Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovės J. K. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu, kuriuo prašė ieškovei išduoti vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-885-842/2021 patvirtintos taikos sutarties nevykdymo, dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams A. K. bei A. K..

2. Nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir K. K. taikos sutartį. Taikos sutartyje šalys susitarė, jog atsakovas vykdys išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis – sūnui A. K. kas mėnesį išmokant 300 Eur, o dukrai A. K. kas mėnesį išmokant 350 Eur. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad K. K. nevykdo savo pareigos teikti vaikams išlaikymą, ieškovė kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu ieškovės prašymą tenkino iš dalies – išdavė vykdomąjį raštą dėl A. K. išlaikymo. Likusioje dalyje prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino. Teismas nurodė, kad:

3.1. Atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių buvo 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo patvirtinta taikos sutartis, kurioje šalys susitarė dėl išlaikymo šalių vaikams, tačiau atsakovas savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdo bei atsižvelgiant į tai, jog dukra A. K. yra nepilnametė ir išlaikymas jai yra būtinas nuolat, vykdomasis raštas ieškovei J. K. išduotas.

3.2. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog ginčo šalių sūnus A. K. jau yra pilnametis, o įstatymas nustato, jog tėvai netenka teisės valdyti vaikų turtą jiems sulaukus pilnametystės, ieškovė negali būti išieškotoja pagal priimtą teismo sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo dalyje dėl sūnaus A. K. išlaikymo atmetė, nurodydamas, jog dėl šio rašto turi kreiptis pats sūnus.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl A. K. išlaikymo vykdomojo rašto išdavimo, ir išduoti vykdomąjį raštą šioje ieškovės prašymo dalyje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Ieškovė nurodo, jog su teismo argumentais, jog tėvų teisės ir pareigos, taip pat ir teisė valdyti turtą, baigiasi vaikui sulaukus nepilnametystės, nesutinka. Ieškovės nuomone, šie argumentai yra ydingi ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

4.2. Ieškovė nurodo, jog K. K. išlaikymo nemokėjo jau kurį laiką ir ji sūnų išlaikė viena, dar šiam būnant nepilnamečiu, atsižvelgiant į tai, išlaikymo įsiskolinimas susidarė būtent motinai, todėl jai turi būti išduotas vykdomasis raštas. Net ir sūnui tapus pilnamečiu, jis vis dar mokosi dvyliktoje klasėje ir yra išlaikomas motinos, o ir pats sūnus nepareiškė pozicijos dėl to, kad pinigai būtų mokami jam pačiam.

4.3. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, jog vien tai, kad vaikas tampa nepilnamečiu, savaime nereiškia, jog tėvas (motina) netenka teisės atstovauti vaiko interesų. O vykdymo procese pilnamečio vaiko teises gali įgyvendinti vienas iš tėvų, kuris yra nurodytas teismo sprendime dėl išlaikymo priteisimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta ieškovei išduoti vykdomąjį raštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą

8. Ieškovė nurodo, jog teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą yra ydingas ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Ieškovė nurodo, kad galima svarstyti, kad nuo sūnaus pilnametystės pinigai būtų pervedami jam pačiam, tačiau šiuo atveju jis pats turėtų išreikšti savo poziciją.

9. Su šiais ieškovės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. CPK 38 straipsnio 1 dalis numato, jog galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, kurie yra pasiekę pilnametystę – aštuoniolika metų, nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. CK 3.160 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam. Taip pat CK 3.191 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą tada, kai vaikas sulaukia pilnametystės.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad išlaikymo santykiuose išieškotojais pripažįstami vaikai, o ne vienas iš tėvų. Tėvai vaiko turtą tvarko kaip uzufruktoriai (vaiko atstovai pagal įstatymą). Kadangi nepilnamečių vaikų atstovai civiliniame procese yra jų tėvai pagal įstatymą, tai, vaikams sulaukus pilnametystės, tėvų atstovavimas pasibaigia. Civilinių procesinių teisių atsiradimas pilnamečiam vaikui taip pat yra procesinių teisių praradimas jų atstovams tėvams (CPK 38 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2013). Taigi nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne vienam iš tėvų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-1075/2018 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis).

11. Nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimas taip pat yra turtas, kuris priklauso vaikui, todėl kreditorius ir išieškotojas šiuose santykiuose yra vaikas. Tėvai ar vienas iš tėvų šį turtą tvarko uzufrukto teise, o jeigu jis priteistas teismo sprendimu – ir teismo sprendimo pagrindu. Nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą įgyvendina atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, vienas iš jų ar kiti asmenys. Sukakus pilnametystės šią teisę įgyvendina patys vaikai.

