Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2020-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-311-516/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-16
Bylos Nr.
2A-311-516/2020
Teisminio proceso Nr.
2-26-3-845-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė, Vytautas Zelianka
Atsakovas
R. P.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-311-516/2020 Teisminio proceso Nr. 2-26-3-845-2017-3 (S) Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 3.3.1.14; 3.3.1.20
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo R. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 20d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-423-343/2019 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui R. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškinyje ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) prašė priteisti iš atsakovo R. P. 190707,15 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l. 3–5). Nurodė, kad Norvegijoje 2011 m. balandžio 16 d. dėl atsakovo, vairavusio jam priklausančią transporto priemonę KAWASAKI ZX 600, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Kadangi Norvegijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, bei pateikė reikalavimą 1824972 Norvegijos kronų (toliau – NOK) (190707,15 Eur) ieškovui, kuris šią sumą sumokėjo, ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalos padarymą asmens, t.y. atsakovo arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Atsiliepimas

2. Atsakovas R. P. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, o netenkinus šio prašymo, mažinti prašomą priteisti išmoką iki 50 000 Eur ir išdėstyti priteistos sumos mokėjimą 5 metams (t.1, b. l. 136–148). Nurodė, kad 2011 m. balandžio 16 d. vairuodamas transporto priemonę KAWASAKI ZX 600, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Norvegijoje sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota su juo važiavusi J. B.. Norvegijos draudikų biuras nukentėjusiajai atlygino 1 824 972 NOK (190 707,15 Eur) žalą, kurią 2015 m. gruodžio 17 d. pretenzija ieškovas prašė grąžinti. Atsakovas ieškovui nurodė, kad su pretenzija nesutinka, prašė pateikti daugiau informacijos bei dokumentus, patvirtinančius žalos dydžio apskaičiavimą. Ieškovas neatliko išmokos dydžio vertinimo veiksmų, t.y. išmokos pagrįstumo netikrino ir nevertino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apygardos teismas 2019m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovo 50000 Eur nuostolių atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos už priteistą sumą iki sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 1194,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovo 4029,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteisė iš ieškovo 244 Eur, iš atsakovo 85,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu ir įteikimu.

Dėl senaties termino

9. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepraleistas, nes nuostoliai ieškovui atsirado 2015 m. gruodžio 15 d., kai Norvegų draudikų biurui sumokėjo jo išmokėtą žalos atlyginimą nukentėjusiajai, o ieškinys teisme pareikštas 2017m. liepos 14 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl ieškinio pagrįstumo

Žemesnės instancijos teismas

10. Kadangi Norvegijos biuras dalį mokėjimų atliko 2012 – 2014 metais, o į Lietuvos draudikų biurą kreipėsi 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 26 d., todėl ieškovas turėjo pagrindą atsisakyti sumokėti Norvegijos draudikų biurui nuostolių, dėl kurių jis kreipėsi praleidęs vienerių metų terminą (Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalis), atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, kuris nedalyvavo šiame procese, negali būti atsakingas už šiuos nuostolius, todėl ieškinį dalyje dėl 369 848,39 NOK (38 646,64 Eur) atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dalyje dėl 700 000 NOK (73145,24 Eur), Norvegijos draudikų biuro 2015m. birželio 18 d. sumokėtų nukentėjusiajai, kaip kompensaciją už ilgalaikius sužalojimus (liekamuosius potrauminius reiškinius). Nurodė, kad 2015 m. birželio 1 d. teisininkų kontoros KnutRiisaandCo rašte (t. 1, b. l. 13–14), kuriuo ieškovas grindė reikalavimą šioje dalyje, nėra pateikta jokių skaičiavimų (paaiškinimų), kaip ta suma apskaičiuota. Ieškinio priedas Nr.3, (t.1, b.l. 74–75) nėra pirminis dokumentas, pagrindžiantis šios kompensacijos dydį, nes neaišku, kas jį surašė ir kaip ta suma buvo apskaičiuota. Rašte nurodoma, kad neįgalumo laipsnis yra 55%, o kitame ieškovo pateiktame rašte yra nurodomas tik 50% neįgalumo laipsnis (t.1, b.l. 76–77). Taip pat neatitinka kompensacijų už patirtą nuolatinę traumą dydžiai. Ieškovas nepagrindė, kokia tai kompensacijos rūšis, t.y. ar skirta atlyginti finansinio pobūdžio nuostolius, ar ne finansinio. Taip pat nėra pateikta, kas yra RTV faktorius, kuris minimas apskaičiuojant šią žalą. Neaiškūs nurodomi parametrai – bazinė suma, nukentėjusiosios neįgalumo laipsnis, pragyvenimo amžius. Įbylą nėra pateikta duomenų, ar iš kompensacijos už kūno sužalojimą sumos buvo išskaičiuotos išmokėtos socialinėmis išmokos, finansinė parama, kompensacija už nuolatinį sužalojimą, ar, kad šios sumos nėra dubliuojamos.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 150 000 NOK (15673,98Eur) nukentėjusio trečiojo asmens žalą. Kadangi 2015 m. birželio 1 d. teisininkų kontoros KnutRiisaandCo rašte (t. 1, b.l. 14) ir kituose dokumentuose (t.1, b.l. 34, 40) ši suma nesutampa ir jokių dokumentų, kurie pagrįstų bent vieną sumą nepateikta, sprendė, kad ieškinys šioje dalyje atmestinas, nes neįrodytas.

13. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 5000 NOK (522,47 Eur) už gydytojo paslaugas, nes 2015 m. vasario 16 d. gydytojo R. L. reikalavime sumokėti honorarą už eksperto įvertinimą (t.1, b.l. 36) aiškiai ir konkrečiai nurodoma, kas sudaro 5000 NOK sumą. Be to, administruojant žalą, patirtą autoįvykio metu, eksperto įvertinimas buvo reikalingas.

14. Kadangi ieškovas reikalavimą priteisti dar ir 100000 NOK (10449,32 Eur) kaip negautas pajamas ateityje, grindė tik 2015m. spalio 26 d. teisininkų kontoros KnutRiisaandCo raštu (t.1, b.l. 19–20), o jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokių prarastų pajamų apskaičiavimo dydį, nepateikė, todėl tokį reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusiąją atstovavo advokatas, kad sąskaitose(t.1, b. l. 22-26) nurodoma, jog šios sumos yra advokato honoraras, tenkino ieškovo reikalavimą dėl 63 125 NOK (6596,13 Eur) priteisimo.

