Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui R. K., jo atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei-Kuzminskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės skundą dėl Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiosios specialistės 2024 m. balandžio 4 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VVTAIT-ANR_N-529-2024 panaikinimo ir administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) vyriausioji specialistė 2024 m. balandžio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VVTAIT-ANR_N-529-2024 (toliau – ir Nutarimas) patraukė R. K. (toliau – ir Pareiškėjas) administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam administracinę nuobaudą – įspėjimą už tai, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) vaikų M. K., gimusio (duomenys neskelbtini), ir M. K., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas, turėdamas teises ir pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnyje, t. y. teises, bet tuo pačiu ir pareigas dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, atsižvelgdamas į vaikų fizinę ir protinę būklę sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje, nepanaudojo savo valdžios ir veikė priešingai (duomenys neskelbtini) vaikų interesais, nes, būdamas susipažinęs su 2023 m. rugsėjo 27 d. – 2023 m. spalio 26 d. teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-181/2023, civilinėje byloje Nr. e2‑251-1102/2023, teismo vaikų ir paauglių psichologės ekspertės A. Š. pateiktomis išvadomis, kad „M. K., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, negali priimti sprendimų tokiais sudėtingais klausimais, kaip gyvenamosios vietos nustatymas ir/ar bendravimo tvarkos nustatymas“ ir „M. K., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl gyvenamosios vietos nustatymo dėl keleto veiksnių: dėl tėvo jam daromo poveikio, kitų natūralių aplinkybių (identifikavimosi su tėvu, nuo gimimo gyveno tėvo namuose), emocinės būsenos (išreikštos ramybės, nusiraminimo poreikių, neįsisąmonintų nuoskaudų dėl mamos 3 m. trukmės komandiruotės). M. K. kintantis elgesys su mama jiems bendraujant dviese bei tėvo akivaizdoje indikuoja, kad tėvas patiria sunkumų, apsaugodamas sūnų nuo asmeninių nuostatų jo mamos atžvilgiu“, 2024 m. sausio 14 d. nuo 18.30 val. iki 19 val. vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nustatytą laikinąją bendravimo su savo (duomenys neskelbtini) vaikais tvarką, turėjo panaudoti savo kaip tėvo valdžią ir paruošti abu (duomenys neskelbtini) vaikus išvykti savaitei gyventi pas motiną, kaip tai numatyta teismo nutartyje, tačiau atsakomybę dėl sprendimo, su kuriuo iš tėvų gyventi, priėmimo ir teismo nutartimi nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos vykdymo perkėlė savo (duomenys neskelbtini) vaikams, dėl ko buvo sutrikdytas (duomenys neskelbtini) vaikų per keletą metų nusistovėjęs gyvenimo ir bendravimo su abiem tėvais stabilumas, abu vaikai patyrė nepatogumų, nes jiems 2024 m. sausio 15 d. teko praleisti po tris pamokas ugdymo įstaigoje, vaikai buvo priversti dalyvauti tėvų tarpusavio konflikte ir vykti į Instituciją tam, kad būtų išklausytos jų nuomonės, vaikams teko papildomas emocinis krūvis išgyvenant lojalumo abiem tėvams konfliktą, kai vaikų motina aiškinosi vaikų nenorą vykti pas ją namo. Savo veiksmais Pareiškėjas pažeidė savo (duomenys neskelbtini) vaikų teisę gyventi ir sveikai vystytis, numatytą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat jų teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas vaikų fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam vystymuisi, numatytą Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 8–9).

Pareiškėjas panaudojo visą savo, kaip tėvo, valdžią, kurią tik galėjo panaudoti susiklosčiusioje situacijoje. Jis siekė įvykdyti ir pagal galimybes vykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo su vaikais tvarką. 2024 m. sausio 14 d. jis visą popietę ruošė vaikus išvykti savaitei gyventi pas motiną, įkalbinėjo juos, prašė susiruošti daiktus, padėjo jiems ruošti daiktus. Be to, kalbino ne tik visą popietę, tačiau ir Nutarime nurodytu laiku, t. y. 18.30-19.00 val. Jis įkalbinėjo vaikus vykti pas motiną, tačiau jie kategoriškai atsisakė. Jis prašė paskambinti motinai, išeiti pas ją pasikalbėti, taip pat įkalbinėjo vaikų motiną užeiti į namus ir pasikalbėti su vaikais. Kitaip tariant, siūlė pagalbą motinai, siūlė užeiti, pakalbėti, pabūti su vaikais. Tuo pačiu metu jis toliau kalbino vaikus. Jis jokiais būdais neperkėlė vaikams atsakomybės dėl to, su kuriuo iš tėvų jiems gyventi. Jis nesutrikdė vaikų nusistovėjusio gyvenimo ir bendravimo su abiem tėvais stabilumo.

