Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui J. L. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Priemiestis“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

Dėl žalos atlyginimo

28. Taigi, akcentuotina, kad sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą turto sugadinimo atveju dėl vandens poveikio, yra būtina nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus atsakovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Asmens neteisėti veiksmai tokiu atveju turi būti suprantami patalpų savininko/valdytojo nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Nagrinėjamu atveju dėl kokios priežasties skverbiasi drėgmė iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad drėgmės skverbimosi židinys yra atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai.

29. Ieškovas ieškinį grindė UAB „Priemiestis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad bendrovės santechnikos specialistai patikrino bute Nr. 9, ir šalia esančiame bute Nr. 10, bendro naudojimo vamzdynus ir nenustatė jokių pratekėjimo požymių. Nurodė, kad bute Nr. 10 patalpos yra stipriai apleistos, tualeto patalpose pripilta fekalijų, aplietos grindys, elektros tiekimas bute išjungtas. Pažymoje nurodyta, kad jog ginčo įvykis nėra susijęs su bendrojo naudojimo inžinerinių tinklų bei konstrukcijų priežiūra/nepriežiūra ar gedimu ir/ar avarija. Trečiasis asmuo UAB „Priemiestis“ rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-12549) patvirtino, kad minėtoje pažymoje nurodytos faktinės aplinkybės yra teisingos. Tuo tarpu atsakovas argumentavo, kad ši pažyma yra nemotyvuota, neišsami ir prieštaringa, neatitinka tikrovės, todėl, anot atsakovo, ja vadovautis nėra pagrindo. Teismas nesutinka su šiais atsakovo argumentais. Pirma, atsakovas nurodo, kad pažymoje supainioti butų numeriai, todėl negalima identifikuoti, kuris butas buvo užpiltas, tačiau teismas pažymi, kad šiuo atveju vertinant visos pažymos turinį ir kontekstą, logišką sakinių seką, galima daryti išvadą, įmonės specialistai nustatė, kad drėgmė skverbiasi iš buto Nr. 10 į butą Nr. 9, o ne atvirkščiai, ir būtent buto Nr. 10 patalpos yra apleistos. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoja apklausta T. L., kuri nurodė, kad 2019 m. pavasarį girdėjo, kad už sienos teka vanduo, patvirtino aplinkybes dėl buto Nr. 10 nepriežiūros, paaiškino, kad iš buto nuolat sklisdavo smarvė, iš ten ėjo tarakonai, buvo blusų, bute lankydavosi daug žmonių, buvo triukšminga, ji nesijautė saugiai. Taipogi, drėgmės bute Nr. 9 faktą patvirtina ir teismui pateiktos buto Nr. 9 fotonuotraukos. Antra, atsakovas nurodo, kad pažymoje klaidingai nurodyta, kad elektros tiekimas bute buvo atjungtas, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už elektros tiekimą buvo mokama. Tačiau teismas pažymi, kad šiuo atveju faktas, ar elektra bute buvo atjungta ar ne, nėra esminis ir nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi nagrinėjamu atveju byloje ginčas yra kilęs dėl vandens (drėgmės) prasiskverbimo ir elektros buvimas ar nebuvimas šiai aplinkybei įtakos neturi. Trečia, atsakovas nurodo, kad UAB „Priemiestis“ nėra kompetentinga atlikti statinio ekspertizę ar vertinti draudiminius įvykius, tačiau teismas pažymi, kad šiuo atveju UAB „Priemiestis“ pažyma ir nėra vertinama kaip ekspertizės aktas, turintis didesnę įrodomąją galią, teismas ieškovo pateiktą pažymą vertina kaip vieną iš įrodymų kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais. Taip pat pabrėžtina, kad remdamasis surinkta medžiaga įvykį draudiminiu pripažįsta draudikas, o ne kitas asmuo, todėl atsakovo argumentai dėl UAB „Priemiestis“, kaip draudiminių įvykių vertintojo, laikytini teisiškai nepagrįstais. Ketvirta, atsakovo pozicija, kad UAB „Priemiestis“ galėjo nuslėpti namo bendro naudojimo vamzdynų sugedimo faktą, yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemta jokiais objektyviais įrodymais. Penkta, atsakovas teigia, kad UAB „Priemiestis“ pažyma neturi įrodomosios galios, nes atsakovas nedalyvavo buto apžiūroje, nėra jo parašo, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pats atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad jis tame bute niekada negyveno ir nesilankydavo, o priežiūrą vykdė jo tėvas, iki buto pardavimo jame gyveno I. V., todėl šios aplinkybės leidžia suponuoti, kad buto apžiūra galėjo būti atlikta dalyvaujant faktiškai bute gyvenančiam asmeniui, o tai, kad buto savininkas apžiūroje nedalyvavo, nereiškia, kad apžiūros metu nustatytais faktais nėra pagrindo vadovautis.