Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-467-602/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-12
Bylos Nr.: A-467-602/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05076-2015-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas: R. P.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Administracinė byla Nr. A-467-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05076-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) atliko pareiškėjo R. P. (toliau – ir pareiškėjas) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomųjų sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) mokestinį patikrinimą už 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 2015 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-123 (toliau – ir Patikrinimo aktas) papildomai priskaičiavo GPM ir PSDĮ. Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-263 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 4 301 Lt GPM, 2 446,85 Lt GPM delspinigių, 424 Lt GPM baudą, taip pat 576 Lt PSDĮ, 311,73 Lt delspinigius ir 58 Lt PSDĮ baudą (atitinkamas sumas eurais).

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 68-122 patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-263.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. S-184(7-183/2015) patvirtino VMI 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 68-122.

II.

Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti MGK 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. S-184(7-183/2015), VMI 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 68-122, Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-263.

Nurodė, kad skundžiamais sprendimais nepagrįstai nepripažinta, kad jo šeimos vartojimo išlaidos buvo gerokai mažesnės už paskaičiuotas vidutines (statistines), nes ne kartą maistą pirko Lenkijoje, kur jis pigesnis, dalį daržovių užsiaugindavo, rūbai, avalynė, būsto apstatymo daiktai (įranga), indai, patalynė ir kt. buvo parsigabenti iš Vokietijos veltui, praktiškai neturėjo išlaidų pramogoms. Teigė, kad joks teisės aktas nenustato pareigos apskaityti kiekvieną veltui gautą daiktą ir juos deklaruoti. Pareiškėjas teigė, kad su R. P. turėjo kuro nuolaidų kortelę, pagal kurią 1 litrui dyzelino gaudavo 18 centų nuolaidą, automobiliais tikrintu laikotarpiu naudojosi pareiškėjo sesuo, kuri padengdavo kuro išlaidas, tuo tarpu MGK šių aplinkybių tinkamai neįvertino, neteisingai pasirinko vidutinius degalų kiekius automobiliams VW Sharan ir VW LT-35. Dėl to buvo priimti nepagrįsti sprendimai, kuriuos prašė teismo panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą (b. l. 34–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės) suteikia teisę mokesčių administratoriui atlikti mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. VMI, įvertinusi turimą ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė R. P. 2008–2011 metais gavo mažiau šaltiniais pagrįstų pajamų, nei patyrė išlaidų. VMI konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtas, įgytas po santuokos sudarymo, taip pat pajamos, gautos po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dėl ko pareiškėjui tenka ½ trūkstamų lėšų dalis: 2008 m. – 11 383 Lt (22 766/2), 2009 m. – 7 797,5 Lt (15 595/2), 2010 m. – 10 966 Lt (21 932/2); kurios sudaro pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pareiškėjui apskaičiuotą 30 146,50 Lt GPM bazę, kuri buvo apmokestinta teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo pateikta internetinio puslapio nuoroda bei nuotraukų atspausdinimas iš internetinių puslapių neįrodo, kad jo šeima visus rūbus ir avalynę šeimos nariams gavo nemokamai. Su skundu pateiktos papildomos nuotraukos bei kiti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008–2010 m. nepatyrė vidutinių statistinių vartojimo išlaidų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad turėtais automobiliais naudojosi jo sesuo, išlaidos pareiškėjo turimų automobilių kurui apskaičiuotos pagrįstai. Mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus išvadomis, pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, kyla pareiga jas paneigti ir mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė VMI išvadas paneigiančių objektyvių įrodymų, todėl vien įrodymais nepagrįsti skundo teiginiai negali paneigti mokesčių administratoriaus byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų išvadų taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje kilo mokestinis ginčas dėl Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (44.1)FR0682-263 nurodytų GPM ir PSDĮ sumų apskaičiavimo pagrįstumo.

Teismas rėmėsi MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktais, 66 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu, Taisyklių 4.1 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo remdamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, nustatęs, kad pareiškėjas 2008–2010 m. patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, pagrįstų šaltiniais.

