Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Corpus A draudimas“ dėl darbo užmokesčio, delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:pirmos instancijos teismas netinkamai vertino Sutarties šalių išreikštos tikrosios valios prasmę, nes aiškiai matyti, kad Sutartyje šalys darbo apmokėjimo sąlygas apibrėžė pareiginės algos sąvoka. Pareiginės algos sąvoką interpretuoti kitaip, nei apmokėjimą už 8-ias darbo dienos valandas nėra jokio pagrindo. Šalims suderinus, kad ieškovė dirbs nepilną darbo dieną, t.y. 4 valandas, jai sutarta mokėti proporcingai dirbtam laikui – V₂ 1430,00 Lt (715 Lt) pareigybinės algos dydžio darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių);ieškovė į bylą nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriose būtų ieškovės reikalavimus patvirtinančios informacijos. Teismas šių atsakovo atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų neanalizavo ir nevertino, todėl teismo išvada, kad Darbo sutartyje Nr. 13 buvo nustatytas ne 1430 Lt pareiginės algos dydis, bet mokėtinas darbo užmokestis, nėra pagrįsta. Priešingai nei teigia teismas, įmonėje dirbo tik keletas darbuotojų, kuriems kaip ir ieškovei buvo nustatytas atitinkamas pareiginės algos dydis ir nepilna darbo diena, jiems mokant už proporcingai dirbtą laiką. Didžioji dalis įmonės darbuotojų – vadybininkai, jų darbo sutarties sąlygos ir darbo užmokesčio struktūra reglamentuota kitu būdu. Prie fiksuotos įmonės darbuotojo pareiginės algos, nustatyta ir pildoma kintamoji užmokesčio dalis, tiesiogiai priklausanti nuo darbuotojo sudaromų negyvybės ir gyvybės draudimo sutarčių verčių ir jų kiekio, teikiant tarpininkavimo (brokerio) paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims. Kintamoji atlyginimo dalis mokama iš gaunamų pasirašytų draudimo sutarčių komisinių sumų. Todėl teismo išvada, kad visiems įmonės darbuotojams (kaip ir ieškovei) buvo mokamas sutartyse nurodytas pareiginės algos dydžio darbo užmokestis, nepriklausomai nuo išdirbto darbo valandų kiekio per dieną, yra nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis;pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išimtinai rėmėsi el. laiškais ir ieškovės teiginiais, nekreipiamas dėmesio į atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, prie atsiliepimo pateiktus įrodymus ir teismo posėdyje išsakytus paaiškinimus, kad ieškovė nepateikė teismui patikimų įrodymų, t.y. pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose būtų aiškiai apskaitytas darbo užmokestis bei užfiksuotas konkretus įmonės įsiskolinimas vyriausiajai buhalteriai, skolos atsiradimo data, skolos už konkrečius laikotarpius dydis, jos padengimų datos, ir rėmėsi tik ieškovės pateiktais paaiškinimais bei atsakovo direktorės el. laiškai, kurie negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtinančiai darbo užmokesčio paskaičiavimus, skolų įforminimo teisingumą ir teisėtumą ar pagrindas mokėjimam atlikti;visų įmonės darbuotojų (įskaitant ir vyriausiojo buhalterio) darbo užmokesčio apskaičiavimas turėjo būti fiksuojamas buhalterinės apskaitos dokumentuose už buhalterinę apskaitą atsakingo asmens, todėl direktorės el. laiškai nelaikytini priskaičiuoto darbo užmokesčio įrodymu, juo labiau nelaikytini kriterijumi buhalterio pareiginės algos dydžiui nustatyti. Šių apskaitos operacijų ieškovė, kaip įmonės vyriausioji buhalterė, tinkamai neatliko, buhalterinės apskaitos dokumentuose tinkamai neapskaitė ir neužfiksavo darbo užmokesčio mokėjimo už konkretų laikotarpį, skolų susidarymo datų, dydžių, padengimo laikotarpių, be to, išeidama nėštumo ir gimdymo atostogų įmonės vadovui šių buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė;liudytoja