2024 m. sausio 15 d. Pareiškėjas kreipėsi į Instituciją dėl psichologinės pagalbos vaikams, dėl to vaikai praleido po tris pamokas ugdymo įstaigoje. Todėl jo veiksmuose nėra jokios kaltės dėl to, kad esą vaikai patyrė nepatogumų. Vaikai buvo priversti dalyvauti tėvų tarpusavio konflikte ir vykti į Instituciją ne dėl Pareiškėjo kaltės, o dėl to, kad vaikų motina neįgyvendino savo, kaip motinos, valdžios vaikų atžvilgiu, nedėjo pastangų bendrauti su vaikais, nepasiėmė vaikų ne tik visą jai teismo priskirtą savaitę, bet ir vėliau, nors tokią galimybė turėjo tiek Pareiškėjo namuose, tiek ir neutralioje aplinkoje – ugdymo įstaigoje. Nepaisant to, motina beveik nebendravo su vaikais, nebendradarbiavo su Pareiškėju dėl susiklosčiusios situacijos, ignoravo jo žinutes ir pasiūlymus spręsti problemą. Atsižvelgiant į tai, ne dėl Pareiškėjo, o dėl vaikų motinos G. V. kaltės vaikams teko papildomas krūvis išgyvenant lojalumo konfliktą tėvams, kai vaikų motina aiškinosi vaikų nenorą vykti pas ją namo. Pareiškėjas niekada netrukdė G. V. bendrauti su jų nepilnamečiais vaikais. Motina patiria sunkumų bendraudama su jais, tarp jos ir vaikų yra įvykusių konfliktų, dėl to vaikai atsisakė bendrauti su motina. Tačiau net ir Pareiškėjui sudarius visas sąlygas jai užeiti ir pasiimti vaikus, pasitelkiant įkalbinėjimus, vaikų motina atsisakė bendradarbiauti dėl vaikų interesų, nevykdė bendravimo pareigos, sąmoningai modeliavo nebendravimo situaciją, siekdama apkaltinti vaikų tėvą.

Pareiškėjas brangina savo ryšį su vaikais, supranta, kad abiejų tėvų dalyvavimas vaikų gyvenime atitinka geriausius jų interesus, todėl jis neturi jokio tikslo pakenkti vaikų santykiams su motina. Tuo labiau, Pareiškėjas neturėjo jokio tikslo ar motyvo nuteikti vaikus, kad jie nenorėtų važiuoti pas motiną, nes puikiai suprato tokio vaikų sprendimo galimas pasekmes, kurios ir įvyko. Todėl Pareiškėjas padarė viską, kad įkalbėtų ir motyvuotų vaikus vykti pas motiną ir su ja susitikinėti. Būtent G. V. turėjo įrodyti, kad Pareiškėjas trukdė jai susitikti ir pasiimti vaikus pas save, tačiau ji to nepadarė.

Pareiškėjas 2024 m. sausio 14 d. 18.09 val. ir 18.20 val., taip pat ne kartą vėliau parašė motinai apie galimybę užeiti pas jį į namus ir pakalbėti su vaikais. Nepaisant to, ji to nepadarė. Klausimas, ar tai Pareiškėjo kaltė, ar G. V. pasirinkimas. Tai, kad 2024 m. sausio 14 d. Pareiškėjas netrukdė motinai pasiimti vaikus pas save, patvirtina jų susirašinėjimas SMS žinutėmis.

2024 m. sausio 15 d. ryte tėvas pasiteiravo motinos dėl galimybės susikeisti savaitėmis, nenorėdamas aštrinti situacijos, tikėdamasis, kad vaikai kitą savaitę važiuos pas motiną ir problema išsispręs savaime. Motina neatsakė. Tai rodo, kad tėvas stengiasi bendradarbiauti su motina ir rasti sprendimo variantą, o motina nesiekė spręsti situacijos ir nebendradarbiavo. Pareiškėjas dėl to nekaltas.

2024 m. sausio 15 d. ryte Pareiškėjas kreipėsi pagalbos į Instituciją, kad specialistai ir psichologai pakalbėtų su vaikais. Institucija nesuteikė pagalbos, rekomendavo bendrauti per advokatus ir parašyti skundą. Tai vėlgi patvirtina, kad Pareiškėjas ieškojo problemos sprendimo ir pagalbos vaikams, o ne motina.

