Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr.e2S-130-252/2018

Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00338-2016-8 Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.3;3.3.2.4; 3.1.18.2.13

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos I. K. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. spalio 17 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. K. kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą prašydama papildomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą T. K. nedelsiant perduoti ieškovei šalių nepilnametį sūnų A. K., gim. (duomenys neskelbtini), jį atsakovui pristatant (nuvežant) į ieškovės gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) r. sav.Nurodė, kad atsakovas nevykdo teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dėl laikinos bendravimo tvarkos sąlygų, o antstolis, teismui nepritaikius nurodytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės, neturi galimybės įvykdyti teismo nutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl papildomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo.Teismas nurodė, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimis buvo taikytos šios laikinosios apsaugos priemonės : šalių nepilnamečių vaikų A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su ieškove, taip pat buvo nustatyta laikina atsakovo T. K. bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarka bei šalių vaikams iš atsakovo priteistas laikinas materialinis išlaikymas. Teismas pažymėjo, kad nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu šalių sūnūs gyveno kartu su ieškove, todėl nebuvo būtinumo spręsti klausimą dėl vaikų perdavimo. Tačiau nustatyta, kad šalių sūnus A. nuo 2016 m. gyvena kartu su tėvu. Tokia situacija susiklostė todėl, kad ieškovė atsižvelgdama į sūnaus interesus sutiko, kad jis svečiuotųsi pas tėvą ilgiau, nei buvo nustatyta teismo nutartimi. Po to neprieštaravo, kad sūnus užbaigtų mokslo metus toje pačioje mokykloje ir 2017 metų vasarą taip pat gyventų kartu su tėvu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas, sūnui A. atsisakius grįžti nuolatinai gyventi pas motiną, siekė pakeisti nustatytą laikinąją vaiko gyvenamąją vietą, tačiau šis prašymas 2017-09-25 teismo nutartimi buvo atmestas. Teismas įvertinęs, atsakovo pateiktą garso įrašą dėl sūnaus A. pozicijos šiuo klausimu, atsižvelgęs į tai, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimis buvo nustatyta tik laikina vaikų gyvenamoji vieta ir bendravimo tvarka, o tokia faktinė padėtis, kad vienas iš šalių nepilnamečių vaikų motinos sutikimu apsigyveno pas tėvą, sprendė, kad įpareigojimas nedelsiant grąžinti vaiką į motinos gyvenamąją vietą, neatitiktų jo interesų, nes vaikas abiejų tėvų privalėtų būti tam parengtas, kad jaustųsi saugus.Teismas pažymėjo, kad išnagrinėjus bylą bus priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo bus nustatyta šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta ir bendravimo tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

I. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – papildomai taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą T. K. nedelsiant perduoti ieškovei I. K. šalių nepilnametį vaiką A. K., (duomenys neskelbtini), jį pristatant (nuvežant) į ieškovės gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) r. sav. Nurodo, kad atsakovas nesilaiko Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalyje dėl A. K. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su motina. 2017 m. gegužės 16 d. teismo nutartimi byla perduota mediacijai. Šalys susitarė dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir dalyvavimo juos auklėjant, tačiau tik 2017 m. vasaros laikotarpiui. Suėjus mediacijos metu pasiekto susitarimo terminui, atsakovas teismo priimtos nutarties toliau nesilaiko. Skundžiama nutartimi pateisinamas CPK 18 straipsnio, numatančio teismo sprendimų privalomumą nesilaikymas. Teigia, kad nors vaiko perdavimo procedūra yra ypatingai jautrus procesas, bet įstatyme yra numatyta tam speciali vykdymo procedūra, kurios laikantis minimalizuojama galima vaikui kilti psichologinė žala. Antstolis į kurį ji kreipėsi 2016 m. rugpjūtį teismo nutarties įvykdyti nesugebėjo. Šiuo metu ieškovė kreipėsi į kitą antstolį, tačiau gavo atsakymą, kad ji turėtų imtis papildomų teisinių veiksmų, nes vien teismo nutarties nepakanka. Skunde apeliantė cituoja jos vertinimu aktualią ginčo klausimu kasacinio teismo praktiką ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi ir šioje situacijoje. Pažymi, kad ji atsakovo teisių bendrauti su vaikai neribojo, o šiuo metu atsakovas neteikia informacijos apie sūnų ir neleidžia su juo susitikti. Apeliantė cituoja Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria pasisakoma dėl susidariusios situacijos ir pažymima, kad atsakovo veiksmai gali daryti žalą nepilnamečiui sūnui ir prieštarauja vaiko interesams. Ieškovės nuomone, ji turėdama teisę pasiimti sūnų, jos negali įgyventini CPK numatyta sprendimų vykdymo tvarka. Mano, kad apylinkės teismas leisdamas atsakovui nesilaikyti teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidė CPK 18 straipsnio nuostatą, todėl tokia teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir turi būti panaikinta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnis nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti papildomą laikinąją apsaugos priemonę - įpareigoti atsakovą nedelsiant perduoti ieškovei šalių nepilnametį sūnų A. K., gim. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės tėra laikino pobūdžio suvaržymai, galiojančios iki galutinio ginčo išsprendimo, ir neturinčios nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl pirmosios instancijos teismas jas taiko atsižvelgdamas į būtinybę bylos nagrinėjimo metu užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius, taip pat į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, bylų nagrinėjimo trukmę bei prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti asmeninės neturtinės ar turtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ginčo šalių nepilnamečių vaikų A. K. ir D. K. laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su jų motina – ieškove I. K. bei nustatyta atsakovo T. K. laikina bendravimo su vaikais tvarka. Kaip pagrįstai pasisakė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, paminėtų nutarties priėmimo metu abu nepilnamečiai vaikai gyveno su ieškove ir šalių vaikų perdavimo klausimas nebuvo aktualus. Apylinkės teismas, atmesdamas ieškovės prašymą dėl papildomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo iš esmės argumentavo tuo, kad toks sprendimas neatitiktų nepilnamečio A. K. interesų, nes vaikas jau kuris laikas motinos sutikimu perduotas tėvui gyvena kartu su juo ir gyvenamosios vietos pakeitimui jis turėtų būti tinkamai parengtas, kad jaustųsi saugus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad šiai dienai nutartis, kuria nustatyta šalių vaikų gyvenamoji vieta ir bendravimo su tėvu tvarka nėra vykdoma pilna apimtimi, t.y. būtent dėl vieno iš vaikų – A. K. gyvenamosios vietos nustatymo. Tačiau akivaizdu, kad susiklosčiusi neordinarinė situacija neleidžia vien formaliai, neatsižvelgiant į vaiko interesus ir esamą padėtį, taikyti galiojančiu teisiniu reglamentavimu numatytas priemones teismo procesiniams sprendimams įvykdyti.Pirmosios instancijos teismas vertino nepilnamečio – A. K. perdavimo motinai galimybes jo interesų apsaugos kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad faktinė padėtis, jog vaikas nuo 2016 m. gyvena su tėvu susiklostė dėl to, kad ieškovė iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. gera valia sutiko, kad teismo procesiniais sprendimais nustatyta tvarka bendru sutarimu būtų laikinai pakeista. Kitą vertus, ieškovė savo reikalavimo dėl papildomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo negrindė realios grėsmės vaiko saugumui bei teismo sprendimo įvykdymui aplinkybėmis, o savo reikalavimą argumentuoja išimtinai reikalavimu įvykdyti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš 2017 m. gegužės 25 d. šalių sutarimu mediacijos metu patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos matyti, kad šalys sugebėjo bendradarbiauti šiuo klausimu ir susitarė dėl bendravimo su vaikais tvarkos nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., kuri iš esmės skyrėsi nuo 2016 m. kovo 25 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimis nustatytų laikino išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais, sąlygų. Be kita ko, šalys susitarė, kad 2017 m. rugpjūčio 1-3 dienomis susitiks ir aptars vaikų gyvenamosios vietos nustatymą ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. Todėl teigti, kad A. K., gim. (duomenys neskelbtini) pasilikimas gyventi kartu su tėvu – atsakovu T. K. buvo pastarojo vienasmenis sprendimas, visiškai nepriklausantis nuo ieškovės valios, taip pat nėra pagrindo. Skirtingai nei interpretuoja apeliantė, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis nukreipta į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, o ne sietina vien su būtinybe priverstinai įgyvendinti teismo procesinį sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Tik ištyrus visus įrodymus, teismas galutinai nuspręs dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei kitus su tuo susijusius klausimus. Akivaizdu, kad nuolatinis vaiko (kurio dabartinis amžius, socialinė branda leidžia suvokti ir priimti vienokius ar kitokius gyvenimiškus sprendimus), gyvenamosios vietos keitimas pagal tėvų poreikius, juolab, kad tie pokyčiai susiję ne tik su gyvenamąją vieta, bet ir su vaiko socialiniu bendravimu, ugdymu mokykloje ir pamokinėje veikloje, nėra tinkama priemonė užtikrinanti vaikų interesus augti stabilioje ir patikimoje aplinkoje. Šioje bylos procesinėje stadijoje nėra nustatyta priežasčių, kad vaiko gyvenimas pas atsakovą jam yra žalingas, dėl ko būtų pagrindas taikyti papildomą laikinąją apsaugos priemonę. Juolab, kad apylinkės teismo nukreipimu VĮ (duomenys neskelbtini) psichologas konsultavęs ir bendravęs ne tik su A. K., bet ir jo abiem tėvais nurodė, kad šiuo metu A. jaučia stipresnį ryšį su tėčiu, norėtų gyventi su juo bei rekomendavo nepriklausomai nuo teismo sprendimo nuo 3 iki 6 mėnesių trukmės vaikų psichoterapiją įtraukiant šeimą dėl ilgai trunkančių tėvų konfliktų, traumuojančio įvykio su broliu, pablogėjusio ryšio su mama ir sunkių skausmingų jausmų mamai.Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad šioje ginčo stadijoje svarbu tai, kad dėl konfliktiškų tėvų santykių, jų kardinaliai skirtingų pozicijų ginčo klausimu nebūtų traumuoti šalių nepilnamečiai vaikai ir nebūtų sudarytos sąlygos saugumo ir stabilumo pablogėjimui bei neigiamai trikdoma psichologinė būsena. Pagrindo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgus tiek į vaiko interesus, tiek į teisminio proceso eigą, apeliacinės instancijos teismas šiai dienai nenustatė. Nagrinėjamu atveju remtis atskirajame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016, pateiktais išaiškinimais dėl nepilnamečio vaiko perdavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl skirtingų bylų ratio decidendi, pagrindo nėra. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi tiesioginės įtakos sprendžiant klausimą dėl ginčijamos teismo nutarties teisėtumo, todėl jie nevertinami. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010; Nr. 3K-3-536/2010; Nr. 3K-3-382/2010). Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose. Atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.