- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-18
- Bylos Nr.
- eI2-12560-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09084-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalu, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2023 m. spalio 26 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 23S184337, kuriuo panaikintas S. V. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 23S185966, kuriuo S. V. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2028 m. spalio 16 d. (toliau – ir Sprendimas 2); 3) priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas 2021 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą išduoti S. V. leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. liepos 23 d.
Nurodo, kad kilmės šalyje 2001 m. baigė Baltarusijos valstybinį technologinį universitetą, įgijo (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją. 2009 m. birželio 26 d. baigė valstybinę švietimo įstaigą Baltarusijos valstybinio universiteto „Verslo ir valdymo technologijų institutą“, įgijo (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją.
Teigia, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2021 m. rugsėjo mėn. dirbo UAB „E.S.“, vėliau nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su UAB „G“. Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi ir pareiškėjo žmona bei dukra. Šeima gyvena Vilniuje, nuomojamame būste. Nepilnametė dukra S. V. lanko Vilniaus (duomenys neskelbtini) gimnaziją. Pareiškėjas su šeima yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje.
Nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimu 1 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimą 1 atsakovas priėmė gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 18-9942 (toliau – ir VSD raštas), kuriame VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Nurodo, kad atsakovas informavo pareiškėją apie tai, kad Sprendimu 2, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2028 m. spalio 16 d. Sprendimą 2 laiko išvestiniu iš Sprendimo 1.
Mano, kad Sprendimas 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą 1 perrašė VSD rašte pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško individualaus pareiškėjo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika teigia, kad pareiškėjo neva keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas negali būti grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais, o būtina spręsti, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė.
Teigia, kad pareiškėjo atveju buvo pažeistas gero administravimo principas, pagal kurį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo; administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą1, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir tik po to spręsti, kokį administracinį sprendimą priimti. Pareiškėjui iki Sprendimo1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam nei VSD, nei Migracijos departamente.
Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas1 priimtas atsakovui nukrypus nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. Atsakovo Sprendime1 nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentai pareiškėjo atvejui nėra aktualūs. Atsakovas, nurodydamas atitinkamas LVAT nutartis, į jas neatsižvelgia kaip į vientisą procesinį dokumentą, parengtą atitinkamų faktinių aplinkybių kontekste. Dėl nurodytų administracinių bylų pažymėtina, kad visais atvejais valstybės institucijų pažymos, į kurias atsižvelgė Migracijos departamentas, priimdamas atitinkamus administracinius sprendimus, nebuvo abstraktaus turinio. Teismų sprendimuose jos aprašytos kaip konkretaus ir individualaus turinio dokumentai.
Nurodo, kad atsakovo cituojamos teismų praktikos tezės, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, ji trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, yra nurodytos pareiškėjo atvejui neaktualiame kontekste. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavęs UTPĮ nustatyta tvarka. Cituojama LVAT administracinė byla (2014 m. gruodžio 19 d. Nr.A-858-2720/2014) į nagrinėjamą bylą nepanaši nei fakto nei teisės taikymo klausimu, kadangi leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl užsieniečio, kuriam pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje, grėsmės viešajai tvarkai.
Teigia, kad Sprendime1 cituojamame VSD rašte vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pateiktas atsižvelgus į S. V. Migracijos departamento klausimyne nurodytą aplinkybę, jog 2002–2012 metais dirbo ekspertu-kriminalistu Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre. Šią informaciją Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė atsakydamas į klausimyno 2 klausimą: „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos).“. Pažymi, kad pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie pareiškėjo darbo pobūdį, ryšius ar pan.