12. Jeigu vaiko, sulaukusio pilnametystės, tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką, vaikas turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo (CK 3.192¹ straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad CK įtvirtintas nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi, nes visiškai skirtingi atitinkamų teisinių santykių subjektai. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Vadinasi, kai tėvai išlaikymo pareigos nevykdo, o vaikas jau yra pilnametis, į teismą dėl išlaikymo priteisimo turi teisę kreiptis pats vaikas, nes jis turi visišką civilinį ir civilinį procesinį veiksnumą (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pobūdis savaime lemia, kad joje abiejų sutuoktinių bendru sutarimu išsprendžiami klausimai, be kita ko, susiję su jų vaikų išlaikymu bei kitomis turtinėmis teisėmis. Todėl atsižvelgiant į minėtos sutarties prigimtį bei pobūdį, pamatinį sutarties laisvės principą, leidžiantį privatinės teisės reguliuojamų santykių subjektams laisvai nustatyti savo tarpusavio teises ir pareigas, kiek tokios nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų, CK 3.192¹ straipsnio 4 dalį, nukreipiančią į CK 3.193 straipsnį, spręstina, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje tėvai savo valia gali susitarti dėl pareigos išlaikyti pilnamečius vaikus įgyvendinimo tvarkos ir (ar) apimties. Šeimos santykių egzistavimas ir vaikams sulaukus pilnametystės, minėtos tėvų pareigos išlaikyti pilnametystės sulaukusius vaikus pobūdis lemia, jog toks susitarimas traktuotinas kaip tęstinių santykių tarp tėvų ir vaikų tąsa, prisidedant prie vaiko, sulaukusio pilnametystės, gerovės. Tokiu tėvų susitarimu pilnametystės sulaukusiam vaikui nėra nustatomos prievolės, pareigos, o tik teisė gauti sutartą išlaikymą, taigi nėra pagrindo teigti, jog toks susitarimas prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus (CK 3.53 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-421/2020).

13. Ginčo šalys, sudarydamos taikos sutartį, galėjo susitarti ir dėl sūnaus išlaikymo jam tapus pilnamečiu. Tačiau, vien tai, jog ieškovė su buvusiu sutuoktiniu sudarė taikos sutartį, nepakeičia įstatymuose reglamentuojamų taisyklių, pagal kurias, kaip jau minėta, pilnametis asmuo pats yra atsakingas už savo turto tvarkymą. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės sūnus yra pilnametis, vadinasi turi visišką civilinį veiksnumą, todėl pats įgyvendina savo teises teisme, o ieškovė neteko teisės tvarkyti uzufrukto teise sūnaus turtą nuo (duomenys neskelbtini), t. y. jam tapus pilnamečiu. Ieškovė nepateikė duomenų, kuriais pagrįstų savo reikalavimą, kodėl ji turėtų tvarkyti pilnamečio asmens, turinčio visišką veiksnumą, turtą. Todėl ieškovės argumentai, jog sūnus pats turėtų išreikšti poziciją dėl išlaikymo išmokų mokėjimo jam pačiam, o jam neišreiškus pozicijos vykdomasis raštas turėtų būti išduotas būtent ieškovei, yra nepagrįsti – asmeniui tapus pilnamečiu jis pats tampa atsakingas už jam priklausančio turto tvarkymą, tai, kaip minėta, reglamentuojama įstatyme. Todėl spręstina, jog būtent ieškovės sūnus šioje situacijoje yra išieškotojas (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė nėra tinkama išieškotoja, o dėl vykdomojo dokumento turėtų kreiptis būtent sūnus.

14. Ieškovė atskirajame skunde cituoja kasacinio teismo praktiką, nurodydama, jog teismas išaiškino, kad vien aplinkybė, jog vaikas, kuriam priteistas išlaikymas sulaukia pilnametystės, savaime nereiškia, kad vykdomojoje byloje dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo esantis tėvas (motina) netenka teisės atstovauti vaikų interesų. Jeigu kreditorius – pilnamečiu tapęs nepilnametis vaikas – byloje dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymo nereikalauja pakeisti teismo sprendime dėl išlaikymo priteisimo nurodyto uzufruktoriaus ir teismas šio klausimo nesprendžia, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad išlaikymą gauna netinkamas išieškotojas.

15. Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. Nr. 26/07).

16. Ieškovės cituojamoje byloje nurodoma, jog jei nepilnametis vaikas sulaukia pilnametystės, tai vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį dėl teismo sprendimo nevykdymo dar vaikui esant nepilnamečiui, toliau gali įgyvendinti vienas iš tėvų, kuris yra nurodytas teismo sprendime dėl išlaikymo priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010­03­16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­114/2010). Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įsiskolinimas susidarė vaikui jau esant pilnamečiui, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa su cituojama kasacinio teismo praktika. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ginčas kilo ne dėl vykdomojo dokumento išdavimo – tiek įsiskolinimas susidarė, tiek vykdomasis raštas ginčo šaliai buvo išduotas vaikams dar esant nepilnamečiams. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties aplinkybes.

17. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pilnametis asmuo, kuriam taikos sutartimi nustatytas išlaikymas, nagrinėjamu atveju turi teisę pats kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

18. Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nagrinėjamam klausimui teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis iš esmės paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.