Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Ž. ir nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-04-24 nuosprendžio, kuriuo

T. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį, subendrintos taikant apėmimo būdą ir paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018-05-03 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2018-07-13 nuosprendžiu paskirta bausme, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: bausmės vykdymo atidėjimo metu per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajai A. V. B. padarytą 968,28 eurų turtinę žalą, bei elgesio apribojimą - nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 12 mėnesių būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., mokytis, dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje bei nebendrauti su N. Ž. ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas T. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. 00.01 val. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 16.35 val. bei 2018 m. sausio 20 d. 05.10 val. iki 2018 m. sausio 21 d. 13.30 val. (4 paros).

N. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta jam laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis pridėta prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-12 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalies, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą - nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 12 mėnesių būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., mokytis, dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje bei uždrausti bendrauti su T. J. bei be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. J. ir N. Ž. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie 2017-09-26 apie 23.45 val. Panevėžio miesto Senvagės santakos saloje prie Nevėžio upės, veikdami bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, matydami jų veiksmus ir jiems pritardami, bendrais veiksmais panaudodami psichinę prievartą, t. y. sukurdami ir pasinaudodami bauginančia ir grėsminga situacija, bei panaudodami fizinį smurtą - suduodami ne mažiau keturių smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. P. į galvos sritį, taip padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. P. priklausantį turtą - 20 eurų, bei suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam M. Š. į galvos sritį ir ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į kitas kūno vietas, taip padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti svetimą nukentėjusiajam M. Š. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė.

2. T. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2018-01-20 apie 4 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužęs virtuvės lango stiklą, pro langą įsibrovė į nukentėjusiojo A. B. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir pasikėsino pagrobti A. B. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėtas nukentėjusiojo, išsigando ir pabėgo.

3. T. J. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018-01-20 apie 4 val. įsibraudamas į nukentėjusiojo A. B. namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sudaužė nukentėjusiajam priklausantį turtą: vidinių durų stiklą 38,83 eurų vertės, darbo kambario lango dvigubą stiklą 37,99 eurų vertės, sekcijos stiklus 32,30 eurų vertės, virtuvės lango dvigubą stiklą 25,39 eurų vertės, indus 150 eurų vertės, lauko durų stiklą 11,25 eurų vertės, veidrodį 31,52 eurų vertės, tris vazas-statulėles 550 eurų vertės, bei suplėšė du roletus 91 eurų vertės, tokiu būdu sunaikino svetimą nukentėjusiųjų A. B. ir V. B. turtą viso 968,28 eurų vertės (BK 187 straipsnio 1 dalis).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Dėl pripažinimo kaltu padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką

6. Advokatės K. Rutkauskienės skunde nurodoma, kad kaltinimas T. J. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra nekonkretus, nes neaišku dėl kokių konkrečių veiksmų, atliktų bendrininkų grupėje, buvo kaltinamas, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad „visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusius žalojant, matė vienas kito smurtinius veiksmus, šiems veiksmams pritarė ir patys sudavė nukentėjusiems smūgius rankomis bei kojomis bei užvaldę pagrobtą turtą visi pasišalino iš įvykio vietos“ neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tokių išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Nėra nustatyta liudytojų, kurie būtų betarpiškai matę nusikalstamą veiką ir davę parodymus apie jos įvykdymo aplinkybes. Vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje yra pačių nukentėjusiųjų parodymai, tačiau nei M. Š., nei A. P. apklausiami teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad T. J. matė įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teismo pagarsinti nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaringi, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl jais remtis nėra pagrindo. T. J. parodymai ką jis veikė įvykio vakarą taip pat yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau tai negali būti traktuojama kaip jo kaltės įrodymas. Ginamojo dalyvavimą Senvagės santakos saloje padarytame nusikaltime nepatvirtina ir liudytojų A. R. bei J. P. parodymai, kurie su M. Š. ieškodami jį užpuolusių asmenų, pastebėjo kelis nubėgančius jaunuolius į buvusios gamyklos „Sema“ patalpas. Taip pat nepatvirtina liudytojų A. L. ir Ž. G. parodymai, kurie sulaikė nuo „Semos“ griuvėsių bėgantį jaunuolį T. J..

