Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Pašilio, Ernesto Rimšelio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. A. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. vasario 22 d. 13.15 val. iki 2023 m. vasario 24 d. 13.10 val. (dvi paros), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

B. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. B. B. iš A. A. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. B. B. priteistų piniginių lėšų tvarkytoja iki B. B. pilnametystės paskirta jos nuolatinė rūpintoja viešoji įstaiga „(duomenys neskelbtini)“.

A. A. turtui – AB SEB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms – taikomas nuosavybės teisės apribojimas paliktas iki nuosprendžio dėl civilinio ieškinio dalies įvykdymo, leidžiant A. A. kas mėnesį disponuoti piniginėmis lėšomis, neviršijant 840 Eur sumos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. A. gynėjo R. Aliukonio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl A. A. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį

9. Be to, A. A. pripažintas kaltu ir pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, t. y. dėl to, kad jis tuo pačiu laikotarpiu savo namuose pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės pasikvietęs B. B. į lovą įkišo savo varpą į jos makštį ir tokiu būdu lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja B. B. prieš jos valią.

12. Pirmosios instancijos teismo posėdyje paklaustas apie parodymų pakeitimo priežastis nuteistasis A. A. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai jam darė spaudimą, grasino, kad jei neprisipažins, nebus paleistas iš suėmimo. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus jo ginamajam buvo daromas neleistinas poveikis. Tačiau tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius bylos duomenims. Kaip minėta, pirmą kartą ikiteisminio tyrimo pareigūnų A. A. buvo apklaustas 2023 m. vasario 22 d. Iš teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo matyti, kad prieš pradedant apklausą A. A. pasirašytinai buvo supažindintas su BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis įtariamojo teisėmis, šio protokolo priedas nuteistajam buvo pateiktas ir jam suprantama rusų kalba (t. 4, b. l. 74). Įtariamojo apklausos protokole A. A. taip pat nurodė, kad jam išaiškintos jo teisės, šį procesinį dokumentą nuteistasis taip pat pasirašė bei patvirtino, kad jis surašytas teisingai (t. 4, b. l. 78–79). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios apklausos metu, be nuteistojo ir tyrėjos, taip pat dalyvavo vertėja R. K. bei A. A. gynėja advokatė Anna Grinevič, kuri jokių pastabų dėl netinkamai vykdomos apklausos nenurodė, priešingai parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai, nurodė pastabų neturinti (t. 4, b. l. 79). Iš 2023 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio, kuriame taip pat dalyvavo nuteistojo A. A. gynėjas advokatas Šarūnas Vadeikis ir vertėja S. M., protokolo matyti, kad nuteistajam buvo išaiškintos jo teisės, akcentuojant įtariamojo teisę atsisakyti duoti parodymus apie nusikalstamas veikas, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai. A. A. patvirtino savo teises supratęs ir, kaip jau minėta, ne tik prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo, bet ir davė gana detalius parodymus, jokių pastabų dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų teismui neišsakė (t. 4, b. l. 89–94). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors po pirmiau minėtos apklausos buvusios kitos įtariamojo apklausos metu nuteistasis savo kaltę ir paneigė, tačiau ir šioje apklausoje, dalyvaujant gynėjui Š. Vadeikiui ir vertėjai I. P., kai kuriuos seksualinio pobūdžio veiksmus pripažino, apie neleistinus pareigūnų veiksmus taip pat neužsiminė (t. 4, b. l. 102–103). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistasis, nei jo gynėjai nepasinaudojo procesine teise apskųsti tariamai neteisėtus pareigūnų veiksmus, o tai tik patvirtina teisminio proceso metu iškeltos versijos, susijusios su procesinių teisių pažeidimais ikiteisminio tyrimo metu, deklaratyvumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teisme teigdamas, jog save kaltinančius parodymus jis davė dėl pareigūnų jam daryto spaudimo, nuteistasis negalėjo prisiminti, ką konkrečiai jam liepė sakyti pareigūnai (t. 5, b. l. 61). Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie savo prieš B. B. atliktus nusikalstamus veiksmus davė laisva valia, o vėliau parodymus pakeitė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas savo išvadas dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįstai grindė ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pareigūnams duotais parodymais.

