Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ir nuosprendyje įvertinti, ar, prieš pradedant taikyti slaptuosius tyrimo veiksmus jo – M. C. – atžvilgiu, Saugumo tarnyba ir VSD turėjo patikrintos informacijos apie jo veiką, susijusią su šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenų įgijimu bei parama su teroristiniais aktais siejamai TARA. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad minėtos tarnybos tokia informacija būtų disponavusios. Jos tokių duomenų į bylą nepateikė, o ir Saugumo tarnybos pareigūnas, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 6 (toliau – ir liudytojas Nr. 6), apklausiamas 2009 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad iki slaptųjų tyrimo veiksmų taikymo M. C. atžvilgiu Saugumo tarnyba neturėjo jokių duomenų apie kokias nors jo veikas, turinčias jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad jis niekada nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar teistas dėl narystės kokioje nors neteisėtoje ar su terorizmu siejamoje organizacijoje. Iki NVIM taikymo jo atžvilgiu pradžios jis nebuvo žinomas nei Airijos Respublikos, nei Jungtinės Karalystės pareigūnams, atitinkamos šių valstybių tarnybos nedisponavo jokiais duomenimis, iš kurių būtų galima spręsti, kad M. C. būtų linkęs daryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apie kokią nors jo veiklą, turinčią jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių, iki NVIM taikymo jo atžvilgiu pradžios nedisponavo ir kompetentingos Airijos Respublikos teisėsaugos institucijos, vykdančios tyrimus, susijusius su neteisėtų organizacijų veikla, ir tai, be kitų duomenų, patvirtina aplinkybė, kad jis turėjo leidimą šaunamajam ginklui, kuris galiojo iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio, ir nuosavybės teise turėjo galingą šaunamąjį ginklą – ,,Browning“ markės medžioklinį šautuvą. Visos šios aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nuosprendyje nevertino, objektyviai patvirtina jo – M. C. – parodymus, kad jis nevykdė jokių veikų, turinčių jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių, ir kad nusikaltimai, dėl kurių padarymo jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra pačios Saugumo tarnybos sukurti ir šios tarnybos kartu su VSD realizuoti. Šių tarnybų pareigūnų veiksmais nebuvo prisijungta ir objektyviai negalėjo būti prisijungta prie jo jau daromos nusikalstamos veikos, nes iki šios operacijos pradžios jis ne tik neatliko jokių nusikalstamų veikų, bet ir nebuvo visiškai jokių duomenų apie kokį nors nusikalstamą jo elgesį.

Be to, visapusiškam ir objektyviam priežasčių, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti šią operaciją, būtent jo atžvilgiu, taip pat priežasčių, dėl kurių jo baudžiamasis persekiojimas buvo perduotas Lietuvai, įvertinimui lemiamą reikšmę turi tinkamas istorinio Airijos ir Anglijos santykių konteksto įvertinimas, kuris neatsiejamas nuo visapusiško ir objektyvaus šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Istorinis Airijos ir Anglijos santykių kontekstas, kurio pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, šiai bylai svarbus tuo aspektu, kad įvairūs istoriniai įvykiai lėmė ne tik tam tikrą įtampą šių šalių tarpusavio santykiuose, dešimtmečius trunkantį Šiaurės Airijos konfliktą, bet ir neišvengiamą visuomenės pasiskirstymą į tuos, kurie palaiko Airijos susivienijimo idėją (respublikonus), ir tuos, kurie palaiko Šiaurės Airijos išlikimo Jungtinės Karalystės sudėtyje idėją (junionistus). Toks istoriškai nulemtas visos visuomenės pasiskirstymas dėl savo ilgametės raidos yra ne tik natūralus, visuotinai suprantamas ir priimtinas, bet ir paskatino atsirasti įvairius šių idėjų sklaidos ir išraiškos būdus (atitinkamos atributikos gaminimas, atsišaukimų ir straipsnių rengimas bei platinimas, protesto akcijų rengimas ir pan.) bei Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų įnirtingą kovą su bet kokiomis respublikonizmo apraiškomis Šiaurės Airijoje. Su Airijos susivienijimo idėja susijusios atributikos, publikacijų ar pan. dalykų turėjimas, netgi dalyvavimas protesto akcijose ar kita panaši veikla nei Airijos Respublikoje, nei Šiaurės Airijoje ne tik kad niekam nekelia nuostabos, bet ir nesudaro jokio pagrindo išvadoms apie vieno ar kito asmens priklausomybę kokiai nors neteisėtai organizacijai ar tokios organizacijos rėmimą. Nepaisant to, būtent Lietuvoje, kaip valstybėje, kuri neturi jokių duomenų apie daugialypius istorinius Šiaurės Airijos konflikto aspektus ir niuansus, kaip reikšmingi bylai duomenys, neva įrodantys jo kaltę inkriminuojamų nusikaltimų padarymu, jo tariamą domėjimąsi TARA veikla (o tai šiaip nėra nusikalstama), į bylos medžiagą pateikiami jo šeimos asmeninio kompiuterio duomenys apie galimai kažkurio iš jo šeimos narių, o gal ir kitų asmenų skaitytus kone kasdien airiškoje žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius, susijusius su politiniais įvykiais bei įvairių sukarintų organizacijų veikla Airijos Respublikoje ir Šiaurės Airijoje, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip jo kaltę patvirtinančius įrodymus. O ką jau kalbėti apie tai, kad jo kaltės įrodymu teismas pripažino ir neteisėtai jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu paimtą oficialiai išleistą knygą, tariamai susijusią su TARA veikla, nors šios knygos turinys teisminio bylos nagrinėjimo metu net nebuvo tiriamas, o ir teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokie konkretūs kratos metu paimtos knygos skyriai, pastraipos ar frazės leido teismui būtent taip įvertinti šią knygą. Nors Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų, įskaitant Saugumo tarnybos MI5, kovos su respublikonais metodai (panaudojant ir tokias kraštutines priemones kaip Saugumo tarnybos agentų ir sukarintų rojalistų grupuočių aprūpinimas karine ginkluote, tikslingi gyvybės atėmimai, neteisėtas respublikonų persekiojimas, bylų jiems suklastojimas ir pan.) yra visuotinai žinomi faktai, plačiai aprašyti visiems prieinamuose viešuose šaltiniuose bei patvirtinti įvairių komisijų ir kompetentingų pareigūnų vykdytų tyrimų ataskaitose. Visos šios aplinkybės, anot nuteistojo M. C. , ir lėmė Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 sprendimą pradėti jo atžvilgiu slaptąją operaciją, net ir nesant jokių duomenų apie jo veiklą, turinčią jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių, ir, atsižvelgiant į jo respublikonišką kilmę, nurodomas jo brolio L. C. sąsajas su neteisėtomis organizacijomis, toliau šią operaciją vystyti siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti. Šią išvadą tik sustiprina baudžiamojo proceso perkėlimas į užsienio valstybę, šiuo atveju į Lietuvos Respubliką, kurioje beveik neįmanoma teisingai ir visapusiškai įvertinti pirmiau trumpai aptartų istorinių aspektų ir niuansų, neabejotinai turinčių itin svarbią reikšmę visų šios bylos aplinkybių visapusiškam išnagrinėjimui ir teisingam įvertinimui, ir kuriai, t. y. Lietuvai, yra labai paprasta, motyvuojant žvalgybine paslaptimi, nepateikti jokių duomenų, turinčių esminę reikšmę vertinant šios tarnybos operacijos, vykdytos jo atžvilgiu, teisėtumą. Tai šioje byloje ir buvo padaryta. Nepaisant operacijos masto, vienintelis šios bylos dokumentas, susijęs su Saugumo tarnybos jo atžvilgiu vykdytais slaptaisiais tyrimo veiksmais, yra šios tarnybos 2009 m. kovo 4 d. raštas, kuriame vienu sakiniu teigiama, jog visi šios tarnybos agento R. M. J. veiksmai laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo teisėti pagal Jungtinės Karalystės įstatymus ir kad visi leidimai buvo gauti pagal Tyrimo įgaliojimų akto nuostatas (t. 7, b. l. 11–14). Toks pat patikinimas, be jokių išsamesnių paaiškinimų ar tokį patikinimą patvirtinančių objektyvių duomenų, buvo išsakytas ir teisiamajame posėdyje kaip liudytoją, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 6 apklausiant Saugumo tarnybos pareigūną. Nei Jungtinės Karalystės saugumo tarnyba MI5, kaip institucija, nei liudytojas Nr. 6, kaip šios tarnybos pareigūnas, Lietuvos teisėsaugos institucijoms ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nepateikė nė vieno dokumento, kuris objektyviai patvirtintų teiginių apie šios operacijos, prasidėjusios Airijos Respublikoje ir vykusios šios bei kitų valstybių teritorijose, teisėtumą, t. y. nebuvo pateiktas nė vienas dokumentas, kuriame būtų apibrėžtos R. M. J. , kaip slaptojo Saugumo tarnybos agento, leistino elgesio ribos, kuriame būtų nurodytas R. M. J. suteiktų leidimų galiojimas tam tikru laikotarpiu ir atsispindėtų leidimų gavimo procedūra ar kuris objektyviai patvirtintų patį R. M. J. išduotų leidimų ir suteiktų įgaliojimų faktą, taip pat patvirtintų, kad Saugumo tarnybos agentui R. M. J. užsienio valstybės būtų davusios leidimus atlikti slaptuosius tyrimo veiksmus ir jų atlikimo metu rinkti įrodymus. Nebuvo pateikti nurodymų ir ataskaitų pranešimai, susiję su agento R. M. J. palaikomais ryšiais su asmenimis, įvardijamais kaip šios operacijos taikiniai. Pirmosios instancijos teismas visų šių aplinkybių nevertino, kaip neįvertino ir aplinkybės, kad teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas Nr. 6 apklausiamas Saugumo tarnybos pareigūnas atsisakė atsakyti į esminę teisinę reikšmę R. M. J. veiksmų teisėtumui įvertinti turinčius klausimus, motyvuodamas tuo, kad tokių duomenų atskleisti negali, nors jo – M. C. – gynybos surinkti ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai (Londone praktikuojančio advokato K. V. 2011 m. sausio 7 d. konsultacinė išvada) šiuos pareigūno teiginius dėl neatskleistinos informacijos patikimai paneigia, o tai leidžia abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu. Visos šios aplinkybės, pasak apelianto, patvirtina, kad Saugumo tarnyba tokiais duomenimis, kurie patvirtintų Saugumo tarnybos agentų parodymus apie šios operacijos pradžią ir jos eigą, iš viso nedisponuoja, arba jie yra nenaudingi kaltinimui. Tai paaiškina ir bylos nagrinėjimo valstybės pasirinkimą, nes nei Airijos Respublikos, nei Jungtinės Karalystės teismuose byla be tokių duomenų tiesiog nebūtų nagrinėjama. Apie šios tarnybos nesąžiningas manipuliacijas procesu objektyviai leidžia spręsti ir į bylą pateikti duomenys apie šioje byloje minimo K. T. tariamus teistumus už terorizmo nusikalstamas veikas – teistumų registre nurodyti net penki šio asmens teistumai už terorizmą, tačiau detaliame teistumų aprašyme matyti, kad už tokią nusikalstamą veiką jis nė karto nebuvo teistas. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus visų nurodytų aplinkybių, taip pat neįvertinus to, kad Saugumo tarnyba nėra pateikusi jokių duomenų, kurie leistų padaryti objektyvias išvadas dėl R. M. J. , kaip Saugumo tarnybos agento, veiksmų teisėtumo (ypač atsižvelgiant į tai, kad operatyvinis tyrimas Lietuvoje buvo pradėtas būtent Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 pateiktos informacijos pagrindu), o ir pačiam teismui nesiėmus jokių veiksmų, kad iš Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 tokie duomenys būtų gauti, liko nepaneigtos nurodytos aplinkybės, kad jis – M. C. – buvo išprovokuotas atlikti jam inkriminuojamus nusikaltimus.

Nuteistojo M. C. teigimu, apygardos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir liudytojo R. M. J. parodymų, kaip pirminių įrodymų, nuosprendyje nevertino, kiek kiti bylos duomenys objektyviai patvirtinta R. M. J. , kaip pagrindinio kaltinimo liudytojo, nurodytas aplinkybes. Tačiau jo – M. C. – parodymai patvirtina itin aktyvų R. M. J. , kaip Saugumo tarnybos agento, vaidmenį, įtraukiant jį į tokias nusikalstamas veikas, kurių jis pats neketino daryti ir iki pažinties su R. M. J. nedarė, o visi veiksmai, už kurių atlikimą jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, buvo Jungtinės Karalystės ir Lietuvos specialiųjų tarnybų iš anksto suplanuoti ir parengti, be to, atlikti šių tarnybų pareigūnams aktyviai juose dalyvaujant. Byloje ne tik nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patikimai paneigtų jo parodymus apie provokuojantį R. M. J., kaip Saugumo tarnybos agento, elgesį, aktyviai skatinusį jį nusikalsti, bet ir kai kurie byloje esantys duomenys apie Saugumo tarnybos nekontroliuojamą R. M. J. elgesį šios operacijos metu, jo tolesnį pelnymąsi iš nusikalstamos veikos (kontrabandos) bei sąsajas su ginklų prekyba dar iki įsidarbinimo Saugumo tarnyboje tokius jo parodymus, nors ir netiesiogiai, bet įtikinamai, patvirtina. Teisme apklaustas liudytojas Nr. 6 parodė, kad Slaptoji tarnyba ne tik neturi visos informacijos apie tai, ką R. M. J. veikė iki įsidarbinimo šioje tarnyboje, bet ir vykdytos operacijos metu ši tarnyba visos R. M. J. veiklos nekontroliavo (liudytojo parodymai teisme, kad R. M. J. tariami telefoniniai bei kitokio pobūdžio ryšiai su tarnybą dominančiais asmenimis, įskaitant M. C. , vyko Saugumo tarnybos pareigūnams nedalyvaujant ir šių ryšių nekontroliuojant, taip pat nedarant garso ar vaizdo įrašų). Be to, šis liudytojas patvirtino, kad R. M. J. pelnas, gautas iš kontrabandos, nebuvo grąžintas į valstybės biudžetą, bet liko R. M. J. . Tačiau paties R. M. J. parodymai teisme, kad dar iki jam įsidarbinant Saugumo tarnyboje, kiti asmenys yra kreipęsi į jį dėl ginkluotės įsigijimo, tik patvirtina jo tvirtas sąsajas su prekyba ginklais.

Nuteistasis pažymi, kad tą aplinkybę, jog jis su R. M. J. buvo pažįstami dar iki šios operacijos pradžios, patvirtina byloje esantis VSD 2007 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodytas jo vardas bei telefono numeris, kurie R. M. J. galėjo būti žinomi tik iš anksčiau, t. y. iki R. M. J. vykstant į Lietuvą ir iki R. M. J. parodymuose minimo tariamo pirmojo susitikimo su juo 2007 m. rugpjūčio 24 d., nes, kaip nurodė šis liudytojas, minėto susitikimo metu jis – M. C. – buvo pristatytas jam išgalvotu vardu, susitikimas vyko trumpai ir jo metu nebuvo naudojamos jokios specialios priemonės. Savo asmens tapatybę patvirtinančius duomenis jis pateikė tik Lietuvos pasienio tarnybai ir tik 2007 m. rugpjūčio 29 d., t. y. jau po minėto tarnybinio pranešimo surašymo. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad Jungtinės Karalystės ar Lietuvos specialiosios tarnybos kokiu nors būdu būtų nustačiusios jo, kaip asmens, vyksiančio į Lietuvą, asmens tapatybę iki minėto VSD 2007 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinio pranešimo surašymo dienos, taigi, liko nepaneigta jo nurodyta aplinkybė, kad R. M. J. jį gerai pažinojo dar iki šios operacijos pradžios, žinojo jo vardą ir pavardę, telefono numerį ir ši R. M. J. turima informacija buvo perduota VSD. Kiti byloje esantys duomenys – operatyvinių veiksmų atlikimo Lietuvos Respublikoje protokolai, kuriuose užfiksuoti Saugumo tarnybos agento R. M. J. pokalbiai su VSD pareigūnu, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 5 ir juo – M. C. , kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga taip pat objektyviai rodo, kad Jungtinės Karalystės ir Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnų veiksmais nebuvo prisijungta prie kokios nors jo jau pradėtos ir daromos nusikalstamos veikos, kad jų vaidmuo šiuo atveju nebuvo pasyvus, bet pareigūnai savo aktyviu elgesiu skatino jį – M. C. – įvykdyti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nė vienas byloje kaip liudytojas apklaustas Jungtinės Karalystės ir Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnas negalėjo įtikinamai paaiškinti nei sumanymo atvežti jo į Lietuvą atsiradimo pagrindo ir priežasčių, nei šio sumanymo įgyvendinimo mechanizmo, pradedant šio sumanymo pateikimu jam ir baigiant jo sutikimu vykti į Lietuvą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų jo parodymus, kad iki R. M. J. pasiūlymo išbandyti prekybos ginklais galimybes, jis neturėjo jokių ketinimų dalyvauti kokiame nors ginkluotės sandoryje, tuo labiau neturėjo jokių ketinimų vykti į Lietuvą ar kurią nors kitą užsienio valstybę ir ten apžiūrėti bei išbandyti ginkluotę, tad į Lietuvą vyko tik R. M. J. įkalbėtas. Kita vertus, byloje yra pakankamai duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad jis buvo išprovokuotas atlikti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kad Jungtinės Karalystės ir Lietuvos specialiosios tarnybos turėjo ne tik išankstinį sumanymą atvežti jį į Lietuvą, bet ir pademonstruoti jam ginkluotę bei sukurti tokią situaciją, kad būtų suteikta galimybė jam pačiam ją išbandyti, be to, nesant jokio jo paties prašymo ar pageidavimo tą padaryti, šį sumanymą siekė aktyviais veiksmais įgyvendinti, patvirtino ir liudytojo Nr. 6 parodymai, duoti teisme, kad žmonės, parodę susidomėjimą ginklais, turėjo būti atvežti į Lietuvą, kad dar prieš išvykstant į kelionę R. M. J. buvo suteikta informacija, kad abi jo buvimo Lietuvoje dienas bus demonstruojami ginklai, kad antrąją dieną kaip ginklų prekeivis dalyvaus dar vienas žmogus, kad sprendimas ginkluotę ne tik parodyti, bet ir ją pademonstruoti (išbandyti) kariniame poligone, buvo priimtas dar prieš M. C. kelionę į Lietuvą, kad Saugumo tarnybos ir VSD buvo iš anksto suderinta, kokia ginkluotė bus demonstruojama Lietuvoje ir kokius pasiūlymus dėl ginkluotės pateiks liudytojas Nr. 5, o kokius – liudytojas Nr. 1, kad apie tai buvo informuotas ir R. M. J. , ir tai teisme patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas VSD pareigūnas, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 5 ir liudytojas R. M. J. . Aplinkybę, kad jo – M. C. – atvežimas į Lietuvą, ginkluotės jam pateikimas apžiūrai ir išbandymui, buvo pačių specialiųjų tarnybų sumanymas bei iš anksto suplanuota jų operacija, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Jau VSD 2007 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime ,,Dėl pareigūnų ir ginkluotės naudojimo“ nurodoma apie planuojamą ginklų demonstravimą ir įvairių rūšių ginklų bei sprogmenų tariamą realizavimą, nors dar objektyviai nebuvo ir pagal bylos medžiagą negalėjo būti išreikštas joks jo prašymas ir (ar) noras apžiūrėti ginkluotę ir ją išbandyti Lietuvos Respublikoje – juk kaltinime teigiama, kad Saugumo tarnybos agentas R. M. J. su juo susipažino tik 2007 m. rugpjūčio 24 d., o jo tariamas prašymas išbandyti ginkluotę buvo pareikštas 2007 m. rugpjūčio 29 d., t. y. jau atvykus į Lietuvą. Iš VSD 2007 m. rugpjūčio 29 d. teikimų ,,Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo operatyvinės informacijos patikrinimui ir įrodymų rinkimui“ Nr. 08-33-57/07 ir Nr. 058-33-58S-07 (t. 2, b. l. 127–130) turinio matyti, kad dar objektyviai nesant nei jo prašymo, nei sutikimo, buvo planuojama ne tik pademonstruoti ginkluotę, bet ir suteikti galimybę ją išbandyti antrąją buvimo Lietuvoje dieną – 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2009 m. kovo 4 d. operatyvinių veiksmų protokolas, kuriame užfiksuoti garso įrašai, padaryti 2007 m. rugpjūčio 29 d., nuo 14.57 val. iki 15.24 val., itin aiškiai atskleidžia neleistinai aktyvų R. M. J. vaidmenį bei parodo, kad jis veikė ne kaip vertėjas, bet vienasmeniškai priiminėjo visus sprendimus dėl veiksmų, kurie skundžiamame nuosprendyje priskiriami jam – M. C. – ir už kuriuos jis nuteistas. Štai, liudytojui Nr. 5 nurodžius, kad dabar jis turi „AK“ ir jis juos gali parodyti, tik reikia nuvažiuoti pusę valandos, R. M. J. , net nepaklausęs jo – M. C. – nuomonės apie tai, jam to neprašant, nurodė, kad „mes važiuosime“ (t. 2, b. l. 164). Liudytojui Nr. 5 nurodžius, kad gali parodyti snaiperinį šautuvą „Kalašnikov“, 2 pistoletus ir kad gali duoti išbandyti miške, jei „jie nori“, R. M. J. , vėlgi net nepaklausęs jo nuomonės, jam to neprašant, nurodė, kad „jie gali išbandyti“ (t. 2, b. l. 166). Be to, liudytojas R. M. J. , atsakydamas į liudytojo Nr. 5 klausimą dėl vykimo į Rokų poligoną antrą dieną išbandyti ten pateiktos ginkluotės, taip pat net nepaklausęs jo nuomonės apie tai, jam to neprašant, nurodė, kad jis pats nevažiuos, bet „jie važiuos“ bei išaiškino jam visą veiksmų planą – kur jis važiuos, ką pamatys ir ką galės išbandyti, bei nurodė, kad po visko jie visi, įskaitant ir patį R. M. J. , išsamiai aptars sandorį (t. 2, b. l. 167). Be to, dar net neapžiūrėjus liudytojo Nr. 5 turimos ginkluotės ir jam – M. C. – apie ją dar nepareiškus jokios savo nuomonės, pačią pirmąją dieną R. M. J. savo iniciatyva nurodo, kad liudytojas Nr. 5 neturi nieko, bet kiti vaikinai turės (t. 2, b. l. 170), pats savo iniciatyva klausia liudytojo Nr. 5, „ar trotilą jie galės uždegti?“, nors tokio klausimo jis pats net neužduoda ir tokios informacijos neprašo sužinoti. Liudytojui Nr. 5 nurodžius, kad viską galima išbandyti, tik reikia sumokėti, R. M. J. atsako, „taigi mes šaudom, išbandom juos“ (t. 2, b. l. 170). R. M. J. taip pat savo iniciatyva kalbasi su liudytoju Nr. 5 apie ginkluotės kainas (t. 2, b. l. 196–197), moko jį, kaip elgtis Rokų poligone (t. 2, b. l. 199), savo iniciatyva kalbasi su liudytoju Nr. 5 dėl galimo ginkluotės pervežimo į kitas valstybes (t. 2, b. l. 200), pats savo iniciatyva nurodo jam – M. C. , kad kas bus užsakyta iš kito žmogaus, t. y. liudytojo Nr. l, tam tas žmogus ir suorganizuos transportavimą (t. 2, b. l. 202); į liudytojo Nr. 5 klausimą, ar viskas mums aišku, pats savo iniciatyva, net nesiaiškinęs jo nuomonės, už jį atsako: „Jie daugiau nieko neklaus, jiems viskas aišku“ (t. 2, b. l. 203), taip pat savo iniciatyva nurodo: „Jie tau paliks penkis tūkstančius eurų už šautuvą“, nors garso įraše apskritai nėra užfiksuoti jo – M. C. – žodžiai nei apie tokio ginklo pirkimą, nei apie jo kainą, nei apie tokios kainos sumokėjimą (t. 3, b. l. 18); pats savo iniciatyva organizuoja avanso sumokėjimą, sprendžia transportavimo ir kt. klausimus (t. 3, b. l. 19).

