Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1638-392/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-12-06
Bylos Nr.: e2A-1638-392/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20515-2017-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas: UAB „Kalchas“
Ieškovas: Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-1638-392/2018Proceso Nr. 2-68-3-20515-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.2.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus ir Henricho Jaglinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Kalchas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-28 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-27099-934/2017 pagal ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui UAB „Kalchas“ dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kalchas“ 28 962,00 Eur, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad tikrinant asociacijos buvusių vadovų sudarytus sandorius nustatyta, jog 2002-02-18 asociacija pagal mokėjimo nurodymą Nr. 2413 sumokėjo atsakovui 100 000 Lt (28 962 Eur). Mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta: „pervedama finansinė parama p/g sutartį Nr. b/n 200202“. Tačiau tarp asociacijos turimų dokumentų šios finansinės paramos sutarties nėra. Neaišku, ar tokia sutartis buvo sudaryta, o jeigu buvo – neaiškios sutarties sąlygos. Nepriklausomai nuo to, ieškovas atsakovui paramos suteikti negalėjo, nes pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą tai draudė daryti įstatymai. Tuo metu, kai asociacija suteikė atsakovui 28 962 Eur paramą, asociacijos generaliniu sekretoriumi buvo V. G., kuris užėmė šias pareigas nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29. Jam vadovaujant atsakovui nepagrįstai buvo suteikta parama ir nebuvo imtasi jokių priemonių piniginėms lėšoms susigrąžinti. Asociacijoje itin ilgą laiką svarbias pareigas užėmė ir kiti asmenys, kurie glaudžiai buvo susiję su V. G.. Nuo 2002-05-24 iki 2015-05-15 prezidento pareigas užėmė A. K.. Nuo 1995-12-20 iki 2014-09-10 sekretoriumi – vyriausiuoju finansininku buvo A. D.. Tarp V. G. ir A. K. buvo itin glaudūs ryšiai. Atsakovas nuo 1993-10-05 yra asociacijos narys. Atsakovo akcininku ir vadovu (nuo 1994-05-26 iki 2014-02-10) buvo B. M., kurį su V. G., A. K. ir A. D. siejo ilgametė pažintis ir geri tarpusavio santykiai. Be to, B. M. nuo 2006-06-13 iki 2011-11-07 buvo asociacijos prezidiumo nariu. Jis taip pat nuo 2004-07-30 iki 2010-05-18 buvo UAB „Linavos“ servizas valdybos nariu. B. M. dėl savo užimamų pareigų buvo įtakingas asmuo asociacijoje, tame tarpe dalyvavo skiriant V. G. asociacijos generaliniu sekretoriumi ir kontroliuojant jo veiklą. 2012-02-06 ir 2012-06-05 buvo priimti du įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais tuometiniai asociacijos vadovai buvo įpareigoti pateikti duomenis apie asociacijos skolininkus ir konkrečiai apie atsakovo skolą bei duomenis, kokių priemonių buvo imtasi skolai išieškoti. Tačiau duomenys apie tai, kad asociacija 2002-02-18 neteisėtai pervedė atsakovui 100 000 Lt paramą, nebuvo pateikti. Šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia negali būti skaičiuojama nuo pažeidimo padarymo dienos, t. y. nuo 2002-02-18, kai neteisėtai buvo atliktas mokėjimas, o turi būti pradėta skaičiuoti ne anksčiau kaip nuo 2010-11-29, kai V. G. buvo atšauktas iš asociacijos generalinio sekretoriaus pareigų. Skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo 2010-11-29, dešimties metų terminas sueina 2020-11-29 ir nėra praleistas. Jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, būtų pagrindas jį atnaujinti, nes kitaip būtų pažeistos asociacijos, kaip viešojo juridinio asmens, teisės ir teisėti interesai, taip pat sąžiningų asociacijos narių teisės ir teisėti interesai.

2. Atsakovas UAB „Kalchas“ su ieškiniu nesutiko, prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė B. M., kuriam mirties dieną nuosavybės teise priklausė atsakovo 100 procentų akcijų. B. M. buvo atsakovo administracijos vadovas – prezidentas, kiti valdymo organai bendrovėje nebuvo sudaryti. Nedelsiant po buvusio vadovo mirties dabartinis atsakovo prezidentas Š. M. buvo paskirtas atsakovo turto administratoriumi. Neilgai trukus ieškovas atsiuntė atsakovui 2014-05-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame buvo nurodyta atsakovo skola ieškovo naudai 99 9600 Lt. Atsakovui savo buhalterijoje neturint duomenų apie tokį įsiskolinimą, šis aktas buvo grąžintas atgal ieškovui su buhalterės ir administratoriaus parašais ir prierašu, kad kreditorinio įsiskolinimo nėra. Ieškovas, bendradarbiaudamas su dabartiniu atsakovo vadovu Š. M., yra suderinęs tokius dokumentus: 2015-02-03 Pirkėjų skolų suderinimo aktą 2014-12-31 datai ir 2015-12-31 Pirkėjų skolų suderinimo aktą 2015-12-20 datai, kuriuose nėra nurodyta, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 100 000 Lt pagal 2002-02-18 mokėjimo nurodymą ir/ar Finansinės paramos sutartį. Dabartinis atsakovo vadovas po ankstesniojo vadovo mirties tarp įmonėje buvusių dokumentų nerado jokios finansinės paramos sutarties Nr. b/n 200202 ir jokių duomenų dėl ieškovo nurodomo 2002-02-18 mokėjimo nurodymo Nr. 2413 įvykdymo/neįvykdymo. Ieškovo 2016 metais išleistame leidinyje 2015-01-01/12-02 „Ataskaita XXVIII kongresui Asociacijos „Linava“ veikla“ buvo patalpinta ir ieškovo revizijos komisijos finansinės veiklos patikrinimo ataskaita, joje nurodant juridinius asmenis, turinčius skolų asociacijai. Atsakovo joje nėra nurodyta. Tvirtinimai apie tai, kad atsakovas tariamai skolingas ieškovui, iškilo tuomet, kai pagal ieškovo 2015-12-28 išrašytą atsakovui Kreditinę PVM sąskaitą faktūrą už TIR kainos koregavimą dėl 2001-2005 metų 4 117,20 Eur sumai atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl šios sumos sumokėjimo į atsakovo sąskaitą, vėliau į teismą dėl šios sumos priteisimo. 2016-10-10 Vilniaus apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2015 priteisė iš asociacijos atsakovo naudai reikalautą 4 117,20 Eur sumą, be kita ko, sprendime nustatydamas aplinkybes, jog atsakovas nėra skolingas asociacijai ginčo sumos. Ieškovas nurodo faktines aplinkybes apie tariamą pinigų pervedimą atsakovui, įvykusį prieš 15 metų. Atsakovas nėra išsaugojęs tokio senumo duomenų, neturi galimybės patikrinti ieškovo nurodomų faktų ir pateikti juos paneigiančių dokumentų. Jei pinigai atsakovui buvo pervesti, tai buvo atlikta teisėtu pagrindu. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį bei nesutiko su ieškovo prašymu ją atnaujinti. Asociacija turėjo įstatuose įtvirtintą veiklos kontrolę, todėl apie tariamą 100 000 Lt pavedimą 2002-02-18 pagal paramos sutartį, kurios atsakovas, ieškovo teigimu, negalėjo gauti, revizijos komisija turėjo sužinoti ne vėliau kaip iki kitų metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir apie tai pranešti kongresui. Ieškinyje nurodomos aplinkybės apie tai, kad 2012 m. du asociacijos nariai kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti asociacijos valdymo organus raštu pateikti informaciją apie asociacijos skolininkus, tik patvirtina faktą, kad asociacijos nariai tokia teise galėjo pasinaudoti ir anksčiau. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. G. teismo prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 ėjo asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas ir savo darbe vadovavosi asociacijos įstatais, kongreso ir prezidiumo nutarimais, prezidiumo patvirtintomis pareigybinėmis instrukcijomis. Asociacijos prezidiumo ir sekretoriato veikla buvo kasmet audituojama, revizuojama, svarstoma prezidiumo posėdžiuose. Revizinės komisijos ataskaitos buvo tvirtinamos aukščiausiame asociacijos organe – kongrese. Apie revizinių komisijų atliekamus sekretoriato veiklos patikrinimus, jo sudarytus sandorius, kongreso patvirtintų metinių biudžetų vykdymą visada būdavo informuojamas prezidiumas. Ieškovo byloje pateikti asociacijos prezidiumo protokolai ir kt. medžiaga įrodo, kad atsakovas nebuvo skolingas asociacijai, nes nė viename protokole neminima jokia veikla, susijusi su skolos paviešinimu ar išieškojimu. Neturint sutarties ir jos sąlygų, neįmanoma nustatyti ieškinio pagrįstumo, jeigu tokia finansinė parama ir buvo suteikta. Pagal galiojančius 2002 m. asociacijos įstatus ir Lietuvos Respublikos įstatymus asociacija galėjo suteikti paramą fiziniams ir juridiniams asmenims, kol nebuvo Asociacijų įstatymo, kuris buvo priimtas tik 2004 m., ir kuriame tik nuo tada buvo apribotos asociacijos narių galimybės, susijusios su finansinėmis operacijomis (paskolos, paramos ir t. t.). B. M., kaip atsakovo vadovą, trečiasis asmuo asmeniškai pažinojo dar prieš atsakovui tampant asociacijos nariu, kaip padorų, išsilavinusį, aktyvų vežėjų bendruomenės narį, todėl Vilniaus regiono vežėjai ir išrinko jį į asociacijos prezidiumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-12-28 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo UAB „Kalchas“ ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ 28 962 Eur nepagrįstai pervestą sumą, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (28 962 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017-05-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1651 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai – 9,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

