- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-23
- Bylos Nr.
- A-556-2854-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00523-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“
- Atsakovas
- Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, viešajai įstaigai Spaudos
- Trečiasis asmuo
- L. D., J. Š., L. G., M. D.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“ skundą atsakovams Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, viešajai įstaigai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. D., J. Š., L. G., M. D. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir Komisija; atsakovas) 2010-01-25 posėdyje nusprendė, kad dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose: „Seimo narys gaudo kaifą“ (2009-07-04), „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“ (2009-07-23), „Supratome, einame teisingu keliu“ (2009-07-28), „Kas sieja Seimo narį su banditais?“ (2009-08-29), „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ (2009-09-05) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis (T 1, b. l. 60-61). Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir Komisija), vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalimi, 2010-01-29 raštu Nr. 13 informavo pareiškėją apie Komisijos sprendimą ir nurodė, kad sprendimas turi būti paskelbtas artimiausiame „Šiaulių naujienos“ numeryje (T 1, b. l. 26-27).
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių naujienos“ (toliau – ir UAB „Šiaulių naujienos“; pareiškėjas; apeliantas) 2010-02-23 teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2010-01-25 protokolinį sprendimą Nr. 2, ir priteisti iš VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (T 1, b. l. 1-10).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad jis gavo Komisijos nario L. S. 2010-01-29 raštą Nr. 13, kuriame informuojama apie ginčijamą sprendimą, tačiau pats sprendimas nepateikiamas. Internete skelbiamas sprendimas yra didesnės apimties, todėl kyla klausimas, kuris iš jų yra tikras. Atsakovo sprendimai gali būti priimami dalyvaujant mažiausiai 8 nariams, mažiausiai 4 narių balsais, tačiau duomenų apie tai, kad ginčijamo sprendimo būtų balsavę arba bent jį svarstę, nėra. Iš sprendimo neaišku, kokį pažeidimą padarė pareiškėjas pagal Kodekso 3 straipsnį, neaišku, kuo grindžiama išvada apie publikacijų spausdinimą viena po kitos ar tos pačios informacijos kartojimą. Pareiškėjo nuomone, penkios publikacijos per du mėnesius apie išskirtinai populiarų asmenį nėra daug ir tai nėra tendencinga. Pažymėjo, kad publikacijos buvo įvairios, temas nulėmė ne pareiškėjas, bet savo veiksmais trečiasis suinteresuotas asmuo L. D. ir kiti asmenys, pareiškėjas tik aprašė aktualius įvykius. Be to, pareiškėjas siekė išklausyti ir L. D. nuomonę, tačiau su juo pasikalbėti nepavyko, į elektroninius laiškus neatsakydavo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, pripažindamas Kodekso 3 straipsnio pažeidimą, pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Nors spauda turi neperžengti tam tikrų ribų, nustatytų inter alia tam, kad būtų apsaugota kitų asmenų reputacija, jos priedermė vis dėlto yra pranešti informaciją bei idėjas politiniais, taip pat ir kitais bendrojo intereso klausimais. Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Šių nuostatų laikomasi ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje. Pažymėjo, kad publikacija „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“ yra ne reportažas ar konkrečių įvykių aprašymas, bet feljetonas, todėl jam netaikomi tie patys reikalavimai bei žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai. Neatsižvelgta į tai, kad L. D. yra viešasis asmuo ex officio, o tokiam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės negu privačių asmenų, priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei. Laikomasi nuostatų, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, kad viešojo asmens kritika yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (T 1, b. l. 47 - 50). Nurodė, kad Komisija vykdo ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas, todėl jos sprendimams nėra taikomi tokie patys reikalavimai kaip valstybės valdžios institucijų sprendimams. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, teisė skleisti informaciją apima teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, tačiau jos neapima teisės skleisti ribas pažeidžiančią informaciją. Komisijos nuomone, pareiškėjas peržengė šias ribas, nes publikacijos spausdinamos viena po kitos, nieko naujo neparašoma, nėra nuomonių ar faktų įvairovės, tik vis kandesni ir įžeidžiantys žurnalisto pašmaikštavimai. Kritika turi būti konstruktyvi, remtis tiksliomis ir teisingomis žiniomis. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimas nesukelia jokių administracinio poveikio pasekmių, tai yra konstatavimas, kad žiniasklaidos priemonė pažeidė profesinę etiką. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalį, žiniasklaidos priemonė, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas, privalo nedelsiant paskelbti komisijos sprendimą. Todėl pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus, kaip įvykdė šį įstatymo įpareigojimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. D. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (T 1, b. l. 62 - 66). Nurodė, kad viešasis administravimas siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, į su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Nagrinėjamu atveju skundžiamas savitvarkos institucijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas Etikos kodekso nuostatas, todėl kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas nenurodo argumentų, jog buvo pažeistas nors vienas Komisijos reglamento punktas ar padarytas kitas pažeidimas priimant ginčijamą sprendimą. Taip pat nenurodo argumentų, kaip buvo pažeista jo saviraiškos laisvė. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neginčija aplinkybės, kad yra viešas asmuo, tačiau teisė skleisti informaciją nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jei tokių įsitikinimų paviešinimas kėsinasi į kitų asmenų teises ir laisves, asmens garbę ir orumą ar gerą vardą. Įstatymas draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Skleisdami informaciją visuomenei, viešosios informacijos leidėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti to savanaudiškiems tikslams. Pažymėjo, kad ir Žurnalistų etikos inspektorius 2010-03-02 sprendimu Nr. SPR-23 nustatė, jog UAB „Šiaulių naujienos“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 41 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. G. atsiliepime į skundą prašė jį patenkinti (T 1, b. l. 132).
