Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu parodė, kad ieškovė R. B. yra V. K. dukra, o V. K. yra ieškovės motina. V. K. turėjo ir kitą dukrą (ieškovės seserį) D. K., daugiau jokių kitų vaikų neturėjo.

(duomenys neskelbtini) V. K. sudarė santuoką su R. V. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini). R. V. K. nebuvo nei ieškovės, nei ieškovės sesers D. K. tikrasis tėvas (tikrasis tėvas buvo J. S. P.).

(duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina V. K..

2020-12-08 14 val. ieškovė, kaip pirmos eilės įpėdinė, atvyko paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl savo motinos V. K. palikimo priėmimo. Tai buvo Elektrėnų savivaldybės 2-asis notaro biuras (notaras Č. T.). Ieškovė buvo susitarusi kartu su savo seserimi D. K. paduoti pareiškimą dėl savo motinos palikimo priėmimo. Pirmesnė atvažiavo ieškovė, vėliau atvažiavo ir ieškovės sesuo D. K. su atsakovu M. Š., kuris yra V. K. provaikaitis. Kiek ieškovei paaiškino jos sesuo, tai atsakovas būtent ieškovės sesers pareikalavo kartu vykti pas notarą ir ją atvežė.

Visiems susirinkus, notaras Č. T. pranešė, kad 2020-02-06 ieškovės motina V. K. oficialiu testamentu visą savo turtą palikusi provaikaičiui - atsakovui. Minėtas notaras paskelbė visą testamento turinį, informavo, kad testamentas patvirtintas Kaišiadorių rajono savivaldybės 3-ojo notaro biuro notaro A. B., taip pat ieškovei įteikė šio testamento kopiją bei pranešė, kad tokiu atveju negali būti priimtas pareiškimas iš V. K. dukrų dėl palikimo priėmimo, nes šis nesukurs jokių teisinių pasekmių.

Ieškovė tai sužinojusi, buvo labai nustebusi ir šokiruota, kadangi jos motina V. K. yra patyrusi mikroinsultą, šiai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), paskutinius keletą metų elgėsi aplinkoje neadekvačiai, daug metų sirgo depresija, vartojo psichotropinius vaistus, sunkiai vaikščiojo, vangiai kalbėjo, pakankamai sunku buvo susikalbėti ir pan., todėl ieškovės įsitikinimu, toks testamento sudarymas neatitiko jos motinos valios, nes ji testamento sudarymo metu sirgo ir buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. K. vyras R. V. K. mirė (duomenys neskelbtini) palaidotas buvo 2020-02-04 ar 5 d., o testamentas sudarytas praėjus vienai ar dviem dienoms po vyro laidotuvių, t. y. 2020-02-06, kai V. K. gedėjo savo vyro, galėjo vartoti dar stipresnius vaistus ir vargu, ar koks nors adekvatus žmogus nedelsiant, praėjus vienai ar dviem dienoms, po brangaus žmogaus netekties, skubėtų tvarkyti paveldėjimo dokumentus. Akcentuotina ir tai, kad iš ieškovės turimų medicininių dokumentų apie motinos V. K. sveikatos būklę matyti, kad ši sunkiai judėjo, miegant blaškėsi, iškrisdavo iš lovos, neatsimindavo, kartais būdavo nekontaktiška, dezorientuota laike ir erdvėje, ir pan. (2020-04-08 ir vėlesni medicininiai įrašai). Nors ir medicininiai įrašai padaryti šiek tiek vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas testamentas (po dviejų ir daugiau mėnesių), tačiau ieškovės motinos V. K. sveikatos būklė buvo iš esmės vienoda tiek ir testamento sudarymo metu (2020-02-06), tiek ir gerokai anksčiau, nes kaip jau minėta, paskutinius keletą metų ieškovės motina elgėsi aplinkoje neadekvačiai, daug metų sirgo depresija, vartojo psichotropinius vaistus, sunkiai vaikščiojo, vangiai kalbėjo ir pan.