5. Teismas nustatė, kad asociacija 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 sumokėjo atsakovui 100 000 Lt (28 962,00 Eur) sumą, mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodydama: „pervedama finansinė parama p/g sutartį Nr. b/n 200202“. Ieškovui pateikus 2017-06-30 AB SEB banko pažymą Nr. 07.04.08-41022 ginčo dėl 100 000 Lt sumos pervedimo fakto tarp šalių nekilo.

6. Teismas nurodė, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymą (redakcija, galiojusi nuo 2002-01-09 iki 2002-05-04) paramos gavėjais galėjo būti tik pelno nesiekiantys juridiniai asmenys; juridiniai asmenys tampa paramos gavėjais ir įgyja teisę gauti paramą tik įstatymo nustatyta tvarka gavę paramos gavėjo statusą. Atsakovui, kaip privačiam juridiniam asmeniui, paramos gavėjo statusas nebuvo suteiktas, ko atsakovas neginčijo. Ginčas iš esmės kilo dėl pervestos ginčo sumos paskirties bei tikrųjų šalių poreikių pervedant ginčijamą sumą. Tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodė, jog mokėjimo pavedime minimos finansinės paramos sutarties neturi. Liudytoja E. J. (buvusi asociacijos vyr. buhalterė) nurodė, jog neaišku dėl kokių priežasčių buvo pervesti pinigai atsakovui, tačiau galėjo būti pervesti, kad atsakovas, kaip prezidiumo narys, būtų lojalus, o ginčo mokėjimas nebuvo apskaitytas kaip parama, nes jai nebuvo pateikti būtini dokumentai, reikalingi suteiktos paramos apskaitymui. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, jog Paramos teikimo metinėje ataskaitoje, kurioje yra įtraukti visi paramos gavėjai, kuriems 2002 m. buvo suteikta parama, atsakovas nėra nurodytas kaip paramos gavėjas. Duomenų, jog mokėjimo pavedimo pagrindu gauta pinigų suma buvo apskaityta kaip negrąžintina finansinė parama, atsakovas nepateikė. Mokesčių inspekcijai atsakovas teikė 2006-04-10 aiškinamąjį raštą, kuriame iš asociacijos gautą 100 000 Lt sumą atsakovas apskaitė kaip kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Teismo vertinimu, šios aplinkybės įrodo, jog atsakovas iš asociacijos gautą sumą apskaitė kaip grąžintiną sumą. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog asociacijos pervesta suma buvo skirta tarp šalių atsiradusiems skoliniams įsipareigojimams padengti, teismas nenustatė, o tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su skolų suderinimo aktais, taip pat nepatvirtina, jog ginčo suma buvo užskaityta ieškovo skoliniams įsipareigojimams padengti. Priešingai, iš 2014-05-12 akto matyti, jog jame įvardinta 100 000 Lt UAB „Kalchas“ kaip tiekėjo mokėtina suma asociacijai bei 40 Lt UAB „Kalchas“ kaip pirkėjo gautina suma iš asociacijos, o 2015-02-03 ir 2015-12-31 Pirkėjų skolų suderinimo aktais buvo derinami asociacijos ir atsakovo kaip pirkėjo skolų likučiai atitinkamai 2014 m. ir 2015 m. duomenimis, tačiau aptariami suderinimo aktai nesudarė pagrindo teismui spręsti, jog jais būtų derinami atsakovo kaip tiekėjo skolų likutis, kuris pagal 2014-05-12 aktą sudarė 100 000 Lt.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad šalys nepateikė sutarties, kurios pagrindu buvo pervesta ginčijama suma, atsakovas negalėjo būti ir nebuvo paramos gavėjo statusą turinčiu subjektu, ieškovo pervesta suma buvo apskaitoma kaip grąžintina suma ieškovui, bei byloje nenustatęs, kokio teisinio tikslo šalys siekė, taip pat kad ieškovo sumokėta suma būtų skirta skoliniams įsipareigojimams dengti, sprendė, jog ieškovas pervedė atsakovui ginčijamą sumą be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis), o vien tai, kad mokėjimo pavedimo paskirtyje buvo nurodyta, jog pervedama suma pagal finansinės paramos sutartį, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas suteikė negrąžintiną finansinę paramą ar pinigai buvo pervesti sutarties pagrindu. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog buvo suteikta finansinė parama, toks sandoris būtų niekinis, kadangi prieštarautų imperatyvios įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, Labdaros ir paramos įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys).