2024 m. sausio 15 d. 11.22 val. Pareiškėjas parašė motinai žinutę, siūlydamas jai po pamokų nuvažiuoti pas vaikus į mokyklą. Ji į pasiūlymą neatsakė ir pas vaikus nenuvažiavo, nors žinutes perskaitė. Ji niekaip nebendradarbiavo su tėvu, tik klausė, kodėl vaikai praleido pamokas. Jeigu tądien po pamokų motina būtų nuvažiavusi pas vaikus į mokyklą, ji būtų pasiėmusi vaikus pas save ir problema išsispręstų savaime. Tačiau ji sąmoningai to nedarė, neatsakė į tėvo siūlymus ir klausimus, visiškai nebendradarbiavo. Ji nekalbėjo su vaikais, jais nesidomėjo, neaplankė mokykloje, neprašė mokyklos pedagogų ar administracijos pagalbos, nesikreipė į mokyklos psichologę. Tame, kad 2024 m. sausio 15 d. motina nepasiėmė vaikų iš mokyklos, nėra Pareiškėjo kaltės, tame yra motinos kaltė ir atsakomybė.

Pareiškėjas vykdė Institucijos rekomendaciją ir per advokatę kreipėsi į vaikų motiną su siūlymu sukeisti bendravimo savaites kaip galimą problemos spendimo būdą, tačiau iki 2024 m. sausio 17 d. atsakymo negavo. Tai vėlgi patvirtina, kad Pareiškėjas bendradarbiauja su Institucija, vykdo jos rekomendacijas, yra iniciatyvus, aktyviai ieško problemos sprendimo būdų, priešingai nei motina (t. 1, b. l. 3–7).

Pareiškėjo argumentas, kad vaikai patys nenorėjo važiuoti pas motiną, nepaneigia jo kaltės padarius administracinį nusižengimą. Pareiškėjo veiksmai – teismo psichologės pateiktų išvadų nepaisymas, netinkamas paaiškinimas vaikams, kad šiuo metu galioja tokia bendravimo tvarka, kurios reikia laikytis, situacijos sprendimo palikimas patiems vaikams, vaikų nerimo pozicijos palaikymas, situacijos nesupaprastinimas ir nepadėjimas vaikams pamiršti sudėtingų situacijų, vaikų vežimas į Instituciją tam, kad vaikai galėtų išsakyti savo nenorą gyventi su motina (vykstant teismo procesui civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo) – parodo išankstinį neigiamą nusistatymą vaikų motinos atžvilgiu ir sudaro vaikams įspūdį, kad jiems nebūtina važiuoti pas motiną, jie gali rinktis. Visos šios išvardintos aplinkybės įvertintos kaip tėvo valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams.

Institucija išsamiai ir nuosekliai išanalizavo ir aptarė byloje esančius duomenis, įvertino besitęsiantį konfliktą tarp Pareiškėjo ir jų (duomenys neskelbtini) vaikų motinos, besiformuojantį vaikų motinos atmetimo sindromą ir iš to kylančias pasekmes. Tai konstatuota ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-101-1102/2024, kuria Pareiškėjas buvo įpareigotas perduoti motinai M. K., siekiant eliminuoti prielaidas toliau vystytis ekspertės įvardintam mamos atstūmimo sindromui, buvo nustatytas pereinamasis trijų mėnesių laikino sūnaus nebendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu laikotarpis, kuriam praėjus prasideda M. K. bendravimas su tėvu ir jo artimaisiais tėvo namuose.

Bylos duomenys patvirtina, kad Pareiškėjo veiksmus galima vertinti kaip savivaliavimą, negebėjimą atsiriboti nuo neigiamų asmeninių patirčių vaikų motinos atžvilgiu, nenorą leisti vaikams gyventi su motina, nemokėjimą tinkamai pasinaudoti tėvo valdžia ir autoritetu auklėjant vaikus, diegiant jiems visuomenėje priimtinas normas, jog tam tikrų taisyklių (šiuo atveju teismo nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos) reikia laikytis, formuojant vaikams nuostatas, kad jie gali rinktis nebendrauti su motina, t. y. tai, kas naudinga tėvui. Kitaip sakant, Pareiškėjas sąmoningai nesistengė veikti vaikų interesais taip, kad vaikai suprastų, jog jie privalo vienodai klausyti abiejų tėvų, laikytis nusistovėjusios tvarkos ir važiuoti gyventi tiek pas tėvą, tiek pas motiną, kol teismas civilinėje byloje nenusprendė kitaip.

Nors 2024 m. sausio 14 d. dar nebuvo priimta teismo nutartis ir nebuvo nustatyta vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta su kažkuriuo iš tėvų, tačiau prieš tai vaikai visą savaitę praleido tėvo namuose bendraudami su tėvu, todėl galima laikyti, kad teismų išaiškinimai ir priimti sprendimai, kuriuose pasisakoma, jog tas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, turi dėti daugiau pastangų, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimas su vaiku būtų sklandus, galioja ir šiuo atveju (t. 2, b. l. 198–201).

