- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-14
- Bylos Nr.
- e2A-1756-459/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
- Suinteresuotas asmuo
- M. Š., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kretingos rajono savivaldybės administracija, N. S.
- Pareiškėjas
- A. N.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens M. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir valdymo fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys M. Š., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kretingos rajono savivaldybės administracija, N. S.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas Plungės rajono apylinkės teismui pateiktu patikslintu pareiškimu prašė: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklauso statinys – 3/4 dalys siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini), juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas statinio teisinei registracijai ir žemės sklypo kadastriniams matavimams atlikti; nustatyti 1/4 dalies siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini), valdymo faktą. Nurodė, kad likviduojama Kretingsodžio žemės ūkio bendrovė pareiškėjui ir A. L. kaip pajininkams turto perdavimo–priėmimo aktu 1994 m. perdavė siloso tranšėją. Pareiškėjui perduotos 3/4 dalys statinio, o A. L. – 1/4 dalis. Perdavus tranšėją, pareiškėjas 1998 m. kreipėsi su prašymu į Kretingos žemėtvarkos skyrių siekdamas gauti žemę po pastatu neatlygintinai, kas, pareiškėjo manymu, patvirtina, jog jau tada jis viešai nuosavybės teise valdė siloso tranšėją. 2012-03-20 pareiškėjas ir A. L. pasirašė susitarimą dėl 1/4 dalies tranšėjos dalies perleidimo A. N. (pareiškėjui). Nuo tada pareiškėjas valdo visą siloso tranšėją. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl daiktinių teisių į statinį įregistravimo, tačiau tai nebuvo padaryta, kadangi tenkinant suinteresuoto asmens M. Š. prašymą, teismine tvarka (2013-10-07 Kretingos r. apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1049-325/2013) buvo nustatytas faktas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į tą pačią siloso tranšėją. Tik atnaujinus bylos nagrinėjimą, 2015-06-29 Palangos m. teismo sprendimu buvo nustatyta, kad statinys pareiškėjui buvo perduotas Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos, kad siloso tranšėją pareiškėjas įgijo turto perdavimo–priėmimo metu, kad suinteresuotas asmuo M. Š. neturėjo pagrindo manyti esantis ginčo objekto savininku, ir 2013 m. spalio 7 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1049-325/2013 panaikintas. Pareiškėjui kreipusis į VĮ Registrų centrą dėl daiktinių teisių įregistravimo buvo nurodyta, kad viena iš sąlygų įregistruoti daiktines teises – kartu su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. nurodytą dokumentą (valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimą; teismo sprendimą, nutartį, nutarimą ar nuosprendį; rašytinį sandorį; kitų valstybės registrų ar kadastrų dokumentus; kitus įstatymų ar Vyriausybės nustatytus dokumentus). Pareiškėjas VĮ Registrų centrui, be kitų dokumentų, turi pateikti nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo akto dokumento originalą, kuris nėra išlikęs (išlikusi tik dokumento kopija), todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinį reikšmę turintį faktą. Pareiškėjui statinį perdavė perdavimo metu buvęs statinio savininkas – Kretingsodžio žemės ūkio bendrovė. Statinys pareiškėjui buvo perduotas likvidacinės komisijos, o perdavimo–priėmimo akte pasirašė likvidacinės komisijos nariai ir perėmėjai: A. N. ir A. L.. Pareiškėjui A. N. statinys buvo perduotas kaip pajus, nes A. N. dirbo Kretingsodžio žemės ūkio bendrovėje ir buvo bendrovės narys – pajininkas. Nustatyta, jog prašymas įrašyti siloso tranšėjos duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą buvo netenkintas. Pareiškėjas nuosavybės teisę į pastatą įgijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (šiuo atveju pagal sandorį); nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra visos sąlygos, numatytos CPK 444 str. 2 d. 5 p., pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti. Tik teismui priėmus sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjas galės registruoti Nekilnojamojo turto registre siloso tranšėją ir tik tada galės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl žemės sklypo formavimo prie statinio ir į kadastro duomenų vykdytoją dėl žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo darbų. Pagal Kretingos žemėtvarkos skyriaus specialistų informaciją, tik nustačius statinio valdymo nuosavybės teise faktą, bus formuojamas žemės sklypas po statiniu. Prašydamas patvirtinti valdymo faktą, tai, kad pareiškėjui priklauso ir likusi 1/4 siloso tranšėjos dalis, nurodė, jog šią statinio dalį pareiškėjas valdo pagal 2012 m. kovo 20 d. pareiškėjo ir A. L. susitarimą. A. L., įgijęs nekilnojamąjį daiktą – 1/4 dalį siloso tranšėjos pagal Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės 1994 m. turto perdavimo–priėmimo aktą, 2012 m. kovo 20 d. pasirašė susitarimą, kad A. L. perduoda 1/4 dalį siloso tranšėjos A. N.. Pareiškėjas nesuspėjo įregistruoti šio sandorio notarine tvarka, nes A. L. mirė. Be to, pareiškėjas negalėjo laiku įregistruoti sandorio notarine tvarka, kadangi siloso tranšėja buvo neįregistruota ir notaras negalėjo patvirtinti šio sandorio. To padaryti negalėjo ir dėl suinteresuoto asmens M. Š. piktybiškumo ir nesąžiningumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuolat naudojosi siloso tranšėja, iš pradžių 3/4 dalimis siloso tranšėjos, o po 2012 m. susitarimo su A. L., pradėjo naudotis visa siloso tranšėja. Kadangi pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti 1/4 dalies siloso tranšėjos valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, remdamasis CPK 526 str. 3 d., prašo patvirtinti 1/4 dalies siloso tranšėjos valdymo faktą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo M. Š. atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, jog, pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, reikalavimas, pareikštas CPK 444 str. 2 d. 5 p. pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, patenkinamas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais LR CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Suinteresuoto asmens nuomone, nagrinėjamu atveju visų minėtų sąlygų nėra. Pareiškėjas nuosavybės teisės į statinį neįgijo. Pareiškėjo nurodomas dokumentas, kurio pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į statinį, yra Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės turto perdavimo–priėmimo aktas, surašytas, kaip teigia pareiškėjas, 1994 m., akto sudarymo data nenurodoma ir pačiame akte. Tačiau byloje pateiktas 1994-06-16 Kretingos rajono valdybos potvarkis Nr. 208v, kuriuo nuspręsta likviduoti Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovę ir likvidacinės komisijos pirmininku paskirti S. K.. Šis asmuo nurodomas kaip likvidacinės komisijos pirmininkas ir akte, kas leidžia daryti išvadą, kad šis aktas sudarytas ne anksčiau nei 1994-06-16. Pareiškėjo argumentas, jog nuosavybės teisės ir su jomis susijusios pareigos atsiranda nuo nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, o VĮ Registrų centre registruojama nuosavybė nei atsiranda, nei panaikinama, taikytinas tik tiems santykiams, kurie susiformavo po 2001-07-01, t. y. įsigaliojus naujajam, dabar galiojančiam Civiliniam kodeksui. Pagal teismų praktikoje suformuotą privalomą sąlygą, kuriai esant asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – statinio valdymo nuosavybės teise – nustatymo, yra ta, kad pareiškėjas turi būti jau įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu. Pareiškėjas savo nuosavybės teisės į statinį įgijimo momentą su daikto perdavimu sieja, remdamasis šiuo metu galiojančio CK 4.49 str. nuostatomis, tačiau CK 4.49 str. normos dėl nuosavybės teisės į daiktą (turtą) įgijimo momento taikytinos, kai sandoriai dėl daikto (turto) įgijimo sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui, t. y. po 2001-07-01. Be to, būtina nustatyti patį nuosavybės teisės įgijimo faktą, šis įgijimas turi būti įvykęs įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) nuostatos numatė privalomą nekilnojamojo turto registravimą, taip pat ir tuo atveju, kai pasikeičia turto savininkas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teigimu, statinys nuosavybės teise jam buvo perduotas 1994 metais, o tai reiškia, kad statinio savininkas turėjo pasikeisti, kas sukėlė pareigą pareiškėjui ir A. L. registruoti nuosavybės teisių pasikeitimą. Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų tai atlikęs, nėra. 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto įregistravimo įstaigoje. Pareiškėjas statinį įgijo po 1994-06-10, kai nekilnojamojo turto perleidimo sandoriams buvo keliamas privalomas notarinės formos reikalavimas, todėl pareiškėjo nurodomas aktas neatitinka teisės aktuose įtvirtinto nuosavybę patvirtinančio dokumento sąvokos, tokio nuosavybės įgijimo pagrindo tuo metu galioję teisės aktai nenumatė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas aktu buvo įgijęs nuosavybės teisę į statinį. Pareiškėjas nurodo, kad aktu jam statinys buvo perduotas kaip darbuotojui už neišmokėtą darbo užmokestį, patikslintu pareiškimu nurodė, jog turtas perduotas kaip pajininkui, tačiau Žemės ūkio bendrovių įstatymo 32 str. 5 ir 6 d. nuostatos, galiojusios 1994 m., nenumatė kilnojamojo ir nekilnojamojo turto perdavimo pajininkams. Nekilnojamojo turto perdavimas pajininkams likviduojant bendrovę nebuvo reglamentuotas. Prašyti nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise faktą galima tik tuo atveju, jei nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę. Tačiau pareiškėjo nurodomas nuosavybės į statinį įgijimo dokumentas (aktas) neatitinka teisės aktuose įtvirtinto nuosavybę patvirtinančio dokumento sąvokos. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – statinio valdymo nuosavybės teise – nustatymo, neturi kompetencijos suteikti aktui teisinę reikšmę, kurios tuo metu galioję teisės aktai šiam dokumentui nesuteikė, taip pat teismas neturi teisės sukurti nuosavybės teisės perleidimo santykius vien tik todėl, kad pareiškėjas, pats to iki galo neatlikęs, to prašo. Pareiškėjas nepateikia jokių paaiškinimų, kokie dar dokumentai, patvirtinantys jo nuosavybės teisę į statinį, buvo, tačiau yra dingę, kas, suinteresuoto asmens nuomone, reiškia, jog jokių kitų papildomų dokumentų tiesiog nėra. Jeigu vienintelis pareiškėjo nuosavybės teisę į statinį patvirtinantis dokumentas yra aktas, kuris yra pateiktas byloje, tai pareiškėjas šio dokumento pagrindu turi įsiregistruoti savo nuosavybės teisę ir nesikreipdamas į teismą. Jeigu kompetentingos institucijos pareiškėjo turimo dokumento (akto) nepripažįsta kaip pareiškėjo nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento, tai pareiškėjas turėtų ginčytis su konkrečiomis kompetentingomis institucijomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turinis faktas nesukels jokių teisinių padarinių. Pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas ir todėl, kad daiktas, kurį prašoma pripažinti kaip valdomą nuosavybės teise, nėra sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmiausia pareiškėjas turėtų inicijuoti žemės sklypo statiniui suformavimą. Nesutiko su patikslintu pareiškimu dėl pastato valdymo fakto nustatymo, kadangi A. L. nuosavybės į statinį nebuvo įgijęs. Pareiškėjo nurodomas 2012-03-20 susitarimas dėl A. L. dalies perleidimo pareiškėjui neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje ir toks, kad ir tariamos teisės į statinį perleidimas laikytinas negaliojančiu. Pareiškėjas statiniu susidomėjo ir pradėjo atlikti veiksmus dėl jo tik nuo 2011 m., kai M. Š. atlikinėjo savo žemės sklypo kadastrinius matavimus. Iki tol pareiškėjas šio statinio nevaldė, nesinaudojo, nesirūpino jokiais su šiuo statiniu susijusiais klausimais ir jį visada valdė ir naudojo M. Š. ir jo tėvas. Todėl pareiškėjo aktyvūs ir deklaratyvūs veiksmai jau po 2011 metų nerodo, kad jis laikė save šio statinio savininku ar valdė statinį kaip savininkas. Tai, kad M. Š. pirma pradėjo nuosavybės teisių į statinį įteisinimo procedūrą ir netgi įregistravo statinį Nekilnojamojo turto registre, patvirtina, kad ne pareiškėjas, o M. Š. atliko dėl šio statinio teisinius ir faktinius valdymo veiksmus, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjui statinio valdymo nuosavybės teise faktą.