Dėl paskirtos bausmės ir priteistų proceso išlaidų

12. Skunde keliamas klausimas dėl auklėjamojo poveikio priemonės – atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajai A. V. B. padarytą 968,28 eurų turtinę žalą, kuri buvo paskirta atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 92 straipsnio numatyta tvarka. Gynėja teigia, kad minėta auklėjamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tik tokiu atveju, kai nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, paskyręs šią auklėjamojo poveikio priemonę, nepateikė jokių motyvų. Kadangi byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų turto ar pajamų, ši auklėjamojo poveikio priemonė negalėjo būti paskirta.

14. T. J. jauno amžiaus, registruotas Užimtumo tarnyboje, savarankiškų pajamų negauna, turto neturi, išlaikomas sesers šeimos, be to iš jo jau priteista nukentėjusiajai didelė turtinė ir neturtinė žala. Todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas šias proceso išlaidas turėjo mažinti.

Motyvuojamoji dalis

16. Apeliaciniai skundai atmetami.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados.

Dėl 2017-09-06 įvykdyto plėšimo Senvagės saloje

17. Nuteistojo N. Ž. ir nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliaciniuose skunduose prašoma naikinti nuosprendžio dalį, kuria N. Ž. ir T. J. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už neva įvykdytą plėšimą Senvagės saloje. N. Ž. tvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu Senvagėje nebuvo – jis buvo namie ir tai patvirtino mama teisme. Gynėja advokatė Kristina Rutkauskienė skunde nurodo, kad byloje nėra pakankamai ginamojo T. J. kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl abejonės turi būti vertinamos T. J. naudai.

18. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių pagrįstai manyti, kad N. Ž. ir T. J. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatų nepažeidė, o baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Skundžiamame nuosprendyje pateikti išsamūs įrodymų vertinimo ir nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo motyvai, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

20. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepritaria gynėjos apeliaciniame skunde pateiktai įrodymų analizei, nes ji lakoniškai cituoja asmenų parodymus, įrodymus vertina atsietai vienas nuo kito, ignoruodama tarp jų esantį loginį ryšį. Tuo tarpu bylą nagrinėjęs teismas, kaip to reikalauja Baudžiamajame kodekse įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir pagal savo vidinį įsitikinimą padarė išvadą dėl N. Ž. ir T. J. kaltės.

21. N. Ž. ir T. J. kaltė skundžiamame nuosprendyje grįsta byloje esančiais įrodymais – tai nukentėjusiųjų A. P., M. Š. parodymais, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. L., Ž. G., A. R. ir J. P. parodymais, liudytojo E. L. parodymais, nukentėjusiųjų A. P., M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, gauta informacija iš ūkio subjektų, teikiančių ryšių paslaugas, kita rašytine bylos medžiaga. Teismas analizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus viso proceso metu, atkreipė dėmesį į parodymų raidą, lygino juos tarpusavyje ir su kita įrodymais pripažinta rašytine bylos medžiaga bei pateikė išsamius motyvus kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Išsami įrodymų analizė leido teismui atskleisti nusikaltimo aplinkybes, sudarančias logišką įvykių grandinę.

22. Atmestinas gynėjos skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė ir nepašalino prieštaravimų nukentėjusiųjų A. P. ir M. Š. parodymuose. Kaip jau minėta, nuosprendyje yra įvertinti visi nukentėjusiųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o parodymuose esantys prieštaravimai išanalizuoti kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Nukentėjusieji viso proceso metu vienodai pasakojo paties įvykio aplinkybes, t. y. kad jiems abiems apie 23.30 val. būnat Senvagės saloje, prie jų priėjo du jaunuoliai, vienas iš jų, kuris vilkėjo raudoną džemperį, paprašė rūkyti. Juos pavaišino, po ko atėjo dar trys ar keturi jaunuoliai, kurie taip pat prašė pavaišinti cigaretėmis, tačiau nurodžius, kad cigarečių nebeturi, jau iš nukentėjusiųjų buvo reikalaujama, gąsdinama. A. P. bandė raminti, tačiau kažkuris iš tų trijų jaunuolių jam spyrė į veidą. M. Š. pradėjo aiškintis su tais jaunuoliais. M. Š. bandant stotis, vienas iš jaunuolių, kuris vilkėjo raudoną džemperį, vis liepdavo sėstis. Kol ginčijosi, vienas kažkuris sudavė jam į galvą iš kairės pusės. A. P. bandė pasišalinti iš salelės, tačiau kažkuris jaunuolis spyrė į ausį. A. P. bandė stotis, tačiau ir vėl jam buvo spirta į nosį ir liepta duoti ką turi, todėl vienam iš jaunuolių į rankas padavė 20 eurų.