Pažymėtina ir tai, kad iš pačio testamento turinio matyti, kad testamentas pasirašyta padrikai ir kelia abejonių (galiniam testamento lape pasirašyta net du kartus, tačiau ant eilutės tvarkingai taip ir nesugebėta pasirašyti, tuo tarpu vardas ir pavardė eilutėje nors ir parašyta padrikai, tačiau parašyta tvarkingai virš eilutės). Tai pat kelia abejonių V. K. rašto ir parašo tikrumas, nes jis realybėje atrodė visai kitaip. Be to, iš testamento turinio matyti, kad jis sudarytas ne V. K. namuose, o notaro biure ir visai kitame mieste, nei gyveno V. K., todėl kyla klausimas, ar ne pats atsakovas ją galėjo atvežti į notaro biurą bei daryti spaudimą, nes kaip jau minėta, ši sunkiai vaikščiojo ir buvo garbingo amžiaus (83 metų), dėl to ieškovei kyla abejonių ir dėl pačio notaro, tvirtinusio testamentą, etikos.

Kalbant apie atsakovą, tai šis nuo mažens gyvendavo pas ieškovės motiną ir jos vyrą, nes jo tėvai jį ten palikdavo, ieškovės motina su savo vyru jį rengdavo, maitindavo, jam patiko lengvas gyvenimo būdas (nesimokė, metė mokslus ir pan.), o kai prasidėjo ieškovės motinai ir jos vyrui ligos, atsakovui tai nebuvo įdomu, nes jis jais nesirūpino, o 2020 metais kai ieškovės motina V. K. gulėjo ligoninėje iki pats savo mirties, tai jos jis nelankydavo, neprižiūrėdavo, maistą, rūbus pirkdavo ieškovė ir jos dukra J. B., be to, būtent ieškovė palaidojo savo motiną, o ne atsakovas. Taip greičiausiai buvo dėl to, kad atsakovui įgyvendinus savo sumanymą gauti testamentą, toliau niekas ir nebebuvo įdomu. Be to, jei ieškovės motina V. K. būtų norėjusi atsakovui palikti testamentu visą savo turtą, tai testamentą surašyti galėjo gerokai anksčiau, kai šios sveikatos būklė tą leido. V. K. yra ne kartą paminėjusi, kad visą savo turtą paliks savo dukroms ir nebuvo jokių kalbų, kad po mirties turtas bus paliktas atsakovui ar kitiems asmenims.

Tokia susirgimo insultu ir kalbos sutrikimo atsiradimo data yra nurodyta ir byloje esančioje VšĮ Elektrėnų ligoninės pateiktoje V. K. ligos istorijoje 2020-07-17 darytame gydytojo įraše. Iki tol prosenelė kalbėjo ir mintis dėstė kuo aiškiausiai, ir niekam nekildavo nei keblumų su ja susikalbant, nei abejonių dėl jos psichinės būklės. Akcentuotina, kad ir byloje esančiuose gydymo įstaigų pateiktuose medicininiuose dokumentuose, nepaisant jai diagnozuotos depresijos, nėra jokių įrašų, kurie rodytų, kad testatorė iki Testamento sudarymo dienos būtų nesiorientavusi vietoje, laike ir savyje. Testatorė dėl savo turėtų somatinių ligų gydymo įtaigose praleisdavo nemažai laiko apsupta ją gydžiusių medikų, kurie dėl savo išsilavinimo, profesijos ir profesinės patirties galėjo pakankamai adekvačiai ir objektyviai įvertinti žmogaus galimybes suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, ir kurie, neabejotina, tiek būtų nurodę jų pildytose testatorės ligos istorijose testatorės nesiorientavimą vietoje, laike ir savyje, jei tik tokių įtarimų jiems būtų kilę, tiek būtų siuntę ją gydytojo psichiatro konsultacijai. Tačiau tokių duomenų iki Testamento sudarymo momento ir dar du mėnesius po jo sudarymo byloje esančiuose gydymo įstaigų pateiktuose medicinos dokumentuose nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir iš 2015-06-23 bei 2017-11-08 atliktų MMSE testų (VšĮ Elektrėnų psichikos priežiūros centro V. K. ambulatorinė kortelė), kurių pagalba prosenelei buvo nustatytas lengvas kognityvinių funkcijų sutrikimas, matyti, kad prosenelės orientacija laike ir vietoje buvo nepriekaištinga, sąmonė aiški, o gydytojas psichiatras A. A., kas du mėnesius išrašinėdamas prosenelei vaistus nuo depresijos, kelis metus iki Testamento sudarymo V. K. ambulatorinėje kortelėje darydavo identiškus įrašus – „būklė išlieka panaši, gan stabili“ – ir niekada nebuvo nurodęs, kad pacientė V. K. būtų dezorientuota, ar būtų aptemusi jos sąmonė.