Pirmadienį iš pat ryto jis pasiūlė mamai apsikeisti savaitėmis, vaikai apsiramins ir važiuos. Motina nieko neatsakė. Jis nuvažiavo į Instituciją, pakalbėjo su budinčiąja teisininke, ji išaiškino, ką daryti, kitų galimybių jis neturėjo. Institucijos teisininkė rekomendavo kreiptis į advokatus, vaikų psichologą. Jis paprašė savo advokatės parašyti motinos advokatui dėl galimybės susikeisti savaitėmis. Gavosi tai, kad savaičių grafikas išsibalansavo. Jis kreipėsi į psichologus, informavo vaikų mamą, prašė dalyvauti. Gavo žinutę su klausimu dėl praleistų pamokų. Vaikai praleido pamokas, nes jis su jais važiavo į Instituciją gauti pagalbos. Vežė kartu vaikus, nes nežinojo, ką daryti, su tokia stresine situacija susidūrė pirmą kartą. Jis nežino, ką daryti tokiu atveju. Pirmadienį rašė motinai, siūlė atvažiuoti prie mokyklos, neutralią aplinką, pasikalbėti su vaikais. Motina neatvyko ir vaikų nepasiėmė. Jis negali pamatuoti, kas daugiau turi įtakos, jis ar mama. Jo, kaip tėvo, santykiai su vaikais yra geri, jis nenuteikinėja jų prieš mamą, nes supranta, kad ilgainiui tai nuteiktų vaikus prieš jį. Civilinis ginčas išsisprendė taikos sutartimi, ji įsiteisėjusi. Tvarka liko tokia pati.