24. Teismui nekilo abejonių dėl N. Ž. dalyvavimo nusikaltime. Patikrinus byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Iš nukentėjusiųjų parodymų M. Š. kalbėjo su vienu iš asmenų iki smurto vartojimo. Po to tas asmuo stovėjo priešais jį ir vis jam liepė sėstis. Todėl M. Š. pareigūnams pasakė, kad gali jį atpažinti iš veido, trumpų tamsių plaukų, praretėjusio antakio, aprangos - raudono džemperio. 2017 m. rugsėjo 27 d. asmens parodymo atpažinti metu iš parodytų nuotraukų M. Š. atpažino N. Ž., kaip asmenį, kuris užpuolimo metu vilkėjo raudoną džemperį. Be to, kitą dieną, t.y. 2017 m. rugsėjo 28 d. asmens parodymo atpažinti metu atpažino N. Ž., kaip asmenį dalyvavusį užpuolimo metu, jį atpažino pagal veido bruožus, pagal kairį praretėjusį antakį, balsą ir ūgį bei nurodė, kad tai tas asmuo, kuris vilkėjo raudoną džemperį. Teisme nukentėjusysis M. Š., matydamas kaltinamąjį N. Ž., kategoriškai patvirtino, jog tai tas asmuo, kuris buvo Senvagėje apiplėšimo metu, nes su juo bendravo vieno metro atstumu. N. Ž. atpažinimo metu išreiškus nepasitenkinimą, jis taip pat buvo atpažintas ir iš balso. N. Ž. teisme paprieštaravo dėl antakio formos, teigdamas, kad jo antakiai visada buvo vienodi, tačiau šį nuteistojo argumentą paneigė ir nukentėjusiojo M. Š. poziciją dėl kaltininko tapatybės patvirtino į teisiamąjį posėdį pakviesta ir liudytoja apklausta tyrėja N. K.. Tyrėja paaiškino, kad ji palydėjo nukentėjusįjį M. Š. į atpažinimo kambarį, kuriame nuketėjusysis iš karto atpažino N. Ž. iš nuskusto antakio. N. Ž. pradėjus triukšmauti, nukentėjusysis nurodė, kad atpažįsta ir iš balso. Tyrėja papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad N. Ž. vienas antakis atpažinimo metu nebuvo vientisas, jis buvo nuskustas. Nors kitas nukentėjusysis A. P. N. Ž. atpažinti negalėjo, tačiau tai, kad iš prie jų priėjusių dviejų asmenų vienas buvo N. Ž., jam pasakė draugas M. Š. būnant policijoje. N. Ž. buvimą nusikaltimo metu Senvagės salelėje patvirtino ir liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. L.. Gynėja prašo E. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu vertinti kritiškai dėl tyrėjos atsakymą lemiančių klausimų ir atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas nei tyrėjai, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui nebuvo nurodęs, kad T. J. buvo Senvagės salelėje. Tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino šio liudytojo tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad „link Senvagės salos ėjo jis, Tadas, Nerijus ir Lukas dviračiais važiavo, K. A., gal ir K. brolis“. Tokie parodymai kitų įrodymų visumoje patvirtino, kad N. Ž. nusikaltimo padarymo metu buvo Senvagėje, o ne namuose, kaip nurodoma jo skunde, o kartu su juo buvo ir T. J.. B. Ž. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių bei siekį padėti sūnui N. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, todėl N. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

