Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-09-21 · Civilinė byla Nr. e2-1542-157/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-09-21Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2018-01-24Lietuvos apeliacinis teismas
  3. eB2-3002-881/2018Nutartis · 2018-12-31Vilniaus apygardos teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-04-04Lietuvos apeliacinis teismas
  5. I-a instancijaSprendimas · 2021-03-12Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-21
Bylos Nr.
e2-1542-157/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02271-2016-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Čekanauskaitė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1542-157/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02271-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.4.3.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 21 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal buvusio uždarosios akcinės bendrovės ,,Drokita“ vadovo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės ,,Drokita“ bankroto byloje Nr. eB2-1690-866/2017.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje iškėlė uždarosios akcinės bendrovės ,,Drokita“ (toliau – BUAB ,,Drokita“, pareiškėja) bankroto bylą, administratore paskyrė Veroniką Sinkevičienę, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 6 d.Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalimi, prašė BUAB „Drokita“ buvusiam direktoriui M. K. apriboti teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad šis asmuo apie itin sunkią bendrovės finansinę situaciją žinojo ilgą laiką, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su bendrovės bankroto proceso iniciavimu; iki šiol nevykdo teismo įpareigojimo perduoti administratorei įmonės turtą bei dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartyje prašymą patenkino iš dalies ir apribojo M. K. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas nustatė, kad bankroto byla UAB ,,Drokita“ iškelta 2016 m. lapkričio 23 d.; kad, be kita ko, šioje nutartyje įmonės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus; kad ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 6 d.; kad per nustatytą terminą teismo įpareigojimai neįvykdyti; kad nėra duomenų, jog įmonės vadovas įmonės turto bei dokumentų neperdavė dėl kokių nors objektyvių priežasčių. Teismas sprendė, kad paminėti duomenys patvirtina akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą ir / ar sąmoningą dokumentų nepateikimą. Pažymėjo, kad tokie suinteresuoto asmens veiksmai laikytini tęstinio pobūdžio pažeidimu, sąmoningu įstatyme numatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui dokumentus nevykdymu. Iš VĮ Registrų centre esančios informacijos apie įmonę teismas nustatė, kad ji įregistruota 2014 m. liepos 28 d.; kad finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą teikti 2014 metais. Taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog įmonė pastaraisiais metais vykdė veiklą; kad bankroto byla jai iškelta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus iniciatyva; kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartyje buvusiam vadovui M. K. paskirta 2 000 Eur bauda; kad nepaisant teismo taikytos nuobaudos jis teismo įpareigojimų neįvykdė ir toliau nevykdo. Įvertinęs tai, kas pirmiau paminėta, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą ribojimą BUAB „Drokita“ buvusiam vadovui M. K. 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Buvęs BUAB ,,Drokita“ vadovas M. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – UAB „Būsto priežiūra Lt“ bei UAB ,,Jobera“ balansus, VĮ Registrų centro pažymas.Nurodo šiuos svarbiausius argumentus: Teismas neįvertino aplinkybės, kad reikalaujami įmonės dokumentai yra neperduoti ne tik dėl jo, bet ir dėl administratorės kaltės; kad jis nevengia ir neneigia savo kaip buvusio atsakovės BUAB „Drokita“ direktoriaus pareigų ir įsipareigojimų, tačiau administratorė su juo nebendradarbiauja nuo pat bankroto bylos iškėlimo pradžios, vykdo prieš jį nukreiptą veiklą; kad neperduota tik nedidelė dalis dokumentų – asmens bylos, sutikimai dėl atsiskaitymo, kurie skundžiamos nutarties metu buvo perduoti tiesiai teismui. Bankroto administravimo procedūros galėjo būti atlikos ir nesant minėtų dokumentų. Teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016, pateiktus išaiškinimus, kad prašymas dėl apribojimų taikymo turi būti motyvuotas, pateikti jame išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju jokie įrodymai nepateikti, teismas nesiėmė iniciatyvos juos rinkti, kas sąlygojo tai, jog priimta nutartis yra vienpusiška, neišsami bei neargumentuota. Kaip teisingai nurodyta nutartyje, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikydamas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies sankciją teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visas svarbias aplinkybes, laikytis proporcingumo principo, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Tačiau ginčijama nutartis pažeidžia minėtus pamatinius teisės principus. Apeliantas jau dvejus metus yra kitos įmonės – UAB „Jobera“ direktoriumi, vienerius metus – UAB „Būsto priežiūra Lt“ direktoriumi, tad numatyta sankcija – apribojimas trejus metus būti įmonės vadovu, iš esmės sužlugdytų ne tik jo profesinį ir asmenį gyvenimą, tačiau pakenktų ir abiem įmonėms, kurios šiuo metu dirba pelningai, sukurta dvylika darbo vietų.