Liudytojo R. M. J. parodymų patikimumu pagrįstai leidžia abejoti ir tai, kad duodamas parodymus teisme jis vengė atsakyti į klausimus dėl savo kriminalinės praeities; dėl užverbavimo į Saugumo tarnybą aplinkybių ir gaunamo atlygio už dalyvavimą šioje operacijoje; dėl dalyvavimo darant nusikalstamas veikas su Saugumo tarnybos žinia; dėl techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka jo nurodomų tariamų susitikimų su kitais įtariamaisiais Belgijoje ir Prancūzijoje metu. Be to, liudytojas R. M. J. negalėjo nurodyti jokių konkrečių duomenų, susijusių su jo nurodomais tariamai vykusiais ryšiais telefonu su kitais įtariamaisiais, taip pat negalėjo nurodyti daugelio svarbių šios operacijos aplinkybių, negalėjo racionaliai paaiškinti, kodėl visi asmenys, kaip nurodo jis pats, būtent jam prisipažįsta esantys TARA nariai ir kodėl visi su ginkluotės sąrašais ir prašymais padėti įsigyti ginkluotę kreipiasi būtent į jį. R. M. J. taip pat negalėjo racionaliai paaiškinti esminių prieštaravimų tarp jo nupasakoto tariamai 2007 m. spalio 16 d. įvykusio susitikimo su L. C. pokalbio turinio ir kitos bylos medžiagos, t. y. kad tariamo susitikimo Briuselyje 2007 m. spalio 16 d. metu, apie kurį byloje nėra jokių įrodymų, L. C. neva jam teigė, kad už 5 000 eurų iš ginklų platintojo Lietuvoje buvo nupirkti du ginkluotės krepšiai, paketai ar lagaminai, kai nurodomu laikotarpiu ne tik nebuvo parengta norimos įgyti ginkluotės siunta, bet ir net nebuvo nuspręsta dėl galutinio įgytinos ginkluotės sąrašo, kuris buvo tikslinamas 2007 m. spalio 25 d. susitikimo Ispanijoje metu, taip pat tarp savo parodymų, kad pinigai kaimo sodyboje buvo mokami tam, kad juos perduotų liudytojui Nr. 1, ir bylos medžiagos, kurioje užfiksuota, kad pinigai buvo mokami už ginklą „SVD“ (t. 3, b. l. 18–19). Pagrįstas abejones dėl R. M. J. parodymų patikimumo, nuteistojo teigimu, kelia ir ta aplinkybė, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų R. M. J. parodymus apie jo daugkartinius susitikimus ir telefoninius pokalbius su kitais įtariamaisiais bei apie R. M. J. susitikimą su juo – M. C. – 2007 m. rugpjūčio 24 d. Šiaurės Airijoje, apie vykusių R. M. J. ir jo – M. C. – pokalbių turinį jų susitikimo Lenkijoje, kelionės iš Lietuvos į Lenkiją ir atgal (R. M. J. teigimu, šios kelionės metu jis turėjo specialiai tam skirtą garso įrašymo įrenginį, tai patvirtino ir kaip liudytojas Nr. 6 apklaustas kitas Saugumo tarnybos pareigūnas) ar buvimo Lietuvos Respublikoje 2007 m. rugpjūčio 29–30 d. metu. Į bylą nebuvo pateiktas nė vienas garso įrašas, kuriame būtų užfiksuotas bent vienas R. M. J. pokalbis su juo – M. C. – Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie R. M. J. bei liudytojo Nr. 6 nurodomą tariamai vykusį jo ir R. M. J. pokalbį apie tariamus TARA ketinimus organizuoti išpuolius, 100 000 eurų biudžetą karinei ekipiruotei ir t. t., nors, kaip matyti iš bylos duomenų, kaimo turizmo sodyboje abi dienas buvo naudojami garso įrašymo įrenginiai ir garso įrašai buvo daromi ištisą parą. Bylos medžiaga nepatvirtina ir tokios R. M. J. nurodytos aplinkybės, kaip S. M. vardu registruota transporto priemonė, kuria 2007 m. birželio 1 d. jie tariamai vyko į susitikimą Šiaurės Airijoje: R. M. J. nurodė, kad tai buvo juodos spalvos džipas „Mercedes“ (t. 1, b. l. 83), kai iš Airijos Respublikos gauta medžiaga rodo, kad S. M. tokios transporto priemonės neturėjo ir ja niekada nesinaudojo. Pagrįstas abejones dėl liudytojo R. M. J. parodymų patikimumo kelia ir ta aplinkybė, kad, vykdant tokio masto operaciją, ne visi pokalbiai buvo įrašomi, ir tai teisiamojo posėdžio metu pripažino ir pats R. M. J. .

Nuteistasis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai priimdamas liudytojo R. M. J. parodymus kaip patikimus ir teisingus, visiškai nevertino šio liudytojo veiksmų teisėtumo, t. y. visų pirma, liudytojo R. M. J. veiksmų provokuojamo pobūdžio ir itin aktyvaus vaidmens jam – M. C. – padarant inkriminuojamus nusikaltimus, ir tai objektyviai rodo, kad liudytojas R. M. J. neapsiribojo vien tik pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet, peržengdamas leistino elgesio ribas, darė tokio pobūdžio įtaką, kad sukurstytų jį padaryti nusikaltimus, t. y. veikė neteisėtai. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad Saugumo tarnybos agento R. M. J. veikla neatitiko elgesio ribų, nustatytų RIPA dokumentuose (t. y. leidimuose, išduotuose pagal Tyrimo įgaliojimų reguliavimo įstatymo nuostatas), todėl taip pat buvo neteisėta. Nors jokie RIPA dokumentai į bylą nebuvo pateikti, tokią išvadą leidžia daryti Saugumo tarnybos pareigūno, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 6 parodymai, duoti 2010 m. sausio 18 d. teismo posėdyje, kad „RIPA popieriuose bus pasakyta, kad R. M. J. buvo išduotas leidimas užmegzti ryšius su TARA organizacija ir jos nariais“. Taigi, akivaizdu, kad R. M. J. nebuvo išduotas leidimas atlikti slaptuosius tyrimo veiksmus M. C. atžvilgiu – byloje nėra tokių duomenų, kad slaptųjų tyrimo veiksmų atlikimo metu jis būtų buvęs TARA narys. Be to, liudytojas R. M. J. neturėjo nė vienos užsienio valstybės leidimo veikti jos jurisdikcijoje, t. y. neturėjo užsienio valstybių leidimų atlikti slaptus tyrimo veiksmus ir rinkti įrodymus nei Airijos Respublikoje, nei Prancūzijos Respublikoje, nei Belgijos Karalystėje, nei Lenkijos Respublikoje, nors tokie leidimai pagal tarptautinės teisės normas yra būtini. Taigi, tokios jo veiklos užsienio valstybėse metu surinkti duomenys, kaip gauti neteisėtu būdu, negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymais Lietuvos Respublikoje vykstančiame baudžiamajame procese. O į teismo nuosprendį pažodžiui perkelti prokuroro teiginiai, kad liudytojo R. M. J. parodymus neva patvirtina šioje byloje kaip liudytojai apklausti VSD pareigūnai bei Airijos Respublikos pareigūnas D. O., yra nepagrįsti, nes nė vienas iš šių asmenų nedalyvavo šios operacijos pradinėje stadijoje, todėl jiems nėra žinomos ir objektyviai negali būti žinomos jokios aplinkybės, susijusios su R. M. J. veiksmais pradinėje šios operacijos stadijoje.

Pasak apelianto, analizuojant tolesnę šios operacijos eigą dalyvaujant VSD pareigūnams bei asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3 ir vertinant ją galimo jo išprovokavimo atlikti jam inkriminuojamus nusikaltimus aspektu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti keturias esmines šios baudžiamosios bylos aplinkybes. Visų pirma teismas turėjo įvertinti šios operacijos pradžią ir itin aktyvų Saugumo tarnybos agento vaidmenį, o tai rodo, kad vykdytas tyrimas (įskaitant Lietuvoje vykdytą operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą) nuo pat pradžių yra neteisėtas, nes inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą akivaizdžiai lėmė provokacija, todėl ir duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių iš principo buvo neteisėtas. Taigi, viso šio proceso metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės ir ja negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, teismas privalėjo įvertint operatyvinį tyrimą atlikusių VSD pareigūnų ir pareigūno, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3 veiksmų teisėtumą, t. y. tai, kad VSD pareigūnų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5, VSD pareigūno K. K., pareigūno, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3, liudytojo R. M. J. nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, atlikti jo – M. C. – atžvilgiu Lietuvoje vykdyto operatyvinio tyrimo metu, yra neteisėti, nes įstatymų nustatyta tvarka nebuvo sankcionuoti būtent jo atžvilgiu. Tokią išvadą leidžia daryti VSD 2007 m. rugpjūčio 29 d. teikimai ,,Dėl NVIM panaudojimo operatyvinės informacijos patikrinimui ir įrodymų rinkimui“, tą pačią dieną sankcionuoti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. Jancevičiaus, iš kurių turinio matyti, kad NVIM buvo sankcionuotas ne jo, o kito asmens, gimusio (duomenys neskelbtini) metais, bei sankcionavimo metu esančio vienu iš TARA vadovų, atžvilgiu. Todėl, taikant 2007 m. rugpjūčio 29 d. sankcionuotą NVIM, atliktų veiksmų metu surinkti duomenys taip pat gauti neteisėtu būdu ir neturi jokios įrodomosios vertės, dėl to negalėjo būti pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. VSD pareigūnų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5, VSD pareigūno K. K., pareigūno, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3, liudytojo R. M. J. nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, atlikti jo atžvilgiu Lietuvoje pradėjus ikiteisminį tyrimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 8 d. iki 2007 m. spalio 18 d., taip pat yra neteisėti, nes įstatymų nustatyta tvarka apskirtai nebuvo sankcionuoti (nėra teismo nutarties, leidžiančios šiems pareigūnams atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus). Tas pats pasakytina ir apie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, vykusią nuo 2007 m. spalio 8 d., kai šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, iki 2007 m. spalio 18 d., kai buvo priimta tokią kontrolę leidžianti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis. NVIM dėl BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sankcionuotas tik 2008 m. sausio 14 d. (t. 5, b. l. 8–11), todėl iki 2008 m. sausio 14 d. šią nusikalstamą veiką imituojantys VSD pareigūnų veiksmai, kurie nebuvo sankcionuoti įstatymų nustatyta tvarka, yra neteisėti. Minėtais 2007 m. rugpjūčio 29 d. teikimais nebuvo prašoma sankcionuoti ir nebuvo sankcionuoti jokie nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai tarp VSD pareigūnų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 5 ir Nr. 4 bei VSD pareigūnų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ir Nr. 2. Todėl visi VSD pareigūnų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 5 ir Nr. 4 ryšiai su VSD pareigūnais, kuriems suteiktas anonimiškumas, Nr. 1 ir Nr. 2, pasireiškę susitikimais, telefoniniais pokalbiais, trumpųjų SMS žinučių siuntimu, siuntinių perdavimu, yra neteisėti, o šių ryšių metu surinkti duomenys, taip pat ir liudytojo Nr. 5 liudytojui Nr. 1 siuntiniu persiųsta 5 000 eurų suma (o ką jau kalbėti apie tai, kad kaip paaiškėjo liudytojo Nr. 5 apklausos teisme metu, liudytojas Nr. 5 minėtą pinigų sumą perdavė kitam pareigūnui, kuris ir atliko visus tolesnius liudytojui Nr. 5 priskiriamus veiksmus, įskaitant ir 5 000 eurų persiuntimą liudytojui Nr. 1, kai neįvardyto pareigūno veiksmai iš viso nėra sankcionuoti), yra surinkti akivaizdžiai neteisėtu būdu, todėl taip pat negalėjo būti pripažinti įrodymais šioje byloje. Be to, teismas privalėjo įvertinti VSD pareigūnų ir pareigūno, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3 veiksmus, kuriais jie aktyviai skatino jį – M. C. – atlikti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kurių jis pats, be šių pareigūnų įsikišimo, nebūtų padaręs ir kurie buvo aiškiai provokuojantys ir peržengiantys leistino elgesio ribas:

a) nesant tokio jo prašymo, šaunamųjų ginklų jam demonstravimas 2007 m. rugpjūčio 29 d., taip pat sąlygų sudarymas jam šiuos ginklus išbandyti, nors tokie pareigūnų veiksmai nebuvo sankcionuoti (2007 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. Jancevičiaus sankcija Nr. 29S (t. 2, b. l. 129–130); 2007 m. rugpjūčio 29 d. prokuroro R. Jancevičiaus sankcija Nr. 28 VSD pareigūnams, kuriems suteiktas anonimiškumas, bei K. K., taip pat kitam asmeniui, kuriam suteiktas anonimiškumas, buvo leista imituojant nusikalstamą veiką Rokų poligone pademonstruoti šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas ir suteikti galimybę šia ginkluote išbandyti (t. 2, b. l. 127)), tačiau minėta sankcija Nr. 29S VSD pareigūnams ir R. M. J. buvo leista tik pademonstruoti šią ginkluotę, aptarti šaudmenų pirkimo–pardavimo sandorio sąlygas, galimą šaudmenų pardavimą ir atlikti veiksmus, kurie atitiks veikas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, tačiau šiems asmenims nebuvo leista suteikti galimybę šią ginkluotę išbandyti (t. 2, b. l. 129);

b) nesant tokio jo prašymo, savo aktyviais veiksmais sąlygų sukūrimas jam išbandyti ginkluotę 2007 m. rugpjūčio 30 d. Rokų poligone, atsivežant į specialiai ginkluotei išbandyti skirtą vietą (juk apžiūrėti visus šiuos daiktus, jų neišbandant, buvo galima ir bet kurioje kitoje vietoje, tam panaudojant net ir uždarą patalpą, kaip tai buvo padaryta 2008 m. sausio 22 d. panaudojant garažą). O ką jau kalbėti apie tai, kad bylos rašytiniai įrodymai (pvz., 2007 m. liepos 17 d. tarnybinis pranešimas dėl pareigūnų ir ginkluotės naudojimo (t. 2, b. l. 123); 2007 m. rugpjūčio 29 d. teikimai Nr. 08-33-57/07 ir Nr. 08-33-58S/2007) objektyviai patvirtina, kad specialiųjų tarnybų sumanymas suteikti galimybę išbandyti įvairių rūšių ginklus ir sprogmenis atsirado dar gerokai iki jo atvykimo į Lietuvą ir kokios nors savo nuomonės ar pageidavimo šiuo klausimu pareiškimo, ir tai tik dar labiau sustiprina argumentus dėl išprovokavimo atlikti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas;

c) nesant jo prašymo, savo iniciatyva padavimas į jo rankas įvairius šaunamuosius ginklus ir kitokią ginkluotę (byloje užfiksuota, kad liudytojas Nr. 3 paduoda jam į rankas granatos skeliamąjį mechanizmą (t. 3, b. l. 89), detonatorių (b. l. 90), automatą „FR“ (b. l. 91–92, 96), automatą „SAKO“, o liudytojas Nr. 1 – automatą „Beryl“ ir „UZI“ (b. l. 97), o paskui jis kaltinamas neteisėtu įvairių ginkluotės elementų laikymu ir nešiojimu. Nors bylos vaizdo medžiagoje (nuotraukose, vaizdo įrašuose) dėl nežinomų priežasčių nėra užfiksuoti konkrečių ginkluotės elementų atsiradimo jo rankose momentai, o liudytojai VSD pareigūnai, kuriems suteiktas anonimiškumas, bei VSD pareigūnas K. K. neigia bet kokią savo iniciatyvą ir aktyvius veiksmus inicijuojant tiek pateiktos ginkluotės tiesioginę apžiūrą, tiek jos išbandymą, būtent tokie jų veiksmai yra atskleisti garso įrašuose ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, apie šias aplinkybes nuosekliai parodė ir jis pats, nurodydamas, kad viską, ką laikė savo rankose, jam perdavė R. M. J. , liudytojas Nr. l, liudytojas Nr. 3 arba kiti asmenys, kurių vardai ir jiems suteikti numeriai jam nėra žinomi;

d) nesant jo prašymo, savo iniciatyva pasiūlymas gauti įvairius ginkluotės elementus (t. 3, b. l. 89 (granatos skeliamąjį mechanizmą – liudytojas Nr. l „Tokį nelengva gauti. Aš galiu gauti“), b. l. 97 (slopintuvą automatui „FR“ – liudytojas Nr. l „Mes galime gauti jam slopintuvą“), b. l. 122 (šaudmenis – liudytojas Nr. 1 „Jeigu pirktum šį vamzdį, taip pat gautum šaudmenis“);

e) nesant jo prašymo, savo iniciatyva pasiūlymas jam pačiam sujungti sprogstamosios medžiagos briketą su kitais elementais (t. 3, b. l. 92), išbandyti automatą „Beryl“ ir automatą „MP5“ (t. 3, b. l. 98, 99, 104), snaiperinį ginklą „Barrett“ (t. 3, b. l. 106), sprogmenis (t. 3, b. l. 108), iššauti „RPG“ sviedinį, nurodant, kad jį specialiai dėl mūsų išpakavo (t. 3, b. l. 114);

