- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-459-467/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27978-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- V. J.
- Kategorijos
- 2.6.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Rosita Patackienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (toliau - AB) Telia Lietuva dėl nesąžiningos sutarties – sutarties pratęsimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2020 m. liepos 1 d. atsakovo Telia Lietuva, AB sutarties pakeitimą ir grąžinti buvusį mokėjimo planą už 3,50 EUR per mėnesį.
2. Ieškovas nurodė, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. jam be jo sutikimo operatorius Telia Lietuva, AB vienašaliu sprendimu pakeitė mokėjimo planą, kuris padidino ieškovo išlaidas daugiau nei 70 procentų. Ieškovas nesutinka su plano pakeitimu, nes neturi informacijos apie pakeistos sutarties sąlygas, nežino, kur ji yra patalpinta. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes pagal teisės doktriną draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Apie sutarties pakeitimą jis turėjo būti informuotas raštu, tačiau šiuo atveju sutarties pakeitimo sąlyga buvo siurprizinė. Todėl atsakovo vienašališkas, nesąžiningas 2020 m. liepos 1 d. sutarties sudarymas – pakeitimas yra neteisėtas ir naikintinas, paliekant ieškovui iki tol buvusį mokėjimo planą, kurio mėnesinis mokestis būdavo 3,50 EUR.
3. Nauja sutartis ir jos pakeitimai atlikti prieš ieškovo valią, jis nėra pasirašęs jokios sutarties raštu su Telia Lietuva, AB dėl mokėjimo plano keitimo. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą telefonu, nurodydamas, kad nesutinka su mokėjimo plano pakeitimu, todėl jam buvo siūlyta sumažinti mokėjimo plano kainą iki 7 EUR per mėnesį, tačiau ieškovas su tuo taip pat nesutiko, nes atsakovo siūlomas mokėjimo planas yra nepagrįstas operatoriaus sąnaudomis, todėl yra užaukštinti piniginiai reikalavimai vartotojui. Operatoriaus pasiūlymas nutraukti sutartį laikytinas prievartiniu. Ieškovas neprašo atsakovo atlyginti už pakeistą planą patirtos žalos (padidėjusių mokėjimų), tačiau prašo tik grąžinti senąjį mokėjimo planą. Ieškovas norėjo pakeisti operatorių, tačiau akivaizdu, jog įvyko kartelinis susitarimas tarp operatorių, nes kituose operatoriuose situacija tokia pati, taip buvo pažeistos ieškovo, kaip vartotojo, teisės ir konkurencijos įstatymas.
Šalies argumentai
4. Atsakovas Telia Lietuva, AB su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad, vykdant įmonės paslaugų portfelio racionalizaciją, buvo atsisakyta senųjų mokėjimo planų ir jie pakeisti naujais planais su daugiau naudų klientams. Ieškovas nuo 2016 m. gruodžio 16 d. naudojosi atsakovo teikiamu mokėjimo planu „Start“, kuris nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo keičiamas į naują mokėjimo planą „Mobilus Start1“. Ieškovas apie keičiamus mokėjimo planus buvo informuotas, siunčiant jam sąskaitą už birželio mėnesį suteiktas paslaugas. Kadangi 2020 m. birželio mėnesio sąskaita ieškovui buvo išsiųsta ne 2020 m. liepos 1 d., o 2020 m. liepos 2 d., atsakovas kompensavo ieškovo išlaidas dėl padidėjusio mokėjimo plano 6,40 EUR. Siunčiant pranešimą apie mokėjimo planų keitimą, ieškovas buvo informuotas apie teisę atsisakyti paslaugos. Taip pat pranešime buvo nurodyta, kad iki 2020 m. liepos 31 d. neatsisakius paslaugos, sutartis nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. bus pakeista ir jam bus pritaikytas naujas mokėjimo planas „Mobilus Start1“.
