadinimas ir / ar paskolos grąžinimo termino (ne)nustatymas, o ar iš dokumento – paskolos raštelio, turinio galima nustatyti esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimą –paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.

2.4. Bylos nagrinėjimo metu, atsakovas patvirtino ir neginčijo fakto, kad 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas yra pasirašytas jo paties, kuriuo atsakovas ieškovei patvirtino, jog „esu skolingas“ 23 000,00 Eur dydžio sumą. Lingvistinis 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimo aiškinimas, o būtent žodžiai „esu skolingas“, patvirtina, jog ieškovė atsakovui perdavė paskolos dalyką – 23 000,00 Eur dydžio sumą, grynaisiais pinigais. Pareiškimo turinyje nėra numatyta, jog ieškovė turi pareigą paskolinti pinigus ateityje, kaip tai bando įrodyti atsakovas. Priešingai, pareiškimo turinyje panaudotas būtasis laikas, kurio pagrindinė funkcija yra nurodyti veiksmą praeityje, patvirtina, jog 23 000,00 Eur dydžio suma yra perduota ir pareiga juos grąžinti kyla tik atsakovui (pagrindinės paskolos sutarties sąlygos). 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimo turinys nėra standartiškas, o individualus, kaip nustatyta procese, parengtas paties atsakovo iniciatyva.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, jog 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimas atitinka paskolos rašteliui keliamus reikalavimus, ko pasėkoje, ne ieškovei, o atsakovui kilo įrodinėjimo pareiga įrodyti jo nurodomas aplinkybes dėl paskolos dalyko neperdavimo. Taigi šiuo atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimuose nurodytas aplinkybes, jog neva negavo 23 000,00 Eur dydžio sumos grynaisiais pinigais. Nors atsakovas viso proceso metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, įstatymuose nustatytos įrodinėjimo pareigos nevykdė ir neteikė prašymo dėl ekspertizės atlikimo, net ir teismui paskyrus rašysenos ekspertizę, atsakovas nesuformulavo ir nepateikė ekspertui užduotinų klausimų, siekiant išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes. Ieškovė už atsakovą neturėjo pareigos teismo prašyti tokios ekspertizės, kokios atsakovas apeliacinėje instancijoje pradėjo manyti, jog yra reikalinga.

2.6. Be tiesioginio įrodymo – paskolos raštelio, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog ieškovė itin nuosekliai ir detaliai paaiškino visas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo paskolos teisiniais santykiais, t. y. pradedant atsakovo prašymu paskolinti pinigų, baigiant paskolos dalyko perdavimu atsakovui, paskolos raštelio (pareiškimo) pasirašymu ir kitomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis. Nors atsakovas bando teigti, jog ieškovės paaiškinimai yra prieštaringi, tačiau jokių konkrečių prieštaravimų ieškovės paaiškinimuose atsakovas nenurodo. Priešingai nei ieškovės, atsakovo pozicija ir teisme duoti paaiškinimai buvo itin nenuoseklūs, neaiškus bei civilinės bylos eigoje nuolatos besikeičiantys. Vien remiantis paties atsakovo, nors ir nenuosekliais teiginiais, pripažintina, jog byloje yra neginčijamai įrodyta, kad ieškovė atsakovui pareiškimu suteikė 23 000,00 Eur dydžio sumą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas, akivaizdžiai pasiklydęs savo mele, duodamų paaiškinimų metu nurodė: „Vida surašė, aš kaip tik stačiau tą namuką, (duomenys neskelbtini) [...] ir man pritrūko pinigų, sakau man paskolink, ji atvažiavo ir paskolino“. Nors buvo bandoma išsisukti ir vėliau teigti, jog šiuo atveju, buvo kalbama apie notarinį sandorį, tačiau akivaizdu, kad atsakovas teikdamas atsakymus į teismo klausimus, kalbėjo būtent apie 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimą.

2.7. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neteigė ir neįrodinėjo, jog ieškovė neturėjo pakankamų finansinių galimybių paskolinti 23 000,00 Eur dydžio sumą, nors bylos nagrinėjimo metu, ieškovė duodama paaiškinimus žodžiu patvirtino, kad turėjo pakankamai santaupų paskolos suteikimui. Minėtų priežasčių pagrindu, atsakovui tik apeliacinėje instancijoje iškėlus šiuos naujus argumentus ir grindžiant apeliacinį skundą, ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalimi, papildomų įrodymų ir paaiškinimų neteikia.