Ieškovės cituojami medicinos dokumentuose esantys įrašai apie tai, kad testatorė sunkiai judėjo, miegant blaškėsi, iškrisdavo iš lovos, neatsimindavo, kartais būdavo nekontaktiška, dezorientuota laike ir erdvėje, kaip teisingai nurodo pati ieškovė, buvo daryti po dviejų ar daugiau mėnesių po Testamento sudarymo, tačiau, priešingai nei ieškinyje yra nurodyta, testatorės būklė tokia nebuvo Testamento sudarymo metu. Kaip jau minėta, testatorės psichikos būklės pokyčius po Testamento sudarymo lėmė jos 2020 m. kovo mėn. patirtas insultas, ir tą aiškiai rodo net ir pačios ieškovės teismui pateikti medicinos dokumentai, kuriuose yra nurodoma, kad tokie testatorės negalavimai buvo jos patirto smegenų infarkto pasekmės.

Iki tol, kol prosenelės 2020 m. kovo mėn. nebuvo ištikęs insultas, jos psichika niekaip nebuvo sutrikusi – bent jau nesimatė ir nesijautė jokių tokių sutrikimų požymių, – ji pilnai orientavosi vietoje, laike ir savyje, mąstė logiškai ir nuosekliai, nuolat bendravo su žmonėmis, užsiiminėjo protinių ir intelektualinių gebėjimų reikalaujančia veikla, ir jos ilgus metus sirgta depresija bei tos ligos gydymui vartoti vaistai nedarė jokios pastebimos ar juntamos įtakos prosenelės gebėjimams blaiviai mąstyti ir adekvačiai suvokti ją supantį pasaulį. Šias aplinkybes patvirtins tiek pats Testamentą tvirtinęs notaras A. B., tiek paskutiniais prosenelės gyvenimo metais su ja dažnai bendravę ir praleisdavę nemažai laiko jos artimieji, draugai ir kaimynai.

Iki tol, kol prosenelės 2020 m. kovo mėnesį nebuvo ištikęs insultas, ji buvo labai gyvybinga, žingeidi ir plataus akiračio – tiek su kaimynėmis, tiek su manimi mėgdavo aptarti politines aktualijas ir matytas televizijos laidas, spręsdavo kryžiažodžius, skaitydavo grožinę literatūrą. Prosenelė labai mėgdavo su manimi lošti kortomis „Tūkstantį“, o su mano broliu S. Š. šaškėmis. Prosenelė turėjo labai gerą humoro jausmą, dažnai juokaudavo ir nepraleisdavo progos pasišaipyti tiek iš atsakovo pedantiškumo, tiek iš jo viengungiavimo ir išrankumo ieškant žmonos.

Testamento turinys buvo nulemtas testatorės santykių su atsakovu, adekvataus tų santykių vertinimo bei adekvataus tikrovės ir ją supančio pasaulio suvokimo. Akcentuotina, kad testatorė Testamentu visą savo turtą paliko ne kažkokiam jai svetimam asmeniui, o savo provaikaičiui, t. y. kraujo ryšiu su ja susijusiam asmeniui, kurį testatorė labai mylėjo, ir kuris labai mylėjo testatorę.

Kaip teisingai yra nurodoma ieškovės ieškinyje, atsakovas nuo mažens gyveno ir augo pas savo prosenelius. Kol tėvai studijavo ir dirbo, atsakovą ištisai prižiūrėdavo proseneliai, su kuriais mane siejo labai stiprus emocinis ryšys. Atsakovas buvo jų „M.“ ir didžiausias jų ramstis senatvėje, kaip jie patys dažnai man kartodavo ir tuo didžiuodavosi prieš kaimynus. Visos vasaros buvo praleistos kaime pas prosenelius. Kartu atostogaudavo ir dirbdavo pačius įvairiausius žemės ūkio darbus. Prosenelis atsakovą labai daug ko išmokė – nuo vinies kalimo iki traktoriaus vairavimo. Su proseneliais buvo neišskiriami, jie džiaugėsi, kad turi jį, ir kad provaikaitis yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovas gyveno kartu su jais, ar atskirai nuo jų, visada buvo šalia jų ir padėdavo jiems kiek galėjo.