3. Suinteresuotas asmuo N. S. (A. L. teisių perėmėja) atsiliepimu neprieštaravo, jog pareiškėjo prašymas būtų tenkinamas ir nustatyta, jog A. N. yra siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini), teisėtas savininkas ir naudotojas. Nurodė, jog turto perdavimo–priėmimo aktu statinį – siloso tranšėją A. N. ir A. L. perdavė perdavimo metu buvęs statinio savininkas – Kretingos Kretingsodžio žemės ūkio bendrovė. Siloso tranšėja buvo perduota likvidacinės komisijos, o perdavimo–priėmimo akte pasirašė likvidacinės komisijos nariai ir siloso tranšėjos perėmėjai – A. N. ir A. L.. Siloso tranšėja A. N. ir A. L. buvo perduota kaip atlygis (pajais), nes jie abu dirbo Kretingos r., Kretingsodžio žemės ūkio bendrovėje ir buvo bendrovės nariai – pajininkai. Suinteresuotas asmuo patvirtino, jog faktą, kad tranšėja kaip atlygis už sukauptus pajus ir už darbą bendrovėje buvo perduota A. L. ir A. N., ji prisimena. Taip pat nurodė, jog prisimena, kad A. N. dalį siloso tranšėjos pirkimo–priėmimo raštu įsigijo iš A. L.. Patvirtino, jog tokia sutartis tarp A. L. ir A. N. egzistavo, tačiau notaras atsisakė įforminti minėtą sandorį, kadangi siloso tranšėja buvo neįregistruota, tad sandoris taip ir liko nepatvirtintas notariškai. Nurodė pamenanti, jog dar esant gyvam A. L., A. N. nuolat naudojosi siloso tranšėja savo dalyje, o po pirkimo–priėmimo rašto sudarymo su A. L. A. N. naudojosi jau visa siloso tranšėja teisėtai. Teismo posėdžio metu nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
4. Suinteresuotas asmuo Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime informavo, kad nurodyto statinio – siloso tranšėjos nevaldo ir į jį neturi jokių teisių, šis statinys bešeimininkiu nepripažintas. Teismo prašė civilinę bylą nagrinėti Kretingos rajono savivaldybės administracijai nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, jog dalis statinio – siloso tranšėjos patenka į žemės sklypą, nuosavybės teise valdomą M. Š., kita dalis patenka į gretimybėje esančią valstybinę žemę. Žemės sklypas prie statinio nesuformuotas. Prašė sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto priimti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Plungės rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo 3/4 dalis siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad juridinis faktas nustatytas statinio teisinei registracijai atlikti. Patvirtino faktą, jog A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuo 2012-03-20 valdo 1/4 dalį siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini). Priteisė iš M. Š. 1 327 Eur bylinėjimosi išlaidų A. N..
6.1. Teismas nurodė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas A. N. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – siloso tranšėją įgijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu pagal sandorį, t. y. priėmimo–perdavimo aktą, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų neišsaugojo (CK 4. 47 str. 1 p.).
