- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-627-368/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-01257-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė, Egidijus Mockevičius (pran.), Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- A. M., Z. Š.
- Trečiasis asmuo
- E. V., A. R., A. U., Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja V. Žostautienė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01257-2010-8
2012 m. spalio 31 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovams A. M., Z. Š., tretiesiems asmenims E. V., A. R., A. U., Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notarei N. M., Valstybės įmonei (toliau VĮ) „Registrų centrui“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. M. kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą, prašydamas atstatyti senaties terminą kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; panaikinti Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos 1992-04-15 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo įregistruota A. M. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini); panaikinti Šiaulių rajono valstybinėje notarinėje kontoroje notarės N. M. patvirtintą 1992-04-28 dovanojimo sutartį, pagal kurią A. M. dovanojo atsakovei Z. Š. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją ir grąžinti V. M., mirusiam (duomenys neskelbtini), minėtą pastatą-gyvenamąjį namą. Nurodė, kad šie sandoriai prieštarauja įstatymui, yra tariami ir apsimestiniai. Pažymėjo, kad atsakovai A. M., Z. Š. ir tretieji asmenys E. V., A. R., A. U. yra jo brolis ir seserys. Teigė, kad jų tėvas V. M. mirė (duomenys neskelbtini), o motina V. M. mirė (duomenys neskelbtini). Gyvendami santuokoje, tėvai V. M. vardu įsigijo nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, daržinę ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad atsakovas A. M. po motinos mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo jos turtą – indėlį Šiaulių taupomojoje kasoje ir priėmė palikimą pagal įstatymą. Pabrėžė, kad 1992-04-28 Šiaulių rajono valstybinėje notarinėje kontoroje, nebūdamas nekilnojamojo turto savininku ir pasinaudodamas suklastotais dokumentais, A. M. padovanojo seseriai, t. y. atsakovei Z. Š. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Ieškovo manymu, A. M., pasinaudojęs apgaule, pažeidė kitų paveldėtojų teises ir interesus. Atkreipė dėmesį, kad senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties – negalios ir nežinojimo apie sandorio sudarymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo S. M. 300,00 Lt atstovavimo išlaidas atsakovui A. M. ir 300,00 Lt Z. Š., taip pat 1413,08 Lt žyminį mokestį ir 113,00 Lt pašto išlaidas valstybei. Nurodė, kad ieškovas ginčija 1992-04-28 sudarytą ir notaro patvirtintą dovanojimo sutartį, apie kurios egzistavimą ieškovas žinojo, ir kurią ginčyti galėjo per trejus metus. Teismas sprendė, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas sukčiaudamas sudarė tariamą ir apsimestinį sandorį ir apgaulės būdu padovanojo atsakovei Z. Š. jam nepriklausantį nekilnojamąjį turtą. Sprendė, kad ieškovui buvo žinomos aplinkybės, jog: (duomenys neskelbtini) mirus V. M., o (duomenys neskelbtini) mirus V. M., paveldėjimo teisės liudijimas į pastatus nebuvo išduotas, nes Kolūkiečių kieme mirus nariui, paveldėjimas neatsiranda, tačiau buvo išduotas atsakovui A. M. paveldėjimo teisės liudijimas į indėlį; po V. M. mirties turtą valdė ir tvarkė A. M., ir jis priėmė palikimą; atsakovas A. M., būdamas teisėtu turto savininku, 1992-04-28 turtą padovanojo savo seseriai Z. Š..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą, apeliantas (ieškovas) S. M. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neištyrė visų įrodymų ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pažeidė materialines ir procesines teisės normas, nepakankamai motyvavo savo išvadas. Apelianto manymu, teismas turėjo ginčą pripažinti neturtiniu.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notarė N. M. prašo skundą atmesti ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, ir skunde nenurodyta, kokie teisiniai argumentai nėra teismo įvertinti. Trečiojo asmens nuomone, apeliantas neteisingai aiškina teisės normas ir savo reikalavimą kildina iš paveldėjimo teisinių santykių. Teigia, kad apeliantas neturi teisės ginčyti sandorių, kadangi nėra jų šalis. Atkreipia dėmesį, kad ieškovas po tėvu mirties per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą į notarę nesikreipė.