16. Teismas pagrįsta ieškinio suma pripažino 7118,60 Eur (522,47+6596,13) nuostolių atlyginimą, tačiau įvertinęs tą aplinkybę, kad atsakovas pripažįsta žalos dydį 50000 Eur apimtyje, priteisė iš atsakovo ieškovui 50 000 Eur nuostolių atlyginimą. Taip pat priteisė penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 50 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

17. Atsakovas savo sunkią finansinę padėtį grindė Lietuvoje nustatytu vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu bei aplinkybe, kad Lietuvoje nekilnojamojo turto neturi, nors pats teigė, kad gyvena Norvegijoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrindė, jog jo materialinė padėtis yra itin sunki, nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. Teismas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) atitinkančiomis atsakovo išlaidomis laikė 5445,61 Eur, todėl priteisė atsakovui iš ieškovo atitinkamai atmesto ieškinio reikalavimo daliai – 4029,75 Eur (5445,61x76:100). Ieškovui iš atsakovo priteisė1194,10 Eur (4592,63x26:100) bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18. Apeliaciniame skunde ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 20d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti 140 707,15 Eur ieškinio reikalavimą, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo kelionės susipažinti su byla išlaidas – 22,59 Eur ir žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiaispagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinai suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovas bei Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2014m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2015m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; 2017m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017), pateikė teismui pakankamai ieškovo reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų: eismo įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus (t. 1, b. l08–109; t. 2, b. l. 58–110), Norvegijos teisės, reglamentuojančios eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio nustatymą ir jos atlyginimą, turinį – Norvegijos žalų atlyginimo įstatymą (t. 2, b. l. 80 – 97), Norvegijos privalomojo draudimo įstatymą (t. 2, b. l. 111–120), Norvegijos žalų administravimo metodiką (t. 2, b. l. 154), Norvegijos nacionalinio draudikų biuro papildomai pateiktus paaiškinimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos apskaičiavimo bei Norvegijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl 1/3 koeficiento taikymo (t. 3, b. l. 139-143). Atsakovas nepateikė kitokį Norvegijos teisės turinį, nei įrodinėjo ieškovas, pagrindžiančių įrodymų.

Žemesnės instancijos teismas

18.2. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Norvegijos teisę, kuria remiantis buvo nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala, dėl to netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje. Teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, nes jis paremtas Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Norvegijos teisės nuostatomis.

18.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovas galėjo ir privalėjo ginčyti prašomas išmokėti sumas, nes ieškovas žalos administravimo procese neturėjo jokių teisinių instrumentų ginčyti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiajai išmokėtas sumas. Be to, atsakovas turėjo ir galėjo pasidomėti padaryta žala, jos aplinkybėmis, o esant prieštaravimams – teikti argumentuotus prašymus kompetentingoms Norvegijos institucijoms, nes žinojo apie žalos administravimo procesą (apeliacinio skundo priedas Nr. 2), tačiau buvo pasyvus.

18.4. Reikalavimą atlyginti nuostolius įvykio šalies biuras turi pateikti per 1 metų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo paskutinio apmokėjimo nukentėjusiam asmeniui datos, kuri nagrinėjamu atveju yra 2015 m. birželio 18 d. Taigi, 1 metų terminas reikalavimui pateikti būtų pažeistas, jei reikalavimą Norvegijos Biuras būtų pateikęs ieškovui po 2016 m. birželio 18 d., o šiuo atveju jis buvo pateiktas 2015 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas klaidingą išvadą dėl Norvegijos nacionalinio draudikų biuro neva pažeisto 1 metų termino reikalavimui pateikti, sprendime nepasisakė dėl dalies eismo įvykio metu padarytos žalos bei įrodymų. Taigi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo atskleista bylos esmė.

18.5. Ieškovas pateikė ieškovo Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje detalizavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovo pateiktus, bet teismo atmestus, įrodymus ir jais grindžiamus paskaičiavimus. Išvadoje nurodoma:

18.5.1. 700 000,00 NOK kompensacija skirta už nukentėjusios J. B. nuolatinius sužalojimus – liekamuosius potrauminius reiškinius. Šiai kompensacijai pagrįsti svarbūs šie įrodymai, kurie buvo teismui pateikti, tačiau teismas jų neišanalizavo ir nepagrįstai atmetė: Kompensacijos apskaičiavimo metodika t. 2, b. l. 154), teisininkų kontoros KnutRiisa&Co skaičiavimai (t. 1, b. l. 77). Atskirai 2019 m. balandžio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo teikti aiškinimai dėl G bazinės sumos, 90068,00 NOK, taikytos J. B. atveju. Taip pat teismui buvo teikti įrodymai dėl RTV faktoriaus ir Norvegijos moters vidutinės gyvenimo trukmės. Nukentėjusios J. B. pareiškimo metu buvo taikytas 22,47 RTV faktorius, ir jos atveju moters vidutinė gyvenimo trukmė Norvegijoje laikyti 83 metai (t. 3, b. l. 108–110).1/3 priedas buvo grindžiamas Norvegijos teismų praktika (t. 3, b. l. 139–143). J. B. atveju medicinos ekspertų nustatytas neįgalumo laipsnis 50 proc., o neįgalumo grupė 4-ta. Medicininio neįgalumo laipsnio patvirtinimas dokumentuose (t. 3, b. l. 108).

18.5.2. 150000,00 NOK kompensacija buvo skirta už nukentėjusios patirtus nuostolius dėl darbo namuose. Teisinis pagrindas kompensacijai išmokėti buvo Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 3-1 (t. 2, b. l. 85–87).

18.5.3. 440000 NOK kompensaciją reikia išskirti į dvi skirtingas kompensacijos grupes: 165000 NOK kompensacija skirta už nukentėjusios merginos būsimus ateities nuostolius dėl darbo namuose (asistento pagalba buityje ar namuose) ir 275000,00 NOK kompensacija skirta J. B. būsimiems nuostoliams dėl sužalojimu atlyginti (ateityje atsirasiančias išlaidas dėl sužalojimų gydymo). Teisinis pagrindas kompensacijoms išmokėti buvo Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 3-1 (t. 2, b. l. 85–87).

18.5.4. 100 000,00 NOK kompensacija skirta J. B. negautoms pajamoms ateityje atlyginti, remiantis Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniais 3-1 (t. 2, b. l. 85–87).

