Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Persolita“ dėl komandiruotėje patirtų nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Civilinio proceso kodekso ( toliau CPK) 178 str.). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia. Formuodamas teismų praktiką kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Persolita“ dirbo nuo 2006-11-02 ( 13 b.l., I t.) iki 2015-09-21 ( 29 b.l., I t.), į bylą pateikta 2011 m. liepos 29 d. pasirašyta neterminuota darbo sutartis Nr. 512 su atsakove (t. 1, b. l. 88-91). 2014 m. spalio 20 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas komandiruotas į Norvegiją nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. spalio 27 d., išmokant 1 400 Lt (405,47 Eur) dienpinigius (t. 1, b. l. 30, 108); 2014 m. spalio 30 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas komandiruotas į Norvegiją nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., išmokant 3 000 Lt (868,86 Eur) dienpinigius (t. 1, b. l. 31, 109). Šiais laikotarpiais Norvegijos Karalystėje ieškovo faktiškai dirbtas laikas buvo fiksuotas atsakovės darbo laiko žiniaraščiuose, už jį priskaičiuotas ir išmokėtas darbo sutartyje sutarto dydžio darbo užmokestis, už komandiruotės dienas priskaičiuoti ir išmokėti dienpinigiai (t. 1, b. l. 105-107, t. 2, b. l. 79-99). Darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės, esant ieškovo prašymui nutraukta 2015 m. kovo 18 d (t. 1, b. l. 92-93), nuo 2015-05-11 vėl dirbo pas atsakovę ( 28 b.l., I t.). Ieškovas kreipėsi su prašymu į darbo ginčų komisiją įpareigoti atsakovę sumokėti 4 423 NOK mokestinę nepriemoką už ieškovą tarptautiniam mokesčių išieškojimo biurui, Norvegijos mokesčių administratoriui; įpareigoti atsakovę sumokėti 1 192 NOK ir visus ateityje paaiškėjusius mokesčius, delspinigius ir baudas, dėl mokestinės prievolės nevykdymo už ieškovą tarptautiniam mokesčių išieškojimo biurui, Norvegijos mokesčių administratoriui; priteisti iš atsakovės 14,17 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 11-17). 2019 m. sausio 8 d. Darbo ginčų komisija sprendimu Nr. DGKS-119 ieškovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 49-57). Komisija pasisakė, kad ieškovas neįrodė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodė, jog atsakovė turėjo pareigą nuo ieškovui priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio mokėti mokesčius Norvegijos mokesčių administratoriui, taigi byloje neįrodyta viena iš sąlygų, būtinų atsakovės atsakomybei atlyginti žalą kilti; ieškovas neįrodė žalos fakto ir jos dydžio, taigi neįrodė dar vienos sąlygų. Tarptautinio mokesčių išieškojimo biuro, Norvegijos mokesčių administratoriaus pranešime apie teisėtą priverstinį ieškininio reikalavimo vykdymą ieškovui nurodyta, kad nėra apmokėti ieškininiai reikalavimai (nepakankamas mokestis 1 797 NOK, data, kurią priklauso mokėti 2015-11-04, 1 797 NOK, data, kurią priklauso mokėti 2015-12-09 ir delspinigiai už laiku nesumokėtus mokėjimus 829 NOK, bendrai 4 423 NOK sumai (t. 2, b. l. 19-21). Iš pranešimo apie mokesčių apskaičiavimą, pagrindinių duomenų iš įmonių registro ir kitų duomenų 2014 metais matyti, kad apskaičiuota mokėtina suma 3 551 NOK, visos pajamos 24 232 NOK, visi išskaitymai 7 012 NOK, darbo užmokestis už atliktą darbą Norvegijoje 28 132 NOK, ieškovui suteiktas identifikavimo kodas 520772 18947, UAB „Persolita“, kodas 999292739, yra Norvegijoje registruota užsienio įmonė (t. 2, b. l. 145-153). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčą buvo bandoma išspręsti taikiai, buvo parengta sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo per 2 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti apskaičiuotą 4 423 NOK mokestinę nepriemoką (įskaitant delspinigius) už A. G. į Norvegijos mokesčių administratoriaus sąskaitą, tačiau ginčo išspęsti taikiai nepavyko (t. 2, b. l. 37-45). Be to, nagrinėjant ieškovo prašymą darbo ginčų komisijoje buvo parengta taikos sutartis, tačiau ginčo išspręsti taikiai nepavyko (t. 2, b. l. 130-136). VMI prie FM rašte nurodyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas (toliau - gyventojas) turėtų teisę susigrąžinti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą pajamų mokestį, kurį nuo už darbą Norvegijoje išmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų išskaičiavo jį įdarbinusi Lietuvos įmonė (darbdavys), kai: gyventojo iš Lietuvos įmonės gautos su darbo santykiais susijusios pajamos apmokestintos Norvegijoje pagal Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau - Sutartis) nuostatas bei Norvegijos vidaus mokesčių įstatymus, ir Norvegijoje sumokėtas mokestis yra gyventojų pajamų ar jam tapatus mokestis, ir Lietuvos įmonė mokestiniu laikotarpiu (kalendoriniais metais) nenaikino dvigubo pajamų apmokestinimo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMį) 37 straipsnyje nustatyta tvarka, ir gyventojas, pats naikindamas pajamų dvigubą apmokestinimą, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų atitinkamų kalendorinių metų Metinę pajamų deklaraciją (toliau - Deklaracija) bei prie jos pridėtų dokumentus apie Norvegijoje nuo iš Lietuvos įmonės gautų su darbo santykiais susijusių pajamų sumokėtą pajamų ar jam tapatų mokestį, ir mokesčių administratoriui paprašius, gyventojas pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jo iš Lietuvos įmonės gautos pajamos Norvegijoje apmokestintos pagal Sutarties nuostatas (pvz., Lietuvos įmonės - darbdavio išduotą pažymą apie komandiruotės į užsienio valstybę trukmę, Lietuvos įmonės ir Norvegijos įmonės sutarties, pagal kurią gyventojas buvo išsiųstas dirbti į Norvegiją, kopiją ir pan.) (t. 2, b. l. 197-198). Pateiktoje Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad A. G. 2014 m. spalio mėnesį Lietuvoje dirbo 8 dienas – 110 valandų, priskaičiuotas 3 097,92 Lt darbo užmokestis, išskaityta 1 481,30 Lt mokesčių, išmokėta 1 1616,62 Lt, 2014 m. lapkričio mėnesį Lietuvoje dirbo 19 dienų (187 valandas), priskaičiuota 4 949,56 Lt darbo užmokesčio, išskaityta 614,18 Lt mokesčių, išmokėta 2 446,29 Lt (t 3 b. l. 15-19). Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra A. G. sesuo; jai žinoma, kad A. G. 2014 m. buvo komandiruotėje Norvegijoje, jam ateidavo laiškai iš Danijos ir Norvegijos,- visus laiškus atiduodavo R. U., su kuriuo brolis kartu dirbo, nes to prašydavo A. G.. Laiškai pradėjo ateiti prieš porą metų ( 2017 m.), jie buvo adresuoti A. G., kuris tuo metu dirbo užsienyje. Liudytojas R. U. pateikė paaiškinimą, kad maždaug prieš porą metų A. G. gavo laiškus iš Norvegijos mokesčių inspekcijos, jis paėmė laiškus iš A. G. sesers S. P. ir nunešė į UAB „Persolita“ buhalteriją, kur jam pasakė, kad A. G. jiems skambino, jie žino, ką daryti ir viską sutvarkys (t. 2, b. l. 186). Liudytoja J. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog yra atsakovės buhalterė, dirba nuo 1999 m. Atsakovės akcininkė yra Danijos bendrovė ( 100 procentų), atsakovė atlieka rangos darbus. 