Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-1518-764/2012

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-01-16
Bylos Nr.: Ik-1518-764/2012
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00523-2010-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Raimondas Blauzdžius, Egidija Puzinskaitė (pran.), Nijolė Žalnieriūnienė
Pareiškėjas: UAB „Šiaulių naujienos“
Atsakovas: Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, VšĮ Spaudos
Trečiasis asmuo: L. D., J. Š., L. G., M. D.
Advokatai: Vygantas Barkauskas

Administracinė byla Nr. I-1518-764/2012Proceso Nr. 3-61-3-00523-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, atsakovės atstovui Linui Slušniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atsakovams Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ir VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. D., J. Š., L. G., M. D. dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Šiaulių naujienos“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2010-01-25 protokolinį sprendimą Nr. 2; 2) priteisti iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (toliau – ir Fondas) išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (žyminį mokestį, išlaidas susijusias su advokato pagalba) (I t., b. l. 1-10).

Šalies argumentai

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad 2010-01-25 vykusiame Komisijos posėdyje nuspręsta, jog dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose „Seimo narys gaudo kaifą“ (2009-07-04), „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“ (2009-07-23), „Supratome, einame teisingu keliu“ (2009-07-28), „Kas sieja Seimo narį su banditais?“ (2009-08-29), „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ (2009-09-05) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3 straipsnis. Apie tai pareiškėja informuota 2010-01-29 raštu Nr. 13.

Pareiškėjos teigimu, Komisijos veikla yra viešojo administravimo pobūdžio veikla, todėl jai taikytini Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyti veiklos principai, inter alia 8 str., nustatantis reikalavimus viešojo administravimo subjekto sprendimui. Ginčijamas Komisijos sprendimas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nes yra nepagrįstas teisės normomis, iš jo nėra aišku, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir kaip jos kvalifikuotos. Nėra aiškus ir sprendimo turinys, kadangi atsakovės 2010-01-29 rašte aprašomas sprendimas yra didesnės apimties nei internetinėje svetainėje skelbiamas sprendimas. Atsakovės 2010-01-29 rašte nurodyti argumentai, kurių nėra viešai paskelbtame sprendime, negali būti vertinami kaip ginčijamo sprendimo dalis. Iš Komisijos patvirtinto reglamento matyti, kad sprendimai gali būti priimamai dalyvaujant mažiausiai 8 Komisijos nariams ir priimami mažiausiai 4 Komisijos narių balsais. Duomenų apie tai, kad dėl 2010-01-25 sprendimo būtų vykęs balsavimas ar svarstymas, nėra. Nei iš sprendimo, nei iš 2010-01-29 rašto nėra aišku, kokį Kodekso 3 str. nuostatų pažeidimą pareiškėja padarė, t. y. ar paskelbė netikslias, neteisingas žinias, ar skelbė neįvairias nuomones, ar skleidė teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones, ar padarė kitokį pažeidimą. Nėra aišku, kuo grindžiamos 2010-01-29 rašte pateiktos išvados, kad publikacijos spausdinamos viena po kitos, tačiau nieko nauja nepasakoma. Pareiškėjos nuomone, publikacijos pasižymėjo įvairove, o jų atsiradimą išprovokavo paties L. D. ir kitų asmenų veiksmai. Penkios publikacijos per du mėnesius apie išskirtinai populiarų asmenį nėra daug ir tai nėra tendencinga. Todėl atsakovės išvados apie publikacijų tendencingumą apskritai negali būti laikomos Kodekso 3 str. pažeidimu. Komisijos sprendimas taip pat neatitinka bendrojo principo allegans contrataria non est audiendus (negali to paties ir teigti, ir neigti), kadangi 2010-01-29 rašte nurodoma, kad publikacijose pateikta informacija neperžengia viešojo asmens leistinos kritikos ribų, tačiau pareiškėja L. D. atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Be to, Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, nes atsakovė nusprendė, jog buvo pažeistos Kodekso 3 str. nuostatos, tačiau minėtame straipsnyje numatyti keli galimi pažeidimai, kurie nėra tapatūs: 1) skelbiamos netikslios, neteisingos žinios; 2) skelbiamos neįvairios nuomonės; 3) skleidžiamos teisę ir etiką pažeidžiančios nuomonės.