L. V., nuo 2016-03-22 dirbanti pas atsakovą vyriausiąja finansininke, nurodė, kad jai pradėjus dirbti įmonėje, dokumentai pagal priėmimo-perdavimo aktą jai perduoti nebuvo, visus dokumentus ji gavo 2016 m. rugsėjo mėn., juose nurodytos tik bendros, nedetalizuotos sąskaitos, atliktų pavedimų paskirtis neaiški. Teismas į atsakovo ir liudytojos L. V. paaiškinimus neatsižvelgė ir į bylą ieškovės pateiktų ei. laiškų kritiškai nevertino;teismas kritiškai nevertino įmonės vyriausiojo buhalterio aplaidaus įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo, piktnaudžiavimo teise bei netinkamo ieškovės kaip vyriausiosios buhalterės pareigų vykdymo, savo neteisėtais veiksmais sukūrusios prielaidas nepagrįstiems reikalavimams reikšti. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, kiti teisės aktai bei įmonės priimami lokalūs teisės aktai, su kuriais ieškovė buvo supažindinta pasirašytinai, todėl privalėjo jais vadovautis tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę;teismo išvada , kuria išspręstas prašymas dėl ieškinio senaties taikymo, yra neteisinga, nes nagrinėjant ieškovės prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio išreikalavimo iš atsakovo 2016 m. spalio 13 d. Darbo ginčų komisijos posėdyje, Komisijos nariams kilo tam tikrų abejonių dėl ieškovės reikalavimų turinio neapibrėžtumo. Tai patvirtina į bylą pateiktas minėtos komisijos 2016-10-13 sprendimas Nr. DGKS - 4700 bei vykusio posėdžio garso įrašas. Į Komisijos narių paklausimą ieškovė niekaip negalėjo atsakyti, kodėl atsakovas turi grąžinti ieškovei prieš 9-rius metus atsiradusią skolą, apie kurią ji sužinojo dar 2007-11-16, kai jai nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, jei ieškovė dėl jos išieškojimo įstatymo nustatytais terminais nei į darbo ginčų komisiją, nei į teismą nesikreipė;įmonėje įsipareigojimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio darbuotojams inventorizacija kasmet nebuvo vykdoma, taip išvengiant informacijos pateikimo akcininkams dėl savavališkai skaičiuojamos skolos nuo 1430 Lt vyriausiajai buhalterei, ir bankroto įmonei inicijavimo. Būtent dėl to ieškovė skolų suderinimo aktą atsakovės direktorei pasiūlė pasirašyti tik 2015-09-17, likus keliems mėnesiams iki jos išėjimo nėštumo ir gimdymo atostogų, į jį įtraukdama visą nuo 2007 m. rugsėjo iki 2015 m. sausio mėn. iškovei neva neišmokėtą darbo užmokestį, skolą skaičiuojant nuo 1430 Lt pareiginės algos dydžio;teismas nepagrįstai nepasisakė ir nevertino atsakovo į bylą pateiktą kompetentingos institucijos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialisto L. O. nuomonę, kad tęsiantis darbo santykiams tarp šalių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 289 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai;ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo 2007 m. lapkričio mėnesį, tačiau dėl pažeistų teisių į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2016 metų rugpjūčio mėnesį, todėl atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Vien ta aplinkybė, kad ieškovei pavyko su atsakovo atstove direktore D. K. suderinti skolos mokėjimą, nereiškia, kad ji įgijo reikalavimo teisę, priešingai, manytina, kad toks ieškovės veikimas pagrindžia ieškovės nesąžiningumą.