Institucijos atstovė teismo posėdžio metu prašė atmesti Pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nes Pareiškėjas, kaip tėvas, turi pareigas, numatytas CK. Jis, kaip tėvas, turi pareigą vykdyti teismo sprendimus. Teismas nutartimi nustatė laikiną bendravimo tvarką. Pareiškėjas, kaip tėvas, turi pareigą vaikams išaiškinti, kad visuomenėje yra priimta gerbti ir laikytis teismo sprendimų, nors jie ir nepatiktų kažkuriai pusei. Pažeidimas padarytas tokioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, kai yra nagrinėjamas vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimas. Pareiškėjo prašymu buvo atliktos teismo psichologinės ekspertizės, su gautomis išvadomis galima nesutikti, tačiau jos yra išsamios, jose yra kalbama apie lojalumo konfliktą, t. y. kad vaikai, būdami pas tėvą, stengiasi būti jam lojalūs, o būdami pas motiną, stengiasi būti lojalūs jai. Ekspertizės išvadose yra pažymėtas tėvo poveikis daugiau sūnui. Matosi, kad tėvo įtaka vaikams yra didelė. Tėtis gali neigti, sakyti, kad jis įkalbinėjo vaikus ir jie jo neklausė, tačiau tai prieštarauja gautoms ekspertizės išvadoms, kad vaikai jo klauso, ypatingai sūnus, o jaunesnė dukra atsižvelgia tiek į brolio, tiek į tėvo nuomonę. Tėvo pasakymas, kad jis ruošė vaikus, sakė vaikams eiti, tačiau jie nenori eiti pas mamą, visiškai prieštarauja tam, kad jis, kaip tėvas, turi įtaką vaikų sprendimams ir nuomonei. Visą savaitę prieš tai vaikai gyveno pas tėvą. Iš visos bylos medžiagos ir nuomonių matyti, kad tuo metu, kai vaikai gyvena pas tėvą, jie minimaliai bendrauja su mama, toks yra nusistovėjęs gyvenimo ritmas. Duomenų, kad vaikai nenorėtų eiti pas mamą, Institucija neturi. Jie yra užklausę mokyklą, kaip elgiasi vaikai, kai jie būna savaitę pas mamą, po to savaitę pas tėtį. Iš atsakymo mato, kad vaikai mielai eina pas kiekvieną iš tėvų, jokių problemų mokykloje iki šiol nebuvo. Institucija bandė aiškintis, tačiau vaikai savo nuomonės negalėjo pasakyti, kodėl nenorėjo eiti pas mamą. Ekspertizėje nustatyta, kad vaikai negali patys apsispręsti, pas kurį iš tėvų jie nori gyventi. Po šio įvykio apklausti psichologės vaikai nurodė tą patį. Pareiškėjas sako, kad jis ieškojo pagalbos, tačiau jis ne vienerius metus bendrauja su Institucija, jis puikiai žino, kad Institucija neteikia jokios pagalbos vaikams, tai nėra jų funkcija, tai nėra socialinė įstaiga. Pareiškėjui puikiai žinoma, kad tokias paslaugas teikia socialiniai darbuotojai ir atvejo vadyba, o Institucija fiksuoja vaikų teisių pažeidimus. Tai kartu rodo ir Pareiškėjo tyčią, jog jis, nesuruošdamas vaikų, nesurinkdamas jų daiktų, neišvesdamas jų mamai, nepanaudodamas savo, kaip tėvo, įtakos ir valdžios, matomos ekspertizės išvadoje, vietoje to kitą rytą atvyko su vaikais į Instituciją, sutrikdydamas (duomenys neskelbtini) vaikų nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Pareiškėjas suprato, kad padarė pažeidimą, kitą rytą atvyko į Instituciją jį užfiksuoti. Pareiškėjo subjektyvia nuomone, dėl įvykio kalta mama, tačiau jis atvyko pas juos ir užfiksavo vaikų teisių pažeidimą, jis nenuvežė vaikų į mokyklą, žinodamas, kad Institucijoje bendraujama su vaikais pagal išankstinį susitarimą. Suprantama, kokių tikslų Pareiškėjas siekia, atvykdamas į Instituciją tam, kad Institucija fiksuotų vaikų nenorą važiuoti pas motiną. Institucija tuo metu dalyvavo civilinėje byloje, kuri yra jam nepalanki. Betikslis atvykimas į Instituciją, pamokų praleidimas ir vėlesnis vaikų bendravimas su Institucija, kurio būtų galima išvengti vykdant teismo sprendimą, sulaukiant greitu metu naujo teismo sprendimo, buvo betikslis, buvo vaikams papildomas krūvis dar kartą bendraujant su specialistais, psichologais, aiškinantis, kodėl jie nenorėjo vykti pas mamą. Institucija išsiaiškino, kad per eilę metų yra nusistovėjusi tokia tvarka, kad tėvai pasiimdami vaikus vienas pas kitą neužeina, norėdami išvengti konfliktų. Institucija tai palaiko. Nežino, koks buvo Pareiškėjo tikslas, kai prašė, kad mama užeitų ir jie tarpusavyje aiškintųsi santykius prie vaikų, vaikai konflikte neturėtų dalyvauti. Mama dėjo pastangas, važiavo į mokyklą, tai atsispindi ir vaikų nuomonėse. Vaikai turėjo aiškinti, kodėl taip buvo. Institucija supranta, kad galbūt teismo sprendimas nelabai patogus vaikams, nes tėvo namai yra erdvesni, o mama gyvena bute, ten prastesnės sąlygos, taip pat tėvas paima juos po mokyklos, o motina to padaryti negali. Vaikai visada rinksis tai, kas jiems patogiau (duomenys neskelbtini). Tačiau tėvai turi pareigas. Jeigu vaikams buvo duodama suprasti, kad vaikai gali nevažiuoti pas mamą, t. y. nesilaikyti teismo nustatytos tvarkos, tėvas nepanaudojo savo įtakos vaikams. Institucija mato grėsmę, kad vaikai ateityje gali atsisakyti vykdyti savo pareigas. Tėvas perleidžia sprendimo teisę vaikams. Tai turi pavojingumą, žalos pobūdį. (Duomenys neskelbtini) vaikai šiuo atveju negali priimti tokių sprendimų, kada, su kuo ir pas ką jie važiuos gyventi. Jeigu tėvai nevykdo pareigų, Institucija įsikiša. Pareiškėjo kaltė pasireiškė tuo, kad jis permetė savo, kaip tėvo, atsakomybę savo vaikams. Tai nustatyta iš byloje esančios medžiagos, vaikų nuomonių, tėvo neveikimo. Tėvas galėjo nuvežti vaikus į mokyklą ir po to kreiptis pagalbos į Instituciją, teisininkus. Įvykio metu atvejo vadyba nebuvo taikoma, tačiau ji buvo taikoma anksčiau.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo atstovės skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjant skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, teismas patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).

Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, leistinumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pagal ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ta pati nuostata numatyta ir ANK 617 straipsnyje, kai administracinio nusižengimo byla nagrinėjama ne teismo tvarka.

Teismas, patikrinęs skundžiamą Nutarimą, Pareiškėjo atstovės skundo argumentus, proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdžio metu ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad Nutarimas buvo priimtas neištyrus visų reikšmingų bylos aplinkybių bei pažeidžiant įstatymo numatytus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad administracinio nusižengimo byloje nutarimas privalo būti priimtas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, byloje turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, pašalinti galimi prieštaravimai. Nors Institucijos atstovė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad skundžiamas Nutarimas priimtas išanalizavus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, tačiau iš skundžiamo Nutarimo turinio akivaizdžiai matyti, kad jame nenurodyta, kokiais įrodymais jis yra grindžiamas, nepateiktas jų vertinimas, nemotyvuojama, kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, taigi, Nutarimas yra be motyvų.

