Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėja civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1460-479/2010 pagal ieškovo AB DnB Nord banko (dabar – akcinė bendrovė DNB bankas) ieškinį atsakovams A. J., D. J., R. E. ir L. S. (E.), trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Medvėgalis“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Tuo pat metu pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; etc.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skolos ieškovui AB DnB Nord Bankui priteisimo klausimą, nustatė visas šio ginčo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, patenkindamas šį Banko ieškininį reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau suklydo, spręsdamas klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 329 str. 1 d.).

Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, jog šalys nevienodai aiškina Kredito bei Laidavimo sutarties nuostatas bei CK normas, reglamentuojančias laidavimą, kaip akcesorinio pobūdžio prievolę (papildoma, šalutinė ir priklausanti nuo pagrindinės prievolės), jos pasibaigimo pagrindus, sąlygas, laiduotojo prievolės apimtį, skolininkui iškėlus bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., 16 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus yra tikslinga pasisakyti dėl laidavimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, o šios prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: pasibaigus pagrindinei prievolei arba ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 str. 2 d.); skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 str. 2 d.); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia šis terminas reikalavimui laiduotojui pareikšti (CK 1.135 straipsnis) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; etc.). Taigi pagal kasacinio teismo išaiškinimus, laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą. Tai suponuoja išvadą, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), o esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pvz., vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), – pasinaudotų ne laidavimu, bet turto įkeitimu. Taigi kreditoriui pirmiausia nusprendus pasinaudoti laidavimu, bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtu, atmeta kaip nepagrįstus, apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti šią bylą, kol ieškovo AB DnB Nord banko skolininko trečiojo asmens BUAB „Medvėgalis“ bankroto byloje būtų baigtas įkeisto turto pardavimas ĮBĮ nustatyta tvarka ir būtų nustatyta, kad tokio turto nepakanka įvykdyti šio asmens prievoles Bankui (CPK 163 str. 3 p., 164 str. 4 p.). Apeliantas, teigdamas, jog priešingu atveju yra pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra bei paneigiama hipotekos esmė, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. J. N.-A., T. A., R. P., D. P. (bylos Nr. 2-660/2010). Tačiau pažymėtina tai, kad, visų pirma, nesutampa apelianto minimos bei nagrinėjamos bylos aplinkybės (ratio decidendi) (CPK 4 str.), tai yra šioje byloje Banko skolininkas yra bankrutavusi bendrovė. Tuo tarpu šis faktas turi esminę reikšmę tiek vertinant faktines bylos aplinkybes, tiek ir sprendžiant dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo. Antra, pirmiau paminėtose vėliausiose kasacinio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos paneigia apelianto teiginius, jog dėl nurodytų motyvų ši byla turėjo būti sustabdyta iki bus baigta BUAB „Medvėgalis“ bankroto byla ir bus išspręstas priverstinis skolos išieškojimas iš Bankui įkeisto turto (CPK 185 str.).

Šiuos teiginius apeliantas, be kita ko, grindžia Kredito sutarties Specialiosios dalies 4 punktu, kuriame numatyta, jog iki 2008-10-31 turi būti grąžintas (sumažintas) kredito linijos limitas ir pasibaigia kredito linijos limito galiojimas, bei daro išvadą, kad laidavimu buvo užtikrinta terminuota trečiojo asmens BUAB „Medvėgalis“ prievolė (Laidavimo sutarties 1.1. p.). Nurodęs, jog 2009-11-12 įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-1513/2009), pasibaigė visi BUAB „Medvėgalis“ skolų mokėjimo terminai, iš jų ir tie, kurių mokėjimo terminai laikomi suėjusiais dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 16 str.), jog per 3 mėn. terminą Bankas nepareiškė ieškinio laiduotojams, – laiko, kad pasibaigė terminuotas laidavimas ir atsakovų prievolės pagal laidavimo sutartį (CK 6.88 str. 1 d.). Tuo remdamasis teigia, kad Bankas nebeturi reikalavimo teisės į laiduotojus, o teismas, netaikęs specialiųjų (CK 6.88 str., ĮBĮ 16 str.), bet taikęs bendrąsias teisės normas (CK 1.125 str. 1 d.), priėmė neteisėtą sprendimą.

Atmetant šiuos apelianto argumentus pažymėtina, jog iš tiesų, pagal ĮBĮ 16 straipsnį iškėlus bankroto bylą konstatuojama, jog yra pasibaigę visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai, o pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nutraukiamas palūkanų, netesybų ir kt. skaičiavimas. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju už UAB „Medvėgalis“ tinkamą prievolių įvykdymą buvo laiduota iki visiško šių prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 4.2 p.) (18-19 b. l.). Todėl yra nepagrįsti minėti apelianto teiginiai dėl laidavimo pasibaigimo (CK 6.88 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011.). Tokiu atveju pati skolininko bei laiduotojo prievolė pasibaigia užbaigus bankroto bylą ir likvidavus skolininką bei išregistravus jį iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 str. 5-6 d., CK 6.128 str. 3 d., 6.87 str. 1 d.).

Dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu. Apeliantas teigia, jog teismas nepasisakė dėl laidavimo sutarties pasibaigimo iš esmės pasikeitus prievolei bei atsiradus nepalankių pasekmių atsakovams po to, kai trečiajam asmeniui UAB „Medvėgalis“ buvo iškelta bankroto byla (CK 6.128 str. 3 d., ĮBĮ 35 str., CPK 329 str. 1 d.). Kaip žinia, apeliacinis teismas yra taip pat ir fakto instancija, turinti teisę vertinti byloje surinktus įrodymus ir konstatuoti esant vienas ar kitas aplinkybes (CPK 320 str. 1 d.). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiaga nesuteikia pagrindo taikyti apelianto nurodytų materialinės teisė normų nuostatas ir konstatuoti, jog laidavimas yra pasibaigęs. Pažymėtina, kad Bankas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teisingai nurodo, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką šiuo klausimu minėtu teisiniu pagrindu laidavimo sutartis nepasibaigia, jei laiduotojas iš anksto ir besąlygiškai sutinka, kad būtų keičiama sutartis, kuri nustato prievolę ir jos vykdymo tvarka bei sąlygas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Laidavimo sutarties 3.1 punkte įtvirtinta būtent tokia nuostata (18-19 b. l.) (CK 6.87 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ (Swedbank) v. M. D., trečiasis asmuo BUAB „Eventum“ (UAB „Kauno Lispimeks“), byla Nr. 3K-3-553/2008).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su procesinių palūkanų priteisimu, teisėjų kolegija nurodo, jog pagal šioje nutartyje minimuose sprendimuose pateiktus kasacinio teismo nurodymus akcesorinei prievolei būdinga tai, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės, negali šios viršyti, o jos mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kaip buvo minėta, apelianto bei ir UAB „Medvėgalis“ sudarytoje kredito sutartyje apibrėžtą kredito gavėjo atsakomybę modifikavo teisiškai reikšmingas įvykis – bankroto bylos iškėlimas šiai bendrovei, dėl ko visiškai buvo nutrauktas palūkanų bei netesybų skaičiavimas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), ir tokiu būdu sumažėjo šios bendrovės prievolė Bankui. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kadangi jis, kaip minėta, negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas: jeigu nuo bankroto bylos iškėlimo momento kreditorius Bankas neturi teisės reikalauti palūkanų iš skolininko, tai tokios teisės neįgis ir laiduotojas (CK 6.76 str. 2 d., 6.81 str. 2 d., 6.83 str.). Taigi civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui gali būti taikoma tik dėl jo paties neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad kreditavimo linijos sutartyje šalys susitarė dėl 18,59 procento procesinių palūkanų ir teismas skundžiamu sprendimu šias palūkanas nuo priteistos skolos priteisė solidariai iš laiduotojų nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija laiko, jog apeliantas teisingai nurodo, kad minimos palūkanos – 18,59 procento, priteistos neteisėtai: pirma, dėl jau minėtos laiduotojo prievolės apimties priklausomumo nuo tokios skolininko prievolės apimties (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Antra, pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė laiduotojų atsakomybė už tai, kad jie prievolės nevykdė geruoju, o kreditorius dėl to kreipėsi į teismą, todėl laiduotojui negali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos pagal kredito linijos sutartį. Todėl šios palūkanos nuo priteistos skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo yra priteistinos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio nuostatas, tai yra 5 procentų dydžio.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo procesinės palūkanos Bankui priteistos solidariai iš visų laiduotojų atsakovų A. J., D. J., R. E., L. E.. Turint omenyje tai, kad pagal CPK 44 straipsnį visus atsakovus sieja privalomo bendrininkavimo teisiniai santykiai, teisėjų kolegija šią teismo sprendimo dalį keičia visų atsakovų atžvilgiu (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ieškovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2010-12-27 iš varžytynių už 420 000 Lt buvo parduotas įkeistas skolininko BUAB „Medvėgalis“ nekilnojamasis turtas – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir Bankui 2010-10-27 buvo pervesta 380 000 Lt, todėl skola iš dalies yra padengta. Nurodė, kad gautos lėšos paskirstytos tokiu būdu: 180 554,80 Lt padengta trečiojo asmens skola pagal 2004-06-02 kredito sutartį, 216 882,19 Lt – padengta skola pagal 2006-11-29 Kredito linijos sutartį, už kurią yra laidavę atsakovai. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis BUAB „Medvėgalis“ bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismo 2010-02-19 nutartimi buvo patvirtintas 397 436,99 Lt Banko finansinis reikalavimas, o galiojančia teismo 2011-01-26 nutartimi šis reikalavimas sumažintas iki 17 436,99 Lt (civilinė byla Nr. B2-351-524/2011). Pažymėtina, kad atsakovas A. J. nurodė, jog pasikeitus bylos aplinkybėms, likusios skolos dalies sumokėjimas turėtų būti išdėstytas, o Banko reikalavimas dėl 18,59 procentų palūkanų priteisimo – netenkintas.

Atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, jog taip pat yra pagrindas pakeisti teismo sprendimą sumažinant ieškovui iš atsakovų solidariai priteistą 216 882,19 Lt skolą iki 17 436,99 Lt. Tokiu būdu konstatavus, kad laiduotojai A. J., D. J., R. E., L. E. iki 2010-12-27, tai yra iki dalies Banko kreditorinio reikalavimo padengimo, turėjo pareigą 5 procentų dydžio procesines palūkanas mokėti už visą skundžiamu teismo sprendimu priteistą 216 882,19 Lt skolą, minimos procesinės palūkanos iš jų priteisiamos tokiu būdu: už 216 882,19 Lt priteistą skolą – nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2010-12-27, o nuo šios datos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo – už priteistą 17 436,99 Lt skolą (CPK 329 str. 1 d.).

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, yra perskirstomos bylinėjimosi išlaidos šalių turėtos pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, už ieškinio reikalavimą priteisti skolą, ieškovas yra sumokėjęs 5 338 Lt žyminio mokesčio ir 3 630 Lt už advokato teisines paslaugas. Įvertinusi tai, kad, kaip minėta, ieškinio pareiškimo momentu ieškovas turėjo reikalavimo teisę į 216 882,19 Lt, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovui iš atsakovų priteisti visą už ieškinį sumokėtą 5 338 Lt žyminį mokestį. Kartu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje spręstų teisinių klausimų pobūdį ir sudėtingumą, į tai, kad Bankui tokių reikalavimų pareiškimas teismui yra ne naujas, į procesinių dokumentų skaičių, apimtį, juose keliamų teisinių argumentų kiekį sprendžia, jog yra teisinga, sąžininga ir protinga sumažinti ieškovo prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 1 500 Lt (CPK 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio ribų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sumažina teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir priteisia iš kiekvieno atsakovo po 1709,50 Lt.

Kartu teisėjų kolegija nepriteisia iš ieškovo atsakovams jų turėtų 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, nes atsakovai nesutiko nei su prašoma priteisti skola, nei su palūkanomis, tuo tarpu, kaip minėta, apeliacinis teismas atmetė visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su laiduotojų prievolės vykdymu (CPK 185 str.).

Teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų valstybei priteista po 8 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, paliekama nepakeista (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p.).

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovo A. J. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, todėl ieškovo AB DNB banko prašymas priteisti 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra tenkinamas taip pat iš dalies, jam priteisiant 1 000 Lt šių išlaidų atlyginimo (CPK 79, 88, 98 str.).

Apeliantas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 200 Lt, o nuo 5 138 Lt dalies yra atleistas pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi (CPK 83 str. 3 d.) (145, 152 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kas paminėta aukščiau, į susiklosčiusią faktinę situaciją, į teisinį rezultatą šioje byloje, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo priteisti iš ieškovo į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidas, proporcingai atmestai jo reikalavimų daliai (CPK 96 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) solidariai iš atsakovų A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. S. (E.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą skolą nuo 216 882,19 Lt (du šimtai šešiolika tūkstančių aštuoni šimtai aštuoniasdešimt du litai 19 ct.) iki 17 436,99 Lt (septyniolika tūkstančių keturi šimtai trisdešimt šeši litai 99 ct.).

Sumažinti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui solidariai iš atsakovų A. J., D. J., R. E. ir L. S. (E.) priteistas procesines palūkanas nuo 18,59 procentų iki 5 procentų ir jas iš atsakovų solidariai priteisti taip: nuo bylos iškėlimo teisme (2010-02-17) iki 2010 m. gruodžio 27 d. – skaičiuojant nuo 216 882,19 Lt skolos sumos; nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – skaičiuojant nuo 17 436,99 Lt skolos sumos.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovų A. J., D. J., R. E. ir L. S. (E.) po 1709,50 Lt bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovo A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.