Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Daivai Musneckaitei, atsakovų atstovei advokatei Tatjanai Benetei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams I. V.-K. ir J. C. dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Dėl tėvų valdžios apribojimo

7. Tėvų valdžios esmė – teisė ir pareiga auklėti, prižiūrėti savo vaikus ir juos iki pilnametystės išlaikyti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnis). Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos ir tokiems tėvams tai pakankamas pagrindas taikyti tėvų valdžios ribojimą. Tėvų valdžios apribojimas reglamentuojamas tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose. Tai yra išimtinė valstybės taikoma priemonė (sankcija), kai tėvai netinkamai vykdo pareigas, susijusias su vaiko auklėjimu, vystymusi, sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021; 2021 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-916/2021). Vaiko teisė į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius laikoma viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių. Remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Vaiko teisių konvencija) 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (nr.1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr. EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79).

9. Tėvų valdžios ribojimo pagrindai įtvirtinti CK 3.180 straipsnio 1 dalyje. Jų sąrašas baigtinis. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi ginčą įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Pagal šį principą turi būti aiškinamos ir CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nustatytos tėvų valdžios apribojimo sąlygos, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021). Taigi nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuojamas piktnaudžiavimas tėvų valdžia, žiaurus elgesys su vaikais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-114/2013; kt.). Taigi, nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytų pagrindų ir tėvo (motinos), kuriam prašoma apriboti valdžią, kaltę, turi būti taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas.

10. Laikinas tėvų valdžios apribojimas dažniausiai taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-236/2008). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra išimtinė priemonė ir gali būti taikoma tik tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Taigi esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį.

11. Teismui sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo, tenka pareiga nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp vaiko teisės į jo geriausių interesų užtikrinimą, augimą saugioje ir stabilioje aplinkoje bei tėvų teisės vėl būti kartu su vaikais, jų bendravimo teisių su kitų asmenų globoje esančiais vaikais užtikrinimo. Svarbu nustatyti, kas vaikui yra naudingiausia, ir įvertinti, kokį poveikį vienoks arba kitoks sprendimas turės vaikui ne tik šiuo metu, bet ir ateityje. Be to, tėvų valdžios apribojimą lemia ne tik nepilnamečio vaiko tėvų netinkamas elgesys su vaiku, bet ir neteisėtas neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, taip pat turi būti įvertinta, ar ir kaip kito tėvų elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021).

12. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad nepilnametis N. C., gim. (duomenys neskelbtini), yra atsakovų I. V.-K. ir J. C. sūnus (Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotas gimimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)). Tarnybai atsakovų šeima tapo žinoma, kai 2021 m. balandžio 20 d. Tarnyboje buvo gautas ir registruotas nepilnamečio močiutės E. K. pranešimas dėl nepilnamečio vaiko patėvio galimai naudojamo psichologinio ir fizinio smurto vaiko atžvilgiu. Pranešėja paaiškino, kad situacija jos vaikaičio namuose prasta jau seniai, N. C. dažnai rašo jai žinutes, kad nebegali daugiau tverti ir pabėgs iš namų. 2021 m. balandžio 21 d. N. C. buvo laikinai apgyvendintas pas močiutę E. K. Tarnybos specialistai telefonu informavo apie susiklosčiusią situaciją vaiko tėvą – atsakovą J. C., kuris tuo metu gyveno Prancūzijoje. Paragino tėvą prisiimti pareigą ir atsakomybę pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi. 2021 m. balandžio 29 d. atlikus vaiko situacijos vertinimą, specialistams įvertinus rizikos ir apsaugos veiksnius, buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis ir priimtas sprendimas taikyti laikinosios priežiūros priemonę, laikinąja prižiūrėtoja skiriant vaiko močiutę E. K. Atsakovės šeimai buvo inicijuotas atvejo vadybos procesas bei intensyvi Mobilios komandos pagalba, buvo identifikuotos problemas: vaikas galimai patyrė psichologinį ir fizinį smurtą iš motinos sutuoktinio; stebimi nutolę motinos ir sūnaus santykiai; motina ne visada atliepia vaiko emocinius poreikius; stebima pozityvios tėvystės įgūdžių stoka (motinai kyla sunkumų nustatant ir palaikant namuose taisykles ir ribas, užtikrinant vaiko dienotvarkę), dėl iškylančių auklėjimo problemų motina yra linkusi kaltinti sūnų. Ieškovas nurodė, kad per Mobiliosios komandos darbo laikotarpį, šeimoje teigiamų pokyčių neįvyko, nuo 2021 m. gegužės 14 d. atsakovė su pagalbą teikiančiais specialistais nebendradarbiavo, todėl BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro pagalbos šeimai skyriuje 2021 m. birželio 3 d. buvo organizuotas šeimos atvejo vadybos posėdis sudaryti pagalbos šeimai planą, tačiau atsakovė I. V.-K. ir jos sutuoktinis G. K. posėdyje nedalyvavo. 2021 m. birželio 2 d. telefonu nepilnamečio vaiko tėvas J. C. tarnybai pranešė, kad su sūnumi bendrauja nuotoliniu būdu, paskutinį kartą susitikę buvo maždaug prieš metus laiko, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Atsakovo teigimu, jis sutinka pasiimti sūnų gyventi pas save, kalbėjo apie tai su N., tačiau sūnus nori pabaigti mokslo metus, todėl jis sūnų pasiims per vasaros atostogas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, posėdžio metu buvo nuspręsta tęsti vaiko laikinąją priežiūrą pas močiutę E. K. Ieškovas pažymi, jog laikinosios priežiūros metu situacijai nepasikeitus 2021 m. liepos 1 d. laikinoji priežiūra N. C. buvo nutraukta ir buvo priimtas sprendimas kreiptis į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 30 d. nutartimi Tarnybos prašymo netenkino, motyvuodamas, kad yra praleistas įstatymo nustatytas kreipimosi į teismą terminas. 2021 m. rugpjūčio 25 d. Tarnybos specialistams telefonu bendraujant su E. K., gauta informacija, kad situacija nėra pasikeitusi, N. C. gyvena su ja ir nei vienas iš tėvų nieko nedaro, kad vaikas sugrįžtų gyventi į šeimą. Moters teigimu, vaiko tėvai yra nusišalinę nuo vaiko priežiūros, ugdymo ir išlaikymo. Vaiko motina nieko nedarė, kad nepilnametis norėtų grįžti gyventi su ja, o tėvas, žadėjęs rūpintis vaiku, jį pasiimti atostogauti į Prancūziją, savo pažadų netesėjo, per visą laikotarpį į Lietuvą atvykęs nebuvo. Vaiko močiutė nurodė, jog jai neramu dėl berniuko emocinės būsenos, vaikas išgyvena dėl susiklosčiusios situacijos ir tėvų elgesio. E. K. Tarnybos specialistams nurodė, kad N. C. yra labai geras vaikas, tarp jų yra artimas ryšys, sunkumų su anūku ji nepatiria. Taip pat 2021 m. rugpjūčio 30 d. Tarnyboje buvo gautas atvejo vadybininkės raštas, kuriame nurodoma, kad atsakovės šeimai inicijavus atvejo vadybą buvo organizuoti 3 atvejo vadybos posėdžiai, iš kurių tik viename I. V.-K. dalyvavo, tačiau ir tai ne iki galo. Rašte nurodoma, kad paslaugų gavėjai nepriima siūlomos pagalbos, nededa pastangų susigrąžinti nepilnametį sūnų N. C. šeimą, vengia bendradarbiauti su šeimai pagalbą teikiančiais specialistais. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos specialistai 2021 m. rugsėjo 1 d. bendravo su N. C. ir išklausė jo nuomonę. Nepilnametis buvo nusiteikęs gerai ir bendravo noriai, nurodė, kad jam gyventi pas močiutę yra gera ir patogu, su ja jis gerai sutaria, planuoja čia ir toliau gyventi, nes jaučia, kad močiutė jį myli bei juo rūpinasi. Paklaustas apie savo tėvus, N. kalbėjo nenoriai, tačiau paminėjo, kad grįžti gyventi pas mamą nenori, o su tėvu jis nebendravo, beveik nuo 4 metų. N. C. teigimu, jam šiuo metu sekasi gerai ir jokių nusiskundimų jis neturi. 2021 m. rugsėjo 2 d. buvo pakartotinai įvertinta vaiko situacija, nustatytas vaiko apsaugos poreikis. Tarnyba kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu išduoti teismo leidimą paimti vaiką iš jo tėvų. 2021 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eS2-30197-869/2021 Tarnybos prašymą tenkino ir leido paimti nepilnametį N. C. iš jo tėvų – atsakovų. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 30-2903/21 N. C. nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. nustatyta laikinoji rūpyba, laikinąja rūpintoja paskirta E. K. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2022 m. sausio 11 d. BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro pagalbos šeimai skyriuje buvo organizuotas šeimos atvejo vadybos posėdis, tačiau atsakovė su sutuoktiniu jame nedalyvavo. Socialinė darbuotoja posėdžio metu pažymėjo, jog paslaugų gavėjai nėra linkę bendrauti, nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. šeimos namuose buvo lankytasi dešimt kartų, tačiau tik kartą – 2021 m. gruodžio 20 d. apsilankymo metu, namuose pavyko rasti I. V.-K. Minėto apsilankymo metu moteris teigė, kad jos sūnui N. C. ir jos motinai susiklosčiusi situacija yra patogi, jos motina gauna globos pinigus, vežasi sūnų pailsėti į užsienį, vaikas gauna ko nori (pinigų, daiktų), pažymėjo, kad gyventi su močiute yra N. pasirinkimas. Su sūnumi bei vaiko močiute atsakovė nurodo nesimatanti bei nebendraujanti, teigė, jog nenori, kad sūnus grįžtų į šeimą, kadangi jaučiasi įskaudinta. 2022 m. vasario 8 d. Tarnybos specialistė aplankė N. C. rūpintojos namuose. Lankymosi metu įvertino, jog vaiko laikinoji rūpyba vyksta sklandžiai, nepilnametį ir jo močiutę sieja artimas emocinis ryšys, abu gerai ir gražiai sutaria. Rūpintoja nurodė, jog jokių sunkumų auginant N. nepatiria, vaikas paklusnus, geras, stengiasi klausyti ir atlikti savo pareigas. N. C. Tarnybos specialistei pasakojo, kad su mama seniai nesimatė ir nebendrauja, nes toks yra mamos sprendimas, ji užblokavusi jo numerį ir dėl to jis jaučiasi liūdnas. Nepilnamečio teigimu, kol mama gyvens su patėviu, namo jis negrįš. Su tėvu, teigė bendraujantis mažai. 2022 m. vasario 11 d. organizuotame atsakovės šeimos atvejo vadybos posėdyje I. V.-K. taip pat nedalyvavo. Šeimos atvejo vadybininkė pažymėjo, kad 2022 m. vasario 8 d. bendraujant su atsakovės sutuoktiniu G. K. telefonu (I. V.-K. neatsiliepė) buvo gauta informacija, kad šeimos pozicija nepilnamečio vaiko atžvilgiu nesikeičia, niekas iš šeimos narių su juo ryšio nepalaiko. Vyras dar kartą patikino, kad pagalba šeimai nėra reikalinga, teigė, jog jo ir sutuoktinės pozicija, dėl to, jog jie nesiekia, kad N. grįžtų į jų šeimą, sutampa. Atvejo nagrinėjimo posėdžiuose dalyvauti nemato poreikio, kadangi išsakyta pozicija nekinta. Globos koordinatorė posėdžio metu informavo, kad laikinoji rūpintoja su N. C. motina ryšio nepalaiko, kadangi galimai yra užblokuota, vaikas su motina ryšio taip pat nepalaiko. Nurodė, jog seniau bendraujant su vaiku jis yra minėjęs, kad norėtų gyventi su mama, tačiau nenori gyventi su patėviu. Paminėjo, kad galimai dėl laiko stokos ar kitų asmeninių priežasčių, vaiko ryšys su tėvu, gyvenančiu Prancūzijoje, taip pat nėra artimas. Atsižvelgiant į tai, 2022 m. vasario 14 d. Tarnyboje buvo atlikta nepilnamečio N. C. rūpybos peržiūra, kurios metu buvo priimtas sprendimas kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės rūpybos nustatymo. 2022 m. liepos 13 d. teisme gauti papildomi dokumentai (2022 m. gegužės 30 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas, 2022 m. birželio 29 d. ir 2022 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto socialinės paramos centro pagalbos šeimai skyriaus pasitarimo protokolai), kuriuose nurodoma, kad atvejo vadybininkė informavo, jog situacija paslaugų gavėjų (I. V.-K. ir G. K.) šeimoje nesikeičia – šeima nebendradarbiauja su specialistais, kadangi nemato poreikio paslaugų teikimui, nesiekia N. C. susigrąžinti į šeimą. Socialinės darbuotojos teigimu, šeima nedalyvauja atvejo vadybos posėdžiuose, nevykdo pagalbos plano rekomendacijų, su I. V.-K. ir toliau nepavyksta užmegzti ryšio, moteris į skambučius neatsiliepia, G. K. telefonu bendrauja, tačiau teikiama informacija nesikeičia, vyriškis nurodo, kad šeimai specialistų pagalba nėra reikalinga. Šeima nebendrauja su E. K., nesidomi sūnaus gyvenimu. 2022 m. liepos 7 d. Pasitarimo protokole pažymėta, jog nuo socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugų teikimo pradžios šeima nerodo iniciatyvos susigrąžinti nepilnamečio N. C. į šeimą. Taip pat, nurodoma, jog dėl gautos informacijos apie nepilnamečio vaiko biologinio tėvo grįžimą iš užsienio, bei pateiktos informacijos dėl noro auginti sūnų, buvo bendrauta su nepilnamečiu N. C., išklausyta vaiko nuomonė. Vaiko nuomonės išklausymo akte nurodoma, jog pasak nepilnamečio, apie tėvo atvykimą į Lietuvą jis sužinojo iš močiutės, taip pat iš jos žino, kad tėvas Lietuvoje planuoja būti trumpai ir planuoja grįžti į Prancūziją. Vaikas pažymėjo, kad tėvui atvykus į Lietuvą dar nebuvo su juo bendravęs ar susitikęs, teigė, kad tėvas turi jo telefono numerį, tačiau nerodo iniciatyvos bendrauti. N. C. pasakojo, kad paskutinį kartą su savo tėvu telefonu bendravo prieš metus, gyvai matėsi prieš du. Pasak nepilnamečio, jam būtų smalsu susisiekti su juo, paklausti kaip jam sekasi, kiek planuoja likti Lietuvoje ir pan. Vaikas specialistams minėjo, jog nepažįsta nei tėvo sutuoktinės, nei jo kito vaiko, nurodė, jog ir pačio tėvo nelabai pažįsta, tačiau norėtų atkurti ryšį, bendrauti, bet gyventi su juo nenori. Pokalbio su Tarnybos specialistais metu N. pasakojo, kad mažai ką atsimena apie tėvą, pamena, kad jis turėjo problemų, mėgdavo išgerti, tai atsirasdavo, tai dingdavo, pykdavosi su savo giminaičiais, pažadėdavo, bet savo pažadų nesilaikydavo, tokie atsiminimai, vaiko teigimu, jam kelia pyktį. Vaikas tvirtino, jog jo santykiai su močiute nepasikeitę, pažymėjo, kad močiutė jam nedraudžia bendrauti su tėvu, tačiau pats tėvas nelabai rodo iniciatyvos.