5. Ieškovas paslaugos neatsisakė, kreipėsi į Ryšių reguliavimo tarnybą, kuri, išnagrinėjusi ieškovo prašymą, nurodė, jog atsakovas neprivalo taikyti senojo mokėjimo plano, kadangi tokio nebėra, tačiau apie paslaugų teikimo sutarties sąlygų pakeitimus privalo informuoti vartotojus ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. Atsakovas tinkamai informavo ieškovą apie būsimo mokėjimo plano keitimą, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad ieškovas ir Telia Lietuva, AB (buvęs pavadinimas - UAB „Omnitel“) 2002 m. birželio 18 d. sudarė sutartį dėl skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas teikė ieškovui mobiliojo ryšio paslaugas, o ieškovas įsipareigojo naudotis teikiamomis paslaugomis ir už jas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2016 m. gruodžio 16 d. ieškovas pasirašė dokumentą Abonento įjungimas (dokumento Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo pasirinko naudotis mokėjimo planu „Start“, kurio mėnesinis mokestis sudaro 3,50 EUR. Nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui buvo pakeistas mokėjimo planas iš „Start“ į „Mobilus Start1“, kurio mėnesinis mokestis yra 9,90 EUR.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo civilinius teisinius santykius dėl sutartyje nurodytų paslaugų teikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau - ERĮ) bei LR Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintos taisyklės „Dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo“ (toliau – ERPT). ERPT taisyklių 12 punktas įtvirtina elektroninių ryšių paslaugų teikėjo pareigą apie elektroninių ryšių paslaugų kainų padidinimą abonentą informuoti iš anksto, ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį.
9. Šalių sudarytos sutarties 3.1 papunktyje yra numatyta, kad atsakovas turi teisę dėl pagrįstų priežasčių keisti abonentinį mokestį, minimalų paslaugos mokestį bei mokesčių už paslaugas tarifus, atsiskaitymų struktūrą, paslaugas, mokėjimo tvarką, apie tai iš anksto informuojant klientą vienu ar keliais iš alternatyvių būdų (raštu, informavimo priemonėse, SMS žinute, elektroninio ryšio priemonėmis), kaip tą numato ERPT taisyklių 25 punktas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl vartotojo (ieškovo) informavimo apie mokėjimo plano pakeitimą. Ieškovas nesutiko su turimo mokėjimo plano „Start“ pakeitimu, tačiau kito plano neišsirinko, taip pat nenutraukė paslaugų teikimo sutarties su atsakovu.
10. Teismas taip pat nustatė, kad susitarimas dėl plano pakeitimo buvo sudarytas ieškovo konkliudentiniais veiksmais, kadangi ieškovui, siunčiant pranešimą dėl mokėjimo plano keitimo, buvo aiškiai nurodyta, jog, sutinkant su mokėjimo plano pakeitimu, ieškovui nieko daryti nereikia ir naujuoju planu galės naudotis nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. Taip pat buvo paaiškinta, kad, norint pasikeisti planą, tą reikia padaryti iki 2020 m. liepos 31 d. Kadangi ieškovas paslaugų sutarties su atsakovu nenutraukė, teikiamomis ryšio paslaugomis naudojosi toliau, t. y. po 2020 m. liepos 31 d., taip pat nepasirinko kito plano, teismas laikė, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais sutiko su mokėjimo plano „Start“ pakeitimu į mokėjimo planą „Mobilus Start1“.
11. Teismui nustačius, kad mokėjimo plano pakeitimas buvo sudarytas konkliudentiniais veiksmais, ieškovui nepasirinkus kito mokėjimo plano ir nenutraukus paslaugų sutarties, konstatuota, kad šalių sudarytas mokėjimo plano pakeitimas yra teisėtas ir galiojantis.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
12. Ieškovas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą kaip nepagrįstą, nesąžiningą, priimtą pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, bylos esmės neatskleidusį procesinį dokumentą ir pilna apimtimi grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl ieškovo konstitucinių teisių pažeidimo proceso metu ištyrimo; į procesą įtraukti prokurorą nuomonei dėl viešojo intereso pažeidimo pareikšti.
13. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė įstatymo viršenybės principą, kadangi RRT taisyklės ir nurodymai bei ERĮ, ERPT taisyklės ir įstatymai negalioja vartotojui, o tik ryšių tiekėjams ir reguliuoja jų veiklą rinkoje. Tuo tarpu sutarčių sudarymo institutą tarp verslininko ir vartotojo reglamentuoja CK, šiuo aspektu, ieškovo ieškinys nebuvo nagrinėtas, taip pat buvo pažeistas LR Konstitucijos 18 straipsnis, kuris teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nes šioje byloje jos nepaisytos. Be to, prieš ieškovą taikytas ekonominis smurtas, realus grasinimas. Apeliantas taip pat teisiniu absurdu laiko konkliudentinių veiksmų aiškinimą skundžiamame sprendime.
