- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-238-826/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02432-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis (pran.), Žydrūnas Bertašius, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- Antanui A
- Kategorijos
- 2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-238-826/2016
Teisėja Kristina Serdiukienė (Proceso Nr. 2-06-3-02432-2015-0)
2016 m. vasario 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus ir Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl 2015 m. spalio 15 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui Antanui A. D. dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 8622,40 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-05-30 tarp šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio „Ford Transit/Tourneo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2014-05-30, tačiau laiku to nepadarė. 2014-06-01 Danijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Suzuki Alto“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už eismo įvykio sukėlimą yra atsakingas automobilio „Ford Transit“ vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 64 155,62 DKK (8622,40 Eur) draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-15 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ 726 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti atsakovui Antanui A. D.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovas Antanas A. D. 2014-05-30 sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 9122710, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės „Ford Transit/Tourneo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytos žalos. Draudimo įmoką atsakovas turėjo sumokėti iki 2014-05-30. 2014-06-01 Danijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonės „Ford Transit/Tourneo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojui sukant į kairę į jo automobilio kairį šoną atsitrenkė automobilis „Suzuki Alto“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu ketino lenkti automobilį „Ford Transit/Tourneo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–47). Ieškovė išmokėjo bendrovei „Topdanmark Forsikring Ltd.“ 55 787,50 DKK draudimo išmoką bei 8368,12 DKK žalos reguliavimo išlaidų sumą dėl automobilio „Suzuki Alto“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus – šalių paaiškinimus, liudytojo V. V. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovo apdrausto automobilio „Ford Transit/Tourneo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo kaltės dėl 2014-06-01 eismo įvykio Danijoje, pažymėjo, kad dėl minėto eismo įvykio Danijos kompetentingos institucijos nepriėmė sprendimo, nustatančio, kurio automobilio valdytojas yra kaltas dėl eismo įvykio. Taip pat byloje ieškovės pateiktuose dokumentuose nėra ir eismo įvykyje dalyvavusių asmenų pripažinimo, kuris automobilio valdytojas yra kaltas dėl eismo įvykio. Ieškovė teigia, kad pagal Danijos teisę atsakovo automobilio valdytojas atliko neteisėtus veiksmus sukdamas į kairę ir nepraleisdamas jį lenkiančio automobilio, bei kaip įrodymą ieškovė pateikė į bylą draudimo kompanijos „Topdanmark“ elektroninį laišką. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė į bylą neteikė įrodymų dėl Danijos teisės oficialaus aiškinimo dėl eismo įvykio. – ar automobilio valdytojo sukimas į kairę nepraleidžiant jį lenkiančio automobilio yra laikomas Danijoje neteisėtu veiksmu, neprašė teismo pagalbos dėl informacijos surinkimo apie taikytiną Danijos teisę. Pirmosios instancijos teismas ieškovės byloje pateikto elektroninio laiško nevertino kaip oficialaus teisės aiškinimo, kadangi jis yra rašytas privačios įmonės darbuotojo, nesant jokių duomenų apie jo išsilavinimą bei turimas teisines žinias, nenurodant jokio Danijos teisės akto šiuo klausimu. Nors byloje ieškovė pateikė atgręžtinio reikalavimo sutartį bei atsakomybės ir paskirstymo taisykles, teigdama, kad iš jų matyti, kad B8 atitinka eismo įvykio situaciją, tačiau ieškovės pateikta atgręžtinio reikalavimo sutartis yra taikoma dėl žalos, kilusios iš kasko reikalavimų, bylose. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais ieškovės pateiktais dokumentais, kadangi ginčas šioje byloje kilo dėl atlyginimo žalos, kilusios ne iš kasko reikalavimų, bet iš privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prie atgręžtinio reikalavimo sutarties pateiktomis atsakomybės ir paskirstymo taisyklėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra nustatytas reikalavimas vairuotojui sukant į kairę ne sankryžoje praleisti jį lenkiančią transporto priemonę. Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“) 114 punktas nustato reikalavimą vairuotojui sukant į kairę ne sankryžoje duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė tinkamai neįrodė jos išmokėtos draudimo išmokos dydžio, nes automobilis „Suzuki Alto“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), po eismo įvykio buvo įvertintas kaip visiškai sugadintas, nurodyta, kad jo taisymo darbai negali būti atlikti, ieškovė pateikė įrodymus apie apskaičiuotus minėto automobilio remonto darbus bei jų kainą ir nurodė, kad šis automobilis buvo parduotas dalimis už 8500 DKK, kompensacija už jį sudaro 63 000 DKK. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė netinkamai įrodinėja minėto automobilio vertę po eismo įvykio patyrus sugadinimus. Ieškovė neteikė į bylą įrodymų apie be sugadinimų bei su analogiškais sugadinimais automobilio „Suzuki Alto“, 2012 m. gamybos, rinkos vertę. Nurodė ir tai, kad tuo atveju, jeigu minėtas automobilis buvo parduotas dalimis, ieškovė į bylą neteikė įrodymų apie parduotų šio automobilio dalių vertę, akcentavo, jog tai, kad atsakovas sumokėjo draudimo įmoką kitą darbo dieną, t. y. 2014-06-02, niekaip negalėjo turėti įtakos automobilio „Suzuki Alto“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertei įvykus eismo įvykiui ir jokios įtakos žalos dydžiui, todėl padarė išvadą, kad draudimo įmokos mokėjimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su kilusia žala. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo V. V. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, jog ieškovė neįrodė visų trijų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos dydžio bei priežastinio ryšio, todėl ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4413-911/2015 panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo Antano A. D. ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat ir 210,54 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovės nuomone, asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta baudžiamoji, administracinė atsakomybė. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklėmis, nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Danijoje įvykusio eismo įvykio. Pagal Civilinio kodekso 1.44 straipsnio nuostatą, reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Pagal Konvencijos 3 str. taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklės nagrinėjamu atveju nėra taikytinos, o Danijos Karalystėje galiojančios taisyklės skiriasi nuo Lietuvos Respublikoje galiojančių taisyklių, t. y. eismo įvykio, kurio metu automobilis suka į privačią teritoriją, atveju kaltininku pripažįstamas automobilio, kuris suko į privačią teritoriją, vairuotojas, o ne lenkiančiojo automobilio vairuotojas. Šią aplinkybę apeliantė įrodinėjo ieškovės į bylą pateiktu ieškovės korespondentės Danijoje – draudimo kompanijos „Topdanmark“ atstovės 2014-08-11 elektroniniu laišku, kuriame nurodyta, kad Danijoje sukimas į kairę laikomas labai pavojingu manevru. Sukimas į kairę, į privačią teritoriją (kaip šiuo atveju) posūkį atliekančiai šaliai lemia 100 proc. atsakomybę susidūrimo atveju. Daugelyje kitų šalių yra atvirkščiai, tačiau tai nekeičia Danijos teisės, ieškovė taip pat pateikė atgręžtinio reikalavimo sutartį bei atsakomybės ir paskirstymo taisykles, iš kurių matyti, kad B8 atitinka eismo įvykio situaciją. Apeliantės nuomone, šie dokumentai yra pakankami pagrįsti automobilio „Ford Transit“ vairuotojo kaltę. Vis dėlto su apeliaciniu skundu ieškovė teikia Danijos Karalystės kelių eismo įstatymo 16 paragrafo nuostatas, remdamasi CPK 314 str., prašo teismo pridėti jas prie civilinės bylos. Pagal Kelių eismo įstatymo 16 paragrafo 2 dalį, važiuojantysis, norintis sankryžoje pakeisti eismo kryptį, prieš pradėdamas ir vykdydamas manevrą turi įsitikinti, kad tai gali padaryti nesukeldamas pavojaus ar kito trukdymo kitiems, kurie juda ta pačia kryptimi. Šios nuostatos nebuvo pateiktos anksčiau nesant tam būtinybės. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė tinkamai nepagrindė jos išmokėtos draudimo išmokos dydžio, tačiau, apeliantės nuomone, žalos dydis yra tinkamai pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Žalą, jos dydį ir atlyginimą patvirtina Danijos policijos užvesta 2014-06-01 eismo įvykio byla, 2014-09-17 reikalavimas, 2014-09-11 elektroninis laiškas, 2014-07-14 vertintojo ataskaita, 2014-06-19 sąskaita faktūra, apgadinto automobilio nuotraukos po eismo įvykio, 2014-12-20 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, 2014-12-30 vietinio mokėjimo nurodymas. Ieškovė dėl automobilio „Suzuki Alto“ sugadinimo išmokėjo bendrovei Topdanmark Forsikring Ltd. 55 787,50 DKK draudimo išmoką bei 8368,12 DKK žalos reguliavimo išlaidų sumą. 55 787,50 DKK išmokos suma detalizuojama taip: 63 000 DKK (sugadinto automobilio rinkos vertė – 8500 DKK (likutinė vertė) + 1287,50 DKK (vilkimo išlaidos). Ieškovės nuomone, 2014-07-14 vertintojo ataskaita yra pakankamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad atlikęs tyrimą, automobilio vertintojas nustatė, jog automobilis „Suzuki Alto“ po eismo įvykio buvo įvertintas kaip visiškai sugadintas, jog taisymo darbai negali būti atlikti įmonės sąskaita; apskaičiuota kompensacija sudaro 63 000 DKK, dalių pardavimas – 8500 DKK (2014-07-14 vertintojo ataskaita, b. l. 52–77). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie automobilio vertę ir parduotų dalių vertę, tačiau akcentuotina, jog šias sumas nustatė kompetentingas automobilių vertintojas, parengęs 2014-07-14 ataskaitą. Atsižvelgiant į tai, žalos dydis laikytinas tinkamai įrodytu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl ieškinį atmetė nepagrįstai. Ieškovė atlygino tokią žalą, kokia buvo padaryta įvykio metu, ir nėra pagrindo abejoti ieškovės išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumu. Jos dydį visiškai pagrindžia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad padarytos žalos dydis yra mažesnis ar netinkamai apskaičiuotas. Tokių įrodymų nepateikus, nėra pagrindo netikėti ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais. Nors skundžiamame teismo sprendime nurodoma, jog atsakovo sumokėjimas draudimo įmokos kitą darbo dieną, t. y. 2014-06-02, niekaip negalėjo turėti įtakos automobilio „Suzuki Alto“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertei įvykus eismo įvykiui, tačiau ieškovės reikalavimas kildinamas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d. Šioje teisės normoje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 str. 3 d., draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Šios teisės normos taikymo sąlygos aiškiai ir nedviprasmiškai yra įtvirtintos pačioje teisės normoje, taip pat yra išskiriamos kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su šių sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme numatytos sąlygos kilti atsakovo atsakomybei, o teismo nurodytos aplinkybės dėl nežymaus termino praleidimo ir priežastinio ryšio tarp įmokos nesumokėjimo ir kilusios žalos nebuvimo nagrinėjamu atveju nėra TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. taikymo / netaikymo sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatas, taip pat konstatavo, kad „tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 ir kt.). Pavėluotą draudimo įmokos sumokėjimą apeliantė vertina kaip esminį draudimo sutarties sąlygų pažeidimą. Jei didelė dalis draudėjų, kurių veikla pasižymi didesne rizika, ims nevykdyti įstatyme numatytos pareigos tinkamai mokėti įmokas, nes gali išvengti sankcijų, tai nebus užtikrintas įstatymu siekiamas tikslas – visuomeninių santykių stabilumas. Gali susidaryti situacija, kad draudikas negalės nukentėjusiam asmeniui atlyginti padarytos žalos veiksmingai ir laiku (CK 1.5 straipsnis). Todėl remiantis aptartomis nuostatomis, teismų praktika bei atsižvelgiant į faktiškai susiklosčiusias aplinkybes, pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas atsakovui yra pagrįstas. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį atsakovui, ginčą tarp šalių išsprendė netinkamai, dėl ko skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-15 sprendimą palikti galioti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, reikalaudama žalos atlyginimo, privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Dėl tos priežasties Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad dėl minėto eismo įvykio Danijos kompetentingos institucijos nepriėmė sprendimo, nustatančio, kurio automobilio valdytojas yra kaltas dėl eismo įvykio. Ieškovė įrodinėdama kaltę privalo arba pateikti Danijos policijos ar kitos įstaigos sprendimą dėl eismo įvykio kaltininko (tokiu atveju atsakovo kaltė būtų preziumuojama), arba pati pateikti įrodymus, iš kurių matytųsi, kad dėl įvykio kaltas atsakovas. Apeliantės ieškinyje nurodytoje Danijos policijos užvestoje 2014-06-01 eismo įvykio byloje apie kaltę nieko nekalbama, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo argumentai, kad ieškovė neįrodė atsakovui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdytojo kaltės dėl ginčo eismo įvykio, yra teisėti ir pagrįsti. Įrodinėdamas šioje byloje būtiną Danijos teisės taikymą, apeliantė remiasi 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Atsakovas neneigia šios juridinės aplinkybės, priešingai, dar prieš ieškovei kreipiantis į teismą, buvo prašoma nurodyti Danijos teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, bei pateikti įrodymus dėl eismo įvykio kaltininko. Tačiau iki pat pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momento į šiuos atsakovo prašymus atsižvelgta nebuvo. LR CPK 808 str. 2 d. nurodyta, kad „visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymą praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę“. LR CPK 808 str. 3 d. nurodyta, kad „jei teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė“. Taigi, ieškovė, įrodinėdama atsakovo kaltę, privalo savo poziciją grįsti Danijos teisės aktais, kuriais remiantis būtų galima padaryti vienareikšmę išvadą apie įvykio kaltininką. Ieškinyje tik abstrakčiai nurodoma, kad už eismo įvykio sukėlimą yra atsakingas automobilio „Ford Transit“ vairuotojas, daugiau jokių įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės „Ford Transit“ vairuotojo kaltę, į bylą nėra pateikta. Įvertinus visą kartu su ieškiniu pateiktą eismo įvykio bylą, matyti kad joje niekur nėra nustatyta, jog dėl eismo įvykio kaltu asmeniu būtų pripažintas transporto priemonės „Ford Transit“ vairuotojas. Priešingai, pirmajame eismo įvykio bylos puslapyje, kuriame nurodyti pagrindiniai eismo įvykio aspektai, žymeniu X pažymėti tik du punktai: „pateikti nuomonę žalos atlyginimo klausimu <...>“ ir „neketinama dėl įvykio šalių traukti baudžiamojon atsakomybėn“. Punktai: „šaliai skiriama bauda už eismo taisyklių pažeidimą“ bei „šaliai skiriama bauda ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas už eismo taisyklių pažeidimą“, nėra pažymėti. Dargi žymeniu X pažymėtas punktas: „neketinama dėl įvykio šalių traukti baudžiamojon atsakomybėn“, yra netinkamai išverstas, kadangi nurodytas punktas iš danų kalbos turėtų būti verčiamas: „Nei vienai iš šalių neketinama pareikšti kaltinimų dėl įvykio“ (pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas patvirtintas šio puslapio vertimas). Dėl tos priežasties nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog dėl Danijoje įvykusio eismo įvykio yra kaltas atsakovui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės „Ford Transit“ valdytojas. Įvertinus aplinkybes, kad šalys dėl eismo įvykio kaltininko susitarimo nepasiekė, kas matyti iš policijos eismo įvykio bylos, sprendimą priimti gali tik specialus viešojo administravimo subjektas – Atgręžtinio reikalavimo komitetas. Jokio nurodyto subjekto sprendimo šioje byloje apeliantė nėra pateikusi. Todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „ieškovo pateikta atgręžtinio reikalavimo sutartis yra taikoma dėl žalos bylose, kilusiose iš Kasko reikalavimų <...>“; „teismo posėdžio metu Ieškovo atstovas negalėjo paaiškinti ir nurodyti tarp kokių šalių byloje buvo sudaryta minėta Atgręžtinio reikalavimo sutartis <...>“; „šiuo atveju teismas negali remtis šiais ieškovo pateiktas dokumentais, kadangi ginčas šioje byloje kilo dėl žalos atlyginimo, kilusio ne iš kasko reikalavimų, bet iš privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties“. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikia Kelių eismo įstatymo ištrauką, t. y. 16 paragrafo 2–5 d. ir 17 paragrafą, nurodydama, kad „pagal Kelių eismo įstatymo 16 paragrafo 2 dalį, važiuojantysis norintis sankryžoje pakeisti eismo kryptį, prieš pradėdamas ir vykdydamas manevrą turi įsitikinti, kad tai gali padaryti nesukeldamas pavojaus ar kito trukdymo kitiems, kurie juda ta pačia kryptimi“. Visų pirma, pažymėtina, kad ši teisės nuostata niekuo nesusijusi su faktinėmis eismo įvykio aplinkybėmis. Kaip nurodyta 2014-06-26 dienos eismo įvykio bylos pranešimo protokole apie eismo įvykį, „A2 (Atsakovas) važiavo Fangelvėj keliu pietryčių kryptimi, sukant į kairę į įvažiavimą Nr. 30 į jo transporto priemonės priekinį kairį šoną atsitrenkė A1, tuo metu ketinęs lenkti 2 Šalį“. Apeliantės cituojamoje normoje (16 paragrafo 2 d.) kalbama apie eismo krypties keitimą, kai tuo atveju eismo įvykio metu nebuvo keičiama eismo kryptis, o tik pasukama į kairę. Natūralu, kad atlikdami bet kokį manevrą vairuotojai privalo įsitikinti, ar tai nesukels pavojaus bei netrukdys kitiems eismo dalyviams, pvz., staigus stabdymas ar staigus manevras, tačiau, tai nėra norma, kuri nustato, kad Danijoje sukimas į kairę laikomas labai pavojingu manevru, o sukimas į kairę, į privačią teritoriją (kaip šiuo atveju) posūkį atliekančiai šaliai lemia 100 proc. atsakomybę susidūrimo atveju. Būtent tai ir akcentavo pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovė neįrodė atsakovui nuosavybės teise priklausiusios transporto priemonės valdytojo kaltės dėl eismo įvykio. LR CPK 314 str. nustatyta, kad „apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“. Tiek bendraudamas su ieškove iki teismo, tiek atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė pateikti eismo įvykio kaltininko kaltę pagrindžiančius įrodymus bei teisės aktus, to iki teismo sprendimo priėmimo padaryta nebuvo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios priežasties apeliantės pateikta ištrauka kaip neaktuali bei pateikta pavėluotai apeliacinės instancijos teismo nepriimtina. Su ieškiniu pateikta 2014-07-14 vertintojo ataskaita susideda iš dviejų dalių – išvados ir darbų sąmatos (specifikacijos). Išvadoje nurodoma, kad apgadintas automobilis „Suzuki Alto“ buvo bazinio modelio, pagamintas 2012 m., rida 84 228. Taip pat nurodoma, kad „automobilis visiškai sugadintas“ ir „taisymo darbai negali vykti įmonės sąskaita“. Taigi, įvertinus faktines aplinkybes, kad sugadintas automobilis buvo kelerių metų senumo bazinis modelis, o jo naujo kaina yra mažesnė nei reikalaujamas žalos atlyginimas (pvz., http://www.masinos.lt/suzuki/alto/hecbekas/50kw/3327/aprasymas/), automobilio remontas buvo ekonomiškai nenaudingas ir netikslingas. Tai, kaip minėta, nurodyta ir pačioje vertintojo ataskaitos išvadoje. Esant tokiai faktinei situacijai nėra aišku, kuo remiantis transporto priemonę nuspręsta remontuoti, nors jos remontas ekonomiškai nenaudingas, ir kokių veiksmų ieškovė ėmėsi siekdama išsiaiškinti susidariusią situaciją. Ieškovės neveiklumas ir pasyvumas negali būti vertinamas kaip pagrindas atlyginti jos patirtas išlaidas. Ieškovė tinkamai nepagrindė jos išmokėtos draudimo išmokos dydžio, kadangi išmoka ne visais atvejais turi sutapti faktiškai su dėl eismo įvykio ieškovės patirta žala. Teismo posėdžio metu apklausiamas ieškovės atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl skaičiuojamos eismo įvykio metu sugadinto automobilio detalių kainos, nors vertintojo ataskaitoje nurodyta, kad transporto priemonė yra visiškai sugadinta, tai yra jos remontas ekonomiškai yra nenaudingas. Be to, nors ieškovė savo reikalavimus kildina išimtinai pagal LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., kurioje, kaip minėta, numatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, kuomet draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, tačiau tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje vienareikšmiškai nustatyta, kad nurodyto straipsnio nuostatos negali būti taikomos savarankiškai, be sisteminio santykio su visu LR TPVCAPDĮ, o ypatingai su 22 str., kurio 2 d. nurodyta, kad „jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką“. Taigi, LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos gali nustatyti bylą nagrinėjantis teismas. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės. Ieškinyje nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių ir (ar) argumentų, kurių pagrindu draudikas reikalauja grąžinti visą jo išmokėtą draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005).