Prosenelę 2020 m. kovo mėn. ištikus insultui, ją į savo namus pasiėmė atsakovo mama D. Š. – prosenelės anūkė, – kadangi tuo metu ji dėl šalyje paskelbto karantino nedirbo ir galėjo pati prižiūrėti prosenelę. Tuo metu aš gyvenau nuomojamame bute. 2020 m. gegužės mėnesį atsakovo mama turėjo grįžti į darbą, o kadangi tuo metu atsakovas nedirbo, prosenelę pasiėmė į savo butą, kad galėtų ją pats prižiūrėti. Ją prižiūrėjo ir slaugė iki 2020 m. liepos vidurio. Pablogėjus prosenelės sveikatos būklei, o atsakovui dėl iškilusios būtinybės grįžti į darbą nebegalinti kartu su ja nuolatos būti, su tėvais nusprendė prosenelę paguldyti į Vievio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, kad jai būtų teikiama nuolatinė ir gerokai profesionalesnė priežiūra, nei ją galėjo užtikrinti savo jėgomis artimieji. Hospitalizavimo dokumentuose atsakovas buvo nurodytas kaip prosenelės atstovas, turintis teisę gauti informaciją apie jos sveikatos būklę. Po kelių dienų, prosenelei susirgus plaučių uždegimu, ji buvo pervežta į Elektrėnų ligoninę. Ten, kol ligonių lankymas nebuvo apribotas dėl šalyje paskelbto karantino, ją lankė atsakovas ir jo tėvai E. Š. ir D. Š., močiutė D. K., keletą kartą ligoninėje mačiau ir ieškovę su savo dukra J. B.. Apie 2020 m. spalio mėnesį pradėjo tvarkyti prosenelės slaugos dokumentus, kad ji turėtų pilnavertę priežiūrą. Vieną dieną atsakovo mamai D. Š. paskambinus į Elektrėnų ligoninę pasiteirauti, kada bus baigti tvarkyti dokumentai, jai buvo pasakyta, kad prosenelės ligoninėje nebėra – ją išsivežė giminaičiai. Atsakovą tai gerokai nustebino, kadangi prosenelę į ligoninę atvežė jis ir ligoninei buvo palikęs savo kontaktinius duomenis, tačiau ligoninės personalo darbuotojai, išrašydami prosenelę, su atsakovu taip ir nesusisiekė. Atvykęs į ligoninę atsakovas paprašė personalo darbuotojus nurodyti visas prosenelės išrašymo iš ligoninės aplinkybes ir išrašymo priežastį, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Kaip tyčia tuo metu nebuvo nei ligoninės direktoriaus, nei skyriaus vedėjos, nei prosenelę gydančios gydytojos. Atsakovas paskambino ieškovei ir jos dukrai J. B., norėdamas išsiaiškinti, kur yra prosenelė, tačiau jos nekėlė ragelio. Tuomet atsakovas paskambino policijai ir nupasakojo susidariusią situaciją. Policijai susisiekus su ieškove, pastaroji patikino, kad viskas tvarkoje – prosenelę jie pervežė į Vilkpėdės ligoninę, o atsakovo šeima likom apie tai neinformuoti, kadangi, pasak ieškovės, su jomis nebendraujam ir neatsiliepiam telefonu. Apie prosenelės išvežimą į Vilkpėdės ligoninę taip pat nebuvo informuota ir kita jos dukra D. K.. Kadangi dėl prosenelės slaugos jau buvo susitarta su Elektrėnų senelių namais, buvo apmaudu ir pikta dėl tokio ieškovės poelgio, juo labiau, kai ieškovė iki tol iš esmės nesirūpino savo mama. Esant tokiai prosenelės sveikatos būklei, jos apgyvendinimas Elektrėnų senelių namuose būtų buvusi viena iš geriausių išeičių, kadangi ten jai būtų suteikta tinkama priežiūra ir slauga, ten tuo metu nebuvo nė vieno COVID atvejo, o svarbiausia, kad ji būtų likusi savo mieste, kur gyvena ją galėję lankyti jos giminaičiai, draugai ir kaimynai.