6.2. Konstatavo, kad 2012 m. susitarimu A. L. neperleido nuosavybės teisės, bet pareiškėjui faktiškai perdavė daikto valdymą, todėl pareiškėjas turi teisinį pagrindą savo civilinę teisę įgyvendinti prašydamas patvirtinti nekilnojamojo daikto – 1/4 dalies siloso tranšėjos valdymo faktą kaip savarankišką daiktinę teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017-07-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. N. patikslintą pareiškimą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo visas M. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Nurodo, jog teismas nepagrįstai aplinkybę, ar pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į siloso tranšėją, vertino pagal šiuo metu taikomus teisės aktus ir rėmėsi CK 4.47 str. 1 p., 4.49 str. 1, 2 d. bei kitais šiuo metu taikomais teisės aktais.
7.2. Mano, kad teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės turto perdavimo–priėmimo aktu (Aktas) nuosavybės teisę įgijo, visiškai ignoravo tuo metu buvusį teisinį nuosavybės teisės perleidimo reglamentavimą ir suteikė Aktui daugiau teisinės galios, negu jis turėjo jo sudarymo metu.
7.3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad Aktu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę. Kadangi tuo metu galioję teisės aktai numatė privalomą teisinę nekilnojamojo turto registraciją, teismui šioje byloje konstatavus, kad siloso tranšėja nebuvo ir netgi iki šiol nėra registruota, mano, kad pareiškėjas Aktu nuosavybės teisės neįgijo. Dėl to tikina, kad nei turtas, nei sandoris nebuvo registruoti, todėl šiuo metu Aktas yra niekinis ir negalioja.
7.4. Pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčo statinio tariamo perdavimo metu buvęs reglamentavimas numatė turto perleidimą pajininkams turto perdavimo aktu.
7.5. Apeliantui akivaizdu, kad nebuvo pagrindo teigti, jog yra ir antroji sąlyga, nes dokumentas, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nuosavybės teisę, yra išlikęs ir netgi pateiktas teismui. Su šiuo aspektu susijusi ir trečia sąlyga – kad dokumento nėra galimybės atkurti ar gauti kitu būdu. Kadangi Aktas yra byloje, nėra jokio būtinumo jį atkurti, nes jo turinys aiškus ir žinomas, todėl neegzistuoja ir trečia sąlyga.
7.6. Tikina, kad A. L. dalį siloso tranšėjos neva įgijo tuo pačiu Aktu, tačiau nei daikto, nei sandorio, nei savo teisių į daiktą neįregistravo. Dėl to mano, kad A. L. taip pat neįgijo nuosavybės teisės į siloso tranšėją. Tai reiškia, kad jis negalėjo ir perleisti teisių, kurių jis neįgijo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime pareiškėjas su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.
9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.
9.1. Nurodo, jog teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
11. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
12. Bylos duomenimis nustatyta, jog Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės narių susirinkimo, įvykusio 1994-05-31 (Protokolas Nr. 3), metu nutarta likviduoti bendrovę, perkainoti turtą ir jį pasidalyti. Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, susidedanti iš penkių narių, turto perdavimo–priėmimo aktu (kopija, originalo nėra) perdavė, o A. N. ir A. L. priėmė siloso tranšėją, kurios inventorinis Nr. 202.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
13. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklauso statinys – 3/4 dalys siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas statinio teisinei registracijai ir žemės sklypo kadastriniams matavimams atlikti.
14. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
15. Kaip žinia, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017)
16. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendime nurodė, kad iš pareiškėjo pateikto turto perdavimo–priėmimo akto kopijos matyti, kad Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, susidedanti iš penkių narių, perdavė, o A. N. ir A. L. priėmė siloso tranšėją, kurios inventorinis Nr. 202. Kad pareiškėjas A. N. statinį – siloso tranšėją perėmė iš likviduojamos Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės, liudytojų A. P. ir P. J. (buvusių žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos narių) parodymais nustatyta įsiteisėjusiu 2015-06-29 Palangos m. apylinkės teismo sprendimu. Aplinkybę, jog pareiškėjas A. N. ginčo statinį perėmė teisėtai, konstatavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2016-02-17 nutartyje, nagrinėdamas suinteresuoto asmens M. Š. skundą dėl 2015-06-29 Palangos m. apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas M. Š. pareiškimas dėl jo nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį į ginčo pastatą įgijimo. Taigi, bylose, kuriose faktiškai dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šioje, teismų procesiniais sprendimais konstatuotas siloso tranšėjos perdavimas A. N. ir A. L., minėtos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, jų įrodinėti iš naujo nebereikia.