13. Nuteistojo A. A. seksualinio prievartavimo ir žaginimo veiksmus prieš nukentėjusiąją taip pat patvirtina nukentėjusiosios B. B. parodymai.

14. Teisėjų kolegija, vertindama B. B. parodymus, pažymi, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai (ir baudžiamieji nusižengimai) žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą, bei kiti įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, bylose mažamečio, nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip teismo vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑205/2013, Nr. 2K‑232/2013, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021).

15. Kasacinėje teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: pirma, vertina, ar jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. Taip pat teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos sugretinti su mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-494-677/2015, Nr. 2K-43-648/2017 ir kt.).

17. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nukentėjusiosios B. B. parodymų neišsamumui visų pirmiausia turi reikšmės tai, kad jos nurodomos aplinkybės susijusios su įvykiais, kurie įvyko prieš 10 metų, kai nukentėjusioji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Natūralu, kad po tiek laiko apklausta nukentėjusioji detaliai ir tiksliai įvykių aplinkybių gali ir neatsiminti. Be to, iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-71/2023 matyti, kad ekspertinį tyrimą atlikusios ekspertės psichiatrė Sigutė Stanaitienė ir psichologė Tautvilė Gabnytė-Nagi priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis nukentėjusiosios B. B. parodymais, taip pat nenustatė. Išvadoje teigiama, kad B. B. nenustatyti tokie kalbos ir pažintinės veiklos ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių, jų įsidėmėti bei atpasakoti apklausų metu, padidintas polinkis fantazuoti ar įtaigumas jai taip pat nėra nustatyti. Ekspertės konstatavo, kad vertinant B. B. parodymus rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad dėl mažo amžiaus veikos metu bei praėjusio laiko nuo šių įvykių ji negali ir, tikėtina, negalės byloje parodymų duoti visa apimtimi, t. y. įvykių atpasakoti detaliai, pateikti konkretesnių aplinkybių, galimos atminties spragos. Pagal ekspertizės akto išvadas, nepaisant to, kad nukentėjusiosios paaiškinimai fragmentiški, stokojantys detalumo, tikslumo, tačiau jie yra nuoseklūs, lydimi pasakojamam turiniui adekvačių emocinių reakcijų (tiek apklausos, tiek ekspertizės metu nukentėjusioji pastebimai sunerimsta, įsitempia, kalba sunkiai, nenoriai, nervingai šypsosi, atsiskleisdama motinai, auklėtojoms buvo susijaudinusi, verkė) (t. 3, b. l. 54–64).

19. Nagrinėjamu atveju išvadą, kad B. B. parodymai pagrįstai buvo pripažinti nuteistojo A. A. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, patvirtina ir tai, jog šie parodymai iš esmės sutampa ir su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. byloje esančia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-71/2023 išvada (t. 3, b. l. 54–64), liudytojų, kuriems nukentėjusioji papasakojo apie vaikystėje prieš ją atliktus savo patėvio A. A. seksualinio pobūdžio veiksmus, parodymais.

20. Iš ekspertizės akto, surašyto atlikus ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę dėl B. B. , matyti, kad ekspertizės atlikimo metu, atliekant psichikos būklės bei psichologinį vertinimą, kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes ir A. A. atliktus veiksmus, nukentėjusioji B. B. ekspertėms papasakojo, kad jai buvo (duomenys neskelbtini) metai, kai „prasidėjo tas visas smurtavimas ir tas kitas dalykas“, paprašyta patikslinti, nurodė, kad kalba apie „išprievartavimą“. Nurodė, kad prisimena „tris įsimintiniausius“ įvykius, mamai būnant namie ji bėgo į tualetą, A. A. išėjo iš paskos, pastatė ją „ant keturių“, kas vyko toliau, teigė neprisimenanti; kitas prisiminimas, anot nukentėjusiosios, buvo toks, kad A. A. neleido eiti jai kartu su mama į darželį, nukentėjusioji jo (A. A.) bijojo, jis buvo girtas, ji įsispraudė virtuvėje į kampą, jis atėjo, pasiėmė ir nusinešęs paguldė į lovą, „už spenelių taip suko, maigė“; trečias kartas – „buvo Užgavėnės mokykloje; ji vėrėsi auskarus, jis pakvietė, sako – ateik čia“, patėvis ją pasiguldė į lovą ir ji daugiau nieko neatsimena, dar nurodė atsimenanti, kad viskas vyko prie mamos, jie gulėjo lovoje, ji už mamos, o jis – už jos, jis lytiniu organu lietė jos lytinį organą, ji bandė nusisukti, kad jis jos neliestų (t. 3, b. l. 60–61).