Prosenelė dažnai skųsdavosi ir reikšdavo nuoskaudas, kad jos dukra R. B. visai jos neaplanko. Tą matydavo ir kiti artimieji, kadangi per didžiąsias metų šventes – Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas, – o taip pat ir per prosenelių gimtadienius aukščiau nurodytu laikotarpiu kartu su jais būdavo tik atsakovo šeima bei močiutė D. K..

Priešingai, nei nurodyta ieškinyje, nieko nėra neįprasto nei tame, kad Testamentas buvo patvirtintas praėjus tik dviem dienoms po prosenelio laidotuvių, nei tame, kad Testamentą tvirtino Kaišiadorių, o ne Elektrėnų notaras. Proseneliai, kol jie abu gyvi buvo, jau senokai kalbėjo, kad visą savo turtą po jų mirties paliks atsakovui. Apie tai kalbėti jie nevengdavo ir giminaičių bei kaimynų akivaizdoje. Šių ketinimų prosenelis nespėjo realizuoti, kadangi labai greitai po diagnozės nustatymo vėžys pasiglemžė jo gyvybę. Gulėdamas ligos patale, jis labai pergyveno ir graužėsi, kad nespėjo išspręsti savo turto palikimo reikalų, todėl prašė prosenelę tą padaryti neatidėliojant po jo mirties, kad ir jai nereikėtų gailėtis nespėjus to padaryti. Taigi, prosenelė grįžus po laidotuvių pasakė, kad ji nedelsdama nori pas notarą sutvarkyti savo turto palikimo reikalus. Kitą dieną atsakovas paskambino notarui ir susitarė dėl laiko. Kadangi vienas iš dviejų Elektrėnų notarų tuo metu atostogavo ar dėl kitos priežasties nedirbo, o kitas pasisiūlė priimti tik po savaitės, su prosenele nuvažiavo pas tą, kuris sutiko priimti kitą dieną po skambučio, nepaisant to, kad iki jo, esančio kitame rajone, reikėjo keliolika kilometrų toliau pavažiuoti. Į notaro kabinetą ji ėjo viena, be jokios palydos. Išėjusi iš notaro kabineto, prosenelė buvo labai patenkinta ir pasakė, kad jaučiasi lyg akmuo nuo širdies nusiritęs būtų. Atsakovas niekada nedarė jokio spaudimo ir net neįkalbinėjo nei savo prosenelio, nei prosenelės testamentu jam palikti savo turtą – tai buvo jų pačių laisva valia priimtas sprendimas dėl jiems priklausiusio turto likimo, kurį, t. y. sprendimą, realizavo prosenelė, sudarydama testamentą.

Prosenelės laidotuvėmis rūpinosi ieškovė, o atsakovo šeima jomis nesirūpinome, kadangi, viena vertus, jie buvo ieškovės ir jos dukros J. B. patikinti, kad jos viskuo pasirūpins pačios ir kad jiems niekuo nereikia rūpintis, kita vertus, atsakovo šeima rūpinosi prosenelio, t. y. prosenelės vyro, laidotuvėmis.

Kuomet D. V. K. ateidavo pas mamą rytais, dažnai ją rasdavo su kaimyne arba su geriausia drauge Pranciška, geriančias rytinę kavą, žiūrinčias televizorių, aptarinėjančias matytas TV laidas, diskutuojančias apie politiką, mažas pensijas, vis didėjančias kainas parduotuvėse, daržus ir anūkus. Dalindavosi įspūdžiais apie perskaitytą spaudą (mama prenumeravo savaitinį žurnalą „Savaitė: namie ir sode“). Nuolat prašydavo nupirkti ir kryžiažodžių žurnaliukų, kuriuos spręsdavo, ypatingai mėgo „Sudoku“. Visada būdavo pakilios nuotaikos, nors dažnai prisimindavo ir kalbėdavo apie neseniai anapilin išėjusį sutuoktinį. Ypatingai džiaugdavosi, kai ją aplankydavo proanūkis M. Š., ji tiesiog nušvisdavo akyse. Tokią jos nuotaiką, matant Martyną, stebėjo nuolat, ir tada, kai ją padėjo prižiūrėti, kol Martynas būdavo darbe. Taip pat mama nemažiau džiaugėsi kitu savo proanūkiu - Martyno broliu - Simonu. Būdavo, kad Simonas su ja praleisdavo ir visą dieną - jie puikiai susitvarkydavo, ir valgyti pasidarydavo ir į parduotuvę nueidavo. Nuolat klausinėjo kaip sekasi mokykloje, kartais ir pamokas kartu ruošdavo (mama visą gyvenimą dirbo Vievio paukštyne apskaitininke). Leidžiant laiką su proanūkiais, nesvetimi buvo ir žaidimai kortomis bei šaškėmis. Dažnai su Martynu, vakarais prie televizoriaus, žaisdavo kortomis „Tūkstantį“. Taip pat girdėdavau, kaip telefonu bendrauja ir juokauja su giminaičiais.

Apie vyro ligą žinojo nuo pat pradžios ir suprato pasekmes, todėl paprašė atsakovą esant galimybei kuo greičiau susitvarkyti testamentą. Ji žinojo, kad testamentą norėjo parašyti ir jos vyras, bet, deja - nespėjo. Vyro ligos metu ir po laidotuvių mamos emocinė būsena buvo normali, be kažkokių didelių svyravimų.

Pablogėjus mamos sveikatai balandžio mėnesio pradžioje, keletą kartų artimieji kvietė greitąją pagalbą, bet dėl karantino apribojimų, jos nevežė nei į ligoninę, nei atlikti kokius nors tyrimus, todėl su dukra D. Š. nusprendė, kad mamai bus geriau, jei ji bus su kažkuo nuolatos, todėl D. Š. ją parsivežė į savo namus ir ten prižiūrėjo porą mėnesių.

Kai mamą parsivežė atsakovas į savo nuomojamą butą, D. V. K. prižiūrėjo mamą, kol proanūkis dirbo arba remontavo mamos butą. Mama iškart nušvisdavo, kai M. Š. grįždavo namo, atrodo niekas kitas aplink nebeegzistavo.

Kad butas, kuriame gyveno tėvai, po jų mirties atiteks atsakovui M. Š., D. V. K. girdėjo tiek iš R. K., tiek iš V. K.. Apie likusio turto likimą V. K. laisva valia nusprendė pati ir ji gerbia jos valią bei sprendimą. Sutinka su testamentu ir jokių pretenzijų neturi.

Atsižvelgiant į bendrą notarinę praktiką, prieš sudarant testamentą, 2020-02-06 buvo pateikta užklausa Valstybės įmonės Registrų centro Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrui dėl V. K. veiksnumo. Minėtas registras pateikė išrašą, kad Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre nėra duomenų apie V. K..

Su pareikštu ieškiniu nesutinka, kadangi ieškinyje nurodyti teiginiai, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, nes daug metų sirgo depresija, aplinkoje elgėsi neadekvačiai, vartojo psichotropinius vaistus automatiškai neliudija, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų, būtent testamento sudarymo metu, svarbu kokia buvo jos būsena sandorio sudarymo metu. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, kuri, pagal kasacinio teismo praktiką, turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Pareiškia, kad tvirtinant testamentą jokių teisės aktų reikalavimų notaras nepažeidė ir jo veiksmuose kaltės nėra.

Tretysis asmuo notaras Č. T. teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog atsiliepimo į ieškinį neteiks, nes jam nėra žinomos ginčijamo testamento sudarymo aplinkybės.

Liudytojas A. A. teismo posėdžio metu parodė, kad V. K. buvo jo pacientė. Kada paskutinį kartą pas jį lankėsi V. K. pasakyti negali, nes tai buvo labai seniai. Be to, jis turi labai daug pacientų. Pamena, kuomet ji lankėsi, pas ją buvo sutrikimų, kurie reiškėsi kaip depresiniai, emociniai sutrikimai. Pasakyti, kad V. K. neadekvačiai vertino aplinką, situaciją, jis pasakyti negali. Jo išrašė nurodytos būklės: nemiga, liūdesys, pokalbio metu nuolat verkia ir pan., yra pasikartojančio depresinio sutrikimo išraiška. Jai buvo išrašomi antidepresantai ir vaistai slopinantys nerimą ir įtampą. Jokių vaistų, kurie koreguotų galimą demenciją (kurios jis ir nenustatė) skiriama nebuvo. 2012 metais ji skundėsi nerimu dirglumu, atminties sutrikimais, todėl buvo atlikti tyrimai ir sunkių sutrikimų nustatyta nebuvo. Lengvas kognityvinis sutrikimas būna pas kiekvieną su amžiumi, net ir pas jaunesnius asmenis. „Minimental“ tyrimas (trumpas mąstymo tyrimas), patvirtintas sveikatos apsaugos ministro ir visiems norint nustatyti atmintį ir orientaciją yra daromas šis tyrimas. Tyrimas atliekamas tam, kad gydytojai žinotų kur link kreipti gydymą. Šiuo tyrimu nesivadovauja Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba nustatydamas asmens neįgalumo lygį. Ji turėjo somatinių problemų, todėl kurį laiką nesilankė (laikotarpiu nuo 2016 iki 2020 m.). Dėl ko 2020 m. gegužės mėn. jos būklė buvo prasta jis atsakyti negali, nes jis neturi teismo psichiatrijos ekspertas. Apie tai, kad V. K. buvo ištikęs insultas informacijos neturėjo. Insultas galėjo būti eilės psichiatrinių sutrikimų priežastimi, be to, reikia vertinti ir amžių.