Toliau teismas pažymi, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis ANK 608 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, kad, jeigu už padarytą administracinį nusižengimą šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytas įspėjimas ir nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, baigus administracinio nusižengimo tyrimą asmeniui skiriamas įspėjimas ir tyrimą atlikęs pareigūnas dėl to administracinio nusižengimo surašo nutarimą. Administracinio nusižengimo protokolas šiuo atveju nesurašomas. Nutarimo turinys turi atitikti šio kodekso 618 straipsnio 2 dalies reikalavimus. ANK 618 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad pareigūno priimtame nutarime turi būti nurodyti nutarimą priėmusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė; administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo data; duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; duomenys apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis; išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės; nurodytas šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis, kuriuose nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį nusižengimą; nurodytas specialusis įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio reikalavimus asmuo pažeidė; administracinio nusižengimo byloje priimtas sprendimas. Detalus nutarimo surašymas reikalingas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo, o gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš surašyto sprendimo už administracinio teisės pažeidimą galima suprasti, už kokią veiką norima taikyti administracinę atsakomybę. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo nusižengimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-430-654/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Nutarime yra pacituotos 2023 m. rugsėjo 27 d. – 2023 m. spalio 26 d. teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-181/2023 išvados, tačiau nėra konkretizuota, kokiu būdu tėvas privalėjo panaudoti savo, kaip tėvo, valdžią, kaip jis turėjo paruošti (duomenys neskelbtini) vaikus išvykti gyventi pas motiną, nėra nurodyti ir įvertinti įrodymai, pagrindžiantys minėtų veiksmų neatlikimą. Be to, Nutarime nurodytas administracinio nusižengimo padarymo laikas yra 2024 m. sausio 14 d. 18.00 val. Tačiau aprašant administracinio nusižengimo esmę, yra nurodomos aplinkybės, egzistavusios 2024 m. sausio 14 d. laikotarpiu nuo 18.30 val. iki 19.00 val., taip pat 2024 m. sausio 15 d. ryte. Pažymėtina, kad Pareiškėjas dėl prieš tai nurodytų aplinkybių paaiškino, jog 2024 m. sausio 14 d. jo dukra atėjo ir pasakė, jog ji nevažiuos pas mamą; apie 18.00 val. ji gavo mamos žinutę su raginimu ruoštis ir išeiti, ji parašė žinutę mamai, kad šį kartą ji nevažiuos; tai išgirdo sūnus ir pasakė, kad irgi nevažiuos; 18.05 val. vaikų mama parašė Pareiškėjui, jis išvestų vaikus; jis įkalbinėjo vaikus susiruošti ir važiuoti pas mamą, tačiau vaikai atsisakė; vaikų kuprinės buvo sudėtos penktadienį, daugiau jokių daiktų paruošti nereikėjo; Pareiškėjas siūlė vaikų motinai užeiti ir pasikalbėti su vaikais, tačiau ji atsisakė; 18.15 val. vaikų motina išvažiavo, nors pagal teismo nutartį ji turi paimti vaikus nuo 18.30 val. iki 19.00 val. (t. 1, b. l. 3–7; t. 3, b. l. 23–27). Tačiau Institucijos Nutarime prieš tai aptarti Pareiškėjo paaiškinimai nėra nurodyti ir įvertinti, dėl jų niekaip nepasisakyta.

