- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- e2S-350-264/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04985-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Amega“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Visagino aukšta“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amega“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10517-775/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino aukšta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amega“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Visagino aukšta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Amega“ 22 192 Eur skolą, 200,09 Eur netesybas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Amega“ atžvilgiu – areštuoti atsakovės kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei arba esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Nurodė, jog atsakovės turtinė padėtis yra sunki, nes ji neturi nekilnojamojo turto, jos skola Sodrai sudaro 972,05 Eur, kreditingumo rizika aukšta. Be to, atsakovės atžvilgiu yra užvesta byla dėl skolos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui 22 392,09 Eur sumai areštavo atsakovei UAB „Amega“ priklausančius kilnojamuosius daiktus, išskyrus pinigines lėšas ar turtines teises, uždraudė areštuotu turtu disponuoti, nesant šio turto ar jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo atsakovei priklausančias arba pas atsakovę ar trečiuosius asmenis esančias pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.
4. Teismas konstatavo, jog ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą.
5. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors atsakovės finansinė padėtis tiksliai nėra žinoma, tačiau LITEKO sistemos duomenimis jos atžvilgiu teisme yra užvesta bei išnagrinėta keletas bylų, kuriose ji yra atsakovė arba skolininkė, todėl laikė, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, o tai padidina teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką. Nurodė, jog teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką padidina ir tai, kad atsakovė dar 2018 m. lapkričio 30 d. pasirašė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą 7 752 Eur sumai, tačiau iki šiol už šiuos suvirinimo darbus taip pat neatsiskaitė. Teigė, jog šios aplinkybės leidžia pagrįstai suabejoti dėl atsakovės ateities ketinimų bei labiau tikėtinai spręsti, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų nagrinėjamos bylos proceso metu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Amega“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-10517-775/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Taip pat prašo priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateikiamus rašytinus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje (kai byla dar nėra išnagrinėta) negalėjo daryti išankstinės išvados, kad „atsakovė nėra atsiskaičiusi už paslaugas“, kadangi būtent šis klausimas yra sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Aplinkybė, kad ieškovė yra pareiškusi tokio dydžio reikalavimus savaime nereiškia, kad atsakovė tokią sumą yra skolinga, todėl skundžiamoje nutartyje išdėstyti tokio pobūdžio teismo motyvai sudaro pagrindą suabejoti teismo nešališkumu.
1.2. Teismo skundžiamoje nutartyje nustatyta aplinkybė apie atsakovės 972,05 Eur skolą Sodrai neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad atsakovė nebuvo skolinga Sodrai nei ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui dieną (2019-12-04), nei skundžiamos nutarties priėmimo dieną (2019-12-11). Tai pagrindžiantys rašytiniai įrodymai pridedami.
1.3. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatyta aplinkybė, kad LITEKO sistemos duomenimis atsakovės atžvilgiu teisme yra išnagrinėta keletas bylų, nesudaro pagrindo išvadai nei apie vengimą atsiskaityti su ieškove, nei vengimą vykdyti teismo sprendimus, nei juo labiau apie tai, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė.
1.4. Teismas nenurodęs absoliučiai jokių motyvų dėl atsakovės (ne)sąžiningumo, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau patenkinti reikalavimą, sukaupti.
Atsiliepimas
7. Ieškovė UAB „Visagino aukšta“ atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atskirajame skunde atsakovė nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo šališkumo, kadangi bylos nagrinėjimo metu į teismo klausimą dėl nušalinimo atsakovė nušalinimo nereiškė.
2.2. Atsakovė neteikia antstoliui duomenų ir dokumentų apie kitą įmonės turimą kilnojamąjį turtą. Vykdant skundžiamą nutartį pritaikytas atsakovės sąskaitos areštas. Kol negauti duomenys iš banko nėra žinoma lėšų likutis atsakovės sąskaitoje. Dabar turimais duomenimis atsakovės turto nepakaktų ieškovo reikalavimui patenkinti, jeigu ieškinys būtų tenkinamas.
Šalies argumentai
2.3. Atskirajame skunde atsakovė nepagrįstai nurodo esą sąžininga ieškovės atžvilgiu. Atsakovė 2018 m. lapkričio 30 d. pasirašė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą 7 752 Eur sumai, tačiau iki šiol už šiuos suvirinimo darbus taip pat neatsiskaitė.
