- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-27
- Bylos Nr.
- e2-2779-996/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41445-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- I. N.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“
- Advokatai
- Virginija Kondratienė, Žaneta Šlyžiu
atsakovo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ atstovams Rimantui Zaleckiui, Dainai Kavaliauskaitei ir advokatei Virginijai Kondratienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Corpus A draudimas“ dėl darbo užmokesčio, delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
I. N. (toliau – ieškovė, darbuotoja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, b. l. 1–5), prašydama priteisti jai iš uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ (toliau – atsakovas, darbdavys, įmonė, bendrovė) 8 160,81 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn., 2 409,07 Eur delspinigius, 0,06 % dydžio delspinigius nuo priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad 2007-07-31 su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo priimta į vyriausiosios buhalterės pareigas, atsakovas įsipareigojo jai mokėti 1 430 Lt mėnesinį darbo užmokestį, jai dirbant 4 valandas per darbo dieną, darbo santykių metu jos darbo užmokestis buvo ne kartą keistas (darbo užmokestis nuo 2012 m. balandžio mėn. buvo 1 130 Lt, nuo 2014 m. spalio mėn. – 330 Eur, nuo 2015 m. liepos mėn. – 414 Eur). Nurodė, kad nuo 2016-01-25 jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, šiuo metu ji yra vaiko priežiūros atostogose. Teigė, kad darbdavys nuo darbo sutarties sudarymo momento jai priklausantį darbo užmokestį mokėjo nereguliariai, nepilna apimtimi, pavėluotai, 2008 m. sausio–lapkričio mėn., 2009 m. sausio–balandžio, birželio, rugpjūčio, spalio mėn., 2010 m. sausio, vasario, liepos, spalio mėn., 2011 m. sausio, vasario, balandžio, liepos, spalio, lapkričio mėn., 2012 m. vasario mėn. darbo užmokesčio išvis nemokėjo. Paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. atsakovas dengė susidariusią darbo užmokesčio skolą ir tokiu būdu padengė darbo užmokesčio skolą nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. (imtinai) likdamas jai skolingas 83,94 Eur dalį darbo užmokesčio už 2012 m. kovo mėn., kartu pažymėdama, kad šiuo laikotarpiu darbdavys dengė tik susidariusią darbo užmokesčio skolą, tačiau einamasis darbo užmokestis jai nebuvo mokamas. Nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. vasario mėn. darbdavys jai mokėjo einamąjį darbo užmokestį, tačiau nustojo dengti susikaupusią darbo užmokesčio skolą. Pažymėjo, kad laikotarpiais nuo 2012-05-16 iki 2013-02-15 ir nuo 2013-08-12 iki 2015-08-14 kartu su darbo užmokesčiu vienu bankiniu pavedimu jai buvo mokamas jos automobilio nuomos mokestis, už šiuos laikotarpius atsakovas jai išmokėjo 2 584,83 Eur dydžio automobilio nuomos mokestį. Teigė, kad ieškinio padavimo metu atsakovo skola jai sudaro 8 160,81 Eur darbo užmokesčio, neišmokėto už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn., kartu pažymėdama, jog 2015-09-17 su darbdaviu sudarė darbo užmokesčio skolų suderinimo aktą (toliau – Skolų suderinimo aktas), darbdavys su jos nurodomu darbo užmokesčio įsiskolinimu sutiko. Pabrėžė, kad 2016-06-17 pateikė atsakovui raginimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir delspinigių išmokėjimo, tačiau darbdavys jai priklausančių sumų per raginime nustatytą terminą nesumokėjo. Jos manymu, atsakovui iki šiol nesumokėjus darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn., jis privalo mokėti delspinigius, jos paskaičiavimu, delspinigių suma iki 2016-11-12 sudaro 2 409,07 Eur. Jos nuomone, atsakovo pažeidimas dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo yra tęstinio pobūdžio, ieškinio senatis jos reikalavimui turėtų būti skaičiuojama nuo 2015-09-17, kuomet atsakovas savo veiksmais pripažino savo prievolę jos atžvilgiu, todėl ji kreipdamasi į teismą ieškinio senaties termino nepraleido.
Ieškovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad tariantis dėl darbo sutarties su ja sudarymo dalyvavo ji, įmonės direktorė Daina Kavaliauskaitė ir akcininko atstovas Rimantas Zaleckis, kuris susitikimo metu nurodė, jog gali jai mokėti 1 000 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokestį, todėl nurodė paskaičiuoti, kiek tai sudarys su mokesčiais, sutarė, kad už tokį darbo užmokestį ji dirbs 4 valandas per darbo dieną; įmonėje beveik visi darbuotojai dirbdavo po pusę etato ir visiems buvo mokamas visas nurodytas pareiginis darbo užmokestis, o ne jo pusė; ji žinojo apie įmonės sunkią finansinę padėtį, todėl tenkinosi esama situacija dėl darbo užmokesčio mokėjimo, kai tik atsirasdavo pinigų, būdavo atliekami mokėjimai, skola pastoviai mažėjo; ji skaičiuodavo darbo užmokesčius, direktorė tvirtindavo, direktorė siųsdavo jai nurodymus kam ir kiek mokėti, niekada nebuvo pretenzijų iš direktorės dėl darbo užmokesčio skaičiavimo, direktorė pati pildė ir siųsdavo ataskaitas akcininko atstovui Rimantui Zaleckiui, tačiau ir jis pretenzijų jokių nereiškė; direktorė yra labai kruopšti, visas neišmokėtas sumas žinojo; su direktore buvo žodinis susitarimas pirmiausia dengti darbo užmokesčio skolas, ji susitarimo su direktore laikėsi, taip pat su direktore buvo susitarimas dėl visų darbuotojų vienos valandos trumpesnio darbo laiko penktadieniais; 2012-05-16 buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis, jai buvo sumažintas darbo užmokestis, tačiau su automobilio nuoma ji gaudavo tą pačią sumą; jai išeinant nėštumo ir gimdymo atostogų turimus dokumentus nuvežė direktorei, nes kita buhalterė nebuvo priimta; Skolų suderinimo aktą su direktore rengė kartu, jis buvo pasirašytas tada, kai tarp direktorės ir akcininko kilo konfliktas.
Ieškovės atstovė advokatė Žaneta Šlyžiutė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad direktorės laiškai su nurodymais už 2007 m. rugpjūčio mėn. ieškovei mokėti 1 001 Lt darbo užmokestį, už 2007 m. rugsėjo mėn. mokėti 1 001 Lt darbo užmokestį parodo šalių darbo sutarties nuostatų dėl darbo užmokesčio suvokimą ir patį susitarimą; tuo metu, kai buvo sudaroma ieškovės darbo sutartis, tiek direktorės, tiek Rimanto Zaleckio ir dar vienos darbuotojos darbo užmokesčiai buvo didesni už ieškovės; Skolų suderinimo aktas yra galiojantis ir vykdytinas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą ir priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. III, b. l. 1–9).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 2007-07-31 su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė buvo priimta į vyriausiosios buhalterės pareigas, darbo sutarties 3 p. jai buvo nustatyta 1 430 Lt pareigybinė alga, darbo sutarties 4 p. susitarė, kad darbuotoja dirbs 4 valandas per darbo dieną. Jo įsitikinimu, pažodžiui aiškinant darbo sutarties turinį bei šalių išreikštos valios prasmę darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbuotojai dirbant nepilną darbo dieną jai bus mokamas ½ 1 430 Lt pareigybinės algos darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių). Pabrėžė, kad sulygtos darbo ir apmokėjimo sąlygos darbuotojai buvo žinomos nuo darbo įmonėje pradžios, tai ji patvirtino savo parašu 2007-08-01 susipažindama su įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kurių 5.4 p. nurodyta, jog jeigu darbuotojas dirba nepilną darbo dieną, jam mokama proporcingai dirbtam laikui, tačiau ieškovė atlyginimą sau skaičiavo ir mokesčius valstybei mokėjo pažeisdama valstybės ir lokaliame įmonės teisės akte nustatytą apmokėjimo proporcingumą pagal faktiškai dirbtą darbuotojos darbo dienos laiką įmonėje ignoruodama darbo sutartyje nustatytą pareigybinės algos dydį. Nurodė, kad už pirmus keturis darbo mėnesius ieškovei buvo išmokėta po 715 Lt darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius 500,50 Lt), ieškovė, dirbdama vyriausiąja buhaltere, pati atliko atlyginimų skaičiavimą ir savo parašu tvirtino darbo užmokesčio mokėjimus. Pabrėžė, kad pirmasis darbo užmokestis ieškovei buvo sumokėtas 2007-11-16, todėl, atsakovo įsitikinimu, ši diena laikytina momentu, nuo kada darbuotojai tapo žinoma apie galimą jos teisių pažeidimą dėl darbo užmokesčio dalies nemokėjimo, tačiau nei po pirmojo darbo užmokesčio išmokėjimo 2007-11-16, nei vėliau iki pat 2015 m. rugpjūčio mėnesio ji jokių pretenzijų nereiškė. Jo įsitikinimu, ieškovės su įmonės direktore pasirašytas 2015-09-17 darbo užmokesčio Skolų suderinimo aktas neturi jokios teisinės reikšmės, nes pasirašytas praėjus 8 metams nuo darbuotojos sužinojimo apie skolą momento. Mano, kad ieškovė sąmoningai nesikreipė dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies taip siekdama padidinti žalą, nors jai, kaip įmonės vyriausiajai buhalterei, buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, kartu pažymėdamas, kad bendrovė nėra pajėgi mokėti didelių atlyginimų darbuotojams, didesni pradelsti skoliniai įsipareigojimai gali sąlygoti įmonės bankrotą, įmonė nuolat balansuoja ant nemokumo ribos. Teigė, kad ieškovė nuslėpė nuo įmonės direktorės ir akcininkų atstovo savavališkai mokėtus didesnius mokesčius valstybei nuo dvigubai didesnės nei sulygta jos darbo sutartyje pareiginės algos bei išreikalavo sudaryti su ja automobilio nuomos sutartį, kurios pagrindu sau prie atlyginimo papildomai išmokėjo