Toliau pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-17348-1102/2021 buvo nustatyta laikina G. V. ir R. K. bendravimo su M. K. ir M. K. tvarka, pagal kurią mama bendrauja su vaikais metų nelyginėmis savaitėmis, pasiimdama vaikus iš jų tėvo gyvenamosios vietos sekmadienį, kuri eina prieš bendravimo savaitę, tarp 18.30 val. ir 19.00 val. (t. 1, b. l. 17–30). Iš Pareiškėjo pateiktų susirašinėjimo ekrano nuotraukų matyti, kad 2024 m. sausio 14 d. 18.05 val. buvo gautas pranešimas iš adresato „G.“, kuriame nurodyta „Aš laukiu vaikų, prašau vykdyti teismo nutartį ir per 10 min juos išvesti.“ 18.09 val. ir 18.10 val. išsiųstas atsakymas „Prasau uzeit ir pasikalbet su vaikais“; „M. sako, kad kalbejot, kad siandien nevaziuos pas tave, tai uzeik ir pasikalbekit. Nedaryk manes atpirkimo oziu. Jie sako, kad nenori vaziuot siandien ir su tavim kalbejo“. 18.16 val. gautas pranešimas iš adresanto „G.“, kuriame nurodyta „Suaugusių tarpusavio konfliktą ne vaikai turėtų spręsti. Ne vaikai turi vykdyti teismo nutartį, o tu. Gaila, jog negali savo principų palikti ir gyventi ramiai. Už nutarties nevykdymą atsakysi“. 18.19 val. ir 18.20 val. išsiųstas atsakymas „As negaliu per prievarta vaiku aprengti ir isvesti. Cia ne kudikiai. Dar karta prasau uzeik ir kalbekites.“; „Kiekviena karta turiu ikalbinet kad vaziuotu pas tave. Siandien man kategoriskai abu pasake, kad nevaziuos. Tai ka as turiu daryt? Uzeisi ar ne?“. Atsakymo iš kontakto „G.“ negauta (t. 3, b. l. 34). Tai reiškia, kad skundžiamu Nutarimu Pareiškėjas yra kaltinamas neatlikęs tam tikrų pareigų, kurios yra nustatytos teismo nutartyje ir kurias atlikti toje pačioje teismo nutartyje yra nustatytas terminas, kuris aptariamo, Institucijos vertinimu, neveikimo metu galimai dar net nebuvo suėjęs. Šios nurodytos aplinkybės Institucijos priimtame Nutarime vėlgi nebuvo nurodytos ir įvertintos.

Prieš tai nurodytos aplinkybės yra svarbios ir kitu aspektu. O būtent, teismo posėdžio metu Institucijos atstovė patvirtino, kad Pareiškėjas netinkamai vykdė teismo nutartimi nustatytą laikinąją tėvų ir vaikų bendravimo tvarką. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad darant išvadą ar administracinė teisena turi būti pradėta, o pradėta nutraukta ar baigta, surašant administracinio nusižengimo protokolą, būtina vertinti, ar veika turi administracinio nusižengimo požymių, ar tai iš civilinių teisinių santykių kilęs ginčas, spręstinas civilinio proceso teisinėmis normomis. Teismų praktika formuojama ta linkme, jog vertinant asmens veiką pagal ANK 73 straipsnį, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusio asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Nagrinėjamu atveju Institucija nevertino, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar tai ginčas dėl teismo nutarties nevykdymo, spręstinas remiantis civilinio proceso tvarka, kreipiantis į antstolį dėl teismo nutarties vykdymo užtikrinimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsniu, kuris numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi. Skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka kreipiantis į teismą. Tokie ginčai negali būti sprendžiami administracinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Pažymėtina, kad ir pati G. V. savo skunde Institucijai nurodė, jog „policijos ir antstolio nenorėjau kviesti“ (t. 1, b. l. 13–14), taigi, ji suprato, kad pirmiausia šioje situacijoje turėjo būti kreipiamasi į antstolį, tačiau nagrinėjamu atveju nusprendė kreiptis su skundu į Instituciją.