2.4. Neteikdama duomenų apie įmonės turimą kilnojamąjį turtą atsakovė elgiasi nesąžiningai. Yra pagrindo manyti, kad neteikdama duomenų apie įmonės turimą kilnojamąjį turtą atsakovė ketina paslėpti, perleisti turimą kilnojamąjį turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.
2.5. Atsakovės pateikta informacija iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodros) paskyros internete apie draudėjo viešus duomenis 2019-12-04 dienai ir 2019-12-11 dienai neeliminuoja abejonių dėl atsakovės galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju.
Atsiliepimas
2.6. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad skundžiamoje nutartyje teismas darė išankstines išvadas dėl bylos esmės. Nagrinėjamu atveju teismas nurodė ieškinyje pateiktą prašymą priteisti iš atsakovės 22 392,09 Eur sumą, kuri susidarė atsakovei neatsiskaičius už suteiktas paslaugas. Dėl bylos esmės teismas nepasisakė.
2.7. Atsakovė nepateikė įrodymų apie įmonės mokumą. Byloje nėra įrodymų apie atsakovės ilgalaikį turtą. Remiantis tuo, galima daryti išvadą, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma atsakovei yra didelė. Trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų kilti grėsmė teismo sprendimo, kuriuo tenkinamas ieškinys, įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės UAB „Amega“ atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų.
10. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešus draudėjų duomenis apie 2019 m. gruodžio 4 d., 2019 m. gruodžio 11 d. apeliantės skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus – 2020 m. sausio 2 d. duomenis iš viešai prieinamo šaltinio Rekvizitai.lt, elektroninį susirašinėjimą su skundžiamą nutartį vykdančiu antstoliu.
11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės ir apeliantės kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai yra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apeliantė šių įrodymų pateikti anksčiau neturėjo galimybės, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas nepranešus apeliantei, o ieškovės pateiktų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, abi šalys turėjo galimybę pateikti savo nuomonę (atsikirtimus) dėl kitos šalies pateiktų naujų įrodymų, todėl pateikti įrodymai priimami, prijungiami prie bylos ir vertinami sprendžiant ginčo klausimą. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos „Liteko“, taip pat kitų informacinių sistemų ir registrų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
13. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Amega“ atžvilgiu ir 22 392,09 Eur sumai areštavo atsakovei UAB „Amega“ priklausančius kilnojamuosius daiktus, išskyrus pinigines lėšas ar turtines teises, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, nesant šio turto ar jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo atsakovei priklausančias arba pas atsakovę ar trečiuosius asmenis esančias pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas sprendė, jog yra abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė (atsakovė) UAB „Amega“ atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apeliantė kvestionuoja teismo išvadas, susijusias su grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimu.
Dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo sąlygos.
15. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
16. Nurodytina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2015 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
17. Apeliantė UAB „Amega“ neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ieškovės pareikšto ieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl grėsmės būsimam teismo sprendimo vykdymui vertinimo.
18. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.
19. Byloje kilo ginčas dėl antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB „Amega“ atskirajame skunde teigia, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, t. y. nesant prielaidų teismo sprendimo neįvykdymo rizikai konstatuoti, o ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui iš esmės sieja su reikalavimo sumos apeliantei dydžiu, įrodinėdama, jog apeliantės finansinė padėtis yra bloga, t. y. ji neturi nekilnojamojo turto, o duomenų apie įmonės turimą kilnojamąjį turtą nepateikia, bei aplinkybe, jog apeliantė vengia gera valia įvykdyti prievolę, apeliantė turi ir kitų įsipareigojimų kreditoriams, nes jai yra keliamos bylos teismuose.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliantės atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai taikė apeliantės atžvilgiu laikinąsias apsaugo priemones, kadangi ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė apeliantės nesąžiningumo t. y. jos ketinimų perleisti jai priklausantį turtą ar imtis kitokių priemonių, kurios apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą.
21. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ribojimai disponuoti turtu gali būti nustatomi tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, pavyzdžiui, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turėdamas tikslą neatsiskaityti su savo kreditoriumi pagal galimai atsakovui nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-457-464/2018).