Pareiškėjas mokestinio ginčo metu argumentų dėl mokesčių administratoriaus taikyto mokesčių apskaičiavimo būdo, numatyto MAĮ 70 straipsnyje, nereiškė. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo išlaidų neatitikties pajamų šaltiniais pagrįstoms pajamoms, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė minėtą įstatymo nuostatą.

Pareiškėjas kėlė ginčą tuo aspektu, kad, jo nuomone, mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo kai kurias jo išlaidas. Teismas pirmiausia pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo metu svarbu teisingai paskirstyti įrodinėjimo pareigą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Teismas rėmėsi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius mokesčius apskaičiavo taikydamas Taisyklėse nustatytą specialų mokesčių apskaičiavimo būdą ir rėmėsi Taisyklėse numatytu išlaidų metodu (6.3.3 punktas). Teismas tai pat rėmėsi Taisyklių 14–17 punktais ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui keliant ginčą dėl netinkamai apskaičiuotų kai kurių išlaidų, būtina įvertinti, ar mokesčių administratorius teisingai taikė išlaidų metodą, ar padarytas išvadas dėl konkrečių išlaidų sumų pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, ar tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, ar padarytos išvados tinkamai motyvuotos, ar apskaičiavimas atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Kartu byloje turi būti įvertinta, ar pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai paneigia mokesčių administratoriaus padarytas išvadas ir pagrindžia, kad nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad šeimos vartojimo išlaidos buvo gerokai mažesnės už paskaičiuotas vidutines statistines, nes maistą pirko Lenkijoje, dalį daržovių užsiaugino, o rūbus, avalynę, būsto apstatymo daiktus (įrangą), indus, patalynę ir kt. parsigabeno iš Vokietijos. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad mokesčių administratorius vartojimo išlaidas pagrįstai apskaičiavo remdamasis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) skelbiamais vidutinio vartojimo išlaidų kaimuose vienam namų ūkio nariui per mėnesį rodiklių duomenimis, t. y. Taisyklėse numatytu ir leistinu informacijos šaltiniu. Mokesčių administratorius neturėjo galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų remdamasis tiesioginiais duomenimis, nes visapusiški išlaidas patvirtinantys įrodymai mokesčių administratoriui nebuvo pateikti. Matyti, kad mokesčių administratorius statistiniais duomenimis rėmėsi ne mechaniškai, tačiau koreguodamas juose nurodytus dydžius mokesčių mokėtojo naudai, atsižvelgdamas į aplinkybes, turinčias įtaką išlaidų apskaičiavimui. Mokesčių administratorius nustatė, kokia šeimos sudėtis buvo tikrinamu laikotarpiu, iš vaikams tenkančių išlaidų eliminavo tas, kurios įprastai nepriskiriamos vaikams. Mokesčių administratorius išsamiai motyvavo padarytas išvadas dėl vartojimo išlaidų, apskaičiuotų taikant MAĮ 70 straipsnį ir Taisyklėse numatytą išlaidų metodą. Teismo vertinimu, negalima pripažinti, kad mokesčių administratoriaus atliktas apskaičiavimas neatitiktų protingumo ar teisingumo kriterijų.