f) pokalbių apie galimą ginkluotės pervežimą į kitą valstybę inicijavimas ir vykdymas, nurodant, kad viena ginkluotės kaina yra Lietuvoje, kita kaina kur nors kitur, kad šią kainą teks mokėti vėliau (t. 3, b. l. 124, 132), reikalavimas sumokėti už ginkluotės demonstravimą (t. 3, b. l. 142), kaip buvo suplanuota dar iki jo atvykimo į Lietuvą, apie tai leidžia spręsti liudytojo Nr. 5 žodžiai, pasakyti jam tik atvykus į Lietuvą kad „... ten užmokės ... gali netgi pabandyti iš „RPG“, kulkosvaidžio ...“ (t. 2, b. l. 166); primygtinis mokymų naudotis ginkluote siūlymas, nurodant, kad norint turėti supratimą apie tam tikrą ginkluotę, būtina pasipraktikuoti ir būti išmokytam, be to, pabrėžiant, kad jei asmuo nori būti daugiau ar mažiau profesionalus, turi pabandyti (t. 3, b. l. 96, 109, 127, 134, 135); aiškios iniciatyvos rodymas tolesniems ryšiams palaikyti (pvz., prašymas nepamiršti telefono numerio, išsakytas atsisveikinant su juo 2007 m. rugpjūčio 30 d.; pasiūlymas susitikti ir pasikalbėti, nurodant konkrečias galimo susitikimo vietas ir laiką, išsakytas 2007 m. rugsėjo 11 d. telefoninio pokalbio metu (t. 4. b. l. 83); nesulaukus, kol jis pats su liudytoju Nr. l susisieks, SMS žinučių jam siuntimas 2007 m. rugsėjo 17 d., nurodant, kad jau yra įsijungęs naują numerį (t. 4, b. l. 96); SMS žinučių siuntimas 2007 m. rugsėjo 18 d., savo iniciatyva nurodant konkretų susitikimo Ispanijoje laiką bei vietą (t. 4, b. l. 101), o ir visi jo ryšiai telefonu, vykę laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 5 d. iki 2007 m. spalio 17 d., įvyko išimtinai liudytojo Nr. l iniciatyva ir pagal jo duotus nurodymus: 2007 m. rugsėjo 5 d. jis – M. C. – skambina liudytojui Nr. l (t. 4, b. l. 68–69), nes 2007 m. rugpjūčio 30 d. susitikimo Rokų poligone metu pastarasis nurodė jam paskambinti už savaitės ir pasakė, kad būtent jis – M. C. – turi jam paskambinti (t. 3, b. l. 133, 143); 2007 m. rugsėjo 5 d. jis – M. C. – antrą kartą skambina jam po valandos (t. 4, b. l. 72–73), nes liudytojas Nr. l jam nurodė paskambinti būtent po valandos (t. 4, b. l. 69); 2007 m. rugsėjo 6 d. jis vėl skambina liudytojui Nr. 1 (t. 4, b. l. 76–77), nes 2007 m. rugsėjo 5 d. pokalbio metu pastarasis nurodė paskambinti jam „rytoj“ (t. 4, b. l. 72); 2007 m. rugsėjo 11 d. (antradienį) jis skambina liudytojui Nr. 1 (t. 4, b. l. 82–84), nes 2007 m. rugsėjo 6 d. pokalbio metu pastarasis nurodė jam paskambinti kitą savaitę, antradienį (t. 4, b. l. 76); 2007 m. rugsėjo 12 d. jis skambino liudytojui Nr. l vakare (t. 4, b. l. 86), nes išvakarėse vykusio pokalbio metu pastarasis jam nurodė paskambinti rytoje vakare (t. 4, b. l. 83), 2007 m. rugsėjo 18 d. jis skambino liudytojui Nr. 1 vakare, apie šeštą valandą (t. 4, b. l. 99–100), nes 2007 m. rugsėjo 17 d. pokalbio metu pastarasis nurodė jam skambinti „rytoj vakare, šeštą“ (t. 4, b. l. 93–94), ir kt.

Visa tai, pasak nuteistojo, akivaizdžiai rodo, kad visi jam inkriminuojami veiksmai, atlikti operatyvinio tyrimo metu Lietuvoje, buvo atlikti pareigūnams, veikiantiems pagal NVIM, šiuos veiksmus inicijuojant, intensyviai skatinant ir kontroliuojant. Tačiau jo iniciatyva nebuvo pateiktas nė vienas pasiūlymas ir nebuvo atliktas nė vienas veiksmas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis buvo įtikinėjamas ar lenkiamas atlikti jam inkriminuojamus nusikaltimus, yra nepagrįsta ir neteisinga.

Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo visapusiškai išanalizuoti ir objektyviai įvertinti VSD bei kitų institucijų pareigūnų, kuriems buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, parodymų patikimumą. Tačiau teismas šiuo atveju, kaip ir vertindamas liudytojo R. M. J. parodymus, apsiribojo pažodiniu prokuroro baigiamosios kalbos metu išsakytų argumentų perkėlimu į nuosprendžio turinį. Nuteistasis pažymi, kad kaip liudytojai apklausti VSD pareigūnai ir pareigūnas, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 3 yra valstybės pareigūnai, atlikę šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, todėl neabejotinai yra suinteresuoti, kad byla būtų baigta jo – M. C. – nuteisimu. Taigi, teismo argumentai, kad šių asmenų parodymai yra patikimi, nes byloje nėra jokių duomenų apie jo ir šių pareigūnų konfliktus bei apie šių asmenų bandymą padėti kaltinimui, šios bylos aplinkybių bei pirmiau paminėtų EŽTT išaiškinimų Mechelen ir kiti prieš Olandiją atmestini kaip netinkami, nes nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti šių asmenų duotų parodymų patikimumo. Be to, šie liudytojai, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, jam – M. C. – priskyrė tuos sprendimus ir veiksmus, kuriuos jie patys ir atliko, jo valiai ir iniciatyvai priskyrė tokius pasirinkimus, kurie buvo nulemti arba tiesiogiai paveikti jų pačių veiksmų. Pavyzdžiui, liudytojas Nr. 5 ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad jį – M. C. – domino snaiperinis šautuvas „Barrett“, tačiau Operatyvinių tyrimo veiksmų protokole užfiksuota kalba apie 12,7, bet ne apie konkretų ginklą (t. 2, b. l. 164). Be to, šis liudytojas teigė, kad jis – M. C. – prašė parodyti ginkluotę, nors byloje užfiksuota (t. 2, b. l. 164, 166), kad jam – M. C. – net nepasiteiravus apie galimybes apžiūrėti šio liudytojo turimą ginkluotę ir ją išbandyti, jis pats pasiūlė parodyti turimą ginkluotę ir duoti ją išbandyti, į tai liudytojas R. M. J. savo iniciatyva, net neklausęs jo nuomonės, atsakė, kad mes išbandysime. Teisme liudytojas Nr. 5 taip pat teigė, kad jam nebuvo žinoma, kokia ginkluotė M. C. bus demonstruojama 2007 m. rugpjūčio 30 d., kad už ginkluotės demonstravimą Rokų poligone bus prašoma susimokėti ar kad ginkluotės demonstravimo Rokų poligone metu bus siūloma iššauti iš kulkosvaidžio bei „RPG“. Tačiau techninėmis priemonėmis užfiksuoti tokie liudytojo Nr. 5 žodžiai, 2007 m. rugpjūčio 29 d. pasakyti liudytojui R. M. J. „<...> na, aš su juo kalbėjau dėl „RPG 7“, „RPG 22“, trotilo detonatorių ... šautuvai ... nauji NATO standarto ... nauji snaiperiniai šautuvai ... labai geri“, kad „<...> ten užmokėsi ... gali net pabandyti iš „RPG“, kulkosvaidžio ...<...> (t. 2, b. l. 166); ...<...> ir viską galima išbandyti ... reikia tik sumokėti ... ir viską pabandyti galima ...<...>“ (t. 2, b. l. 170). Tai, pasak apelianto, objektyviai rodo, jog visos šios aplinkybės liudytojui buvo gerai žinomos. Teisme (2009 m. vasario 10 d.) liudytojas taip pat teigė, kad M. C. prašė jo surasti žmogų, kuris nugabentų įgytus ginklus, ir kad jis atsisakė prisiimti atsakomybę dėl M. C. įgytų ginklų transportavimo. Tačiau tokie pokalbiai techninėmis priemonėmis nėra užfiksuoti. Be to, liudytojo Nr. 5 parodymai, duoti 2009 m. vasario 10 d., beveik idealiai sutampa (sakinių seka, žodžių tvarka sakiniuose ir kt.) su liudytojo Nr. 4 parodymais, duotais 2009 m. vasario 5 d., t. y. 5 dienomis anksčiau. Liudytojas Nr. 4, kuris, R. M. J. , liudytojo Nr. 6 ir liudytojo Nr. 5 teigimu, nemokėjo anglų kalbos ir susitikimo metu nedalyvavo liudytojo Nr. 5 pokalbiuose su R. M. J. ir M. C. , parodė apie tokių pokalbių turinį bei jo paties tiesioginį bendravimą su juo – M. C. . Be to, šis liudytojas negalėjo logiškai ir suprantamai paaiškinti savo bendravimo su liudytoju Nr. l aplinkybių 2007 m. rugpjūčio 29 d. (parodymai, duoti 2010 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje). Liudytojas Nr. 3 teisme parodė, kad jis – M. C. – prašė jo pademonstruoti sprogmenis, trotilą, detonuojančią virvutę, šaunamuosius ginklus, nors operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose tokie prašymai neužfiksuoti, bet užfiksuota būtent liudytojo Nr. 3 ir liudytojo Nr. l iniciatyva pademonstruoti jų turimą ginkluotę. Be to, nors šis liudytojas buvo už ginkluotę atsakingas asmuo, teisme nieko negalėjo paaiškinti, kaip su Lietuvos kariuomene buvo atsiskaityta už panaudotą ginkluotę (šovinius, sprogstamąsias medžiagas ir kt.), kiek šūvių buvo iššauta iš kiekvieno ginklo, net negalėjo pasakyti, ar visos dėtuvės, kurias jis pats, kaip jis teigė teisme, užtaisinėjo, buvo iššautos. Šis liudytojas taip pat parodė, kad šoviniai šaunamiesiems ginklams buvo pristatyti iš Lietuvos kariuomenės, tačiau į bylą pateiktame Lietuvos kariuomenės rašte (t. 2, b. l. 103) dėl ginkluotės pateikimo į Rokų poligoną nėra nurodytas ne tik pateiktų šovinių kiekis, bet netgi nėra nurodyta, kad Lietuvos kariuomenė apskritai į Rokų poligoną būtų pateikusi nors vieną šovinį. Taigi, šio pareigūno, kaip ir kitų VSD pareigūnų, teiginių apie didelį iššautų šovinių kiekį nepatvirtina jokia objektyvi bylos medžiaga, o ir garso įrašuose girdimi vos keli šūviai, o vaizdo medžiagoje nėra fiksuoti nei šūvių garsai, nei vaizdai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 3 parodė, kad M. C. nešiojo į poligoną pristatytus šaunamuosius ginklus, tačiau apklausiamas teisme negalėjo nurodyti nė vieno konkretaus šaunamojo ginklo, kurį jis – M. C. – būtų nešęs, o nešiojimą apibūdino kaip laikymą rankose ir apžiūrinėjimą. Šis liudytojas taip pat teigė, kad jis – M. C. – gamino ir sprogdino užtaisą, nors tokie jo veiksmai neužfiksuoti nei operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, nei bylos vaizdo ir garso medžiagoje, o ir apklausos teisme metu paaiškėjo, kad liudytojas Nr. 3 pats gamino ir sprogdino užtaisą, o jis – M. C. – tik stovėjo šalia ir žiūrėjo. Liudytojas taip pat teigė, kad jis pats savo valia užtaisinėjo pilnas apkabas, nors byloje užfiksuoti liudytojo Nr. l nurodymai keliais šoviniais užtaisyti vieną ar kitą ginklą – „dėk 10“ (t. 3, b. l. 99); liudytojui Nr. l pareiškus, kad tai iš esmės yra finišas (t. 3, b. l. 110) ir jau pasiūlius jam eiti ir pasikalbėti apie verslą (t. 3, b. l. 113), jis pats savo iniciatyva pasiūlė liudytojui Nr. l, kad šis pasiūlytų M. C. „pigiai ar už simbolinę“ kainą išbandyti granatsvaidį „RPG-7“, o parodydamas apie šias aplinkybes teigė, kad M. C. pageidavo jį išbandyti. Liudytojas taip pat teigė, kad M. C. užsiminė apie mokymus naudotis ginkluote, aiškino, kad į tokius mokymus atvyktų 5 žmonės iš Airijos, tačiau toks pokalbis bylos medžiagoje nėra užfiksuotas. Be to, liudytojo Nr. 3 apklausos teisme metu kartu su juo vienoje patalpoje buvo pašalinis asmuo, kuris liudytojo Nr. 3 apklausos metu kažką jam kalbėjo, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad liudytojas Nr. 3 parodymus davė ir į jam užduodamus klausimus atsakinėjo nesavarankiškai. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, nors ji sudaro pakankamą pagrindą ne tik pagrįstai abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, bet ir jo parodymų, duotų teisme, nepripažinti įrodymu. Liudytojas K. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad dalyvavo liudytojų Nr. 3 ir Nr. l pokalbiuose su M. C. , tačiau operatyvinių tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose nė vienas toks pokalbis nėra užfiksuotas. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat nurodė, kad M. C. , siekdamas susipažinti su ginkluote, Rokų poligone nešiojo granatsvaidžius, automatus, snaiperinius šautuvus, sprogstamąsias medžiagas, detonatorius bei detonuojančias virvutes, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad kaip nešiojimą liudytojas K. K. įvardijo paėmimą į rankas ir padėjimą į vietą. Liudytojas taip pat teigė, kad M. C. nešiojo ir automatą „Barrett“, tačiau iš 2008 m. vasario 1 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo akivaizdu, kad šį šautuvą nešė kitas asmuo, į kurį liudytojas Nr. l kreipėsi lietuvių kalba, kurios jis – M. C. – nemoka ir nesupranta, sakydamas „panešk, tu jaunesnis“ (t. 3, b. l. 106). Liudytojas A. D. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad M. C. pažymėjo siuntą, nors bylos duomenys rodo, kad tai padarė liudytojas Nr. 1. Liudytojas Nr. 2 ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus apie liudytojo Nr. 1 ir M. C. pokalbių turinį, kurio jis negalėjo suprasti, nes, kaip paaiškėjo teisme, visiškai nemoka anglų kalbos. Tai objektyviai patvirtina ir byloje esantys techninių priemonių panaudojimo protokolai, iš kurių matyti, kad liudytojas Nr. 2 susitikimo Ispanijoje metu nesuprato net to, kad jam buvo pasakyta, jog negali sėdėti pasirinktoje vietoje, negalėjo net pats savarankiškai užsisakyti sulčių (t. 12, b. l. 81), jam buvo verčiamas elementaraus pokalbio turinys restorane „La Mama“ (t. 6, b. l. 155), apie kurį jis pats klausė (t. 6, b. l. 157); klausė apie buitinio pokalbio turinį (t. 6, b. l. 170); liudytojas Nr. l verčia jam net tokį elementarų klausimą, ar jis vedęs (t. 6, b. l. 171) ir t. t., o ir apklausos teisme metu jis pats patvirtino, kad žino tik 3 žodžius anglų kalba: ginklas, kaina, sprogstamosios medžiagos. Be to, šis liudytojas, atsakydamas į klausimus apie garso įrašų darymo Ispanijoje aplinkybes, teigė, kad visiškai neprisimena jokių operacijos Ispanijoje aplinkybių, nors, kaip pats parodė, į Ispaniją su tokia tarnybine užduotimi vyko pirmą kartą ir daugiau su tokiomis užduotimis Ispanijoje nesilankė. Liudytojas Nr. l parodė, kad M. C. neva pasiūlė ginklų įsigijimo aplinkybes aptarti Ispanijoje, kai iš 2007 m. rugsėjo 18 d. telefoninio pokalbio matyti, kad būtent liudytojas Nr. l pasiūlė susitikti Ispanijoje ir nurodė jam – M. C. , kad bus Ispanijoje spalio 24 ar 25 dienomis, kad parašys miestus, kuriuose ketina būti (t. 4, b. l. 99–100) ir atsiuntė SMS žinutę, kad bus Marbeljos mieste (t. 4, b. l. 101). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, kad 2007 m. lapkričio mėnesį susirašinėjant SMS žinutėmis M. C. neva teiravosi, ar jis rado asmenį, kuris galėtų pervežti ginkluotę į Airiją, tačiau tokių žinučių byloje nėra, o ir pats liudytojas neigia trynęs žinutes iš tyrimui perduotų mobiliųjų telefonų (2010 m. vasario 22 d. teismo posėdis). Be to, liudytojas teigė, kad jis – M. C. – jam pasakė, kad pirks iš jo 12,7 mm kalibro snaiperinį šautuvą „Barrett“, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina byloje užfiksuotas jų pokalbis, vykęs 2008 m. sausio 21 d. (t. 6, b. l. 115–185), o Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti jo žodžiai, pasakyti 2007 m. rugpjūčio 30 d. susitikimo metu „aš nenorėsiu to 12,7, taigi nereikia skubėti dėl jo“ (t. 3, b. l. 133). Šis liudytojas taip pat teigė apie tariamą antrąjį ginkluotės užsakymą, tačiau duomenų apie kokį nors antrą konkretų užsakymą byloje nėra. Liudytojas teigė, kad vykstant į garažą M. C. jam neva pasakojo, kad jo organizacijoje buvo išdavikų, tačiau byloje tokie pokalbiai neužfiksuoti. Į A. D. klausimą, kas yra tas kas nors, kuris perduos likusią pinigų sumą už siuntos transportavimą, liudytojas Nr. l atsakė, kad galbūt tai padarys mano draugas, kurį jis anksčiau matė (t. 6, b. l. 56), tačiau duodamas parodymus liudytojas Nr. l teigė, kad pokalbio su A. D. metu jis neva jam nurodė, jog likusius pinigus už siuntos transportavimą A. D. atveš būtent B. M.. Liudytojas Nr. 1 taip pat parodė, kad M. C. užsakė iš jo automatą „Beryl“ su kolimatoriniu taikikliu už 4 000 Eur, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl, jam – M. C. – tariamai užsakius automatą „Beryl“, jis į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), pristatė snaiperinį šautuvą „Barrett“; kaip ir negalėjo apsispręsti, kada buvo sudarytas galutinis ginkluotės užsakymas – Ispanijoje ar 2008 m. sausio 22 d. garaže. Visos šios aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia daryti išvadą, kad byloje kaip liudytojų apklaustų VSD ir kitų institucijų pareigūnų parodymai neatitinka patikimumo kriterijaus, o liudytojų nurodytų esminių šios bylos aplinkybių apie jam inkriminuojamus veiksmus, priešingai, nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, nepatvirtina nei nuotraukos (jose užfiksuoti atskiri ginkluotės apžiūros fragmentai, bet nepateikta nė viena nuotrauka, kurioje būtų užfiksuoti ginkluotės patekimo į jo rankas fragmentai, šūviai ir kt.), nei garso įrašai (juose užfiksuotos aplinkybės, priešingos liudytojų parodymams, o ką jau kalbėti apie tai, kad garso įrašai, kaip paaiškėjo jų perklausos teisme metu, yra akivaizdžiai sumontuoti (girdisi įrašo nutrūkimo ir vėlesnio jo atsiradimo garsai, be to, į bylą pateiktos naujos tų pačių garso įrašų laikmenos, kuriose atsiranda prieš tai nebuvęs tekstas (2011 m. kovo 24 d. teismo posėdis, tekstas užfiksuotas; t. 3, b. l. 4), nei telefoniniai pokalbiai (juose užfiksuotos aplinkybės taip pat prieštarauja liudytojų nurodytoms aplinkybėms), nei vaizdo įrašai (juose nėra užfiksuota jokių kaltinimo versiją patvirtinančių aplinkybių, kaip, pvz., 2007 m. rugpjūčio 30 d. vaizdo įrašas, kuriame matyti tik labai aukštos žolės, bet ne ginkluotės apžiūra, šaudymo momentai, sprogmens gaminimas ar pan.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ne tik aplinkybės, kad iki šios operacijos pradžios nebuvo jokių duomenų, kad jis – M. C. – būtų vykdęs kokias nors veikas, turinčias jam inkriminuotų nusikaltimų požymių, bet ir to, kad šios operacijos laikotarpiu iki pat jo sulaikymo 2008 m. sausio 22 d. nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs kokius nors kitus veiksmus, turinčius jam inkriminuojamos paramos teroristinei grupei ar kitų nusikalstamų veikų požymių, nei tuos, kurie buvo įvykdyti NVIM taikymo jo atžvilgiu metu, t. y. kontroliuojant atitinkamoms teisėsaugos institucijoms ir šių teisėsaugos institucijų pareigūnams patiems tiesiogiai šiuose veiksmuose dalyvaujant. Nors šios operacijos metu visi jo veiksmai buvo teisėsaugos organų kontroliuojami, tačiau nefiksuoti jokie jo susitikimai, pasitarimai ar kitokio pobūdžio palaikomi ryšiai su inkriminuojamos organizuotos grupės nariais ar kitais asmenimis. Byloje nėra nei nuotraukų, vaizdo, garso įrašų, ryšių palaikymo telefonu ar kitų duomenų, kurie patvirtintų kokius nors jo palaikomus ryšius su inkriminuojamos organizuotos grupės nariais ar kitais asmenimis, o tai tik dar kartą patvirtina, kad jis nevykdė jokios tęstinės nusikalstamos veikos, prie kurios Saugumo tarnybos pareigūnai, veikę neatskleisdami savo tapatybės, bei NVIM dalyviai būtų prisijungta. Visos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra Jungtinės Karalystės ir Lietuvos atitinkamų institucijų pareigūnų išprovokuoti nauji nusikaltimai.