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepimu į skundą prašė jį patenkinti (T 1, b. l. 147 - 149). Nurodė, kad jos autorinėje sutartyje numatyta, jog kūrinio užsakovas UAB „Šiaulių naujienos“ pasilieka sau teisę koreguoti kūrinį. Nurodė anksčiau nedirbusi panašaus pobūdžio darbo, todėl redaktoriaus pastaboms ir pataisymams straipsnyje „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijų – ikiteisminis tyrimas“ neprieštaravo. Sutiko su pareiškėjo argumentu, jog iš Komisijos pateikto 2010-01-29 rašto Nr. 13 neaišku, kuri minėto straipsnio dalis, kurioje publikacijoje buvo pažeista, be to, Komisija savo sprendime teigia, kad pareiškėjas neperžengė viešo asmens leistinos kritikos ribų. J. Š. nuomone, minėtoje publikacijoje nebuvo pažeista nei viena Etikos kodekso 3 straipsnio dalių. Tai, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas, patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros atstovas spaudai, tai yra trumpo pobūdžio kriminalinis pranešimas, pateikiama konkreti informacija. Nesutiko su Komisijos teiginiu, jog publikacijos spausdinamos tendencingai dažnai: daugelis publikacijų rašyti buvo pradedamos pagal teisėsaugos institucijų pranešimus. Teisės aktai nenumato apribojimų ar kvotų, kokiu periodiškumu galima rašyti apie visuomenei įdomų asmenį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos protokolinio sprendimo kaip individualaus administracinio akto. Ginčijamu aktu yra nustatyta, kad penkiose dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijose buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis. Nustatyta, kad dienraštyje „Šiaulių naujienos“ paskelbtos publikacijos: 2009-07-04 Nr. 152 publikacija „…Seimo narys gaudo kaifą“: „<...> Nežinome, kokiu automobiliu L. D. važinėja dabar, tačiau paskutinis matytas – į grabovežį panašus juodas mersedesas“ (19 psl.); 2009-07-23 Nr. 167, autorė J. Š., publikacija „Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“: antraštė po nuotrauka „Sprendžiant iš to, kaip atsakingi savivaldybės valdininkai piktybiškai vengia išieškoti skolas iš Seimo nario L. D. šeimos valdomo pramogų centro, susidaro nuomonė, kad jo bijoma tarsi kokios pabaisos“; 2009-07-28 Nr. 171, autorius L. G., publikacija „Supratome, einame teisingu keliu“: „Dar vienas žmogus, „Šiaulių naujienų“ atžvilgiu svaidęsis prakeiksmo žaibais, - tai garsiausias Šiaulių automechanikas ir Seimo narys L. D. Ne vienas žmogus sakė girdėjęs, jog politikas žadėjo susitvarkyti su „Šiaulių naujienomis“, Šiaulių prokurorus buvo pasiekęs net kažkoks skundas, tačiau kol politikas galando kirvį, pats buvo išmestas iš Tautos prisikėlimo partijos. <...> L. D. jau seniai įrodė, kad sugeba tik pliaukšti liežuviu, o rimtais darbais pasigirti nelabai tegali“ (3 psl.); 2009-08-29 Nr. 198, autorius M. D., publikacija „Kas sieja Seimo narį su banditais?“: „<...> Šiauliuose yra daugybė studenčių, kurios tėvams meluoja, kad studijuoja, o naktimis eina šokti. Eina pas D....<...> Max‘o klubas dar prieš dešimtmetį pagarsėjo kaip nusikalstamo pasaulio atstovų mėgiama susibūrimų vieta. <...> Kodėl klubui vadovavęs L. D. nedarė nieko, kad į vidų nepatektų banditai, aiškinęsi tarpusavio santykius ir užpuldinėję lankytojus? <...> Įtarimų, ar L. D. neslepia pajamų ir tikrosios turto vertės, kyla dar ir dėl to, kad ir 2007-aisiais, ir 2008-aisiais deklaravo identišką pinigų sumą – 4 265 litus. Kitaip tariant, laiko pagalvėje užsiuvęs popieriniais ir žvangančiais?“ (3 psl.); 2009-09-05 Nr. 204, autorius M. D., publikacija „Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas L. D.“: „Lankstosi ir dabar. Tiesa, Valinskui rodo užpakalį, bet tai – tik dėl lankstumo“ (3 psl.). 2009-12-02 L. D. atstovas advokatas T. K. kreipėsi su skundu į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl minėtų publikacijų, kuriose, jo nuomone, paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti L. D. garbę ir orumą, taip pat paskelbta konfidenciali informacija apie privatų juridinį asmenį (T 1, b. l. 51 - 57). Remiantis 2010-01-25 Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos protokolo išrašu Nr. 2, 2010-01-25 svarstytas advokato T. K. skundas. Komisija nurodė, kad ji netiria faktų atitikimo tikrovei, o ir publikacijose pateikta informacija neperžengia viešojo asmens leistinos kritikos ribų. Tačiau, Komisijos nuomone, publikacijos skelbiamos viena po kitos, bet nieko naujo neparašoma, nuolat kartojama ta pati informacija, naujų faktų ir nuomonių nepateikiama, tik vis kandesni ir įžeidžiantys žurnalisto pašmaikštavimai. Vertinant publikacijos visumoje iš žurnalistinės etikos pozicijų, yra pagrindo teigti, kad publikacijos tendencingos, žurnalistai L. D. atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. Komisijos nariai balsų dauguma nusprendė, kad aukščiau nurodytose publikacijose buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis. Teismas nustatė, kad 2010-01-29 Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija raštu Nr. 13 informavo pareiškėją apie 2010-01-25 priimtą Komisijos sprendimą ir nurodė, kad, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalimi, sprendimas turi būti paskelbtas artimiausiame „Šiaulių naujienos“ numeryje. 