Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. dėl privatumo dušo patalpoje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2020-06-05 iki 2021-04-09, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima

Pareiškėjas žalą kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas teigia, kad dušo patalpoje neįrengtos pertvaros, dėl to pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys.

Atsakovės atstovas pripažino, kad dušo patalpose pertvaros nebuvo įrengtos, pažymėjo, kad teisės aktai nenumato prievolės tokias pertvaras įrengti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Pažymėtina, kad atsakovės atstovas savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydamas pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų departamentas gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausomas nuo kitų valdžios institucijų. Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

Pareiškėjas skunde (b. l. 34) nurodė, jog jis dušu naudojosi kiekvieną darbo dieną, nes buvo dirbantis. Pareiškėjas prie skundo pateikė Pravieniškių PN-AK 2022-06-15 pažymą Nr. 7-3215 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5), kuri patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo. Tačiau teismas pažymi, kad iš minėtos pažymos nustatyta, kad pareiškėjas dirbo nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2021 m. balandžio mėnesio.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ginčo laikotarpiu aktualių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę) <...>.

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius, kad jis buvo dirbantis asmuo, ir dėl to dušu naudojosi kiekvieną darbo dieną, todėl teismas visas abejones vertina pareiškėjo naudai, ir daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama kiekvieną darbo dieną naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2020-07-01 iki 2021-03-31, o laikotarpiu nuo 2020-06-05 iki 2020-07-01 ir nuo 2021-04-01 iki 2021-04-09 pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama vieną kartą savaitėje naudojantis dušu.

Teismas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.). Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 str.), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

Teismas pažymi, kad teismų praktikoje, įvertinus individualias aplinkybes, yra pripažįstama, jog dėl analogiškų pažeidimų pareiškėjams paprastai priteisiama piniginė kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1381-552/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-840-520/2021).

Teismas, įvertinęs nustatytų Pravieniškių PN-AK padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų (neužtikrintas privatumas naudojantis dušu; mastą ir trukmę (pažeidimas truko visą ginčo laikotarpį), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis patyrė itin didelę ir ilgalaikę neturtinę žalą), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti ir pareiškėjui priteistinas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Analogiška teismų praktika dėl tokio pažeidimo yra formuojama ir naujausiose LVAT išnagrinėtose bylose (Lietuvos vyriausiojo teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-156-552/2022).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.