Mokesčių mokėtojo mokestinio ginčo metu pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateikta informacija mokesčių administratoriui apie apytiksles vartojimo ir kitas išlaidas aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, jie nėra pagrįsti atitinkamais įrodymais. Pagal pareiškėjo, jo sutuoktinės paaiškinimus, vidutinės vartojimo išlaidos vienam asmeniui 3–7 kartus mažesnės, nei Statistikos departamento skelbiama skurdo rizikos riba, o išlaidos maisto produktams 2,2–2,8 kartus mažesnės už statistinius rodiklius. Įvertinus kitas bylos aplinkybes, nebūtų protinga pareiškėjo šeimos išlaidas skaičiuoti pagal skurdo rizikos ribą, nes šeima naudojosi automobiliais, gyveno individualiame name, naudojosi interneto, ryšio, lizingo paslaugomis, kt. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai, kad maisto produktus pirko Lenkijoje, dalį daržovių užsiaugino, nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų, kadangi tokie paaiškinimai nepagrįsti jokiais įrodymais, kita vertus, nepatvirtina, kad išlaidos maistui buvo 2,2–2,8 kartus mažesnės už statistines. Iš pareiškėjo paaiškinimų negalima spręsti, kad pareiškėjo šeima apskritai jokių maisto produktų nepirko Lietuvoje. Be to, daržovių auginimas, kaip pagrįstai nurodė mokesčių administratorius, taip pat reikalauja sąnaudų. Dėl pareiškėjo argumentų, kad drabužius, avalynę, būsto apstatymo daiktus, indus, patalynę ir kt. parsigabendavo iš Vokietijos veltui, teismas pažymėjo, kad jie nepaneigia mokesčių administratoriaus atliktų apskaičiavimų visumos. Pareiškėjas yra pateikęs 2015 m. birželio 4 d. H. W. raštą, kad vairuotojui iš Lietuvos perdavė 10 maišų dėvėtų drabužių, 2013 m. birželio 13 d. H. W. raštą, kad vairuotojui iš Lietuvos perdavė moterišką dviratį, 2012 m. balandžio 5 d. R. R. raštą, kad p. R. perdavė vieną dviratį ir du CD grotuvus, 2011 m. lapkričio 2 d. K. raštą, kad dovanoja p. R. dviratį, tačiau šie raštai yra dėl kitu, nei ginčo laikotarpis, metu perduotų daiktų. Tuo tarpu iš vėliau pateiktų H. W. 2015 m. liepos 31 d. rašto, O. K. 2015 m. liepos 31 d. rašto nėra matyti, jog raštuose minimi daiktai reguliariai būdavo perduodami pareiškėjo šeimai ginčo laikotarpiu, nenurodytas perduotų daiktų kiekis, taigi šie raštai nėra pakankamai informatyvūs. Vien pateiktos fotonuotraukos ir pareiškėjo paaiškinimai dėl daiktų parsivežimo iš Vokietijoje vykstančių „Spermulle“ (didžiagabaritinių atliekų), nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo šeima neturėjo statistinių išlaidų būsto apstatymo daiktams (įrangai). Taigi, teismo vertinimu, aptarti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjo šeima aptariamu laikotarpiu neturėjo statistinių išlaidų maistui, būsto apstatymo daiktams, drabužiams, avalynei, indams, patalynei ir kt.

Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis išlaidomis kurui, manė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė į turėtą nuolaidų kortelę, į aplinkybes, kad automobiliais naudojosi jo sesuo D. K., o taip pat į tai, kad daugiausia važiavo užmiestyje. Teismas sutiko su MGK argumentais, kuriais atmesti šie pareiškėjo teiginiai. Mokesčių administratorius kuro išlaidas apskaičiavo remdamasis vidutinėmis vieno litro kuro kainomis (2009 m. – 3,12 Lt, 2010 m. – 3,57 Lt). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad vidutinės kuro kainos būtų nustatytos netinkamai. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė turėjo nuolaidų kortelę kurui viename iš degalinių tinklų, nesudaro pagrindo mažinti apskaičiuotų išlaidų, nes nepateikti įrodymai, kad būtent šiame tinkle pareiškėjas (jo sutuoktinė) nuolat pylėsi kurą (ypač atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad nuolat vykdavo į Vokietiją), nepateikti duomenys, kokia buvo vidutinė šio degalinių tinklo taikoma kuro kaina aptariamu laikotarpiu, nepagrįsta, kad ji būtų mažesnė, nei mokesčių administratoriaus apskaičiuota. Be to, MGK teisingai įvertino, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių, jog automobiliais naudojosi R. P. sesuo, nepateikė. Pagrįsta ir atitinkančia protingumo kriterijų pripažinta mokesčių administratoriaus pozicija kuro sunaudojimą skaičiuoti ne pagal užmiesčio, bet pagal vidutines normas, nes nėra pagrindo manyti, kad automobiliais buvo naudojamasi išimtinai užmiestyje. Mokesčių administratorius pritaikytas vidutines kuro suvartojimo normas pareiškėjo šeimos turėtiems automobiliams pagrindė Taisyklėse nurodytais informacijos šaltiniais, skaičiavimus išsamiai motyvavo.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK nenurodė, kokius dar konkrečius įrodymus reikia pateikti, kad įrodytų buvusias faktines aplinkybes, tačiau toks skundo argumentas neatitinka teismų praktikos dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Kaip minėta, būtent mokesčių mokėtojas turi pateikti patikimus ir pakankamus įrodymus, paneigiančius mokesčių administratoriaus padarytas išvadas.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, taikydamas konkretų – išlaidų – metodą, padarytas išvadas pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, o pateikti išlaidų apskaičiavimai atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ir nepagrindžia, kad nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK teisingai, vadovaudamosi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