Pareiškėjos BUAB ,,Drokita“ bankroto administratorė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo prijungti naujus įrodymus – 2017 m. balandžio 20 d raštą dėl teismo įpareigojimo vykdymo; 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo neįvykdymo aktą; balansus su pelno nuostolių ataskaitomis; antstolės 2017 m. liepos 13 d. el. laišką; M. K. 2017 m. liepos 4 d. papildomų dokumentų pateikimo raštą; BUAB „Drokita" Sutarčių registracijos žurnalą; laikino įdarbinimo sutartis. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Priešingai nei teigiama skunde, buvęs įmonės vadovas nevykdė imperatyvių įstatymo nuostatų, o būtent: neteikė juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų; įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; nepateikė administratoriui tiek dokumentų, tiek įmonės turto; esant teisme pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo pakeistas bendrovės pavadinimas ir registracijos vieta. Apeliantas klaidina teismą teigdamas, kad yra perdavęs visus įmonės dokumentus. Iš tiesų po skundžiamos teisimo nutarties dalis dokumentų buvo perduoti, tačiau iki šiol nėra perduota: bendrovės antspaudas; įstatai; gautų Sąskaitų faktūrų registravimo žurnalas už 2014–2016 m.; išrašytų sąskaitų faktūrų registravimo žurnalas už 2014–2016 m.; Kasos knygos; avansinė apyskaita. Nepagrįsti skundo argumentai, kad administratorė nebendradarbiauja su buvusiu vadovu, neatsiima dokumentų. Apeliantas bando vilkinti bankroto procesą, šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog iki šios dienos nesiėmė priemonių perduoti dokumentus vykdomąją byla vykdančiai antstolei, kuri 2017 m. liepos 13 d. el. laišku informavo, jog apeliantas nesikreipė dėl teismo įpareigojimo vykdymo – dokumentų perdavimo. Skunde nurodytos įmonės – UAB „Būsto priežiūra“ ir UAB „Jobera“ buvo neatsiejamai susijusios su BUAB ,,Drokita“ ir galimai nuo 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės veikla ir gautinos pajamos buvo perkeliamos į minėtas įmones. Tai patvirtina įrodymai, kad nuo minėtos datos įmonė nebesudarė sutarčių su paslaugų gavėjais (pridedamas sutarčių registracijos žurnalas), o tolimesnės veiklos vykdymas buvo paremtas tik su UAB „Jobera“ 2016 m. sausio 4 d. pasirašyta sutartimi. Buvęs vadovas vengia perduoti minėtus dokumentus, nes būtent trūkstamų dokumentų pagrindu būtų galima konkretizuoti UAB „Drokita“ veiklos perkėlimą į susijusias įmones – UAB „Būsto priežiūra" ir UAB „Jobera“, bei nustatyti negautas / perkeltas pajamas ir galimai atsiradusią žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvusiam BUAB „Drokita“ vadovui M. K. apribota teisė 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Kaip jau paminėta pirmiau, apeliantas nesutikimą su paminėtomis teismo išvadomis iš esmės grindžia aplinkybe, jog nenustatytos ir neištirtos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su jo pareiga perduoti bankroto administratorei įmonės turtą bei dokumentus. Apeliacinis teismas sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apelianto skundo argumentus tikslinga pažymėti tiek ginčui aktualias įstatymo nuostatas, tiek teismų praktiką. Taigi pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nustatęs bent vieną iš neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų: 1) buvęs vadovas, privalėdamas pagal įstatymą, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, 2) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo taisyklių ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų. Minėtis sankcijos bankrutuojančios įmonės vadovui taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas, materializavęsis įmonės veikimu ne pagal įstatymus arba bona fide (liet. nuoširdžiai, sąžiningai) bei rūpestingumo reikalavimų nesilaikymu įmonės kreditorių atžvilgiu, ar (ir) vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi, kuris pasireiškia tiek tyčiniu įmonės turto ar (ir) dokumentų neperdavimu, tiek nurodytų veiksmų neatlikimu dėl to, kad jie buvo prarasti ar nesudaryti dėl netinkamo įmonės valdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-974/2014; 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-514-180/2015). Sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės–komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų. Kaip teisingai skunde nurodė apeliantas, bankroto administratorius, teikdamas prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytų sankcijų taikymo, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius jame nurodytas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsnis). Tačiau, dėl žemiau nurodytų priežasčių, negalima sutikti su apeliantu, kad skundžiama teismo nutartis priimta byloje nesant minėtų įrodymų. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantas neginčija fakto, jog būtent jam tenka dar teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje nustatyta pareiga per 15 dienų nuo šios įsiteisėjimo dienos (2016 m. gruodžio 6 d.) perduoti administratoriui įmonės turtą bei visus dokumentus, o taip pat fakto, jog jis turi / turėjo minėtus dokumentus. Antra, nors apeliantas teigia, kad dokumentai neperduoti tik todėl, kad pati bankroto administratorė vengia su juo bendradarbiauti – neatsiliepia į skambučius, neatsako į elektroniniu laiškus, nepavyksta rasti darbo vietoje, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra ir fakto teismas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsnis). Tuo tarpu, kaip matyti iš administratorės kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų įrodymų, kurie kartu su apelianto pateiktais įrodymais prijungiami prie bylos medžiagos ir nagrinėjami (CPK 314 straipsnis), – pagal 2017 m. liepos 13 d. duomenis antstolei, vykdžiusiai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. išduotą vykdomąjį raštą, jokie dokumentai / turtas nėra perduoti. Trečia, aplinkybė, kad buvęs įmonės vadovas dalį dokumentų (asmens bylas, sutikimus dėl atsiskaitymo) jau po skundžiamos teismo nutarties priėmimo perdavė tiesiogiai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, patvirtina ne tik tai, kad minėti dokumentai yra / buvo būtent jo, jau kaip privataus fizinio asmens, dispozicijoje, bet ir veikimą prieš kuo operatyvesnį bankroto procesą. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į skundą, apeliantas iki šiol bankroto administratorei nėra pateikęs pagrindinių įmonės dokumentų – bendrovės antspaudo; įstatų; gautų Sąskaitų faktūrų registravimo žurnalų už 2014–2016 m.; išrašytų sąskaitų faktūrų registravimo žurnalų už 2014–2016 m.; kasos knygų; avansinės apyskaitos. Akivaizdu, kad tokie dokumentai, priešingai nei teigia apeliantas, yra itin svarbūs ir administratorei reikalingi siekiant tinkamai vykdyti bankroto procedūras, tikrinant įmonės sudarytų sandorių teisėtumą, užtikrinant ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių tinkamą interesų apsaugą. Apeliantas teigia, kad paminėti dokumentai buvo perduoti, tačiau kartu su apeliaciniam teismui pateiktais naujais rašytiniai įrodymais tai patvirtinančių įrodymų (priėmimo–perdavimo aktų etc.) nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, kaip teisingai savo atsiliepime nurodė administratorė, tik iš paminėtų dokumentų būtų galima patikrinti, ar šios įmonės turtas bei veikla nebuvo perkelta į naujas įmones, kurias valdo / kurioms vadovauja buvęs vadovas. Ketvirta, be to, kaip teisingai nustatė teismas, vadovo neveikimas – nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuomet įmonė daugiau nei dvejus metus nebevykdo veiklos, ir, kaip nustatyta teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, – nuo 2014 m. neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, yra faktiškai nemoki, – patvirtina pareiškėjos teiginius apie tai, kad pastarasis nevykdė savo fiduciarinės pareigos veikti išimtinai vadovaujamos įmonės interesais. Pažymėtina, jog šių teismo motyvų teisingumo apeliantas savo skunde netgi nekvestionuoja (CPK 178 straipsnis). Penkta, apeliacinis teismas, įvertinęs tai, kas paminėta pirmiau, sprendžia, kad apelianto M. K. skunde nurodytos aplinkybes nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nustatytos patvirtina akivaizdų įmonės jo, kaip įmonės vadovo, aplaidumą ir / ar sąmoningą dokumentų nepateikimą, sąmoningą įmonės netinkamą valdymą, dėl ko jam taikytina ĮBĮ numatyta sankcija (ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis). Taigi vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinis teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis), nepasisakant dėl kitų skunde nurodytų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Čekanauskaitė