Atsiliepdami į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai A. M. ir Z. Š. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pabrėžiama, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Atkreipiamas dėmesys, kad ieškovo ieškinys yra neįrodytas. Atsakovų manymu, ieškovo reikalavimai dėl restitucijos netinkamai suformuluoti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (ieškovo) S. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl ieškinio senaties
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ginčija 1992-04-28 dovanojimo sutartį ir Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos 1992-04-15 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo įregistruota A. M. nuosavybės teisė į ginčo turtą.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pagal CK redakcijos, galiojusios iki 2001-07-01, 84 straipsnį buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal šio kodekso 90 straipsnį ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009).
Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).
Nors apeliantas teigė, kad tik 2010 m. sužinojo apie ginčo sandorį (pvz., 1 tomas, 159 b. l.), iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1992-06-24 (1 tomas, 29–32 b. l.), todėl, kolegijos vertinimu, būtent nuo šios dienos apeliantas turėjo galimybę pasidomėti ir sužinoti apie ginčo sandorį. Kolegija, įvertindama apelianto skundo teiginius dėl jo sveikatos sutrikimų, pažymi, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė duomenų, jog senaties terminas buvo praleistas dėl objektyvių aplinkybių. Kolegijos vertinimu, apelianto pateiktos pažymos apie Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokas 2001-01-01–2010-07-31, 2011-06-01–2012-05-31 ir darbingumo lygio pažyma (1 tomas, 15–24, 206–209 b. l.), nesuteikia pagrindo teigti, jog apelianto sveikatos būklė neleido jam apginti galbūt pažeistas savo teises. Priešingai, iš 2010-07-09 medicininių dokumentų išrašų matyti, kad 15 proc. darbingumo lygis apeliantui buvo nustatytas nuo 2006 m., o pirmieji ligos simptomai atsirado tik 1998 m., t. y. žymiai vėliau po ginčo sandorio sudarymo (1 tomas, 14 b. l.).
Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto seserys ir brolis paliudijo, jog apeliantas žinojo apie ginčo sutarties sudarymą. Pats apeliantas nurodė, kad ginčo sutartimi perleistame name gyveno iki 2006–2007 m. ir šiuo metu toliau gyvena namo kieme esančioje pirtyje (pvz., 1 tomas, 170 b. l.), todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima pateisinti apelianto nepagrįsto delsimo ginti galbūt pažeistas savo teises.
Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti kitų skundo teiginių dėl 1992-04-28 dovanojimo sutarties ir Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos 1992-04-15 pažymėjimo Nr. 151.
Dėl įrodymų vertinimo
Kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrista, ar kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien aplinkybė, jog apeliantas ieškinyje (patikslintuose ieškiniuose), apeliaciniame skunde išvardijo įvairius sandorio negaliojimo pagrindus, nepagrįsdamas juos faktinėmis aplinkybėmis, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl žyminio mokesčio
Kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad ginčas yra neturtinis. Ieškovas ieškinyje suformulavo du atskirus reikalavimus: panaikinti 1992-04-28 dovanojimo sutartį (turtinis reikalavimas) ir Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos 1992-04-15 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (neturtinis reikalavimas). Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas ieškiniu siekė sukurti sau turtines pasekmes. Tai patvirtina ir ieškinio turinys, ir jame ieškovas nurodė ieškinio sumą – 51526,00 Lt, paskaičiavo žyminio mokesčio sumą 1545,78 Lt (1 tomas, 1 b. l.), pateikė teismui prašymą atidėti žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo (1 tomas, 4–6 b. l.), ir sumokėjo 132,70 Lt dalį žyminio mokesčio už ieškinį padavimą (1 tomas, 7 b. l.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų Šiaulių apygardos teisme
Skundą atmetus, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas atsakovų prašymas dėl bylinėjimosi išvadų priteisimo. Remiantis LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatų iš apelianto atsakovei Z. Š. priteistinos 500,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (2 tomas, 17 b. l.). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas nesumokėjo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, o prašė atidėti šio mokesčio mokėjimą iki sprendimo priėmimo (1 tomas, 205 b. l.), iš apelianto priteisia 1413,08 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą valstybei (CPK 80 str. 4 d.)
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei Z. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš apelianto S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, taip pat 1413,08 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą valstybei.