Šiuo atveju apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Danijos kelių eismo įstatymo 16 paragrafą ir jo vertimą į lietuvių kalbą. Atsakovas nesutinka su tuo, kad šis naujas įrodymas būtų pridėtas prie bylos medžiagos, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas prašė pateikti teisės aktus, pagrindžiančius atsakovo kaltę, tačiau ieškovė iki teismo sprendimo to nepadarė.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktu argumentu, kad apeliantės pateikta 16 paragrafo 2 dalis nėra susijusi su 2014-06-01 eismo įvykio Danijoje aplinkybėmis, nes, pagal byloje pateiktą eismo įvykio medžiagą, fotonuotraukas, eismo įvykio vieta yra ne sankryža, o įsukimas į teritoriją. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde (b. l. 176) įrodinėjo, kad automobilio „Ford Transit“ vairuotojas suko į privačią teritoriją, įrodymų (Danijoje galiojančio Kelių eismo įstatymo), patvirtinančių, kad tos pačios taisyklės (16 paragrafo 2 dalis) yra taikomos ir įsukant į privačią teritoriją, nepateikė, todėl atsižvelgiant į tai, kad šiuos rašytinius įrodymus apeliantė galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, nes atsakovas savo atsiliepime ginčijo automobilio „Ford Transit“ vairuotojo kaltę, be to, pateiktas išrašas iš Danijos kelių eismo įstatymo nesusijęs su ginčo situacijos teisingu išnagrinėjimu, apeliantės papildomus įrodymus, pateiktus su apeliaciniu skundu, atsisakytina priimti ir jie grąžintini apeliantei (CPK 314 str.)
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Byloje kilo ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės regreso tvarka reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė visų trijų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų, žalos dydžio bei priežastinio ryšio, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikoje galiojančiomis Kelių eismo taisyklėmis, nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Danijoje įvykusio eismo įvykio. Be to, apeliantės nuomone, pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. ir teismų praktiką, jeigu draudikas vėluoja sumokėti draudimo įmoką, tai vertintina kaip draudimo sutarties pažeidimas, dėl kurio apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas išmokas.
Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.
Dėl ginčo santykiams taikytinos teisės
Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). Panašios nuostatos, nukreipiančios į eismo įvykio vietos valstybės teisę, įtvirtintos ir TPVCAPDĮ (pavyzdžiui, TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Remiantis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais tais atvejais, kai draudikas pagal draudimo sutartį turi atlyginti žalą, padarytą trečiajam asmeniui kitoje valstybėje, visų pirma yra taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė ir tik jei ištyrus šios teisės turinį paaiškėtų, kad Lietuvos nacionalinė teisė nustato didesnę apsaugą nukentėjusiajam, galėtų būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė.
CPK 808 str. 1–3 d. numato, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Todėl šiuo atveju ieškovei kilo pareiga pateikti įrodymus, kad pagal įvykio valstybės (šiuo atveju Danijos) teisę asmuo, vairavęs atsakovui priklausantį automobilį „Ford Transit“, pažeidė Kelių eismo taisykles. Ieškovė šios pareigos neatliko, į teismą su prašymu padėti surinkti informaciją apie Danijos taikytiną teisę nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklėmis (CPK 178 str., 185 str., 808 str. 3 d.).
Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas
Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas, kurie sudaro privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo padaryta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti visą ar dalį draudimo išmokos) iš draudėjo.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią atsakovas sudarė su ieškove; ieškovės (draudiko) korespondentui Danijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, apeliantas – draudikas ir privalomojo motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Danijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį korespondentui.
TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudėjas draudimo sutarties sąlygomis įsipareigoja mokėti draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų, kuri turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Draudimo įmokos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punktas). Tačiau TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 30 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. AYAS 01 9122710 atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku, t. y. sutarties sudarymo dieną, sumokėti 1 284 Lt draudimo įmoką. Pagal sutarties 1.2 punkto nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2014 m. gegužės 30 d. (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis) ir galiojo 12 mėnesių.