Tas pats, anot apelianto, pasakytina ir dėl jam inkriminuojamos paramos teroristinei grupei teikimo nusikalstamos veikos, kurią pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą, bet ir jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindė tokiomis teismo pripažintomis nustatytomis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs šios bylos duomenys. Šios aplinkybės grindžiamos iš esmės vien tik liudytojo R. M. J. nepatikimais parodymais, kurių nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip rengimąsi nuosprendyje nurodytos ginkluotės kontrabandai, nes jis nesiėmė jokių veiksmų, sudarančių kontrabandos objektyviąją pusę. Priešingai, nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jis nedavė VSD pareigūnui A. D. jokių nurodymų dėl ginkluotės gabenimo kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nesudarė jokio ginkluotės kontrabandos veikimo plano, bet pats NVIM dalyvio A. D. , kuris jam buvo pristatytas kaip žmogus, galintis pervežti ginkluotę į Airiją, klausinėjo, kaip jis tą ketina padaryti, ir tai objektyviai rodo, kad apie ginkluotės transportavimo sąlygas jam visiškai nieko nebuvo žinoma. Taigi, jis nesiėmė net minimalių veiksmų, kurie turėtų objektyvius rengimosi padaryti kontrabandos nusikalstamą veiką požymius. Jis neieškojo šio nusikaltimo padarymo priemonių ar įrankių, neparinko šia nusikalstamą veiką galinčių atlikti asmenų. A. D. buvo parinktas kitų asmenų ir jam pristatytas kaip asmuo, kuris gali nuvežti daiktus į Airiją. Šis asmuo nebuvo jo parinktas, jis jokiu būdu nebuvo lenkiamas atlikti šiuos veiksmus, jo būsima veikla nebuvo jo – M. C. – suplanuota, kaip nebuvo jokių jo ir kitų asmenų vaidmenų paskirstymo, suderinimo ir pan. Net nebuvo sudarytas ir aptartas šios nusikalstamos veikos padarymo planas, o priešingai – jam teiraujantis A. D. apie konkrečius veiksmus, kurių šis imsis, kad pervežtų krovinį į Airijos Respubliką, jam nebuvo atsakyta į nė vieną jo pateiktą klausimą, taigi, su juo nebuvo aptarti ir suderinti jokie šios veikos įvykdymo klausimai, o ką jau kalbėti apie kokius nors konkrečius planus. Šiuo atveju nebuvo sudaryta ir jokių kitų kontrabandos nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų, be kurių sumanytas nusikaltimas negalėtų būti padarytas. Taigi, jokie parengiamieji jo veiksmai, kuriais būtų sudaromos būtinos sąlygos pasirengti pradėti vykdyti kontrabandos nusikaltimą ar palengvinti jo padarymą, net nebuvo pradėti realizuoti, nes jis neturėjo tyčios tokią veiką įvykdyti. Teismas, nuosprendyje akcentuodamas piniginių lėšų liudytojui A. D. sumokėjimą, nevertino aplinkybės, kad šie jo – M. C. – veiksmai buvo paveikti ir nulemti pareigūnų, veikiančių pagal NVIM, veiksmų. Tai patvirtina liudytojo R. M. J. nurodymas, kad pervežimu pasirūpins patys ginklų pardavėjai, kad tai jų dalis, ir tai įrodo tiek jo paties parodymai, tiek techninėmis priemonės užfiksuoti R. M. J. žodžiai 2007 m. rugpjūčio 29 d. susitikimo metu, kad vienintelė problema bus transportas ir kad jis turės viską išsamiai patarti, kad kiekvienas žinotų, ką kitas daro (t. 2, b. l. 167); klausimas liudytojui Nr. 5 „ką mes darom su transportu“, liudytojo Nr. 5 žodžiai, pasakyti R. M. J. „o dėl transporto, tai tu pats pagalvok tada, ir reikia su juo pasikalbėti, kuris ten žmogus...“, „jis turi ryšius ... didelius... . Jis labai rimtas žmogus“ (t. 2, b. l. 168). R. M. J. žodžiai, pasakyti jam – M. C., kad liudytojas Nr. 5 žino, kur jis pristatys ginkluotę, kad jis žino dėl transporto (t. 3, b. l. 19), kad liudytojas Nr. 5 gali atgabenti jam, kad tas vaikinas (t. y. liudytojas Nr. 1) pats gali sutvarkyti transporto reikalus ir jis suorganizuos transportą tam, kad bus užsakoma iš jo (t. 2, b. l. 201, 202), R. M. J. žodžiai liudytojui Nr. 5, kad „tu transportą tik taviems“ (t. 2, b. l. 202); liudytojo Nr. 1 nurodymas dar jų pirmojo susitikimo metu, kad kainos Lietuvoje ir užsienyje yra skirtingos, nes tai susiję su pergabenimu, kad jis pažįsta pervežimu pasirūpinti galinčius asmenis, kad jis tai darė daugybę kartų ir gali pasikalbėti su tais asmenimis (t. 3, b. l. 124), taip pat liudytojo Nr. 1 nurodymas, kad už ginkluotės pergabenimą reikės mokėti atskirai, kad į kainą pervežimas neįskaičiuotas (t. 3, b. l. 132); liudytojo Nr. 1 skatinimas atvažiuoti „apžiūrėti“ krovinio, pačiam asmeniškai pasikalbėti su pervežėju ir atsakyti į jo klausimus bei sumokėti už transportavimą (t. 6, b. l. 102).

Nuteistojo M. C. gynėjos advokatės Leonora Vasiliauskienė ir Ingrida Botyrienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Bylos duomenimis, nuteistasis M. C. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad remti organizaciją TARA, įgyti kaltinime nurodytą ginkluotę ir ją pervežti į Airiją, gabenant per Europos Sąjungos šalis, niekada nesitarė nei su broliu L. C. , S. M. ar B. M., nei su kitais asmenimis. Jo brolis L. C. jam niekada nepriskyrė jokio vaidmens, nurodyto kaltinime, taip pat nenurodė jokio šaudmenų ar kitų ginkluotės rūšių, kiekio, nedavė pinigų nei ginklams įgyti, nei jiems pargabenti kontrabanda į Airiją ar kokiems nors kitiems panašiems tikslams, o jis savo ruožtu neteikė šiam informacijos apie Lietuvoje įvykusius susitikimus. Jam nėra žinoma apie kokius nors S. M. susitikimus su liudytoju R. M. J. Dublino oro uoste, jis net nepažinojo S. M..

Su R. M. J. , kuris šioje byloje duoda melagingus parodymus (kaip ir kiti liudytojai), siekdamas išvengti atsakomybės už savo paties padarytus nusikaltimus, susipažino maždaug 2000 metais per cigarečių verslą (kontrabandą). Jie susitikdavo įvairiose vietose Airijoje ir bendraudavo telefonu. R. M. J. jam pasiūlė ginklų verslą, sakydamas, jog kriminaliniame pasaulyje yra didelis ginklų poreikis, be to, ir pelnas yra didesnis negu iš cigarečių verslo. R. M. J. teigė, kad turi gerus ryšius Lietuvoje ir patikimus šio verslo vystymo planus, daugybę kartų kurstė jį imtis šio verslo, kol galiausiai įtikino. Su R. M. J. susitarė, kad jo, t. y. M. C., dalis yra pinigai, o R. M. J. dalis – vertingi užsienio ryšiai ir saugaus įgijimo garantijos, taip pat kad pelnas bus dalijamas į dvi lygias dalis. R. M. J. parengė planą, kada ir kaip jie vyks į Lietuvą, kaip R. M. J. pristatys jį savo draugams, davė detalius nurodymus, ką jam reikia daryti ir sakyti susitikimų Lietuvoje metu. R. M. J. pasakė, kad jis viską kontroliuos, o kadangi pats dar ir vertėjaus, tai savo draugui Tomui Lietuvoje pasakys viską, ką reikia. Būtent R. M. J. iniciatyva buvo Tomui ir kitiems žmonėms jį – M. C. – pristatyti kaip ARA narį, kad atrodytų rimčiau ir įspūdingiau, ir taip užsitikrinti, kad jų svetimoje šalyje neapgautų. Iš tikrųjų jis nebuvo ARA ar TARA narys ar rėmėjas. R. M. J. sakė, kad žino rinkos poreikius ir nurodė ginkluotę, kurią reikėtų įsigyti Lietuvoje. Jis – M. C. – nusprendė paprašyti savo draugo važiuoti kartu su juo į Lietuvą, kad jam būtų saugiau. R. M. J. tai nepatiko, bet jis pastarąjį įtikino, kad legenda apie du žmones, atvažiuojančius tokiu rimtu klausimu, atrodys daug įtikinamiau, taip pat kad jo draugas yra patikimas žmogus. Jau būnant Lietuvoje, medžioklės namelyje, R. M. J. nurodė jam pasakyti Tomui, kad šio turimi ginklai netinkami. Tai buvo padaryta siekiant susitikti su Tomo draugu, prekiaujančiu ginklais. R. M. J. pats savo iniciatyva priiminėjo visus sprendimus, ką sakyti Tomui ir ką toliau daryti. R. M. J. spaudė jį gauti to kito žmogaus telefoną, kad išstumtų Tomą iš šio žaidimo, nes tuomet jie iš šio verslo gautų daugiau pinigų.

Pirmą dieną atvykus į Lietuvą būtent R. M. J. priėmė sprendimą vykti į vietą apžiūrėti ginklų ir juos išbandyti, jis pats to neprašė ir nesiūlė. Pirmoje šaudymo vietoje R. M. J. nurodė sakyti, kad visi ginklai yra seni, be to, nurodė ginkluotės pavadinimus, paaiškino, kaip turi laikytis, kad atrodytų, jog jie nusimano apie tai, ką kalba. Kitą dieną R. M. J. pasakė, kad jie vyks į kitą vietą, kur bus pademonstruoti ginklai. R. M. J. ten nevyko, tačiau priminė jam, kad laikytųsi jo anksčiau duotų instrukcijų. Ginkluotės demonstravimo metu jis pats nė vieno ginkluotės elemento nepaėmė ir nenešiojo. Kiekvienas daiktas, kurį jis turėjo savo rankose, jam buvo paduotas liudytojo Nr. 1 arba liudytojo Nr. 3. Būtent šių liudytojų iniciatyva buvo rodomas kiekvienas ginkluotės elementas, taip pat sudaromos sąlygos šaudyti iš kai kurių ginklų. Jis pats nebūtų šovęs iš jokio ginklo, jeigu liudytojas Nr. 1 nebūtų jam to siūlęs. R. M. J. jam nurodė, kad prekeiviai ginklais pasirūpins ir jų gabenimu, todėl jis ginkluotės gabenimo neplanavo. Pinigai, kurie buvo sumokėti už ginkluotę ir jos transportavimą, buvo jo – M. C. – asmeninės santaupos.

Iki 2008 m. sausio jis ir toliau bendravo su R. M. J. , susitikimų metu kalbėdavosi apie santykių su liudytoju Nr. 1 plėtojimą, ryšius su juo. R. M. J. įspėjo jį, kad pats nedarytų jokių sprendimų, visi sprendimai dėl kelionių į Ispaniją, Lietuvą buvo priimti R. M. J. iniciatyva. Ispanijoje liudytojui Nr. 1 raštelį su užrašytais skaičiais jis perdavė taip pat R. M. J. iniciatyva. Pastarasis prašė paklausti liudytojo Nr. 1, ar šis ką nors žino apie tokius skaitmenis, o jis juos tiesiog perrašė ant lapelio. Jis pats nežinojo, ką R. M. J. turėjo galvoje, bet jam paaiškino, kad kažkas svarbaus yra šiuose skaičiuose.

Vykti antrą kartą į Lietuvą jis nenorėjo, tačiau R. M. J. jį spaudė važiuoti ir patikrinti siuntą. Taip pat R. M. J. norėjo, kad jis nuvažiavęs sužinotų, ką liudytojas Nr. 1 dar galėtų jiems pasiūlyti, ar galėtų gauti tam tikrų specialių dalykų, kuriais R. M. J. domėjosi ir kurie, pasak jo, galėtų duoti jiems didelį pelną. Jeigu R. M. J. nebūtų jo provokavęs vykti į Lietuvą ir užsiimti ginklų verslu, jis niekada nebūtų atvykęs į Lietuvą dėl šio tikslo. Jis pats nėra ginkluotės specialistas ir negali pasakyti, kokių modelių ir markių buvo šaunamieji ginklai. A. D. prisistatė kaip organizacijos narys, bet ne TARA, o ARA, tai padarė dėl to, kad liudytojas Nr. 1 jam taip patarė, nurodęs, kad ginklų pervežėjas nedirba su nusikaltėliais. Su A. D. ginkluotės pervežimo klausimų neaptarinėjo, A. D. jam buvo pristatytas kaip žmogus, kuris gali pervežti tai, ką liudytojas Nr. 1 parduoda (t. 26, b. l. 71–92). Tačiau toks nuteistojo aiškinimas apie įvykių aplinkybes yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų vienas kitą papildančių įrodymų visuma.

Bylos duomenimis, liudytojas R. M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad jis, kaip Saugumo tarnybos agentas, kurio funkcija buvo identifikuoti asmenis, keliančius grėsmę Jungtinės Karalystės saugumui, su M. C. susipažino 2007 m. rugpjūčio 24 d. Tai įvyko jo susitikimo su L. C. ir S. M., kurie dar 2007 m. pradžioje kreipėsi į jį dėl ginkluotės įsigijimo TARA organizacijai bei šios organizacijos narių mokymo naudotis ginkluote, metu. L. C. jam pristatė M. C. kaip ekspertą, kuris vyks į Lietuvą patikrinti parduodamos ginkluotės kokybę ir jo (L. C. ) vardu ginkluotės įsigyti, paaiškino, kad šis turi visus jo įgaliojimus vietoje nuspręsti, ką pirkti. Liudytojas R. M. J. taip pat parodė, kad dar iki susitikimo su M. C. , 2006 m. R. T. , kuri pati anksčiau domėjosi ginklų įsigijimo galimybėmis Rytų Europoje, pranešė, kad su juo verslo klausimais nori susitikti S. M. ir davė jo telefono numerį. Pirmojo susitikimo, įvykusio 2007 m. sausio 30 d. su S. M. metu, pastarasis pasakė, kad jį domina šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagas, kad jis planuoja jų įsigyti ir ši ginkluotė reikalinga TARA organizacijai. Šio ir kitų susitikimų metu S. M. įvardijo, kad nori įsigyti padegamosios virvės, 50–100 detonatorių, granatų, sprogstamosios medžiagos „Semtex“, granatsvaidžių „RPG“, du snaiperinius šautuvus „Dragunov“. Taip pat teiravosi dėl galimybės pergabenti ginkluotę į Airiją, surengti mokymus TARA nariams. Kai 2007 m. birželio mėnesį jis buvo nuvežtas į Silverbridge vietovę, į susitikimą su L. C. , pastarasis jam paaiškino, kad jį domina automatai „AK“, snaiperiniai šautuvai „Dragunov“, padegamoji virvė, detonatoriai, sprogstamosios medžiagos, granatsvaidžiai „RPG“, laikrodiniai sprogmenų mechanizmai, klausinėjo ginklų kainų, teiravosi apie galimybę juos transportuoti į Airiją, mokymų naudotis ginklais organizavimo. (Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad liudytojas R. M. J. , duodamas parodymus apie šio susitikimo aplinkybes, tik išsakė savo nuomonę, kad S. M. galėjo būti transporto priemonės, kuria jie vyko į susitikimą, savininkas: „Į šį susitikimą S. M. atvyko juodos spalvos džipu „Mercedes“, valstybinio numerio neprisimenu, kaip suprantu, registruotu S. M. vardu“ (t. 1, b. l. 76–85). Dar vieno jų susitikimo, įvykusio Paryžiuje, viešbutyje „Hilton“, metu L. C. perdavė jam pageidaujamų ginklų sąrašą, taip pat teiravosi dėl TARA narių mokymų.

2007 m. rugpjūčio 29 d., kai kartu su M. C. ir B. M. nuvyko į Lietuvą, jis atliko vertėjo ir tarpininko funkciją. Tomas, t. y. liudytojas Nr. 5, kuris pagal legendą buvo Lietuvos cigarečių kontrabandininkas, galintis padėti įsigyti ginklų, nemokėjo anglų kalbos, o M. C. ir B. M. nemokėjo nei rusų, nei lietuvių kalbos, todėl jis bandė padėti jiems susikalbėti dėl ginklų. Pokalbio metu M. C. išsakė susidomėjimą sprogstamosiomis medžiagomis. Tomas pasakė, kad tai ne jo sritis, bet tuo klausimu gali supažindinti juos su kitu draugu. Taip pat Tomas pasakė, kad sodyboje turi ginklų, bet ne „RPG“. M. C. norėjo, kad Tomas parodytų jiems ginklus, norėjo pamatyti, kaip jie veikia. Tuomet Tomas pasakė, kad gali nuvykti į šaudymo vietą išbandyti ginklų. Šaudymo vietoje M. C. ir jo draugas šaudė į taikinius iš „Dragunov“ šautuvo. Grįžus į sodybą, M. C. pasakė, kad ginklai jam nepatiko, kad jie seni, prastai išlaikyti, mažas jų pasirinkimas, kad jei Tomo draugas neturi daugiau, tai kelionė veltui. Kitą dieną buvo organizuota kelionė į Kauną, kur jų turėjo laukti Tomo draugas ir nuvežti į šaudymo vietą. Jam pačiam į šaudymo vietą nebuvo leista vykti, ten vyko tik M. C. ir B. M.. Pastarieji iš šaudymo vietos grįžo labai gerai nusiteikę, sakė, kad šaudė iš „RPG“, kad ginklai buvo geri. Tą patį vakarą M. C. ar tai jo draugas padavė jam pinigus ir paprašė juos perduoti Tomui už jiems pademonstruotus ginklus, buvo minimas šautuvas „SVD“. Tuomet jis jiems pasakė, kad palikti visus 10 000 eurų iš karto būtų neprotinga, nes sandoris dar neužbaigtas, kad užteks ir 5 000 eurų.