2.8. Be atsakovo nenuoseklių ir itin neaiškių paaiškinimų, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų aptariamų atsakovo nurodytų dviejų sandorių tapatumą. Tuo tarpu ieškovė detaliai paaiškino aplinkybes, susijusias su dviejų atskirų sandorių sudarymu, kurios atsakovo pirmosios instancijos teisme nebuvo paneigtos. Be to, ieškovė 2022 m. kovo 2 d. prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo (reg. Nr. DOK-28575) teismui pateikė netiesioginius įrodymus, kurie patvirtina, kad pats atsakovas visada pripažino iš ieškovės gautas abi paskolas, tiek suteiktą 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimu, tiek 2009 m. rugpjūčio 21 d. sutartimi, patvirtinta notarine tvarka, ir net sprendė jų grąžinimo klausimą, pasitelkiant trečiuosius asmenis ir perleidžiant ½ dalį priklausančio žemės sklypo.

2.9. Tai, jog nuo paskolos suteikimo iki jos pareikalavimo grąžinti praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, nereiškia, jog atsakovui išnyko prievolė ieškovei grąžinti gautą 23 000,00 Eur dydžio sumos paskolą. Per visą laikotarpį, nuo paskolos suteikimo ir teisminio proceso, su atsakovu ne kartą buvo kalbėta apie paskolos grąžinimą, kaip jau minėta, buvo net sprendžiamas ir skolos grąžinimo turtu klausimas, tačiau visados atsakovas vengdavo bendradarbiavimo ir bendravimo su ieškove. Atsakovui geranoriškai negražinus paskolos ieškovė nebeturėjo kitos galimybės, kaip ginti savo pažeistas teises teismine tvarka.

2.10. Bylos nagrinėjimo metu pats atsakovas patvirtino, jog turi ir turėjo verslo patirties, sudarant įvairius sandorius, kas neginčijamai patvirtino, jog jis būdamas sveikas, protingas, išsilavinęs ir verslo patirties turintis žmogus, pasirašydamas 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškimą suprato savo veiksmų teisines pasekmes. Kyla klausimas, ką atsakovas procese įrodinėja, ar kad negavo grynųjų pinigų pagal ginčo pareiškimą, ar kad gavo pinigus, tačiau neįsitikino, jog pareiškimas bus / yra suplėšytas. Akivaizdu, jog įvertinus atsakovo turimą patirtį versle, kyla elementarus klausimas, dėl kokių priežasčių pasirašyti paskolos raštelį ir negauti pinigų, naiviai tikintis, jog paskolos davėjas suplėšys pagrindinį įrodymą, patvirtinantį suteiktą paskolą. Tokių savo argumentų atsakovas niekaip nepaaiškino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai įvertino ir atsakovo turimą gyvenimišką patirtį versle ir įvairių sandorių sudaryme.

2.11. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos civilinės bylos nebūtų esmingai panašios. Pažymėtina, kad suformuota ir / ar formuojama teisminė praktika turi būti taikoma ne išimtinai tik identiškose, analogiškose, bet ir savo esme panašiose bylose. Atsakovas, ginčydamas bylų tapatumą, nurodo cituojamų bylų neesmines faktines aplinkybes, kurios kiekvienoje iš civilinių bylų bus iš dalies skirtingos, nes kiekvienas teisinis santykis yra individualus. Tačiau šiuo atveju, aktualu yra atsižvelgti į tai, kaip teisminėje praktikoje yra vertinamas paskolos raštelio turinys, dėl kurio cituojamų bylų ir nagrinėjamos ratio decidendi yra analogiškos, nes visose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl paskolos gavėjo prievolės grąžinti paskolą, kai paskolos raštelyje yra išreikštas paskolos gavėjo patvirtinimas apie suteiktą paskolą ir perduotą paskolos dalyką. Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi skundžiamame sprendime cituojama teismų praktika.

2.12. Liudytojos R. I. parodymai iš esmės neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes kaip ji pati nurodė, jokios aplinkybės apie paskolos suteikimą jai nėra žinomos, todėl pirmosios instancijos teismas neignoravo liudytojos parodymų, o pagrįstai nesirėmė jais, nes ji bylos nagrinėjimo iš esmės metu negalėjo nurodyti jokios reikšmingos informacijos susijusios su šalių paskolos teisiniais santykiais. Be to, tai, kad liudytoja tariamai nieko nežino apie atsakovo ir ieškovės paskolos teisinius santykius yra dėsningi, bylos baigtimi suinteresuoto asmens parodymai, kurie negali būti vertinami kaip patikimas įrodymas, byloje surinktų įrodymų visumoje. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos paaiškinimais, kaip objektyviu ir patikimu įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

12. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Atsakovas (apeliantas) R. P. P. nurodė, kad dėl bylos sudėtingumo bei siekio detaliau paaiškinti bylos aplinkybes kilo poreikis bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose atsakovas dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, atsakovas neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, atsakovo prašymo netenkina.

