- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- I3-2617-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00793-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- MB GRUNDALAS
- Kategorijos
- 14.4.5Žemės gelmių išteklių naudojimas ir apsauga
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Grundalas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja mažoji bendrija „Grundalas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 10 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-48 (b. l. 1–5).
Skunde nurodo, kad atsakovas atliko pareiškėjos planinį patikrinimą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) apskaičiavimo deklaravimo teisingumo už 2017–2019 m. mokestinius laikotarpius, po kurio surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-108-2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja išgavo 1 030 m³ požeminio vandens, kurio nedeklaravo bei neturėjo tam išduoto Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) leidimo. Pareiškėjai paskaičiuotas 1 090 Eur mokestis padidintu tarifu. Pareiškėja, susipažinusi su Patikrinimo aktu pateikė rašytines pastabas, tačiau anot jos, atsakovas neatsižvelgė į pastabas ir 2021 m. vasario 10 d. Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.
Teigia, kad pareiškėja nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. naudojo požeminį vandenį kartu su ūkininku ir pareiškėjos savininku K. Ž.. Paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu prieštarauja ne tik teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, bet ir teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjos teigimu, ji dar po 2019 m. gruodžio 3 d. atlikto planinio patikrinimo kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybę dėl leidimo išdavimo ir su Tarnyba suderintos vandenviečių išteklių įvertinimo ataskaitos gavimo. Pareiškėja naudoja vieną gėlo vandens gręžinį Nr. 21347 (toliau – ir Gręžinys) (esantį (duomenys neskelbtini)) su pasu, išduoto Tarnybos 2005 m. gegužės 16 d. UAB „Kauno hidrogeologija“. Per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. sunaudotas nedidelis vandens kiekis 1 030 m³, pareiškėja manė, kad tuo metu Gręžinį naudojo teisėtai.
Pažymi, jog iš Gręžinio vandenį naudoja remdamasi panaudos sutartimi su ūkininku K. Ž. (pareiškėjos savininku), Gręžinys turi apskaitos priemones, todėl pareiškėja manė, kad jis išgaunamas teisėtai. Be to, Departamento Panevėžio valdybos inspekcijos pareigūnai ne kartą tikrino pareiškėją ir tokių pažeidimų niekada nefiksavo. Pareiškėja užsiima žuvies perdirbimu, o ūkininkas K. Ž. dar ir žemės ūkio veikla, todėl vanduo gyvybiškai yra reikalingas. Pareiškėjos nuomone, jos padaryti pažeidimai yra formalaus pobūdžio. Pareiškėja nurodo, jog iškart apie tai sužinojus, nustatytus pažeidimus ėmė šalinti. Pritaikyta 10 kartų padidinta sankcija yra neteisėta ir nepagrįsta. Patikrinimo metu turėjo būti atsižvelgta ir į Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ŽGĮ) 12 straipsnį, jog jei požeminis vanduo naudojamas žemės ūkio reikmėms ir Gręžinys yra nuosavoje žemėje, išgautas vanduo neapmokestinamas.
Mano, kad, pritaikius 10 kartų padidintą sankciją, pareiškėja pakartotinai patirs neigiamo pobūdžio turtinius padarinius ir bus baudžiama antrą kartą. Be to, pareiškėja nėra Gręžinio savininkė todėl negali kreiptis į Tarnybą dėl leidimo išdavimo.
Pareiškėjos nuomone, atsakovas Sprendimą priėmė formaliai, neatsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktas pastabas. Pareiškėjai pritaikyta 1 090 Eur sankcija yra nemotyvuota, dėl ko pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos bei nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos. Be to, nagrinėjamu atveju šis pažeidimas nesukėlė neigiamų padarinių valstybės biudžetui. Pareiškėjos nuomone, priimant Sprendimą taip pat buvo pažeistos Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (toliau – ir MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–33)
Nurodo, kad pareiškėja neginčija aplinkybės, jog išgavo vandenį be leidimo, neteikė deklaracijų ir nemokėjo mokesčių. Pareiškėja, išgaudama požeminį vandenį, kurį naudojo savo vykdomai ūkinei komercinei veiklai, privalėjo turėti Tarnybos leidimą, deklaruoti išgaunamą vandenį ir mokėti nustatytą mokestį. Tokiu būdu už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Pažymi, jog šiuo atveju buvo priimtas skundžiamas Sprendimas patvirtinti 2020 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo aktą, įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus visus faktinius duomenis, Patikrinimo aktą, tuo pačiu atmetant ir pareiškėjos pareikštas pastabas. Sprendime nurodyta, jog buvo atsižvelgta į pareiškėjos pastabas. Be to, pareiškėja nurodydama aplinkybės pastabose dėl vandens apskaitos priemonių nebuvo teisi, kadangi išgautas neteisėtas vandens kiekis (1 030 m3) buvo skaičiuojamas ne per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d., o per laikotarpį nuo 2017 m. iki 2019 m.
Atsakovo teigimu, Sprendime aiškiai nurodyti faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas ir motyvai, kuriais remiantis buvo paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas Departamento įgalioto asmens, todėl jis atitinka visus VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytus reikalavimus.
Tvirtina, kad pareiškėjai už tai, kad išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius ūkinei komercinei veiklai neturint Tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir sudarytos su ja išteklių naudojimo sutarties, 2020 m. vasario 25 d. nutarimu buvo paskirta 850 Eur ekonominė sankcija. Minėtą nutarimą pareiškėja apskundė Regionų apygardos administraciniam teismui, kur 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjai bauda buvo sumažinta iki 400 Eur. Tokiu būdų pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad būtų baudžiama antrą kartą, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja išgavo požeminį vandenį ne tik neturėdama tam Tarnybos leidimo, bet ir nedeklaravo išgauto vandens kiekio.
Pastebi, jog teisės aktai pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Jei išgaunant požeminį vandenį kyla abejonių dėl teisėtumo, pareiškėja visada turi teisę kreiptis dėl konsultacijų į Departamentą. Pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą. Departamento pareigūnai iki 2019 m. gruodžio 3 d. atlikto patikrinimo, nebuvo tikrinę pareiškėjos išgaunamo požeminio vandens, todėl negalėjo užkardinti daromo pažeidimo. O 2019 m. gruodžio 3 d. atlikto patikrinimo metu konstatavo pažeidimą, jog požeminis vanduo išgaunamas neturint Tarnybos leidimo, dėl ko vėliau buvo taikyta ekonominė sankcija.
Nurodo, kad pareiškėjos argumentas jog valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos neatitinka tikrovės. Pareiškėja skunde nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių teismas turėtų spręsti dėl paskirtos sankcijos proporcingumo. Valstybės nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl jų dydis nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslo ar suklydimo. Teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėja, ji manė, kad vandenį išgauna teisėtai. Pareiškėjai paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu nėra didelis, ji yra pajėgi jį sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. vasario 10 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-48 teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 6–8, 53–55).
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 14 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-108-2020 (b. l. 9–11, 43–46) ir nustatė, kad pareiškėja už 2017–2019 m. neturėdama Tarnybos leidimo iš Gręžinio išgavo 1 030 m³ vandens bei jo nedeklaravo. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl jai buvo apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (10 kartų) – 1 090 Eur.
2021 m. sausio 8 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto (b. l. 50–51).
2021 m. kovo 8 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl to, jog pareiškėja neturėjo Tarnybos leidimo ir už tai, jog nedeklaravo išgauto gamtos išteklių kiekio, pareiškėjai paskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą – 1 090 Eur (b. l. 6–8, 53–56).
Žemesnės instancijos teismas
2021 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1796-492/2021 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Minėtuose teismų sprendimuose nustatyta, kad MB „Grundalas“ nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. išgavo 2 130 kub. m. požeminio vandens, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir sudarytos su ja išteklių naudojimo sutarties, tuo pažeidžiant Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ 13 punkto reikalavimus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus teismas pažymi, kad 2020 m. gruodžio 9 d. Departamentas atliko planinį Bendrovės patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja už 2017–2019 m. išgavo 1 030 m³ požeminio vandens (Gręžinys pareiškėjai nepriklauso, todėl pareiškėja negali atlikti aprobacijos ir gauti įstatymuose numatytų leidimų, pareiškėja Gręžiniu naudojasi panaudos sutarties pagrindu su ūkininku K. Ž.) neturėdama tam reikalingo Tarnybos išduoto leidimo bei jo laiku nedeklaravo, taip pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl pareiškėjai buvo apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja išgavo vandenį tam neturėdama Tarnybos leidimo bei nedeklaravo jo laiku. Taigi teisės aktų pažeidimas nustatytas, dėl jo teismas plačiau nepasisakys.
Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėja turėjo prievolę mokėti mokestį, nustatytą MVGIĮ 2 priede. Būtent mokesčio mokėtojui pagal MAĮ nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, jog atsakovas ne kartą tikrino pareiškėją ir iki 2020 m. gruodžio 9 d. nepastebėjo jokių pažeidimų, todėl pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Gręžinį naudoja savo veiklai teisėtai. Šis argumentas atmetamas kaip teisiškai nereikšmingas. Teismas konstatuoja, jog būtent pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir yra šio mokesčio mokėtoja, todėl turėjo būti atidi ir rūpestinga ir ji turėjo pareigą nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius), deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Tai jog Gręžinys turi apskaitos priemones, niekaip nereiškia, jog patikrinimų metu buvo tikrinamas ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas.
Pareiškėja skunde teigia, jog Sprendime neatsižvelgta į pasikeitusias teisės aktų nuostatas, nes nuo 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjai leidimas nebeprivalomas. Šiuos argumentus teismas atmeta.
ŽGĮ pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2020 m. liepos 1 d., o pareiškėjos veikla buvo tikrinama bei Sprendimu ekonominio poveikio priemonė pareiškėjai buvo skirta už 2017–2019 m. laikotarpiu pareiškėjos padarytus pažeidimus. Primintina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo ir nepateikė deklaracijų už išgautą požeminio vandenį. Nors ir pripažintina, jog pareiškėja atitikdama ŽGĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. liepos 1 d., 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus neprivalėtų turėti leidimo pagal šiuo metu galiojančią ŽGĮ redakciją, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja pagal pažeidimo padarymo metu galiojusią ŽGĮ redakciją neturėjo pareigos gauti leidimo, kai leidimas pareiškėjai buvo privalomas. Pažymėtina, kad juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Pareiškėja skunde teigia, kad šiuo Sprendimu ji yra baudžiama antrą kartą.
Lietuvos teisėje ir teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog yra draudžiama dviguba atsakomybė. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (draudžiama bausti du kartus už tą patį) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (žr. pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Šiuo atveju baudimo už tą patį pažeidimą nėra, nes MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje pažeidimo sudėtis numato du alternatyvius požymius – arba išteklių išgavimą be Tarnybos leidimo, arba mokesčių už išgautus išteklius nedeklaravimą. Be to, administracinėje byloje Nr. A-1796-492/2021 buvo sprendžiama dėl kitos rūšies atsakomybės (ekonominė sankcija už požeminio vandens naudojimą, neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir sudarytos su ja išteklių naudojimo sutarties) nei šioje byloje (mokesčių sumokėjimas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja laiku nedeklaravo mokesčių ir neturėjo Tarnybos leidimo, dėl to ginčo ir nėra. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjai 2020 m. vasario 25 d. Departamento nutarimu buvo paskirta 850 Eur sankcija, kurią Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-3965-283/2020 sumažino iki 400 Eur. Minėtu nutarimu pareiškėjai paskirta sankcija todėl, kad pareiškėja išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo.
Pareiškėja skunde teigia, kad buvo pažeisti VAĮ reikalavimai. Teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas 2021 m. vasario 10 d., o nuo 2020 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo nauja VAĮ redakcija. Iki tol galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnis skirtas viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrai. Taigi naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nebuvo ir negalėjo Sprendimu būti pažeista. Pareiškėjos nurodomi pažeidimai yra iš senos redakcijos VAĮ 8 straipsnio, jie atitinka naujos redakcijos VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus viešojo administravimo principų reikalavimus.
Tačiau tuo pačiu teismas pabrėžia, kad Sprendime atsakovas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai. Skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėja suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Pareiškėjos nesutikimas nedaro Sprendimo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Taigi teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Departamentas neatsižvelgė į pateiktas jos pastabas dėl Patikrinimo akto. Šie argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams: priimant Sprendimą pareiškėjos pateiktos pastabos buvo įvertintos. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėja pastabose nurodydama buvo neteisi, jog išgautas požeminis vanduo 1 030 m3 buvo apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d., kadangi tikrinamasis laikotarpis susidarė už 2017–2019 m. Svarbu paminėti ir tai, jog LVAT yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis; nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik jas, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo į statymo 132 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., LVAT 2020 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-772-556/2020).
Pareiškėja skunde teigia, kad paskirta sankcija (1 090 Eur) yra neproporcinga, todėl Sprendimas turi būti naikintinas visas. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – nedeklaravo išgauto požeminio vandens – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 1 090 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo ir jo nedeklaravus padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. vasario 10 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-48 apskaičiuotas 1 090 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 218 Eur (109 Eur x 2).
Dėl sankcijos dydžio (sumažinama nuo 10 kartų iki 2 kartų) teismas atsižvelgia į tai, kad, pirma, 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. vasario 10 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-48, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu 1 090 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 218 Eur.
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 1 090 Eur iki 218 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos mažosios bendrijos „Grundalas skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 10 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-48 patvirtintą 1 090 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 218 Eur (dviejų šimtų aštuoniolikos eurų).
Likusią pareiškėjos mažosios bendrijos „Grundalas“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.