Pareiškėjos teigimu, pripažinusi ją pažeidus Kodekso 3 str., atsakovė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 10 str. įtvirtintą teisę į saviraiškos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškindamas Konvencijos 10 str. nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 str. 2 d., taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Nors spauda turi neperžengti tam tikrų ribų, nustatytų inter alia tam, kad būtų apsaugota kitų asmenų reputacija, jos priedermė vis dėlto yra pranešti informaciją bei idėjas politiniais, taip pat ir kitais bendrojo intereso klausimais. Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją įtvirtinta ir Konstitucijos 23 str. 2 d. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teisė gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama tik tuomet, kai tai daroma įstatymu, ribojimai būtini, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nepaneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir jų esmė, laikomasi proporcingumo principo (2004-01-26 nutarimas).

Atsakovė neatsižvelgė į tai, jog publikacija „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ yra ne reportažas ar konkrečių įvykių aprašymas, bet feljetonas, todėl jam netaikomi tie patys reikalavimai, žinios ar nuomonės atskyrimo kriterijai. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad L. D. yra viešasis asmuo ex officio, o tokiam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės nei privačių asmenų, priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei. Lietuvos teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad: viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo; viešojo asmens kritika yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę; sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių, t. y. asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę, koliziją prioritetas teikiamas teisei skleisti informaciją ir reikšti nuomonę. Viešasis asmuo turi tikėtis padidinto visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas. Gali būti pateisinama kritiškesnė nuomonė apie viešąjį asmenį, o atsakomybė už žurnalisto pareikštą faktą, susijusį su viešuoju asmeniu, taikytina tik nustačius, kad žurnalistas piktnaudžiavo teise reikšti nuomonę, o sprendžiant ar buvo piktnaudžiavimas teise, turi reikšmės, kad nuomonė išreikšta apie viešą asmenį, su kuriuo susiję duomenys gali būti labiau interpretuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-02-24 nutartis bylos Nr. 3K-7-130/2000; 2001-05-14 nutartis byloje Nr. 3K-3-529/2001; 2002-09-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-973/2002 ir t.t.). Kaip 2009-04-28 nutartyje pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Viešųjų asmenų grupėje, politikams taikytinos dar platesnės kritikos ribos (Nr. 3K-3-193/2009).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 47–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Komisijos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, 2010-01-25 vykusiame Komisijos posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma. Atsakovė pažymėjo, kad Komisija negali būti laikoma viešojo administravimo subjektu, nes ji vykdo ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Atsižvelgiant į tai, Komisijos priimamiems sprendimams nėra taikomi tokie patys reikalavimai kaip valstybės valdžios institucijų sprendimams.

Atsakovės teigimu, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, teisė skleisti informaciją apima teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kurios negali būti naudojamos nesąžiningai, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma. Pareiškėjos nurodytuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose akcentuojama ne tik žodžio laisvės svarba, bet taip pat ir pagarba žmogui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja peržengė žodžio laisvės ribas, nes publikacijos buvo spausdinamos viena po kitos, jose nieko naujo neparašoma, nebuvo nuomonių ar faktų įvairovės, tik vis kandesni ir įžeidžiantys žurnalisto pašmaikštavimai. Kritika turi būti konstruktyvi, remtis tiksliomis ir teisingomis žiniomis. Tuo tarpu publikacijos apie L. D. negali būti vertinamos kaip konstruktyvi kritika, kadangi tos pačios mintys buvo reiškiamos vis kandžiau, jos išvedamos iš prielaidų ir nuogirdų, Seimo narys siejamas su nusikaltėliais. Atsakovė pažymėjo, kad Komisijos sprendimas nesukelia jokių administracinio poveikio pasekmių, tai yra konstatavimas, kad žiniasklaidos priemonė pažeidė profesinę etiką.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (toliau - VIĮ) 46 str. 7 d., žiniasklaidos priemonė, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas, privalo nedelsiant paskelbti Komisijos sprendimą. Pareiškėja turėtų pateikti įrodymus, kaip įvykdė šį įstatymo įpareigojimą. Pareiškėjai neįvykdžius Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos ikiteisminės procedūros, jos skundas paliktinas nenagrinėtas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Fondas atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 55–56) nurodė, kad jis skiria lėšas Komisijai Visuomenės informavimo įstatymo nustatytoms funkcijoms atlikti (46 str. 9 d.). Tačiau Fondas nėra Komisijos steigėjas, Komisija už savo veiklą Fondui neatsiskaito, o Fondas nedalyvauja priimant sprendimus dėl Kodekso ar Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo. Todėl Fondas negali prisiimti atsakomybės už Komisijos veiklą bei jos priimtus sprendimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. D. atsiliepime į UAB ,,Šiaulių naujienos“ skundą (I t., b. l. 62–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja remiasi prielaidomis, tendencingai aiškina teisės normas bei teismų praktiką. Pažymėjo, kad Komisijos 2010-01-29 rašte Nr. 13 ir Komisijos interneto tinklapyje paskelbto sprendimo turinys nesiskiria, tiesiog rašte nepilnai pacituotos Kodekso 3 str. nuostatos. Nurodė, kad viešasis administravimas siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Nagrinėjamu atveju skundžiamas savitvarkos institucijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja pažeidė atitinkamas Kodekso nuostatas, todėl kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Atitinkamai Komisijos sprendimams negali būti taikomos VAĮ nuostatos. Pareiškėja nenurodo argumentų, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistas nors vienas Komisijos reglamento punktas ar padarytas kitas pažeidimas.

Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nenurodo argumentų, kaip buvo pažeista jos saviraiškos laisvė. Pil. L. D. neginčija aplinkybės, kad yra viešas asmuo, tačiau nurodo, kad teisė skleisti informaciją nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jei tokių įsitikinimų paviešinimu kėsinamasi į kitų asmenų teises ir laisves, asmens garbę ir orumą ar gerą vardą (EŽTK 10 str.). Visuomenės informavimo įstatymas draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (19 str. 2 d.). Šio įstatymo 22 str. 8 d. viešosios informacijos leidėjui numatyta pareiga neiškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių, ir nenaudoti to savanaudiškiems tikslams. Pil. L. D. taip pat pažymėjo, kad Žurnalistų etikos inspektorius, išanalizavęs minėtus UAB ,,Šiaulių naujienos“ straipsnius, 2010-03-02 sprendimu Nr. SPR-23 nustatė, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įst. 3 str. 2 ir 3 d. ir 41 str. 2 d. 5 ir 7 p.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. G. prašė pareiškėjos skundą tenkinti (I t., b. l. 132).

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 147–149) prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, koks Kodekso 3 str. pažeidimas ir kurioje publikacijoje nustatytas. Komisijos argumentai, kad publikacijos apie L. D. spausdinamos per dažnai, prieštarauja Konstitucijos 44 str. nuostatoms.