13. Pažymėtina, kad dispozityvumo principas lemia proceso šalies – atsakovo teisę pripažinti ieškinį CPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio pripažinimas yra ieškovo reikalavimo pagrįstumo besąlygiškas pripažinimas. Atsakovui pripažinus ieškinį, tarp bylos šalių šioje dalyje nebelieka ginčo. Dėl šios priežasties, kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, teismas gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, gali surašyti sutrumpintus teismo sprendimo motyvus, nenurodydamas argumentų, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus ir pan. Tai, ar ieškinio reikalavimų savanoriškas patenkinimas bylos nagrinėjimo metu gali būti vertinamas kaip ieškinio pripažinimas CPK 140 straipsnio 2 dalies prasme, spręstina atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).

14. Nagrinėjamu atveju atsakovų atstovė advokatė Tatjana Benetė iš esmės neginčijo ieškinio reikalavimų. Nurodė, kad atsakovė I. V.-K., atsisakiusi dalyvauti teismo posėdyje, sutinka su visais ieškinio reikalavimais. Tuo tarpu atsakovas J. C. šios bylos nagrinėjimo metu iš esmės liko pasyvus. Nors atsakovas J. C. dalyvavo pirmame šioje byloje paskirtame parengiamajame posėdyje, tačiau teismas atsižvelgęs į atsakovo posėdyje išreikštą neapsisprendimą dėl savo pozicijos, atidėjo bylos nagrinėjimą (nenagrinėjo bylos iš esmės) ir paskyrė kitą posėdį, suteikiant laiko apsvarstyti poziciją, aptarti ją su advokatu, su Tarnybos specialistais, tačiau į kitą paskirtą posėdį atsakovas jau neatvyko, bylos nagrinėjimo eiga nesidomėjo, prašymų teismui neteikė, su jam paskirta advokate taip pat nesusisiekė. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad su vaikų teisių apsaugos specialistais atsakovas J. C. taipogi iš esmės nebendradarbiavo. Atsakovas J. C. neginčijo ieškinyje nurodytų aplinkybių, neteikė jokių įrodymų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pritaria atsakovų atstovės nuomonei, kad tokie atsakovo J. C. veiksmai vertinami kaip tam tikra pasirinkta abejingumo forma vykstančiam šiam teismo procesui ir savo sūnaus likimui.