2014-2015 m. buvo komandiruojami žmonės, kurių darbas komandiruotėje neviršijo 180 dienų. Informacijos apie komandiruojamus asmenis Norvegijos mokesčių inspekcijai bendrovė neteikia, pateikia ataskaitas užsakovei motininei įmonei. Norvegijos institucijos turi būti informuojamos apie asmenis, atvykusius dirbti į Norvegiją. Atlyginimas atsakovui buvo apskaičiuotas, sumokėti dienpinigiai, atskaičiuoti mokesčiai. Vyr finansininkė negalėjo atsakyti, kodėl Norvegijoje buvo bendrovės darbuotojai apmokestinti. Apie reikalavimą susimokėti mokesčius sužinojo 2016 m. Vyksta ginčas tarp motininės įmonės ir Norvegijos mokesčių inspekcijos. Ieškovui siūlė sumokėti mokesčius Norvegijoje už ieškovą ir mokesčių inspekcijai grąžinus mokesčius, juos grąžinti atsakovei, tačiau ieškovas nesutiko, nes nenorėjo, kad šis susitarimas būtų konfidencialus. Nesvarbu, kur dirbo ieškovas, darbo užmokestis apmokestintas Lietuvoje. Spalio mėnesį ieškovas Norvegijoje dirbo 8 darbo dienas (88 valandas, iš jų 22 valandas viršvalandžių); lapkričio mėnesį Norvegijoje dirbo 10 dienų (132 valandos). Sumos gali skirtis, nes atlyginimai galėjo būti sumokėti už kitą mėnesį. Laiškus dėl nesumokėtų mokesčių pateikė du darbuotojai. Kaip darbuotojams suteikiami kodai Norvegijoje, nežino. Liudytoja Z. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, gavusi skyriaus vedėjo užduotį pamatė skundą, kad nesumokėtas atlyginimas A. G., todėl atliko patikrinimą. Tikrino 2014-2015 metus. Darbo užmokesčio skolos nėra. Pagal dokumentus A. G. daugiausia dirbo Danijoje, darbo užmokestis neapmokestinamas. Komandiruotės buvo Lietuvoje ir Norvegijoje. 2014-10-21 – 2014-10-27 buvo komandiruotas į Norvegiją. Duomenų apie ieškovo ar atsakovės mokestinę skolą Norvegijoje neturi. Jeigu užsienyje dirba asmuo, jis turi sumokėti mokesčius užsienyje; komandiruotės atveju mokesčiai mokami Lietuvoje, nes darbdavys Lietuvoje. Kodėl mokesčiai buvo paskaičiuoti Norvegijoje, nežino. Asmuo, siunčiamas į komandiruotę, neturi mokėti mokesčių užsienio valstybėje, nebent buvo sudaryta darbo sutartis Norvegijoje. Liudytojos teigimu, atsakovė su ieškovu už komandiruotes darbo užmokestį tinkamai apskaičiavo ir išmokėjo.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nebeginčijo išmokėto ieškovui 2014-2015 metais darbo užmokesčio teisingumo, prašė priteisti iš atsakovės ieškovo patirtą žalą.

Dėl atsakovės prašomo taikyti 3 metų senaties termino.

Pagal DK 15 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jei DK ar kituose įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyti trumpesni ieškinio senaties terminai (DK 15 straipsnio 2 dalis). Tik žinodamas, kad jo teisės pažeistos, asmuo gali pradėti jas ginti. Dėl to ieškinio senaties termino pradžia nustatoma ne objektyviuoju, bet subjektyviuoju aspektu. Teisė į ieškinį paprastai atsiranda ne nuo dienos, kurią pažeista asmens teisė, bet kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad jo teisės pažeistos. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 45 punktas). CK numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. P. nurodė, kad laiškus iš Norvegijos dėl mokestinės nepriemokos A. G. vardu ji pradėjo gauti 2017 metais. Atsakovė nepateikė duomenų, įrodymų, paneigiančių liudytojos duotus parodymus, todėl akivaizdu, kad senaties terminas byloje nepraleistas.

Dėl 484,35 eurų žalos atlyginimo.