Praėjus kuriam laikui nuo šio M. C. ir B. M. vizito į Lietuvą, telefoninio pokalbio su S. M. metu pastarasis paprašė jo pasakyti Tomui, kad tuos 5 000 eurų perduotų Tomo draugui ginklų prekeiviui. 2007 m. spalio mėnesį susitikimo su L. C. metu, įvykusio Briuselyje, pastarasis pasakė, kad yra labai patenkintas vizitu į Lietuvą ir kad netrukus 4–5 nariai vyks į Lietuvą mokymams. Daugiau jis šioje operacijoje nedalyvavo ir su L. C. ar M. C. nebendravo, apie pastarojo kelionę į Lietuvą 2008 m. sausio mėnesį nežinojo. Jau po to, kai M. C. buvo sulaikytas Lietuvoje, S. M. vėl jam paskambino. Susitikus klausė, kas nepavyko Lietuvoje, klausinėjo apie suėmimus šioje valstybėje, kaip būtų galima išvaduoti M. C. (t. 1, b. l. 76–85, 86–92, 100–130, t. 25, b. l. 100–115). Nors nuteistasis M. C. apeliaciniame skunde teigia, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi ir neatitinka tikrovės, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, būtent R. M. J. nurodytas įvykių aplinkybes, priešingai nei M. C. parodymus, vienu ar kitu aspektu patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Apklaustas kaip liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 6 Jungtinės Karalystės Saugumo tarnybos pareigūnas, koordinavęs R. M. J. , kaip slapto šios tarnybos agento, veiksmus, parodė, kad R. M. J. Saugumo tarnybai pradėjo dirbti 2002 metais. Užverbuotas jis buvo todėl, kad buvo žinoma, jog jis yra kontrabandininkas, susitikinėja su disidentais Šiaurės Airijos Respublikoje. Su Saugumo tarnybos žinia R. M. J. susitikinėjo su R. T. , kurios vyras buvo teistas už terorizmą ir kuri domėjosi ginklais, buvo davusi R. M. J. jų sąrašą, tačiau vėliau šia tema nekalbėjo. Paskui, 2006 metais, su R. M. J. susisiekė S. M., kuris tarnybai buvo žinomas kaip R. T. draugas, susijęs su teroristinėmis grupuotėmis. Pokalbio metu pastarasis paminėjo ginklus. Supratę, kad S. M. atstovauja TARA bandymams gauti ginklų, davė nurodymą R. M. J. susitikti su S. M. ir nustatyti, ko šis nori. Operacijos metu R. M. J. pasirinko slapyvardį „Borisas“, tai rodė jo ryšius su Rytų Europa. 2007 m. sausio mėn. vykusio susitikimo metu S. M. pateikė R. M. J. R. T. ginklų sąrašą, todėl tapo aišku, kad su tuo susijusi TARA organizacija ir L. C. . 2007 m. kovo ir balandžio mėnesiais įvyko dar du R. M. J. susitikimai su S. M., kurių metu pastarasis nedviprasmiškai nurodė, kad nori ginklų. R. M. J. pagal nurodymą turėjo pasakyti, kad jis gali supažindinti TARA narius su ginklų tiekėjais, tačiau tai nėra jo verslas ir jis nenori tame dalyvauti. 2007 m. birželio mėn. R. M. J. turėjo susitikti su L. C. ir S. M. Šiaurės Airijoje, saugiame name, tai buvo didelė rizika. R. M. J. buvo nurodyta nediskutuoti ginklų klausimais, sakyti, kad veiktų kaip tarpininkas, jei TARA padėtų jam cigarečių versle. Vėliau S. M. pasakė R. M. J. , kad nori susitikti dėl ginklų, ir 2007 m. jie susitiko Paryžiuje. L. C. dar kartą prašė ginklų ir sprogmenų bei pagalbos mokant TARA narius naudotis ginklais. 2007 m. rugpjūčio 24 d. S. M., L. C. ir R. M. J. susitiko dar kartą, šio susitikimo metu R. M. J. buvo supažindintas su ,,Fredžiu“, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo M. C., kuris bendradarbiaus Lietuvoje. L. C. paklausė R. M. J. , ar šis galės nuvežti M. C. į Lietuvą ir supažindinti su Tomu. R. M. J. sutiko jiems padėti ir pabūti vertėju. Buvo sutarta, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d. M. C. vyks į Lietuvą. R. M. J. bandė išsiaiškinti, kokie yra M. C. ketinimai, R. M. J. buvo nurodyta dalyvauti demonstruojant ginklus. Antrą buvimo Lietuvoje dieną R. M. J. demonstruojant ginklus dalyvauti nebuvo leista todėl, kad TARA vykdytų šį sandorį pati. R. M. J. susitikimų su S. M. 2007 m. sausio 30 d. ir kovo 8 d. metu buvo kalbama apie ginkluotės pervežimą iš Lietuvos į Olandiją ar Belgiją. Kadangi buvo duotos griežtos instrukcijos neprisiimti konkrečių įsipareigojimų, R. M. J. kalbėjo tik apie galimybes, ar įmanoma tai padaryti. R. M. J. turėjo veikti kaip tarpininkas tarp organizacijos ir prekeivių. Susitikimų metu buvo tariamasi, kad S. M. ar jo bendrininkas, kuris gerai išmano techninius dalykus ginkluotės srityje, turėtų kartu su R. M. J. vykti į Lietuvą apžiūrėti ginkluotės, vėliau S. M. pasakė, kad nei jis, nei L. C. asmeniškai nevyks į Lietuvą, nes gali patraukti saugumo tarnybų dėmesį. Konkrečios liudytojo Nr. 1 funkcijos ir užduotys taip pat buvo derinamos su Saugumo tarnyba. Šio liudytojo tikslas buvo parodyti ginklus, jei TARA nariai rodytų susidomėjimą, tada pateikti jiems ginklus, o jeigu rodytų susidomėjimą pirkti ginklus, tada palaikyti ryšius. Sprendimas airiams ginkluotę ne tik parodyti, bet ir ją demonstruoti (išbandyti) tam pritaikytoje vietoje – kariniame poligone, buvo bendra Saugumo tarnybos ir VSD operacija. Tuo atveju, jei jie parodytų susidomėjimą išbandyti ginkluotę, suteikti tokią galimybę. Po M. C. sulaikymo, S. M. pasakė R. M. J. , kad nori arba atgauti pinigus, kuriuos sumokėjo už ginkluotę, arba gauti tą ginkluotę (t. 25, b. l. 116–132).

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 5 parodė, kad VSD vadovybė jį informavo, kad Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos atlieka tyrimą dėl Airijos Respublikos teritorijoje veikiančios grupuotės TARA ir kad šios grupuotės narys Lietuvoje nori įsigyti ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenų. Jo tikslas buvo išsiaiškinti šių asmenų ketinimus, kokius ginklus jie nori įsigyti, kur ir prieš ką tuos ginklus naudos, taip pat kokius iki to laiko teroristinius aktus jie yra įvykdę, kokius ginklus turėjo. Buvo žinoma, kad šios grupuotės nariai ieško ryšių su Lietuvos nusikalstamomis grupuotėmis, jis po NVIM priedanga buvo įtrauktas į šį tyrimą.

2007 m. rugpjūčio mėn. VSD vadovybė informavo jį, kad į Lietuvą su R. M. J. , kuris dar 2005 metais buvo apsilankęs Lietuvoje su ginklais besidominčia R. T. , turi atvykti teroristinei grupuotei priklausantys asmenys – M. C. ir B. M., kurių tikslas yra susitikti su juo ir įsigyti didelį kiekį sprogmenų, šaudmenų, ginklų. Buvo sankcionuotas NVIM, su kuriuo jis buvo supažindintas ir veikė neperžengdamas jo ribų. R. M. J. , M. C. ir B. M. į Lietuvoje, Raseinių rajone, esančią medžioklės sodybą, atvyko 2007 m. rugpjūčio 29 d. Susitikęs su R. M. J. , jis kalbėjosi apie cigaretes, paskui į pokalbį įsitraukė M. C. . Jis klausinėjo apie galimybes apžiūrėti „RPG“, snaiperinius šautuvus, 12,7 mm kalibro ,,Barrett“, sprogmenis. Jis pasakė, kad tik kai kuriuos ginklus turi. M. C. ketino tuos ginklus apžiūrėti ir išbandyti. Jis davė snaiperinį šautuvą ,,SVD“, automatą ,,AK-74“, pistoletus ,,PSM“, ,,Makarov“ ir ,,TT“, taip pat šaudmenis, apsauginius drabužius. Pirštines atvykę asmenys turėjo patys. Tuomet liudytojas Nr. 4 nuvežė juos į mišką išbandyti ginkluotės, jis pats nevažiavo. M. C. ir B. M. grįžo patenkinti, bet pasakė, kad tie ginklai nelabai tinkami. Jie akcentavo granatsvaidžius ,,RPG“, 12,7 mm snaiperinį šautuvą ,,Barrett“ ir sprogmenis, todėl jis pasakė, kad turi pažįstamą, galintį padėti įsigyti jų pageidaujamos ginkluotės, ir kad tai galėtų įvykti kitą dieną. Tada liudytojas Nr. 4 susitiko su liudytoju Nr. 1 suderinti dėl ginkluotės demonstravimo, o airiai liko sodyboje. Kitą rytą liudytojas Nr. 4 nuvežė juos pas liudytoją Nr. 1. Grįžo jie labai patenkinti, bet pasakė, kad snaiperinį šautuvą ,,SVD“ su šoviniais pirks iš jo. R. M. J. perdavė jam 5 000 eurų, kuriuos gavo iš M. C. . Pastarasis klausė, ar galėtų jis tuos įsigytus ginklus nugabenti jiems į Airiją. Jis pasakė, kad viską suderintų su liudytoju Nr. 1. Praėjus pusei mėnesio nuo šio vizito, gavo vadovybės nurodymą 5 000 eurų perduoti liudytojui Nr. 1 kaip avansą už ginklus, kuriuos įsigis iš Airijos atvykę asmenys, tada 5 000 eurų per greitųjų siuntų tarnybą buvo perduoti liudytojui Nr. 1 (t. 25, b. l. 170–181).

Šie liudytojo Nr. 5 parodymai atitinka jau pirmiau aptartus liudytojo R. M. J. parodymus, taip pat juos patvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 4 parodymai, iš kurių matyti, kad 2007 m. jis gavo iš vadovybės nurodymą ir instruktažą, kad į Lietuva atvyksta M. C. su savo bendražygiu, kurie turi planų per R. M. J. Lietuvoje įsigyti didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų bei sprogstamųjų medžiagų. R. M. J. jis žinojo kaip Britanijos saugumo tarnybos bendradarbį, pastarasis dar 2005 metais buvo atvykęs į Lietuva su R. T., kuri yra susijusi su teroristine organizacija. Veikdamas pagal sankcionuotą NVIM, jis juos pasitiko ir atvežė į sodybą Raseinių rajone, kur pokalbio su liudytoju Nr. 5 metu R. T. domėjosi ginklais.

2007 m. rugpjūčio 29 d. jis vyko į Lietuvos Respublikos pasienį su Lenkija sutikti R. M. J. bei kartu su juo atvykstančių minėtų asmenų. Visus šiuos asmenis automobiliu nuvežė į Raseinių rajone esančią sodybą, kur juos pasitiko liudytojas Nr. 5. Šiuose įvykiuose jis veikė pagal sankcionuotą NVIM, imitavo liudytojo Nr. 5, imituojančio ginklų prekeivį, pavaldinį nusikalstamoje organizacijoje. Buvo gauta informacijos, kad atvykusieji gali domėtis ginklais bei sprogmenimis, ir jie tam ruošėsi. Liudytojo Nr. 5 pokalbiuose su atvykusiais asmenimis jis nedalyvavo, bet iš anksto buvo sutarta, kad jei M. C. ir B. M. pageidaus išbandyti ginklus, jis turės juos parodyti. Apie 16 val. liudytojas Nr. 5 pasakė jam, kad M. C. ir B. M. išreiškė pageidavimą pamatyti ginkluotę ir ją išmėginti, todėl reikės pademonstruoti ir išbandyti ginklus. Už 20 km nuo sodybos jo paties nurodymu buvo paruošta vieta miške, kur atvykusiems asmenims buvo pademonstruotas snaiperinis šautuvas ,,SVD“, automatas ,,Kalašnikov“, pistoletai ,,TT“, ,,PN“, ,,Makarov“, taip pat leista išbandyti šiuos ginklus. Iš kiekvieno ginklo M. C. ir B. M. iššovė mažiausiai po tris šūvius. Po šaudymo parvežė pastaruosius atgal į sodybą, kur jie toliau bendravo su liudytoju Nr. 5. B. M. ir M. C. domėjosi, kuris iš ginklų galėtų peršauti neperšaunamas liemenes, taip pat domėjosi snaiperinio ginklo šūvio atstumu. Kalbų apie ginklų pirkimą bandant juos miške nebuvo, iš M. C. ir B. M. išraiškos buvo matyti, kad jie tikėjosi daugiau.

Taip pat iš anksto buvo sutarta, kad jei miške išbandyti ginklai netiktų, atvykę asmenys norėtų įsigyti sprogmenų ar dar rimtesnės ginkluotės, bus surasti ginklų prekeivius imituojantys liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2. Jam vadovybės buvo pavesta supažindinti M. C. su liudytoju Nr. 1, jei jis pageidautų sprogstamųjų medžiagų. Praėjus maždaug valandai po to, kai grįžo iš miško, liudytojas Nr. 5 nurodė ruoštis rytdienos susitikimui, kurio metu R. M. J. , M. C. ir B. M. turėjo susitikti su liudytoju Nr. 1 ir jiems turėjo būti pademonstruoti kiti ginklai. Tuomet jis nuvyko į Kauną, ten susitiko su liudytoju Nr. 1, kuriam patvirtino, kad svečiai yra atvykę, apžiūrėjo jų ginklus, o kitą dieną norės pažiūrėti, ką jis turi. 2007 m. rugpjūčio 30 d. jis atvežė R. M. J. , M. C. ir B. M. į Kauną, kur juos turėjo paimti liudytojas Nr. 2 ir nuvežti į susitikimą su liudytoju Nr. 1. Tačiau, kalbėdamas su liudytoju Nr. 1, gavo nurodymą atvežti tik tuos, kurie domisi ginklų pirkimu, t. y. M. C. ir B. M.. Atvykusieji su tuo sutiko, R. M. J. liko su juo, o M. C. ir B. M. išvyko su liudytoju Nr. 2. Apie 16 val. toje pačioje vietoje pasiėmė M. C. bei B. M. ir nuvežė atgal į sodybą, kur jie bendravo su liudytoju Nr. 5. Dar po kurio laiko jis nuvežė M. C. , R. M. J. ir B. M. į pasienį. Išvykstantieji buvo patenkinti (t. 25, b. l. 182–193).

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodė, kad su M. C. pirmą kartą susitiko 2007 m. rugpjūčio 30 d. Jam buvo leista imituoti paramą teroristinei grupuotei, disponuoti šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis, užmegzti ryšį ir sužinoti nusikalstamus ketinimus. Operacijoje su juo dalyvavo liudytojai Nr. 2, Nr. 3 ir K. K..

2007 m. rugpjūčio 29 d. susitiko su asmeniu, vardu Sigitas, kuriam taikytas anonimiškumas, Nr. 4. Pastarasis pasakė, kad į Lietuvą įsigyti ginkluotės atvyko TARA atstovai. 2007 m. rugpjūčio 30 d. buvo pasiruošęs susitikti su TARA atstovais, kurie buvo atvežti į poligoną. Poligone pasiteiravo M. C. ir B. M., ko jie nori. M. C. pasakė, kad nori įsigyti ginkluotę. Tuomet juos nuvežė kelis šimtus metrų, kur buvo sudėta įvairi ginkluotė, priklausanti Krašto apsaugos ministerijai. Jis buvo instruktuotas, kad jei asmenys norės įsigyti ginkluotę, išreikš norą ją apžiūrėti, jis turės pademonstruoti. Jie norėjo susipažinti su ginklais, buvo to reikalo profesionalai. Pagrindinė instrukcija buvo ta, kad viskas būtų atlikta saugiai, o kiek ir kokių daiktų konkrečiai buvo leista panaudoti šio susitikimo metu, neprisimena. Į Rokų poligoną buvo atvežti snaiperiniai ginklai: snaiperinis karabinas ,,Barrett“, automatas ,,Beryl“, snaiperinis šautuvas ,,FR“, granatsvaidžiai ,,RPG-7“, trotilas, sprogmenų laikrodiniai mechanizmai, įvairių rūšių detonatoriai, padegamosios virvutės, automatai ,,UZI“, ,,Sako“. Apžiūrėjęs ginkluotę M. C. buvo patenkintas. Jis atrodė labai susidomėjęs, klausinėjo apie ginklus, ypač apie sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, jų veikimo mechanizmą, galingumą, nurodė, kad juos naudos savo šalyje, t. y. Airijoje, prieš vyriausybinius šarvuotus automobilius. Taip pat M. C. ir B. M. išbandė kai kuriuos šaunamuosius ginklus, prašė jų, kad pademonstruotų sprogmenų veikimą, domėjosi dėl mokymų naudotis ginkluote, vėliau su juo kalbėjo apie ginkluotės kainas. Visuose pokalbiuose dalyvavo ir B. M., kuris taip pat apžiūrinėjo ginkluotę. M. C. ir B. M. pageidavo įsigyti 1 000 elektroninių detonatorių (per kelis kartus), 100 laikrodinių sprogdinimo mechanizmų, automatą „Beryl“, 60 trotilo briketų po 400 g, ritę sprogstamosios virvės, granatsvaidžių „RPG-22“, snaiperinį karabiną „Barrett“. Jie derėjosi dėl kainų, galiausiai nurodė, kad pirks iš jo 1 000 elektroninių detonatorių, 100 laikrodinių sprogdinimo mechanizmų, automatą „Beryl“ ir 60 trotilo briketų po 400 g, sumokėjo 250 eurų už ginkluotės demonstravimą. Taip pat nurodė, jog pageidautų, kad ši ginkluotė būtų pristatyta į Airiją, tačiau jis davė jiems suprasti, kad ginklų gabenimu į užsienio valstybes užsiima kitas asmuo. Tuomet M. C. paprašė sužinoti ginkluotės pristatymo į Olandiją ar Prancūziją kainą, pageidavo ginkluotės įgijimo klausimu su juo susitikti kurioje nors kitoje Europos valstybėje, susitarė susisiekti telefonu (t. 25, b. l. 133–142, 144–163). Šias aplinkybes patvirtino ir Rokų poligone kartu su liudytoju Nr. 1 dalyvavęs liudytojas Nr. 3, taip pat šį ginklų demonstravimą stebėję liudytojas Nr. 2 ir liudytojas K. K. (t. 25, b. l. 193–200, t. 26, b. l. 1–7, 9–16). Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad paminėti liudytojai ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme parodė, kad poligone M. C. ir B. M. ne tik apžiūrėjo ginkluotę, bet ir šaunamuosius ginklus bei kai kurias kitas ginkluotės dalis poligone nešiojo, t. y. turėdami rankose, paeidavo į šalį, apžiūrėdavo, atnešdavo į vietą, šaunamuosius ginklus nešėsi į šaudymo vietą, o juos išbandę nešdavo atgal. Liudytojas Nr. 3 teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad praėjus ilgam laikotarpiui tikslaus šovinių, kuriais buvo užtaisyti ginklai ir kurie buvo iššauti, skaičiaus neprisimena, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, jog, demonstruojant ginklus, jis užtaisė automato „Beryl“ dėtuvę 30 vnt. šovinių, „MP-5“ – 25 vnt. šovinių, „UZI“ 30 vnt. šovinių, kuriuos M. C. ir kartu su juo atvykęs asmuo iššovė (t. 2, b. l. 72–73), yra teisingi.

Be to, liudytojas Nr. 1 parodė, kad 2007 m. rugsėjo 5 d. gavo žinutę, kaip suprato, nuo M. C. ryšininko, paskui per siuntų įmonę gavo nuo M. C. 5 000 eurų. Pastarasis jam skambino, iš pokalbio suprato, kad tie pinigai už konkrečią ginkluotę, kurią šis užsakė. Paskui jie susitarė susitikti Ispanijoje. Ispanijoje susitiko spalio pabaigoje, kalbėjosi apie ginklus, ginkluotę, pasitikslino kainas. M. C. perdavė jam raštelį, kuriame buvo užrašyti skaičiai ir raidės. Pasitikslinus, ar tai „RPG-7“ sviedinio numeris, M. C. tai patvirtino. Dar Ispanijoje M. C. prašė ginkluotės transportavimo paslaugų. Po šio susitikimo dar keletą kartų susiskambino su M. C. , vieno iš šių pokalbių metu pastarasis pasakė, kad atvyks į Lietuvą.

2008 m. sausio pabaigoje M. C. kartu su žmona atvyko į Vilnių, apsigyveno viešbutyje, kurį buvo paprašęs rezervuoti. Vėliau jie kartu vakarieniavo restorane, kur M. C. patvirtino savo ketinimus įsigyti ginkluotę. Kitą dieną jis susitiko su M. C. ir kartu nuvyko pasižiūrėti ginkluotės, nes jis turėjo pasižiūrėti ir patvirtinti, ar tai tikrai tai, ko norėjo. Nuvykus į vietą, M. C. apžiūrėjo ginkluotę, pasakė, kad, išskyrus mechaninius sprogdiklius, viskas yra tai, ką užsakinėjo. Pamatęs, kad dar yra jo neužsakyti sprogdikliai, paklausė, ką su jais daryti, kaip naudoti, nurodė, kad nori ir juos įsigyti. M. C. ne kartą buvo išsakęs pageidavimą įsigyti snaiperinį šautuvą, skirtą šaudyti iš didelių atstumų, t. y. ,,Barrett“, todėl jis jam parodė šį ginklą, už jį M. C. sumokėjo jam 1 000 eurų avansą. Vėliau atvyko kitas operacijos dalyvis, su kuriuo M. C. tarėsi dėl ginkluotės transportavimo, buvo duotas avansas už tai. Kai susitarė, M. C. buvo sulaikytas.