dar 2 584,83 Eur. Pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. – 2008 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai pasirašyti tik pačios ieškovės, atsakovo vertinimu, darbuotoja piktnaudžiavo teise, taip galimai susikurdama neskaidrų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir nusikalstamos veikos modelį atitinkančias darbo sąlygas. Pabrėžė, kad ieškovė įmonės buhalteriją tvarkė itin aplaidžiai, išeidama nėštumo ir gimdymo atostogų 2016-01-25 nesutvarkė ir įmonės vadovei neperdavė buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentų. Nurodė, kad įmonės direktorė pasirašydama Skolų suderinimo aktą 8 603,93 Eur sumai viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė bendrovės įstatus, 2016-12-06 įvykusio akcininkų susirinkimo metu Skolų suderinimo aktas buvo panaikintas kaip pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens. Kartu teigė, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio padavimo terminą, jai apie galimą jos teisių pažeidimą dėl darbo užmokesčio dalies nemokėjimo tapo žinoma 2007-11-16, tačiau dėl pažeistų teisių į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio mėn., todėl, atsakovo nuomone, ieškinys turėtų būti atmestas praleidus senaties terminą. Jo įsitikinimu, vien tai, kad ieškovei pavyko su įmonės direktore suderinti skolos mokėjimą nereiškia, kad ji įgijo reikalavimo teisę, priešingai, toks ieškovės veikimas, atsakovo manymu, pagrindžia ieškovės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą profesinėmis žiniomis apskaitos srityje ir savavaldžiavimą neskaidriai ir nesąžiningai tvarkant įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentus.
Atsakovo atstovas Rimantas Zaleckis teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad su ieškove darbo sutartis buvo sudaryta dalyvaujant jam, ieškovei ir įmonės direktorei, buvo sutarta dėl 4 darbo valandų per dieną ir pareiginės 1 430 Lt algos, ieškovė dirbo po 4 valandas per dieną, tačiau darbo užmokestį skaičiavo neteisingai; jau 2007 m. lapkričio mėn. tiek direktorei, tiek jam buvo mažinami darbo užmokesčiai, tai buvo būtina padaryti tam, kad įmonės neištiktų bankrotas, tačiau ieškovė nesutiko su darbo užmokesčio mažinimu; darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovė žymėjo, kad penktadieniais dirba po 3 val., tačiau darbo užmokesčio neperskaičiuodavo.
Atsakovo atstovė įmonės direktorė Daina Kavaliauskaitė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ką ieškovė jai atsiųsdavo, tą ji patvirtindavo, ieškove ji pasitikėjo, neturėjo laiko tikrinti ieškovės skaičiavimų; ji dalyvavo sudarant darbo sutartį su ieškove, buvo sutarta ieškovės pareiginė alga ir 4 darbo valandos per dieną, niekas ieškovei nepaaiškino, kad jai bus mokama pusė nurodytos pareiginės algos; ji suprato, kad ieškovei bus mokama pusė pareiginės algos; įmonė buvo skolinga ne tik ieškovei, bet ir kitiems darbuotojams, todėl atsiradus lėšoms pirmiausia stengėsi atsiskaityti su darbuotojais, prieš pasirašydama Skolų suderinimo aktą ji tikrino darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir ieškovės darbo sutartį.
Atsakovo atstovė advokatė Virginija Kondratienė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ieškovė negaudama viso darbo užmokesčio visą ilgą laiką pas atsakovę dirbo ir tokiu savo elgesiu patvirtino, kad įsiskolinimo jai nereikia.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta L. V. parodė, kad nuo 2016-03-22 dirba pas atsakovą vyr. finansininke, jai pradėjus dirbti įmonėje dokumentai pagal priėmimo–perdavimo aktą jai perduoti nebuvo, visus dokumentus ji gavo 2016 m. rugsėjo mėn., yra nurodytos tik bendros, nedetalizuotos skolos, pavedimai nebuvo apibrėžti, jos rengtoje į bylą pateiktoje lentelėje gal yra netikslumų, nes gal ne viską sutikrino.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su darbuotoja teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2007-07-31 sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti vyriausiąja buhaltere, jai nustatytas darbo laikas 4 valandos per darbo dieną, atsakovas įsipareigojo mokėti jai darbo užmokestį – 1 430 Lt pareigybinę algą (el. b. t. I, b. l. 13–14), darbo sutarties pakeitimu Nr. 1 nuo 2012-04-01 ieškovei nustatytas darbo užmokestis – 1 130 Lt pareigybinė alga (el. b. t. III, b. l. 11), darbo sutarties pakeitimu Nr. 2 nuo 2014-10-01 ieškovei nustatytas darbo užmokestis – 1 139,42 Lt (330 Eur) pareigybinė alga (el. b. t. I, b. l. 15); 2012-04-02 ieškovė ir atsakovas sudarė automobilio nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė atsakovui išnuomojo automobilį Mazda 323F, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o atsakovas įsipareigojo mokėti 300 Lt mėnesinį nuomos mokestį (el. b. t. I, b. l. 108); 2012-12-19 ieškovė ir atsakovas sudarė automobilio nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė atsakovui išnuomojo automobilį BMW X3, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o atsakovas įsipareigojo mokėti 86,89 Eur (300 Lt) mėnesinį nuomos mokestį (el. b. t. I, b. l. 109, 110); 2015-09-17 ieškovė ir atsakovo direktorė sudarė Skolų suderinimo aktą (el. b. t. I, b. l. 103–105); 2016-12-06 atsakovo akcininkų sprendimu Skolų suderinimo aktas panaikintas kaip pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens (el. b. t. III, b. l. 13–14).