Dėl ginčo esmės

14. Apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl prievolių, kylančių iš paskolinių teisinių santykių, įvykdymo. Ieškovė V. J. įrodinėjo, kad apeliantui R. P. P. suteikus 23 000 Eur paskolą, buvo sudarytas paskolos dokumentas, tuo tarpu atsakovas teigė, kad pinginės lėšos pagal ieškovės pateiktą paskolos dokumentą jam perduotos nebuvo.

15. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita ( Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

17. Sudarant ginčo paskolos raštelį galiojusio CK 6.871 straipsnyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (579,24 Eur). Įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (CK 1.72 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis).

18. Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y., kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuose dokumentuose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis).

19. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

20. Minėta, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti apelianto prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir atitinkamai ieškovės teisę reikalauti, kad apeliantas ją įvykdytų. Apeliantas R. P. P., nors ir pripažino, kad jis pats pasirašė rašte, tačiau įrodinėjo, jog realiai paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigai nebuvo perduoti.

21. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

22. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių iškilusį ginčą, išsamiai aiškinosi skolos dokumento surašymo aplinkybes ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Minėta, kad apeliantas R. P. P. neginčijo fakto, kad pasirašė skolos dokumente. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu apeliantas, aiškindamas aplinkybes apie šalis siejusius sutartinius paskolos santykius, iš esmės patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes apie jo – apelianto, poreikį gauti paskolą namo statybos darbams užbaigti, tačiau teigė, kad tikroji paskolos suteikimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugpjūčio 21 d., ją patvirtinus notarinėje kontoroje. Nors iš apelianto paaiškinimų spręstina, kad jis neigia ieškovės teiginius apie paskolos dokumente įvardintos piniginės sumos perdavimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas logiškai nepagrindė savo veiksmų dėl ko jis raštu patvirtino, kad yra skolingas ieškovei.

24. Ieškovė, įrodinėdama savo reikalavimą apeliantui R. P. P. grąžinti skolą, į bylą pateikė jo pasirašytą paskolos raštelį, kuris pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka rašytinės formos reikalavimus. Šiame dokumente yra aiškiai įvardinti fizinių asmenų duomenys, suma bei būtuoju laiku nurodyta sąvoka „esu skolingas“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dokumento tekstas yra paprastas ir lengvai suprantamas. Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog apeliantas turėjo verslo patirties, spręstina, kad jam pasirašyto paskolos raštelio turinys ir sukeliamos pasekmės turėjo būti suprantamos. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys sudarė skolos dokumentą, pagrįstai sprendė, kad ne ieškovei, o apeliantui kilo įrodinėjimo pareiga įrodyti jo nurodomas aplinkybes dėl paskolos dalyko neperdavimo. Taigi šiuo atveju apeliantas turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimuose nurodytas aplinkybes, jog jis negavo 23 000 Eur dydžio sumos grynaisiais pinigais.

25. Teisėjų kolegija pritaria vertinant įrodymus padarytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių argumentų, dėl kurių tokias pirmosios instancijos teismo išvadas būtų galima pripažinti nepagrįstomis ir neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateikto rašytinio įrodymo įrodomąją vertę, kaip patvirtinančio ieškovės nurodytas aplinkybes apie paskolos suteikimą. Nustatant paskolos dokumento surašymo aplinkybes, nėra jokio pagrindo remtis liudytojos R. I. (atsakovo sesers) parodymais, kadangi šis asmuo yra susijęs su apeliantu giminystės ryšiu. Be to, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikus duomenis, jog ieškovė nėra ginčo dokumento, kuriame pasirašė apeliantas, rengėja, nustatyta aplinkybė patvirtina ieškovės byloje išsakytus argumentus, kad suteikiant paskolą dokumentas jau buvo parengtas, bei paneigia atsakovo (apelianto) nenuoseklią poziciją dėl skolos dokumento surašymo aplinkybių.

26. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstus ir neįrodytus apelianto teiginius, kad jis pinigus iš ieškovės gavo tik pagal 2009 m. rugpjūčio 21 d. notariškai pasirašytą paskolos sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai įvertino ir šalis siejusius santykius 2009 m., todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskolos yra sudarytos skirtingais laikotarpiais, tarpusavyje nesusijusios, sudarytos skirtingomis valiutomis ir sumomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant ir į sutarčių sudarymo laiko tarpą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008 m. gruodžio 2 d. sudarytas skolos dokumentas negali būti laikomas 2009 m. rugpjūčio 21 d. notariškai sudarytos paskolos sutarties tęsiniu.

27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

28. Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 176–185 straipsniuose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apelianto apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apelianto apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos. Tuo tarpu ieškovė į bylą yra pateikusi prašymą priteisti 2 299,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susidariusių už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

30. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma šiuo atveju sudarytų 2 314,665 Eur (1,3 x 1 780,50 Eur)) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš apelianto R. P. P..

31. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo R. P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 299,00 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEgidijus TamašauskasLina Žemaitienė