- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- eA-772-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00663-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. K., E. K.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. ir E. K. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai M. K. ir E. K. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. liepos 17 d. sprendimus Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-288 ir Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-289, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. spalio 27 d. sprendimus Nr. 68-171 ir Nr. 68-172 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2018 m. sausio 30 d. sprendimus Nr. S-14(7-260/2017) ir Nr. S-15(7-259/2017).
2. Skunde pareiškėjas E. K. nurodė, kad 2014 m. kovo 18 d. Kauno AVMI atliko E. K. operatyvų patikrinimą jam ir jo sutuoktinei M. K. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (toliau – ir Butas). Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 19 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-839-240/2015 konstatavo, kad pareiškėjų Bute laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas neteisėtai teikė dantų techniko paslaugas – neteisėtos veiklos laikotarpį bei vietą teismas nustatė vadovaudamasis, be kita ko, Kauno AVMI pateiktais duomenimis.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno AVMI sprendimas dėl 2012 m. jo gautų 16 211,77 Eur kitų nedeklaruotų pajamų iš nenustatytų šaltinių, priimtas vadovaujantis tinkamais įrodymais nepatvirtintomis aplinkybėmis apie tai, kad: 2009 m. sausio 1 dienai pareiškėjai bendrai turėjo tik 90 327 Lt santaupų grynaisiais pinigais. VMI ir Komisijai teiktuose skunduose pareiškėjas išdėstė išsamius motyvus dėl šios Kauno AVMI sprendimo dalies. Nepaisant to, tiek VMI, tiek Komisijos sprendimuose iš esmės yra perrašytos Kauno AVMI išvados. Vadovaujantis pirminiu 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo aktu, laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. M. K. iš viso gavo 214 125, 66 Lt pajamų. 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo akte apskaičiuotos M. K. pajamos net 20 058,66 Lt mažesnės už nurodytas 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte, nors pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Kauno AVMI nustatė papildomas M. K. gautas pajamas – 2 361 Lt (palūkanas už indėlius banke bei gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoką). Nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų teiginius, kad pirminiame 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte neva klaidingai buvo nurodytos M. K. su darbo santykiais susijusios pajamos. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo akte neužfiksuota, jog M. K. yra gavusi 2017 m. liepos 17 d. sprendime nustatytą 4 351 Lt dydžio pašalpą, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. M. K. pajamas sudarė ne mažesnė kaip 220 837,66 Lt suma, o ne Komisijos ir VMI patvirtinta Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendime nurodyta 194 067 Lt suma.
5. Pareiškėjas nesutiko Kauno AVMI išvada, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neva gavo tik 206 056 Lt dydžio pajamas. Pareiškėjai teigė gavę ne mažiau kaip 234 183, 66 Lt pajamų.
6. Vadovaujantis 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktu, laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai patyrė 152 131 Lt išlaidų, kurias sudarė net 81 132 Lt dydžio vartojimo išlaidos. Kauno AVMI pripažino, kad pareiškėjai patyrė vartojimo išlaidas, ignoruodama banko sąskaitų išrašų duomenis apie tai, kad jie faktiškai turėjo ženkliai mažesnes, t. y. 16 341,36 Lt dydžio, vartojimo išlaidas. Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendime nurodyta, kad vartojimo išlaidų įvertinimas atliktas, vadovaujantis ne banko sąskaitų išrašais, o Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) skelbiamais duomenimis. Mokesčių administratorius nustatė, jog E. K. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. kovo 31 d. dirbo sūnaus D. K. įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Kildaris“. Šiuo laiku jis iš esmės gyveno sūnaus namuose, nepatirdamas vartojimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų vartojimo išlaidų nustatymas, vadovaujantis vien tik Statistikos departamento duomenimis, negali būti laikomas objektyviu bei teisingu.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. sausio 1 dienai turėjo daugiau santaupų grynaisiais pinigais, nei nustatyta Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendime, ir tai įrodė: pati Kauno AVMI pripažino aplinkybę, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai galėjo turėti 100 000 Lt santaupų; aplinkybę, kad pareiškėjų pajamos ženkliai viršijo patirtas išlaidas; aplinkybę, kad pati Kauno AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendime buvo konstatavusi, jog 2009 m. sausio 1 dienai pareiškėjai galėjo turėti 120 000 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Kauno AVMI būtų nustačiusi didesnes pareiškėjų santaupas grynaisiais pinigais, jeigu nustatydama pareiškėjų turėtų santaupų grynaisiais pinigais likutį būtų taikiusi 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte nustatytus duomenis apie pareiškėjų gautas darbo užmokesčio, turto nuomos pajamas, būtų atsižvelgusi į nustatytus duomenis apie faktiškai pareiškėjų patirtas vartojimo išlaidas 2004–2008 m. Todėl, pareiškėjai nesutiko su išvada, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neva patyrė net 152 131 Lt išlaidų.
8. Vadovaujantis 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktu, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neva patyrė net 70 962 Lt vartojimo išlaidų. Kauno AVMI pripažino, kad pareiškėjai patyrė būtent tokio dydžio vartojimo išlaidas, ignoruodama banko sąskaitų išrašų duomenis apie tai, kad jie faktiškai turėjo ženkliai mažesnes, t. y. 23 932 Lt dydžio, vartojimo išlaidas. Kauno AVMI yra nustačiusi, jog E. K. laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d. dirbo sūnaus D. K. įmonėje UAB „Raštuoti mezginiai”. Šiuo laiku E. K. iš esmės gyveno sūnaus namuose, nepatirdamas vartojimo išlaidų, todėl vartojimo išlaidų pagrindimas, remiantis tik Statistikos departamento duomenis, negali būti laikomas objektyviu ir teisingu.
9. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 metais į banko sąskaitas įnešė 234 520 Lt, kuriuos sudarė sūnaus grąžinta 50 000 Lt paskola, 20 000 Lt lėšos už parduotą butą, 110 000 Lt lėšos už parduotą butą bei 54 520 Lt grynieji pinigai pareiškėjų sutaupyti iš: pirma, 1995–1999 m. parduoto nekilnojamojo turto (iš viso buvo gauta 320 000 Lt lėšų); antra, pareiškėjų gautų einamųjų pajamų (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai patyrė ženkliai mažesnes vartojimo išlaidas, nei taikė Kauno AVMI, apskaičiuodama pareiškėjų pajamų–išlaidų skirtumą).
10. Atlikusi E. K. pakartotinį mokestinį patikrinimą, Kauno AVMI nusprendė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. neva buvo sudaręs ne vieną susitarimą dėl dantų techniko paslaugų teikimo, kuriuos vykdant jis neva gavo net 15 171,17 Eur pajamų. Kauno AVMI rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau, baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. E. K. neva būtų vykdęs kokią nors neteisėtą veiklą (baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad E. K. neteisėtai teikė dantų techniko paslaugas tik 2014 m. vasario 18 d. – 2014 m. gruodžio 9 d. laikotarpiu). Nepaisant to, Kauno AVMI nusprendė dėl 2013 metais E. K. neva vykdytos individualios veiklos vadovaudamasi baudžiamojoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis apie E. K. veiklą ne Kauno AVMI tikrinamu laikotarpiu. Iš Kauno AVMI, vadovaujantis lapeliais, konstatuotų 124 neva paslaugų teikimo atvejų neįmanoma nustatyti jų gavėjų, net 5 atvejais nėra nurodytas neva E. K. suteiktos paslaugos pavadinimas, neįmanoma nustatyti, kokiais metais paslaugos teiktos. Nėra aišku ir kuo vadovaujantis Kauno AVMI nusprendė, kad lapeliuose nurodyti skaičiai – tai pajamų už neva suteiktas paslaugas piniginė išraiška.
11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad bute yra įrengta dantų techniko veiklai skirta galinga įranga, su kuria dirbant sunaudojami dideli tiek elektros energijos, tiek vandens kiekiai. Duomenų apie bute sunaudotos elektros ir vandens kiekius 2013 metais sulyginimas su E. K. 2013 metais neva vykdytais darbais, įrodo, kad bute objektyviai negalėjo būti atliekami Kauno AVMI lapelių pagrindu nustatyti darbai. Pareiškėjas pateikė visų 2013 metų mėnesių duomenis apie bute sunaudotos elektros ir vandens kiekius. Elektros energijos apskaitos duomenys patvirtina, kad tam tikrais mėnesiais elektros energija iš viso nebuvo naudojama. Aplinkybės, kad pareiškėjų bute yra dantų techniko veiklai skirta įranga bei kad E. K. iki 2013 m. birželio 27 d. turėjo galiojančią dantų techniko licenciją, nepatvirtina Kauno AVMI padarytos išvados, kad E. K. 2013 m. neva galėjo 124 kartus suteikti dantų techniko paslaugas, gaudamas 55 230 Lt pajamų. E. K. akcentavo, kad jo pateikti UAB „Raštuoti mezginiai“ 2013 metų visų mėnesių darbo laiko žiniaraščiai patvirtina, kad jis visais mėnesiais kas dieną dirbo po 8 val., ir įrodo, kad jis fiziškai negalėjo suteikti lapeliuose nurodytų paslaugų.
14. Pareiškėja M. K. skunde, iš esmės tapačių argumentų pagrindu, nesutiko su jos atžvilgiu priimtais mokesčių administratoriaus sprendimais.
Atsiliepimas
15. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Atsakovas nurodė, kad Kauno AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų GPM, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. surašė patikrinimo aktus Nr. (7.46) FR0680-192 ir Nr. (7.46) FR0680-191.
17. Siekiant nustatyti pareiškėjų grynųjų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 dienai, įvertinti 2004–2008 m. Kauno AVMI informacinėje sistemoje esantys duomenys apie pareiškėjų gautas pajamas, pragyvenimui patirtos išlaidos, E. K. paaiškinimų duomenys. M. K. pajamų suma už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 194 067 Lt. E. K. pajamos už minėtą laikotarpį sudarė 11 989 Lt. Pareiškėjų vartojimo išlaidos 2004–2008 m. laikotarpiu apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis, kadangi Kauno AVMI nustatė, jog bankų pateiktų sąskaitų išrašų duomenimis, sutuoktinių 2004–2008 m. laikotarpiu patirtos išlaidos buvo ženkliai mažesnės už Statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas. 2004–2008 m. laikotarpiu pareiškėjų nustatytos patirtos išlaidos sudarė 152 131 Lt, t. y. 18 000 Lt už įsigytą butą, 50 000 Lt – 2005 m. sūnui D. K. paskolinti grynieji pinigai (grąžinti 2012 m.), M. K. 2 999 Lt lizingo įmokų išlaidos, 81 132 Lt – apskaičiuotos pareiškėjų statistinės vartojimo išlaidos. VMI pabrėžė, kad per banką nustatyta pareiškėjų vartojimo išlaidų suma yra daugiau kaip 4 kartus mažesnė, nei nustatytos vidutinės vartojimo išlaidos, todėl tik per banką nustatyta vartojimo išlaidų suma negali būti laikoma visomis šeimos patirtomis vartojimo išlaidomis, kurias sudaro maisto, aprangos ir avalynės, būsto, sveikatos, transporto, ryšių, poilsio ir kultūros, įvairių prekių ir paslaugų išlaidos, kadangi tai neatitiktų protingumo kriterijus.
18. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593). Pareiškėjai, nepateikdami vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (-ų), patys savo veiksmais pripažino, kad didesnių nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas atskirai arba 100 000 Lt bendrai kaip šeima, neturėjo. Mokestinio patikrinimo metu pagal bankų pateiktus sąskaitų išrašų duomenis, nustatyta, kad banke E. K. 2009 m. sausio 1 dienai turėjo piniginių lėšų likutį – 36 337 Lt, M. K. – 27 261 Lt, bendrai pareiškėjai – 63 598 Lt pinigų likutį banke. Iš viso 2009 m. sausio 1 dienai sutuoktiniai galėjo turėti ne daugiau nei 153 925 Lt santaupų, iš jų 63 598 Lt banke ir 90 327 Lt ne banke.
19. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų išlaidos už 2012 m. mokestinį laikotarpį 111 952 Lt viršijo bendras oficialiai gautas pajamas, t. y. pareiškėjų pajamų ir mokestinės prievolės dydis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pritaikius lėšų bankų sąskaitose ir išlaidų metodą. Nustatyta, kad 2012 m. pareiškėjai gavo 97 363 Lt pajamų, patyrė 26 802 Lt išlaidų. Banko sąskaitų išrašų duomenimis nustatyta, kad E. K. į banko sąskaitą iš viso įnešė 176 320 Lt grynųjų pinigų. M. K. į savo banko sąskaitas įnešė 58 200 Lt. Pareiškėjai iš viso 2012 m. į sąskaitas banke įnešė 234 520 Lt grynųjų pinigų. Įvertinus sutuoktinių gautas pajamas (97 363 Lt), patirtas išlaidas (26 802 Lt) bei nustatytą sutuoktinių piniginių lėšų likutį 2012 m. sausio 1 dienai (134 422 Lt) ir 2012 m. gruodžio 31 dienai (316 935 Lt) banke, nustatyta, kad sutuoktinių išlaidos 111 952 Lt (134 422 + 97 363 – 26 802 – 316 935) viršijo pajamas. Nustatytas sutuoktinių piniginių lėšų ne banke likutis 2012 m. gruodžio 31 dienai – 0 Lt.
20. Pareiškėjai, pažeisdami Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GMPĮ) 27 straipsnio nuostatas, už 2012 m. mokestinį laikotarpį nedeklaravo gautų 111 952 Lt apmokestinamųjų pajamų ir nuo jų neapskaičiavo ir nedeklaravo GPM. Kadangi sutuoktiniai nepagrindė 111 952 Lt grynųjų pinigų gavimo šaltinių, todėl nebuvo galimybės teisingai apskaičiuoti mokestinės prievolės dydžio už 2012 m. mokestinį laikotarpį įprastine tvarka ir mokesčių administratoriaus įvertinimas atliktas taikant lėšų bankų sąskaitose ir išlaidų metodus. Apibendrinus atliktą 2012 m. pareiškėjų pajamų ir išlaidų grynaisiais pinigais analizę, nustatyta, kad pareiškėjai gavo 78 288 Lt pajamų, patyrė 15 592 Lt išlaidų, iš banko sąskaitų išgrynino 11 790 Lt, į banko sąskaitas įnešė 234 520 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjai į sąskaitas banke įnešė ir išlaidas dengė 111 952 Lt pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių.
21. E. K. nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. vykdė dantų techniko veiklą, atitinkančią individualios veiklos požymius ir gavo 84 053 Lt (52 383 Lt už 2013 m. ir 31 670 Lt už 2014 m.) pajamų, kurių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir mokesčių nesumokėjo. E. K. 2013 m. vykdytą individualią dantų techniko veiklą įrodo nustatytų aplinkybių visuma – įrengtos patalpos su specifine technika (nepritaikytos gyvenimui), vandens ir elektros suvartojimas Bute, operatyvaus patikrinimo metu rasti užrašai, gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių, įneštos ženklios pinigų sumos į banko sąskaitą, odontologų (liudytojų) apklausos duomenys. Nei pirminio, nei pakartotinio patikrinimo metu nebuvo pateikti dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti E. K. gautas pajamas ir patirtas išlaidas teikiant dantų techniko paslaugas. 2015 m. vasario 4 d. įtariamojo apklausos protokole E. K. nurodė, kad versdamasis dantų techniko veikla, užrašų nevedė, nesižymėdavo, kokius pagal užsakymus darbus atliko, t. y. apskaita nebuvo vedama. Kadangi patikrinimo metu nebuvo galimybės tiksliai apskaičiuoti iš individualios veiklos gautų pajamų, patirtų išlaidų ir mokestinių prievolių dydžio įprastine tvarka, todėl iš individualios veiklos gautos pajamos ir mokestinių prievolių dydis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
22. Kauno AVMI nustatė, kad E. K. veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, savarankiškai sprendė su dantų techniko paslaugų teikimo veikla susijusius klausimus. Butas nebuvo naudojamas nei E. K., nei jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Patikrinimo metu, įvertinusi operatyvaus patikrinimo metu rastų lapelių įrašus, Kauno AVMI nustatė, kad įrašai lapeliuose buvo atliekami nuosekliai, tam tikrą laiką. Toks nevienkartinis ir pasikartojantis paslaugų teikimas per tęstinį laikotarpį sudaro prielaidas teigti, kad minėti sandoriai buvo neatsitiktiniai ir patvirtina tęstinumo požymio buvimą E. K. veikloje. Nustačius, kad E. K. vykdyta dantų techniko veikla atitinka individualios veiklos požymius, laikyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. jis vykdė individualią dantų techniko veiklą. Dėl laikotarpio nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. E. K. baudžiamojoje byloje pats prisipažino dėl neteisėtai vykdytos dantų techniko veiklos.
25. Pakartotinio patikrinimo metu atlikta analogišką dantų techniko veiklą Kauno mieste vykdančių mokesčių mokėtojų deklaruotų veiklos duomenų analizė už 2013 m. Atrinkti 3 analogišką E. K. vykdytai dantų techniko veiklai analogiškomis sąlygomis vykdę mokesčių mokėtojai. Įvertinus šių mokesčių mokėtojų pateiktų metinių pelno mokesčio deklaracijų duomenis nustatyta, kad vidutinės pajamos, tenkančios 1 dantų technikui, sudarė 51 150 Lt ((56 010 + 28 690 + 68 750) / 3). Pareiškėjo neapskaitytų pajamų dydis, įvertinus analogijų, išlaidų, lėšų bankų sąskaitose ir ekonominių modelių metodais nustatytus pajamų dydžius, apskaičiuotas taip, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. E. K. vidutiniškai galėjo gauti 52 383 Lt ((55 230 + 51 150 + 50 769) / 3) pajamų už suteiktas dantų techniko paslaugas. Už 2014 m. mokestinį laikotarpį, nustatydama mokesčių bazę, Kauno AVMI taikė 2 metodus (ekonominių modelių, analogijos), o pagal atliktus apskaičiavimus, išvedus aritmetinį vidurkį, nustatyta mokesčių bazė – 31 670 Lt ((40 465 + 22 875) /2).
II.
28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu M. K. ir E. K. skundus atmetė.
29. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimais Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-288 ir Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-289 patvirtino 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktus Nr. (7.46)FR0680-191 ir Nr. (7.46)FR0680-192. VMI 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 68-171 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-288, o sprendimu Nr. 68-172 patvirtinto Kauno AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-289. MGK 2018 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. S-14(7-260/2017) patvirtino VMI sprendimus.
30. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjos M. K. skundo turinys yra siauresnės apimties, t. y. ji skundo negrindžia aplinkybėmis, susijusiomis su E. K. baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių vertinimu mokestinio ginčo kontekste, visi kiti pareiškėjų argumentai sutampa, todėl teismas pažymėjo, kas jie nebus išskiriami ir dėl jų bus pasisakoma apibendrintai.
31. Teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, aptarė skundų argumentus ir pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktuose, ištyrus VMI informacinių sistemos duomenis, banko sąskaitų išrašus ir išlaidas apskaičiavus remiantis Statistikos departamento duomenimis, konstatuota, jog tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) pareiškėjai galėjo turėti ne daugiau kaip 153 925 Lt santaupų, iš jų 63 598 Lt banke ir 90 327 Lt ne banke. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius pareiškėjų santaupas nustatė netgi didesnes, nei pareiškėjai buvo nurodę 2016 m. birželio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose (MGK byla, II t., b. l. 66–75). Kaip jau minėta, mokesčių administratorius pareiškėjų pajamas apskaičiavo pagal VMI informacinėje sistemoje esančius duomenis apie pareiškėjų pajamas, taip pat pagal pareiškėjų paaiškinimų duomenis. Tokiu būdu buvo apskaičiuotos pareiškėjų pajamos iš darbo santykių, palūkanos už indėlius bankuose, nekilnojamojo turto pardavimo, žemės nuomos pajamos, draudimo išmokos. Visi šie duomenys pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais (MGK byla, I t., b. l. 170, II t., b. l. 15, IV t., b. l. 12–16, 79, 129–135, 101–105, 108). Pareiškėjai, nesutikdami su pajamų per ginčo laikotarpį apskaičiavimu, jokių objektyvių mokesčių administratoriaus surinktus duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė, nenurodė, kokios pareiškėjų pajamos nebuvo įskaitytos, ar kurios įskaitytos nepagrįstai, todėl teismas laikė, kad mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti mokesčių apskaičiavimą šiuo atveju įvykdė tinkamai.
32. Pareiškėjų argumentai dėl aritmetinių apskaičiavimų neatitikimų detaliai aptarti MGK sprendimuose. Teismas, patikrinęs bylos medžiagą (MGK byla, I t., b. l. 170, II t., b. l. 15, IV t., b. l. 12–16, 79, 129–135, 101–105, 108 ir į administracinę bylą VMI 2018 m. rugpjūčio 1 d. pateikta pareiškėjų 2004–2014 m. laikotarpiu gautų pajamų detalizacija), su MGK išvadomis sutiko, tuo pačiu atmesdamas pareiškėjų argumentus, jog neteisingi pareiškėjų pajamų per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. aritmetiniai paskaičiavimai lėmė ginčijamų sprendimų neteisėtumą.
33. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo UAB „Kildaris” ir gyveno pas sūnų D. K. Šiauliuose, jokiu būdu neįrodo, kad pareiškėjas nepatyrė išlaidų arba jas patyrė žymiai mažesnes, nei jos buvo apskaičiuotos pagal Statistikos departamento duomenis. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų nei apie realią darbo vietą, nei apie vykdytas funkcijas, nei apie kitus duomenis, kuriuos galima būtų vertinti kaip neabejotinai mažinančius pareiškėjų išlaidas, lyginant jas su statistinėmis vidutinėmis vartojimo išlaidomis. Kaip teisingai savo sprendime nurodė MGK, nustatinėjant mokesčių bazę pagal administratoriaus įvertinimą, vartojimo išlaidos yra sudėtinė mokėtojo išlaidų dalis, turinti tiesioginę įtaką mokesčių bazei (nuo kurios skaičiuojami mokesčiai), ją didinanti arba mažinanti, todėl mokesčių mokėtojas realiai patirtų išlaidų dydį turi pagrįsti, o mokesčių administratoriui pritaikius statistines išlaidas – pagrįsti nukrypimą nuo jų. Todėl tais atvejais, kai mokėtojas tokios informacijos nepateikia, nors ir turi tokią pareigą, rėmimasis vien tik teiginiais, pozicijos nepagrindžiant objektyviais duomenimis, vertintinas kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama mažinti nustatytą mokesčių bazę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis Nr. A-467-602/2017).
34. Patikrinimo akte (8 priedas) nustatyta, kad 2004 metais per banko sąskaitą iš viso patirtos 2 970 Lt (po 247,5 Lt šeimai, 123,75 Lt asmeniui mėnesiui), 2005 m. – 719 Lt (po 59,9 Lt šeimai, 29,96 Lt asmeniui mėnesiui), 2006 m. – 1 521 Lt (126,75 Lt šeimai, 63,38 Lt asmeniui mėnesiui), 2007 m. – 7 144 Lt (595,33 Lt šeimai, 297,67 Lt asmeniui mėnesiui), 2008 m. – 3 987 Lt (332,25 Lt šeimai, 166,13 Lt asmeniui mėnesiui) išlaidos. Šiuos duomenis palyginus su statistiniais duomenimis, nustatyta, kad per banko sąskaitą patirtos išlaidos ženkliai skiriasi nuo statistinių duomenų, nes 2004 metais jos sudarė 514 Lt per mėnesį asmeniui, 2005 m. – 602,70 Lt, 2006 m. – 666 Lt, 2007 m. – 793,70 Lt, 2008 m. – 804,10 Lt, todėl teismas darė išvadą, jog Kauno AVMI pasirinktas vartojimo išlaidų nustatymas, remiantis duomenimis apie statistines vartojimo išlaidas, atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus, kurie yra taikytini apskaičiuojant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
35. Jau anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytų argumentų pagrindu apie Statistikos departamento duomenų naudojimą, apskaičiuojant mokesčių mokėtojų patirtas išlaidas, kai to padaryti negalima iš kitų objektyvių duomenų, atmestas ir pareiškėjų skundo argumentas, jog darbo sutartis su UAB „Raštuoti mezginiai” tinkamai pagrindžia mažesnes vartojimo išlaidas.
36. Dėl ekonominio ir analogijos metodų netinkamo taikymo teismas pažymėjo, kad iš byloje surinktos medžiagos (MGK byla, I t., b. l. 150–151) nustatyta, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu Nr. I-839-240/2015 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nuteistas paskiriant jam 30 MGL dydžio baudą. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad E. K. nuo 2008 m. balandžio 30 d., turėdamas Lietuvos Respublikos odontologų rūmų išduotą burnos priežiūros praktikos specialistų licenciją verstis burnos priežiūros specialisto praktika pagal dantų technikos profesinę kvalifikaciją, kurios galiojimas 2013 m. birželio 27 d. buvo sustabdytas, o 2014 m. rugpjūčio 21 d. panaikintas, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. neteisėtai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Kaune, gaudamas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių užsakymų iš odontologines paslaugas teikiančių gydytojų neteisėtai teikė dantų techniko paslaugas, t. y. tokiu būdu versliškai neteisėtai vertėsi profesine veikla.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo E. K. per 2014 metus gautų pajamų iš neteisėtos veiklos byloje nėra. Savo išvadą, jog pareiškėjas dantų techniko veikla užsiiminėjo, iš to gavo pajamas, kurių nedeklaravo bei nesumokėjo nuo jų mokesčių ir laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d., mokesčių administratorius pagrindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: lapeliai su pareiškėjo užrašais paimti 2014 m. vasario 18 d., o juose užfiksuotos datos nuo sausio 8 d. iki gruodžio 18 d.; 2015 m. vasario 4 d. E. K. (įtariamojo) apklausos protokole pareiškėjo nurodyta aplinkybe, jog jis dantų techniko paslaugas teikė tuo metu, kai jam buvo sustabdytas licencijos galiojimas; telefoninių pokalbių įrašais patvirtinta aplinkybe, jog pareiškėjas naudojosi ne tik įranga, sumontuoja jo Bute, tačiau ir L. I. klinikos laboratorija; duomenimis apie suvartotą elektros energijos ir vandens kiekį pareiškėjui Bute.
Žemesnės instancijos teismas
41. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nesutikimas su lėšų banko sąskaitose ir išlaidų metodo taikymu paneigtas anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais. Dėl analogijos metodo taikymo MGK savo sprendimuose pagrįstai rėmėsi, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011m. gegužės 16 d. nutartimi Nr. A556-966/2011. MGK savo sprendime nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė analogijos metodą. MGK rėmėsi byloje surinkta informacija apie tai, kaip dažnai per atitinkamus laikotarpius pareiškėjas priimdavo užsakymus, ir nusprendė, jog pareiškėjo veikla buvo intensyvi, tai yra pareiškėjo amžius neveikė veiklos intensyvumo. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjai, siekdami nuginčyti mokesčių administratoriaus taikyto analogijos metodo teisėtumą, į bylą pateikė duomenis iš Lietuvos Respublikos odontologų rūmų duomenų bazės apie Kauno mieste individualią veiklą vykdančius dantų technikus ir duomenis apie Kauno mieste veikiančias individualias įmones. Tačiau pareiškėjų argumentus paneigė VMI nurodytas teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiziniai asmenys negali verstis dantų techniko paslaugų teikimo veikla, kaip individualia veikla, neįsteigiant juridinio asmens. Taigi šie asmenys neatitiko analogijos metodo taikymo kriterijų.
42. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, nesilaikydamas šiai veiklai keliamų reikalavimų: apie vykdomą veiklą nepranešęs mokesčių administratoriui, nefiksuodamas savo veiklos pajamų / išlaidų, nedeklaruodamas veiklos pajamų ir nemokėdamas mokesčių, todėl Kauno AVMI turėjo pakankamą pagrindą pareiškėjų mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.).
43. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei skundo turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nagrinėjamo ginčo atveju neįrodė nei vienos iš įstatyme (MAĮ 141 str.) įtvirtintų sąlygų, kurios leistų atleisti pareiškėjus nuo baudų ir delspinigių mokėjimo arba juos sumažinti. Pareiškėjai į bylą taip pat nepateikė ir jokių duomenų apie MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų aplinkybių egzistavimą. Pareiškėjų skunde nurodyti argumentai apie ilgai trukusį mokestinį patikrinimą, apie baudos ir delspinigių dydį tik 39,62 proc. mažesnį, nei mokėtinas GPM, yra išsamiai išnagrinėti ir į juos detaliai atsakyta tiek VMI sprendime, tiek ir MGK sprendime. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir MGK pozicijai, kad nustačius sistemingus GPMĮ nuostatų pažeidimus, tai, jog pareiškėjas sąmoningai nefiksavo savo vykdytos veiklos pajamų, jų nedeklaravo ir nuo jų nemokėjo mokesčių, mokesčio bazė nustatyta taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pakankamas pagrindas skirti pareiškėjams vidutinio dydžio (30 proc.) GPM baudas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjai ne tik, kad nėra sumokėję GPM ir / ar jo dalies, tačiau jį iš esmės ginčija, kas taip pat sudarė teisinį pagrindą netenkinti pareiškėjų prašymo atleisti nuo baudų mokėjimo.
III.
44. Pareiškėjai M. K. ir E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjai remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
44.1. Sprendimas dėl papildomų mokesčių už 2012 m. priimtas perrašius mokesčių administratoriaus nurodytas aplinkybes. Pareiškėjai pažymi, kad jokie įrodymai byloje nepatvirtina Kauno AVMI nustatytų aplinkybių, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai gavo tik 206 056 Lt pajamų ir patyrė net 152 131 Lt išlaidų. Atliekant pakartotinį patikrinimą, buvo nepagrįstai sumažintos pareiškėjų pajamos, nepateikiant jokių objektyvių sumažinimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų: pareiškėjos pajamos sumažintos 20 058,66 Lt, pareiškėjo – 435 Lt, lyginant su nurodytomis 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte. Jokie tai pagrindžiantys įrodymai pareiškėjams nebuvo pateikti. Pareiškėjai įrodė, jog pareiškėjos laikotarpio nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pajamas sudarė ne mažesnė kaip 220 837,66 Lt suma, o pareiškėjo – ne mažesnė nei 13 346 Lt suma. Mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų patirtas išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad mažesnes už statistines išlaidas pagrindžia pareiškėjo darbas kitame mieste, gyvenant sūnaus namuose.
44.2. Teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus, ar Kauno AVMI nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių pareigą sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo įvertinti mokesčių mokėtojo rašytines pastabas (MAĮ 132 str. 1 d.). Kauno AVMI sprendime dėl 2013–2014 m. pareiškėjo nedeklaruotų iš individualios veiklos gautų pajamų nurodė, kad į pareiškėjo pastabose nurodytus motyvus neatsižvelgiama, nes mokesčių administratorius buvo priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais apskaičiavimais. Teismas sprendime neatsakė, ar mokesčių administratorius gali atsisakyti vertinti mokesčių mokėtojo pastabas dėl to, kas mokestiniame patikrinime buvo taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis.
44.3. Sprendimas dėl Kauno AVMI papildomų mokesčių apskaičiavimo už 2013 m. priimtas pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą (MAĮ 67 str. 1–2 d.), neįrodinėtinas aplinkybes bei faktus administracinės teisenos bylose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 4 d.). Šiuo atveju baudžiamajame įsakyme nėra konstatuota, kad pareiškėjas būtų vykdęs neteisėtą dantų techniko veiklą 2013 m. Neteisėtų veiksmų atlikimo laikas – nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. Aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiami mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirti klausimai dėl mokestinių prievolių (ne)įvykdymo, negali paneigti baudžiamojoje byloje, vadovaujantis tais pačiais įrodymais, konstatuotų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo veikimo laiko ir vietos. Be to, išvada dėl mokesčių mokėtojo realiai gautų pajamų, įvykdžius sandorius, negali būti daroma, vadovaujantis tik netiesioginiais įrodymais. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų apie pareiškėjo 2013 m. neva ne kartą teiktas dantų techniko paslaugas. Minėtą aplinkybę paneigia ir pareiškėjo pateikti duomenys apie sunaudotus elektros, vandens kiekius 2013 m., iš kurių matyti, kad tęstinė, didelio masto veikla 2013 m. Bute negalėjo būti vykdoma. Elektros energija išvis nebuvo naudojama 2013 m. gegužės, birželio ir spalio mėnesiais.
44.4. Teismo sprendime nepateikta jokių atsikirtimų į pareiškėjo argumentus dėl Kauno AVMI pritaikyto analogijos metodo nepagrįstumo. Pareiškėjui mokesčių administratorius nesuteikė informacijos dėl pasirinktų įmonių dantų technikų, todėl pareiškėjui buvo užkirstas kelias įgyvendinti MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę. Mokesčių administratorius taip pat nepateikė motyvų, kodėl, taikant analogijos metodą, nebuvo pasitelkti duomenys apie tik individualiose įmonėse, neįtraukiant uždarųjų akcinių bendrovių, dirbusių dantų technikų pajamas. Šiuo atveju palyginimas ydingas, nes jam pasitelkiamos juridinių asmenų, o ne juose dirbusių fizinių asmenų pajamos ir pagal tai skaičiuojamos pareiškėjo (fizinio asmens) pajamos.
44.5. Teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjo argumentų dėl Kauno AVMI sprendimo apskaičiuoti papildomus mokesčius už 2014 m. Pirminiame mokestiniame patikrinime buvo nuspręsta, jog pareiškėjas individualios veiklos pajamas gavo tik 2013 m. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu buvo nuspręsta, jog tie patys baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas individualios veiklos pajamų gavo tiek 2013, tiek 2014 m. Pareiškėjas skunde išdėstė priežastis, kodėl nesutiko su mokesčių už 2014 m. apskaičiavimu, tačiau teismas sprendime tik nurodė, kad ginčo dėl per 2014 m. gautų pajamų iš neteisėtos veiklos nėra. Taigi teismas nepateikė jokių atsikirtimų į pareiškėjo skundo argumentus. Pareiškėjo iš individualios veiklos gautos pajamos grindžiamos tik prielaidomis apie neva priimtus ir įvykdytus 183 užsakymus, gaunant 125 Lt vidutinį atlygį. Tačiau tokių duomenų nėra baudžiamosios bylos medžiagoje. Pareiškėjas pateikė įrodymus, objektyviai patvirtinančius, kad Bute negalėjo būti atliekami įrodinėjami darbai. Užfiksuoti pokalbiai gali patvirtinti tik aplinkybę, kad pareiškėjas prašė leisti pasinaudoti ne Bute esančia dantų techniko įranga, bet ne patį pasinaudojimo faktą. Teiginys, kad pareiškėjas užsakymus vykdė ne tik Bute, yra tik spėjimas.
44.6. Reikalavimai sumokėti GPM baudą ir delspinigius yra neadekvatūs pareiškėjų padarytiems pažeidimams. Nurodytos sumos yra neproporcingai didelės, palyginti su apskaičiuota GPM suma. Teismas perrašė mokesčių administratoriaus motyvus dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių mokėjimo arba jų sumažinimo pagrindų, neišnagrinėjo pareiškėjų skunde nurodytų argumentų.
Atsiliepimas
45. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
46. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai iš esmės analogiški pateiktiems skunduose tiek VMI, tiek Komisijai, tiek pirmosios instancijos teismui, į juos jau buvo atsakyta priimant atitinkamus sprendimus. Siekiant nustatyti pareiškėjų grynųjų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 dienai, įvertinti 2004–2008 m. VMI informacinėje sistemoje esantys duomenys apie pareiškėjų gautas pajamas, įvertintos pragyvenimui patirtos išlaidos, pareiškėjo paaiškinimų duomenys. Pareiškėjų vartojimo išlaidos 2004–2008 m. laikotarpiu apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis, kadangi nustatyta, jog bankų pateiktų sąskaitų išrašų duomenimis, sutuoktinių 2004–2008 m. laikotarpiu patirtos išlaidos buvo ženkliai mažesnės už Statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas. Per banką nustatyta sutuoktinių vartojimo išlaidų suma yra daugiau kaip 4 kartus mažesnė, nei nustatytos vidutinės vartojimo išlaidos, todėl tik per banką nustatyta vartojimo išlaidų suma negali būti laikoma visomis šeimos patirtomis vartojimo išlaidomis. Pareiškėjai, nepateikdami Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (-ų), patys savo veiksmais pripažino, kad didesnių nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas atskirai arba 100 000 Lt bendrai kaip šeima, neturėjo. Apibendrinus atliktą 2012 m. sutuoktinių pajamų ir išlaidų grynaisiais pinigais analizę, nustatyta, kad sutuoktiniai gavo 78 288 Lt pajamų, patyrė 15 592 Lt išlaidų, iš banko sąskaitų išgrynino 11 790 Lt, į banko sąskaitas įnešė 234 520 Lt. Nustatyta, kad sutuoktiniai į sąskaitas banke įnešė ir išlaidas dengė 111 952 Lt pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių.
47. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo 2013 m. vykdytą individualią dantų techniko veiklą įrodo nustatytų aplinkybių visuma – įrengtos patalpos su specifine technika (nepritaikytos gyvenimui), vandens ir elektros suvartojimas Bute, operatyvaus patikrinimo metu rasti užrašai, gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių, įneštos ženklios pinigų sumos į banko sąskaitą, odontologų (liudytojų) apklausos duomenys. Patikrinimo metu, įvertinus surinktus duomenis, padaryta išvada, kad pareiškėjas veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, savarankiškai sprendė su dantų techniko paslaugų teikimo veikla susijusius klausimus. Įvertinus operatyvaus patikrinimo metu rastų lapelių įrašus, nustatyta, kad įrašai lapeliuose buvo atliekami nuosekliai, tam tikrą laiką (nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d.), minėti sandoriai buvo neatsitiktiniai. Pareiškėjo vykdyta dantų techniko veikla atitiko individualios veiklos požymius. Patalpose ant pareiškėjo darbo stalo buvo rasti 45 įvairūs lapeliai su užrašais apie protezavimo darbus. Lapeliai su užrašais buvo paimti 2014 m. vasario 18 d., o lapeliuose užfiksuotos datos nuo sausio 8 d. iki gruodžio 18 d., todėl matyti, kad lapelių įrašai atlikti 2013 m. Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu atliktų pareiškėjo telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei daromų įrašų duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas iš odontologų gautus užsakymus atlikdavo ne tik Bute, tačiau naudojosi ir L. I. klinikoje esančia dantų protezų gamybos laboratorijos įranga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
50. Tikrinamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo pareiškėjams už laikotarpį, nurodytą šio baigiamojo teisės akto 16 punkte, pagal apskųstus Kauno AVMI sprendimus (žr. nutarties 1 p.), kuriuos, kartu su VMI, MGK sprendimais, atmetęs pareiškėjų skundus, paliko galioti pirmosios instancijos teismas (žr. nutarties 28 p.).
51. Pateikę apeliacinį skundą M. K. ir E. K. nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, nes pastarajame procesiniame dokumente, vertinant mokesčių apskaičiavimo pagrįstumą, nebuvo atsižvelgta į aplinkybę dėl pareiškėjo darbo bei gyvenimo kitame mieste (nutarties 44.1 p.), nebuvimą tiesioginių įrodymų apie pareiškėjo 2013 m. teiktas dantų techniko paslaugas (nutarties 44.3 p.), nepateiktas joks vertinimas dėl per 2014 m. gautų pajamų (nutarties 44.5 p.), neatkreiptas dėmesys, kad mokesčių administratorius nepasisakė, kodėl buvo pasitelkti duomenys apie tik individualiose įmonėse dirbusių dantų technikų pajamas (nutarties 44.4 p.). Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentacijos dėl Kauno AVMI galimo MAĮ 132 straipsnio 1 dalies pažeidimo (nutarties 44.2 p.).
52. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl pasisakys tik pateikto apeliacinio skundo ribose.
53. MAĮ 132 straipsnio 1 dalyje yra išdėstyta, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).
54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, jog sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis. Nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik jas, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 2 dalyje. Šiuo konkrečiu atveju buvo priimtas sprendimas patvirtinti, įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus visus faktinius duomenis, patikrinimo aktą, tuo pačiu atmetant ir pareikštas pastabas dėl patikrinimo akto. Nesant duomenų, jog mokesčių mokėtojo pateiktos pastabos dėl patikrinimo akto nebuvo visiškai vertintos, nėra pagrindo ir tvirtinimui dėl MAĮ 132 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
55. Pareiškėjai, kvestionuodami gautas pajamas ir patirtas išlaidas už 2012 metus (nutarties 44.1 p.), iš esmės jokių mokesčių administratoriaus užimtą poziciją, kurią patvirtino VMI, Komisija, taip pat pirmosios instancijos teismas, paneigiančių įrodymų nepateikė. Yra apsiribojama bendro pobūdžio paaiškinimais dėl pareiškėjo gyvenimo sūnaus namuose, darbo kitame mieste, bet tai niekaip nepaneigia tų faktinių duomenų (nutarties 17–20 p., 31–33 p.), kurie byloja ne pareiškėjų naudai. Mokesčių mokėtojui nepakanka nurodyti, kad buvo patirtos kitokios išlaidos, nei teigia mokesčių administratorius. Teikiami mokesčių mokėtojo paaiškinimai turi būti lydimi atitinkamais įrodymais, kurie galėtų sukelti abejones dėl mokestinės bazės, nuo kurios buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai bei su jais susijusios sumos, nustatymo ar suponuotų jos (mokestinės bazės) visišką ar iš dalies paneigimą. Tačiau šioje konkrečioje byloje tokių duomenų negauta, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu ir yra atmestinas.
56. Pareiškėjai, ginčydami mokesčių apskaičiavimą už 2013 m., tvirtina, kad nėra jokių tiesioginių įrodymų apie pareiškėjo 2013 m. teiktas dantų techniko paslaugas, bet pastebėtina, jog viešojo administravimo sistemos subjektas sprendimus gali priimti, remdamasis ir netiesioginiais bei išvestiniais įrodymais. Jei tokie įrodymai yra leistini bei pakankami, nėra kliūčių priimti sprendimą, sukeliantį ir mokestines pasekmes – pareigą sumokėti papildomus mokesčius.
57. Dėl 2013 m. pareiškėjo vykdytos veiklos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstas išvadas, kurios buvo pagrįstos visuma faktinių duomenų (nutarties 39, 47 p.). Elektros ir vandens ne / sunaudojimas už atskirus mėnesius – fragmentas iš visumos duomenų, nepaneigiantis vykdytos veiklos. Baudžiamajame įsakyme apibrėžtas vykdytos neteisėtos veikos laikotarpis neatima iš mokesčių administratoriaus teisinės galimybės, esant įrodymų, apmokestinamą veiklą nustatyti ir kitais papildomais laikotarpiais, kas ir buvo padaryta. Taigi atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas (nutarties 44.3 p.).
58. Dėl analogijos metodo taikymo ir iš čia kylančių klausimų (nutarties 44.4 p.) būtina pažymėti, kad nors mokesčių administratoriaus atsisakymas pateikti tam tikrus su patikrinimo aktu susijusius duomenis mokesčio mokėtojui gali apsunkinti jo teisės pateikti pastabas įgyvendinimą, tačiau pats toks atsisakymas savaime dar niekaip nelemia mokesčių mokėtojo skundo tenkinimo. Siekiant asmenų duomenų apsaugos, ginčo pobūdžio informacijos nesuteikimas (jos ribojimas), manytina, buvo pateisinamas. Kita vertus, jis (atsisakymas) neužkirto kelio pareiškėjams pasinaudoti teismine gynyba.
59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, mokesčių administratoriaus sprendimas pasitelkti individualių įmonių duomenis buvo logiškas. Pareiškėjas veiklą vykdė vienas, o tai galėjo būti prilyginta individualios įmonės veiklai. Taikant analogiją, panaudotus individualių įmonių duomenis, kilus abejonėms, pirmosios instancijos teismas galėjo patikrinti, bet nebuvo pagrindo netikėti mokesčių administratoriaus pateikta informacija. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, siekdamas pateiktus skaičiavimus bei išvadas paneigti, turėjo teikti priešingus įrodymus (MAĮ 67 str. 2 d.). Vadinasi, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentą, išdėstytą šios nutarties 44.4 punkte, pripažinti pagrįstu.
60. Dėl nutarties 44.5 punkte minimo argumento, kaip apeliacinio skundo tenkinimo pagrindo, pažymėtina, jog nutarties 40 punkte yra išdėstyta, kodėl pirmosios instancijos teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija (žr. nutarties 26 p.). Prieštaraudamas dėl apskaičiuotos, kaip galėtos gauti už suteiktas dantų techniko paslaugas sumos, E. K. apeliacinės instancijos teismui turėjo pateikti kitokius aritmetinius skaičiavimus, pagrįsti, jog buvo neįmanoma įvykdyti per metus 183 užsakymus ir kad vieno užsakymo kaina, pritaikius net paklaidą pareiškėjo (apelianto) naudai, siekia dar mažesnę sumą, nei nurodė mokesčių administratorius. Tačiau tokiais duomenis, atliekant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrą, nėra galimybės remtis, nes jie nebuvo pateikti. Bendro pobūdžio apeliantų paaiškinimai, neturint faktinių duomenų, bylojančių jų naudai, suteikiančių galimybę prieiti prie kitokios faktinės pozicijos, negali nulemti aptariamo apeliacinio skundo argumento pripažinimo pagrįstu.
61. Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalyje įvardyti subjektai, turintys teisę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių, o 141 straipsnio 3 dalyje apibrėžti subjektai, turintys teisę priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo baudų.
62. Dėl atleidimo nuo delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą (spręstina, kad būtent šiuo pagrindu buvo prašyta atleisti nuo GPM baudos ir delspinigių – nutarties 44.6 p.) atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas neatsiejamas nuo taisyklės, įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl siekiant pritaikyti nurodytą atleidimo nuo delspinigių pagrindą būtina, visų pirma, nustatyti juridinę reikšmę turinčią aplinkybę, kad prašantis atleisti nuo delspinigių asmuo yra fizinis asmuo (asmenys). Bet jei nėra konstatuojamos ir kitos aplinkybės, t. y. prašantysis nepateikia įrodymų dėl netikslingumo išieškoti delspinigius ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, taip, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, galimybė atleisti nuo delspinigių mokėjimo paneigiama. Prašantis atleisti nuo delspinigių turi teikti faktinius duomenis, įrodančius, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau teikiama. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektui suteikta teisė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių negalėtų ir neturėtų būti realizuota. Šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje nėra faktinių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad apeliantai, prašantys atleisti nuo delspinigių, yra sunkioje ekonominėje (socialinėje) padėtyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), todėl, remiantis minėtomis taisyklėmis, prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių negalėjo būti tenkinamas.
63. MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Apie GPM sumokėjimą duomenų nėra. Taigi negalėjo būti patenkintas ir prašymas dėl atleidimo nuo baudos.
64. Baudų skyrimo taisyklės apibrėžtos MAĮ 140 straipsnyje. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.??? Gautoje patikrinti administracinėje byloje, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, spręstina, kad buvo paskirta tinkamo dydžio bauda. Būtina pažymėti, kad bauda yra siekiama ne tik nubausti konkretų asmenį bei jį atgrasyti nuo tokių pažeidimų, bet ir įspėti kitus asmenis apie galinčias kilti pasekmes, nesilaikant teisinio reguliavimo mokestiniuose santykiuose.
65. Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė mokestinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei aktualią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.
66. Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų M. K. ir E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.