25. Aplinkybę, kad nukentėjusioji patyrė A. A. seksualinį smurtą, patvirtino ir byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta B. B. draugė nepilnametė M. P.. Iš teisme pagarsintų jos parodymų matyti, kad liudytoja patvirtino prieš metus iš nukentėjusiosios sužinojusi, kad pastarajai būnant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus prie jos lįsdavo patėvis ir ją prievartaudavo. Liudytojos teigimu, B. B. jai nesakė, kiek kartų taip yra buvę (t. 5, b. l. 62; t. 1, b. l. 154–155).

26. Apie seksualinę prievartą B. B. yra pasakojusi ir psichologines konsultacijas jai teikiančiai psichologei L. M.. Teisme apklausta liudytoja patvirtino, kad vienos iš konsultacijų metu mergaitė jai pasakė, kad pradėta baudžiamoji bylą dėl patėvio seksualinės prievartos prieš ją, dėl to ji blogai jaučiasi, bijo patėvio keršto. B. B. jai užsiminė, kad A. A. ją pasiguldydavo į lovą, ją liesdavo, o motina tai matydavo, tačiau nereaguodavo. Iš nukentėjusiosios suprato, kad tai nebuvo vienkartiniai atvejai (t. 5, b. l. 43–44).

27. Nors aptartų liudytojų parodymai yra tik išvestiniai įrodymai, t. y. nė vienas iš nurodytų liudytojų tiesiogiai nematė seksualinės prievartos veiksmų prieš B. B. , pirmosios instancijos teismas tokius parodymus pagrįstai vertino kaip patvirtinančius A. A. kaltę dėl padarytų nusikaltimų. Analizuojant visus šiuos liudytojų parodymus tiek tarpusavyje, tiek nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių kontekste ,galima pagrįstai spręsti, kad jie iš esmės atitinka vieni kitus ir esminių prieštaravimų juose nėra. Matyti, kad nukentėjusioji B. B. apie savo patirtą patėvio seksualinę prievartą papasakojo skirtingais laikotarpiais tarpusavyje nesusijusiems asmenims. Savo motinai R. P. nukentėjusioji apie A. A. neteisėtus veiksmus papasakojo įvykių metu, kai jai buvo apie (duomenys neskelbtini) metai, vėliau (duomenys neskelbtini) m. B. B. apie namuose patirtą patėvio seksualinį smurtą papasakojo liudytojai E. J. jau būdama saugioje aplinkoje – (duomenys neskelbtini), dar vėliau – jau gyvendama kituose globos namuose savo išgyvenimais pasidalino su šioje įstaigoje dirbusiais asmenimis E. B., V. L., E. B., drauge M. P., su ją konsultavusia psichologe L. M.. Be to, liudytojai R. P., E. J., E. B., E. B., L. M. patvirtino, kad pokalbių su nukentėjusiąja metu pastaroji buvo susijaudinusi, verkė, prisipažino bijanti, kad nuteistasis gali jai atkeršyti ir pan. Iš jų parodymų galima spręsti, kad pokalbio metu dėl nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių teisingumo jiems abejonių nekilo, o visa tai patvirtina ir tai, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų darbuotojų iniciatyva po pokalbių su nukentėjusiąja dėl A. A. veiksmų buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas (t. 1, b. l. 27–28). Byloje nėra jokių reikšmingų duomenų, dėl kurių būtų pagrindas daryti išvadą, kad tiek nukentėjusioji, tiek minėti liudytojai buvo suinteresuoti duoti neteisingus, A. A. apkaltinančius parodymus, norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Apygardos teismas išsamiai išanalizavo ir pasisakė, kad nors B. B. liudytojams nurodytų prieš ją atliktų A. A. veiksmų apimtis ir