Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“, atstovaujamo AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ atstovei S. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ patikslintą ieškinį atsakovei T. S. dėl iškeldinimo iš užimamų patalpų, trečiasis asmuo N. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė jame išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad pastatą, kuriame yra ginčo sandėliukas, nuosavybės teise 2008 m. įregistravus Lietuvos Respublikos vardu, atsakovės teisė naudotis šia patalpa panaudos pagrindais pasibaigė. Pabrėžė, kad visi gyventojai nuomos sutartis su ieškovu pasirašė, išskyrus vienintelę atsakovę, todėl atsakovei atsisakant pasirašyti sandėliuko nuomos sutartį, prašo ją iškeldinti iš užimamų patalpų su visu jame esančiu turtu.

Trečiasis asmuo N. S. atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė.

Atsakovei T. S. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai ir laiku. Atsakovė atstovaujama tinkamai, todėl byla nagrinėjama atsakovei nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 2 dalis).

Trečiajam asmeniui N. S. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Iki teismo posėdžio pradžios gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl trečiojo asmens ligos. Trečiojo asmens nedalyvavimo teismo posėdyje priežastys pripažintos nesvarbiomis, byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2005 m. sausio 27 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ (panaudos davėjas) ir T. S. (panaudos gavėja) pasirašė neterminuotą Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr. AB/PS-3 (toliau – Panaudos sutartis), pagal kurią panaudos davėjas perdavė panaudos gavėjai (atsakovei) naudotis panaudos teise 3,98 kv.m. ploto negyvenamąją (sandėlio) patalpą, plane pažymėtą indeksu R-7, esančią (duomenys neskelbtini), o panaudos gavėja įsipareigojo priimti šią patalpą ir naudoti ją sandėliavimui (e.b.l. 6-7). Remiantis byloje esančiu 2016 m. rugsėjo 13 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, Panaudos sutarties sudarymo faktas yra įregistruotas viešame registre (e.b.l. 21-23). Byloje taip pat pateikta tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo ir atsakovės sudaryta Sutartis dėl gamybinių-pagalbinių patalpų (sandėliukų) eksploatacinių išlaidų bei komunalinių paslaugų apmokėjimo Nr. AS 2005/S40-3 (e.b.l. 44). Panaudos sutarties 3.1. punkte šalys susitarė, kad panaudos gavėjas (atsakovė) pagal papildomą susitarimą, sumoka eksploatacines išlaidas, taip pat apmoka faktines išlaidas už sunaudotą elektrą. Eksploatacinių bei komunalinių paslaugų apmokėjimui ieškovas išrašydavo atsakovei PVM sąskaitas-faktūras (e.b.l. 141-145). Byloje taip pat pateiktas 2106 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, jog atsakovei 1994 m. gruodžio 28 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-10010 pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 85-86).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 3-306 priklauso 774,93 kv.m. ploto pastatas-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 21-23). Remiantis minėtu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu bei 2007 m. gruodžio 12 d. Viešosios geležinkelių infrastruktūros turto perdavimo patikėjimo teise ir šio turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre sutartimi Nr. 5-40/SK-354 (toliau – Turto patikėjimo sutartis), minėtas pastatas patikėjimo teise buvo perduotas ieškovui „AB Lietuvos geležinkeliai“ (e.b.l. 9-15, 21). Šia Turto patikėjimo sutartimi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (Lietuvos valstybės turto patikėtoja) patikėjimo teise perdavė „AB Lietuvos geležinkeliai“ (viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojai) Lietuvos respublikos valstybei priklausantį viešosios geležinkelių infrastruktūros turtą, o „AB Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, teisės aktų ir šios sutarties nustatyta tvarka, valstybės interesais (Turto patikėjimo sutarties 7 ir 8 punktai).

Nustatyta, kad ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. S(DI)-164, kuriuo nusprendė sudaryti viešosios geležinkelių infrastruktūros objekto – garažo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), esančių sandėliukų patalpų nuomos sutartis su butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkais, įpareigojant AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialą „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ (toliau – AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas) pakeisti 2005 metais su butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkais pasirašytas panaudos sutartis (įskaitant ir su atsakove 2005 m. sausio 27 d pasirašytą Panaudos sutartį) į nuomos sutartis (e.b.l. 113).

AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas 2016 m. birželio 27 d. raštu dėl nuomos sutarties Nr. 2(IF-1)-2298 kreipėsi į atsakovę, išsiųsdamas jai pasirašytą viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį su priedais bei prašydamas atsakovę iki 2016 m. liepos 8 d. pasirašyti ir grąžinti vieną sutarties egzempliorių (e.b.l. 16). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė pasirašyto nuomos sutarties nepasirašė, AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas 2016 m. liepos 18 d. raštu dėl sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atlaisvinimo Nr. 2(IF-1)-2549, paprašė atsakovės iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. atlaisvinti užimamą sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad priešingu atveju filialas dėl sandėliuko atlaisvinimo kreipsis į teismą. Bylos duomenimis, minėtas pranešimas atsakovei neįteiktas ir grąžintas siuntėjui (e.b.l. 17-19).

Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu dėl sandėliukų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių įregistravimo Nr. 2(IF-1)-2968 kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, nurodydamas, kad vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, AB „Lietuvos geležinkeliai“ negali gyventojams suteikti galimybės naudotis patalpa-sandėliukais panaudos pagrindu, su gyventojais buvo pasirašytos viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartys, bei prašydamas išregistruoti panaudos sutartis ir įregistruoti su gyventojais J. R., E. G., I. Š., S. V., V. D., P. K. ir M. Z. pasirašytas viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartis (e.b.l. 20). Remiantis byloje esančiu 2016 m. rugsėjo 13 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, viešame registre buvo įregistruoti juridiniai faktai apie su AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo rašte nurodytais gyventojais sudarytas nuomos sutartis (e.b.l. 21-23).

Iš byloje pateiktų atsakovės 2013 m. gruodžio 13 d., 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. liepos 13 d. raštų matyti, kad atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovą, informuodama apie netinkamą ieškovo atliekamą pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priežiūrą, dėl ko atsakovės panaudos pagrindu valdomas sandėliukas, pažymėtas indeksu R-7 negali būti naudojamas pagal paskirtį, nes jame kaupiasi drėgmė, taip pat teiravosi dėl galimybės atidalinti sandėliuką ir jį privatizuoti bei išreiškė nepritarimą nuomos sutarties sudarymui ir prašė pateikti papildomą informaciją (e.b.l. 45-59). 2016 m. balandžio 4 d. ieškovui adresuotame rašte atsakovė, be kita ko, nurodė, jog sandėliukas R-7 dėl jame susikaupusios drėgmės yra pakeistas sandėliuku R-13 (e.b.l. 46), šią aplinkybę ieškinyje pripažino ir ieškovas (e.b.l. 1-5, 98-100).

Teismo posėdžio metu liudytoja E. G. nurodė, kad iš sandėliukų naudotojų, besinaudojusių patalpomis pagal panaudos sutartis, buvo pareikalauta sudaryti nuomos sutartis, o nesutikus – atlaisvinti užimamas patalpas. Paaiškino, kad sandėliukuose gyventojai laiko kietą kurą (malkas, anglis), skirtą butų šildymui (e.b.l. 170-171).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl atsakovės teisės naudotis ginčo patalpa (sandėliuku), esančia adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigia, kad atsakovė ginčo patalpą naudoja savavališkai, nes nėra sudariusi nuomos sutarties.

Byloje nustatyta, kad ginčo patalpa (sandėliukas) atsakovei perduota naudotis 2005 m. sausio 27 d. Panaudos sutarties pagrindu. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.629 straipsnio 1 dalimi neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Nagrinėjamu atveju Panaudos sutarties sudarymo faktą bei sutartinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą taip pat patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).