Iš esmės analogiškas įvykių aplinkybes nurodė ir susitikimuose su M. C. 2007 m. spalio 25 d. Ispanijoje, taip pat 2008 m. sausio 21 d. Vilniuje, restorane „La Mama“, dalyvavęs bei 2008 m. sausio 22 d. liudytoją Nr. 1 ir M. C. į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), vežęs liudytojas Nr. 2, taip pat 2008 m. sausio 22 d. susitikime paminėtame garaže dalyvavęs liudytojas A. D. , imitavęs ginklų pervežėją. Pastarasis parodė, kad jų susitikimo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), metu, M. C. pageidavo, kad ten buvę ir jo nurodyti ginklai, sprogmenys, sprogdikliai, padegamosios virvės kuo greičiau būtų nugabenti į Airiją, žemėlapyje parodė konkrečią vietovę, esančią keliasdešimt kilometrų nuo Dublino, kur ginkluotė turėtų būti nugabenta, ir už ginklų pervežimą sumokėjo 5 000 eurų avansą, t. y. pusę sutartos 10 000 eurų sumos, ir tada buvo sulaikytas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad visų šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, nes pastarieji yra saugumo tarnybų pareigūnai, turintys suinteresuotumą šios bylos baigtimi, be to, jų nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog liudytojas yra pareigūnas, savaime nėra pagrindas jo parodymus vertinti kaip nepatikimus, neturinčius įrodomosios vertės. Be to, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmiau aptartus tarpusavyje atitinkančius liudytojų parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Visų pirma, vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros teisinės pagalbos prašymą šioje baudžiamojoje byloje, Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija – Vidaus reikalų ministerija – pateikė Saugumo tarnybos surinktus duomenis, t. y. R. M. J. pokalbių su S. M. (kuris, bylos duomenimis, 2010 m. vasario 2 d. mirė; t. 21, b. l. 185, 186) jų susitikimų, vykusių dar iki M. C. pirmojo atvykimo į Lietuvą, t. y. 2007 m. kovo 8 d. ir 2007 m. balandžio 1 d., metu (iš liudytojo Nr. 6 parodymų matyti, kad pokalbis, vykęs 2007 m. sausio 30 d., nebuvo įrašytas dėl techninių kliūčių), taip pat jų susitikimų, vykusių jau po M. C. sulaikymo Lietuvoje, t. y. 2008 m. balandžio 25 d., 2008 m. birželio 27 d. ir 2008 m. rugsėjo 19 d., metu, garso įrašus bei jų stenogramas, kur užfiksuota, kaip R. M. J. kalbasi su S. M. apie tai, kad mainais už tai, „ko šis prašo“, L. C. (tyrimas jam išskirtas (t. 1, b. l. 1) turėtų padėti R. M. J. įvežant cigaretes į Airiją, ir S. M. nurodo, kad jis beveik tikras, jog L. C. galės tai padaryti. Be to, užfiksuota, kad S. M., nurodęs R. M. J. , kad jiems visiems trims reikėtų susitikti ir pasikalbėti kokioje nors saugioje vietoje, o R. M. J. pasiūlius atvykti pas jį, S. M. paaiškina, kad kiltų problemų dėl saugumo, nes jam bei L. C. vykstant iš šalies, juos pradėtų sekti; S. M. klausia R. M. J. , ar jis galėtų paprašyti savo žmonių 20 kg sprogmenų, 50–100 detonatorių jiems patikrinti, kad įsitikintų, ar tai kokybiška prekė; nurodo, kad jeigu „tai“ įvyks, tai iš pradžių „tai turėtų vykti lėtai“; teiraujasi R. M. J. , ar jis žino snaiperinį šautuvą „Dragunov“, ar šis pramuša šarvus, o R. M. J. atsakius teigiamai, sako, kad „tai tas, kurio mums reikia“; taip pat užtikrina R. M. J. , kad asmuo, kuris, kaip jų atstovas, vyks apžiūrėti norimos įsigyti ginkluotės, „tiksliai žino, apie ką jis kalba. Tiksliai žino, kai pasižiūri į tą, į aną, tiksliai žino, ko aš noriu“, kad tas asmuo galės derėtis dėl transportavimo, bet turės grįžti pas jį, kad tai bus ilgas procesas (2007 m. kovo 8 d. pokalbis (t. 7, b. l. 43–243, t. 8, b. l. 1–72). Šis pokalbis, be kita ko, patvirtina R. M. J. parodymus, kad S. M. jau anksčiau, t. y. 2007 m. sausio mėnesį, vykusio susitikimo metu kreipėsi į jį, prašydamas padėti įsigyti ginklų, ir jau buvo aptaręs tai su savo bendru L. C. . Taip pat pateiktuose garso įrašuose užfiksuota, kad S. M. patikina R. M. J., jog apžiūrėti norimos pirkti ginkluotės vyks „švarus žmogus <...> ir jis bus patikimas“, paskui jie abu kalbasi apie ginkluotės sąrašą ir iš šio pokalbio turinio matyti, kad S. M. jau anksčiau buvo išsakęs prašymą R. M. J. gauti „Cortex“ virvę, šarvus pramušančias kulkas ir kitą sąraše (tokius sąrašus dar 2005–2006 metais R. M. J. perdavė R. T. (t. 7, b. l. 21–30) nurodytą ginkluotę. Be to, S. M. sako R. M. J.: „žinai, ką tau pasakysiu? Mes galvojome, mes norime nusiųsti kelis žmones pas jus apmokymams“ (2007 m. balandžio 1 d. pokalbis, t. 8, b. l. 77–206). Taip pat užfiksuota, kad R. M. J. ir S. M. susitikimų, vykusių jau po M. C. sulaikymo Lietuvoje, metu S. M. ne tik aiškinosi, kas galėjo nutekinti pareigūnams informaciją apie M. C. atvykimą į Lietuvą siekiant įsigyti ginkluotę bei teiravosi dėl galimybės pastarąjį išlaisvinti, bet ir, R. M. J. papriekaištavus, kad jie neinformavo jo apie 2008 m. sausį vykusią M. C. kelionę į Lietuvą pirkti ginkluotės ir be jo žinios vykdė sandorius su Lietuvoje esančiais asmenimis, teisinosi šiam dėl tokio jo bendro, t. y. L. C. , elgesio, ir tai patvirtina R. M. J. parodymus, kad apie M. C. ir liudytojo Nr. 1 bendradarbiavimą, po to, kai liudytojui Nr. 5 buvo perduotas S. M. nurodymas gautus pinigus perduoti liudytojui Nr. 1, jam nebuvo žinoma. Be to, užfiksuotų pokalbių metu S. M. garantavo R. M. J. , kad kartu su M. C. į Lietuvą vykusi ir ten sulaikyta pastarojo žmona apie „jų verslą“ nieko nežinojo, kad jai buvo pasakyta, jog tai dėl cigarečių (2008 m. balandžio 25 d. susitikimas; t. 9, b. l. 5–106; 2008 m. rugsėjo 19 d. susitikimas; t. 10, b. l. 52–158); pasakojo R. M. J. apie B. M. (tyrimas jam išskirtas; t. 1, b. l. 1) sulaikymą Europos arešto orderio pagrindu, atliktas kratas, taip pat nurodė, kad jie prarado 50 000 eurų ir nori, kad jiems būtų grąžinti pinigai, arba tai, ko jie „ieško“, detaliai aiškino, kaip ginkluotei pirkti buvo išleista ši pinigų suma (2008 m. birželio 27 d. susitikimas; t. 9, b. l. 111–214, t. 10, b. l. 1–47). Taip pat S. M. patvirtino R. M. J. , kad pagrindinis asmuo, kurio pareigūnai ieškotų, jei turėtų visą informaciją apie jų „verslą“, būtų L. C. (2008 m. rugsėjo 19 d. susitikimas; t. 10, b. l. 52–158). Taigi, aptarti pokalbiai, iš kurių matyti dar ir tai, kad S. M. buvo žinomos įvairios M. C. įvykusių susitikimų Lietuvoje 2007 m. rugpjūčio 29–30 dienomis detalės, neabejotinai patvirtina liudytojo R. M. J. parodymus apie šioje byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes ir kartu paneigia M. C. parodymus bei apeliacinio skundo argumentus, kad jis nei su TARA organizacija, nei su S. M. ar savo brolio L. C. veikla nėra susijęs ir kad su jais nei dėl ginkluotės, nei dėl kitokios paramos teikimo minėtai organizacijai nesitarė.

Be to, pirmiau aptartų liudytojų parodymus patvirtina, o kartu ir paneigia M. C. parodymus apie įvykio aplinkybes, įskaitant tai, kad jis nėra ginklų žinovas, jais iš esmės nesidomėjo, į Lietuvą atvyko ir veikė tik pagal R. M. J. nurodymus, šiam priimant sprendimus, visus veiksmus atliko dar ir skatinamas aktyvių liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, veiksmų, o B. M. su savimi buvo pasikvietęs tik kaip draugą, dėl saugumo, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, realizuojant NVIM bei slapta panaudojant technines priemones specialia tvarka, surinkti duomenys, iš kurių matyti, kad M. C. neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų dalyviams pats vardijo jo norimos įsigyti ginkluotės, apie kurią turėjo nemažai žinių, rūšis ir kiekius, aiškinosi ginkluotės kainas, derėjosi dėl jų, domėjosi sprogstamųjų medžiagų veikimo mechanizmu, jų galia, teiravosi apie ginkluotės transportavimo, mokymų ja naudotis galimybes, pasakojo apie Airijoje vykstantį karą, kuriame pats dalyvauja, kokią ginkluotę ten naudoja, kaip gaminasi sprogmenis ir su kokiomis problemomis susiduria. Pavyzdžiui, 2009 m. kovo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokole, be kita ko, užfiksuota, kad susitikimo 2007 m. rugpjūčio 29 d. Raseinių rajone esančioje sodyboje metu, R. M. J. pasiūlius M. C. išdėstyti liudytojui Nr. 5, ko jis nori, M. C. vardija, kokios ginkluotės jis pageidauja: snaiperinis šautuvas 12,7 (liudytojui Nr. 5 tikslinantis, koks tai ginklas, nurodo, kad tai būtų amerikietiško „Barrett“ atitikmuo), detonuojanti virvė „Cortex“, detonatoriai, trotilas, laikrodiniai mechanizmai, raketų paleidimo įrenginys „RPG 22“, paleidimo mechanizmai „RPG 7“, galbūt pora „AK“, taip pat 9 mm (šoviniai). Liudytojui Nr. 5 paaiškinus, kad turi tik kai kuriuos ginklus, t y. gali parodyti „SVD“, automatą „Kalašnikov“, pistoletus „TT“ ir „Makarov“, o kitą dieną gali nuvežti pas kitą žmogų, kuris turi kitos atvykusių asmenų pageidaujamos ginkluotės, M. C. su tokiais pasiūlymais iš karto sutinka ir kartu nurodo, kad „vienintelė problema“ bus ginkluotės pergabenimas, mini Olandiją (t. 2, b. l. 140–175). Apeliantas teigia, kad aplinkybę, jog visus sprendimus ginkluotės klausimais priimdavo jį sukurstęs R. M. J. , patvirtina tai, kad pastarasis, šio susitikimo metu net nepaklausęs jo nuomonės ir jam neišreiškus tokio noro, patvirtino liudytojui Nr. 5, kad jie vyks išbandyti tiek jo, tiek ir kito prekeivio ginkluotės. Tačiau, kaip matyti iš minėto kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo, apelianto nurodytas frazes: „mes važiuosime“, „jie nori“, „jie gali“ ir t. t., R. M. J. liudytojui Nr. 5 pasakė rusų kalba, kurios nei M. C. , nei B. M. nesuprato, o pastariesiems R. M. J. perdavė liudytojo Nr. 5 pateiktą informaciją apie jo turimus ginklus ir apie galimybę daugiau ginkluotės apžiūrėti kitą dieną, ir su tuo, kaip minėta, M. C. tuoj pat sutiko.

Grįžus iš miško vietovės, kur liudytojas Nr. 4 pademonstravo M. C. ir B. M. šaunamuosius ginklus, į liudytojo Nr. 5 klausimą, ar patiko tai, ką matė, M. C. atsako: „septyni šeši du geras ir <...> devyni milimetrai. Daugiau daiktų bus rytoj“. Liudytojui Nr. 5 paklausus, kokie jo pageidavimai, M. C. nurodo: „septyni šeši du šautuvas <...> devynių milimetrų šovinių“. Paskui M. C. teiraujasi: „kada mes gausim kainas?“, „kokiu būdu jie ketina judinti šitą“ ar „kitas vaikinas, kurį mes sutiksim rytoj, labiau specializuojasi elektronikoje“. Pažymėtina, kad tik po šių M. C. žodžių R. M. J. paklausė liudytojo Nr. 5 apie jo siūlomų ginklų kainas. R. M. J. paaiškinus, kad M. C. galės rinktis tiek iš liudytojo Nr. 5, tiek ir iš kito ginklų prekeivio, su kuriuo susitiks kitą dieną, siūlomos ginkluotės, nuteistasis ima domėtis, ar įsigijęs ginkluotę iš ginklų prekeivio, su kuriuo susitiks kitą dieną, jis nepraras jau pirmiau aptartos galimybės gauti ginkluotę Olandijoje, ir tik po to R. M. J. kalbasi su liudytoju Nr. 5 apie galimybes pervežti ginkluotę į kitas valstybes ir perpasakoja pokalbio turinį M. C. (2009 m. kovo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolas, t. 2, b. l. 177–205).

2008 m. vasario 1 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolas, kuriame užfiksuotas 2007 m. rugpjūčio 30 d. M. C. bei B. M. susitikimas su liudytojais Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 bei K. K. Rokų poligone, be kita ko, patvirtina, kad M. C. ir B. M. į ginkluotės buvimo vietą buvo atvežti tik po to, kai pastarieji patvirtino, kad jiems reikalinga ginkluotė, o B. M. išvardijo pageidaujamos ginkluotės rūšis: „mes norime detonatorių, „cortex“, plastiko, išmetamųjų variklių, elektrinių degiklių ir 12,7 snaiperinio šautuvo.“ Taip pat užfiksuota, kad ginkluotės buvimo vietoje liudytojams Nr. 1 ir Nr. 3 parodžius ant žemės sudėtus ginklus ir liudytojui Nr. 1 pasiteiravus, ar jie profesionalai, M. C. ir B. M. atsako: „pusiau“, po to M. C. patikslina: „galbūt ne visai teisingai (ginklus) naudojame. Mes juos turime, bet mes jų nenaudojame“, „apie save kalbant, tai buvo dvidešimt antras. Aš esu jį matęs, bet niekada iš jo nešaudžiau“, „... kas dėl plastikinių, tai „cortex“, tai gerai, jokių problemų <...> elektriniai degikliai, tokios rūšies dalykai – viskas gerai“, „elektriniai degikliai <...> mes naudojame juos parakui sprogdinti“; „ko mes norėtume, yra dalykai panašūs į „cortex“, skirti mūsų darbui namuose, ar savadarbiai sprogmenys mums patiems. Taip, mes taip pat gaminame savadarbius sprogmenis Airijoje <...> Taigi, mums reiktų štai tokių tam reikalui <...> detonatorių, mes norime karinių laikrodinių mechanizmų, ar jūs turite laikrodinių mechanizmų?“. Apžiūrint detonatorius M. C. tikslinasi, ar su tokiais detonatoriais galima naudoti elektrinius, ar tik mechaninius prietaisus, ar detonatoriai „greitai veikiantys“, taip pat teiraujasi, ar gaminant sprogmenis galima dėti kelis briketus, klausia: „laikrodžiai, kuriuos turite, ar jie tik mechaniniams ir viskas, ar kokio tipo detonatoriams?“, B. M. teiraujasi: „trunka šešias valandas, taip?“, o liudytojui Nr. 3 atsakius teigiamai, M. C. nurodo: „mums reikia“. Po to M. C. sako: „mums reikia išmetamųjų variklių <...> septynetui <...>. Šiuo metu turime kelis, bet mes neturime to ... šautuvo <...> kai grįšiu namo, pasižiūrėsiu numerius“. Apžiūrint ginklus M. C. nurodo liudytojams Nr. 1 ir Nr. 3: „mes norime šarvuotiems automobiliams“, o liudytojui Nr. 3 paaiškinus, kad šiam ginklui gali būti naudojamos šarvus peršaunančios kulkos, M. C. sako: „palaikyk šitą su šarvus peršaunančiom kulkom. Tuomet nereikia 12,7“, klausinėja apie kitus ginklus, komentuoja: „kas yra štai čia, saugumui?“, „mums patinka sulankstoma buožė“, „o..., o šis raudonas taškas – šūvis – miręs“, „mes norime ko nors, kas prašauna kiaurai“, „pasakyk man, jeigu tau, jeigu reikėtų šaudyti iš pastato <...>, iš arti, <...> reikia antklodžių nuo gaisro, vandens?“. Po to klausia: „o kaip dėl rankinių granatų?“. Liudytojui Nr. 1 ištraukus ir padavus granatą, klausinėja: „o štai čia, kas, plastikas? Viduje, taip?“ Prieš ginklų išbandymą liudytojui Nr. 1 paklausus M. C. , iš kurio šis norėtų pabandyti, pastarasis atsako: „šito, štai ten, to, kuris su raudonu tašku.“ Išbandžius ginklą „Beryl“ ir liudytojui Nr. 1 paklausus, ką apie jį galvoja, M. C. atsako: „Taip, jis puikus <...> taip <...>, jie mums patinka, jie geresni už mažąjį <...> taip, mes labai norėtume tokio“, o B. M. sako: „Labai geras.“ Po to M. C. aiškina, kad „jis labai panašus į „Barrett“, bet ne toks <...> „Barrett“, na žinai, didesnis. Tas, kurį mes turime štai ten“. Pabandęs iššauti iš snaiperinio šautuvo „Barrett“, M. C. klausia liudytojo Nr. 1, ar šis galėtų pamokyti, kaip elgtis su šiuo ginklu: „Ar galėtum? Pamokyti kaip elgtis su juo <...> Aš, na, žinai, skirti apmokymui gal dvi, tris dienas? Ar galėtum?“ Liudytojui Nr. 1 atsakius, kad tokie mokymai galėtų trukti nebent 2–3 savaites, kad tai priklauso nuo to, kokio lygio yra žmogaus, norinčio tapti snaiperiu, žinios, M. C. jam atsako: „mes visi, mes visi esame savanoriai, mes – ne kareiviai“, nurodo, kad ketina šaudyti „į priešą <...> bet mūsų situacija nėra, na supranti, nėra tradicinis karas“. Liudytojui Nr. 1 paklausus M. C. , ar šis norėtų pabandyti sprogmenis, M. C. atsako: „Taip, na...<...> mes norėtume pamėginti vieną sprogmenų briketą, kad žinotume galią <...> ar vieno briketo pakanka <...> automobiliui“. Liudytojui Nr. 3 sumontavus sprogmenį ir šiam susprogus M. C. sako: „puiku“ ir teiraujasi: „neperšaunamam automobiliui reikėtų kokio? Dviejų, trijų briketų?“, „noriu, kad vėl parodytum man kaip surišti“. Liudytojui Nr. 3 pasitikslinus: „Na tu nori sprogdinti asmeniškai, ar tik susprogdinti automobilį?“, M. C. atsako: „taip, personalą“, kad automobiliai „vyriausybės, na ... jie, policija važinėja neperšaunamais automobiliais“, po to aiškinasi, kiek trotilo reikėtų paprastam automobiliui. Po ginkluotės demonstravimo M. C. išvardija liudytojui Nr. 1 pageidaujamą įsigyti ginkluotę: „elektriniai detonatoriai <...>, norėtume trijų šimtų elektrinių <...> iš, žinai, tų kitų, kuriuos jūs naudojate su laikrodiniais mechanizmais“, derasi dėl laikrodinių mechanizmų kainos, nurodydamas, kad liudytojo Nr. 1 pasiūlyta kaina jam yra per didelė, kad „mes patys pasigaminame tuos mechanizmus namuose <...> mūsų taip pat visą laiką suveikia“, galiausiai nurodo, kad jei kaina 30 eurų, tai tuomet ims penkiasdešimt mechanizmų (vėliau patikslina, kad ims šimtą). Vėliau klausia: „Dabar briketai, po kiek jie? <...> kiek kainuoja briketas?“, po to sako: „aš turiu penkiasdešimt laikrodžių, vadinasi, man reikia penkiasdešimt kitų detonatorių <...> man reikia elektrinių detonatorių <...> jie yra supakuoti tūkstančiais, ar ne? Dėžėje.“ Paskui M. C. nurodo, kad jam reikalinga virvė. Liudytojui Nr. 1 nurodžius, kad šiuo metu jis nežino jos kainos, bet sužinos ją vėliau, M. C. sako: „ir man pasakysi <...> Gerai, tvarkoj. Dabar – juodasis kulkosvaidis.“ Pasikalbėjus apie šaunamuosius ginklus, taikiklius, M. C. nurodo liudytojui Nr. 1: „Taip. Ne gerai, manau, kad pirmiausiai, ką mes ruošiamės daryti – paimti iš jūsų, su pirma siunta <...> mes norime briketų, detonatorių, jie surašyti. Pirma siunta būtų smulkūs dalykai, lengvai paslepiami <...> vadinasi, turime laikrodžius, turime detonatorius ir turime... Toliau būtų detonuojanti virvė“. Tada M. C. klausia liudytojo Nr. 1: „kiek kainuoja „Barrett“ <...> 12,7 <...> manęs prašė jį gauti, supranti?“, po šių žodžių liudytojas Nr. 1 jam paaiškina, kad ginklas priklauso kitam žmogui, kuris yra išvykęs, bet pažada pasikalbėti su juo, nors nėra tikras, ar jis jį parduos. Liudytojui Nr. 1 nurodžius, kad „viena kaina Lietuvoje, o jeigu kaina kur nors kitur“, M. C. tuojau pat supranta, apie ką kalbama ir nurodo: „Taip <...> kitokia kaina <...> tu pristatai į Airiją.“ Liudytojui nurodžius, kad jis pats tuo neužsiima, bet pažįsta atitinkamus asmenis, su kuriais gali pasikalbėti, M. C. klausia jo „Ar galėtum, taip? <...> tai gal mes paimsime juos iš tavęs Europoje <...> Gerai. Vadinasi – arba Airija, arba Olandija, arba Prancūzija mums tiktų.“ Paskui M. C. vėl teiraujasi apie ginklų „Barrett“, „FR“ kainą, apie „Barrett“ gabenimą. Liudytojui Nr. 1 pasitikslinus, ar M. C. tikrai nori „Barrett“, pastarasis, priešingai, nei teigiama, apeliaciniame skunde, nesako, kad šio ginklo jam nereikia. Jis sako: „taip“, tik patikslina, kad „ne dabar“, kad „bet kokiu atveju, ne šios kelionės metu, ne pirmos. Kadangi mes dirbsime kartą, du.“ M. C. ir liudytojui Nr. 1 kalbantis, pastarajam aiškinant, kad jis ne visos ginkluotės kainas prisimena, todėl „mes pakalbėsim apie kainą vėliau“, M. C. sako, kad jis nenori užsakinėti telefonu. Tuomet liudytojas Nr. 1 nurodo M. C. , kad jis ir vėl gali atvykti į Lietuvą, pasikalbėti apie kainas, tačiau M. C. sako: „man reikia kur nors kitur, kad nereikėtų kirsti sienų. Ar galėtume susitikti kur nors kitur <...> pavyzdžiui, kur nors kitur, žemyninėje dalyje, pavyzdžiui, Prahoje ar Budapešte.“ Po to M. C. nurodo liudytojui Nr. 1: „mes norime žinoti dvidešimt antrojo kainą <...> aš norėčiau žinoti, kiek visa tai kainuos Olandijoje ar Prancūzijoje“, tariasi, kad granatsvaidžio „RPG-22“, taip pat detonuojančios virvės kainą liudytojas jam pasakys telefonu: „Taigi, tu sužinosi visa tai ir aš pasikalbėsiu su tavimi po savaitės.“ Po to liudytojas Nr. 1 klausia M. C. : „Taigi, tu minėjai, kad ... na, jei teisingai supratau, tu minėjai, tad tau reikia apmokymo, ar panašiai“, į tai pastarasis vėlgi tuoj pat sureaguoja ir aiškina, kokio pobūdžio mokymų norėtų: „Taip. Tai turbūt būtų vėlgi mums dviem <...> gal dar vienam, galbūt <...> dėl sprogmenų <...> aš išbandyčiau įvairius dalykus, ar yra kitokia technologija, ar kažkas kito, ko mums reikėtų.“ Be to, M. C. klausia liudytojo Nr. 1: „Ar turite daug problemų slėpdami savo įrengimus? <...> na, tiesiog įdomu mums patiems būtų sužinoti, kaip jūs slepiate, ar panašiai, kaip mes, ar... <...> mes turime sunkumų, supranti, dėl drėgmės <...> kai mes slepiame ginklus <...> supranti, drėgmė... smelkiasi ir panašiai.“ Pokalbiui besibaigiant M. C. sako liudytojui Nr. 1: „Tu sužinosi kainą, ir aš tau paskambinsiu ...<...> taip, galbūt kitą kartą mes susitiksime toje vietoje, apie kurią kalbėjome“ (t. 3, b. l. 30–144).