kai kurios detalės skiriasi, tačiau tai niekaip nepaneigia, kad esminėse aplinkybėse nukentėjusiosios parodymai išliko nuoseklūs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Kaip matyti, B. B. savo artimos aplinkos asmenims nuosekliai tvirtino, kad nevienkartinį patėvio seksualinį smurtą ji patyrė būdama apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, tuo metu kai su motina, patėviu ir jaunesniu broliu gyveno kartu; kad nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai pasireiškė jos įvairių kūno vietų, be kita ko, ir intymių, lietimu, glostymu, žnaibymu, savo lytinio organo kišimu jai į makštį; kad minėtus veiksmus A. A. dažniausiai atlikdavo namuose, gulint jiems bendroje jo ir R. P. lovoje; kad buvo atvejis, kai koridoriuje A. A. jai liepė stovėti keturiomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės iš esmės neprieštarauja ir atitinka paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pareigūnams nurodytus jo atliktus veiksmus prieš B. B. , o būtent, kad jis B. B. , jo prašymu atsigulusią į jo ir R. P. lovą, glostydavo, bučiuodavo, liesdavo jos lytinius organus, sėdmenis, kišo pirštus į lytinius organus, išeinamąją angą, gulėdamas šalia masturbavosi.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, esami tam tikri nukentėjusiosios B. B. nurodytų aplinkybių neatitikimai niekaip nepaneigia pirmiau padarytos išvados dėl jos parodymų patikimumo ir nuoseklumo. Antai nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui bei liudytojams nurodė skirtingas aplinkybes apie tai, ar jos motina R. P. žinojo, ar ne apie patėvio A. A. seksualinį smurtą prieš ją. Byloje apklaustos liudytojos R. P. parodymai, jos nurodytų aplinkybių sutapimas tiek su B. B. , tiek su A. A. parodymais leidžia pagrįstai spręsti, kad nukentėjusioji B. B. apie A. A. veiksmus savo motinai buvo sakiusi dar nagrinėjamų įvykių metu, tačiau pastaroji jokių aktyvių veiksmų dėl to nesiėmė, po pokalbių su motina nuteistojo elgesys su nukentėjusiąja taip pat nepakito. Iš bylos duomenų matyti, kad B. B. su R. P. ir A. A. kartu gyveno iki (duomenys neskelbtini), vėliau mergaitė buvo apgyvendinta globos namuose, dėl vaikų nepriežiūros motinai neterminuotai buvo apribotos motinystės teisės. Iš nukentėjusiosios B. B. ir liudytojų R. P., E. J. nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad motinos ir dukters santykiai nebuvo emociškai artimi, jos bendraudavo tik epizodiškai. Todėl sutiktina su apygardos teismo išvada, kad B. B. , po 5 metų ((duomenys neskelbtini) m.) savo artimoje aplinkoje pradėjusi kalbėti apie vaikystėje patirtus išgyvenimus, pokalbiams su motina, kurie nebuvo rezultatyvūs, didelės reikšmės neteikė. Todėl šie nukentėjusiosios parodymų aspektai vertintini kaip neesminiai ir nesudaro pagrindo paneigti nukentėjusiosios parodymų dėl nuteistojo seksualinės prievartos visa apimtimi patikimumą.

29. Apibendrindama aptartus įrodymus bei argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo apkaltinančias išvadas, iš esmės sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę. Todėl apelianto teiginiai, kad vertindamas byloje esančius įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra nepagrįsti.

30. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nagrinėjamu atveju A. A. nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškėsi lytinės aistros tenkinimu prieš B. B. valią, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės. Teismų praktikoje aiškinama, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-511/2022, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-226-594/2023 ir kt.). Taigi, tiek paties nuteistojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios B. B. nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina ir kitų ištirtų įrodymų visuma, byloje nustatyti A. A. veiksmai, kišant B. B. į makštį, išeinamąją angą pirštą, yra vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nusikaltimo padarymo vieta – nuteistojo gyvenamoji vieta, jo ir sugyventinės lova – buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, o nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. kad per ilgesnį nei pusantrų metų laikotarpį A. A. keturis kartus pasiguldęs nukentėjusiąją į lovą glostydavo, bučiuodavo įvairias jos kūno vietas, liesdavo jos lytinius organus, kišdavo pirštą į išangę bei makštį ir šalia gulėdamas masturbuodavosi, nebuvo fragmentiškos, o nuoseklios ir tikslingos, pakankamai intensyvios ir užtektinos, kad būtų pasiektas nuteistojo turėtas tikslas – tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete kitokio fizinio sąlyčio būdu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį A. A. pripažino kaltu ir dėl mažametės nukentėjusiosios B. B. išžaginimo.

32. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį, t. y. lytiškai santykiavo su tokiu asmeniu prieš šio valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Kaip jau minėta pirmiau, nuteistasis A. A. teismo posėdyje neigė išžaginęs mažametę savo sugyventinės dukterį B. B. (t. 4, b. l. 60–62). Tačiau šiame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apygardos teismas pagrįstai kaip patikimais ir teisingais rėmėsi nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais. Būtent apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nuteistasis A. A. iš pradžių tvirtindamas, kad mergaitei į makštį kišdavo tik savo pirštą, vėliau apklausos metu pripažino ir faktą, kad „greičiausiai nepavyko įkišti savo lytinį organą. Pirmą kartą nepavyko ir daugiau nemėginau“. Nuteistasis teigė, kad jis „pilnai nekišo lytinio organo mergaitei į makštį“, o nepavykus natūraliam lytiniam aktui su B. B. , jis darė tuos veiksmus, apie kuriuos papasakojo pirmiau, t. y. bučiavo, glostė, lietė įvairias nukentėjusiosios kūno vietas, kišo pirštą jai į makštį, išeinamąją angą. Iš A. A. parodymų galima spręsti, kad įkišti savo varpą nukentėjusiajai į makštį jam greičiausiai nepavyko dėl sutrikusios erekcijos, tačiau, jo paties teigimu, „pradinis tikslas buvo toks“ (t. 4, b. l. 92).

33. Tokius nuteistojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji pasakė, kad A. A. ją „išprievartavo“, tačiau konkrečių nuteistojo veiksmų nenurodė (t. 1, b. l. 70). Tačiau, kaip išsamiai aptarta ir skundžiamame nuosprendyje, apie A. A. su ja atliktus žaginimo sudėtį atitinkančius veiksmus nukentėjusioji skirtingais laikotarpiais papasakojo ir kitiems byloje apklaustiems liudytojams. Pirmiausia apie tai, kad A. A. jai į makštį kišo ne tik pirštą, bet ir savo lytinį organą, nukentėjusioji B. B. papasakojo savo motinai liudytojai R. P. netrukus po įvykio. Nuoseklūs šios liudytojos parodymai patvirtina, kad B. B. jai nurodė, kad A. A. prie jos taip pat lindo ir „lytiškai“, t. y. paguldęs ją į lovą keletą kartų bandė įkišti savo lytinį organą jai į makštį, tačiau jam nepavyko, jai skaudėjo, buvo pasirodęs kraujas (t. 5, b. l. 56; t. 1, b. l. 95–96; 109). Po 5 metų nukentėjusioji globos namų socialinei darbuotojai E. J. nurodė, kad ji (B. B. ) „nėra nekalta“ ir kad ją išprievartavo patėvis (t. 5, b. l. 26). Dar vėliau (duomenys neskelbtini) m. apgyvendinta kituose globos namuose nukentėjusioji liudytojai E. B. pasakodama apie vaikystėje patirtus seksualinio pobūdžio A. A. veiksmus įvardino, kad prisimena atvejį, kai nuteistasis koridoriuje palenkęs ją galimai lytiškai santykiauja; kad motinai, jai ir patėviui gulint vienoje lovoje, pastarasis pasiguldydavo ją šalia savęs ir tuo metu lytinis aktas vykdavo nukentėjusiajai iš nugaros (t. 5, b. l. 29). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytoja V. L. apklausta teismo posėdyje tvirtino, jog mergaitė pasakodama apie seksualinį smurtą daugiau kalbėjo apie jos lytinių organų lietimą, žodžio „išžaginimas“ neminėjo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja pripažino pokalbio su nekentėjusiąja gerai neprisimenanti, teismui pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patvirtino šios apklausos metu nurodytas aplinkybes, be kita ko, ir tai, kad mergaitė jai buvo sakiusi, jog A. A. kišo savo lytinį organą jai į makštį (t. 5, b. l. 41–53). Liudytojas E. B. teisme patvirtino, kad paklausta, ar nukentėjusiosios patėvis apsiribojo tik jos glamonėjimu, B. B. užsiminė, kad „būdavo ir daugiau“. Pagarsinus šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, E. B. patvirtino, kad, B. B. teigimu, patėvis vertė ją lytiškai santykiauti (t. 5, b. l. 25–28; t. 1, b. l. 83–85). Nepilnametės liudytojos M. P. teigimu, B. B. pasakodama apie byloje nagrinėjamus įvykius nurodė, kad patėvis ją išprievartavo (t. 1, b. l. 154–155). Tiek liudytojai E. J., E. B., V. L., tiek ekspertė T. Gabnytė-Nagi patvirtino, kad 2019–2022 m. pasakodama apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji B. B. jau turėjo pakankamai žinių apie tai, kas yra lytinis aktas, išžaginimas ir prievartavimas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad kalbėdama su liudytojais ji nesuvokė nuteistojo prieš ją atliktų veiksmų pobūdžio.