2014 m. birželio 1 d. Danijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis. Eismo įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju ir 2014 m. gruodžio 30 d. išmokėjo 64 155,62 DKK (8622,40 Eur) draudimo išmoką. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, kurią sumokėjo tik 2014 m. birželio 2 d. Dėl šio byloje nustatyto fakto, taikant TPVCAPDĮ nuostatas ir atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013), yra pagrindas konstatuoti, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovė, nustačiusi, kad atsakovui priklausantį automobilį „Ford Transit“ vairavęs asmuo yra kaltas dėl 2014-06-01 eismo įvykio Danijoje, išmokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą, t. y. laiku nesumokėtą draudimo įmoką, būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Tačiau, minėta, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu.
Sprendžiant klausimą, kokio dydžio išmoką ieškovė turi teisę reikalauti gražinti iš atsakovo, tarp šalių esant ginčui dėl to, kas iš 2014-06-01 eismo įvykio dalyvių pažeidė Kelių eismo taisykles ir yra kaltas dėl 2014-06-01 eismo įvykio Danijoje, į kurį pateko atsakovui priklausantis automobilis „Ford Transit‘, šioje byloje būtina nustatyti, ar atsakovo automobilį vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį 2014-06-01 Danijoje.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus tam tikras bylos aplinkybes ar jų nebuvus, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).
Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldenis“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-153/2008).
Šioje civilinėje byloje ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovo automobilį „Ford Transit“ vairavęs ir 2014-06-01 į eismo įvykį Danijoje patekęs asmuo atliko neteisėtus veiksmus bei padarė žalą kitos transporto priemonės savininkui (valdytojui), tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys ir jis yra kaltas dėl eismo įvykio.
Civilinėje byloje pateikti rašytiniai įrodymai: eismo įvykio medžiaga (b. l. 10–47, 95–97), atgręžtinio reikalavimo sutartis ir atsakomybės paskirstymo taisyklės (b. l. 116–120) neleidžia padaryti išvados, kad atsakovo automobilį „Ford Transit“ vairavęs asmuo 2014-06-01 pažeidė Kelių eismo taisykles, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala automobilio „Suzuki Alto“ savininkui, tarp padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys ir jis yra kaltas dėl eismo įvykio (CPK 178, 185 str.). Ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų apie Danijos kelių eismo taisykles, o pateiktų 2014-08-09 susirašinėjimų elektroniniais laiškais (b. l. 112–115), atgręžtinio reikalavimo sutarties (b. l. 116–117) ir atsakomybės paskirstymo taisyklių (b. l. 118–119) negalima vertinti kaip automobilio „Ford Transit“ neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų, nes ši medžiaga yra skirta draudimo kompanijoms ir nėra teisės šaltinis (CPK 178, 185 str.). Be to, pagal civilinėje byloje esančią eismo įvykio bylos 2016-06-26 kopiją (b. l. 12–37, 95–96) nenustatyta, kad atsakovo automobilį „Ford Transit“ 2014-06-01 Danijoje vairavusiam asmeniui būtų buvę pateikti kaltinimai dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių bei tinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovo automobilį „Ford Transit“ 2014-06-01 Danijoje vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, tarp eismo įvykio ir padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys ir tas asmuo yra kaltas, todėl konstatuotina, kad ieškovė, neįsitikusi, kad atsakovo automobilį „Ford Transit“ vairavęs ir į eismo įvykį 2014-06-01 Danijoje patekęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles bei sukėlė eismo įvykį ir išmokėjusi draudimo išmoką, neturi teisės reikalauti, kad šią išmoką (ar jos dalį) jai grąžintų atsakovas.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių bei vertino byloje surinktus įrodymus, bylos faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
Atsakovas už atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo iš viso 363,00 Eur išlaidų, t. y. atsakovas Antanas A. D. už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 363 Eur, už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėta suma neviršija maksimalios 928,07 Eur sumos (CPK 98 straipsnis, Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįsta, todėl priteistina atsakovui iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus ir juos grąžinti apeliantei.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovui Antanui A. D. 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.