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas pinigus atsakovui pervedė 2002-02-18, o ieškinys teismui pateiktas 2017-05-23. Tokiu atveju ieškovas praleido 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama ne anksčiau kaip nuo 2010-11-29, kuomet V. G. buvo atšauktas iš asociacijos generalinio sekretoriaus pareigų, teismo vertinimu, nėra pagrįstos. Ieškovas nekėlė žalos atlyginimo klausimo iš buvusių asociacijos vadovų, o reiškė ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo. Ieškovas apie ginčijamos sumos pervedimą žinojo, kadangi jis pats ją pervedė. Aplinkybę, jog ieškovui buvo žinoma, jog lėšos pervestos atsakovui nesant tam teisinio pagrindo, patvirtino ir liudytoja E. J. (buvusi asociacijos vyr. buhalterė). Tačiau ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su vadovybės pasikeitimu, vengimu pateikti dokumentus, taip pat su buvusių vadovų ir atsakovo tarpusavio santykiais, yra reikšmingos sprendžiant ieškinio senaties atnaujinimo klausimą. Teismas nustatė, kad ginčijama suma buvo pervesta be pagrindo, byloje nėra duomenų, jog iki 2015-06-10 asociacijos prezidento išrinkimo bei iki 2015-09-07 generalinio sekretoriaus išrinkimo būtų imtasi priemonių be pagrindo pervestai sumai susigrąžinti. Atsakovas per savo akcininką ir direktorių B. M. dalyvavo asociacijos valdyme, nes B. M. buvo asociacijos valdymo organo – prezidiumo nariu. Buvo kilę teisminiai ginčai dėl informacijos apie ieškovo veiklą gavimo. Nuo naujos ieškovo vadovybės išrinkimo (2015-06-10 asociacijos prezidentu išrinktas E. M., o nuo 2015-09-07 asociacijos generaliniu sekretoriumi – V. M.) iki ieškinio pateikimo teismui dienos praėjo sąlyginai nedaug laiko. Tai įrodo, jog pasikeitus ieškovo vadovybei buvo sudaromos kliūtis gauti informaciją ir iš esmės nebuvo imtasi priemonių susigrąžinti pervestą sumą ne dėl to, kad ieškovui nebuvo žinoma atsakovo grąžintina suma, o dėl to, kad ginčijamą sumą pervedus asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas užėmusio V. G. vadovavimo laikotarpiu buvo elgiamasi nerūpestingai ir pasyviai, t. y. tuometinis vadovas V. G. žinodamas ir/ar turėdamas žinoti, jog pervesta suma nėra apskaityta kaip finansinė parama bei pervesta be pagrindo, nesiėmė jokių priemonių jai susigrąžinti. Todėl nors nuo V. G. pasitraukimo iš pareigų (2010-11-29) praėjo sąlyginai daug laiko, o ieškinys teismui pateiktas tik 2017 m., tačiau įvertinus tai, kad vyko teisminiai ginčai dėl informacijos neteikimo, o naujai vadovybei reikėjo laiko susipažinti su asociacijos finansiniai dokumentais, taip pat liudytojos A. M. parodymus, jog prie asociacijos finansinių dokumentų turėjo galimybę prieiti tik 2014 m., teismas sprendė, jog nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir jį atnaujinti. Priešingas aiškinimas, kuomet pinigai buvo pervesti be pagrindo bei nesant jų grąžinimą pagrindžiančių įrodymų, tačiau atmetus ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties, būtų nesuderinamas su teisingumo reikalavimais ir nesąžiningas asociacijos narių atžvilgiu.

9. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog atsakovas nebuvo grąžinęs ieškovui prašomos priteisti sumos, pagrindžia AB SEB banko 2017-06-30 pažyma, kurioje nėra nurodytos ginčijamos sumos grąžinimas ieškovui; į bylą pateikti apyvartos žiniaraščiai, kuriuose yra užfiksuotos ieškovės buhalterinės operacijos su atsakovu, kaip pirkėju, ir atsakovu, kaip tiekėju, tačiau apyvartos žiniaraščiuose nėra užfiksuotas ginčo sumos grąžinimas ar užskaita šiai sumai; audito išvada už 2010 metų finansinį laikotarpį, kurioje nurodyta, jog atsakovas nėra gražinęs asociacijai 100 000 Lt išankstinio apmokėjimo. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-10-10 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2016, buvo nustatyta, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui, nepaneigia be pagrindo gautos sumos grąžinimo fakto, nes nagrinėjamoje civilinėje byloje ir išnagrinėtoje civilinėje byloje skyrėsi įrodinėjimo dalykas. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl nepagrįstai parvestų pinigų gražinimo, o išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2016 buvo reiškiamas reikalavimas dėl 4 117,20 Eur skolos priteisimo iš ieškovo. Teismui konstatavus be pagrindo pervestų pinigų faktą bei nesant pervestos ginčijamos sumos grąžinimą pagrindžiančių įrodymų, ieškovo reikalavimas priteisti pervestą 28 962,00 Eur sumą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovas UAB „Kalchas“ apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Atsakovo bankroto administratorius teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo apeliacinį procesą nutraukti CPK 293 st. 3 d. pagrindu, nes 2018 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „Kalchas“ bankroto bylą, o 2018-10-08 nutartimi patvirtino ieškovo reikalavimą. Taip pat prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

12.1. Ieškovui neapmokėjus 2015-12-28 išrašytos atsakovui kreditinės PVM sąskaitos faktūros už TIR kainos koregavimą dėl 2001-2005 metų 4 117,20 Eur sumai, atsakovas kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo. Pradėtoje civilinėje byloje asociacija atsiliepime į ieškinį teismui nurodė, jog kadangi atsakovas yra tariamai skolingas asociacijai 28 962 Eur (100 000 Lt) kaip paskolą, asociacijai nėra atsiradusi prievolė pervesti 4 117,20 Eur atsakovui. Vilniaus apygardos teismas 2016-10-10 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2016 nustatė aplinkybes, jog 2014-05-12 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte buvo įrašyta, jog UAB „Kalchas“ skolinga asociacijai 99 960 Lt. UAB „Kalchas“ šios skolos nepripažino – akto pabaigoje įmonės buhalterė ir vadovas padarė įrašą „Kreditorinio įsiskolinimo nėra“. 2015-02-03 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte, pasirašytame bylos šalių, nurodyta, kad UAB „Kalchas“ skola ieškovui yra 188,48 Eur. Vėlesniame skolų suderinimo akte, išrašytame 2015-12-31, 99 960 Lt ar 28 962 Eur dydžio skola taip pat neminima. Taip pat nustatyta, kad asociacija nereiškė UAB „Kalchas“ pretenzijų dėl skolos grąžinimo iki UAB „Kalchas“ nepateikė prašymo gražinti draudimo permoką. Teismas sprendime taip pat konstatavo, jog asociacija ir UAB „Kalchas“ 2015-02-03 patvirtino, jog UAB „Kalchas“ neskolingas asociacijai ginčo sumos, be to, UAB „Kalchas“ nebuvo nurodyta kaip asociacijos skolininkė ir asociacijos veiklos 2015-01-01/2015-12-02 ataskaitoje. Taigi, išnagrinėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad UAB „Kalchas“ turi materialinę teisę asociacijos atžvilgiu, kad asociacija nepagrįstai atsisako ją vykdyti remdamasi UAB „Kalchas“ skolos faktu, todėl UAB „Kalchas“ teisė šiuo teismo sprendimu buvo apginta. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į precudicinius faktus, nustatytus kitoje civilinėje byloje ir jų netaikė, todėl pažeidė proceso teisės normas;