25. T. J. kaltė šiame epizode taip pat yra įrodyta. Gynėjos skunde nurodoma, kad nėra nustatyta liudytojų, kurie būtų betarpiškai matę nusikalstamą veiką ir davę parodymus apie jos įvykdymo aplinkybes. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nei vienas nukentėjusysis nebuvo įsitikinęs, kad T. J. matė įvykio vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs T. J. kaltę pagrindžiančius įrodymus, pažymi, kad tiesioginių jo dalyvavimą plėšime patvirtinančių įrodymų nėra – jo kaltė grįsta netiesioginiais įrodymais. Tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus, nors dėl pastarųjų - netiesioginių įrodymų turi būti sprendžiamas jų pakankamumo tam tikrai aplinkybei įrodyti klausimas.

26. Teismas įvertino, kad T. J. parodymai buvo kaitaliojami viso proceso metu. Pirmoji versija ikiteisminio tyrimo metu buvo ta, kad jis ir 2017 m. rugsėjo 26 d. apie 23.00 val. buvo susitikęs su drauge daugiabučių kieme už parduotuvės „Bičiulis“ ir 24.00 val. vienas ėjo į namus. Ėjo pro Panevėžio sporto rūmus, paskui perėjo tiltą ir jį einantį kitoje gatvės pusėje, nei yra „Klevo“ Maxima, sustabdė policijos pareigūnai. Teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad jį policininkai sulaikė netoli įvykio vietos, t. y. prie „Klevo“ Maximos, tačiau kaip ten atsirado nepamena. Tokius kaltinamojo parodymus pirmosios instancijos teismas paneigė kitais byloje esančiais įrodymais. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji nurodė, kad po to, kai kažkuris iš jaunuolių sušuko „gavom pinigų“, jie nubėgo pėsčiųjų tilto kryptimi link Bendruomenių rūmų. Apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. R. nurodė, kad dirbant su J. P., drauge su nukentėjusiuoju M. Š. ieškojo užpuolikų. Važiuodami pėsčiųjų taku palei Nevėžio upę, pastebėjo kelis nubėgančius jaunuolius į buvusios „Semos“ gamyklos apgriuvusias patalpas. J. P., išlipęs iš automobilio, bandė vytis vieną asmenį. Matė jį užlipusį ant šiukšlių konteinerio, po to nuo jo nušoko ir nubėgo link PC „Maxima“ (buvusio „Klevo“). Po kelių minučių per raciją išgirdo, kad kitas ekipažas sulaikė įtartiną asmenį prie PC „Maxima“, esančio Respublikos g., Panevėžyje. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. L. ir Ž. G. nurodė, kad kolegoms nepavykus pagauti vejamo asmens prie „Semos“ griuvėsių, jie važinėjo būtent tomis vietomis, kur pagal kolegų nurodymą galėjo užtikti bėglį. Važinėdami pamatė, kad nuo „Semos“ griuvėsių bėga jaunuolis. Privažiavę prie jo, sustojo. Jaunuolis buvo labai uždusęs ir suprakaitavęs. Paklausus kur eina, šis kalbėjo atgrasiai, piktu tonu pasakė, kad eina į namus ir jiems neturėtų rūpėti, kur jis gyvena. Paklausus, kodėl toks sušilęs ir suprakaitavęs, atsakyti nesugebėjo. Buvo nustatyta, kad sulaikytas jaunuolis yra T. J.. Nukentėjusiajam M. Š. parodžius sulaikytą T. J. atpažinti, šis nurodė, kad gali būti jog tas asmuo dalyvavo plėšime, tačiau neužgarantavo. Liudytoju apklaustas E. L. parodė, kad T. J. buvo Senvagėje su kitais asmenimis. Tai patvirtino gauta informacija iš ūkio subjektų, teikiančių ryšių paslaugas, pagal kurią T. J. 2017 m. rugsėjo 26 d. apie 22 val. judėjo nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės į Panevėžio miesto centrą, mažiausiai nuo 23:29 val. iki 23:39 val. buvo Panevėžio miesto Senvagėje ir po to pasišalino į Respublikos gatvę, kur policijos pareigūnų jau buvo laukiama jo pasirodant ir buvo sulaikytas. Šie tarpiniai įrodymai atitinka įstatymo keliamus pakankamumo bei sąsajumo reikalavimus bei leido teismui padaryti abejonių nekeliančią išvadą dėl T. J. dalyvavimo plėšime, įvykdytame kaltinime nurodytu laiku Panevėžio miesto Senvagės santakos saloje prie Nevėžio upės.

27. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo pagarsinti nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaringi, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl jais remtis nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Bylą nagrinėjęs teismas atkreipė dėmesį į M. Š. parodymus, kai jis rašydamas pareiškimą bei pirmą kartą apklausiamas iš karto po įvykio nurodė, kad nei vieno prieš jį smurtavusių asmenų neatpažintų, nes jų veidų neįsidėmėjo. Teisiamojo posėdžio metu M. Š. paaiškino tokių savo pirminių parodymų priežastį - tai, nukentėjusiojo žodžiais tariant, sąlygojo šoko būsena, nenoras būti policijoje, pradėti bylą ir vaikščioti dėl jos į policiją. Vėlesni nukentėjusiųjų parodymai tarpusavyje neprieštaravo, papildė vieni kitus, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi.

28. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimas T. J. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra nekonkretus, nes neaišku dėl kokių konkrečių veiksmų, atliktų bendrininkų grupėje, buvo kaltinamas, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą. Tačiau bendrininkavimo atveju nebūtina konkretizuoti visų bendrininkų veiksmus. Be to įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.). Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusį naudoja tik smurtą, o kiti tik grobia nukentėjusių turtą, pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia, o ne tik už kiekvieno konkrečius veiksmus (kasacinė nutartis Nr. 2K-89-139/2016).

29. Tai, kad nei ant vienos įvykio vietoje paimtos nuorūkos specialistai neaptiko T. J. pėdsakų taip pat nepaneigia jo dalyvavimo plėšime, nes pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusieji cigaretėmis pavaišino tik du jaunuolius, o konfliktas kilo tada, kai nukentėjusieji nepavaišino likusiųjų.

30. Visuma aptartų įrodymų, teismas pagrįstai sprendė, jog šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad tiek kaltinamasis T. J., tiek kaltinamais N. Ž. su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis buvo Senvagės salelėje ir veikdami bendrininkų grupėje panaudoje psichinę prievartą bei fizinį smurtą nukentėjusiųjų A. P. ir M. Š. atžvilgiu, pagrobė A. P. priklausantį turtą ir pasikėsino pagrobti M. Š. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė užvaldžius A. P. priklausantį turtą. Todėl nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinio skundo prašymas išteisinti ginamąjį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį negali būti tenkinamas.

Dėl pripažinimo kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje bei 187 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas

31. T. J. nuteistas ir už tai, kad jis 2018-01-20 apie 4 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužęs virtuvės lango stiklą, pro langą įsibrovė į nukentėjusiojo A. B. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir pasikėsino pagrobti A. B. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėtas nukentėjusiojo, išsigando ir pabėgo. Įsibrovimo metu T. J. sudaužė nukentėjusiesiems priklausantį turtą viso 968,28 eurų vertės. Šie jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

32. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde prašo T. J. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, motyvuodama įrodymų trūkumu. Skunde neneigiama tai, kad T. J. pateko į namą ir kad sugadino turtą, tačiau nurodoma, kad teismas T. J. kaltę šiame epizode tiesiog preziumavo, nes nėra įrodymų, kad jis įsibraudamas į A. ir V. B. namus, turėjo tikslą pasisavinti svetimą turtą. Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, pagal pėdsakus susektas T. J. namo laiptinėje miegojo neblaivus ir neorientuotas, susikalbėti su juo nebuvo įmanoma, prie daugiabučio namo laiptinės buvo daug vaikščiota, beprasmiškai primindžiukuota. Tyrėja V. M., atlikusi pirminius tyrimo veiksmus, su T. J. jokių veiksmų atlikti negalėjo, nes jis nesuvokė kas vyksta. Minėtos aplinkybės, gynėjos manymu, duoda pagrindą manyti, kad nusikalstamos veikos metu T. J. buvo patologinio girtumo būsenoje ir dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