1996-07-02 Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 (įstatymo redakcija nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1905, 2006-07-11, Žin., 2006, Nr. 82-3254 (2006-07-27)) (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kurį tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas (Įstatymo 43 str. 2 d.). Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kuri rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų (Įstatymo 46 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs paminėtas įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad Komisija nenagrinėja ginčų dėl įstatymų ar kitų teisės aktų vykdymo, t. y., nesprendžia klausimų, ar žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai nepažeidė teisės aktų. Pažymėjo, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nėra teisės šaltinis, imperatyviai reikalaujantis atitinkamo subjektų elgesio, ar dispozityviai įgalinantis veikti teisės leidžiamu būdu; Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nėra įstatymas ar kitas valstybės ar savivaldybės institucijų priimtas aktas. Konstatavo, kad dėl to teismas neturi pagrindo svarstyti, ar Komisija nepažeidė pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo, teisių, nustatytų įstatyme ar kitame teisės akte. Teismas pažymėjo, kad nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato atsakomybės už reikalavimo paskelbti Komisijos sprendimą nevykdymą. Dėl to, teismo vertinimu, neatsiranda administraciniai teisiniai santykiai dėl viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų veiksmų nevykdant Komisijos sprendimo. Teismas nustatė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neturi administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo; Komisija nėra juridinis asmuo, todėl ji negalėtų atlikti viešojo administravimo funkcijų, jeigu ir būtų įgaliota tai daryti. Teismo vertinimu, dėl to tarp Komisijos ir kitos administracinio proceso šalies – UAB „Šiaulių naujienos“ negali atsirasti administracinis teisinis santykis, dėl to yra neįmanomas ir teisių gynimas teisme. Teismas pažymėjo, kad dėl nurodytų motyvų Komisijos veiklai netaikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos, todėl neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo motyvai dėl tokių normų pažeidimo. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė, ir byloje nėra nustatyta, kokios pareiškėjo teisės yra pažeistos viešojo administravimo srityje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai konstatavus Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimą. Dėl nurodytų motyvų, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti skundžiamą Komisijos sprendimą. Teismas nustatė, kad nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia Komisijai teisės vykdyti viešojo administravimo funkcijų, pvz. kontroliuoti, kaip yra vykdomi Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai. Todėl konstatavo, kad Komisija neribojo pareiškėjo teisės skleisti informaciją apie L. D., kaip apie pareigūną ar privatų asmenį, bet įvertino paskleistą informaciją pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, būtent jo 3 straipsnį, kuriame, be kita ko, yra neleidžiama skleisti teisę pažeidžiančių nuomonių. Komisija nenagrinėjo klausimo, kokias teisės normas pažeidžiančias nuomones paskleidė pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos yra Žurnalistų etikos inspektorius, bet ne Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta inspektoriaus funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl Visuomenės informavimo įstatymo nustatytų garbės ir orumo garantijų, šioje byloje nėra nagrinėjamas privatus ginčas dėl garbės ir orumo gynimo pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį. Dėl to šioje byloje nėra pagrindo svarstyti, ar yra sąlygos nustatytos Žurnalistų etikos inspektoriui pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktą taikyti poveikio priemones, kurių nustatymo būtinumas yra konstatuotas nagrinėjant civilines bylas dėl garbės ir orumo gynimo pagal CK 2.24 straipsnį buvimą.