12.2. Ieškovo teismui pateiktas 2002-02-18 mokėjimo pavedimas liudijo, kad atsakovui buvo pervesta 100 000 Lt suma, tačiau tai savaime nesuteikia pagrindo manyti, kad atsakovui šie pinigai buvo pervesti neteisėtai ar kad pastarasis turi juos grąžinti. Ieškovas tik įrodė pinigų pervedimo faktą, bet tai, kad atsakovas juos gavo neteisėtai, ieškovas neįrodė. Šį įrodinėjimo našta buvo perkelta atsakovui, nors pastarajam pateikti tikslius 2002 m. siekiančius faktus, susijusius su mokėjimo pavedimo paskirtimi, byloje buvo neįmanoma, nes pasibaigus dokumentų saugojimo terminui atsakovas tokių duomenų nebeturėjo. Tuo metu atsakovo įmonei vadovavęs ir galėjęs teismui ar dabartiniam vadovui paaiškinti aplinkybes asmuo yra miręs. Atsakovas nuosekliai teismui aiškino, kad jam nėra žinoma apie tokį faktą, kaip ieškovo atsakovui pervesti pinigai 2002-02-18, nes atsakovo buhalteriniuose dokumentuose jokių duomenų nei apie tokį pavedimą, nei apie atsakovo skolos ieškovui egzistavimą nebuvo. Ieškovui pateikus banko išrašą, atsakovui neliko pagrindo abejoti, kad toks faktas, kaip pinigų pervedimas įvyko, tačiau pavedimo fakto neužteko tam, kad būtų aišku, kokiu pagrindu, už ką šie pinigai buvo pervesti ir kad jie buvo pervesti neteisėtai ir atsakovas turi pareigą juos gražinti. Kadangi atsakovo buhalterijoje šios sumos kaip mokėtinos ieškovui nėra, tai reiškia, kad šių pinigų gavimui teisinis pagrindas buvo, jie gauti teisėtai ir jų išreikalauti nėra pagrindo;

Šalies argumentai

12.3. Ieškovas pateikė į bylą 2002-02-18 mokėjimo nurodymą, kuriame užfiksuota jo paskirtis – parama, tačiau į bylą nepateikė paramos sutarties, tuo pačiu ir pats abejojo tokios sutarties buvimu, be to, kitoje byloje ieškovas teigė, kad tai buvo paskola. Ieškovo liudytoja tuo metu buvusi vyr. buhalterė E. J. paaiškino, kad šį mokėjimą į avansinę apyskaitą savo nuožiūra įtraukė dėl tos priežasties, kad šio pavedimo paskirtį „parama“ patvirtinančių dokumentų ji neturėjo, pavedimo paskirties ji nežinojo, todėl pati nusprendė įtraukti šią sumą į avansinę apyskaitą, t.y. kaip sumą, kurią atsakovas turėtų grąžinti. Dvi ieškovo liudytojos vyr. buhalterė E. J. ir asociacijos revizijos komisijos narė, o vėliau pirmininkė A. M. byloje pripažino, kad ieškovo buhalterija būdavo vedama aplaidžiai. Ieškovo pateikti iš buhalterinių registrų ištraukti duomenys bylojo tik atsakovo, kaip pirkėjo arba kitur nurodoma kaip kliento apyvartos egzistavimą, be to, juose atsispindėjo duomenys, kad tarp ieškovo ir atsakovo nuolat vykdavo įvairūs pervedimai, tarp jų ir didelėmis sumomis. Ieškovas teikė teismui duomenis, kaip keitėsi jo buhalterinių programų naudojimas bėgant metams, tačiau šiuose iš buhalterinių programų atspausdintuose dokumentuose duomenys dažnai dubliavosi, būdavo keliami iš vienos programos į kitą, nors prieš tai būdavo nurodyti kaip minusuoti ir pan. Šie neaiškumai, neatitikimai suteikia pagrindo abejoti ieškovo buhalterinių duomenų tikslumu ir jų patikimumu. Ieškovo teiktas atsakovui 2014-05-12 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, sudarytas vienašališkai ieškovo, buvo grąžintas atgal su atsakovo prierašu, kad tokios skolos nėra. Ieškovas nepateikė duomenų, kad tokiam prierašui būtų prieštaravęs. Tuo tarpu 2015-02-03 ir 2015-12-31 šalių suderintuose ir pasirašytuose skolų suderinimo aktuose nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų ieškovo skolininkas. Tačiau teismas šiuos įrodymus, kaip tvirtinančius, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui, atmetė nurodydamas, kad šiuose aktuose buvo derinamos tik atsakovo kaip pirkėjo, o ne kaip tiekėjo skolos likutis, nors duomenų, kad atsakovas būtų ieškovo apskaitoje dvigubu statusu ir kad buvo derinamos skolos atskirai kiekvieno statuso, byloje nėra. Ieškovo viešame leidinyje 2015-01-0/12-02 „Ataskaita XXVIII kongresui“ atsakovas kaip ieškovo skolininkas taip pat nenurodomas;

12.4. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui teikia 2018-01-15 UAB „Audito sprendimai“ pažymą, tvirtinančią, kad atsakovo buhalterinėje apskaitoje įsiskolinimo asociacijai 2014 m. pabaigai nebuvo. Šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame bet kokie atsakovo teikti įrodymai nebuvo laikomi įrodančiais atsakovo skolos neturėjimo fakto ir kuris sprendžiamam šalių ginčui yra reikšmingas. Ieškovas pateikė 2006-04-10 paaiškinamąjį raštą prie UAB „Kalchas“ 2005 m. finansinės atskaitomybės, kuriame prie „kitų mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų“ yra nurodyta Linava – parama 100000 Lt, tačiau iš paaiškinamojo rašto negalima nustatyti, ar tai buvo apskaityta būtent 2002 m. mokėjimo pavedimu pervesta suma, kadangi tokie duomenys nebuvo detalizuoti. Atsakovo seniausi turimi dokumentai – Didžioji knyga 2007-12-31 dienai liudijo, jog atsakovas neturi 100 000 Lt įsipareigojimo asociacijai. Vienos iš ūkinių operacijų ar ūkinio įvykio pagrindu atsakovo Didžiojoje knygoje tarp trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų nebeliko kontrahento asociacijos;

12.5. Teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, nevertino atsakovo teikiamų nuoseklių, vienas kitą patvirtinančių dokumentų apie tai, kad pastarasis neturi/nepripažįsta skolos ieškovui. Tuo tarpu ieškovo padriki ir nenuoseklūs duomenys apie tariamą skolos egzistavimą pačiam ieškovui neesant tikram, už ką buvo 2002 m. mokėjimo pavedimas, teismui buvo pakankamas argumentas nustatyti, kad mokėjimas atliktas neesant teisinio pagrindo;

12.6. Ieškovas neįrodė jokių aplinkybių, kokiu būdu dėl to, kad V. G. buvo generalinis sekretorius, tai trukdė asociacijai ginti savo pažeistas teises ir kokiu būdu tai, kad B. M. tam tikru laikotarpiu buvo vienas iš 11 asociacijos prezidiumo narių (B. M. buvo prezidiumo nariu laikotarpiu 2006-06-13/2011-11-07, t.y. juo tapo jau gerokai praėjus laiko po mokėjimo pavedimo atlikimo, o tuo tarpu V. G. generaliniu sekretoriumi buvo dar gerokai prieš B. M. tampant prezidiumo nariu – laikotarpiu 1991-10-09/2010-11-29), tai turėjo įtakos ieškovui ginti savo pažeistas teises arba B. M. galėjo įtakoti šią situaciją. E. J. teismui nurodė, kad būtent V. G. domėjosi ir prašė jos duomenų apie skolininkų sąrašus, taigi, ieškovo nurodomos aplinkybės apie mokėjimo slėpimą buvo paneigtos liudytojos E. J., kuri aiškiai nurodė, kad duomenys apie tokį mokėjimą buvo suvesti į buhalteriją, ta suma, kaip atgautina, atsispindėdavo balansuose, ji buvo nurodyta didžiojoje knygoje. Jokių kitų įrodymų, apart ieškovo deklaratyvių teiginių, susijusių su tariamais buvusios vadovybės ir atsakovo buvusio vadovo gerais santykiais ir to įtaką nesiimti priemonių apginti savo pažeistoms teisėms, byloje nepateikta. Teismo sprendime nurodyti kaip pagrindas atnaujinti senaties terminą argumentai, susiję su teismų sprendimais, kuriuose konstatuota asociacijos pareiga teikti nariams informaciją ir apie asociacijos narių teisių pažeidimus, tik patvirtina faktą, kad asociacijos nariai tokia teise galėjo pasinaudoti ir anksčiau. Teismas sprendė, kad atmetus ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties, tai būtų nesąžininga asociacijos narių atžvilgiu. Šioje byloje keliamas klausimas apie senaties atnaujinimo klausimą ieškovui, o ne ieškovo nariams. Teismas, spręsdamas ieškinio atnaujinimo klausimą, nesigilino į tai, kad asociacijoje veikė ir kontroliuojantis organas – revizijos komisija, kurios paskirtis buvo tikrinti asociacijos finansinę veiklą, asociacijos lėšų panaudojimo teisingumą ir racionalumą. Todėl apie 100 000 Lt pavedimą 2002-02-18 pagal paramos sutartį, kurios atsakovas, ieškovo teigimu, negalėjo gauti, revizijos komisija turėjo sužinoti ne vėliau kaip iki kitų metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir apie tai pranešti kongresui. Nagrinėjamu atveju siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir šalių interesų pusiausvyrą, ieškinio senaties terminas neturėtų būti atnaujintinas. Teismas ieškinio atnaujinimo klausimą sprendžia atsižvelgdamas ne į ieškovo elgesį, ne į tai, kokias tai pasekmes turės atsakovo teisėms ir teisėtiems interesams privedus jį prie bankroto, o į nesąžiningumą asociacijos narių atžvilgiu, kuriuo vienas iš narių be kita ko yra ir atsakovas.

Atsiliepimas

13. Ieškovas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsiliepimu teismo prašo atmesti atsakovo UAB „Kalchas“ apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-28 sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovas neginčija teismo padarytos išvados, kad jis negalėjo gauti finansinės paramos, tačiau teigia, kad jis ginčo mokėjimą gavo ne kaip finansinę paramą, o „kitu sutartiniu pagrindu“. Atsakovas nenurodo, koks buvo konkretus mokėjimo pagrindas. Mokėjimo pavedime ginčo mokėjimas įvardintas kaip finansinė parama. Atsakovas, gavęs mokėjimą, matė mokėjimo paskirtį, mokėjimą priėmė ir negrąžino. Toks atsakovo faktinis elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis ši mokėjimą priėmė kaip finansinę paramą. Tuometinis asociacijos generalinis sekretorius V. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal ginčo mokėjimą buvo pervesta finansinė parama, tačiau V. G. teiginiai, kad asociacija galėjo atsakovui suteikti negrąžintiną finansinę paramą, yra nepagrįsti, nes pagal Labdaros ir paramos įstatymo nuostatas atsakovas nebuvo paramos gavėjas ir negalėjo gauti paramos. Be to, byloje yra 2006-04-10 parengtas atsakovo paaiškinamasis raštas prie 2005 m. finansinės atskaitomybės, kuriame prie „kitų mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų“ yra apskaitytas 100 000 Lt įsipareigojimas asociacijai, kuris aprašytas sekančiai: „As.Linava - parama – 100 000 Lt“. Byloje apklausta liudytoja tuometinė asociacijos vyriausioji buhalterė E. J. paaiškino, kad jai nebuvo pateikta finansinės paramos sutartis. Kitas liudytojas tuometinis asociacijos vyriausiasis finansininkas nurodė, nepamena, ar matė su atsakovu sudarytą finansinės paramos sutartį. V. G. taip pat negalėjo paaiškinti jokių aplinkybių dėl šios sutarties sudarymo ir jos turinio. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tokia sutartis egzistavo ir, suėjus dokumentų saugojimo terminui, buvo sunaikinta. Labiausiai tikėtina, kad finansinės paramos sutartis iš vis nebuvo sudaryta, o jeigu ir buvo sudaryta, ši sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo niekinė. Kadangi atsakovas neįrodė, kad jam buvo sutartinis pagrindas gauti pinigines lėšas, turi būti daroma išvada, kad tokio pagrindo nebuvo;

13.2. Ieškovui įrodžius ir teismui nustačius, kad atsakovas be pagrindo iš ieškovo gavo ginčo sumą, tam, kad būtų atmestas ieškinys, atsakovas turėjo įrodyti, jog jis grąžino ieškovui šias lėšas arba kad prievolė grąžinti šias lėšas baigėsi kitu pagrindu. Jeigu atsakovas teigia, kad jis grąžino pinigines lėšas, jis galėjo pateikti savo banko sąskaitos išrašus, kuriuose užfiksuotas mokėjimo grąžinimas arba kitus pirminius įrodymus, patvirtinančius mokėjimo grąžinimo faktą. Tačiau atsakovas buvo pasyvus ir jokių pirminių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti piniginių lėšų grąžinimo faktą, į bylą neteikė. Atsakovas savo pozicija grindė tik išvestiniais įrodymais (didžiąja knyga, skolų suderinimo aktais, asociacijos kongreso ataskaitomis), kuriuose jokių duomenų apie ginčo sumos grąžinimą nėra. Ieškovas pateikė AB SEB banko 2017-06-30 pažymą, kuri patvirtina, kad atsakovas ieškovui negrąžino ginčo sumos, nes tarp atsakovo mokėjimų nėra mokėjimo, kuriuo būtų grąžinta ši suma. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jo apskaitoje atsakovas yra registruotas kaip pirkėjas ir kaip tiekėjas, dėl ko pas ieškovą buvo vedamos dvi nepriklausomos apyvartos (pirkėjo ir tiekėjo), sudarančios du skolos likučius. Byloje apklausta tuometinė asociacijos vyriausioji buhalterė E. J. paaiškino, kad negavo dokumentų, kurių pagrindu galėtų ginčo mokėjimą apskaityti kaip finansinę paramą, todėl šį mokėjimą ji įvedė į avansinio mokėjimo sąskaitą, t. y. apskaitė kaip tiekėjo skolą. Ieškovas į bylą pateikė du atskirus apyvartos žiniaraščius, kuriuose yra užfiksuotos visos ieškovo operacijos su atsakovu, kaip pirkėju, ir atsakovu, kaip tiekėju. Tarp buhalterinių operacijų nei viename iš apyvartos žiniaraščių nėra užfiksuotas ginčo sumos grąžinimas ar užskaita šiai sumai. E. J. paaiškino, kad iki tol, kol ji dirbo asociacijoje (dirbo iki 2012 m. liepos mėn.), atsakovas negrąžino ginčo sumos. Tokius jos parodymus patvirtina byloje esantis asociacijos sąskaitos analitinis likutis, sudarytas 2012-01-01 dienai, kuriame yra apskaityta atsakovo, kaip tiekėjo, 100 000 Lt skola. Faktą, kad atsakovas negrąžino ginčo sumos, patvirtina ir byloje esanti auditoriaus UAB „Ernst & Young Baltic“ parengta audito ataskaita. Byloje yra 2014-05-12 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kurį rengė asociacija. Akte nurodyta, kad atsakovo, kaip pirkėjo, skola yra – 40 Eur (t. y. 40 Eur permoka), o atsakovo, kaip tiekėjo, skola yra 100000 Lt. Šio akto atsakovas nepasirašė, tačiau jis įrodo, kad sudarant aktą pagal asociacijos apskaitos duomenis atsakovas dar nebuvo grąžinęs ginčo sumos. 2015-02-03 ir 2015-12-31 šalių pasirašytuose pirkėjų skolų suderinimo aktuose ginčo suma jau nebuvo įtraukta, tačiau šie aktai pagal savo turinį yra skirtingi ir jais buvo derinamos skirtingos skolos. Tai, kad į pirkėjų skolų suderinimo aktus nebuvo įtraukta ginčo 100 000 Lt suma (kuri asociacijos apskaitoje yra apskaityta kaip tiekėjo skola), nereiškia, kad atsakovas gražino šią sumą;

