Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti, kad teiginiai, kurie pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ prasilenkia su tiesa ir morale bei neatitinka faktinės tikrovės.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas – pripažinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus neatitinkančiais faktinės tikrovės – taip pat nenagrinėtinas administracinių teismų, nes tai negali būti laikoma savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas skundo reikalavimo formuluotės pradžioje nurodė – pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimą / vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus neteisėtais, tačiau iš skundo faktinio pagrindo ir jame pateiktos motyvacijos matyti, jog į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi ne dėl Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus, tačiau dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti jo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Taigi nagrinėjamu atveju vertintinas pareiškėjo skundo reikalavimų – panaikinti Raštą bei įpareigoti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi išnagrinėti iš naujo – priimtinumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir nurodytus reikalavimus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas su tapačiais reikalavimais panaikinti Raštą ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi jau buvo kreipęsis į Regionų administracinį teismą, o Regionų administracinis teismas pareiškėjo skundus (pareiškimus) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skundžiamoje nutartyje. Pareiškėjas atskiraisiais skundais skundė Regionų administracinio teismo nutartis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris, išnagrinėjęs tokio pat pobūdžio atskirųjų skundų argumentus, jų nepripažino pagrįstais ir nustatė, jog Raštas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) (žr., pvz., 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-451-575/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-423-492/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-487-520/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-523-575/2025, 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-608-575/2025, 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-575/2025 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra įsiteisėjusios.

Pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir todėl nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl pareiškėjo skundo, kuriuo ginčijamas Raštas ir prašoma įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi, nepriimtinumo nagrinėti, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pažymėtina, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad skundas atsisakomas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad skundas atsisakomas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto teisinio pagrindo nurodymas teismo nutarties rezoliucinėje dalyje laikytinas rašymo apsirikimu ir taisytinas į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad teiginiai, kurie pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ prasilenkia su tiesa ir morale bei neatitinka faktinės tikrovės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Be to, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo, kaip tai taip pat pažymėjo pirmosios instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka tikrovės, nenagrinėtinas šioje byloje pagal pareiškėjo atskirąjį skundą. Pareiškėjo prašymas pripažinti, kad sąmoningai ir tyčia teismuose nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių pažeidžiamas Teisėjų etikos kodeksas, vertintinas kaip prašymas pripažinti tam tikrus juridinius faktus ir yra taip pat nenagrinėtinas administracinių teismų.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą priimti atskirąją nutartį, pažymi, jog ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią proceso normą. Pareiškėjo atskirajame skunde ir prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.