Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei T. S. dėl iškeldinimo iš užimamų pareigų, trečiasis asmuo N. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad 2005 m. sausio 27 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ ir T. S. pasirašė neterminuotą Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr. AB/PS-3, pagal kurią panaudos davėjas perdavė panaudos gavėjai (atsakovei) naudotis panaudos teise (sandėlio) patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o panaudos gavėja įsipareigojo priimti šią patalpą ir naudoti ją sandėliavimui. Byloje taip pat pateiktas 2016 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, jog atsakovei 1994 m. gruodžio 28 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-10010 pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu Panerių g. 40-3, Vilniuje. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 3-306 priklauso 774,93 kv.m. ploto pastatas-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Remiantis minėtu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu bei 2007 m. gruodžio 12 d. Viešosios geležinkelių infrastruktūros turto perdavimo patikėjimo teise ir šio turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre sutartimi Nr. 5-40/SK-354, minėtas pastatas patikėjimo teise buvo perduotas ieškovui „AB Lietuvos geležinkeliai“. Šia Turto patikėjimo sutartimi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija patikėjimo teise perdavė „AB Lietuvos geležinkeliai“ (viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojai) valstybei priklausantį viešosios geležinkelių infrastruktūros turtą, o „AB Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, teisės aktų ir šios sutarties nustatyta tvarka, valstybės interesais. Taip pat nustatyta, kad ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. S(DI)-164, kuriuo nusprendė sudaryti viešosios geležinkelių infrastruktūros objekto – garažo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, esančių sandėliukų patalpų nuomos sutartis su butų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkais, įpareigojant AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialą „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ pakeisti 2005 metais su butų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkais pasirašytas panaudos sutartis (įskaitant ir su atsakove 2005 m. sausio 27 d pasirašytą Panaudos sutartį) į nuomos sutartis. AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas 2016 m. birželio 27 d. raštu dėl nuomos sutarties Nr. 2(IF-1)-2298 kreipėsi į atsakovę, išsiųsdamas jai pasirašytą viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį su priedais bei prašydamas atsakovę iki 2016 m. liepos 8 d. pasirašyti ir grąžinti vieną sutarties egzempliorių. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė pasirašyto nuomos sutarties nepasirašė, AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas 2016 m. liepos 18 d. raštu dėl sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlaisvinimo Nr. 2(IF-1)-2549, paprašė atsakovės iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. atlaisvinti užimamą sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodydamas, kad priešingu atveju filialas dėl sandėliuko atlaisvinimo kreipsis į teismą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui: 2014 m. sausio 6 d. ir 2016 m. spalio 31 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo raštus, 2016 m. liepos 1 d. patalpų perdavimo-priėmimo aktą, 2016 m. birželio 17 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ sprendimą dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuomos, 2016 m. birželio 27 d. nuomos sutartį. Nors atsakovė nesuformulavo atskiro prašymo priimti naujus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad jie buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu, pasisako dėl teisinės galimybės pridėti prie bylos minėtus dokumentus (CPK 314 straipsnis).Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su atsakovės apeliaciniu skundu pateiktos dokumentų, kurie sudaryti – 2014-2016 metais, kopijos galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prie apeliacinio skundo pridėtus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant atsakovei, taip pažeidžiant CPK 124, 246 straipsnių nuostatų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Byloje nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr.2.2-(NPT-2)-16-T-4335-19766 atsakovei T. S. suteikta antrinė teisinė pagalba, paskiriant atstovą advokatą A. T.. Pagal bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme galiojusios redakcijos CPK 118 straipsnio 1 dalies nuostatas (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi straipsnio redakcija) kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad po to, kai atsakovei buvo paskirtas atstovas advokatas, atsakovė T. S. būtų teismui raštu išreiškusi pageidavimą gauti procesinius dokumentus asmeniškai, o ne per atstovą, todėl visi atsakovei skirti procesiniai dokumentai turėjo būti siunčiami tik atsakovės atstovui. Apeliacinės instancijos vertinimu, visi procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai, todėl visi atsakovės argumentai, susiję su jos kaip atsakovės netinkamu informavimu apie vykstantį procesą yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atmestinas ir kitas atsakovės argumentas, kad neva byla nepagrįstai buvo išnagrinėta jai nedalyvaujant. Nustatyta, kad byla išnagrinėta 2017 m. sausio 16 d. teismo posėdyje, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui A. T., todėl remiantis CPK 246 straipsnio 2 dalies ir 51 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Atmestini atsakovės argumentai, susiję su tuo, jog ieškovas neatliko jokių veiksmų, kad išspręstų susidariusią situaciją taikiai ir neišnaudojo galimybės paaiškinti raštiškai apie savo veiksmų teisėtumą. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Nustatyta, kad visi namo, esančio (duomenys neskelbtini)Vilniuje, gyventojai, išskyrus atsakovę, 2016 m. birželio 27 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Apie atsakovės teisę sudaryti nuomos sutartį, ji buvo informuota 2016 m. birželio 27 d., 2016 m. liepos 18 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštais adresuotas atsakovei T. S.. Tai, kad atsakovei T. S. puikiai buvo žinoma apie ieškovo ketinimus sudaryti nuomos sutartis su namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje gyventojais, patvirtina ir jos pačios 2016 m. balandžio 4 d. raštas ieškovui dėl atidalinimo iš bendrosios dalies. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parengiamųjų teismo posėdžių metu, teismas ne kartą siūlė teisminį ginčą užbaigti taikos sutartimi, pasirašant Viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį, tačiau atsakovė tokios valios neišreiškė.Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinio byloje esančius įrodymus, tačiau detaliau kuom pasireškia netinkamas įrodymų vertinimas nenurodo. Atsakovė taip pat nurodė, kad moka visus priklausančius mokesčius už sandėliuką, todėl ji turi teisę teisėtai naudotis būtent šiuo sandėliuku. Apeliacinės instancijos vertinimu šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė naudojasi patalpa, neturėdama tam teisėto pagrindo ir atsakovės pareigos grąžinti neteisėtai užimtą valstybei priklausantį turtą, todėl dėl jų plačiau teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė apeliaciniame nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovas prašo skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymo nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 ir kt.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje tiesiogiai neįtvirtinta asmens teisės į teismą, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ne kartą nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo. Aptartų teisės normų nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą. Procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant CPK 2 straipsnyje įtvirtintų proceso tikslų ir jomis turi būti naudojamasi pagal paskirtį. Šių reikalavimų nesilaikanti šalis gali patirti CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti įpareigota atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius arba jai gali būti skirta teismo bauda (CPK 95 straipsnis). Ši norma įtvirtina du savarankiškus atsakomybės taikymo pagrindus: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas ir 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Ieškovo prašymas grindžiamas nepagrįsto atsakovės apeliacinio skundo pareiškimu. Todėl būtina nustatyti dvi sąlygas: šalies nesąžiningumą ir pareikšto ieškinio (skundo) nepagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje atsakovei manant, kad jos teisės yra pažeidžiamos, ji turi teisę ją ginti teismine tvarka. Vien pareikšto apeliacinio skundo nepagrįstumo konstatavimas nesudaro pagrindo skirti atsakovei baudą pagal CPK 95 straipsnį. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, būtų elgęsis nesąžiningai, todėl CPK 95 straipsnyje numatyta sankcija atsakovei netaikytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau byloje nesant duomenų apie ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.