13.3. Atsakovas savo teiginiui, kad ginčo suma buvo grąžinta, pagrįsti pateikė savo Didžiąją knyga, sudarytą 2007-12-21 dienai, kurioje, atsakovo teigimu, nebėra apskaitomas įsipareigojimas asociacijai. Tačiau šis įrodymas negali įrodyti ginčo sumos grąžinimo. Tai atsakovo vienašališkai sudarytas dokumentas, į šį dokumentą atsakovas galėjo įrašyti bet kokius jam priimtinus duomenis, kurių teisingumo pagal byloje esančius įrodymus patikrinti negalima. Prie kitų mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų yra apskaityta 117 029,70 Lt suma kaip „kitos mokėtinos sumos-dienpinigiai“, tačiau nėra detalizuoti į šią sumą įeinantys konkretūs įsipareigojimai. Atsakovas taip pat remiasi dar vienu netiesioginiu įrodymu – asociacijos revizijos komisijos 2015 m. 1 pusmečio finansinės veiklos patikrinimo ataskaita, kurioje atsakovas kaip skolininkas nebuvo nurodytas. Iš šios ataskaitos matyti, kad į skolininkų sąrašus buvo įtrauktos tik tos įmonės, kurių skolos buvo suderintos pagal suderinimo aktus. Kadangi atsakovas nepasirašė skolų suderinimo akto, atsakovas nebuvo įtrauktas į skolininkų sąrašą;

13.4. Atsakovas mokėjimo grąžinimo aplinkybes galėjo įrodinėti tiek apskaitos dokumentais, tiek bankiniais sąskaitų išrašais, tiek vyriausiosios buhalterės parodymais. Todėl atsakovo pasyvumo nepateisina ta aplinkybė, kad mirė buvęs atsakovo įmonės vadovas. Atsakovas deklaratyviai nurodo, kad suėjus dokumentų saugojimo terminams buvo sunaikinti dokumentai, tačiau nedetalizuoja, kokie konkretūs bylai reikšmingi dokumentai ir kada buvo sunaikinti, nepateikia dokumentų sunaikinimą patvirtinančių įrodymų. Byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad jokie bylai reikšmingi įrodymai iki atsakovo vadovo B. M. mirties nebuvo sunaikinti. Jeigu kokie dokumentai ir buvo naikinami, tai galėjo būti daroma tik jau vadovaujant dabartiniam atsakovo vadovui Š. M.. Todėl toks jo elgesys yra nepateisinamas ir neatleidžia šioje byloje nuo pareigos įrodyti ginčo mokėjimo grąžinimo faktą;

Atsiliepimas

13.5. Teismas tinkamai įvertino Vilniaus apygardos teismo 2016-10-10 sprendimo turinį ir pagrįstai nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2016 nebuvo sprendžiamas ieškovo pervestos ginčo sumos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas ir jokie prejudiciniai faktai nebuvo nustatyti. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-10-10 sprendime buvo nustatyta, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui, nepaneigia fakto, kad atsakovas be pagrindo gavo ginčo sumą, nes nagrinėjamoje civilinėje byloje ir išnagrinėtoje civilinėje byloje skyrėsi įrodinėjimo dalykas;

13.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino paleistą ieškinio senaties terminą. V. G. nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 užėmė asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas, jam vadovaujant buvo atliktas ginčo mokėjimas ir nebuvo imtasi jokių priemonių nepagrįstai pervestoms lėšoms susigrąžinti. Buvęs atsakovo akcininkas ir direktorius B. M. nuo 2006-06-13 iki 2011-11-07 buvo asociacijos valdymo organo – prezidiumo nariu. Tik tuometinis asociacijos generalinis sekretorius V. G. galėjo ginti asociacijos pažeistas teises. V. G., kurio vadovavimo laikotarpiu ir buvo atliktas neteisėtas mokėjimas, buvo nesuinteresuotas pripažinti savo pažeidimo ir inicijuoti teisminius procesus, kurių metu galėjo kilti ir jo atsakomybės klausimas. Be to, ieškinį būtų reikėję reikšti prieš asociacijos prezidiumo nario įmonę, o pats generalinis sekretorius yra tiesiogiai priklausomas nuo prezidiumo. Po V. G. atšaukimo iš generalinio sekretoriaus pareigų, pasikeitus vadovybei, buvo sudaromos kliūtys gauti informaciją apie atsakovo skolas asociacijai ir būtent todėl atskirų asociacijos narių iniciatyva buvo pradėti teisminiai procesai dėl informacijos (dokumentų) išreikalavimo. Asociacijos nariai, neturėdami informacijos apie atsakovo neįvykdytus įsipareigojimus asociacijai, negalėjo inicijuoti teisminių procesų prieš atsakovą. Naujai vadovybei reikėjo laiko susipažinti su asociacijos finansiniais dokumentais. V. G. neperdavė su atsakovu sudarytos finansinės paramos sutarties (jeigu tokia sutartis buvo sudaryta), neatskleidė jokių aplinkybių dėl atsakovui pervestos finansinės paramos ir su nauja asociacijos vadovybe nebendradarbiavo. Byloje yra revizijos komisijos aktai, kurie buvo parengti dar dirbant generaliniam sekretoriui V. G.. Iš šių aktų matyti, kad duomenys apie atsakovui atliktą ginčo mokėjimą nebuvo pateikti revizijos komisijai ir ji dėl to jokių tikrinimų neatliko. Po V. G. atšaukimo iš generalinio sekretoriaus pareigų buvo išrinkta nauja revizijos komisija, tačiau dėl teisminių procesų jos veikla 2011 - 2012 m. buvo suspenduota ir revizijos nebuvo atliekamos (žr. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2A-3001-232/2012). Liudytoja A. M. (naujos revizijos komisijos pirmininkė) paaiškino, kad tik 2014 m. revizijos komisijai buvo sudaryta galimybė gauti ir tikrinti asociacijos veiklos dokumentus. Be to, revizijos komisija tikrina ataskaitinių metų finansinės atskaitomybės dokumentus, o ne ankstesnių metų veiklos dokumentus. Būtina įvertinti ir tai, kad po to, kai V. G. ir B. M. nustojo eiti nurodytas pareigas asociacijoje, asociacijos pažeistų teisių ginimą apsunkino tai, kad asociacijoje toliau dirbo prezidentas A. K. (nuo 2002-05-24 iki 2015-05-15) ir sekretorius - vyriausiasis finansininkas A. D. (nuo 1995-12-20 iki 2014-09-10), kuriuos su V. G. ir B. M. siejo ilgametė pažintis ir geri tarpusavio santykiai. Situacija asociacijoje pasikeitė tik, kai 2015-06-10 asociacijos prezidentu išrinktas E. M., o nuo 2015-09-07 asociacijos generaliniu sekretoriumi išrinktas V. M.. Būtent jų iniciatyva pradėti tikrinti buvusios vadovybės sudaryti sandoriai;