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesutikimą su ieškiniu iš esmės argumentuoja tuo, kad žala butui Nr. 9 galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, t. y. dėl žemiau esančių rūsio patalpų, dėl per neįstiklintą balkoną patenkančios drėgmės nuo sniego ar lietaus, taip pat dėl to, kad pati buto Nr. 9 savininkė atliko bute kapitalinį remontą pragręždama sienas. Teismo vertinimu, tokių argumentų atsakovas nepagrindė leistinais įrodymais, be to, atsakovo teiginius paneigia kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Atsakovo prašymu teismo posėdžio metu liudytoju buvo apklaustas jo tėvas J. L., kuris paaiškino, kad labiausiai tikėtina drėgmės atsiradimo priežastis – per atsakovo neįstiklintą balkoną į butą Nr. 9 patenkanti drėgmė dėl sniego, vėjo, lietaus ir pan. Tačiau šią tiek atsakovo, tiek liudytojo iškeltą hipotezę paneigia kiti byloje esantys įrodymai, t. y. fotonuotraukos, iš kurių matoma buto Nr. 9 sienų apdailos pažeidimų vieta, byloje esantis buto Nr. 9 patalpų planas, liudytojos T. L. parodymai, kurių metu ji tiksliai įvardino ir plane parodė vietą, kurioje atsirado sienos apdailos sugadinimai. Byloje nustatyta, kad pažeidimai atsirado sienoje, esančioje patalpoje (plane pažymėta 9-1), maždaug 3-4 metrų atstumu nuo balkono patalpos (plane pažymėtos 9-3), drėgmė prasisunkusi ir dažai atšokę maždaug 30 cm atstumu nuo grindų. Taigi, šiuo atveju atstumas tarp atsakovo buto balkono ir pažeidimų vietos yra pernelyg didelis, netgi jei drėgmė nuo balkono pusės ir buvo, tačiau, teismo vertinimu, tai negalėjo sąlygoti būtent tų pažeidimų, dėl kurių byloje kilo ginčas. Be kita ko, šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad iš byloje esančio buto Nr. 10 plano matyti, kad buto Nr. 9 diena, kurioje atsirado drėgmė, ribojasi su buto Nr. 10 siena, kurioje yra virtuvės bei tualeto patalpos, kas tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad drėgmės šaltinis buvo būtent atsakovo buto patalpos, juolab, kad šią aplinkybę patvirtina ir UAB „Priemiestis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad atsakovo buto tualeto patalpos yra drėgnos, apleistos, aplietos grindys. Šiame kontekste būtina įvertinti ir tai, kad atsakovui pardavus butą ir naujiems savininkams atlikus būsto renovaciją (kapitalinį remontą), daugiau drėgmė ginčo sienoje bute Nr. 9 nebesiskverbė. Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovo abstraktaus pobūdžio svarstymais dėl rūsio patalpų, kaip drėgmės šaltinio, kadangi byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Atsakovas taip pat teigė, kad drėgmė galėjo patekti per vandentiekio stovus, esančius ginčo sienoje, tačiau atsakovas byloje neįrodė fakto, kad šioje sienoje būtų bendri vandentiekio stovai, šios aplinkybės nepatvirtino ir liudytoja T. L., nurodžiusi, kad ginčo sienoje bendrų vandentiekio stovų nėra. Teismas taip pat negali remtis tiek atsakovo, tiek liudytojo J. L. teiginiais, kad T. L., atlikdama kapitalinį remontą demontavo pertvarą, galimai buvo pažeisti vamzdynų tinklai, buvusios pertvaros vietoje pradėjo kauptis drėgmė. Pirma, buto Nr. 9 remontas buvo atliktas 2014 metais, tuo tarpu drėgmė kaupėsi 2019 metais. Antra, iš buto Nr. 9 patalpų plano matyti, kad pertvaros buvo demontuotos visai kitoje vietoje, nei nustatyta drėgmės kaupimosi vieta. Trečia, kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo sienoje būtų vamzdynai. Taigi, visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo argumentai, kad žala butui Nr. 9 galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, yra nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