CK 6.642 straipsnio 1 dalis suteikia kiekvienai daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šaliai bet kada nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2008). Parengiamojo teismo posėdžio metu teismas siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus byloje (CPK 179 straipsnis)-(e.b.l. 95). Tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas nustatyta tvarka ir terminais pranešė atsakovei apie Panaudos sutarties nutraukimą, t.y. objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad Panaudos sutartis buvo nutraukta, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp ginčo šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai tęsiasi, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovė ginčo patalpa (sandėliuku) naudojasi savavališkai atmestinas.

Ieškovas taip pat nurodo, jog galiojantys teisės aktai draudžia juridiniams asmenims, kuriems valstybės turtas perduotas pagal turto patikėjimo sutartį, suteikti šį turtą panaudos pagrindais tretiesiems asmenims, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo suteikti atsakovei panaudos teise naudotis patalpa (sandėliuku), esančiu (duomenys neskelbtini). Teismas sutinka su ieškovo argumentais. Šiuo atveju ieškovas nereiškia reikalavimo sudarytą Panaudos sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau remiantis kasacinio teismo praktika, konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (savo iniciatyva)-(CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

Nagrinėjamu atveju Panaudos sutarties objektas yra patalpa pastate, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. valstybei priklausančiame turte, kuris laikytinas viešosios nuosavybės objektu, įstatymų leidėjo valia valdomu, naudojamu ir disponuojamu viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat savivaldybės – šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais. Šioje byloje nustatyta, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros turtą, įskaitant ir pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, veikianti Lietuvos Respublikos vardu, 2007 m. gruodžio 12 d. Turto patikėjimo sutartimi perdavė ieškovui – valstybės įmonei „AB Lietuvos geležinkeliai“. VSTVNDJĮ 10 straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip; subjektas, turintis teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise, savo sprendime dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise turi teisę nustatyti ir kitas patikėto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas. Iš byloje esančios Turto patikėjimo sutarties matyti, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoja, t. y. ieškovas, negali viešosios geležinkelių infrastruktūros turto perduoti nuosavybės teise kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į jį, juo garantuoti, laiduoti ar kitu būdu juo užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymą, dovanoti ar perduoti jį kitiems asmenims naudotis kitu būdu (19 punktas), tačiau gali šį turtą, išskyrus žemę, užstatytą viešosios geležinkelių infrastruktūros objektais, išnuomoti (20 punktas). Taigi remiantis nurodytomis VSTVNDJĮ bei Turto patikėjimo sutarties nuostatomis, darytina išvada, kad ieškovas neturi teisės jam patikėjimo teise perduotą turtą, įskaitant ir pastate, adresu (duomenys neskelbtini), esančias patalpas (sandėliukus) panaudos pagrindais perleisti kitiems asmenims.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus VSTVNDJĮ 14 straipsnis, reglamentuojantis valstybės ir savivaldybių turto panaudą. Pagal šio straipsnio 1 dalį Valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybė ar savivaldybė, kurioms atstovauja valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat viešosioms įstaigoms – mokykloms ir viešosioms įstaigoms, tenkinančioms visuomenės interesą muziejų sistemoje, socialinės įmonės statusą turintiems juridiniams asmenims, asociacijoms, politinėms partijoms, Juridinių asmenų registre registruotiems profesinių sąjungų susivienijimams, labdaros ir paramos fondams, kitiems subjektams, jeigu tai nustatyta įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose. VSTVNDJĮ 14 straipsnio 2-9 dalyse detalizuojami reikalavimai, keliami panaudos gavėjams, taip pat nustatoma panaudos teisės suteikimo ir įgyvendinimo tvarka. Įvertinus šių teisės normų turinį, darytina išvada, kad atsakovė nepatenka į VSTVNDJĮ 14 straipsnyje nustatytą subjektų ratą, kuriems panaudos pagrindais neatlygintinai gali būti perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas, todėl laikytina, kad atsakovė neturi teisės valstybei priklausančiu turtu (sandėliuku, esančiu (duomenys neskelbtini)), naudotis neatlygintinai panaudos pagrindais.

CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-916/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės ar savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Šis principas reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-421/2016).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, viešosios teisės principą ir suformuotą teismų praktiką, bei įvertinus aplinkybę, kad ieškovas neturi teisės valstybei nuosavybės teise priklausantį ir ieškovo patikėjimo teise valdomą turtą panaudos pagrindais suteikti, o atsakovė – gauti, konstatuotina, kad tarp ieškovo ir atsakovės Panaudos sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo ir prieštarauja imperatyvioms VSTVNDJĮ 10 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 1 dalies normoms, todėl sandoris pripažintinas niekiniu.

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, naudojimosi turtu faktas ir iš jo atsiradusios teisinės pasekmės neišnyksta. Įstatyme nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio nuo sudarymo negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. Tokia išvada išplaukia iš CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje teigiama, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), analizės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008).

Teismų praktikoje pažymima, jog momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, yra reikšmingas sandorio negaliojimo pasekmių taikymui, nes galimi atvejai, kai šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, negalima. Dėl to teismui nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu. Atvejai, kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, galimi esant, pavyzdžiui, tęstinio vykdymo sutartims dėl tam tikros paslaugos, naudojimosi tam tikru daiktu ir pan. (darbo, rangos, nuomos ir kt. sutartys), jeigu tokia sutartis pripažįstama negaliojančia praėjus tam tikram laikui po jos sudarymo ir jeigu ji yra iš dalies arba visiškai įvykdyta (pavyzdžiui, pagal sandorį jau atlikti darbai, suteiktos paslaugos ir pan.). Jiems esant sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016).

Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante (šalių grąžinimas į pirminę padėtį). Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-916/2015).

Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją – tai, kad atsakovė yra pasinaudojusi turtu panaudos pagrindais, visą sutarties galiojimo laikotarpį mokėjo už ginčo sandėliukui tenkiams eksploatacines bei komunalines paslaugas bei tai, kad nuosavybės teisė į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), valstybei perleista ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008 m. rugpjūčio 25 d., t. y. jau po Panaudos sutarties sudarymo, sprendžia, jog Panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra pripažintina niekine (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau, niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, aktualūs CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurių taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti. Iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, jog atsakovė gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), kurio šildymas yra krosninis, o ginčo patalpoje (sandėliuke) atsakovė laiko šildymui skirtą kietą kurą (malkas), todėl galimybė naudotis ginčo patalpa atsakovei yra svarbi. Atsižvelgiant į tai, kad šildymo sezonas tęsiasi, laikytina, jog patalpų, kuriose būtų galima laikyti šildymui skirtą kurą, turėjimas yra susijęs su būtiniausių atsakovės poreikių tenkinimu. Dėl nurodytų priežasčių, taip pat nenustačius aplinkybių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas esmingai pažeistų ieškovo teises ar teisėtus interesus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismas sprendžia, jog šiuo atveju tikslinga teismo sprendimo vykdymą atidėti 3 mėnesiams.

Teismui Panaudos sutartį pripažinus niekine ex officio (savo iniciatyva), ieškovo ieškinys tenkintinas ir atsakovė teismo sprendimu iškeldintina iš Lietuvos Respublikai priklausančios ir ieškovo patikėjimo teise valdomos patalpos, plane pažymėtos indeksu R-13, esančios pastate, adresu (duomenys neskelbtini), su visu jame esančiu atsakovei priklausančiu turtu, sprendimo vykdymą atidedant 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 284 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 31 Eur žyminio mokesčio (e.b.l. 24).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 2.2.-(NTP-2)-16-T-4335-19766 atsakovei T. S. buvo paskirtas antrinės teisinės pagalbos teikimas bei atsakovė buvo atleista 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas, mokėjimo (e.b.l. 129-130). Dėl nurodytos priežasties išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2005 m. sausio 27 d. tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ ir T. S. sudarytą Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr. AB/PS-3 niekine ir negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iškeldinti atsakovę T. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikai priklausančios ir ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“, į.k. 110053842, patikėjimo teise valdomos patalpos, plane pažymėtos indeksu R-13, esančios pastate, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su visu joje esančiu atsakovei priklausančiu turtu. Šioje dalyje sprendimo vykdymą atidėti trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“, į.k. 110053842, naudai iš atsakovės T. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 31 Eur (trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.