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, nes:pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo direktorės elektroninių laiškų, ieškovei siųstų failų ir užduodamų klausimų visuma akivaizdžiai patvirtina, jog Atsakovo direktorė žinojo kiekvieną įmonės mokėtiną sumą, ruošė finansines ataskaitas akcininkui bei, atsižvelgdama į piniginių lėšų, esančių įmonės banko sąskaitoje, dydį, pati spręsdavo, kiek tuo metu įmonė gali mokėti konkrečiam darbuotojui, o Ieškovė šiuos Atsakovo direktorės nurodymus vykdydavo;Atsakovo į bylą pateiktų darbo sutarčių su kitais bendrovės darbuotojais – R. G., A. K., palyginimas su darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais, akivaizdžiai patvirtina, kad ne tik ieškovei, bet ir kitiems darbuotojams, dirbantiems nepilną darbo dieną, jų pareigybinė alga (darbo užmokestis) nebuvo mažinama dėl to, kad jie neišdirbo visam etatui nustatyto valandų skaičiaus per mėnesį. Taip pat darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių analizė už laikotarpį nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn., patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad bendrovės vadovės nurodymu bendrovės darbuotojai penktadieniais dirbo vieną valandą trumpiau nemažinant jiems darbo užmokesčio, dėl ko atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog tariamai teismo nebuvo įvertintos aplinkybės dėl ieškovės vieną valandą trumpesnio darbo laiko penktadieniais, prasilenkia su jo paties į bylą pateiktais įrodymais;atsakovo elgesys patvirtina, jog ieškovė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tinkamai, nes jokių papeikimų ar pretenzijų dėl savo darbo funkcijų atlikimo iš atsakovo ji nebuvo gavusi, net ir šiuo metu atsakovas nėra pareiškęs jokių oficialių pretenzijų ieškovei dėl netinkamo vyriausiosios buhalterės pareigų atlikimo, o tik deklaratyviai apie tai kalba savo procesiniuose dokumentuose;atsakovo skolą ieškovei patvirtina į byla pateiktas 2015-09-17 skolų suderinimo aktas. Nors atsakovas bandė teigti, kad šis aktas 2016-12-06 akcininkų susirinkimo protokolu yra panaikintas kaip pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tokiais veiksmais sąmoningai siekė suklaidinti teismą ir nesąžiningomis priemonėmis išvengti savo prievolės ieškovei įvykdymo. Be to, atsakovo direktorė patvirtino, kad prieš pasirašydama Skolų suderinimo aktą ji tikrino darbo laiko apskaitos žiniaraščius, savo parašu patvirtino, kad Skolų suderinimo akte pateikti duomenys teisingi;priešingai, nei teigia atsakovas, sudarytos automobilio nuomos sutartys patvirtina aplinkybę, jog atsakovas siekė išlaikyti vienodą darbo užmokesčio ieškovei dydį, nes sudėjus minimo laikotarpio darbo užmokestį su automobilio nuomos išmoką, ieškovei buvo išmokama iki sumažinimo buvusi darbo užmokesčio suma;ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškinio senaties terminą nutraukia ne tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, bet ir skolininko atlikti veiksmai, kurie patvirtina, kad jis pripažįsta prievolę. Byloje nustatyta, kad po įvykusio atsakovo direktorės ir akcininko konflikto 2015 m. rugsėjo mėn., Ieškovė ir Atsakovo direktorė 2015-09-17 sudarė Skolų suderinimo aktą, kuris iki šiol nėra nuginčytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2007-07-31 sudarė darbo sutartį Nr. 13, pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti vyriausiąja buhaltere, jai nustatytas darbo laikas 4 valandos per darbo dieną, atsakovas įsipareigojo mokėti jai darbo užmokestį – 1 430 Lt pareigybinę algą (el. b. t. I, b. l. 13–14), darbo sutarties pakeitimu Nr. 1 nuo 2012-04-01 ieškovei nustatytas darbo užmokestis – 1 130 Lt pareigybinė alga (el. b. t. III, b. l. 11), darbo sutarties pakeitimu Nr. 2 nuo 2014-10-01 ieškovei nustatytas darbo užmokestis – 1 139,42 Lt (330 Eur) pareigybinė alga (el. b. t. I, b. l. 15). Ieškovė ir atsakovo direktorė 2015-09-17 susitarė dėl skolos dydžio ir terminų (el. b. t. I, b. l. 103–105); 2016-12-06 atsakovo akcininkų sprendimu šis dokumentas panaikintas, kaip pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens (el. b. t. III, b. l. 13,14).