14. Apelianto teigimu, šiuo atveju įvyko šališkas, nenaudingas vartotojui, taikant ekonominį smurtą, mokėjimo plano padidintu mokesčiu pakeitimas, nesiskaitant su vartotojo interesais ir pažeidžiant jo konstitucines teises ir laisves. Dėl šių pažeidimų teismas nepasisakė ir į vartotojų teisių gynimo instituciją nesikreipė. Teismas tokiu sprendimu įteisino operatoriaus ekonominį grasinimą. Teismo sprendimas turėtų būti naikintinas kaip prasilenkiantis su protingumo principu, o atsakovo plano keitimas, naikintinas, kaip prievartinis.
15. Apeliantas pažymi, kad jis nedirba, yra registruotas užimtumo tarnyboje ir 7 EUR padidėjęs mėnesinis mokestis jam yra statistiškai reikšmingas, nes tai sudaro 5 proc. jo mėnesinių pajamų. Bet kokiu kitu atveju ieškovas būtų nutraukęs sutartį su atsakovu ir pakeitęs operatorių, tačiau, esant karteliniam operatorių susitarimui, nėra jokios prasmės keisti operatorių. Pirmosios instancijos teismas situacijos dėl akivaizdaus konkurencijos įstatymo pažeidimo nenagrinėjo ir dėl to neatskleidė bylos esmės.
16. Toks nepagrįstas nei teisine, nei praktine logika situacijos aiškinimas sprendime, kelia grėsmę visuomenei ir viešajam interesui, todėl į bylą įtrauktinas prokuroras dėl nuomonės pareiškimo viešojo intereso klausimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui 2021 m. vasario 26 d. pateikė pareiškimą, kuriame informavo, jog atsakovo konsultantė pateikė jam naują plano pasiūlymą ir kad dėl to galimos taikos derybos tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pareiškimą atsisako priimti, kadangi jis pateiktas apeliacinėje instancijoje jau atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, be to, jis nėra susijęs su ginčo dalyku ir nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamu klausimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis).
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
20. Ieškovo ieškinyje suformuluotas reikalavimas kildinamas iš 2002 m. birželio 18 d. sutarties dėl skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, visų pirma, išanalizavo teisės normas, reglamentuojančias šalių teisnius santykius. Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra priskirtina atskirai sutarčių rūšiai – atlygintinų paslaugų teikimo sutartims, todėl bendrosios prievolių bei sutarčių teisės nuostatos taikytinos tik tiek, kiek tai neprieštarauja teisės normoms, numatančioms šios rūšies sutarčių ypatumus.
21. Pagal CK 6.716 straipsnio 5 dalį atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus CK XXXV skyriuje. LR Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal ERPT taisykles. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovo ir atsakovo civilinius teisinius santykius dėl sutartyje nurodytų paslaugų teikimo be CK, reglamentuoja ERĮ bei LR Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintos taisyklės „Dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo“.
22. Nors apeliantas skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju, šalių santykiams netaikytinos ERĮ bei ERPT, tačiau šių teiginių nepagrindžia, neargumentuoja, deklaratyviai nurodydamas, kad minėti teisės aktai taikomi tik ryšių tiekėjams ir reguliuoja jų veiklą rinkoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ERĮ reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu (ERĮ 1 straipsnis). Elektroninių ryšių veiklos reguliavimas grindžiamas veiksmingo ribotų išteklių valdymo ir naudojimo, technologinio neutralumo, funkcinio lygiavertiškumo, proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, ekonominės plėtros, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, vartotojų teisių apsaugos, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais (ERĮ 2 straipsnio 1 dalis). ERPT 1 straipsnyje nurodoma, kad taisyklės nustato elektroninių ryšių paslaugų, įskaitant prisijungimą prie viešojo ryšių tinklo, teikiamų galutiniams paslaugų gavėjams, teikimo sutarties turinio reikalavimus, paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, mokėjimo už paslaugas tvarką, papildomus reikalavimus viešųjų fiksuotojo ir judriojo telefono ryšio paslaugų bei duomenų perdavimo ir interneto prieigos paslaugų teikimui paslaugų gavėjams, informacijos skelbimo tvarką ir sąlygas. Taigi, tiek ERĮ, tiek minėtos taisyklės, priešingai nei teigia apeliantas, yra taikomos atlygintinų paslaugų santykiams tarp elektroninių ryšių paslaugų tiekėjo (atsakovo) ir galutinio paslaugų gavėjo (ieškovo).
23. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek skunde iš esmės ginčija atsakovo vienašališką sutarties pakeitimą, t. y. mokėjimo plano pakeitimą iš „Start“ į „Mobilus Start1“, kurio mėnesinis mokestis yra 9,90 EUR. Apelianto teigimu, toks atsakovo veiksmas jam buvo netikėtas, siurprizinis, nes ieškovas nesutiko su plano keitimu. Be to, ieškovas mano, kad sutartis jo atžvilgiu buvo sudaryta naudojant smurtą, todėl turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
24. Byloje iš esmės neginčytinai nustatyta, kad apeliantas apie atsakovo ketinimus pakeisti mokėjimo planą buvo informuotas 2020 m. liepos 2 d., t. y. likus mėnesiui laiko iki plano pakeitimo momento. Apeliantas šios aplinkybės nepaneigia, nes, kaip tvirtina bylos duomenys, ieškovas, iki įsigaliojant naujam mokėjimo planui, išreiškė nesutikimą atsakovui dėl plano pakeitimo. Taigi, apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad mokėjimo plano pasikeitimas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui buvo siurprizinis. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad bet kuris vidutinis statistinis vartotojas, gavęs minėto turinio pranešimą, gali ir privalo suprasti, kad, nepasirinkus kito plano nei siūlo paslaugų teikėjas, ir nenutraukus sutarties, jam bus įjungtas operatoriaus siūlomas (pakeistas) mokėjimo planas.
25. Byloje taip pat nustatyta, kad, siunčiant pranešimą apie mokėjimo plano keitimą, ieškovas buvo informuotas apie teisę atsisakyti paslaugos, išaiškinant, kad iki 2020 m. liepos 31 d. neatsisakius paslaugos, sutartis nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. bus pakeista ir jam bus pritaikytas naujas mokėjimo planas „Mobilus Start1“. Taigi, ieškovui, nesutinkant su naujais atsakovo siūlomais planais, jam buvo palikta galimybė (pasirinkimo laisvė) be jokių teisinių pasekmių nutraukti sutartį su atsakovu ir pasirinkti kitą ryšio paslaugų tiekėją, tačiau šia teise ieškovas nepasinaudojo.
26. Civiliniuose santykiuose galiojantis sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis).
27. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas, nesutikdamas su atsakovo siūlomu mokėjimo plano pakeitimu, motyvuojant tuo, kad dėl to jo išlaidos ryšio paslaugoms ženkliai padidėtų, jis turėjo teisę atsisakyti sutarties ir pasirinkti kitą ryšio paslaugų tiekėją ir/ar ieškovui priimtinesnį mokėjimo planą. Tačiau, kaip teigia ieškovas, jis sutarties nenutraukė, nes ir kiti ryšio operatoriai siūlo panašias sąlygas ir galimai yra sudarę kartelinį susitarimą, taigi, ieškovas pripažįsta, kad iš esmės savo veiksmais sutiko su atsakovo pasiūlytu sutarties sąlygų pakeitimu. Šiuo atveju tariami ryšio operatorių susitarimai ir/ar konkurencijos įstatymų pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas dėl galimų konkurencijos teisės aktų pažeidimų kreipėsi į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą. Vadinasi, ieškovo atsisakymo nuo atsakovo pasiūlymo keisti sutartį, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nebuvo.