IV.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54–58), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklės, nes mokesčių administratorius nevertino, kad didelė daiktų dalis buvo įgyta veltui, kai tuo tarpu statistiniuose duomenyse tokios išlaidos atsispindi ir sudaro didelę dalį visų išlaidų. Remiasi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymi, kad mokesčių administratorius nesurinko konkrečių įrodymų dėl pareiškėjo šeimos faktinių vartojimo išlaidų, o apsiribojo tik statistiniais duomenimis. Pareiškėjas nurodo, jog rinko ir teikė įrodymus, kad remtis statistiniais duomenimis šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo, nes jie neatitinka realių šeimos išlaidų. Teismas taip pat nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Mano, kad faktas, jog pateiktuose raštuose nėra nurodyti tikslūs daiktų kiekiai, konkretus reguliarumas, nepaneigia juose nurodytų aplinkybių dėl veltui gautų daiktų. Pateikti visus įrodymus šiuo atveju būtų objektyviai neįmanoma.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybės dėl gautos nuolaidos kurui nepagrįstos objektyviais įrodymais. Nurodo, jog turėjo kortelę, su kuria gaudavo 18 ct nuolaidą dyzelino litrui. Mokesčių administratorius minėtų aplinkybių nepaneigė.

3. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad automobiliais tikrintu laikotarpiu naudojosi pareiškėjo sesuo D. K., kuri padengdavo išlaidas kurui.

4. Neteisingai buvo pasirinktas vidutinis sunaudojamas degalų kiekis pareiškėjo automobiliams, nes važinėjama buvo užmiestyje.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 62–66), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog pareiškėjo nurodytos išlaidos maistui vienam šeimos nariui buvo 2,2–2,8 karto mažesnės už statistinius rodiklius, o teiginį, jog neturėjo jokių išlaidų namų apstatymui paneigia mokėtos lizingo įmokos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi statistiniais duomenimis. Internetinio puslapio nurodymas ir nuotraukų atspausdinimas neįrodo, kad pareiškėjo šeima visus rūbus ir avalynę gavo nemokamai, o per „Spermulle“ yra išmetami vartojimui buityje netinkantys daiktai. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo turėtais automobiliais naudojosi jo sesuo. Kadangi automobilis negalėjo būti naudojamas tik užmiestyje, todėl buvo naudojami tinkami kuro sąnaudų rodikliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. (44.1)FR0682-263 ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo R. P. GPM ir PSDĮ mokestinį patikrinimą už 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 2015 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-123 papildomai priskaičiavo GPM ir PSDĮ. Šiaulių AVMI 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-263 iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 4 301 Lt (1 245,66 Eur) GPM, 2 446,85 Lt (708,66 Eur) GPM delspinigių, 424 Lt (122,80 Eur) GPM baudą, taip pat 576 Lt (166,82 Eur) PSDĮ, 311,73 Lt (90,28 Eur) delspinigius ir 58 Lt (16,80 Eur) PSDĮ baudą.

VMI 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 68-122 ir MGK 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. S-184(7-183/2015) šį sprendimą patvirtino.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo remdamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, nustatęs, kad pareiškėjas 2008–2010 m. patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, pagrįstų šaltiniais. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2008 m. pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo 19 415 Lt (5 622,97 Eur) šaltiniais pagrįstų pajamų bei patyrė 42 181 Lt (12 216,46 Eur) išlaidų (skirtumas – 22 766 Lt (6 593,49 Eur)), 2009 m. gavo 18 012 Lt (5 216,64 Eur) šaltiniais pagrįstų pajamų bei patyrė 33 856 Lt (9 805,38 Eur) išlaidų (skirtumas – 15 844 Lt (4 588,74 Eur)), 2010 m. gavo 28 855 Lt (8 356,99 Eur) šaltiniais pagrįstų pajamų bei patyrė 51 138 Lt (14 810,59 Eur) išlaidų (skirtumas – 22 283 Lt (6 453,60 Eur)). Kadangi pareiškėjui tenkančios išlaidos nurodytu laikotarpiu viršijo pajamas, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, todėl jas, vadovaudamasis GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestino kaip kitas pajamas, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu, nuo jų apskaičiavo PSDĮ.