17. Teisėjų kolegija, papildydama argumentus dėl siloso tranšėjos perdavimo, pabrėžia, kad pagal perdavimo–priėmimo akto sudarymo laikotarpiu galiojusio Žemės ūkio bendrovių įstatymo 32 straipsnio 5 ir 6 dalis patenkinus kreditorių reikalavimus, likvidatorius užbaigia visus bendrovės einamuosius reikalus: narių susirinkimo nustatyta tvarka ir sąlygomis parduoda bendrovės turtą ir paskirsto likutį buvusiems pajininkams. Be to, bendrovės narys įstatymų ir įstatų nustatyta tvarka turi teisę gauti, o bendrovė privalo išmokėti pinigais ar materialinėmis vertybėmis jam priklausantį pajų (1964 CK 117² straipsnio 4 dalis). Pagal šiuo metu galiojančio Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies 5 punktą likviduojamos bendrovės turto perdavimas kiekvienam nariui ir pajininkui įforminamas likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu ir turto perdavimo aktu. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia neabejotinai spręsti, kad nei turto perdavimo–priėmimo metu, nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato kitos turto perdavimo tvarkos, kaip tik turto perdavimo aktu, kaip ir šioje byloje nustatyta. Pareiškėjui ir kitam asmeniui statinys buvo perduotas kaip atlygis (pajais), nes pareiškėjas dirbo Kretingos r. Kretingsodžio žemės ūkio bendrovėje ir buvo bendrovės narys – pajininkas. Nustatytos aplinkybės vėlgi patvirtina Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos sprendimo teisėtumą ir ginčo objekto perdavimą pareiškėjui.
18. Apeliantas neteisus teigdamas, kad Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos turto perdavimo–priėmimo aktas šiuo metu yra niekinis ir negalioja, kadangi to meto teisės aktai reikalavo notaro patvirtinimo ir įregistravimo. Pažymėtina, jog 1964 m. CK 255 straipsnis reglamentavo, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių šį praleistą terminą gali atnaujinti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią (1964 m. CPK 255 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu svarbu tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Kolegijos nuomone, įstatymų reglamentavimas – specialusis Žemės ūkio bendrovių įstatymas (32 straipsnio 5 ir 6 dalis) nereikalavo, jog bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymui būtų reikalinga pirkimo–pardavimo sutartis, taigi, tai nesudaro pagrindo teismui turto perdavimo aktą savaime kvalifikuoti kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad turto perdavimo aktu perduotas turtas neregistruotinas CK 255 straipsnio nuostatų prasme. Net jei ir būtų galima laikyti Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos turto perdavimo–priėmimo aktą pirkimo–pardavimo sutartimi, akcentuotina tai, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notariškai įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sandorio neįforminimas notarine forma gali būti pripažįstamas vengimu jį sudaryti ir tada, kai sandoris neįformintas ne tik dėl pirkėjo, bet ir dėl nuo šalių nepriklausančių priežasčių ar net dėl pirkėjo savybių, pavyzdžiui, ligos, nes notarinio įforminimo pareigą turi ir pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Nagrinėjamu atveju Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija aiškiai išreiškė valią perduoti siloso tranšėją A. N. ir A. L., o šie asmenys – turtą priimti, tai patvirtindami parašais. Manytina, kad dėl Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės specifinio statuso – likvidavimo, o vėliau ir išregistravimo šalys pirkimo–pardavimo sutarties jau nebegalėtų notariškai patvirtinti ir įregistruoti. Tokiu atveju pareiškėjas galėtų teismo prašyti pripažinti ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad net jei ir hipotetiškai turto perdavimo–priėmimo aktą būtų galima laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi, jį vertinti kaip niekinį ir negaliojantį nėra teisinio pagrindo.