18.5.5. Apeliantas pataiso, kad teismo nepriteista 107 046,49 NOK suma yra 104046,25 NOK. Tai yra nukentėjusios J. B. patirtos teisinės išlaidos ją gynusiai teisininkų kontorai Wibe. Teisinis pagrindas šioms išlaidoms pagrįsti yra Norvegijos Žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 4-1 (t. 2, b. l. 92).

Žemesnės instancijos teismas

18.5.6. Teismo nepriteista 51 201,90 NOK kompensacija yra kelionės išlaidos 3175,90 NOK ir 48 026,00 NOK pajamų praradimas 2012 metais. Teisinis pagrindas šioms išlaidoms pagrįsti yra Norvegijos Žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 4-1 (t. 2, b. l. 92).

18.5.7. Teismas nepriteisė 200 000,00 NOK neturtinės žalos kompensacijos pagal Norvegijos apeliacinio teismo nutartį, (t.1, b. l. 63– 67), 2 816,00 NOK palūkanų pagal teismo sprendimą bei Norvegijos Administracinio kodekso 18–4 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 39-43, t. 2, b. l. 59), nors šios išlaidos pagrįstos. 8784,00 NOK asmeninės smulkios gydymo išlaidos, tai protingos išlaidos, kurioms pagrįsti nėra dokumentų, tačiau ši suma išskirta bylos medžiagoje ir ji įeina į bendrą 211 600,00 NOK išmoką.

Taigi, ieškinys pagrįstas. Asmens sužalojimus patyrusiai J. B. buvo atlyginti nuostoliai remiantis Norvegijos jurisdikcija, o nuostolių apskaičiavimo dokumentai pateikti tokie, kokių užtenka pagal Norvegijos teisę ir praktiką.

19. Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 50 000 EUR žala bei 5proc. dydžio procesinės palūkanos, ir ieškinį atmesti pilna apimtimi, netenkinus pirmojo reikalavimo – panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta išdėstyti priteistos sumos mokėjimą, ir išdėstyti sumos mokėjimą per metus atsakovui priskiriant sumokėti ne daugiau kaip 10 000 EUR, perskirstyti pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisiant nesumažintas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, priteisti apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas pripažino 50 000 Eur žalą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutikimas sumokėti skolą ikiteisminėje ginčo stadijoje nevertintinas kaip šalių susitarimas dėl skolos pripažinimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas kategoriškai nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė juos atmesti pilna apimtimi. Atsakovas tiesiogiai nurodė, kad pripažino tinkamai pagrįstomis tik nukentėjusiojo trečiojo asmens 144 257 NOK (14 927,60 Eur) išlaidas . Visgi teismui sprendimu konstatavus ir šios ieškinio dalies nepagrįstumą, ieškinys negalėjo būti tenkinamas net šioje apimtyje. Atsakovas prašė mažinti priteistiną išmokos sumą iki 50 000 Eurtik tuo atveju, jei teismas spręstų, kad ieškinio reikalavimai pagrįsti. Toks atsakovo prašymas buvo alternatyvus, t. y. jis būtų teisiškai reikšmingas tik tuomet, jei ieškinys būtų tenkintas pilna apimtimi ar apimtimi, viršijusia 50 000 Eur.

19.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 7118,60 Eur apimtyje žala yra pagrįsta.5000 NOK (522,47 Eur) išlaidos už gydytojo paslaugas pagrįstos tik 2015 m. vasario 16 d. gydytojo R. L. sąskaita bei apmokėjimu. Pateiktoje sąskaitoje darbai aprašyti taip glaustai, kad neįmanoma vertinti jų būtinumo ir (ar) pagrįstumo. Ieškovas taip ir nepaaiškino, o teismas neišsiaiškino, kam ekspertinis vertinimas buvo skirtas, kam jis buvo būtinas ir kodėl pats ekspertinis vertinimas nepateiktas į bylą. 63 125 NOK (6 596,13 Eur) išlaidos sąskaitose nedetalizuotos – nėra pridėta jokių darbų ataskaitų ar kt. Vadinasi, pateikti įrodymai iki galo nepaaiškina, nei kas tai per išlaidos (Norvegijos biuro administravimo išlaidos ar nukentėjusios atstovavimo išlaidos), nei kas konkrečiai suteiktas paslaugas sudarė ir kokia buvo tų darbų apimtis.

19.3. Teismas nepagrįstai sumažino atsakovo 13 363,64 Eurpatirtas bylinėjimosi išlaidas iki 4029,75 Eur. Atsižvelgiant į bylos kompleksiškumą, poreikį taikyti užsienio teisę, atsakovui privalo būti priteisiamos nemažintos bylinėjimosi išlaidos.

Žemesnės instancijos teismas

19.4. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išdėstyti priteistos sumos mokėjimą.Teismas nevertino visų atsakovo į bylą pateiktų įrodymų.Atsakovas gyvena Norvegijoje, kur pragyvenimo kaštai yra kur kas didesni nei Lietuvoje, taip pat atsakovas turi ir kitų finansinių įsipareigojimų, todėl atsakovo gaunamas atlygis nėra pakankamas iš karto atlyginti sprendimu priteistą 50 000 Eur sumą. Jei teismas visgi vertintų, kad iš atsakovo sumos priteistos pagrįstai, egzistuoja visi pagrindai tokios sumos mokėjimą ieškovui išdėstyti.

20. Atsiliepime į atsakovoapeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir tenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Kadangi dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo pasisakė savo apeliaciniame skunde, o dėl atsakovo prašymo išdėstyti priteistos sumos mokėjimą – pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 52–53), todėl savo argumentų nekartoja.

21. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo nesivadovauti ieškovo naujai teikiamais įrodymais bei naujais argumentais, kurie išdėstyti apeliacinio skundo išvadoje, atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Ieškovo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodo, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti užsienio teisės turinį, tik jei juo yra grindžiami atsakovo atsikirtimai. Tokio pobūdžio atsikirtimų atsakovas byloje nereiškė, todėl jam nėra taikoma pastaroji pareiga.

21.2. Atsakovas žalos administravimo procese nedalyvavo, neturi jokios dokumentacijos dėl žalos apskaičiavimo. Pirmine dokumentacija disponuoja tik ieškovas, todėl atsakovas objektyviai negalėjo ir negali pateikti jokių įrodymų. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas yra išmokėjęs išmoką Norvegijos draudikų biurui, negali būti vertinama kaip pakankama konstatuoti tokios išmokos dydžio pagrįstumą. Atsakovui iškėlus klausimą dėl išmokos pagrįstumo, būtent ieškovui tenka pareiga ir įrodyti šios išmokos dydį.

