Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių naujienos“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Šiaulių naujienos“, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. sausio 25 d. protokolinį sprendimą Nr. 2, taip pat priteisti iš atsakovo viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (toliau – ir VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Fondas) bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti).

Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2010 m. sausio 25 d. protokoliniu sprendimu Nr. 2 nusprendė, kad dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose „Seimo narys gaudo kaifą“ (2009 m. liepos 4 d.), „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“ (2009 m. liepos 23 d.), „Supratome, einame teisingu keliu“ (2009 m. liepos 28 d.), „Kas sieja Seimo narį su banditais?“ (2009 m. rugpjūčio 29 d.), „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ (2009 m. rugsėjo 5 d.) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3 straipsnis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos veikla yra viešojo administravimo pobūdžio, todėl jai taikytini Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Ginčijamas Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes yra nepagrįstas teisės normomis, iš jo nėra aišku, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir kaip kvalifikuotos. Nėra aiškus ir sprendimo turinys, nes Komisijos 2010 m. sausio 29 d. rašte Nr. 13, kuriuo jis informuotas apie priimtą sprendimą, aprašomas sprendimas yra didesnės apimties nei skelbiamas interneto svetainėje. Nėra duomenų apie tai, kad dėl ginčijamo sprendimo būtų vykęs balsavimas ar svarstymas. Be to, nei iš sprendimo, nei iš 2010 m. sausio 29 d. rašto nėra aišku, kokį Etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimą jis padarė, t. y. ar paskelbė netikslias, neteisingas žinias, ar skelbė neįvairias nuomones, ar skleidė teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones, ar padarė kitokį pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, Komisijos išvados apie publikacijų tendencingumą apskritai negali būti laikomos Etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos sprendimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtintą teisę į saviraiškos laisvę. Taip pat Komisija neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo L. D. yra viešasis asmuo, o tokiam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos.

Šalies argumentai

L. D. nurodė, kad Komisijos 2010 m. sausio 29 d. rašte Nr. 13 ir Komisijos interneto tinklapyje paskelbto sprendimo turinys nesiskiria. Nagrinėjamu atveju yra skundžiamas savitvarkos institucijos sprendimas, kuriam negali būti taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Argumentų, jog buvo pažeistas nors vienas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento (toliau – ir Komisijos reglamentas) punktas ar padarytas kitas pažeidimas, pareiškėjas nepateikė. L. D. nurodė, kad neginčija aplinkybės, kad jis yra viešas asmuo, tačiau teisė skleisti informaciją nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jei kėsinamasi į asmens teises ir laisves, garbę ir orumą ar gerą vardą. L. D. taip pat nurodė, kad pareiškėjo padarytus pažeidimus konstatavo ir Žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas 2010 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. SPR-23.

Šalies argumentai

J. Š. nurodė, kad Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, koks Etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimas ir kurioje publikacijoje nustatytas. Komisijos argumentai, kad publikacijos apie L. D. spausdinamos per dažnai, prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio nuostatoms. Straipsniai UAB ,,Šiaulių naujienos“ buvo rašomi 2009 m. kovo 16 d. autorinės sutarties ir 2009 m. balandžio 1 d. darbo sutarties pagrindais. Autorinėje sutartyje numatyta, jog kūrinio užsakovas UAB „Šiaulių naujienos“ pasilieka sau teisę koreguoti kūrinį. Ji neprieštaravo redaktoriaus pastaboms ir pataisymams straipsnyje „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijų – ikiteisminis tyrimas“. Šis straipsnis yra etiškas, jį rašant nebuvo pažeista nei viena Etikos kodekso 3 straipsnio dalis, straipsnyje pateikiama tik konkreti informacija apie tai, kad prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo. Iš Komisijos 2010 m. sausio 29 d. rašto Nr. 13 nėra aišku, kuri Etikos kodekso 3 straipsnio dalis ir kurioje publikacijoje buvo pažeista. Komisijos teiginys, jog publikacijos spausdinamos tendencingai dažnai, yra nepagrįstas, nes daugelis publikacijų, taip pat ir nurodyta publikacija, buvo rašomos pagal teisėsaugos institucijų pranešimus. Be to, teisės aktai nenumato apribojimų, kokiu periodiškumu galima rašyti apie visuomenei įdomų asmenį.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 174–182) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Komisijos 2010 m. sausio 29 d. raštas Nr. 13, kuriuo jis informuotas apie priimtą sprendimą, yra žymiai didesnės apimties nei Komisijos interneto svetainėje skelbiamas sprendimas. Dėl to neaišku, kuris sprendimas buvo tikras: ar aprašytas 2010 m. sausio 29 d. rašte Nr. 13, ar paskelbtas internete. Teismas sprendimo elementų įžiūrėjo ir Komisijos 2010 m. sausio 25 d. posėdžio protokole. Visa tai liudija, kad nėra aiškus tikrasis Komisijos sprendimo turinys, o tai yra pakankamas pagrindas panaikinti tokį sprendimą.

2. Komisijos sprendimas taip pat yra nemotyvuotas, nes jame konkrečiai neįvardytas Etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimas. Teismo nurodyti Komisijos posėdžio protokole užfiksuoti jos narių pasisakymai negali būti laikomi sprendimo motyvais.