19. Apeliantas nesupranta, kad jeigu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę pagal turto perdavimo–priėmimo aktą, kam iš viso reikia kreiptis į teismą. Šiuo aspektu svarbu tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. 379 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ 38 punkte nurodyta, jog viena iš sąlygų įregistruoti daiktines teises yra dokumento, patvirtinančio nekilnojamojo daikto įgijimą nuosavybėn, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, originalo arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto jo nuorašo pateikimas. Taigi pareiškėjas VĮ Registrų centrui, be kitų dokumentų, turėjo pateikti nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo akto originalą. Kaip žinia, nėra išlikęs nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo akto dokumento originalas, taigi, būtent dėl šios priežasties pareiškėjas ir kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
20. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo A. N. prašomas nustatyti faktas turės juridinę reikšmę, pareiškėjas neturi ir negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir yra visos sąlygos nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo 3/4 dalis siloso tranšėjos, adresu (duomenys neskelbtini).
21. Pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašė nustatyti 1/4 dalies siloso tranšėjos, adresu (duomenys neskelbtini), valdymo faktą, remdamasis Civilinio proceso kodekso XXXVI skyriaus nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 526–529 straipsniai). Asmuo, teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo (Civilinio proceso kodekso 526 str. 3 d.). Teismas valdymo faktą gali patvirtinti tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Civilinio proceso kodekso 526 str. 3 d.).
22. Apeliantas skunde tikina, kad A. L. neįgijo nuosavybės teisės į siloso tranšėją, dėl to negalėjo perleisti teisių, kurių neįgijo. Kolegija konstatuoja, kad dėl anksčiau išvardytų priežasčių likviduojant Kretingsodžio žemės ūkio bendrovę 1994 m. turto perdavimo–priėmimo aktu A. L., kaip ir pareiškėjui – bendrovės pajininkams buvo perduota siloso tranšėja, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas statinį kartu su A. L. priėmė, jį valdė, tačiau neišsaugojo statinio priėmimo–perdavimo akto originalo, todėl negalėjo atlikti statinio teisinės registracijos. Dėl to A. L., kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, turėjo teisę perlesti valdymo teisę. A. N. pateikė 2012-03-20 susitarimą, kuriuo A. N. atiteko 431,28 kv. m ploto tranšėjos, o A. L. – 143,76 kv. m arba atitinkamai 3/4 dalys ir 1/4 dalis. Be to, suinteresuoto asmens N. S. paaiškinimai, išdėstyti atsiliepime, įrodo, jog dar esant gyvam A. L., A. N. nuolat naudojosi siloso tranšėja savo dalyje, o po perdavimo–priėmimo rašto sudarymo su A. L. A. N. naudojosi jau visa siloso tranšėja. Šie suinteresuoto asmens paaiškinimai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas po susitarimo su A. L. sudarymo naudojosi visa siloso tranšėja. Dar daugiau, Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimu (įsiteisėjusiu) civilinėje byloje Nr. eA2-116-588/2015 buvo konstatuota, kad suinteresuotas asmuo M. Š. (šioje byloje apeliantas) neturėjo pagrindo manyti esantis ginčo objekto savininku, neturėjo pagrindo būti įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į ginčo objektą, todėl apelianto argumentai, kad ginčo objektą būtent jis valdė sąžiningai, kaip nepagrįsti buvo atmesti.
23. Kolegijos nuomone, pareiškėjas negalėjo kitokia tvarka gauti siloso tranšėjos valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, remiantis CPK 526 straipsnio 3 dalimi pagrįstai teismo prašė patvirtinti valdymo faktą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino faktą, jog pareiškėjas nuo 2012-03-20 valdo 1/4 dalį siloso tranšėjos.
24. Kiti proceso dalyvių argumentai teisingam bylos išsprendimui reikšmės neturi, dėl to plačiau apie tai kolegija nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jo sumokėti 340 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens, byloje turinčio priešingą interesą, priteistina 340 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjui A. N. iš suinteresuoto asmens M. Š. priteisti 340 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.