21.3. Ieškovas savo apeliaciniame skunde iškelia visiškai naują argumentą bei nurodo, kad atsakovas apie Norvegijos biuro atliktą žalos administravimo procesą žinojo dar 2011 m., prideda naują įrodymą – 2011 m. ieškovo raštą atsakovui. Ieškovas apeliacinėje instancijoje negali remtis naujais argumentais bei įrodymais, kurie nebuvo tirti pirmoje instancijoje. Ieškovas nepaaiškina, kodėl argumentai bei įrodymas teikiami tik apeliacinėje instancijoje. Be to, ieškovo teikiamas raštas nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovas buvo faktiškai informuotas apie Norvegijoje atliktą žalos administravimą. Ieškovas nepateikia įrodymų, kad raštas atsakovui buvo pristatytas.Norvegijos draudikų biuras į atsakovą niekada nesikreipė, taigi atsakovui niekada nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti Norvegijos draudikų biuro atliktame žalos administravime.

21.4. Apeliaciniame skunde įkopijuotoje ieškovo Žalų administravimo departamento išvadoje (toliau – išvada) ieškovas kiekvienos sprendimu nepriteistos sumos atžvilgiu pateikia visiškai naujus skaičiavimus, kurie nebuvo pristatyti pirmosios instancijos bylos nagrinėjimo metu nei ieškovo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu. Kai kurių sumų atžvilgiu išvadoje daromos nuorodos į internetinius puslapius, kur yra pateikiami skaičiai, kuriais ieškovas remiasi, pateikdamas naujus skaičiavimus. Pastarieji įrodymai į bylą pirmoje instancijoje nebuvo teikti. Negana to, pastarieji įrodymai nėra išversti į proceso (lietuvių) kalbą. Be to, ieškovas tikslina vieną iš prašomų priteisti sumų – vietoje prašytos priteisti 107 046,49 NOK sumos jau nurodoma 104 046,25 NOK. Toks taisymas, apeliacinėje instancijoje procesiškai negali būti atliekamas.

21.5. Ieškovo pateikti paaiškinimai patvirtina, kad ieškovo prašoma priteisti 700 000 NOK suma yra neįrodyta, nes ieškovas remiasi neaktualia Norvegijos teisės baze, skaičiavimai, į kuriuos referuojama išvadoje, neaišku kieno sudaryti, nepasirašyti. Ieškovas keičia poziciją ir apeliacijoje remiasi kitais skaičiavimais. Išvadoje ieškovas referuoja į žalos skaičiavimus, kurie nurodo, kad nukentėjusiajai buvo nustatytas 50 proc. neįgalumo laipsnis. Ieškovo Žalų administravimo departamento 2017 m. lapkričio 2 d. išvadoje, kuria ieškovas rėmėsi visą bylos pirmoje instancijoje nagrinėjimo laikotarpį, nurodyta, kad skaičiavimams naudotas 55 proc. neįgalumo laipsnis. Ieškovas ne tik maišosi tarp skaičiavimų ir skirtingose proceso stadijose remiasi vis skirtingais skaičiavimais, nepaaiškina, kuo skiriasi šie skaičiavimai, kodėl jie buvo atlikti.

21.6. Ieškovas tik apeliaciniame skunde remiasi G bazine suma, kuri 2015 m. buvo lygi 90 068 NOK. Pirmoje instancijoje šiuo skaičiumi niekada nebuvo remtasi.Ieškovas taip pat neįrodė skaičiavimo parametrų – RTV faktoriaus bei vidutinės gyvenimo trukmės.RTV faktorius byloje nepagrįstas apskritai jokiais įrodymais. Tuo tarpu byloje esantis ieškovo teiktas straipsnis apie vidutinę gyvenimo trukmę liudija, jog 83 metų vidutinė gyvenimo trukmė buvo nustatyta 2014 metais ir tik tiems asmenims, kurie gimė 2013 metais. Tuo tarpu nukentėjusi žalą patyrė 2011 m., skaičiavimai atlikti 2015 m., nukentėjusi gimusi 1990 m.

21.7. Ieškovas neįrodė skaičiavimo parametro – 1/3 priedo. 1/3 priedas naudotas žalai pagal Norvegijos žalos įstatymo 3-2 straipsnį skaičiuoti, imant kaip bazę žalą, apskaičiuotą pagal Norvegijos Socialinės apsaugos įstatymo 11-8 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje bazinė suma neskaičiuota pagal Norvegijos Socialinės apsaugos įstatymą, todėl šiuo atveju negali būti naudojamasi koeficientais, kurie taikyti visai kitokia metodika apskaičiuotai žalai.

21.8. Ieškovas radikaliai keičia paaiškinimus dėl 150 000 NOK išlaidų kilmės ir rūšies, kas liudija reikalavimo spekuliatyvumą. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad tai visgi ne trečiajam asmeniui atlygintos išlaidosuž žalą automobiliui ir daiktams, bet visiškai kita išlaidų rūšis – kompensacija nukentėjusiajaiuž nukentėjusiosios patirtus nuostolius dėl darbo namuose.Atsižvelgus į tai, kad ieškovas pats nesupranta šių išlaidų rūšies, remiasi neaktualiu teisiniu reguliavimu bei nepristato jokių šią sumą pagrindžiančių įrodymų, darytina išvada, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra visiškai teisėtas.

21.9. Teismas sprendime darė visiškai pagrįstą išvadą, kad jokių pirminių dokumentų ar 440 000 NOK sumos apskaičiavimų ieškovas nepateikė, todėl reikalavimas teisėtai atmestas kaip nepagrįstas. Ieškovas nepagrindžia galutinės prašomos priteisti 100 000 NOK sumos už negautos nukentėjusios pajamos ateityje, nes nepagrindžia skaičiavimo parametro – pensinio amžiaus, nepristato pirminių sumą pagrindžiančių įrodymų, remiasi neaktualia Norvegijos teisės baze.

21.10. Teisinių išlaidų 107 046,49 NOK suma nepagrįsta, nes nepateikta nė viena sąskaita ar darbų ataskaita, kuri pagrįstų šias išlaidas ar leistų vertinti jų pagrįstumą. Vėl remtasi neaktualia teisine baze.