Dėl skolos suderinimo susitarimo teisinės reikšmės

Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas tai, kad tiek šalys, tiek atsakovo akcininkų 2016-12-06 sprendimu, priimant 1 nutarimą, buvo nuspręsta panaikinti skolų suderinimą (el. b. t. III, b. l. 14), kaip teisinį pagrindą mokėti ieškovei pareiginio atlyginimo ir darbo užmokesčio skolą, konstatuoja, kad kilo ginčas dėl šalių sudarytos sutarties, o sutartos darbo sutartimi sąlygos dėl darbo laiko ir jo santykio su mokėtina darbo užmokesčio tvarka yra aplinkybės, turinčios poveikį šalių darbo sąlygų aiškinimui, bet ne prievolės esmei, kylančiai iš susitarimo, kuris nėra nuginčytas. Kaip matyti iš ieškovės suformuluoto ieškinio dalyko (Lietuvos Respublikos civilinio proceso, (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) nesumokėto darbo užmokesčio ji reikalauja būtent iš 2015-09-17 sudaryto susitarimo dėl skolos dydžio ir terminų (toliau – Susitarimas), t.y. raštu sudarytos ir šalių pasirašytos sutarties. Tai patvirtina ir ieškovės atstovės 2016-06-17 raginimas atsakovui sumokėti būtent 8 603,93 Eur sumą (el. b. t. I, b. l. 145), kuri suderinta ir nurodyta kaip įmonės skola iki 2015-09-17. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 189 straipsnio 1 dalis numato, kad „teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai“. Kasacinis teismas nurodė, kad darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-489/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Pažymėtina, kad darbo teisėje sutarties šalių laisvė tartis dėl sutarties sąlygų galima tokia apimtimi, kiek jos neriboja darbo teisės normos. Tai, kad atsakovas priėmė protokolinį sprendimą, kuriuo nurodė, jog panaikina Susitarimą, nepaneigia sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nes jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Tai, jog atsakovas protokoliniu nutarimu nurodė, kad Susitarimas negalioja, kadangi pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens, yra reikšmingas tik jo vidaus administravimo teisiniams santykiams. Be kita ko, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovas neturėjo pagrindo panaikinti Susitarimo, remdamasis įmonės įstatų 8.3 str. k p., nes atsakovo direktorė, pasirašydama šį dokumentą, nesudarė sandorio dėl kito asmens prievolių laidavimo ar garantavimo, o Susitarimo suma nesiekė 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal įmonės įstatų 8.3 str. k p. (el. b. t. III., b. l. 23–30), įmonės direktorius, esant valdybos sprendimui, sudaro sandorius dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo (tokia įstatų nuostata atitinka ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3 punktą).Pagal CK 1.92 straipsnį, jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (šio kodekso 2.133 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo Susitarimo, priešieškinio nereiškė, o atsakovo direktorė duodama pavedimus atlikti mokėjimus, t.y. 2015-10-16 elektroniniu laišku įpareigodama ieškovę atlikti mokėjimus ir prašydama patikrinti, ar teisingai priskaičiavo 629,28 Eur ieškovei mokėtiną darbo užmokesčio sumą už 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius (el. b. t. I, b. l. 91–92),patvirtino Susitarimą, kuriuo buvo numatyta skola iki 2015-09-17. Taigi apelianto argumentai dėl sutarto darbo laiko ir apmokėjimo už jį, aplinkybės dėl darbo pareigų tinkamo atlikimo, negali paveikti ieškovės teisės į prašomą priteisti skolą pagal Susitarimą (CK 1.92 straipsnis).Dar kartą atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo įrodinėjamas ieškovės darbo pareigų nevykdymas, sudaro pagrindą spręsti dėl darbo drausmės pažeidimo, materialinės atsakomybės taikymo ( darbo santykių metu galiojusio DK 253 straipsnis (taikoma sena DK redakcija, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas). Atsižvelgiant į tai, kad Susitarimas, kuriuo pagrindu ieškovei buvo priteistas įsiskolinimas nėra nuginčytas, dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas ieškovės piktnaudžiavimas darbo pareigomis ir skaičiavo didesnį sau atlyginimą, nepasisakoma, nes jie neturi teisinės reikšmės (CPK 13 straipsnis). Taip pat Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę el.laiškams, o ne aplinkybei, jog pati ieškovė rengė buhalterinius dokumentus ir nepateikė pirminių dokumentų skolai pagrįsti, iš esmės pakartojo ginčo aplinkybes, bet nepateikė įrodymų, kad ieškovei yra permokėtas darbo užmokestis ir su ja visiškai atsikaityta pagal Susitarimą (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip minėta, ginčas dėl sutartų darbo