Žmogaus teisių apsauga darbo teisiniuose santykiuose ypatinga forma visų pirma pasireiškia siekiant apsaugoti ekonomiškai silpnesnės darbo teisinių santykių šalies – darbuotojo teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis. Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų ( iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina netinkamai, nesilaikydamas šių principų, pažeisdamas įstatymo nuostatas ir dėl to darbuotojui padaroma žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą žalą atsiradimo pagrindas (DK 246 str., 248 str.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1dalį žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ( veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos ( CK 6.263 str.). Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės ( CK 6.264 str.1d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos ( neteisėtas veiksmas), atlyginami tik tie nuostoliai ( žala), kurie susiję su veiksmais ( priežastinis ryšys), civilinė atsakomybė atsiranda, jei įpareigotas asmuo yra kaltas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas 2014 metais atsakovės buvo komandiruotas darbui į Norvegijos Karalystę. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nors komandiruotė Norvegijoje iš viso truko 22 dienas, atsakovės atstovo D. T. teigimu, „ieškovui buvo padaryta kortelė, įgalinanti dirbti Norvegijoje daugiau negu 180 dienų“. Ieškovo atstovė ieškinyje kaip kaltus atsakovės veiksmus įvardina būtent netinkamai sutvarkytus komandiruojamo darbuotojo dokumentus,- ieškovui buvo išduotas ne laikinas „kodas D, o ID asmens kodas“. Be to, ieškinyje yra nurodoma, kad ieškovas patyrė žalą ir dėl atsakovės vengimo sumokėti mokestinę prievolę tarptautiniam mokesčių išieškojimo biurui Norvegijos mokesčių administratoriui, nes atsakovė neneigia, kad Norvegijoje vyksta mokestinis ginčas dėl darbo užmokesčio apmokestinimo pagal Persolit A/S ir Norvegijos mokesčių administratoriaus, kuris reikalauja iš „visų fizinių asmenų, dirbusių pagal Persolitos UAB ir Persolit A/S sutartis, sumokėti papildomus mokesčius“. Be to, ieškovo atstovė nurodo, kad būtent prašoma priteisti žala ( nesumokėti mokesčiai su delspinigiais) atsirado dėl atsakovės piknaudžiavimo savo stipresne padėtimi darbo santykiuose,- gautus du įspėjamuosius laiškus dar neprasidėjus Tarptautinei išieškojimo procedūrai ieškovas perdavė atsakovei 2017 metais,- atsakovė pažadėjo viską sutvarkyti, tačiau savo pažado nevykdė, dėl ko buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, paskaičiuoti delspinigiai.

gavėjas kitoje šalyje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tais pačiais finansiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ne ilgiau kaip 183 dienas“. T.y., asmuo bus laikomas dirbančiu Norvegijos Karalystėje, todėl privalančiu mokėti mokesčius Norvegijoje, nepriklausomai nuo to, kad įmonės vadovo įsakymuose, darbo sutartyje, kituose dokumentuose bus įforminta komandiruotė, jei jis gyvens ilgiau nei 183 dienas per 12 mėnesių. Asmenims, atvykstantiems į Norvegiją dirbti mažiau nei šešis mėnesius, suteikiamas vadinamasis D numeris. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė negalėjo paaiškinti, kokią įtaką turėjo mokestinės nepriemokos paskaičiavimui netinkamai pateikti duomenys apie ieškovo darbo Norvegijoje trukmę ( dirba mažiau nei 183 dienų, nors buvo padaryta kortelė ilgesniam nei 6 mėnesių darbui Norvegijoje), neišsiaiškino, kokie mokesčiai buvo paskaičiuoti A. G. Norvegijoje, nors būtent darbdavio, kaip darbo santykių stipresnės pusės, pareiga buvo susisiekti su Norvegijos mokesčių administratoriumi ir išsiaiškinti paskaičiuotų mokesčių teisinį pagrindą, informuoti, kad už darbą Norvegijoje UAB „Persolita“ iš A. G. išskaitė ir sumokėjo į Lietuvos Respublikos biudžetą visus būtinus mokesčius; negalėjo paaiškinti ir kokia ginčo tarp Danijos motininės įmonės Persolit A/S ir Norvegijos mokesčių administratoriaus esmė ir prasmė, ar ir dėl A. G. paskaičiuotos mokestinės nepriemokas nagrinėjamas šis ginčas, nepaaiškino, kodėl kelis metus žadėjo už ieškovą padengti mokestinę nepriemoką, tačiau delsė, nesumokėjo net ir už delsimą Norvegijos mokesčių administratoriaus paskaičiuotų delspinigių ir t.t. Ieškovo nuomone, jo patirti nuostoliai ( už darbą Norvegijoje sumokėta mokestinė nepriemoka su delspinigiais) susiję su neteisėtais atsakovės veiksmais,- kelis metus atsakovė žadėjo išsiaiškinti dėl paskaičiuotų mokesčių, tačiau savo pažado nevykdė, ieškovas nežino, ar atsakovė tinkamai paskaičiavo iš sumokėjo už jį mokesčius Lietuvoje, kokius mokesčius Norvegijos Karalystė papildomai priskaičiavo ir t.t.

Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą mokesčių mokėtojas yra asmuo, gavęs pajamas. Prievolė mokėti mokesčius yra darbuotojo mokestinė prievolė. Darbdavys turi prievolę išskaityti mokesčius. Bylos šalys nei teisminio proceso metu, nei ikiteisminiame procese tarpusavyje tinkamai nebendradarbiavo, nesiekė taikaus susitarimo, negalėjo paaiškinti, kokie papildomai mokesčiai Norvegijoje buvo paskaičiuoti A. G.,- ar mokestinė nepriemoka atsirado dėl atsakovės netinkamai paskaičiuotų mokesčių, dėl netinkamai sumokėtų ar dėl kitų neteisėtų atsakovės veiksmų, ar Norvegijos Karalystė nurodytus mokesčius paskaičiavo be teisinio pagrindo ir pan. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai žadėdama ieškovui sumokėti iš jo Norvegijos Karalystėje reikalaujamus mokesčius, tačiau savo pažado nevykdydama,- liudytojos S. teigimu, apie reikalavimą susimokėti mokesčius ji sužinojo 2016 m.,- beveik tris metus reikalaujami mokesčiai nebuvo sumokėti, neišsiaiškinta dėl mokestinės nepriemokos apskaičiavimo teisingumo ir teisėtumo, nors būtent darbdavys turi pareigą tinkamai paskaičiuoti ir išskaityti iš savo darbuotojo mokesčius. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, įvertinus tai, jog atsakovės įvardijamas ginčas tarp motininės Danijos bendrovės ir Norvegijos mokesčių administratoriaus nėra pasibaigęs, nėra nuginčytas Norvegijos Karalystės paskaičiuotos A. G. mokestinės nepriemokos teisėtumas ir pagrįstumas, todėl laikytina, jog Norvegijos mokesčių administratorius teisėtai reikalavo sumokėti mokesčius iš dirbusių Norvegijoje asmenų,- nemokant mokesčių žala buvo daroma valstybei. Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės ( CK 6.264 str.1d.),- atsakovė, būdama ieškovo darbdave ir žinodama, kad dėl jos darbuotojo nesumokėtų mokesčių daroma Norvegijos Karalystei žala, privalėjo tą žalą atlyginti. Todėl atsižvelgiant į nurodytą ieškinys tenkintinas, iš atsakovės ieškovui priteistina 484,35 Eur jo sumokėta mokestinė nepriemoka.

Dėl piknaudžiavimo.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.

Ieškovas prašo skirti atsakovei 1000 Eur baudą už piknaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant ieškovui. Atsakovė priteisti iš ieškovo už piknaudžiavimą procesinėmis teisėmis 3 000 Eur baudą, 50 procentų jos priteisiant atsakovei. Tai yra abi šalys, atstovaujamos advokatų padėjėjų, kaltina viena kitą piknaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad advokatai turi ne tik pareigą ginti savo klientų teises ir interesus, bet taip pat privalo vaidinti esminį vaidmenį sąžiningai vykdant teisingumą. Apimdamas visus šiuos elementus, advokatas, kuris patikimai tarnauja kliento interesams ir gina kliento teises, taip pat vykdo advokato visuomenėje funkcijas, kurios yra užbėgti už akių ir užkirsti kelią ginčams, užtikrinti, kad ginčai būtų sprendžiami pagal pripažintus civilinės, viešosios ar baudžiamosios teisės principus ir tinkamai atsižvelgiant į teises ir interesus, prisidėti prie teisės vystymo ir ginti laisvę, teisingumą ir teisės viršenybę.“ Kaip teigiama Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos Europos advokatų profesinės etikos kodekso 1.1 punkte, pagarba advokato profesinei funkcijai yra būtina teisinės valstybės ir demokratijos visuomenėje sąlyga. Jungtinių Tautų pagrindiniuose advokatų vaidmens principuose nustatyta, kad adekvati žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, į kurias teisę turi visi asmenys, nesvarbu, ar tai būtų ekonominės, kultūrinės ar socialinės teisės ir laisvės, apsauga reikalauja, kad visi asmenys turėtų veiksmingą teisę į nepriklausomo teisininko teikiamas