21.11. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentu, kad Bendradarbiavimo nuostatų numatytas 1 metų terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo kiekvieno mokėjimo, bet apskritai nuo paskutinio mokėjimo nukentėjusiajai, t. y. nuo 2015 m. birželio 18 d. Bendradarbiavimo nuostatų aiškinimas, kad biuras gali reikšti reikalavimus dėl išmokos išmokėjimo per 1 metus nuo apskritai paskutinio išmokėjimo, reikštų, kad neapibrėžtą laiką tiek atsakingas asmuo, tiek nacionalinis draudikų biuras pastatomas į neaiškią situaciją, kai nėra jokio teisinio aiškumo, kada ir koks reikalavimas jiems bus pareikštas, jei žalos administravimo procesas užtrunka net keletą metų. Tokiu atveju būtų pažeistas teisinio aiškumo principas ir apskritai Bendradarbiavimo nuostatų 1 metų terminas netektų prasmės, kadangi neužtikrintų jokio proceso operatyvumo ir neužtikrintų nacionalinio draudikų biuro bei atsakingo asmens interesų apsaugos.

21.12. Ieškovas keičia paaiškinimus dėl 51 201,90 NOK išlaidų kilmės ir rūšies. Bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu ieškovas šias išlaidas nurodė išimtinai kaip kelionės išlaidas. Apeliacijoje ieškovas vėlgi keičia poziciją ir pažymi, kad kelionės išlaidos tesudaro 3 175,90 NOK, o likusi dalis – tai prarastos pajamos. Ieškovas nepristato priminių dokumentų, kurie įrodytų išlaidų pagrįstumą, todėl ieškovo reikalavimas neįrodytas. Be to, ieškovas nepaaiškina, kodėl negautos pajamos prašomos priteisti du kartus, nes ieškovas prašė priteisti 100 000 NOK negautų pajamų. Ieškovas nedetalizuoja, ar šios išlaidos nėra įtrauktos į minimą sumą, ir kuo konkrečiai jos skiriasi.

21.13. Dėl 200 000 NOK neturtinės žalos kompensacijos, 2 816 NOK palūkanų pagal teismo sprendimą ir 8 784 NOK gydymo išlaidų yra praleistas 1 metų senaties terminas. Ieškovas neįrodė 2 816 NOK ir 8 748 NOK sumų pagrįstumo. Pozicija, kad 2 816 NOK suma yra palūkanos pagal teismo sprendimą, pirmą sykį pristatyta tik apeliacinėje instancijoje.

22. 2019 m. liepos 30 d. gautas atsakovo prašymas prijungti prie bylos atsakovo gyvenamosios vietos pažymą su vertimu, nes šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik gavus ieškovo apeliacinį skundą, kuriame ieškovas teigia, kad atsakovas tariamai informuotas apie Norvegijos draudikų biuro žalos administravimo procesą. Atsakovo prie prašymo pridedama pažyma įrodo, kad nuo 2010 m. atsakovas nuolatinai gyvena Norvegijoje, ir todėl ieškovo Lietuvos adresu siųstos korespondencijos nuo šio laikotarpio niekada negavo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų

24. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą –2011 m. liepos 21 d. rašto dėl eismo įvykio Norvegijoje kopiją (t. 4, b. l. 19), o atsakovas pateikė gyvenamosios vietos pažymą su vertimu (t. 4., b. l. 72-73). Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas žinojo apie padarytos žalos administravimo procesą ir galėjo bei turėjo teikti argumentuotus prašymus kompetentingoms Norvegijos institucijoms. Atsakovas nurodo, kad nuo 2010 m. nuolat gyvena Norvegijoje, ir todėl ieškovo Lietuvos adresu siųstos korespondencijos nuo šio laikotarpio niekada negavo.

25. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

26. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, nes esant tokiai situacijai, kai atsakovas nedalyvavo žalos administravimo procese Norvegijoje, ir siekiant užtikrinti atsakovo teisę į tinkamą teisminę gynybą, atsakovas turėjo teisę teikti savo prieštaravimus regresinio ieškinio byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tokia teise, todėl minėtus įrodymus atsisakytina priimti. Be to, bylos šalys nenurodė jokių priežasčių, kodėl šie įrodymai nebuvo ir (ar) negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

27. Norvegijoje 2011m. balandžio 16 d. įvyko eismo įvykis dėl atsakovo, vairavusio jam priklausančią transporto priemonę Kawasaki ZX 600, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės. Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis nebuvo sudaryta. Šio eismo įvykio metu buvo padaryta žala. Kadangi autoįvykis Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone įvyko Norvegijoje, civilinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, todėl Norvegijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą 1824972 NOK (190707,15 Eur) žalą. Kadangi transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimą, todėl Lietuvos draudikų biuras sumokėjo Norvegijos draudikų biurui jo išmokėtą žalos atlyginimą ir reiškia reikalavimą dėl išmokėtos sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakingo už žalos padarymą asmens (atsakovo). Atsakovas nesutinka su ieškovo prašoma priteisti suma.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

28. Ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

29. Šioje byloje ieškovas pateikė eismo įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus (t. 1, b. l. 8–109 lapai; t. 2, b. l. 58–110), Norvegijos teisės, reglamentuojančios eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio nustatymą ir jos atlyginimą, turinį – Norvegijos žalų atlyginimo įstatymą (t. 2, b. l. 80 – 97), Norvegijos žalų administravimo metodiką (t. 2, b. l. 154), Norvegijos nacionalinio draudikų biuro papildomai pateiktus paaiškinimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos apskaičiavimo bei Norvegijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl 1/3 koeficiento taikymo (t. 3, b. l. 139-143). Tokia faktinė situacija CPK 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja atsakovo pareigą paneigti tokius duomenis, taip įrodant, kad nukentėjęs asmuo nepatyrė tokios žalos ar kad yra kitų aplinkybių, leidžiančių sumažinti ieškovo reikalaujamos žalos atlyginimo dydį.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas. Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 51, 52, 54 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti užsienio teisės turinį, tik jei juo yra grindžiami atsakovo atsikirtimai, o tokio pobūdžio atsikirtimų atsakovas byloje nereiškė, todėl jam nėra taikoma pastaroji pareiga, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas apsiribojo tik niekuo nepagrįstų abejonių dėl prašomos priteisti žalos dydžio kėlimu ir nepateikė jokių įrodymų, kurie bent preliminariai pagrįstų jo poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti Biuro reikalavimo pagrįstumu.Tuo labiau, kai jis buvo grindžiamas išimtinę kompetenciją turinčio subjekto – Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Norvegijos teisės aktų nuostatomis. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovas remiasi neaktualia Norvegijos teisine baze, tačiau pats neteikia jokių kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo argumentai, kad ieškovo pateikti skaičiavimai netikslūs, nepasirašyti, nepagrįsti, o skaičiavimo parametrai neįrodyti, nėra pagrįsti jokiais įrodymais ar atitinkamai atsakovo sudarytais, jo nuomone, teisingais skaičiavimais. Atsakovas tik nurodo, kad ieškovo pateikti skaičiavimai yra netikslūs, nes neatitinka nukentėjusiosios neįgalumo laipsniai, vidutinė gyvenimo trukmė taip pat neįrodyta, tačiau pats atsakovas jokių paskaičiavimų, kaipturėtų būti suskaičiuota žala, kokie skaičiavimo kriterijai turėtų būti taikyti, nepateikia ir, net neginčydamas fakto, kad yra padaręs nukentėjusiajai žalą, kurią atlygino Norvegijos Nacionalinis draudikų biuras, prašo ieškinį atmesti.

32. Atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia, kad tokios sąlygos egzistuoja, ir yra suinteresuotas sumažinti atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Remiantis CPK 12 straipsniu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Todėl nagrinėjamos kategorijos bylose atsakovas, teigdamas, kad Biuras išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo nepagrįstai, oužsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo, privalo nurodyti, kaip turėjo būti sureguliuotas žalos atlyginimas ir pačios žalos paskaičiavimas. Atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo, remiantis Norvegijos nacionalinio draudikų biuro suadministruotu žalos dydžiu, atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad ieškovas remiasi neaktualia Norvegijos teisine baze, – jam tenka našta Norvegijos teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas priteisti mažesnę žalos sumą, negu yra išmokėta nukentėjusiajai, arba apskritai jokios žalos nepriteisti. Atsakovas, nesutikdamas su nukentėjusiajam asmeniui išmokėta kompensacija, teigdamas, kad ji nepagrįstai didelė, privalėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Atsakovui neįrodžius, kad nukentėjusioji patyrė mažesnę žalą, negu jai išmokėta kompensacija, bei nepateikus įrodymų dėl išmokėtos kompensacijos dydžio apskaičiavimo neteisingumo, teismas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti ieškinio.

33. Ieškovas nurodo, kad atsakovas turėjo ir galėjo pasidomėti padaryta žala, jos aplinkybėmis, o esant prieštaravimams – teikti argumentuotus prašymus kompetentingoms Norvegijos institucijoms. Atsakovas paaiškina, kad Norvegijos draudikų biuras į jį niekada nesikreipė, taigi atsakovui niekada nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti Norvegijos draudikų biuro atliktame žalos administravime. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad esant tokiai situacijai ir siekiant užtikrinti atsakovo teisę į tinkamą teisminę gynybą, atsakovas turėjo teisę teikti visus savo prieštaravimus dėl žalos dydžio regresinio ieškinio, t. y. šioje byloje. Atsakovui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tokia teise ir jis ginčijo vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos dydį, nurodydamas, kad šis yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Tačiau, kaip minėta, atsakovui nepakanka vien kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones dėl įrodymų patikimumo. Jam tenka našta žalą išmokėjusios valstybės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

34. Ieškovas nurodo, kad nebuvo atskleista bylos esmė, nes teismas, padarydamas klaidingą išvadą dėl Norvegijos nacionalinio draudikų biuro neva pažeisto 1 metų termino reikalavimui pateikti, sprendime nepasisakė dėl dalies eismo įvykio metu padarytos žalos bei įrodymų.

35. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Norvegijos biuras dalį mokėjimų atliko 2012 – 2014 metais, o į Lietuvos draudikų biurą kreipėsi 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. spalio 26 d., todėl ieškovas turėjo pagrindą atsisakyti sumokėti Norvegijos draudikų biurui nuostolius, dėl kurių jis kreipėsi praleidęs vienerių metų terminą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Žalos administravimo procesas yra tęstinis, o tai lemia, kad žala buvo išmokama dalimis.Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 113) įtvirtinta, kad kai biuras sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiajam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis išsiunčia prašymą atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas. Pažymėtina, kad toks aiškinimas neužkerta kelio žalą sumokėjusiam Norvegijos biurui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja. Be to, toks aiškinimas atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis). Paskutinio apmokėjimo nukentėjusiam asmeniui data yra 2015 m. birželio 18 d. (t. 2, b. l. 69). Taigi, 1 metų terminas reikalavimui pateikti būtų pažeistas, jei reikalavimą Norvegijos Biuras būtų pateikęs ieškovui po 2016 m. birželio 18 d., o šiuo atveju jis buvo pateiktas 2015 m. spalio 19 d., todėl terminas reikalavimui pateikti nebuvo pažeistas.

36. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo pažeistas vienerių metų terminas reikalavimui dėl nuostolių pateikti, ir nenagrinėjo ieškinio šioje dalyje iš esmės, netyrė ieškovo pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių, pagrindžiančių jo reikalavimus. Ieškovas prašo tenkinus apeliacinį skundą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau šiuo atveju pagrindų grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nėra, nes pagal byloje pateiktus įrodymus bylą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo materialusis reikalavimas byloje yra regreso tvarka susigrąžinti Norvegijos draudikų biurui sumokėtas sumas, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, vertina ieškinio pagrįstumą materialinio reikalavimo ribose.

37. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

38. Ieškovo prašomą priteisti žalą sudaro:

38.1. 700.000,00 NOK kompensacija, skirta už nukentėjusios J. B. nuolatinius sužalojimus – liekamuosius potrauminius reiškinius. Apmokėta 2015 m. birželio 18 d. (t. 2, b. l. 69). Teisinis pagrindas kompensacijai išmokėti yra Norvegijos Žalų atlyginimo įstatymo SKL str. 3-2 (t. 2, b. l. 87), kuris reglamentuoja teisę į kompensaciją už nuolatinius liekamuosius potrauminius reiškinius. Atsakovas nesutinka su šia ieškovo prašoma priteisti suma, nes ieškovas remiasi neaktualia Norvegijos teisės baze, skaičiavimai, į kuriuos referuojama išvadoje, neaišku kieno sudaryti, nepasirašyti, ieškovo nurodomas neįgalumo laipsnis skirtingas. Kaip jau minėta, atsakovas nurodo tik deklaratyvius ieškovo pateikto įrodymo trūkumus, jokių paskaičiavimų, kaip pasikeistų prašoma priteisti suma, taikius kitokį neįgalumo laipsnį, atsakovas neteikia, kitokio užsienio valstybės teisės turinio taip pat nepateikia, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas šioje dalyje atmestinas.