Toliau pažymėtina, kad skundžiamame Nutarime nurodyta, jog abu vaikai patyrė nepatogumų, nes jiems 2024 m. sausio 15 d. teko praleisti po tris pamokas ugdymo įstaigoje. Pareiškėjas teismo posėdžio metu parodė, kad 2024 m. sausio 15 d. ryte vaikai praleido tris pirmas pamokas mokykloje, nes jis, pirmą kartą susidūręs su situacija, kai vaikai atsisakė važiuoti pas mamą, siekdamas gauti pagalbos vaikams, atvažiavo į Instituciją, kur jam rekomendavo kreiptis į vaikų psichologą, advokatą. Pareiškėjas vykdė rekomendacijas, kreipėsi į advokatę, vaikai lankosi pas psichologą. Daugiau minėta situacija nesikartojo. Teismas pastebi, kad Nutarime nėra konkretizuota, kuo pasireiškė vaikų teisių pažeidimas dėl praleistų pamokų, iš karto atkreipiant dėmesį į tai, kad ne kiekvienas vaiko patirtas nepatogumas yra jo teisių pažeidimas. Be to, (duomenys neskelbtini) direktorės 2024 m. balandžio 4 d. rašte Nr. SD-67, adresuotame Institucijai, nurodyta, jog 2024 m. sausio 15 d. M. K. ir M. K. nedalyvavo trijose pamokose; mokinių tėvas tos dienos ryte informavo klasės auklėtoją, kad vaikai yra užregistruoti pas specialistus ir į mokyklą atvyks vėliau; vaikai dėl praleistų pamokų nepatyrė jokių nepatogumų, nebuvo sutrukdytas ugdymo procesas (t. 1, b. l. 106). Skundžiamame Nutarime prieš tai aptarti įrodymai nėra nurodyti ir įvertinti, dėl jų niekaip nepasisakyta.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pagal ANK 578 straipsnio 1 dalį, esant pagrindui, t. y. jeigu fiziniam ar juridiniam asmeniui buvo padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, toks asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris įforminamas administracinio nusižengimo protokole, arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) nutarimu. Nepilnamečiai nukentėjusiaisiais gali būti pripažinti tik administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno motyvuotu sprendimu (Kauno apygardos teismo nutartys Nr. AN2-272-810/2017, Nr. AN2-252-498/2017). Institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą (nutarimą), kiekvienu atveju privalo įvertinti, kokia žala buvo padaryta asmeniui, kurį norima pripažinti nukentėjusiuoju, ir ar ji iš tiesų buvo padaryta. Šiuo gi atveju byloje nėra priimta nutarimo, kuriuo nepilnamečiai vaikai būtų buvę pripažinti nukentėjusiaisiais, jų interesai nebuvo atstovaujami bylos nagrinėjimo metu. Nors iš byloje esančio 2024 m. sausio 29 d. vaiko nuomonės išklausymo akto Nr. 1VAIK-55 nustatyta, kad M. K. paaiškino psichologei, jog tiesiog nenorėjo važiuoti pas mamą, nes ten nėra ką veikti, pas tėtį nerėkia, nešaukia; ji mamai parašė kažką panašaus į „gal galėčiau šią savaitę likti pas tėtį“; mama perskaitė ir neatrašė, neatvažiavo pas tėtį (t. 2, b. l. 112–115); o iš 2024 m. sausio 29 d. vaiko nuomonės išklausymo akto Nr. 1VAIK-56 nustatyta, kad M. K. paaiškino psichologei, kad nevažiavo pas mamą, nes tiesiog nenorėjo; jis mamai buvo rašęs anksčiau, kad nori likti pas tėtį, bet mama vis tiek atvažiavo; gal trisdešimt kartų parašė jai, kad nenori, tada išvažiavo; parašė mamai, kai buvo vienas savo kambaryje; tėtis sakė važiuoti, greitai praeis savaitė, po to vėl atvažiuos pas jį; tėtis taip sakė, nes mama pradėjo tėčiui rašinėti, jis nusileido į apačią, tėtis paklausė, kas buvo, jis atsakė, kad nenori, tėtis sakė jam važiuoti, pradėjo įkalbinėti; nevažiavo, nors tėtis sakė važiuoti, nes nenorėjo (t. 2, b. l. 140–143), tačiau Institucija skundžiamame Nutarime šių įrodymų nenurodė ir jų niekaip neįvertino.

Pažymėtina, kad asmuo gali būti pripažįstamas padariusiu administracinį nusižengimą tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir yra surinkta pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų bei pašalintos kylančios abejonės. Kiekviena byloje kylanti versija turi būti nuodugniai ištirta ir patikrinta, o kilę prieštaravimai turi būti pašalinti. Nesant galimybės jų pašalinti – laikomasi in dubio pro reo principo ir visi neaiškumai aiškinami administracinėn atsakomybės traukiamo asmens naudai (Vilniaus apygardos teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-142-468/2021). Tiriant galimai padarytą administracinį nusižengimą, įrodinėjimo pareiga kyla institucijai, surašiusiai administracinio nusižengimo protokolą ir inicijavusiai bylą dėl teisės pažeidimo, todėl būtent institucija, o ne administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, turi paneigti administracinių nusižengimų teisenoje galiojančią nekaltumo prezumpciją ir būtent jai kyla visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N663‑156/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-31-2014).

Įvertinus prieš tai aptartus argumentus, kadangi yra esminių trūkumų, kurių negalima ištaisyti teisme, teismas sprendžia, kad Pareiškėjo atžvilgiu priimtas Nutarimas neatitinka jam keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, aptarti skundžiamo Nutarimo trūkumai pripažįstami esminiais, teismas, vertindamas skundžiamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, tokių trūkumų pašalinti savo iniciatyva negali, kadangi tokių trūkumų šalinimas reikštų administracinio nusižengimo tyrimo atlikimą, ir, jeigu būtų nustatyta, kad Pareiškėjas iš tiesų padarė administracinį nusižengimą, naujo nutarimo priėmimą, surašant naują kaltinimą, todėl atsižvelgiant į ANK 563 straipsnyje įtvirtintus administracinių nusižengimų teisenos uždavinius, skundžiamas Nutarimas naikintinas, o administracinio nusižengimo byla grąžintina Nutarimą surašiusiai institucijai administracinio nusižengimo bylos trūkumams pašalinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 646 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

R. K. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiosios specialistės 2024 m. balandžio 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VVTAIT-ANR_N-529-2024 ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą – Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.