15. Tarnybos vertinimu, atsakovai I. V.-K. ir J. C. vengia atlikti tėvų pareigas sūnaus N. C. atžvilgiu ir jų neatlieka, nesirūpina savo sūnumi. Atsakovai nuo laikinosios rūpybos sūnui nustatymo (2021 m. rugsėjo 24 d.) nesiėmė jokių konkrečių, aktyvių veiksmų, kad situacija pasikeistų ir nepilnametis sūnus galėtų augti biologinėje šeimoje, su tėvais. Nors atsakovės šeimai ir buvo užtikrintas socialinių paslaugų teikimas, pradėtas atvejo vadybos procesas, tačiau dėl moters nebendradarbiavimo ir paslaugų nepriėmimo, teigiamų rezultatų nebuvo pasiekta. Atsakovė yra kategoriška sūnaus ir jo grįžimo į šeimą atžvilgiu, su sūnumi nutraukė visus ryšius ir jo auginti bei susigrąžinti į šeimą nesiekia, tokiu savo netinkamu elgesiu ir požiūriu darydama nepataisomą žalą visai vaiko vystymosi raidai. Atsakovas J. C., žinodamas, kad jo sūnus paimtas iš motinos šeimos ir kartu su ja negyvena, taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad vaikas galėtų augti su juo. Tarnybos vertinimu, abu atsakovai gyvena savo interesais ir nesistengia pakeisti susiklosčiusios situacijos, siekiant, kad nepilnametis sūnus augtų su tėvais. Pažymėjo, jog atsakovai jau ilgą laiką negyvena kartu su savo nepilnamečiu sūnumi ir tėvų valdžios jo atžvilgiu visiškai neįgyvendina. Atsakovai nesirūpina sūnaus kasdieniais poreikiais, jo sveikata, ugdymu, auklėjimu, jo neprižiūri ir materialiai neišlaiko, tai reiškia, jog jie nevykdo Konstitucinės tėvų pareigos rūpintis ir išlaikyti savo vaikus, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti jiems tėvų valdžios apribojimą. Tarnyba pažymi, jog neturi duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad atsakovų elgesys sūnaus atžvilgiu ir požiūris į vaiką artimiausiu metu galėtų pasikeisti, todėl atsižvelgiant į tai, Tarnybos vertinimu, yra tikslinga atsakovams tėvų valdžią sūnaus N. C. atžvilgiu apriboti neterminuotai.

16. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą, ir tai, kad atsakovai iš esmės neginčija ieškinio reikalavimų (atsakovė I. V.-K. sutinka su ieškiniu, o atsakovas J. C. išliko pasyvus procese) sprendžia, kad atsakovų elgesys atitinka dvi tėvų valdžiai apriboti būtinas sąlygas, t. y. vengimą atlikti savo pareigas (CK 3.180 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nesirūpinimą vaiku (CK 3.180 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

17. Atsakovų kaltė pasireiškia neveikimu, nesirūpinimu vaiku, nusišalinimu nuo vaiko ugdymo, auklėjimo, vaikas neprižiūrimas tėvų. Iš esmės atsakovė I. V.-K. nebendrauja su vaiku jau ilgą laiką, atsakovė yra kategoriška sūnaus ir jo grįžimo į šeimą atžvilgiu, su sūnumi nutraukė visus ryšius ir jo auginti bei susigrąžinti į šeimą nesiekia. Motina atsiribojo nuo savo sūnaus, tai patvirtina ir šis teisminis procesas. Atsakovas J. C., žinodamas, kad jo sūnus paimtas iš motinos šeimos ir kartu su ja negyvena, grįžęs į Lietuvą, taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad vaikas galėtų augti su juo, ryšis su sūnumi taip pat nutrūkęs arba likęs visiškai minimalus. Taip pat liko pasyvus savo vaiko priežiūros atžvilgiu. Vaikas jau ilgą laiką gyvena su močiute, kuri jį prižiūri, auklėja ir juo rūpinasi. Su vaiko teisų specialistais atsakovai taip pat nebendradarbiauja. Taigi abu atsakovai vengia atlikti tėvų pareigas sūnaus N. C. atžvilgiu ir jų neatlieka. Iš esmės atsakovai nuo laikinosios rūpybos sūnui nustatymo (2021 m. rugsėjo 24 d.) nesiėmė jokių konkrečių, aktyvių veiksmų, kad situacija pasikeistų ir sūnus galėtų augti biologinėje šeimoje, su tėvu ar motina. Teismas pritaria Tarnybos vertinimui, kad abu atsakovai gyvena savo interesais ir nesistengia pakeisti susiklosčiusios situacijos. Toks atsakovų (kaip tėvų) elgesys savo vaiko atžvilgiu vertinamas kritiškai.

18. Pabrėžtina, kad motinystė ir tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl atsakovai, siekdami išsaugoti tėvų valdžią (ar ji būtų apribota tik laikinai), turėjo nuosekliai nuoširdžiai ir rūpestingai įgyvendinti motinos ir tėvo pareigas ir rūpintis vaiku, keisti savo gyvenimo būdą vaiko atžvilgiu iš esmės, nuolat bendradarbiauti su Tarnyba, specialistais. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, priešingai – nustatytas tėvų abejingumas savo vaiko atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad situacija realiai galėtų pasikeisti, to nemato ir Tarnybos specialistai.

19. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą ir byloje nustatytas aplinkybes, turimą atsakovų charakterizuojančią medžiagą, Tarnybos atstovės paaiškinimus, atsakovų atstovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas atsakovams neterminuotai apriboti tėvų valdžią jų vaiko (N. C.) atžvilgiu (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Todėl šie ieškovo reikalavimai yra tenkinami, t. y. neterminuotai apribojama atsakovų I. V.-K. (motinos) ir J. C. (tėvo) valdžia sūnaus N. C. atžvilgiu.

20. Pažymėtina, ir tai, kad neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti panaikintas (jei vaikas neįvaikintas), ir jei tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką ir jei tėvų valdžios panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams (CK 3.181 straipsnis), dėl to net ir pritaikius neterminuotą valdžios apribojimą, atsakovams iš esmės pakeitus gyvenimo būdą, savo požiūrį vaiko atžvilgiu, yra galimybė ateityje panaikinti neterminuotą valdžia jos vaiko atžvilgiu, kol šis dar neįvaikintas.

21. Atsakovams išaiškintina, kad, neterminuotai apribojus tėvų valdžią, atsakovams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatomos įstatymu, tačiau išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nuolatinės rūpybos

22. Pagal CPK 406, 407 straipsnio nuostatas, apribojus atsakovams tėvų valdžią, nustatytina nepilnamečio N. C. gyvenamoji vieta. Ieškovas prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir iki teismo sprendimo dėl nepilnamečio nuolatinės rūpybos nustatymo ir nuolatinio rūpintojo paskyrimo įsiteisėjimo, nustatyti vaiko N. C. gyvenamąją vietą su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 30-2903/21 paskirta laikinąja rūpintoja. Nurodo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 atsakovų vaiko N. C. gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su motina I. C. (dabartinė pavardė – V.-K.). Nepilnamečiui nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. yra nustatyta laikinoji rūpyba močiutės E. K. šeimoje, todėl, Tarnybos vertinimu, iki teismo sprendimo dėl vaiko nuolatinės rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo įsiteisėjimo dienos tikslinga nustatyti N. C. gyvenamąją vietą su E. K. Vaikas iki šiol gyvena laikinos rūpintojos šeimoje.

23. Ginčo dėl šio reikalavimo nėra. Taip pat byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nepilnamečiui vaikui N. C. sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, užtikrinta saugi, stabili, jo amžių ir poreikius atitinkanti aplinka, todėl teismas tenkina šį reikalavimą – pakeičia Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir iki teismo sprendimo dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės rūpybos nustatymo ir nuolatinio rūpintojo paskyrimo įsiteisėjimo, nustato N. C. gyvenamąją vietą su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 30-2903/21 paskirta laikinąja rūpintoja.

Dėl išlaikymo priteisimo

24. Apribojus tėvų valdžią ar atskyrus vaikus nuo tėvų, tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka (CK 3.195 straipsnis). Tėvai privalo materialai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnis). Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams, tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; kt.). Tais atvejais, kai tėvai patenka į sunkią turtinę padėtį dėl savo nerūpestingo elgesio (nuolatinio girtavimo, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo, turto iššvaistymo, ilgai trunkančio nedarbo ir pan.), nededa pastangų savo vaikų padėčiai pagerinti, jie negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami nustatyti mažesnį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2006 m. rusėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; kt.).

25. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės I. V.-K. išlaikymą nepilnamečiam vaikui N. C. po 180 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki jo pilnametystės. Atsakovės atstovė neginčijo ir sutiko su šiuo reikalavimu. Paaiškino, kad atsakovė sutinka mokėti nurodyto dydžio išlaikymą sūnui, šio dydžio neginčija.

26. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

27. Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, atsižvelgtina į vaiko poreikius. Teismo vertinimu, visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šiems poreikiams tenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio. Pažymėtina, kad vaiko materialiniai poreikiai taip pat yra būtini užtikrinant vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, ugdymą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, dėl to turėtų būti priteistinas išlaikymas 180 Eur periodinis išlaikymas vaikui.