34. Sutiktina su apygardos teismo padaryta išvada, kad aplinkybės, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G3714/2022(01), kurioje konstatuota, jog B. B. mergystės plėvėje yra pilnai sugijęs plyšimas (t. 1, b. l. 163), ir tai, kad 2019 m. ginekologė L. V. po nukentėjusiosios apsilankymo medicininiuose dokumentuose atliko įrašą, jog nukentėjusioji nėra turėjusi lytinių santykių, B. B. išžaginimo fakto nei patvirtina, nei paneigia. Nukentėjusioji B. B. neneigė, kad (duomenys neskelbtini) m. ji yra turėjusi savanoriškų lytinių santykių. Tačiau liudytoja L. V. duodama parodymus teisme patvirtino, kad B. B. neigė turėjusi lytinius santykius, todėl ji nukentėjusiosios ginekologinėje kėdėje neapžiūrėjo ir įrašą atliko iš jos žodžių (t. 5, b. l. 40–41).

35. Taigi, susiejus visus pirmiau aptartus duomenis į bendrą visumą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. A., pasinaudodamas tuo, jog B. B. dėl mažametystės buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo suprasti su ja nuteistojo atliekamų veiksmų pavojingumo bei tinkamai pasipriešinti, siekdamas su ja santykiauti kišo savo lytinį organą B. B. į makštį. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios laikomas pradėtu nuo to momento, kai vyro varpa vedama į moters lytinius organus (kasacinės nutartys Nr. 2K-349-696/2015, Nr. 2K-176-222/2019 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad išžaginimas laikomas baigtu nuo lytinio akto pradžios, nepriklausomai nuo to, kaip A. A. pavyko tai padaryti. Taigi, pradėdamas lytinį aktą su mažamete nukentėjusiąja B. B. A. A. realizavo BK 149 straipsnio 4 dalies sudėtį.

Dėl A. A. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus

36. Nuteistojo gynėjas, prašydamas išteisinti A. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados dėl šios dalies grindžiamos išimtinai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, neįvertinant kitų egzistavusių aplinkybių (vaikystėje patirtos motinos nepriežiūros ir pan.), galėjusių sukelti nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą. Tačiau teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

37. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

38. 2023 m. balandžio 18 d.–gegužės 17 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-71/2023 patvirtina, kad B. B. konstatuojamas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Šis sutrikimas formavosi palaipsniui, kilęs dėl sąsajos su smurtine (nukentėjusiosios žodžiais, tiek fizine (jos ir kitų šeimos narių), tiek seksualine) nuteistojo A. A. elgsena, ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 3, b. l. 54–64). Atlikdamos tyrimą ekspertės, be kita ko, įvertino visus byloje pateiktus B. B. medicininius dokumentus apie jos fizinę bei psichinę sveikatą: (duomenys neskelbtini) konsultuota neurologo, kardiologo dėl alpimų, skausmų širdies srityje; (duomenys neskelbtini) konsultuota neurologo dėl galvos skausmo, alpimo; (duomenys neskelbtini) konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro, nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), skirtas gydymas (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) konsultuota Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių psichiatro dėl persivalgymo epizodų, stipraus nerimo, panikos epizodų, savęs žalojimo, (duomenys neskelbtini), diagnozė: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)); (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro, diagnozė: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (t. 3, b. l. 54–64). Teismo posėdyje ekspertė psichiatrė S. Stanaitienė paaiškino, kad nukentėjusiajai konstatuojamas (duomenys neskelbtini) yra siejamas apskritai su A. A. elgsena, tiek fizine, tiek seksualine prievarta. Atskirti šias prievartos rūšis nėra galimybės. Ekspertė nepaneigė, kad kiti nukentėjusiosios gyvenimo įvykiai, tokie kaip apgyvendinimas globos namuose, patirtos patyčios, turėjo įtakos jos emocinei būsenai, tačiau didžiausią ir reikšmingiausią įtaką šiam sutrikimui susiformuoti turėjo nuteistojo elgsena. Anot ekspertės, B. B. konstatuotas sutrikimas formavosi palaipsniui, nustatyti šio sutrikimo pradžią nėra galimybių, kadangi mergaitė įvykių metu buvo per maža, kad galėtų įvardinti savo būsenas ir jausenas. Remdamasi medicininiais dokumentais, ji mato, kad (duomenys neskelbtini) metais nukentėjusioji buvo konsultuojama kardiologo, neurologo dėl alpimų, skausmų širdies plote, kurie neturėjo organinio pagrindo, ir tai rodo, kad yra psichiką traumuojančių veiksnių poveikis. Anot ekspertės, tai galėtų būti emocinio sutrikimo radimosi pradžia. B. B. buvo ne kartą konsultuota skirtingų psichiatrų, nors yra skirtingos diagnozės, tačiau jose yra tiek (duomenys neskelbtini). Ekspertės teigimu, kokia bus šio sutrikimo eiga, nustatyti nėra galimybės, tačiau, pačios mergaitės vertinimu, būsena palaipsniui gerėja, ji lankosi pas specialistus, gauna pagalbą. Tačiau tokio pobūdžio traumos visuomet palieka didesnį ar mažesnį pėdsaką ir suaugusio žmogaus gyvenime, turi įtakos santykiams užmegzti, bendravimo ypatumams (t. 5, b. l. 51–53). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išvadas dėl BK 138 straipsnyje numatytų padarinių buvimo pirmosios instancijos teismas grindė ne tik ekspertizės akto išvadomis bei eksperčių paaiškinimais teisme, bet ir kitais bylos duomenimis, o būtent tuo, kad pasakodama liudytojams apie vaikystėje patirtą seksualinį smurtą nukentėjusioji buvo akivaizdžiai susijaudinusi, jautė įtampą, nerimą, baimę, ir tai rodo stiprius neigiamus išgyvenimus, vaikystėje patirtą traumuojančią patirtį. Tokią išvadą patvirtino ir liudytoja psichologė L. M., kuri nukentėjusiajai nuo (duomenys neskelbtini) m. teikė psichologines konsultacijas. Anot liudytojos, B. B. elgesys rodo, kad ji yra patyrusi traumą ir dabartinė jos psichinė būsena leidžia šią traumą vertinti kaip sunkią, kadangi jos gijimo procesas yra sudėtingas, mergaitei reikia vartoti medikamentus, tai turės įtakos ir ateičiai. Liudytoja L. M. taip pat patvirtino, kad B. B. trauma yra kompleksinė, kurią sukėlė ne tik neigiama seksualinė patirtis, bet ir nepriežiūra, galimas fizinis smurtas (t. 5, b. l. 43–44). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjusiosios psichinę būseną lėmė ir kiti veiksniai – galimas fizinis smurtas, motinos nepriežiūra, apgyvendinimas globos namuose ir pan. – seksualinės prievartos priežastingumo su nukentėjusiosios patirta psichine trauma nepaneigia. Priežastinis ryšys išlieka ir tuomet, jei tam tikrus padarinius lemia ne vienas, bet daugiau veiksnių. Jei kaltininkui inkriminuojama sąlyga taip pat daro įtaką padarinių kilimui, jis turi atsakyti (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-85-1076/2024). Taigi, vertinant aptartus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tarp nustatytų A. A. seksualinio prievartavimo ir žaginimo veiksmų ir įvykių metu buvusiai mažametei B. B. atsiradusių padarinių ((duomenys neskelbtini)), vertinamų kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. A. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus.