Taigi, aptarti pokalbiai taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. C. nebuvo asmuo, tiesiog įkalbėtas investuoti savo santaupas į verslą, susijusį su ginkluote, apie kurią faktiškai nieko nežinojo ir ja bei jos transportavimu į Airiją ar mokymais naudotis ginkluote nesidomėjo, veikė tik pagal jį sukursčiusio asmens instrukcijas bei skatinamas aktyvių NVIM dalyvių veiksmų. Šių pokalbių turinys rodo, kad M. C. atvyko į Lietuvą turėdamas aiškų tikslą – pats įsitikinti čia parduodamų šaunamųjų ginklų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų kokybe, išsiaiškinti siūlomos ginkluotės panaudojimo vykdant teroristinius aktus, mokymo ja naudotis galimybes, ir, jei parduodamos ginkluotės kokybė jį tenkins, ją įsigyti. Taip pat akivaizdu, kad ir B. M. nebuvo tik iš draugiškumo M. C. į užsienio valstybę atlydėjęs asmuo. Juolab kad, kaip matyti iš 2009 m. birželio 22 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo, jau po ginkluotės demonstravimo Rokų poligone likę dviese M. C. su B. M. kartu tikrinosi užsakytos ginkluotės rūšis, kiekius ir kainas, dalijosi įspūdžiais iš ginkluotės demonstravimo. Šiame protokole užfiksuotas toks jųdviejų pokalbio turinys: M. C. : „Detonatoriai. Tūkstantis aštuoni šimtai. Teisingai? <...> Taip, teisingai“; B. M. : „Ant detonatorių aš rašau D.“; M. C. : „detonatorių buvo tūkstantis aštuoni šimtai, teisingai?“; B. M. : „Tu rašai ten ant jų tik D, ar ne?“; M. C. : „Ne, ne. Pavadink detonatorius D, teisingai. Tai yra tai, ką mes jau aptarėme namuose, teisingai?“; B. M. : „Tūkstantis penki šimtai?“; M. C. : „Ne, ne, ne, ne, ne. Teisingai? Iš pradžių, teisingai? ... detonatorių buvo tūkstantis aštuoni, aštuoni šimtai“; B. M. : „Teisingai“; M. C.: „Už tūkstantį. Jis sakė, kad jis ... už tris šimtus penkiasdešimt“ <...> Gerai? Tai yra tūkstantis. Už tūkstantį. Gerai. <...> Tik rašyk laikrodžiai“; B. M. : „... apie tai galima būtų sakyti, tai yra tiesiog...“; M. C. : „Laikrodžiai, žinai? Žiūrėk, tu rašai, šimtas. Tai yra trys gabalai. Tai yra trys ar penki?“; B. M. : „Trys. Tai viskas gerai, trys“; M. C. : „Gerai. Ir tai buvo su ... detonatoriais, gerai. Supranti ką aš turiu omeny? Paprasčiausiai rašyk su D“; B. M. : „Teisingai“; M. C. : „Snaiperis ... buvo už keturis tūkstančius. ... Kadangi jie nežinojo dėl didelio, teisingai?“; B. M. : „Keturi tūkstančiai <...> Tai buvo didelis snaiperinis ginklas <...> už ką buvo šitie keturi tūkstančiai?“; M. C. : „Tai buvo už ... septyni šeši du – vieną mes turim“; B. M. : „Teisingai“; M. C. : „Teisingai ... jis norėjo keturių šimtų už... Taigi, jeigu tu padėsi keturis šimtus ... mes – už tai, ko mes norim <...> Du tūkstančiai keturi šimtai už šešiasdešimt pakuočių“; B. M. : „Keturi tūkstančiai šeši šimtai“; M. C. : „Ne – du tūkstančiai keturi šimtai <...> už šešiasdešimt pakuočių <...> Pažiūrėk į tai kitaip. Už vieną iš jų ir vieną iš jų tu turi bombą“; B. M. : „Taip“; M. C. : „... už šimtą svarų sterlingų“ <...>; B. M. : „...taip. Tai yra tiesa“; M. C. : „Ar tu gali įsivaizduoti mus persikėlusius į Angliją. Jeigu tu turėtum dešimt šitų ir dešimt įjungiamų uždelsimų <...> ar gali įsivaizduoti tai? Šešių valandų laikrodiniai mechanizmai. <...> Žinoma, tu vyksti į Londoną ir atgal“; B. M. : „Vaikštai ir dėlioji, dėlioji...“, M. C. : „tik tai tik, tik, tik...<...> palieki tai bet kur“; B. M. : „Šešiasdešimt šitų gerai“; M. C. : „šešiasdešimt pakuočių, taip?“; B. M. : „... šitos pakuotės... iki keturių šimtų“; M. C. : „taip, už šešis penkiasdešimt <...> užrašyk šitą skaičių. Bet kuriuo atveju tau reikia tai užrašyti, kad tu žinotum, kas tai yra“; B. M. : „Taip... ar aš galėsiu parašyti P1. Ne. <...> ar aš turėčiau ... dviguba P. Ar aš galėsiu parašyti P1?; M. C. : „Gerai, pirmas yra dvigubas trys“; B. M. : „Taip, aš žinau,... Trys, atsiprašau. Jis sakė, kad kitas“; M. C. : „O, bet čia tik dėl naujo. Ne dabar. <...> Mes nusileidžiam iki trijų. Mes nusileidžiam iki trijų. Kai aš jam paskambinsiu, teisingai? Jis duos man skaičių“ <...> Tu užrašei snaiperį, taip?“; B. M. : „Taip, aš užrašiau, ... žinai, paliekam vėlesniam laikui <...> A, jie visi yra ... snaiperiai. Aišku mes nežinojome, kokia buvo kaina“; M. C.: „... keturi tūkstančiai“; B. M. : „Aš rašau didelis vienas, taip? Šitas yra brangiausias <...> ar ne, už didelį?“; M. C. : „Tik pridėk septynis šalia. ... septyni šeši du. Gerai. Keturi šimtai. Žinoma, mes prisiminsim, <...> keturi šimtai už šitą mažylį <...> Ko mums dar reikia?“; B. M. : „Mes niekam daugiau neturim kainų“; M. C. : „Ne, mes neturim kainos už tuos ant peties“; B. M. : „sakyčiau, kad virvė yra, pigi. O tu?“; M. C. : „Taip“ (t. 24, b. l. 32–33, 41–49). Šio pokalbio turinys vėlgi paneigia M. C. parodymus apie jo vaidmenį perkant ginkluotę bei B. M. atvykimo į Lietuvą tikslą, taip pat ir nuteistojo aiškinimą, kad šio pokalbio metu jis su B. M. tik juokavo, kaip įprasta airiams. Be to, byloje užfiksuota, kad šio pokalbio metu B. M. teiravosi M. C.: „ar tu nori duoti jam šituos penkis gabalus?“, į tai M. C. jam atsakė: „Taip. Kadangi aš pranešiau ten“, o tai dar kartą patvirtina, kad sprendimus dėl ginkluotės įsigijimo priimdavo ne R. M. J. , bet M. C. ir kiti su juo bendrai veikiantys asmenys.

M. C. teigia, kad ir po susitikimų Lietuvoje 2007 m. rugpjūčio 29–30 d. visus veiksmus, įskaitant atvykimą į Lietuvą 2008 m. sausio 21 d., jis atliko R. M. J. nurodymu, be to, vėlgi skatinamas aktyvių liudytojo Nr. 1 veiksmų, tačiau, kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad M. C. bendradarbiavimas su tariamu ginklų prekeiviu iš Lietuvos po to, kai R. M. J. perdavė S. M. nurodymą sumokėtus 5 000 eurų perduoti liudytojui Nr. 1, vyko be R. M. J. žinios. Iš kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu surinktų duomenų taip pat matyti, kad pats M. C. po minėtų susitikimų aktyviai palaikė ryšį su liudytoju Nr. 1 telefonu ir tai darė ne dėl to, kad pastarasis jam taip nurodė, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o todėl, kad už pageidaujamą ginkluotę buvo sumokėjęs pinigus ir buvo suinteresuotas ją gauti, dėl to derino su liudytoju susitikimo vietą, vyko susitikti su šiuo į Ispaniją, kad sužinotų tikslias ginkluotės kainas, kurių liudytojas Nr. 1 negalėjo jam nurodyti pirmojo susitikimo metu, patikslinti užsakymą ir išsiaiškinti dėl ginkluotės transportavimo galimybių į Airiją ar Olandiją, paskui vėl palaikė ryšį su liudytoju Nr. 1 telefonu, tarėsi su šiuo dėl susitikimo vietos, kur galėtų perduoti pinigus už ginkluotės pergabenimą ir ją perimti, domėjosi galimybe tai padaryti Airijoje (2008 m. vasario 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolas ir jo priedai (t. 4, b. l. 57–86), 2 kompaktinių diskų su M. C. ir liudytojų Nr. 1 bei Nr. 2 2007 m. spalio 25 d. Ispanijoje vykusio susitikimo garso įrašais apžiūros protokolas (t. 12, b. l. 79–130), 2008 m. vasario 27 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas ir jo priedai (t. 6, b. l. 60–168). Apeliaciniame skunde nuteistasis teisingai pažymi, kad bendraudamas su liudytoju Nr. 1 jis ne kartą sakė nenorintis vykti į Lietuvą. Kita vertus, iš bylos duomenų akivaizdu, kad tai nebuvo susiję su M. C. nenoru toliau tęsti ginklų pirkimo–pardavimo sandorį su liudytoju Nr. 1, nusikalstamų ketinimų atsisakymu. Priešingai, susitikimo su liudytoju Nr. 1, vykusio 2007 m. spalio 25 d. Ispanijoje, metu, kalbantis apie mokymus naudotis ginkluote, M. C. net paprašė šio nurodyti ir kokį nors kitą asmenį ryšiams palaikyti tam atvejui, jei kartais nepavyktų su juo pačiu susisiekti: „O jei kas tau atsitiktų? supranti <...> Tu turi ir kitų reikalų, būni išvažiavęs, ar yra koks nors tavo pavaduotojas? Jei tavęs nebus, tuomet į ką kreiptis? Kas po tavęs?“, aiškino, kad nori tęsti bendradarbiavimą ir toliau: „Mes... vyksime... <...> daug kartų <...> Tris, keturis, ir gal net dešimt, na ... didesnių dalykų“ (t. 12, b. l. 73–130). Pageidavimą įsigyti dar daugiau ginkluotės M. C. liudytojui Nr. 1 išsakė ir 2008 m. sausio 21 d. vykusio susitikimo metu: „na, ko aš ieškau, tai yra daugiau dvidešimt antrų ... norėčiau daugiau ... C4“, „galbūt daugiau granatų <...> puolimui“, taip pat 2008 m. sausio 22 d., kai klausė liudytojo Nr. 1: „ar gali gauti šarvus pramušančių kulkų kitam ginklui ... 7,69“ ir nurodė, kad jų reikia „dviejų dėžių“, t. y. 1 000 vnt., „gal šimto“ granatų, ir kad visa tai jis norėtų gauti „galbūt liepą–rugsėjį“. Šių susitikimų metu M. C. pakartotinai išsakė ir pageidavimą organizuoti mokymus naudotis ginkluote: 2008 m. sausio 21 d. liudytojui Nr. 1 pasiteiravus apie M. C. pageidaujamą mokymų datą ir paklausus: „ar galbūt, gal tu nenori to daryti?“ nuteistasis atsakė: „o taip, taip... birželį, liepą. Birželis, liepa. Gerai“, o 2008 m. sausio 22 d. M. C., sumokėjęs užstatą už snaiperinį šautuvą „Barrett“, nurodė liudytojui Nr. 1: „mes norėtume... kai būsime lauke, kad žmogus apmokytų ir su šiuo, taip pat“ (t. 5, b. l. 37–185, t. 6, b. l. 4–58). Be to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, 2008 m. sausio 22 d. susitikimo su liudytoju Nr. 1 metu M. C. vėlgi pasakojo apie savo organizacijos veiklą, jos istoriją ir planus panaudoti įsigytą ginkluotę, o atvykus ginklų pervežimą imituojančiam A. D. , aptarė su juo ginkluotės gabenimo būdą, pristatymo laiką, vietą, taip pat ryšių palaikymo būdą: liudytojui Nr. 1 paklausus, kodėl jie nustojo kovoję, M. C. atsakė: „na, ne nenustojome, tai tęsiasi, bet tai, tai – ne žinių reportažams. Supranti? <...> mes vis dar, yra šaudymai į policiją ir...“; „Taip. Mes suskilome. Prieš aštuonis... dešimt, galbūt maždaug prieš dvylika metų, mūsų organizacija per pusę suskilo. <...> Kai kurie nori eiti, neva, taikių derybų keliu, ir žinai... kiti nenori.<...> Priešas vis dar čia“; „Mes šaudytume pasienyje – prie sienų, supranti, mes būtume tokioje pozicijoje“, o liudytojui pasitikslinus „kas bus taikinys?, atsako: „britai.“ Ginkluotės apžiūros metu garaže liudytojui Nr. 1 paklausus: „kada tu norėtum tai panaudoti“, M. C. atsakė: „ne anksčiau, nei gausiu antrą tavo siuntą“. Atvykus liudytojui A. D. , M. C. klausė: „ar tu esi tas vežėjas? “, po to, parodęs į sudėtą ginkluotę, nurodė: „man reikia visa tai nugabenti į Airiją. Aš tik turiu žinoti, kokiu keliu jūs važiuosite <...> kaip, ką ... kur jūs sudėsite visa tai? <...> kaip uždengsite, suprantate, visus šiuos dalykus?“, taip pat paaiškino, kad jam reikia: „kuo greičiau“, kad jis „pasiruošęs šitam sekančią savaitę, po dviejų savaičių, kada tau tinka“. A. D. pasiteiravus, kur jis turi viską pristatyti, M. C. nurodė: „Airija, taip <...> Airijos pietuose.“ A. D. parodžius žemėlapyje Dubliną, atsakė: „Taip. Kur nors, ar aplink šią vietovę mums tiktų <...> Taip, štai čia, matai šitą Drogheda... Drogheda arba Dundalk <...> tai apie šešiasdešimt kilometrų (nuo Dublino).“ Paskui klausė: „kada jie atvyktų? <...> mes turime turėti telefono numerį <...> Taip. Ir mes paimame viską iš jo“, vėliau nurodė, kad po kiekvieno ryšio reikės keisti telefono numerius, taip pat patvirtino, kad pristatytos ginkluotės „mes nenaudosime gal kokius šešis mėnesius“ (t. 6, b. l. 4–58).