3. Publikacijos apie L. D. negali būti laikomos tendencingomis. Penkios publikacijos per daugiau kaip du mėnesius apie tuo laikotarpiu išskirtinai populiarų visoje valstybėje asmenį nėra daug ir toks publikacijų skaičius jokio tendencingumo nepatvirtina. Publikacijos buvo visiškai skirtingos. Jos pasižymėjo įvairove, o temas sąlygojo ne pareiškėjas, bet savo veiksmais pats L. D. bei kiti su juo susiję asmenys. Laikraštyje buvo aprašyti tik aktualūs visuomenei įvykiai. Publikacija „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ iš viso yra ne reportažas ar konkrečių įvykių aprašymas, o feljetonas, t. y. grožinės literatūros ir publicistikos žanro kūrinys. Šio žanro kūriniuose gali būti atvaizduojami konkretūs asmenys, įvykiai, faktai, tačiau gali ir nebūti faktų apibūdinimo, o tik feljetonisto išmonė. Feljetonui netaikomi tokie patys reikalavimai bei žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai, kaip konkrečių įvykių aprašymui ar kitokiam realistinio pobūdžio straipsniui.

4. Teismas pažeidė teisę į saviraiškos laisvę, įtvirtintą Konvencijos 10 straipsnyje, Konstitucijos 23 straipsnyje, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje.

5. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog L. D., kaip Lietuvos Respublikos Seimo narys, yra viešasis asmuo. Iš teismo sprendimo galima suprasti, kad nebūtų pažeidęs Etikos kodekso 3 straipsnio tik tuo atveju, jeigu apie L. D. rašytų išskirtinai teigiamai, nepaisydamas jo arogantiško elgesio, jo šeimos įmonių daugiamečių ir daugiatūkstantinių skolų savivaldybės įstaigai; nepaisydamas to, kad jo šeimos įmonės naktiniame klube buvo žudomi ir žalojami žmonės, platinami narkotikai, daromos kitos nusikalstamos veikos ir administraciniai teisės pažeidimai. Tačiau tokia išvada prieštarauja tiek tarptautinei, tiek nacionalinei teismų praktikai, kurioje vienareikšmiškai pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos.

6. Teismas visiškai nevertino to, kad jau yra įsiteisėję bendrosios kompetencijos teismų procesiniai sprendimai, kuriuose buvo sprendžiami iš esmės analogiški klausimai dėl tariamo profesinės etikos ir L. D. teisių pažeidimo. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens prevencinį ieškinį pareiškėjui Šiaulių miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-4230-207/2010, kurioje prašyta uždrausti pareiškėjui skleisti bet kokią informaciją apie L. D. Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4230-207/2010 L. D., be kita ko, nurodė ir publikacijas, kurios vertinamos šioje administracinėje byloje. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu L. D. prevencinį ieškinį atmetė, o Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi atmetė ir L. D. apeliacinį skundą, ginčo publikacijose neįžvelgdami neteisėtumo požymių.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjo nurodomi bendrosios kompetencijos teismų procesiniai sprendimai šiai administracinei bylai nėra reikšmingi. Komisija nėra kompetentinga tirti ir nenagrinėja jokių garbės ir orumo pažeidimo bylų, ji taip pat nenustatinėja tiesos bei netiria, ar publikacijoje nurodyti faktai atitinka tikrovę. Komisijos kompetencija apsiriboja Etikos kodekso nuostatų taikymu ir analize žurnalistinės etikos prasme, todėl šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra visiškai kitas nei pareiškėjo nurodomoje civilinėje byloje.

Šalies argumentai

1. Pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos sprendimo turinio neatitikimų ar jo nemotyvuotumo nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti teiginiai apie ginčo publikacijų netendencingumą. Publikacijos apie jį (jų iš tiesų buvo keliasdešimt) buvo spausdinamos tendencingai viena po kitos, nieko naujo neparašant ir nuolat kartojant tas pačias prielaidas, papildytas epitetais, o tai vertintina kaip sistemingas siekimas sumenkinti aprašomą asmenį, pakenkti jo ir jo šeimos narių dalykinei reputacijai.

2. Pareiškėjas, teigdamas, jog buvo pažeista jo teisė į saviraiškos laisvę, pateikė citatas iš teismų sprendimų, tačiau nepaaiškino, kaip saviraiškos laisvė buvo pažeista ir kaip Komisija nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ar atitinkamų teisės normų.

3. Neginčija aplinkybės, jog jis yra viešas asmuo; taip pat neneigia, jog dėl savo užimamų pareigų bei padėties visuomenėje negalėtų naudotis tokia pat savo garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo. Tačiau teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę negali būti suabsoliutinama, netgi jei ta informacija yra skleidžiama apie viešą asmenį. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio informaciją apie viešą asmenį, atsakomybės, pirmiausia vertintinas duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Tuo atveju, kai asmuo, kuris paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešą asmenį, veikė nesąžiningai, turėdamas tikslą pakenkti viešo asmens reputacijai, sumenkinti jo autoritetą visuomenėje arba turėdamas kitų prieš viešo asmens gerą vardą nukreiptų tikslų, duomenis paskleidęs asmuo trauktinas atsakomybėn už asmens, nors ir viešo, garbės ir orumo įžeidimą.

4. Žurnalistų etikos inspektorius, išanalizavęs pareiškėjo publikuotus straipsnius, 2010 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. SPR-23 taip pat nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 41 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus. Pareiškėjo nurodomi bendrosios kompetencijos teismų procesiniai sprendimai su šia administracine byla nėra susiję.