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 10¹ str. 2 d. nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
Žemesnės instancijos teismas
DK 35 str. 1 d. nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
DK 93 str. nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
DK 99 str. 3 d. nustatyta, kad <...> už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.
Pagal DK 207 str. 1 d., kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Atsakovo įstatų 8.3 str. k p. nustatyta, kad esant valdybos sprendimui, atsakovo direktorius sudaro sandorius dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 (viena dvidešimtoji) bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo.
Pagal atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.4 p., jeigu darbuotojas dirba nepilną darbo dieną, jam mokama proporcingai dirbtam laikui.
Dėl ieškovės darbo užmokesčio dydžio
Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties nuostatų, nustatančių ieškovės darbo užmokesčio dydį, aiškinimo. Ieškovės įsitikinimu, priimant ją į darbą, darbdavys jai įsipareigojo mokėti 1 430 Lt neatskaičius mokesčių arba 1 001 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokestį, su kuo atsakovas nesutiko, teigdamas, jog darbuotojai, dirbančiai nepilną darbo dieną, įsipareigojo mokėti ½ 1 430 Lt pareigybinės algos darbo užmokestį, tai yra, 715 Lt darbo užmokestį per mėnesį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013); sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į kiekvienos sutarties ypatumus ir šalių teisinių santykių specifiką, vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle, reiškiančia, kad neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo direktorė 2007-11-16 elektroniniu laišku nurodė, jog ieškovei reikia mokėti 1 001 Eur už 8 mėn. (el. b. t. IV, b. l. 14–15), atsakovo direktorė 2007-12-20 elektroniniu laišku nurodė, jog ieškovei reikia mokėti 1 001 Eur už 9 mėn. (el. b. t. I, b. l. 28–29). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad tariantis dėl darbo sutarties su ja sudarymo akcininko atstovas Rimantas Zaleckis nurodė, jog gali jai mokėti 1 000 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokestį. Teismo vertinimu, aukščiau minėti elektroniniai laiškai akivaizdžiai patvirtina teismo posėdžio metu ieškovės nurodytas aplinkybes dėl sutarto darbo užmokesčio bei paneigia ne tik atsakovo poziciją dėl susitarto ½ 1 430 Lt pareigybinės algos darbo užmokesčio priimant ieškovę į darbą, bet ir tai, jog pirmuoju ir antruoju mokėjimu ieškovei buvo sumokėtas darbo užmokestis už 4 mėnesius. Tai, kad ieškovei turėjo būti mokama visa darbo sutartyje nurodyta pareigybinė alga, o ne jos pusė, patvirtina ir vėlesni atsakovo direktorės elektroniniai laiškai: atsakovo direktorė aiškiai nurodė, kad ji pati sudarė ir 2013-02-20 elektroniniu laišku ieškovei siuntė 2012 m. įmonės išlaidų suvestinę, iš kurios matyti kiekviena 2012 m. kiekvieną mėnesį ieškovei priskaičiuota suma bei bendra ieškovei priskaičiuota 10 305,63 Lt darbo užmokesčio už 2012 m. suma (el. b. t. IV, b. l. 16, 20), atsakovo direktorė 2015-09-21 elektroniniu laišku pateikė ieškovei darbuotojų algų suvestinę lentelę, iš kurios matyti, kaip keitėsi ieškovės darbo užmokesčio dydis darbo santykių eigoje (el. b. t. I. b. l. 12, el. b. t. IV, b. l. 95–96), atsakovo direktorė 2015-10-16 elektroniniu laišku įpareigojo ieškovę atlikti mokėjimus, kartu ieškovės prašydama patikrinti, ar teisingai priskaičiavo 629,28 Eur ieškovei mokėtiną darbo užmokesčio sumą už 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius (el. b. t. I, b. l. 91–92), atsakovo direktorė 2015-11-17 elektroniniu laišku įpareigojo ieškovę atlikti mokėjimus, nurodydama, jog ieškovei reikia sumokėti 314,64 Eur už 2015 m. spalio mėn. (el. b. t. I, b. l. 97). Teismo vertinimu, aukščiau minėti atsakovės direktorės ieškovei rašyti elektroniniai laiškai paneigia atsakovo direktorės teismo posėdžio metu nurodytus teiginius, jog ji tik tvirtindavo ieškovės nurodomus darbuotojų darbo užmokesčius, priešingai, teismo vertinimu, aukščiau minėtų elektroninių laiškų, atsakovės direktorės ieškovei siųstų failų, ieškovei užduodamų klausimų visuma akivaizdžiai patvirtina ieškovės teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog atsakovo direktorė žinojo kiekvieną įmonės mokėtiną sumą, ruošė finansines ataskaitas akcininkui bei, atsižvelgdama į piniginių lėšų, esančių įmonės banko sąskaitoje, dydį, pati spręsdavo, kiek tuo metu įmonė gali mokėti konkrečiam darbuotojui, o ieškovė šiuos atsakovo direktorės nurodymus vykdydavo.
Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų kitų atsakovo darbuotojų darbo sutarčių (el. b. t. IV, b. l. 30–31, 41–46, 58–61) matyti, jog atsakovas ne tik ieškovei, bet ir kitiems darbuotojams, tame tarpe ir atsakovo direktorei, buvo nustatęs nepilną darbo dieną, šių darbuotojų darbo užmokestis darbo sutartyse taip pat buvo įvardintas kaip pareigybinė alga, tačiau teismas, įvertinęs pačios įmonės direktorės paruoštus įmonės 2012 m. išlaidų suvestinės (el. b. t. IV, b. l. 16, 20), darbo laiko apskaitos žiniaraščių (el. b. t. III, b. l. 102–192, 236–347), darbo užmokesčio žiniaraščių (el. b. t. III, b. l. 43–101, 193–235) duomenimis, konstatuoja, jog iš aukščiau nurodytų duomenų akivaizdžiai matyti, kad ne tik ieškovei, bet ir kitiems darbuotojams, dirbantiems nepilną darbo dieną, jų pareigybinė alga (darbo užmokestis) nebuvo mažinama dėl to, kad jie neišdirbo visam etatui nustatyto valandų skaičiaus per mėnesį. Vadinasi, atsakovas nurodydamas darbo sutartyje ieškovei mokėtiną darbo užmokestį laikė, kad nurodytas darbo užmokestis ieškovei priklauso už 4 darbo valandas per dieną. Be to, įmonės vadovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad sudarant darbo sutartį su ieškove ieškovei nebuvo nurodyta, kad jai bus mokama ½ darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio, o pagal DK 99 str. 3 d. už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, pagal DK 10¹ str. 2 d., kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Kartu pastebėtina ir tai, kad atsakovas klaidingai interpretuoja įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.4 p. (el. b. t. III, b. l. 32–41). Teismo vertinimu, atsakovas pagal įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.4 p. darbuotojui galėtų išmokėti mažesnį nei darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį (pareigybinę algą) tuomet, kai darbuotojas faktiškai per darbo dieną dirbtų mažiau nei nustatyta jo darbo sutartyje ir per mėnesį neišdirbtų viso jam nustatyto darbo valandų skaičiaus. Šiuo atveju atsakovas galėtų mokėti ieškovei mažesnį darbo užmokestį, nei nurodytas jos darbo sutartyje, jei ieškovė per mėnesį neišdirbtų jai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės vadovės nurodymu įmonės darbuotojai penktadieniais dirbdavo valandą trumpiau nemažinant jiems darbo užmokesčio, kas atsispindi ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, ieškovė būdama pavaldi įmonės direktorei negalėjo veikti priešingai nei jai nurodydavo vadovė.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad ieškovės mėnesinis darbo užmokestis, jai dirbant 4 valandas per darbo dieną, laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2012-03-31 buvo 1 430 Lt, laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2014-09-30 – 1 130 Lt, nuo 2014-10-01 – 330 Eur, toks darbo užmokesčio dydis atitiko šalių tikrąją valią. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog ieškovei turėjo būti mokamas ½ pareigybinės algos darbo užmokestis, yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes toks darbuotojai mokamo darbo užmokesčio dydžio nustatymo aiškinimas prieštarauja ne tik tikrajai šalių valiai, išreikštai darbo sutartyje, bet ir aukščiau aptartai įmonėje egzistuojančiai praktikai.
Dėl ieškinio senaties
Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (el. b. t. III, b. l. 1–9), nurodydamas, kad apie savo pažeistą teisę ieškovė sužinojo 2007 m. lapkričio mėnesį, tačiau dėl pažeistų teisių į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį, jo įsitikinimu, vien tai, kad ieškovei pavyko su įmonės direktore suderinti skolos mokėjimą nereiškia, kad ji įgijo reikalavimo teisę. Tuo tarpu ieškovė teigė, kad atsakovo pažeidimas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo yra tęstinio pobūdžio, ieškinio senatis jos reikalavimui skaičiuotina nuo 2015-09-17, kuomet atsakovas savo veiksmais pripažino savo prievolę jos atžvilgiu.
Pažymėtina, kad ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 str. nuostatose. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (teisme). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Pagal šio straipsnio 5 d. nuostatas ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, turi būti įvertintos DK įtvirtintos nuostatos bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK teisės normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal darbo teisės normas. Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytina CK 1.127 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-690/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn. Pagal ieškovės darbo sutarties 3 p., kuris buvo pakeistas nuo 2012-04-01 (el. b. t. III, b. l. 11), darbo užmokestis mokamas iki kiekvieno mėnesio 16 d. už praėjusį mėnesį, taigi, ieškovės darbo užmokestis už 2012 m. kovo mėn. jai turėjo būti sumokėtas vėliausiai 2012-04-16, tačiau iš banko išrašų (el. b. t. I., b. l. 25) matyti, kad atsakovas to nepadarė, todėl teismas konstatuoja, kad ieškovės teisė gauti darbo užmokestį už 2012 m. kovo mėn. buvo pažeista 2012-04-17, vadinasi, ieškovės teisė į ieškinį dėl 2012 m. kovo mėn. darbo užmokesčio atsirado 2012-04-17.
Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 str. 5 d., CK 1.127 str. 5 d., ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nekilo ginčas dėl to, kad 2007–2008 m. įmonės finansinė padėtis buvo sunki. Teismo posėdžio metu atsakovo direktorė pripažino, kad dėl prastos įmonės finansinės padėties susidarė įmonės darbo užmokesčio skola ne tik ieškovei, bet ir kitiems įmonės darbuotojams, darbo užmokestis buvo mokamas atsižvelgiant į tuo metu esančią įmonės finansinę padėtį – atsiradus piniginėms lėšoms pirmiausia buvo siekiama atsiskaityti su darbuotojais; ieškovė su tuo sutiko, paaiškindama, kad atliekant piniginius mokėjimus darbuotojams pirmiausia buvo dengiama darbo užmokesčio skola už seniausiai neišmokėtą darbo užmokesčio laikotarpį, o ne mokamas einamasis darbo užmokestis, toks buvo jos ir atsakovo direktorės žodinis susitarimas, su kuo nesutiko atsakovo atstovas nurodydamas, kad ieškovė, kaip įmonės buhalterė, piniginiais mokėjimais pirmiausia privalėjo darbuotojams mokėti einamojo mėnesio darbo užmokestį ir tik tada dengti darbo užmokesčio skolą. Iš banko išrašų (el. b. t. I., b. l. 27) matyti, kad ieškovei įsidarbinus įmonėje nuo 2007-08-01 pirmasis mokėjimas jai buvo atliktas 2007-11-16, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai darbo užmokestis už 2007 m. rugpjūčio mėn., antrasis mokėjimas jai buvo atliktas 2007-12-20, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai darbo užmokestis už 2007 m. rugsėjo mėn. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir aplinkybę, kad atsakovo direktorė 2007-11-16 elektroniniu laišku nurodė, jog ieškovei reikia sumokėti darbo užmokestį ne už einamąjį, t. y. 2007 m. spalio mėn., o už rugpjūčio mėn. (el. b. t. IV, b. l. 14–15), 2007-12-20 elektroniniu laišku nurodė, jog ieškovei reikia sumokėti darbo užmokestį ne už einamąjį 2007 m. lapkričio mėnesį, bet už rugsėjo mėn. (el. b. t. I, b. l. 28–29), teismas konstatuoja, kad tarp ieškovės ir atsakovo direktorės buvo žodinis susitarimas pirmiausia dengti darbo užmokesčio skolą už seniausiai neišmokėtą darbo užmokesčio laikotarpį. Teismas pabrėžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo direktorės egzistuoja pavaldumo santykiai, už įmonės veiklą atsakinga įmonės direktorė, ieškovė, būdama pavaldi įmonės direktorei, vykdė jos duodamus nurodymus.
Chronologine tvarka vertinant atsakovo direktorės elektroninius laiškus, kuriais ji ieškovei nurodydavo mokėtinas sumas (el. b. t. I b. l. 28–106, el. b. t. IV b. l. 14–19), matyti, kad po 2007-12-20 elektroninio laiško, kuriuo atsakovo direktorė ieškovei nurodė ne tik ieškovei mokėtiną sumą, bet ir konkrečią mokėjimo paskirtį (el. b. t. I, b. l. 28–29), atsakovo direktorė iki pat 2015 m. spalio mėn. siųsdama įpareigojimus ieškovei dėl mokėtinų sumų konkrečių mokėjimo paskirčių nenurodydavo, tokia įmonėje susiklosčiusi praktika pasikeitė tik nuo 2015-10-16, kai atsakovo direktorė elektroniniu laišku ieškovei nurodė ne tik ieškovei išmokėtiną pinigų sumą, bet ir konkrečią mokėjimo paskirtį (darbo užmokestis už 2015 rugpjūčio ir rugsėjo mėn.) (el. b. t. I, b. l. 91–92). Iš 2015-08-12 atsakovo direktorės siųsto elektroninio laiško ir jo priedo turinio (el. b. t. I, b. l. 106, el. b. t. IV, b. l. 97–100) matyti, kad atsakovo direktorė rengia ataskaitas akcininkui dėl darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų įmonės išlaidų, nurodo, kad įmonės skola ieškovei įmokėjus darbo užmokestį už vasario mėn. 8 887,65 Eur, o įmokėjus darbo užmokestį už kovo mėn. skola bus 8 479,09 Eur. Vertinant šį laišką kartu su ieškovės pateiktais duomenimis priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio lentelėje (el. b. t. I, b. l. 16–22), teismas daro išvadą, kad atsakovo direktorė ne tik vadovavosi žodiniu susitarimu dėl darbo užmokesčio dengimo, bet ir pati vedė ieškovės darbo užmokesčio skolos apskaitą, ją derino su ieškove. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad sprendimas nemokėti jai darbo užmokesčio skolos, o mokėti tik einamąjį darbo užmokestį buvo priimtas po 2015 m. rugsėjo mėn. įvykusio direktorės ir akcininko konflikto, šias nurodytas aplinkybes patvirtino ir atsakovo direktorė. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad žodinio susitarimo pirmiausia dengti darbo užmokesčio skolą už seniausiai neišmokėtą darbo užmokesčio laikotarpį šalys laikėsi atlikdamos mokėjimus nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki įvykusio atsakovo direktorės ir akcininko konflikto 2015 m. rugsėjo mėn. (paskutinis mokėjimas pagal žodinį susitarimą įvyko 2015-08-14 (el. b. t. I, b. l. 24)), o nuo 2015 m. spalio mėn. iki pat ieškovės išėjimo į nėštumo ir gimdymo atostogas atsakovas ieškovei mokėjo einamąjį darbo užmokestį.
Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) atsakovas mokėjo ieškovei tik darbo užmokesčio skolą už ankstesnius laikotarpius, o einamojo darbo užmokesčio nemokėjo, vadinasi, visą laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) savo darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo vykdė netinkamai. Pabrėžtina, kad darbo sutartis yra dvišalė, tęstinio vykdymo sutartis, todėl ilgiau nei mėnesį trunkantis netinkamas pareigos mokėti darbo užmokestį vykdymas yra tęstinis pažeidimas, kurio pobūdis nesikeičia dėl to, kad jis tęsiasi tam tikrą laiką, todėl, teismas, vadovaudamasis CK 1.127 str. 5 d., laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) pripažįsta tęstiniu pažeidimu, todėl ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams dėl darbo užmokesčio skolos, kurios atsakovas nepadengė piniginiais mokėjimais, atliktais nuo 2007-11-16 iki 2015-08-14, prasidėjo kiekvieną dieną. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Pabrėžtina ir tai, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ne tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, bet ir skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 1 d., 2 d.). Byloje nustatyta, kad po įvykusio atsakovo direktorės ir akcininko konflikto 2015 m. rugsėjo mėn., 2015-09-17 ieškovė ir atsakovo direktorė sudarė Skolų suderinimo aktą (el. b. t. I, b. l. 103–105). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad ankstesniu laikotarpiu poreikio sudaryti ir pasirašyti skolų suderinimo akto nebuvo, nes dirbdama įmonės buhaltere puikiai matė, jog darbo užmokestis jai nebuvo išmokamas dėl prastos įmonės finansinės padėties, tačiau atsiradus pinigų jai buvo nuolat sumokama nors nedidelė darbo užmokesčio dalis, todėl jai nekilo abejonių, kad atsakovo direktorė nevykdys savo žodinio įsipareigojimo sumokėti visą jai priklausantį darbo užmokestį. Teismas, jau aukščiau įvertinęs 2015-08-12 atsakovo direktorės siųsto elektroninio laiško ir jo priedo turinį kartu su ieškovės pateiktais duomenimis priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio lentelėje, bei padaręs išvadą, kad atsakovo direktorė šiame laiške nurodė ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio skolą, pati vedė ieškovės darbo užmokesčio skolos apskaitą, ją derino su ieškove, laiko, kad vien tai, kad atsakovas piniginiais mokėjimais, atliktais nuo 2007-11-16 iki 2015-08-14, dengė susidariusią darbo užmokesčio skolą, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokiais savo veiksmais laikotarpiu nuo 2007-11-16 iki 2015-08-14 atsakovas pripažino savo prievolę išmokėti visą ieškovei priklausantį darbo užmokestį, todėl ieškovės sprendimas sudaryti Skolų suderinimo aktą iškart po įvykusio konflikto, kuomet žodinio atsakovo direktorės ir ieškovės susitarimo dengti ankstesnių mėnesių darbo užmokesčio skolas galiojimas buvo nutrauktas, teismo vertinimu, laikytinas tinkamu ir savalaikiu savo teisių gynimu.
Iš 2016-12-06 atsakovo akcininkų susirinkimo protokolo (el. b. t. III, b. l. 13–14) matyti, kad Skolų suderinimo aktas buvo panaikintas kaip pasirašytas įgaliojimų neturinčio asmens įmonės direktorei pažeidus įmonės įstatų 8.3 str. k p. Pagal įmonės įstatų 8.3 str. k p. (el. b. t. III., b. l. 23–30), įmonės direktorius, esant valdybos sprendimui, sudaro sandorius dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo. Teismas pažymi, kad atsakovas netinkamai aiškino įmonės įstatų 8.3 str. k p. tikrąją prasmę, nes pagal šią nuostatą direktorius turi gauti valdybos sprendimą (pritarimą) tik sandoriams dėl kitų asmenų prievolių įvykdymo laidavimo ar garantavimo ir tokio sandorio vertė turi būti didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinis kapitalas. Nagrinėjamu atveju atsakovo direktorė, pasirašydama Skolų suderinimo akte, nesudarė sandorio dėl kito asmens prievolių laidavimo ar garantavimo, vadinasi, atsakovas neturėjo pagrindo panaikinti Skolų suderinimo akto remdamasis įmonės įstatų 8.3 str. k p., todėl Skolų suderinimo aktas yra galiojantis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakovas, cituodamas įmonės įstatų 8.3 str. k p., tiek atsiliepime į ieškinį, tiek 2016-12-06 atsakovo akcininkų susirinkimo protokole, kuris, beje, sudarytas tik atsakovui gavus ieškovės ieškinį, padėjo papildomą kablelį įmonės įstatų 8.3 str. k p., kurio originaliame variante nėra, taip pakeisdamas tikrąją įmonės įstatų 8.3 str. k p. prasmę, teismo vertinimu, tokiais veiksmais atsakovas sąmoningai siekė suklaidinti teismą ir nesąžiningomis priemonėmis išvengti savo prievolės ieškovei įvykdymo.
Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad ieškovė, 2016-11-11 elektroninių ryšių priemonėmis pareikšdama ieškinį teismui (teisme gautas 2016-11-14), 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.
Dėl skolos ir delspinigių
Teismas jau aukščiau padarė išvadą, kad ieškovės sprendimas sudaryti Skolų suderinimo aktą iš karto po 2015 m. rugsėjo mėn. įvykusio konflikto tarp įmonės vadovės ir akcininko, kuomet žodinio atsakovo direktorės ir ieškovės susitarimo dengti ankstesnių mėnesių darbo užmokesčio skolas galiojimas buvo nutrauktas ir pakeista tarp šalių susiklosčiusi ilgametė mokėjimų praktika, buvo tinkamas ir savalaikis savo teisių gynimas bei konstatavo, kad Skolų suderinimo aktas yra galiojantis. Teismo posėdžio metu atsakovo direktorė patvirtino, kad prieš pasirašydama Skolų suderinimo aktą ji tikrino darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir ieškovės darbo sutartį, kuriame įtvirtintas ieškovės darbo užmokesčio dydis, vadinasi, savo parašu patvirtino, kad Skolų suderinimo akte pateikti duomenys teisingi. Atsižvelgdamas į tai, kad po Skolų suderinimo akto ieškovei atsakovas mokėjo tik einamąjį darbo užmokestį, o darbo užmokesčio skolos pagal Skolų suderinimo aktą nesumokėjo, teismas priteisia ieškovei jos prašomą 8 160,81 Eur darbo užmokesčio skolą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn.
Teismas nenustatė darbuotojos kaltės dėl vėluojamo darbo užmokesčio mokėjimo, priešingai, atsakovo veiksmus po ieškinio priėmimo vertino kaip nesąžiningus, todėl ieškovės naudai iš atsakovo taip pat priteisiami delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio už 2012 m. kovo mėn. – 2015 m. liepos mėn. sumokėjimą – 2 409,07 Eur delspinigiai ir 0,06 % dydžio delspinigiai nuo priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos (8 160,81 Eur) už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-16) iki visiško atsiskaitymo dienos – Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d. pagrindu, kartu pažymėdamas tai, jog atsakovas ieškovės nurodyto delspinigių dydžio aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčijo. Tokia suma, teismo vertinimo, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti visiškai – teismas priteisia ieškovei iš atsakovo 8 160,81 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn., 2 409,07 Eur delspinigius, 0,06 % dydžio delspinigius nuo priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos (8 160,81 Eur) už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-16) iki visiško atsiskaitymo dienos.
Vadovaujantis CPK 282 str. yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 330 Eur (el. b. t. I, b. l. 24, 105), nukreipti vykdyti skubiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kadangi ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, tai, vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., ieškovei iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui klausimą nėra.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Ieškovė teismui pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovo 360 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš kurių 260 Eur ji sumokėjo ją atstovavusiai advokatei Žanetai Šlyžiutei, 100 Eur ji sumokėjo antstolei Daivai Prunskienei apmokėdama būtinąsias vykdymo išlaidas vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (el. b. t. IV, b. l. 80–86). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš atsakovo 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Kadangi pagal CPK 83 str. 1 d. 1 p. ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 str. 1 d., iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamas 238 Eur žyminis mokestis (pagal priteistą sumą).
Teismo patirtos 2,58 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.
Vadovaujantis CPK 150 str. 3 d. teismo 2016-11-16 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškovės I. N. ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei I. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ (į. k. 300536556) 8 160,81 Eur (aštuonis tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt eurų ir aštuoniasdešimt vieną euro centą) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 metų kovo mėnesio iki 2015 metų liepos mėnesio, 2 409,07 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devynis eurus ir septynis euro centus) delspinigius, 0,06 % dydžio delspinigius nuo priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos (8 160,81 Eur) už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-16) iki visiško atsiskaitymo dienos ir 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimo dalį dėl ieškovės I. N. naudai iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ priteistos 330 Eur (trijų šimtų trisdešimt eurų) sumos vykdyti skubiai.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Corpus A draudimas“ (į. k. 300536556) 238 Eur (du šimtus trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Teismo 2016-11-16 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.