Nuteistasis M. C. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo parodymus apie pažintį su R. M. J. dar iki šios operacijos patvirtina aplinkybė, jog 2007 m. rugpjūčio 28 d., t. y. dar iki jam atvykstant į Lietuvą ir Lietuvos pasienio tarnybai pateikiant asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, surašytame VSD tarnybiniame pranešime yra nurodytas jo vardas, pavardė ir telefono numeris. Pasak apelianto, byloje nėra jokių duomenų, kad Jungtinės Karalystės ar Lietuvos specialiosios tarnybos kokiu nors būdu būtų nustačiusios jo, kaip asmens, vyksiančio į Lietuvą, tapatybę iki minėto 2007 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinio pranešimo surašymo dienos, todėl tokią informaciją jiems galėjo suteikti tik jį iš anksčiau pažinojęs R. M. J. , tačiau, kaip matyti iš bylos, M. C. yra Saugumo tarnybai gerai žinomo L. C. brolis, taigi, nors jis R. M. J. 2007 m. rugpjūčio 24 d. buvo pristatytas tik išgalvotu vardu „Fredis“, akivaizdu, kad pareigūnams nebuvo sudėtinga operatyviai nustatyti asmens, parinkto vykti į Lietuvą, tapatybę. Tai patvirtina ir liudytojo Nr. 6 parodymai teisme, kad po to, kai 2007 m. rugpjūčio 24 d. L. C. supažindino R. M. J. su asmeniu, kuris vyks į Lietuvą apžiūrėti ir įsigyti ginkluotės ir kurį pristatė kaip „Fredį“, pagal šio asmens aprašymą jie galėjo nustatyti, kad tai M. C. (t. 25, b. l. 118). Ginčydamas liudytojo R. M. J. parodymų patikimumą, M. C. taip pat nurodo, kad pastarasis dar iki įsidarbinimo Saugumo tarnyboje buvo susijęs su prekyba ginklais, vertėsi kontrabanda, būdamas Saugumo tarnybos agentu toliau pelnėsi iš šios nusikalstamos veikos. Tačiau, kaip matyti iš liudytojo Nr. 6 parodymų teisme, pradėjęs dirbti Saugumo tarnybai, R. M. J. nebeužsiėmė cigarečių kontrabanda, jam, kaip agentui, buvo mokamas atlyginimas, tik jo „legenda“ buvo susijusi su cigaretėmis ir kitais verslo sandoriais. Be to, liudytojas Nr. 6 patvirtino, kad per visą bendradarbiavimo su Saugumo tarnyba laikotarpį R. M. J. pateikdavo teisingą informaciją ir buvo patikimas agentas. Taigi, šiuo atveju apeliaciniame skunde akcentuojama R. M. J. praeitis taip pat negali būti pagrindu vertinti pastarojo parodymus kaip nepatikimus. Be to, ši aplinkybė, taip pat R. M. J. turimi ryšiai Rytų Europoje kaip tik ir paaiškina, kodėl byloje minimi asmenys dėl ginklų įsigijimo kreipėsi būtent į pastarąjį. Apeliantas teisingai pažymi, kad byloje nėra garso įrašų, kuriuose būtų užfiksuoti R. M. J. susitikimai su L. C. ar jo paties pokalbis su R. M. J. , vykęs Raseinių rajone esančioje sodyboje, apie TARA ketinimus organizuoti išpuolius bei 100 000 eurų biudžetą karinei ekipiruotei, tačiau R. M. J. susitikimus su L. C. patvirtina tiek R. M. J. parodymai, tiek byloje užfiksuoti jau minėti pastarojo pokalbiai su S. M., vykę po M. C. sulaikymo. Be to, kaip matyti iš R. M. J. parodymų, atsižvelgiant į tyrimo objektą, ne visuomet tokius įrašus daryti jam buvo saugu, pavyzdžiui, atvykus į susitikimą su L. C. jis buvo apieškotas, apžiūrėta jo kuprinė. Aplinkybę, kad TARA organizacija ketino vykdyti išpuolius ir kad tam reikalingai ginkluotei, narių mokymams su ja susiję asmenys buvo pasirengę išleisti nemažą pinigų sumą, be R. M. J. parodymų, taip pat patvirtina ir kiti jau pirmiau aptarti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistasis, ginčydamas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3 parodymų patikimumą teigia, kad, apklausiant šį liudytoją teisme, jo apklausos kambaryje buvo pašaliniai asmenys, padėję liudytojui atsakinėti į jam užduodamus klausimus. Tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, 2010 m. rugsėjo 17 d. vykusio posėdžio metu prieš liudytojo Nr. 3 apklausą bylą nagrinėjantis teisėjas kambaryje, kuriame buvo liudytojas, nustatė pastarojo tapatybę, kartu įsitikino, kad jokių pašalinių asmenų nėra. Liudytojo Nr. 3 apklausos metu M. C. gynėjai pareiškus, kad jai kyla įtarimų, jog apklausiamas liudytojas patalpoje yra ne vienas, ir paprašius teismo patikrinti, ar liudytojui Nr. 3 niekas nepasakinėja, bylą nagrinėjantis teisėjas šį gynėjos prašymą tenkino, patikrino liudytojo apklausos patalpą ir nustatė, kad joje yra tik pastarąjį saugantis asmuo (t. 26, b. l. 15–16). Be to, pažymėtina, kad liudytojas Nr. 3 parodymus davė apie įvykį, kuriame pats tiesiogiai dalyvavo, įvykio aplinkybes teisme nurodė tiek, kiek jas prisiminė, taip pat patvirtino savo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai geriau viską prisiminė (t. 26, b. l. 9–16). Pažymėtina ir tai, kad tokių liudytojo Nr. 3 parodymų, jog M. C. gamino ir sprogdino užtaisą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra užfiksuota. Kaip matyti iš liudytojo Nr. 3 apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, pastarasis parodė, kad, demonstruodamas sprogstamąsias medžiagas, jis padarė du 400 g trotilo užtaisus, sujungė juos detonuojančia virvute ir ugnimi susprogdino nurodytus užtaisus. Kai ruošė užtaisus, M. C. ir jo bendrininkas klausinėjo apie šio užtaiso darymo principus, minėjo, kad jie patys užtaisus ruošia kitu būdu (t. 2, b. l. 72–73). Iš esmės analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliantas taip pat nepagrįstai ginčija liudytojų Nr. 2 ir Nr. 4 parodymų patikimumą, remdamasis ta aplinkybe, kad šie liudytojai nemoka anglų kalbos. Kaip matyti iš liudytojo Nr. 2 parodymų turinio, pastarasis pasakojo apie įvykius, kuriuose pats tiesiogiai dalyvavo, ir nurodė tas aplinkybes, kurias pats stebėjo ir suvokė, o M. C. pokalbius su liudytoju Nr. 1 jis apibūdino tik bendrais bruožais, t. y. kad jie vyko apie ginkluotę. Liudytojas Nr. 4 paaiškino, kad įvykio metu anglų kalba nekalbėjo ne dėl to, kad jos nemokėjo, o dėl to, kad buvo toks taktinis sprendimas jam neišsiduoti ir nurodyti mokant tik rusų kalbą. Taip jis galėjo gauti informacijos ir iš atvykusių asmenų tarpusavio pokalbių.

Nėra pagrindo vertinti pirmiau aptartų liudytojų parodymus kaip nepatikimus ir dėl kitų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, t. y. kad liudytojai neatsakė į tam tikrus gynybos klausimus, bylos nagrinėjimo teisme metu neprisiminė tam tikrų aplinkybių ar jas nurodė ne visai tiksliai, kad nėra M. C. ir R. M. J. pokalbių jiems vykstant į Lietuvą garso įrašų, nors pastarasis turėjo garso įrašymo įrangą (liudytojas Nr. 6 paaiškino, kad tokie garso įrašai nebuvo padaryti dėl techninių kliūčių), ar dėl gynybos į bylą pateiktų advokato K. V. liudijimų, apeliaciniame skunde vadinamų konsultacinėmis išvadomis, aiškinant tam tikras teisės normas ar komentuojant konkrečią bylą, juolab kad nei komentuojamas teismo sprendimas, nei aiškinami teisės aktai, kuriais grindžiami minėti liudijimai, teismui nebuvo pateikti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jam kelia abejonių byloje esančių R. M. J. susitikimų su S. M. garso įrašų autentiškumas, taip pat šiuose pokalbiuose dalyvavusio asmens tapatybė, tačiau tai, kad pateiktuose įrašuose įrašyti būtent šių dviejų asmenų susitikimai, taip pat garso įrašų autentiškumą patvirtino tiek šiuose susitikimuose dalyvavęs R. M. J., tiek kaip liudytojai byloje apklausti Saugumo tarnybos pareigūnai – R. M. J. kuravęs liudytojas Nr. 6, R. M. J. garso įrašymo įranga aprūpindavęs ir po kiekvieno susitikimo šią įrangą atsiimdavęs Saugumo tarnybos pareigūnas Nr. 9388, taip pat Saugumo tarnybos pareigūnas Nr. 4201 – garso specialistas, kuris minėtą garso įrašymo įrangą paruošdavo naudoti ir kuriam buvo pateikiama įrašyta medžiaga (t. 7, b. l. 7–20). M. C. teigia, kad abejonių kelia ir byloje esančių Lietuvoje darytų skaitmeninių garso įrašų integralumas ir autentiškumas, nes bylą nagrinėjant teisme prokuroras pateikė naujus garso įrašus, kuriuose atsirado tokios frazės, kurios nebuvo užfiksuotos su bylos medžiaga perduotuose garso įrašuose. Iš tiesų, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, bylą nagrinėjant teisme prokuroras pateikė teismui kompaktinę plokštelę su garso įrašu, darytu 2007 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių rajone, sodyboje, tačiau kartu paaiškino, kad teismui su baudžiamąja byla perduotame kompaktiniame diske trūko tik tam tikros garso įrašo atkarpos, kuri, darant garso įrašo kopiją, tiesiog nebuvo užfiksuota (t. 26, b. l. 46). Be to, nuteistasis, teigdamas, kad byloje pateikti garso įrašai yra sumontuoti, nenurodo, kuo konkrečiai tai pasireiškė – ar šiuose įrašuose trūksta kokių nors reikšmingų pokalbių, ar juose girdimi pokalbiai, kurių realiai nebuvo ir pan. Esant tokioms aplinkybėms, nesivadovauti byloje esančiais 2007 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių rajone esančioje sodyboje padarytais ar kitais garso įrašais, kurie, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka ir byloje apklaustų liudytojų parodymus, taip pat nebuvo ir nėra pagrindo.

Nuteistasis M. C. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmiau paminėti duomenys, gauti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų metu, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes šie veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Šių neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų atlikimo metu prieš jį buvo atlikta provokacija, R. M. J., o vėliau, tyrimui persikėlus į Lietuvos Respubliką, ir kiti slaptų veiksmų dalyviai kurstė jį padaryti nusikaltimą, atlikdami provokuojančius ir leistino elgesio ribas peržengiančius veiksmus. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas savo skunde teisingai pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar šioje byloje taikant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus, prieš jį nebuvo atlikta provokacija, reikalinga visapusiškai ištirti ir objektyviai įvertinti visą slaptosios operacijos eigą, tačiau būtent visų Jungtinės Karalystės bei Lietuvos teisėsaugos institucijų atliktos operacijos aplinkybių vertinimas ir parodo, kad šiuo atveju M. C. atžvilgiu provokacija nebuvo atlikta. Nors nuteistasis M. C. teigia, kad Jungtinėje Karalystėje neviešo pobūdžio veiksmai jo atžvilgiu buvo pradėti taikyti neteisėtai, nes pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie jo nusikalstamą veiką, susijusią su ginkluotės įgijimu bei parama teroristinei grupei TARA, tokie apelianto teiginiai prieštarauja jau pirmiau aptartiems bylos duomenims, patvirtinantiems, kad dar nuo 2002 m. R. M. J. , kaip Saugumo tarnybos agentas, vykdė užduotį rinkti žvalgybinę informaciją apie respublikonų disidentų veiklą, siekiant apsaugoti Jungtinės Karalystės saugumą. Saugumo tarnyba šį asmenį pasirinko bendradarbiauti dėl jo ryšių su K. T. , kuris, Saugumo tarnybos žiniomis, buvo svarbus respublikonų disidentų teroristų atstovas. 2007 m. pradžioje per K. T. našlę R. T. į R. M. J. kreipėsi S. M. su prašymu padėti TARA organizacijai įsigyti įvairios ginkluotės Rytų Europoje, taip pat išmokyti šios organizacijos narius naudotis ginkluote, tokius prašymus jis pakartojo ir kitų susitikimų metu. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio asmenų, susijusių su TARA organizacija, kreipimasis į R. M. J. taip pat nebuvo pirmas – anksčiau į jį šiuo klausimu kreipėsi K. T., taip pat R. M. J. ryšiais Rytų Europoje bei ginklais domėjosi ir pastarojo sutuoktinė R. T., ir tai, be R. M. J. bei liudytojo Nr. 6 parodymų, patvirtina ir jau minėtų byloje užfiksuotų R. M. J. ir S. M. susitikimų metu įvykusių pokalbių turinys (S. M. klausinėja R. M. J., dėl kokių priežasčių šis neįvykdė K. T. prašymo, kalbasi apie R. T. kelionę į „medžioklės namelį“, mini ginklų sąrašą ir pan.), taip pat VSD pateikti dokumentai, susiję su R. T. kelione į Lietuvos Respubliką (t. 2, b. l. 115–121, 126). Vėliau įvykusių susitikimų metu to paties, kaip S. M., R. M. J. prašė ir L. C. , o 2007 m. rugpjūčio 24 d. pastarasis pristatė R. M. J. savo brolį M. C. kaip ginklų ekspertą, vyksiantį į Lietuvą patikrinti parduodamos ginkluotės kokybės bei įsigyti jų norimos ginkluotės. Nors, kaip jau minėta, byloje nėra šio susitikimo garso įrašo, tačiau tokias įvykio aplinkybes patvirtina tiek R. M. J. parodymai, tiek ir kiti byloje surinkti, jau pirmiau aptarti duomenys, įskaitant šio liudytojo pokalbius su S. M., vykusius po M. C. sulaikymo. Taigi, byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju Jungtinės Karalystės pareigūnams tiriant teroristinės organizacijos TARA veiklą buvo gauta informacija apie su šia organizacija susijusių asmenų, kurių vienas ir buvo M. C. , nusikalstamą sumanymą įgyti įvairios ginkluotės, skirtos šios teroristinės organizacijos veiklai, jų tvirtą apsisprendimą šį sumanymą įgyvendinti, ir tai vėliau atliekant tyrimą pasitvirtino. Būtent ši informacija apie galimai rengiamus sunkius nusikaltimus, o ne tariamas Jungtinės Karalystės pareigūnų noras susidoroti su M. C. dėl jo respublikoniškų pažiūrų, kurį nuteistasis grindžia gynybos į bylą pateiktu privataus asmens, paprašyto „pakomentuoti piktavališką Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 vaidmenį“ (t. 25, b. l. 63–80), tam tikrų įvykių komentaru, ir sudarė faktinį pagrindą slaptuosius tyrimo veiksmus atlikti ir M. C. atžvilgiu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai tiriant bendrininkų daromas nusikalstamas veikas yra nustatomi ir asmenys, apie kurių nusikalstamą veiklą anksčiau nebuvo žinoma, nėra pagrindas daryti išvadą, kad naujai nustatyti asmenys buvo išprovokuoti daryti nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-184/2014).

Apeliaciniame skunde nuteistasis, ginčydamas faktinio pagrindo taikyti jo atžvilgiu slaptus tyrimo veiksmus buvimą, akcentuoja tai, kad iki byloje nagrinėjamų įvykių jis nebuvo teistas nei Jungtinėje Karalystėje, nei Airijoje, taip pat teigia, kad jis nebuvo žinomas šių valstybių teisėsaugos institucijoms. Šis teiginys neatitinka bylos aplinkybių, nes, kaip matyti iš Airijos Respublikos policijos pareigūno D. O. parodymų, M. C. ir anksčiau buvo siejamas su teroristinės organizacijos TARA veikla. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apklausiamas kaip liudytojas D. O. teismui patvirtino, kad jo teiginiai apie M. C. sąsajas su minėta organizacija grindžiami ne tik įvykiais Lietuvoje, bet ir ilgą laiką (10 metų) trukusio tyrimo, susijusio su TARA organizacijos veikla, duomenimis (t. 25, b. l. 91–94). Kita vertus, byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad viena iš aplinkybių, kodėl patikrinti parduodamos ginkluotės kokybės bei įsigyti šios ginkluotės į Lietuvą vyko M. C. , ir buvo ta, kad pastarasis, priešingai nei L. C. ar S. M., nebuvo teistas nei Arijoje, nei Jungtinėje Karalystėje, ir dėl to jo kelionė neturėjo sukelti tokio teisėsaugos institucijų susidomėjimo, kaip pastarųjų kelionės atveju.

Bylos duomenimis, vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros teisinės pagalbos prašymą, buvo gautas Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 raštas, kuriame nurodyta, kad visa R. M. J. veikla, jam dirbant slaptuoju agentu nuo 2002 iki 2008 metų, buvo teisėta pagal Jungtinės Karalystės įstatymus ir kad visi įgaliojimai buvo gauti pagal 2000 metų Tyrimų įgaliojimų akto nuostatas. Pažymėtina, kad šiuos duomenis Vilniaus apygardos prokuratūrai pateikė Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, atsakinga už tarptautinį teisinį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, todėl nesivadovauti jais nėra pagrindo, nors išsamesnė informacija šiuo klausimu ir nebuvo pateikta. Tas pats pasakytina ir apie šios institucijos oficialiai, teisinės pagalbos prašymo pagrindu, pateiktus Saugumo tarnybos surinktus duomenis (garso įrašai, ginklų sąrašas). Be to, R. M. J. veiksmų teisėtumą, t. y. kad pastarasis veikė turėdamas įstatyme reikalaujamus leidimus, įskaitant leidimą vykti ir veikti Lietuvoje, Airijoje ir kt. užsienio valstybėse, užmegzti ryšius su M. C. , ir neperžengdamas leistinų veiksmų ribų, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai patvirtino šio agento veiklą koordinavęs Saugumo tarnybos pareigūnas (apklaustas kaip liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 6). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad slaptų tyrimo veiksmų taikymas tiriant teroristinių organizacijų veiklą, dalies su tokiais tyrimais susijusios informacijos neviešinimas proporcingumo, proceso sąžiningumo (teisingumo) požiūriais yra labiau pateisinami, nei tokia pareigūnų veikla tiriant mažiau pavojingas nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-184/2014).

Niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Jungtinės Karalystės pareigūnai pasirinko jų pradėtą operaciją tęsti Lietuvos Respublikoje dėl to, kad čia beveik neįmanoma teisingai ir visapusiškai įvertinti tam tikrų Airijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės santykių istorinių aspektų. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, įskaitant minėtų užsienio valstybių pareigūnų parodymus, asmenys, susiję su TARA organizacija, ginkluotę siekė įsigyti Rytų Europoje, nes būdami žinomi Airijos teisėsaugos institucijoms ir pirkdami ginkluotę Airijos teritorijoje, labai rizikavo būti užklupti pareigūnų. Be to, Rytų Europos regione buvo galimybė įsigyti didesnio galingumo ginkluotę, nei siūloma Airijoje. Taigi, būtent šios aplinkybės ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios tyrimas buvo tęsiamas Lietuvos Respublikoje, su kurios pareigūnais Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų pareigūnai bendradarbiavimą tęsė jau ne pirmus metus.

Apeliantas teigia, kad provokacijos faktą patvirtina VSD 2007 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl pareigūnų ir ginkluotės naudojimo“ išdėstytos aplinkybės apie planuojamą ginklų demonstravimą ir įvairių rūšių ginklų bei sprogmenų tariamą realizavimą, nes tuo metu nebuvo ir pagal bylos medžiagą negalėjo būti išreikštas joks jo prašymas ir (ar) noras apžiūrėti ginkluotę ir ją išbandyti (kaltinime nurodyta, kad jo tariamas prašymas išbandyti ginkluotę buvo pareikštas 2007 m. rugpjūčio 29 d., jau atvykus į Lietuvą), taip pat VSD 2007 m. rugpjūčio 29 d. teikimų ,,Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo operatyvinės informacijos patikrinimui ir įrodymų rinkimui“ turinys, kai dar objektyviai nesant nei jo prašymo, nei sutikimo, buvo planuojama ne tik pademonstruoti ginkluotę, bet ir suteikti galimybę ją išbandyti antrąją buvimo Lietuvoje dieną – 2007 m. rugpjūčio 30 d. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Jau minėta, kad S. M. į R. M. J. dėl įvairios ginkluotės įsigijimo kreipėsi dar 2007 m. sausio mėnesį, tokį savo prašymą pakartojo ir kitų susitikimų metu, taip pat pageidavimą įsigyti ginkluotę jam buvo išsakęs ir L. C.. Akivaizdu, kad būtent ši informacija ir buvo pagrindas apelianto nurodytam 2007 m. liepos 17 d. tarnybiniam pranešimui, kuriame, beje, pats M. C. nėra minimas (t. 2, b. l. 123). Be to, iš S. M. ir L. C. R. M. J. buvo žinoma, kad pastarieji pageidauja įsitikinti parduodamos ginkluotės kokybe (to neįmanoma padaryti, jos neišbandžius), taip pat įsigyti ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir sprogmenų. Taigi, pareigūnų sprendimas pirmąją dieną pademonstruoti prastesnę ginkluotę, o, esant susidomėjimui, kitą dieną pademonstruoti geresnės kokybės ir įvairesnę ginkluotę, sudarant tinkamas sąlygas ją išbandyti, provokacijos fakto niekaip nepatvirtina.