22. Toks aiškinimas yra grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtimi. Šios priemonės nėra skirtos materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Taip pat jos neskirtos suteikti šaliai, kuri prašo tokių ribojimų antrajai šaliai nustatymo, pranašumą ar dar vieną svertą, siekiant kuo greitesnio savo reikalavimų patenkinimo, jeigu dėl to kyla ginčas su antrąja šalimi. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė negali būti siejama su tokiomis aplinkybėmis, kurias kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą įvardija kreditorė, t. y. su atsisakymu gera valia įvykdyti prievolę, ar kreipimusi į teismą dėl skolos priteisimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-614-464/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-720-196/2018).
23. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui turi būti reali, o ne hipotetinė, antraip tektų pripažinti, kad vien kreipimosi į teismą faktas dėl didelės sumos priteisimo savaime yra pakankamas tokio išimtinio procesinio instituto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymui. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtektų bet kokios teorinės galimybės, jog be tokių priemonių taikymo galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi kiekvienoje byloje dėl didelės sumos reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
24. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatyta aplinkybė, kad LITEKO sistemos duomenimis atsakovės atžvilgiu teisme yra išnagrinėta keletas bylų, nesudaro pagrindo išvadai nei apie vengimą atsiskaityti su ieškove, nei vengimą vykdyti teismo sprendimus, nei juo labiau apie tai, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė. Tuo tarpu atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė akcentuoja aplinkybes, jog apeliantė neįrodinėja savo mokumo, yra vengiama atsiskaityti ne tik su apeliante, bet ir su kitais kreditoriais (teismuose skolininkei iškeltos civilinės bylos dėl skolų priteisimo), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, ieškovės nurodytos aplinkybės nepatvirtina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui dėl apeliantės noro išvengti šio vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nurodytais argumentais, ir akcentuoja, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti apeliantės turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, jog teismo skundžiamoje nutartyje nustatyta aplinkybė apie atsakovės 972,05 Eur skolą Sodrai neatitinka tikrovės, kadangi iš apeliantės prie atskirojo skundo pateiktų įrodymų matyti, kad apeliantė nei 2019 m. gruodžio 4 d., nei 2019 m. gruodžio 11 d. skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturėjo. Taip pat pažymėtina, jog ieškovė teikdama atsiliepimą į atskirąjį skundą, savo argumentus grindžia www.rekvizitai.lt pateikiamais duomenimis, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog www.rekvizitai.lt nėra oficialus įmonių viešasis registras, todėl pateikiami duomenys turėtų būti vertinami kritiškai ir negali turėti lemiamos įtakos vertinant apeliantės finansinę padėtį, bei sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas bent tikėtinas apeliantės (atsakovės) nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl apeliantės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.
27. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad šioje proceso stadijoje (kai byla dar nėra išnagrinėta), teismas negali daryti išankstinės išvados, kad „atsakovė nėra atsiskaičiusi už paslaugas“, kadangi būtent šis klausimas yra sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Atsakovė yra pateikusi savo nesutikimo su ieškiniu motyvus. Todėl vien tai, kad ieškovė yra pareiškusi tokio dydžio reikalavimus, savaime nereiškia, kad atsakovė tokią sumą yra skolinga, tačiau skundžiamoje nutartyje išdėstyti tokio pobūdžio teismo motyvai nesudaro pagrindo suabejoti teismo nešališkumu, nes ginčas šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas iš esmės.
28. Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Teisė į nešališką teismą, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas, tuo tarpu objektyvusis – bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.
29. Atskirajame skunde apeliantės nurodyti kaip pirmosios instancijos teismo šališkumą turintys patvirtinti argumentai, t.y. kad skundžiamoje nutartyje teismas pasisakė apie ieškovės ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nereiškia teismo šališkumo. Apeliantė nenurodė aplinkybių, atitinkančių CPK 64, 65 straipsniuose nurodytiems pagrindams teismo nušalinimui, todėl apeliantės argumentai, jog buvo pažeista apeliantės teisė į nešališką teismą, atmestini.
30. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, taikė laikinąsias apsaugos priemones, neįvertinęs šį institutą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo, pateikiamo aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, todėl atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės UAB „Visagino aukšta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
31. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas, todėl šalių prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėjami.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino aukšta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Šios nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.