III.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 90 – 92) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
1. Nesutinka, kad administraciniai teismai nenagrinėja skundų dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų. Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimais, dėl jų gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tą patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendime.
2. Skundas dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimo turėjo būti nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitos bylos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu (T 2, b. l. 99 – 101) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime dėsto šiuos argumentus:
1. Sutinka su teismo išvada bei ją pagrindžiančiais motyvais, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, todėl jos priimamiems protokoliniams sprendimams nėra taikomas Viešojo administravimo įstatymas. Sutinka, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą galima išvada, jog Komisijos sprendimai yra skundžiami administraciniam teismui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, tačiau šio klausimo išsprendimą palieka teismo nuožiūrai.
2. Pažymi, kad atsakovo priimtas protokolinis sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
3. Pabrėžia, kad Komisija, priimdama sprendimą, nepažeidė pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje sprendimų pabrėžia visuomenės teisę žinoti viešo asmens privataus gyvenimo detales.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2010-01-25 protokoliniu sprendimu Nr. 2 nusprendė, kad dienraščio „Šiaulių naujienos“ ginčo publikacijose buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis (T 1, b. l. 60-61).
Pirmosios instancijos teismas neanalizavo buvo ar ne pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis. Skundą atmetė iš principo tuo pagrindu, jog byloje nėra nustatyta, kokios pareiškėjo teisės yra pažeistos viešojo administravimo srityje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai konstatavus Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimą.
Ginčo santykius reguliuoja inter alia Visuomenės informavimo įstatymas. Šio įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (redakcija galiojusi 2010-01-25 protokolinio sprendimo Nr. 2 priėmimo metu) buvo numatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog Komisijos sprendimai buvo skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Minėta daroma išvada neleidžia abejoti Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutarime nurodė, kad „<...> įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 14 d. redakcija) imperatyviai nustatė ginčų, kylančių dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau - ir Komisija) priimtų sprendimų, teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui“.
Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A2 – 224/05, yra nurodęs, kad „Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veikla, prižiūrint profesinės etikos normų laikymąsi, yra viešojo administravimo, kaip jis apibrėžtas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio veikla. Šios funkcijos, kurią atlieka Komisija, paskirtis yra įgyvendinti Visuomenės informavimo įstatymo atitinkamas nuostatas bei šių nuostatų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, reglamentuojančius žurnalistinės etikos klausimus. Atlikdama profesinės etikos normų laikymosi priežiūrą, Komisija gali priimti sprendimą, kuriuo konstatuojamas padarytas etikos pažeidimas. Toks sprendimas turi neigiamą reikšmę pažeidimą padariusiam asmeniui bei jo veiklai (reputacijai) ir dėl tokio savo pobūdžio yra laikytinas teisinio poveikio (kontrolės) priemone, kuria siekiama užtikrinti įstatymo ir kitų teisės aktų dėl žurnalistinės etikos laikymąsi.“ Vadinasi, teisminė gynyba tokiu atveju tikrai turi būti garantuota.
Apie iškelto reikalavimo privalomą bei iš esmės nagrinėjimą teisme, realių teisinių pasekmių buvimą, byloja ir kitos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau tirtos analogiško pobūdžio bylos (žr., administracinę bylą Nr. A63 – 942/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01601-2009-2; administracinę bylą Nr. A444-777/2011; teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01777-2009-6).
Dėl išdėstytų aplinkybių teigtina, jog pareiškėjo suformuluotas ir teismui pateiktas reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės, t.y. turėjo būti vertinama, ar pagrįstai konstatuotas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnio nepaisymas, o tvirtinimas dėl galimai nepažeistų pareiškėjo teisių niekuo neparemtas. Taigi byla grąžintina naujam nagrinėjimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.