teisines paslaugas. Jungtinių Tautų pagrindiniuose advokatų vaidmens principuose taip pat nustatyta, kad advokatai visais laikais turi išlaikyti savo, kaip būtinų teisingumo vykdymo atstovų, profesijos garbę ir kilnumą ( 2017-02-22 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-65-687/2017). Nors šalis atstovavo ne advokatai, bet advokatų padėjėjai, tačiau pagal atliekamas funkcijas jie iš esmės prilygsta advokatui, todėl privalo vaidinti esminį vaidmenį sąžiningai vykdant teisingumą. Šalių atstovai nesugebėjo taikiai tarpusavyje susitarti dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo/susigrąžinimo, nors, kaip matyti, iš bylos medžiagos buvo parengti taikūs susitarimai, be to, 2019-04-02 Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos rašte Nr.(32.41-GPM)RM-9778 nurodė, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas turėtų teisę susigrąžinti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą pajamų mokestį, kurį nuo už darbą Norvegijoje išmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų išskaičiavo jį įdarbinusi Lietuvos įmonė ( darbdavys); o 2019 m. birželio 3 d. Persolit A/S Danijos motininė bendrovė rašte nurodė, kad bendrovė nusprendė sumokėti nustatytą asmens pajamų mokestį ir informavo inspekciją, kad mokestis pritaikytas ne pagal taisykles. Nežiūrint į tai, byla teisme taikos sutartimi nebuvo užbaigta, šalys dėl jų atstovų nesusikalbėjimo patyrė papildomas bylinėjimosi išlaidas, šalys ( jų atstovai) kaltino viena kitą dėl piknaudžiavimo procesinėmis teisėmis, reikalavo priteisti baudas, t.y. pageidavo, kad kita šalis patirtų dar didesnes bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tiek ieškovo, tiek atsakovės reikalavimai nubausti priešingą pusę už piknaudžiavimą procesinėmis teisėmis piniginėmis nuobaudomis atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės. Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovas prašo priteisti jo patirtas 2800 Eur atstovavimo išlaidas ( 1000 Eur už atstovavimą teisme ir 1800 Eur už ieškinio surašymą), 91,81 Eur (14,17 Eur, 6 Eur, 10 Eur, 44 Eur, 17,64 Eur) už vertimą. Atsakovė nurodė, kad patyrė 990 Eur ( 550 Eur, 110 Eur, 110 Eur, 110 Eur, 110 Eur ) atstovavimo išlaidų. Ieškovas nuo žyminio mokesčio buvo atleistas įstatymo, mokėtinas žyminis mokestis byloje 15 Eur. Byla buvo išnagrinėta viename parengiamajame ir trijuose teismo posėdžiuose, iš viso per keturias su puse valandos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, įvertinus tai, jog byla nebuvo sudėtinga, nereikėjo specialių žinių, nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, tarp šalių kilęs ginčas nereikalauja sudėtingos teisinės analizės, įvertinus, kad šalis atstovavo advokatų padėjėjai, įvertinus jų laiko sąnaudas ir kitus pagrindus, nurodytus Rekomendacijose, laikytina, kad optimalus priteistinas užmokestis už advokato padėjėjo dalyvavimą teismo posėdžiuose yra 400 Eur, už ieškinio surašymą 1000 Eur, todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 1400 Eur jo atstovavimo išlaidų, 91,81 Eur išlaidų už vertimus. Valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje sudaro 10,74 Eur, žyminis mokestis 15 Eur, -jos į Valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui A. G., a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Persolita“, įmonės kodas 111618351, 484,35 Eur ( keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai 35 ct) žalos atlyginimo, 1491,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Persolita“, įmonės kodas 111618351, 25,74 Eur ( dvidešimt penki eurai 74 ct) bylinėjimosi išlaidų ( sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.