Liudytoja G. L. teismo posėdyje parodė, kad V. K. buvo jos teta. Ją paskutinį kartą matė 2020 m. per dėdės laidotuves (V. K. sutuoktinio). Šermenų nebuvo, buvo tik laidotuvės. Teta V. K. nei jos, nesi jos artimųjų nepažino, savo dukros klausė kas jie tokie. Jos būklė nustebino, ji atrodė labai keistai ir prastai. Su jais nebendravo. Teta sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Įtaria, kad buvo prigirdyta kažkokiomis tabletėmis. Buvo per daug rami. Jos sveikata buvo prasta ir anksčiau, teta rūpinosi jos sutuoktinis. Dėdė visada sakydavo, kad turtas liks dukroms, o apie tai, kad viską gali palikti proanūkiui M. Š. tokių kalbų iš tetos ir dėdės negirdėjo.

Liudytojas V. L. teismo posėdžio metu parodė, kad V. K. per savo vyro laidotuves buvo prastos sveikatos, nepažino jų atvažiavusių, klausinėjo kas jie tokie. V. K. dar matė vasarą. Tuo metu ji atrodė ligota, nors bendravo, bet sunkiai. Klausdavo kelis kartus to paties.

Liudytojas V. L. teismo posėdžio metu parodė, kad V. K. yra jo giminaitė. Per vyro laidotuvės V. K. jų nepažino. Kuomet buvo gyvas jos vyras su V. K. susitikdavo dažnai. Ja rūpindavosi sutuoktinis, primindavo kada gerti vaistus ir pan. Su ja buvo sunku bendrauti, ji vis kartodavo klausimus. Jį nustebino, kad V. K. visą savo turtą paliko proanūkiui M. Š..

Liudytoja D. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad M. Š. yra jos sūnus, o velionė V. K. buvo jos močiutė. Apie testamento sudarymą buvo kalbama dar esant gyvam seneliui. Tiek senelis, tieks močiutė savo butą norėjo palikti proanūkiui, nes tarp jų buvo labai artimi santykiai, jie labai proanūkį mylėjo. M. Š. visada labai padėdavo proseneliams. Po senelio mirties močiutė nusprendė važiuoti sudaryti testamentą. Ji bijojo, kad taip pat nespės sudaryti testamento, todėl jį sudarė netrukus po vyro laidotuvių. Jos būklė po laidotuvių buvo normali. Močiutė buvo adekvati. Ji bendraudavo, kalbėjo įvairiomis temomis.

Liudytoja B. O. K. parodė, kad su V. K. dažnai bendraudavo, daug kalbėdavosi, ypač apie proanūkį M. Š.. V. K. matė po jos sutuoktinio mirties. Ji pasakojo, kad proanūkis ją guodžia. Visą laiką proanūkis buvo jos pasididžiavimas ir džiaugsmas. Apie V. K. testamentą ji nieko nežinojo, tik atsimena, kad po sutuoktinio mirties yra sakiusi, kad viską susitvarkė, taip pat susitvarkė ir pensiją. Ką ji turėjo omenyje, neklausė. V. K. sutuoktinio laidotuvėse nedalyvavo, nes dėl Covid epidemijos vyko tik laidotuvių ceremoniją. Kuomet bendraudavo su velione, visada šalia matė tik proanūkį. Apie kitus artimuosius V. K. taip pat pasakodavo, ji niekada niekuo nesiskundė, bet daugiausia džiaugdavosi M. Š..