28. Teismas, įvertinęs ieškovo reikalavimą, atsakovės poziciją dėl šio reikalavimo, atsakovės turtinę padėtį, vaiko poreikius, ir į tai, kad atsakovė yra jauno ir darbingo amžiaus, turinti galimybes užsidirbti, dėl to teismas tenkina ieškovo reikalavimą ir priteisia iš atsakovės I. V.-K. išlaikymą N. C. po 180 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 30 d.) iki jo pilnametystės. Teismas neturi pagrindo šią sumą sumažinti, nes tai jau pažeistų nepilnamečio vaiko teises į tinkamą, teisingą išlaikymą, kuris ir taip skiriamas (priteistinas) labai minimalus, nesiekiantis orientacinių kriterijų.

29. Priteisto išlaikymo suma turi būti indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis).

30. Ieškovas taip pat prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 dalį dėl priteisto išlaikymo iš tėvo (J. C.) vaikui tvarkytojo ir pavesti vaiko N. C. išlaikymui priteistas lėšas tvarkyti paskirtai jo rūpintojai.

31. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šio reikalavimo ginčo nėra, teismas šį ieškovo reikalavimą tenkina – pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo dalį dėl priteisto išlaikymo iš tėvo vaikui tvarkytojo ir laikinąjį rūpintoją skirti nepilnamečio vaiko iš atsakovų priteisto išlaikymo administratoriumi.

32. Sprendimo dalys dėl motinos valdžios apribojimo ir išlaikymo priteisimo nukreiptinos vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 496 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas šioje byloje atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), ieškovo ieškinys byloje patenkintas visiškai.

34. Šioje byloje pateikta duomenų, kad buvo patirta 106,60 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

35. Valstybės garantuojamos Teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. (8.1 Mr) TP-22-T-1036-5280 bei Nr. (8.1 Mr) TP-22-T-1035-5279 atsakovai I. V.-K. ir J. C. atleisti 100 proc. nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taip pat 100 proc. atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

36. Apeliacinės instancijos teismai ne kartą yra išaiškinę, kad bylinėjimosi išlaidų, susidariusių byloje šaliai teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, atlyginimo tvarka nustatyta CPK 99 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-151-779/2020).

37. CPK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklė, pagal kurią, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo atsakovai buvo atleisti, išieškomi iš ieškovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai buvo patenkinti visiškai, atsakovai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu yra atleisti nuo 100 proc. šioje civilinėje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais antrinės teisinės pagalbos išlaidos pareiškėjams atlyginamos 100 proc. Taigi, abi bylos ginčo šalys neturi pareigos apmokėti byloje valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 282 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Neterminuotai apriboti atsakovės I. V.-K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) motinos valdžią nepilnamečio vaiko N. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu.

Neterminuotai apriboti atsakovo J. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) tėvo valdžią nepilnamečio vaiko N. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu.

Pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir iki teismo sprendimo dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės rūpybos nustatymo ir nuolatinio rūpintojo paskyrimo įsiteisėjimo, nustatyti N. C. gyvenamąją vietą su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 30-2903/21 paskirta laikinąja rūpintoja.

Priteisti iš atsakovės I. V.-K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) išlaikymą nepilnamečiam vaikui N. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) mokamą po 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 30 d.) iki vaiko pilnametystės.

Pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2301-726/2012 dalį dėl priteisto išlaikymo iš tėvo vaikui tvarkytojo ir laikinąjį rūpintoją skirti nepilnamečiui vaikui N. C. iš atsakovų priteisto išlaikymo administratoriumi.

Priteisto išlaikymo sumą indeksuoti kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Sprendimo dalis dėl tėvų valdžios apribojimo ir išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Inicijuoti bylą dėl nuolatinės rūpybos N. C. nustatymo ir vaiko nuolatinio rūpintojo paskyrimo.

Atleisti atsakovę I. V.-K. ir atsakovą J. C. nuo bylinėjimosi išlaidų šioje civilinėje byloje sumokėjimo į valstybės biudžetą. Šioje civilinėje byloje patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas dengti valstybės biudžeto lėšomis.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.