33. Paminėti gynėjos argumentai, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių T. J. tikslą užvaldyti svetimą turtą ir kad T. J. buvo visiškai neorientuotas ir galėjo būti patologinio girtumo būsenoje, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiųjų A. B. ir A. V. B. parodymus, kad į namą patekęs asmuo kažko ieškojo pasišviesdamas prožektoriumi. Nukentėjusysis A. B. matė, kad nepažįstamasis atidarinėjo spintelių dureles ir vertė daiktus. Kai nukentėjusysis uždarė duris ir sušuko „šausiu“, T. J. iš karto sureagavo ir puolė bėgti darbo kambario durų link, kur stovėjo nukentėjusysis A. B.. Supratęs, kad pro nukentėjusįjį nepavyks prasibrauti, jaunuolis užšoko ant stalo ir išdaužė darbo kambario lango dvigubą stiklą ir pabėgo. Tokie nukentėjusiųjų apibūdinti T. J. veiksmai negali būti laikomi visiškai neorientuotais - T. J. veiksmai buvo pakankamai sąmoningi ir kryptingi. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentą, kad T. J. šio nusikaltimo metu galėjo būti patologinio girtumo būsenoje, ir siekdamas pašalinti bet kokias abejones, pakvietė į posėdį specialistą psichiatrą. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvykęs specialistas V. D., susipažinęs su bylos medžiaga, atmetė patologinio girtumo galimybę ir konstatavo, kad T. J. elgesys atitiko jo išgerto alkoholio didelį kiekį, kai tuo tarpu patologinis girtumas yra organizmo trumpalaikė reakcija į nedidelį kiekį alkoholio tam tikromis sąlygomis kai žmogus būna dideliame strese ar pavargęs.

34. Minėtais argumentais apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo prašymus išteisinti T. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, nes nėra nusikaltimo sudėties. Taip pat atmetamas skundo prašymas panaikinti šią nuosprendžio dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti dėl T. J. patologinio girtumo nusikalstamos veikos metu, dėl ko nebuvo galima reikalauti iš nuteistojo įstatymus atitinkančio elgesio.

Dėl paskirtos bausmės ir priteistų proceso išlaidų

35. Skunde keliamas klausimas dėl auklėjamojo poveikio priemonės – atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajai A. V. B. padarytą 968,28 eurų turtinę žalą, kuri buvo paskirta atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 92 straipsnio numatyta tvarka. Gynėja teigia, kad minėta auklėjamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tik tokiu atveju, kai nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu.

36. Pažymėtina, jog pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį nuteistam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę ir jo daromų nusikalstamų veikų savanaudišką pobūdį, parinko tinkamą BK 84 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - turtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ginamasis buvo nepilnametis, neturėjo lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja ir negalėjo padarytą žalą pašalinti savo darbu. Kolegija su skundo argumentais nesutinka. Nuosprendžio priėmimo pirmos instancijos teisme metu T. J. jau buvo pilnametis. T. J. yra jaunas, sveikas ir darbingas (priešingų duomenų byloje nėra), todėl dirbdamas gali atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Pažymėtina, kad nustatytas pakankamai didelis terminas žalai atlyginti – net du metai. Vengdamas gresiančios gan griežtos laisvės atėmimo bausmės, nuteistasis bus priverstas dirbti ir tai teigiamai veiks jo asmenybę.

37. Gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad priteista iš T. J. nukentėjusiajai A. V. B. 363 eurų suma jos turėtoms išlaidoms už advokato padėjėjo teisinę pagalbą atlyginti yra per didelė. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Bylos duomenimis advokato padėjėjas L. S. parengė civilinį ieškinį, atstovavo nukentėjusiuosius trejuose teismo posėdžiuose (6 t., b. l. 97, 98, 113), todėl priteista suma negali būti laikoma per didele. Mažinti šią sumą dėl nuteistojo turtinės padėties taip pat nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, T. J. yra jaunas ir darbingas, todėl įsidarbinęs, gali nesunkiai šią sumą nukentėjusiajai atlyginti.

38. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. Ž. ir nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinius skundus atmesti.