38.2. Pasak ieškovo,150 000,00 NOK kompensacija buvo skirta už nukentėjusios patirtus nuostolius dėl darbo namuose, o teisinis pagrindas kompensacijai išmokėti buvo Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 3-1 (t. 2, b. l. 85–87). Atsakovas nesutinka ir nurodo, kad tai buvo trečiajam asmeniui atlygintos išlaidos už žalą automobiliui ir daiktams. Iš bylos medžiagos matyti (t. 1, b. l. 14), kad 150 000 NOK suma yra nuostoliai ar papildomos išlaidos dėl darbo namuose. Ieškovas nurodo, kad šios išlaidos buvo sumažintos nuo pradinės sumos 708 348 NOK (t. 1, b. l. 79), todėl apeliacinės instancijos teismas laiko jas pagrįstomis.

38.3. 440 000 NOK kompensaciją ieškovas išskiria į dvi skirtingas kompensacijos grupes: 165 000 NOK kompensacija skirta už nukentėjusios merginos būsimus ateities nuostolius dėl darbo namuose (asistento pagalba buityje ar namuose) ir 275000,00 NOK kompensacija skirta J. B. būsimiems nuostoliams dėl sužalojimų atlyginti (ateityje atsirasiančias išlaidas dėl sužalojimų gydymo). Teisinis pagrindas kompensacijoms išmokėti buvo Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 3-1 (t. 2, b. l. 85–87). Atsakovas nesutikdamas su šia suma nurodo, kad ieškovas nepateikė pirminių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Reikalavimo grįsti ieškinį vien pirminiais dokumentais teisės aktai neįtvirtina. Ieškovas pateikė sumų paskaičiavimus (t. 1, b. l. 85-87, 81-83), paaiškinimus dėl sumų sumažinimo, apmokėjimo įrodymus (t. 2, 69).

38.4. 100 000,00 NOK kompensacija skirta J. B. negautoms pajamoms ateityje atlyginti, remiantis Norvegijos žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniais 3-1 (t. 2, b. l. 85–87). Atsakovas nurodo, kad ieškovas nepagrindė skaičiavimo parametro – pensinio amžiaus, nepristato pirminių sumą pagrindžiančių įrodymų, remiasi neaktualia Norvegijos teisės baze. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl atsakovo pareigos nesutinkant su ieškovo pateiktu skaičiavimu, teikti, atsakovo nuomone, tinkamą skaičiavimą. Ieškovas nurodė Norvegijos teisės normas, kuriomis remiantis išmokėta nurodyta kompensacija, taip pat skaičiavimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą šioje dalyje.

38.5. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pataiso, jog teismo nepriteista 107 046,49 NOK suma yra 104046,25 NOK. Tai yra nukentėjusios J. B. patirtos teisinės išlaidos ją gynusiai teisininkų kontorai Wibe. Teisinis pagrindas šioms išlaidoms pagrįsti yra Norvegijos Žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 4-1 (t. 2, b. l. 92). Atsakovo nuomone, toks taisymas, apeliacinėje instancijoje procesiškai negali būti atliekamas, be to,suma nepagrįsta, nes nepateikta nė viena sąskaita ar darbų ataskaita, kuri pagrįstų šias išlaidas ar leistų vertinti jų pagrįstumą. Su šiuo atsakovo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Iš sumų suskaičiavimo matyti, kad buvo padaryta aritmetinė klaida (žala susideda iš 50 000 NOK, 14 656,25 NOK, 39 390,24 NOK sumų (t. 1, b. l. 16, 89; t. 2, b. l. 79), todėl ieškovas apeliaciniame skunde patikslino prašomą priteisti sumą ištaisęs aritmetinę klaidą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios patirtos teisinės išlaidos yra reikalaujamos atlyginti žalos dalis ir susidarė dėl šio žalos administravimo proceso specifikos. Rungtyniškumo principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, teismui nebuvo pagrindo atmesti ieškinį šioje dalyje.

38.6. Teismo nepriteista 51 201,90 NOK kompensacija yra kelionės išlaidos 3175,90 NOK ir 48026,00 NOK pajamų praradimas 2012 metais. Teisinis pagrindas šioms išlaidoms pagrįsti yra Norvegijos Žalų atlyginimo įstatymo SKL straipsniai 4-1 (t. 2, b. l. 92). Atsakovo teigimu, ieškovas keičia paaiškinimus dėl 51 201,90 NOK išlaidų kilmės ir rūšies ir pažymi, kad ieškovas nepaaiškina, kodėl negautos pajamos prašomos priteisti du kartus, nes ieškovas jau prašė priteisti 100 000 NOK negautų pajamų. Kaip matyti, 48 026,00 NOK prašomos priteisti prarastos pajamos už laikotarpi 2012m. balandžio 12 d. – 2012m. gruodžio 31 d., o 100 000 NOK – tai ateityje negautos pajamos nuo 2015 metų iki 2056 metų. Todėl tai nėra tapačios negautos pajamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prašoma priteisti 51 201,90 NOK kompensacija yra pagrįsta Wibe teisininkų kontoros raštu su detalizavimu už kelionės išlaidas (t. 2, b. l. 63), o prarastos pajamos 2012 metais detalizuotos Wibe teisininkų kontoros dokumentuose (t. 2, b. l. 65), todėl priteistinos.

38.7. Sutiktina su ieškovo argumentu, kad teismas nepagrįstai nepriteisė 200 000,00 NOK neturtinės žalos kompensacijos pagal Norvegijos apeliacinio teismo nutartį (t.1, b. l. 63– 67), 2 816,00 NOK palūkanų pagal teismo sprendimą bei Norvegijos Administracinio kodekso 18–4 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 39–43, t. 2, b. l. 59). Šios išlaidos pagrįstos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl priteistinos iš atsakovo. Ieškovas nurodo, kad 8 784,00 NOK suma yra asmeninės smulkios gydymo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nukentėjusioji dėl patirtos traumos galimai turėjo asmeninių išlaidų, susijusių su gydymu, sugadintais drabužiais, todėl sutinka su ieškovu, kad tai protingos išlaidos.

39. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo netenkinti ieškinio visa apimtimi.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

40. Atsakovas skunde kelia priteistos žalos pagrįstumo klausimą. Atsakovas tvirtina, kad ieškovo prašomi priteisti nuostoliai nepagrįsti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 7118,60 Eur apimtyje žala yra pagrįsta, nes 5000 NOK (522,47 Eur) išlaidos už gydytojo paslaugas pagrįstos tik 2015 m. vasario 16 d. gydytojo RagnvaldLjones sąskaita bei apmokėjimu, o 63 125 NOK (6 596,13 Eur) išlaidos sąskaitose nedetalizuotos – nėra pridėta jokių darbų ataskaitų ar kt.