13.7. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – atsakovo apskaitą tvarkančios UAB „Audito sprendimai“ 2018-01-15 pažymą. Atsakovas iš savo apskaitą tvarkančios įmonės pažymą galėjo užsakyti ir į bylą pateikti dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kitokias aplinkybes nei tikėjosi atsakovas, negali būti pagrindu atsakovui į bylą teikti naujus įrodymus. Jeigu apeliacinės instancijos teismas prijungtų prie bylos UAB „Audito sprendimai“ 2018-01-15 pažymą, tai nesudarytų pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai yra išvestinis įrodymas. Prie pažymos nėra pridėti pirminiai apskaitos dokumentai, kurie patvirtintų, kad atsakovo apskaitoje nėra apskaitytas 28 962 Eur įsipareigojimas ieškovui. Iš šios pažymos negalima nustatyti, nuo kada ir dėl kokių konkrečių priežasčių pas atsakovą nėra apskaitomas 28 962 Eur įsipareigojimas ieškovui. Prie pažymos nėra pridėti pirminiai apskaitos dokumentai, patvirtinantys 28 962 Eur sumos grąžinimą ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ neteikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu, nors atsiliepime šią teismo sprendimo dalį ginčija ir prašo ją pakeisti. Dėl to teisėjų kolegija dėl nurodytų ieškovo argumentų, vertindama skundžiamo pimosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepasisako.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

15. Ši byla nėra sustabdyta ir perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Toks prendimas galėjo būti priimtas tik iki nutarties skirti šią bylą nagrinėti (CPK 163 str. 1 d. 5 p.), todėl apeliacinis skundas turti būti išnagrinėtas iš esmės. Kreditorinio reikalavimo bankroto byloje be ginčo patvirtinimas ir apeliacinio skundo išnagrinėjimas neagali būti laikomi tapčiais ar lygiaverčiais procesais. Administratoriaus prašymas grąžinti už skundą sumokėtą žyminį mokestį netenkintinas, nes CPK 87 str. 1 d. 6 p. numato žyminio mokesčio gąžinimą tik tuo atveju jei byla yra sustabdyta ir perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Atsakovas UAB „Kalchas“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naują rašytinį įrodymą – UAB „Audito sprendimai“ 2018-01-15 pažymą, kuri, pasak atsakovo, turėtų patvirtinti, kad atsakovo buhalterinėje apskaitoje įsiskolinimo ieškovui 2014 m. pabaigai nebuvo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl jis naujai teikiamo rašytinio įrodymo negalėjo pateikti į bylą ją nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme, kuomet vyko ginčas dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovui buvimo ir kuomet ginčo šalys turėjo pareigą visomis leistinomis priemonėmis įrodyti savo dėstomas aplinkybes. Atsakovo procesinis elgesys, kuomet jis teikia papildomus įrodymus pavėluotai, tik susipažinęs su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, neatitinka šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo kartu su apeliaciniu skundu teikiamą naują rašytinį įrodymą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad 2002-02-18 mokėjimo pavedimu ieškovo atsakovui pervesta 100 000 Lt suma atsakovo buvo gauta neteisėtai ir kad pagal CK 6.237 straipsnį atsakovas turi ją grąžinti ieškovui kaip be pagrindo įgytą turtą. Pasak atsakovo, kadangi jo buhalterijoje šios sumos kaip mokėtinos ieškovui nėra, tai reiškia, kad šių pinigų gavimui teisinis pagrindas buvo, jie gauti teisėtai ir jų išreikalauti negalima. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014-01-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui taip pat atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) ar kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011; 2013-05-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taip pat yra pažymėjęs, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018-02-14 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018). Aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

19. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 sumokėjo atsakovui 100 000 Lt sumą, mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodant: „pervedama finansinė parama p/g sutartį Nr. b/n 200202“. Atsakovas apeliaciniu skundu šios faktinės bylos aplinkybės neginčija, kaip ir neginčija to, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymą (redakcija, galiojusi nuo 2002-01-09 iki 2002-05-04) atsakovui, kaip privačiam juridiniam asmeniui, paramos gavėjo statusas nebuvo suteiktas. Be to, nei viena iš ginčo šalių nepateikė į bylą mokėjimo pavedime nurodytos finansinės paramos sutarties, teigdamos, kad jos neturi. Byloje esančioje Paramos teikimo metinėje ataskaitoje, kurioje yra įtraukti visi paramos gavėjai, kuriems 2002 m. buvo suteikta parama, atsakovas nėra nurodytas kaip paramos gavėjas. Atsakovas nepateikė į byla duomenų, kad mokėjimo pavedimo pagrindu gauta pinigų suma buvo apskaityta kaip negrąžintina finansinė parama. Byloje apklausta liudytoja E. J., buvusi ieškovo vyr. buhalterė, nurodė, jog neaišku dėl kokių priežasčių 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 buvo pervesti pinigai atsakovui, tačiau galėjo būti pervesti, kad atsakovas, kaip ieškovo prezidiumo narys, būtų lojalus, o ginčo mokėjimas nebuvo apskaitytas kaip parama, nes jai nebuvo pateikti būtini dokumentai, reikalingi suteiktos paramos apskaitymui. Tuometinis ieškovo generalinis sekretorius, į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu V. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal 2002-02-18 mokėjimo nurodymą Nr. 2413 atsakovui buvo pervesta finansinė parama, tačiau negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl finansinės paramos suteikimo teisėtumo, finansinės paramos sutarties sudarymo ir jos turinio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje esančios medžiagos labiau tikėtina, kad 2002-02-18 mokėjimo nurodyme Nr. 2413 minima finansinės paramos sutartis apskritai nebuvo sudaryta, o jei ir buvo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ji laikytina niekine, nes prieštarauja imperatyvioms Labdaros ir paramos įstatymo nuostatoms. Taigi, byloje įrodyta, kad atsakovas iš ieškovo 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 100 000 Lt sumą, jeigu ji laikytina finansine parama, gavo nesant tam teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde šios išvados atsakovas neginčija.

20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir neįrodė jokio kito teisinio pagrindo (įstatymo ar sutarties), kuriuo remiantis ieškovas atsakovui 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 turėjo sumokėti 100 000 Lt sumą, kuri ieškovui neturėjo būti grąžinta, o jeigu turėjo būti grąžintą – kad tai atsakovo buvo padaryta.