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą įtvirtintas MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Ši tvarka buvo nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

Atvejis, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, yra viena iš prielaidų taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymėtina, kad kurio nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3825-624/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017).

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, asmuo gavęs ne su darbo santykiais susijusių B klasės pajamų, privalo pats nuo šių pajamų sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį bei apie tai atitinkamai deklaruoti, pateikdamas mokesčių administratoriui deklaraciją (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22, 25 str.). Pajamų mokesčio sumokėjimo teisingumui pagrįsti asmuo taip pat privalo turėti atitinkamus buhalterinės apskaitos ar kitos jo vykdytos ūkinės veiklos dokumentus, kurių duomenys leistų tiksliai nustatyti, mokėtino į biudžetą mokesčio dydį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18, 19, 33 str.).

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas papildomų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Tuo tarpu įrodymų, kurie atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos ar ūkinės – komercinės veiklos dokumentams, mokesčių administratoriui nepateikė. Nagrinėjamu atveju pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo tai, kad pareiškėjo išlaidos viršijo jo pajamas, o tai reiškė, kad jis gavo papildomų pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo bei nesumokėjo nuo jų mokesčių, tačiau nepateikė objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę. Todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, pateikė neteisingus duomenis apie savo pajamas ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų nustatyti mokesčio bazę, todėl mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) mokestinės prievolės neįmanoma nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį.

Jeigu mokesčių mokėtojas nerealizuoja savo pareigų dėl mokesčių deklaravimo arba realizuoja jas netinkamai, ir todėl negalima nustatyti apmokestinimui reikšmingos visos ar dalies faktinės situacijos, mokesčių administratorius nesivadovauja tikrovės neatitinkančiais dokumentais ir atlieka mokestinį patikrinimą. Tokiu atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, papildoma įrodinėjimo priemonė yra įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis). Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-542/2014).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą. Remiantis Taisyklių 14–17 punktais, taikant šį metodą, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Pareiškėjas mano, jog Taisyklėse numatytas metodas buvo pritaikytas netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo be pagrindo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai pareiškėjui. Šiuo atveju konstatuotina, kad mokesčių administratorius įvykdė savo pareigą pagrįsti sprendimą įrodymais, o pareiškėjas šių skaičiavimų nei teikiamais dokumentais, nei savo paaiškinimais nepaneigė (MAĮ 67 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimą laikė teisėtu. Kaip minėta, pareiškėjas buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų, kurie būtų pagrindas konstatuoti atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų buvimą ar nebuvimą, nepateikė. Pareiškėjas nepagrindė, kad didelė daiktų dalis buvo įgyta veltui, tai pat aplinkybių dėl sunaudoto kuro kiekio, tuo tarpu mokesčių administratorius surinko priešingus įrodymus. Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjas teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžia savo teiginius, teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė. Tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme pareiškėjo teiginiai yra neįrodyti ar teisės aktų nustatyta tvarka paneigti.

Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad remtis statistiniais duomenimis šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo, nes jie neatitinka realių šeimos išlaidų. Kaip minėta, mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi. Kadangi dėl pareiškėjo kaltės mokėtinų mokesčių nebuvo galima apskaičiuoti įprastine tvarka, mokesčių administratorius panaudojo vieną iš Taisyklėse numatytų metodų (išlaidų), kuriais remiantis gali būti apskaičiuoti mokesčiai taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tokio metodo taikymą pagrindė ir įvertino tam tikras individualias su pareiškėjo šeima susijusias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų pagrįsti 2015 m. balandžio 28 d. sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ padarytas išvadas, o pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir MGK sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius RaižysVeslava RuskanArūnas Sutkevičius