28. Byloje taip pat neįrodytas apeliacinio skundo argumentas, kad sutarties pakeitimas tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas naudojant smurtą ar grasinimus. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, taip pat šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
29. Šiuo atveju ieškovas, teigdamas, kad sutartis tarp ieškovo ir atsakovo (dėl naujojo plano „Mobilus Start1“ pasirinkimo) buvo sudaryta naudojant grasinimus ir smurtą, šių savo teiginių nepagrindžia leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje esančių įrodymų visuma liudija priešingai, t. y., kad atsakovas ieškovą tinkamai informavo apie tai, jog nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo naudojamas mokėjimo už suteiktas paslaugas planas „Start“ nustos galiojęs ir siūlė imtis veiksmų, t. y. arba sutikti ir pradėti naudotis atsakovo siūlomu planu (tokiu atveju nieko daryti nereikėtų), arba pasirinkti kitą atsakovo siūlomą planą, arba nutraukti sutartį ir pasirinkti kitą ryšio paslaugų tiekėją. Taigi, ieškovui buvo suteikta veiksmų laisvė pasirinkti, koks bus jo mobilaus ryšio operatorius ir koks jo atžvilgiu bus taikomas mokėjimo planas, tačiau, ieškovui neatlikus jokių veiksmų (nepasirinkus alternatyvaus atsakovo siūlomo mokėjimo plano ir nenutraukus sutarties su atsakovu), įsigaliojo mokėjimo planas „Mobilus Start1“. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, siūlė (ir vis dar siūlo) pasirinkti kitus atsakovo mokėjimo planus, t. y. siekė, kad ieškovo interesai būtų kuo labiau patenkinti. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad sprendimas nekeisti operatoriaus ir sutikimas dėl mokėjimo plano pakeitimo buvo nulemtas atsakovo naudojamų neleistinų priemonių ir/ar veiksmų.
30. Apeliaciniame skunde, be kita ko, prašoma į bylos nagrinėjimą įtraukti prokurorą dėl nuomonės pareiškimo viešo intereso klausimu. Šiuo atveju paminėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne iš naujo (naujais aspektais) nagrinėjama civilinė byla. Ieškovo prašymas dėl prokuroro įtraukimo į bylą nuomonei pareikšti nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teismas dėl šio prašymo skundžiamame sprendime nepasisakė. Dėl to teisėjų kolegija nevertina šio apelianto argumento pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontekste.
31. Nepaisant to, pažymėtina, kad CPK 49 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtina teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje. Šiuo atveju apeliantas, prašydamas įtraukti byloje dalyvauti prokurorą, nenurodo, kaip jo ir atsakovo sutartiniai santykiai yra siejami su viešuoju interesu, t. y. tuo, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad vieno operatoriaus mokėjimo planų keitimas (dalies jų atsisakymas) ir kainos už ryšio paslaugas kilimas vartotojui negali būti laikomas viešuoju interesu, dėl kurio gynimo byloje turėtų dalyvauti atitinkama institucija. Savo ruožtu pabrėžtina, kad sutartis dėl atitinkamo mokėjimo plano pasirinkimo tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta dar 2016 metais ir, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas negali pagrįstai tikėtis, kad tiek mokėjimo planas, tiek ryšio paslaugų kaina ieškovui išliktų nepakitusi.
32. Pasisakydama dėl apelianto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai). Šiuo atveju, apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl ieškovo konstitucinių teisių pažeidimo proceso metu ištyrimo. Kaip nurodyta aukščiau, Konstitucinis Teismas sprendžia klausimus dėl galimų teisės aktų atitikties Konstitucijai, o ne atlieka bendrosios kompetencijos teismo sprendimų peržiūros funkcijas. Ištirti, ar teisingai byloje pritaikytos proceso ir materialinės teisės normos gali tik bylą nagrinėjantis apeliacinės ir kasacinės instancijos teismas, dėl to kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtinybė šiuo atveju nekonstatuotina.
33. Nors apeliantas nurodo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, tačiau nenurodo konkrečiai, kokios ir kaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien nepalankaus ieškovui sprendimo priėmimas negali būti laikomas konstitucinės teisės normų pažeidimu. Išanalizavus proceso eigą pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ieškovui buvo suteikta teisė teikti įrodymus byloje, būti išklausytam, teikti atsikirtimus į atsakovo argumentus, todėl nėra pagrindo sutikti, kad ieškovo procesinės ar konstitucinės teisės buvo pažeistos.
34. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
35. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.