21. Byloje esantis atsakovo Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktas 2006-04-10 aiškinamasis raštas patvirtina, kad iš ieškovo gautą 100 000 Lt sumą atsakovas apskaitė kaip kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, t. y. kaip ieškovui grąžintiną sumą, tačiau įrodymų, kad ši suma ieškovui buvo grąžinta, byloje nėra. Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad galimai, pasak atsakovo, 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 buvo padengta ieškovo 100 000 Lt skola atsakovui ar įvykdytas kitas ieškovo piniginis įsipareigojimas, tačiau įrodymų, kokiu pagrindu atsirado atitinkamas ieškovo įsipareigojimas ir kad jis buvo atliekant ginčo mokėjimą, atsakovas nepateikė. Byloje esančiame 2014-05-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodyta, kad atsakovo kaip tiekėjo mokėtina suma ieškovui yra 100 000 Lt ir kad ieškovo kaip pirkėjo mokėtina suma atsakovui yra 40,00 Lt. 2015-02-03 ir 2015-12-31 pirkėjų skolų suderinimo aktuose jau nenurodyta 100 000 Lt atsakovo kaip tiekėjo mokėtina suma ieškovui, kuri buvo fiksuota 2014-05-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte. Kaip paaiškino ieškovas, tai nebuvo padaryta, nes šiuose aktuose buvo derinami ieškovo ir atsakovo tik kaip pirkėjų skolų likučiai. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas nepriėmė 2014-05-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto iš ieškovo nurodydamas, jog 100 000 Lt skolos nėra, tačiau detalesnių paaiškinimų nepateikdamas. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog ieškovas atsakovo skolas apskaitė dvidubu (pirkėjo ir tiekėjo) statusu, kad ieškovo buhalteriniai duomenys yra nepatikimi, kad ieškovo viešame leidinyje 2015-01-0/12-02 „Ataskaita XXVIII kongresui“ atsakovas kaip ieškovo skolininkas nenurodomas ir kad atsakovo Didžioji knyga 2007-12-31 dienai liudija, jog atsakovas neturi 100 000 Lt įsipareigojimo ieškovui. Teisėjų kolegija visus šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai, kadangi atsakovas, teigdamas, jog vienos iš ūkinių operacijų ar ūkinio įvykio pagrindu atsakovo buhalterijoje nebeliko ieškovo kaip atsakovo skolininko ar kreditoriaus, turėjo pateikti į bylą tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė.

22. Siekdamas pateisinti įrodymų nepateikimą, atsakovas apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad, suėjus dokumentų saugojimo terminui, buvo sunaikinti atsakovo veiklos dokumentai, tačiau atsakovas nedetalizuoja, kokie konkretūs bylai reikšmingi dokumentai ir kada buvo sunaikinti, kokius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius dėl 2002-02-18 mokėjimo nurodymo Nr. 2413 jie galėtų patvirtinti, be to, nepateikia dokumentų sunaikinimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat nurodo, kad atsikirtimų įrodinėjimą šioje byloje jam apsunkina tai, jog atsakovo direktorius B. M., vadovavęs atsakovui 2002-02-18 mokėjimo nurodymo Nr. 2413 atlikimo metu, yra miręs. Tačiau šiuo atveju naujas atsakovo direktorius Š. M., kuris, be kita ko, yra B. M. sūnus, pradėdamas vadovauti atsakovui, turėjo perimti visą informaciją, susijusią su atsakovo veikla, įskaitant 2002-02-18 mokėjimo nurodymo Nr. 2413 atlikimu. Įrodymų, kad Š. M. buvo perduota ne visa atsakovo veiklos informacija, byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo atsikirtimus dėl jo ribotų galimybių įrodyti šioje byloje dėstomą poziciją.

23. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prejudicinius faktus, nustatytus Vilniaus apygardos teismo 2016-10-10 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-2401-345/2016, t. y. kad atsakovas turi materialinę teisę ieškovo atžvilgiu, kurią ieškovas nepagrįstai atsisako vykdyti, remdamasis neįrodytu atsakovo skolos faktu. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-2401-345/2016, kurioje buvo priimtas 2016-10-10 sprendimas, netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su tuo, ar buvo teisinis pagrindas 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 ieškovui sumokėti atsakovui 100 000 Lt sumą, kodėl ieškovas atsakovui šią sumą sumokėjo, ar atsakovas turėjo pareigą šią sumą grąžinti ieškovui, jeigu turėjo, ar tai padarė. Būtent šios aplinkybės sudaro ginčo dalyką dabar nagrinėjamoje byloje ir nebuvo ištirtos ankstesnėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis minėtu teismo sprendimu kaip prejudiciniu šioje byloje.

24. Kaip minėta, atsakovas į bylą nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad yra grąžinęs ieškovui 2002-02-18 mokėjimo nurodymu Nr. 2413 jam pervestą 100 000 Lt sumą, taip pat įrodymų, kad nurodytos sumos ieškovui grąžinti jis neprivalėjo. Tuo tarpu, remiantis aukščiau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio bylose atsakovas, siekdamas išvengti prievolės grąžinti ieškovui nurodytą ginčo sumą kaip be pagrindo įgytą turtą, privalėjo pateikti tokius įrodymus.

25. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais atsakovo apeliacinio argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, taip pažeisdamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino, teismo išvados pagrįstos ištirtų ir procesiniame sprendime išdėstytų įrodymų visetu, pakankamai argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčui išspręsti būtinus nagrinėtos bylos klausimus.

26. Remiantis aukščiau išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 28 962 Eur (100 000 Lt) nepagrįstai pervestą sumą, kaip be pagrindo įgytą turtą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

27. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastys buvo įvertintos analogiško pobūdžio byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, kurioje jos kasacinės instancijos teismo pripažintos svarbiomis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių, kad V. G., kuris nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 užėmė ieškovo generalinio sekretoriaus pareigas, iniciatyva buvo atliktas 2002-02-18 mokėjimo nurodymas Nr. 2413 ir kad šiam asmeniui vadovaujant ieškovui nebuvo imtasi jokių priemonių nepagrįstai pervestoms lėšoms iš atsakovo susigrąžinti, ką galėjo įtakoti buvęs atsakovo akcininkas ir direktorius B. M., kuris nuo 2006-06-13 iki 2011-11-07 buvo ieškovo valdymo organo – prezidiumo nariu. Po V. G. atšaukimo iš ieškovo generalinio sekretoriaus pareigų, naujai ieškovo vadovybei buvo sudaromos kliūtys gauti informaciją apie atsakovo skolas ieškovui, dėl ko buvo pradėti teisminiai procesai dėl informacijos (dokumentų) išreikalavimo, kurie pasibaigė ieškovo naudai. Net ir tada naujai ieškovo vadovybei reikėjo laiko susipažinti su išreikalautais ieškovo veiklos dokumentais. Duomenys apie 2002-02-18 mokėjimo nurodymą Nr. 2413 nebuvo pateikti ir ieškovo revizijos komisijai. Tik 2014 m. revizijos komisijai buvo sudaryta galimybė gauti ir tikrinti visus ieškovo veiklos dokumentus. Visos šios ieškovo nurodytos ir atsakovo nepaneigtos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pateisina ieškovo pavėluotą kreipimąsi į teismą ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą.

28. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

29. Kiti ginčo šalių argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui bei bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

30. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 197,90 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija Linava teismui yra pateikusi prašymą ir dokumentus dėl išlaidų už teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo iš bankroto administravimo lėšų. Prašymas šias išlaidas priteisti iš administravimo lėšų netenkintinas, kadangi apeliacinį procesą inicijavo ne bankroto administratorius, o iškėlus bankroto bylą jis kreditoriniam reikalavimui neprieštaravo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš BUAB „Kalchas“ (įtraukti į kreditorių sąrašą) 1197,90 eurų bylinėjimosi išlaidų Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai Linava.

Teisėjai Loreta BraždienėVirginijus KairevičiusHenrichas Jaglinskis