Dėl A. A. paskirtos bausmės

39. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami A. A. skirtų bausmių rūšies, dydžio ar jų subendrinimo tinkamumo klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam A. A. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

41. Parenkant bausmes buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. A. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos labai sunkiems, o viena – apysunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalys). Nusikaltimai baigti. Atsižvelgtina ir į tai, kad seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę nukentėjusiąją buvo pasikartojantys ir užsitęsė daugiau nei pusantrų metų. Be to, veiksmai buvo atliekami nukentėjusiosios nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, žinant, kad kartu su nukentėjusiąja gyvenantis artimiausias jai asmuo – motina – realių veiksmų apsaugoti mažametę dukterį nesiėmė. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad A. A. Lietuvoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini), jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (t. 4, b. l. 1, 10–11), dirba (t. 4, b. l. 13), anksčiau neteistas, tačiau 2014 m. balandžio 24 d. vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jam buvo nutrauktas (t. 4, b. l. 15–16), baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 4, b. l. 18–19), psichiatro ir priklausomybių kabineto įskaitoje nėra registruotas (t. 4, b. l. 24, 25).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek skirta subendrinta bausmė (taikant dalinio sudėjimo ir apėmimo būdus), savo rūšimi ir dydžiu (mažesnės nei sankcijose numatyti vidurkiai), nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

Dėl nukentėjusiajai priteisto civilinio ieškinio

43. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. A. gynėjas, prašydamas jo ginamąjį išteisinti, dėl pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai B. B. priteisto civilinio ieškinio, jo dydžio nepasisako.

44. Apygardos teismas nukentėjusiosios B. B. atstovo civilinį ieškinį dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 4, b. l. 165–166) tenkino iš dalies ir iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisė 10 000 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas taip pat teisingas ir pagrįstas.

45. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, sistemingai seksuliai prievartavo ir išžagino savo šeimos narę nukentėjusiąją B. B. . Nėra abejonių, kad dėl tokių A. A. padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, ko pasėkoje nukentėjusiajai sutriko sveikata – jai nustatytas (duomenys neskelbtini). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad B. B. buvo padaryta neturtinė žala. Skundžiamame nuosprendyje teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai įvertino nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus bei jai sukeltus padarinius, nuteistojo veiksmų pobūdį ir trukmę (nuteistojo, kuris buvo nukentėjusiosios šeimos narys, veiksmai tęsėsi daugiau nei pusantrų metų), taip pat nuteistojo turtinę padėtį (darbingo amžiaus, dirbantis), jam paskirtą bausmę (skirtas septynerių metų laisvės atėmimas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nustatytas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, taip pat ir galiojančią teismų praktiką panašiose bylose, todėl mažinti pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

46. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. lapkričio 22 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. A. pagal 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. KTS-2024-04346 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 243,75 Eur dydžio išlaidas.

47. Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Lietuvos apeliacinio teismo posėdis nagrinėjamoje byloje vyko 2024 m. lapkričio 25 d. Tuo tarpu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. lapkričio 22 d. pažyma teismui elektroniniu paštu buvo pateikta 2024 m. lapkričio 29 d. Taigi minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma buvo pateikta jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. posėdžio, todėl ji negali būti nagrinėjama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. A. (A. A.) gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. lapkričio 22 d. prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.