Atsiliepime paaiškino, kad straipsniai UAB ,,Šiaulių naujienos“ buvo rašomi 2009-03-16 autorinės sutarties ir 2009-04-01 darbo sutarties pagrindais. Autorinėje sutartyje numatyta, jog kūrinio užsakovas UAB „Šiaulių naujienos“ pasilieka sau teisę koreguoti kūrinį. Redaktoriaus pastaboms ir pataisymams straipsnyje „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijų – ikiteisminis tyrimas“ J. Š. neprieštaravo. Minėtas straipsnis yra etiškas, jį rašant nebuvo pažeista nei viena Kodekso 3 str. dalis, straipsnyje pateikiama tik konkreti informacija apie tai, kad prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo. Iš Komisijos 2010-01-29 rašto Nr. 13 nėra aišku, kuri Kodekso 3 str. dalis ir kurioje publikacijoje buvo pažeista. Komisijos teiginys, jog publikacijos spausdinamos tendencingai dažnai, yra nepagrįstas, nes daugelis publikacijų, taip pat ir nurodyta publikacija, buvo rašomos pagal teisėsaugos institucijų pranešimus. Be to, teisės aktai nenumato apribojimų, kokiu periodiškumu galima rašyti apie visuomenei įdomų asmenį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens L. D. atstovas advokatas T. Kelpšas 2009-12-02 su skundu kreipėsi į Komisiją dėl dienraštyje „Šiaulių naujienos“ paskelbtų publikacijų: „Seimo narys gaudo kaifą“, kurioje rašoma: „<...> Nežinome, kokiu automobiliu L. D. važinėja dabar, tačiau paskutinis matytas – į grabovežį panašus juodas mersedesas“ (2009-07-04 Nr. 152, 19 psl.)“; „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“ antraštėje po nuotrauka rašoma: „Sprendžiant iš to, kaip atsakingi savivaldybės valdininkai piktybiškai vengia išieškoti skolas iš Seimo nario L. D. šeimos valdomo pramogų centro, susidaro nuomonė, kad jo bijoma tarsi kokios pabaisos“ (autorė J. Š., 2009-07-23 Nr. 167, 1, 5 psl.); „Supratome, einame teisingu keliu“, kurioje rašoma: „Dar vienas žmogus, „Šiaulių naujienų“ atžvilgiu svaidęsis prakeiksmo žaibais, – tai garsiausias Šiaulių automechanikas ir Seimo narys L. D.. Ne vienas žmogus sakė girdėjęs, jog politikas žadėjo susitvarkyti su „Šiaulių naujienomis“, Šiaulių prokurorus buvo pasiekęs net kažkoks skundas, tačiau kol politikas galando kirvį, pats buvo išmestas iš Tautos prisikėlimo partijos. <...> L. D. jau seniai įrodė, kad sugeba tik pliaukšti liežuviu, o rimtais darbais pasigirti nelabai tegali“ (autorius L. G., 2009-07-28 Nr. 171, 3 psl.); „Kas sieja Seimo narį su banditais?“, kurioje skelbiama: „<...> Šiauliuose yra daugybė studenčių, kurios tėvams meluoja, kad studijuoja, o naktimis eina šokti. Eina pas D....<...> Max‘o klubas dar prieš dešimtmetį pagarsėjo kaip nusikalstamo pasaulio atstovų mėgiama susibūrimų vieta. <...> Kodėl klubui vadovavęs L. D. nedarė nieko, kad į vidų nepatektų banditai, aiškinęsi tarpusavio santykius ir užpuldinėję lankytojus? <...> Įtarimų, ar L. D. neslepia pajamų ir tikrosios turto vertės, kyla dar ir dėl to, kad ir 2007-aisiais, ir 2008-aisiais deklaravo identišką pinigų sumą – 4265 litus. Kitaip tariant, laiko pagalvėje užsiuvęs popieriniais ir žvangančiais?“ (autorius M. D., 2009-08-29 Nr. 198, 3 psl.); „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“, kurioje rašoma: „Lankstosi ir dabar. Tiesa, Valinskui rodo užpakalį, bet tai – tik dėl lankstumo“ (autorius M. D., 2009-09-05 Nr. 204, 3 psl.). Skunde nurodoma, kad minėtose publikacijose paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti L. D. garbę ir orumą, taip pat paskelbta konfidenciali informacija apie privatų juridinį asmenį (I t., b. l. 51–57, 96–101).

Komisijai pateiktas skundas svarstytas 2010-01-25 posėdyje, kurio metu atsakovė nustatė, kad dienraščio ,,Šiaulių naujienos” publikacijose pateikta informacija neperžengia viešojo asmens leistinos kritikos ribų, tačiau publikacijos skelbiamos viena po kitos, jose nieko naujo neparašoma, nuolat kartojama ta pati informacija, naujų faktų ir nuomonių nepateikiama, tik vis kandesni ir labiau įžeidžiantys žurnalisto pašmaikštavimai. Įvertinusi publikacijas iš žurnalistinės etikos pozicijų, pripažino, kad publikacijos tendencingos, žurnalistai L. D. atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. Komisijos nariai balsų dauguma (už – 7, prieš – 1, susilaikė –3) nusprendė, kad aukščiau nurodytose publikacijose buvo pažeistos Kodekso 3 str. nuostatos (t. 1, b. l. 60–61).

Komisijos 2010-01-29 raštu Nr.13 pareiškėja informuota apie 2010-01-25 priimtą sprendimą, nurodant, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įst. 46 str. 7 d., minėtas sprendimas turi būti paskelbtas artimiausiame „Šiaulių naujienos“ numeryje (I t., b. l. 26–27).

Byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2010-01-25 protokolinio sprendimo Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo.

Sprendžiant ginčą aiškintinos ir taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo, Kodekso, Komisijos 2008-06-09 patvirtinto Reglamento nuostatos.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Visuomenės informavimo įstatymo 43 str. nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistų etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d., Komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Jai pavesta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę (46 str. 4 d. 2 p.). To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ji dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus.

Iš minėtų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų matyti, kad Komisijai, kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijai, pavesta priimti sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar nebuvo pažeistos Kodekso nuostatos.

Kodekso patvirtinimas Visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2005-04-15 reiškia viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis tam tikrų moralinių bei profesinės etikos principų. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-26 nutartis adm. b. Nr. I442–5/2009, 2007-002-19 nutartis administracinėje byloje Nr.I1-01/2007).

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Komisija nelaikytina viešojo administravimo subjektu, nes, nagrinėdama ginčus dėl Kodekso nuostatų pažeidimų, neatlieka jokių funkcijų, susijusių su viešuoju administravimu. Taip pat pažymėta, kad Komisijos sprendimams nėra taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-11 nutartis adm. b. Nr. A444-777/2011, 2008-04-24 nutartis adm. b. Nr. A525-688/08 ir kt.).

Tačiau, įvertinus, tai, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui, šie sprendimai turi būti priimami nešališkai, objektyviai ir pilnai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes, sąžiningai vertinant nustatytus faktus, neprieštaringi. Priešingu atveju, t. y. nenustačius jokių minėtų sprendimo vertinimo kriterijų, ginčų dėl šių sprendimų pagrįstumo teisminis nagrinėjimas būtų negalimas.

Taigi, sprendžiant kilusį ginčą, būtina vertinti ar Komisijos 2010-01-25 sprendimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o taip pat, ar priimant sprendimą nebuvo pažeistos Reglamente nustatytos sprendimo priėmimo procedūros.

Kaip minėta, Komisija 2010-01-25 sprendimu pripažino, kad dienraštyje „Šiaulių naujienos“ skelbtomis publikacijomis buvo pažeistos Kodekso 3 str. nuostatos.

Kodekso 3 str. nustatyta, kad, gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.

Konvencijos 10 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši teisė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena iš svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį (Konvencijos 10 str.) yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), tačiau pabrėžė, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside v. United Kongdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986 bylose).

Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika patvirtina, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimo, būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais.

Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. Taip pat pažymėta, kad nuomonė yra subjektyvi ir jai nėra taikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad ji būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų (2000-11-22 nutartis civ. b. Nr.3K-3-1251/2000; 2000-11-29 nutartis civ. b. Nr.3K-3-1286/2000).

Vadovaujantis minėtuose teismų sprendimuose pateiktais išaiškinimais, kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl Kodekso nuostatų taikymo, būtina įvertinti ar nepažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą, garbę ir orumą balansas, o taip pat, ar nebuvo piktnaudžiaujama teise skleisti informaciją.

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ paskelbtose ginčo publikacijose minimas L. D. yra Seimo narys, todėl pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 60 d. laikytinas viešuoju asmeniu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas (Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Tai, kad viešieji asmenys pagal įtvirtintą įstatymo nuostatą nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba, viešojo asmens, atžvilgiu yra taikytinos platesnės kritikos ribos pripažįstama ir Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-02-24 nutartis V. Ž. v. UAB „Lietuvos rytas“ civ. b. Nr. 3K-7-130/2000; 2001-05-14 nutartis S. Č. v. Tauragės rajono meras ir kt. civ. b. Nr. 3K-3-529/2001; 2006-02-22 nutartis A. S., M. V. ir kt. V. A. J., S. K. ir kt. civ. b. Nr. 3K-3-142/2006; kt).

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, asmens viešumas Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 60 d. prasme nereiškia, kad apie tokį asmenį gali būti skelbiama informacija ar nuomonės nesilaikant Kodekse įtvirtintų žurnalistinės etikos principų.