apmokėjimo sąlygų ir darbo sutarties nuostatų atitikties Vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktui, negali paveikti teisinio rezultato nagrinėjamoje byloje ir apeliacinės instancijos teismas nekartoja motyvų, nurodytų šios nutarties 23,24 punktuose. Kartu Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai įvertino darbo sutartyje šalių sulygtas dėl darbo apmokėjimo sąlygas, konstatuodamas, jog pagal įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.4 p. darbuotojui galėtų išmokėti mažesnį nei darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį (pareigybinę algą) tuomet, kai darbuotojas faktiškai per darbo dieną dirbtų mažiau nei nustatyta jo darbo sutartyje ir per mėnesį neišdirbtų viso jam nustatyto darbo valandų skaičiaus. Šalių sudarytoje darbo sutartyje tiksliu aritmetiniu skaičiumi nurodytas pareiginės algos dydis (el. b. t. I, b. l. 13–14), jokios sąsajos su darbo laiku nenumatyta. Kasacinis teismas suformulavo aiškią teisės aiškinimo taisyklę: nenustatant jokių išlygų iš sutarties, ji negali būti aiškinama plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013), ypatingai prie jos prisijungusios šalies nenaudai (CK 6.193–6.195 straipsniai). Darbo santykiuose būtent darbdavys atsakingas už sutarties parengimą, todėl atsakovo naudai ji negali būti aiškinama. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog tai, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2007-11-16, kai nebuvo išmokėta pirmą kartą darbo užmokesčio dalis, ir ji nesiėmė ginti savo teisių, yra pagrindas atmesti ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, jog pats apeliantas pripažino, jog 2007–2008 m. įmonės finansinė padėtis buvo sunki, o valstybę ištikusios finansinė krizės padariniai paveikė įmonę taip, kad ji negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad direktorės siekis sušvelninti ekonominės krizės padarinius, sudarant su darbuotojais susitarimus dėl vėlesnio atsiskaitymo su jais, negali būti panaudotas prieš jų teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Akivaizdu, kad toks Susitarimas, kuriuo atidedamas įmonės pelningesniam laikotarpiui įsipareigojimų vykdymas, yra naudingas pačiam apeliantui. Reikalavimai gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų turi būti taikomi darbo subjektams įgyvendinant teises ir vykdant pareigas, taip pat ir tarpusavio susitarimais nustatant tokias teises ir pareigas šiais principais turi vadovautis ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010).Nagrinėjamoje byloje sutampa ieškovės ir apelianto nurodytos aplinkybės dėl įmonės poreikio tartis dėl vėlesnio atsiskaitymo, įmonei susidūrus su darbo užmokesčio išmokėjimo problemomis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš pradžių susitarimas buvo žodinis, vėliau įformintas rašytine sutartimi. Susitarimo dėl visiško atsiskaitymo sudarymo aplinkybės, atskleidžia jo tikslą, jį sudariusių šalių tikruosius ketinimus dėl susidariusios darbuotojai skolos sumokėjimo. Šalių elgesys po susitarimo sudarymo patvirtina jo tikslą – sutarti, kad galutinis atsiskaitymas su ieškove buvo atidėtas pagal gaunamas pajamas.Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio senatis nėra praleista, nes ieškinio senatis jos reikalavimui skaičiuotina nuo 2015-09-17, t.y. kai buvo pasirašytas Susitarimas, kuriuo atsakovas savo veiksmais pripažino savo prievolę ieškovei (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), nekartodamas teismo išsakytų argumentų. Kaip byloje nustatyta, ieškovė, 2016-11-11 elektroninių ryšių priemonėmis pareikšdama ieškinį teismui (teisme gautas 2016-11-14), 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį (DK 27 straipsnio 2 dalis, redakcija galiojusi Susitarimo sudarymo metu). Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (CK 1.5 straipsnis; CPK 5 straipsnis, 7 straipsnis, 177 - 179 straipsniai, 185 straipsnis, 270 straipsnis, 313 straipsnis, 320 straipsnis, 328 straipsnis). Iš esmės apeliantas tik pakartoja aplinkybes dėl darbo užmokesčio skaičiavimo, ieškovės rengtų dokumentų patikimumo, tačiau neįrodinėja, kad su ieškove visiškai atsikaityta pagal Susitarimo sąlygas, Susitarimo neginčijo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas darbo užmokesčio skolą ir delspinigius, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovei priteisiama 150 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovo UADBB „Corpus A draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ (juridinio asmens kodas 300536556) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.