41. Byloje nustatyta, kad 5000 NOK (522,47 Eur) yra už gydytojo paslaugas, kurias ieškovas grindžia gydytojo R.L. 2015m. vasario 16 d. reikalavimu sumokėti honorarą už eksperto įvertinimą (t.1, b.l. 36). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtame reikalavime aiškiai ir konkrečiai nurodoma, kas sudaro 5000 NOK sumą, t.y. parengiamieji darbai – 1000 NOK, tyrimas – 1000NOK, pažymos parengimas – 3000 NOK. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė minėtą sumą iš atsakovo.

42. 63 125 NOK (6596,13 Eur) suma pagrįsta teisininkų kontoros KnutandCo 2014 m. gruodžio 9 d., 2015m. birželio 8 d. ir 2015 m. spalio 26 d. sąskaitomis (t.1, b.l. 22-26). Teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusiąją atstovavo advokatas, kad sąskaitose nurodoma, jog šios sumos yra advokato honoraras, pagrįstai nusprendė kad ieškinys šioje dalyje įrodytas. Vien tai, kad nepateiktos ataskaitos už suteiktas teisines paslaugas, nepaneigia to, jog nukentėjusioji naudojosi advokato paslaugomis žalos administravimo procese, o pateiktos sąskaitos pagrindžia suteiktas paslaugas.

43. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino visų atsakovo į bylą pateiktų įrodymų dėl prašymo išdėstyti žalos mokėjimą. Nurodo, kad gyvena Norvegijoje, kur pragyvenimo kaštai yra kur kas didesni nei Lietuvoje, taip pat atsakovas turi ir kitų finansinių įsipareigojimų, todėl atsakovo gaunamas atlygis nėra pakankamas iš karto atlyginti sprendimu priteistą sumą.

44. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Kartu įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę teismui dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, pakeisti sprendimo vykdymo tvarką – atidėti teismo sprendimo vykdymą ar jį išdėstyti (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visus šiam klausimui reikšmingus faktus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra sąlygų tenkinti atsakovo prašymą. Atsakovas nepateikė teismui duomenų apie turimą turtą, santaupas ir pan., t. y. duomenų, išsamiai pagrindžiančių jo turtinę padėtį ir niekaip nepagrindė jo deklaruojamos sunkios turtinės padėties (CPK 178 straipsnis). Vien tai, kad atsakovas turi įsipareigojimų kitiems asmenims, gyvena Norvegijoje, kur pragyvenimo kaštai, atsakovo teigimu, yra kur kas didesni nei Lietuvoje, o atsakovo gaunamas atlygis nėra pakankamas iš karto atlyginti priteistą sumą neįrodo, jog jo materialinė padėtis yra itin sunki, nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio.

46. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas pripažinus jam teisę į visos prašomos žalos išmokėjimą, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nebegali daryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

Dėl procesinės bylos baigties

47. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta 28-39 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti dalyje, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas atsakovo atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

48. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis).

49. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, kuris yra 3207 Eur ( t.1, b.l. 121; sumokėta 2017 m. liepos 10 d.) ir dokumentų vertimo išlaidos, kurias sudaro : 427 Eur (t.1, b.l. 122, sumokėta 2017 m. liepos 12 d.); 310,71 Eur (t.2, b.l. 42, 111); 712,52 Eur (t.2, b.l. 172, sumokėta 2018 m. sausio 5 d.); 67,14 Eur (t.3, b.l. 146); 202,24 Eur (t.3, b. l. 152), taip pat išlaidas, turėtas atvykimui į teismo posėdžius, t.y. už degalus: 20,79 Eur (t.2, b.l. 120, sumokėta 2018 m. sausio 2 d., b.l. 121–124); 21,38 Eur (t.3, b. l. 23–28, sumokėta 2018m. kovo 7 d.); 22,49 Eur (t.3, b. l. 154–160, sumokėta 2019m. balandžio 29 d.). Taigi, iš viso vertimo išlaidas sudaro 1341,76 Eur. Prašymas priteisti už degalus pagrįstas 43,87 Eur sumoje, o teismas pagrįstai 20,79 Eur sumą atmetė, nes 2018m. sausio 8 d. teismo posėdis atidėtas, nes ieškovas pateikė naujus įrodymus ir buvo sudaryta galimybė atsakovo atstovei su jais susipažinti. Taigi, iš viso pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis teismas pripažįsta 4592,63 Eur (3207+1341,76+43,87), kurios priteisiamos ieškovui iš atsakovo.

50. Ieškinį tenkinus visa apimtimi, atsakovui jo turėtos išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlyginamos.

51. Valstybė taip pat turėjo bylinėjimosi išlaidų, t.y. išlaidos dokumentų vertimams: 54,57 Eur (t.3, b.l. 76,77), 261,24 Eur (t.3, b.l. 93,95). Procesinių dokumentų siuntimo išlaidas sudaro 13,92Eur. Iš viso valstybė turėjo 329,73 Eur (54,57+261,24+13,92) bylinėjimosi išlaidų, kurios priteisiamos iš atsakovo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintas visa apimtimi, iš atsakovo ieškovui priteisiamas ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – žyminis mokestis 2707 Eurir kelionės išlaidos 22,59 Eur(t. 4, b. l. 39–45), iš viso 2729,59 Eur.

53. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos išlaidos neatlyginamos.

54. Ieškovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą pateikimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kaunoapygardos teismo 2019 m. gegužės 20d.sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovo Lietuvos respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį tenkinti visa apimtimi.

Priteisti ieškovui Lietuvos respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) iš atsakovo R. P. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš viso190707,15Eur (šimtą devyniasdešimt tūkstančių septynis šimtus septynis eurus ir 15 euro centų) nuostolių atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017m. liepos 17 d.) už priteistą sumą – 190707,15 Eur iki sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui Lietuvos respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) iš atsakovo R. P. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4592,63 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir 63 euro centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. P. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 329,73 Eur(tris šimtus dvidešimt devynis eurus ir 73 euro centus) išlaidų pirmosios instancijos teisme, susijusių su procesinių dokumentų vertimu ir įteikimu,mokamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Priteisti ieškovui Lietuvos respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) iš atsakovo R. P. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2729,59 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 59 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAldona TilindienėVytautas Zelianka