31. Įrodinėjimo prasme, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba juos teigti esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nagrinėjama byla nėra priskirtina bylų, kuriose teismas turėtų savo iniciatyva rinkti įrodymus, kategorijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo bute esanti santechnika ar vamzdynai žalos atsiradimo metu buvo tvarkingi. Liudytojo J. L. parodymai apie tai, kad jis nuolat lankydavosi bute ir butas nebuvo apleistas, jokios drėgmės bute nebuvo, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, be to, liudytojas yra atsakovo tėvas, dėl ko jo parodymai, nesant kitų juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų, negali būti vertinami kaip patikimi. Pabrėžtina, kad netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, kitaip tariant, tai yra netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Teismo vertinimu, pagal byloje esančių įrodymų visumą, galima daryti objektyviai tikėtiną ir pakankamai pagrįstą išvadą, kad buto Nr. 9 siena buvo apgadinta būtent iš atsakovo buto prasiskverbusios drėgmės ir dėl to buvo patirti nuostoliai, o tai suponuoja, kad būtent atsakovas yra atsakingas už minėtos žalos atsiradimą, todėl jam tenka prievolė atlyginti žalą (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Pripažintina, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai ir užtikrinti, kad iš jo buto nebūtų padaryta žalos, nevykdymas (neužtikrinimas, kad jo bute esanti įranga/technika, nekeltų žalos kitiems asmenims) (CPK 185 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi byloje įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir priežastinis ryšys.

32. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į padėtį, buvusią iki pažeidimo (CK 6.251 straipsnis). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Tokiuose ginčuose žalos dydis gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių ir vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014, 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-378/2016 ir kt.). Taikant tokį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Tokiu atveju atkūrimo sąnaudos apima reikalingas atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti sąnaudas, kurios turi suskaičiuojamos iki ribos, atitinkančios sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Tais atvejais, kai po sugadinimo turtas neatkurtas ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas apskaičiuojant, kokios sąnaudos būtų atkuriant iki sugadinimo buvusią objekto būklę.

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė įrodymus kaip buvo apskaičiuota 476 Eur dydžio žala (turto remonto sąmata). Sąmatoje detalizuota, kad 476 Eur draudimo išmoką sudaro: sienų perdažymas (230,67 Eur); grindjuosčių esamų ir pvc permontavimas/be grindjuosčių kainos (18,85 Eur); plėvelinės apsaugos/grindų ir kt. daiktų (12,42 Eur); patalpų valymas ir šiukšlių išvežimas (30,25 Eur); baldų ir kt. daiktų išnešimas – įnešimas (26,54 Eur); karnizų, lentynų ir t. t. perkabinimas (49,54 Eur); drėgmės surinkėjo nuoma (78,14 Eur); sienos armavimas su tinkleliu (30 Eur). Patirtus nuostolius patvirtina ir fotonuotraukos, iš kurių matyti sienos pažeidimai, taip pat liudytojos T. L. parodymai. Atsakovas ieškovo pateiktos sąmatos neginčijo, nepateikė įrodymų, kad kaštai turėtų būti mažesni. Taigi, byloje įrodytas patirtos žalos faktas. Konkrečiu atveju, ieškovas, draudėjai išmokėjęs 476 Eur dydžio draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad atsakovas, kurio bute buvo drėgmės prasiskverbimo židinys, kompensuotų nurodytą sumą.

34. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, teismas sprendžia, kad ieškovas byloje įrodė, kad žalą padariusi drėgmė prasiskverbė iš atsakovui priklausiusio buto, t. y. įrodė visas tris civilinei atsakomybei kilti reikalingas sąlygas: žalą, neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą) ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, todėl konstatuotina, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti atsiradusią žalą. Akcentuotina, kad ieškovas įrodyti atsakovo kaltės neprivalėjo, nes esant kaltės prezumpcijai, ją paneigti turėjo atsakovas, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė, kaltę paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 476 Eur žalos atlyginimą (CK 6.246 - 6.249 straipsniai, 6.263 straipsnis, 6.1015 straipsnis).

Dėl kompensacinių palūkanų

35. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 27 d. siuntė atsakovui pranešimą dėl išmokos išieškojimo, prašydamas per 15 dienų pervesti 476 Eur draudimo išmoką, tačiau atsakovas gera valia deliktinės prievolės neįvykdė. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 25,82 Eur kompensacinių palūkanų.

36. Pagal CK 6.261 straipsnį, jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Įstatymo nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių, inter alia (be kita ko), ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, kai atsiradusi žala atlyginama pinigais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kompensuojamosios palūkanos savo prigimtimi atlieka minimalių nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensacinę funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1142/2014). Kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį ir priteisti kompensuojamąsias palūkanas, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

37. Byloje nustatyta, kad atsakovui kilo civilinė deliktinė atsakomybė. Atsakovas, gavęs ieškovo 2019 m. rugsėjo 27 d. išsiųstą pretenziją ir žinodamas, kad privalo atlyginti ieškovui patirtą žalą, elgėsi pasyviai, į ieškovą nesikreipė, su juo nebendradarbiavo ir jokio susitarimo, kad nebūtų skaičiuojamos palūkanos, nesudarė. Kadangi atsakovas atsisakė geranoriškai atlyginti žalą, ieškovas teisėtai ir pagrįstai prašo minimalių įstatyme nustatytų palūkanų už laikotarpį nuo tada, kai atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, iki kreipimosi į teismą dienos, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovas patyrė nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės – laiku negauto žalos atlyginimo.

38. Taigi, nagrinėjamu atveju tenkintinas kaip pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 25,82 Eur dydžio kompensacines palūkanas (476 Eur x 5 proc. / 365 x 396 pradelstų dienų skaičius (nuo 2019 m. spalio 15 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d.)) (CK 6.37 straipsnis, 6.261 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas šių paskaičiuotų palūkanų dydžio nekvestionavo ir dėl jų nepagrįstumo nepasisakė.

Dėl procesinių palūkanų

39. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (501,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41. Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 470,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 15 Eur žyminis mokestis ir 455,58 Eur atstovavimo išlaidos.

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

44. Teismo vertinimu, ieškovo prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydis (455,58 Eur) nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl, ieškinį tenkinus, ieškovas turi teisę į prašomo priteisti dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą. Ieškinį tenkinus, yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti 455,58 Eur atstovavimo išlaidų ir 15 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apibendrinant, ieškovui iš atsakovo priteistina iš viso 470,58 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl pašto išlaidų

45. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 18,32 Eur ir yra priteisiamos iš atsakovo valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovo J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 476 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) žalos atlyginimo, 25,82 Eur (dvidešimt penkis eurus 82 centus) kompensacinių palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (501,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 470,58 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų 58 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 18,32 Eur (aštuoniolika eurų 32 centus) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.