Teismas, vertindamas minėtose dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose nurodytus teiginius apie L. D., sprendžia, kad jie yra neetiški (užuominos apie sąsajas su banditais) ir trikdantys (svaidantis pakeiksmus, jo bijomasi kaip pabaisos). Minėtais publikacijose išsakytais teiginiais, kuriuos L. D. vertina kaip žeminančius jo garbę ir orumą, iš esmės nepateikiama jokia aktuali informacija, kurios paskleidimas galėtų būti pateisinamas visuomenės interesu šią informaciją žinoti. Tačiau, tokios informacijos paskleidimu yra suponuojama neigiama nuomonė L. D. atžvilgiu.

Taigi, dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose pateikiama informacija yra formuojamas išskirtinai neigiamas L. D. įvaizdis, minėtas asmuo apibūdinamas tik negatyviai, turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ir jam pakenkti, sukelti visuomenės nepasitikėjimą, suformuoti neigiamą nuomonę bei visuomenę nuteikti priešiškai šio asmens atžvilgiu. Pažymėtina, ir tai, kad tokios L. D. atžvilgiu nepalankios informacijos pateikimas neturi nieko bendro su šio asmens atliekama vieša veikla.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja nurodytose dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose skelbdama informaciją apie L. D. elgėsi nesąžiningai, nes publikacijose išdėstytais teiginiais bei tendencingu nuomonių pateikimu iš esmės siekiama ne informuoti visuomenę, o įžeisti ir pažeminti L. D., sukurti neigiamą jo įvaizdį. Šiais veiksmais neabejotinai pažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą, garbę ir orumą balansas, o įvertinus tai, kad 2009 m. liepos–rugsėjo mėnesiais apie L. D. paskelbtos 5 publikacijos, taip pat pripažintina, jog piktnaudžiauta teise skleisti informaciją.

Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisijos 2010-01-25 sprendime pagrįstai konstatuota, jog dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose pateikta informacija buvo pažeisti žurnalistų profesinės etikos reikalavimai, o taip pat pažeistos Kodekso 3 str. nuostatos.

Pareiškėja skunde teismui bei teisminio nagrinėjimo metu iš dalies pagrįstai pažymėjo, kad Kodekso 3 str. įtvirtintų nuostatų pažeidimas galimas keliais būdai – skelbiant netikslias, neteisingas žinias; skelbiant vienašališkas (neįvairias) nuomones; paskleidžiant nuomones, kurios pažeidžia teisę bei etiką.

Komisijos 2010-01-25 sprendime nėra aiškiai nurodyta, kuo pasireiškė Kodekso 3 str. pažeidimas. Tačiau iš 2010-01-25 Komisijos protokolo matyti, kad Komisijos narių pasisakymuose dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijos visumoje vertintos kaip tendencingos, L. D. atžvilgiu nesąžiningos ir įžeidžiančios. Pažymėta, kad publikacijos spausdinamos viena po kitos, tačiau jose nepateikiama naujų faktų ar nuomonių įvairovės, priminamos senos istorijos. Šie Komisijos posėdžio metu išsakyti argumentai yra skundžiamo sprendimo motyvai.

Kaip minėta, teisėjų kolegija konstatavo, kad tokio turinio publikacijų skleidimu buvo pažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą, garbę ir orumą balansas ir tuo pažeistos etikos normos.

Atsižvelgus į tai, sprendžiama, kad aptartas Komisijos 2010-01-25 sprendimo turinio trūkumas, t. y. aiškus neįvardijimas, jog minėtų dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijų paskelbimu buvo pažeista profesinė etika, vertinant sprendimo pagrįstumą, nelaikytinas esminiu.

Be to, Komisijos 2010-01-25 sprendimas atitinka Reglamento nuostatas – protokole yra diskusijos santrauka, nurodyti Komisijos narių argumentai, Komisijos nariai balsų dauguma (už – 7, prieš – 1, susilaikė –3) nusprendė, kad buvo pažeistos Kodekso 3 str. nuostatos. Taigi, priimant skundžiamą sprendimą, Reglamente nustatytos sprendimo priėmimo procedūros nebuvo pažeistos.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisijos 2010-01-25 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas šį sprendimą panaikinti atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš Fondo bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Raimondas BlauzdžiusNijolė Žalnieriūnienė