Pareiškėjas paaiškina, kad dirbant Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre jo darbo sritis buvo: pluoštinių medžiagų ir iš jų pagamintų gaminių (drabužių, virvių, neaustinių medžiagų ir atskirų tekstilės pluoštų) teismo medicinos ekspertizė. Jis gaudavo sprendimą skirti teismo ekspertizę su trumpu nagrinėjamos bylos aprašymu ir klausimais, į kuriuos reikėjo atsakyti atlikus tyrimą, daiktiniais įrodymais. Pareiškėjas išnagrinėdavo nutarimą, išnagrinėdavo daiktinius įrodymus, juos aprašydavo, pašalindavo pašalinių pluoštų sluoksnius daiktinio įrodymo paviršiuje (jei reikėdavo) ir paimdavo mėginius daiktinių įrodymų pluoštinei sudėčiai nustatyti. Tada atlikdavo tyrimus naudodamas kelis mikroskopus ir mikrochemines reakcijas. Didžiąją darbo dalį praleisdavo dirbant prie mikroskopo ir ieškant informacijos literatūroje. Vėliau surašydavo ekspertizės aktą, kuriame aprašydavo daiktinius įrodymus, pateikdavo nuotraukas, tyrimo eigos, jo rezultatų aprašymą.
Pažymi, kad atsakovas nevertino aplinkybės, kad VSD rašto išvada, kad dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, yra pateikta būtuoju laiku. VSD nurodyta kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija yra pernelyg bendro pobūdžio, niekaip nesusieta su pareiškėjo individualiu atveju. Sprendime 1 nurodytame VSD rašte pateiktas vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nepagrįstas motyvais, jog dėl šio užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė. Vertinimas pagrįstas VSD spėjimais ir prielaidomis, atsakovas Sprendimą1 priėmė pritardamas šioms VSD spėlionėms ir prielaidoms ir vengdamas atlikti bet kokį tyrimą patvirtinti ar paneigti VSD išvadoje keliamoms spėlionėms.
Paaiškina, kad pakeitus specialybę, t.y. įgijus Web dizianerio kvalifikaciją, jis nutraukė darbinius santykius su Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centru ir daugiau jokių darbinių santykių su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis nepalaikė. Nuo to laiko praėjo beveik 12 metų. Pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 23 d. pagal Migracijos departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje sėkmingai gyveno, dirbo bei laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų.
Pažymi, kad Sprendime 1 daroma išvada, kad „nors S. V., atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo santykių aukščiau minėtose įstaigose” prieštarauja LVAT formuojamai praktikai, kad būtent tokie atsakymai į šiuos klausimus nepatvirtina lojalumo šiuo atveju Baltarusijos valdžiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1959- 1188/2023).
Nurodo, kad Sprendime nėra motyvų, kurie pagrįstų, jog atsakovas, atlikęs visapusišką, objektyvų pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, priėjo savarankiškų, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia.
Teigia, kad gavęs atsakovo išduotą leidimą laikinai gyventi, du metus gyveno ir dirbo Lietuvoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų, kartu gyvena ir jo šeima, žmona ir dukra. Dukra šiuo metu lanko mokyklą Lietuvoje, čia ją norėtų ir baigti. Pareiškėjas su šeima sieja savo gyvenimą su Lietuva, todėl jam nesuprantama, kaip asmuo, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje po dvejų metų gyvenimo šioje šalyje, nepasikeitus jokioms jo aplinkybėms, staiga tapo asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos saugumui.
Atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre, egzistavo ir tuo metu, kai atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas pareiškėjo patikrinimą atliko prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi. Todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl beveik 12 metų senumo darbinės veiklos faktą, kuris nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi, po metų panaudoja kaip pretekstą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Toks institucijų požiūris ir elgesys neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų.
Taip pat pažymi, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.
Paaiškina, kad iki laikino leidimo gyventi Lietuvoje, turėjo nacionalinę vizą galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. vasario 28 d., šios vizos buvo prašoma darbo reikalais. Po prezidento rinkimų Baltarusijos Respublikoje pablogėjus situacijai darbdavys pasiūlė persikelti į biurą Lietuvoje. Matydami, kad situacija gimtojoje šalyje neatitinka pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsitikinimų, su šeima nusprendė persikelti gyventi ir dirbti į Lietuvą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas ir priimdamas administracinius sprendimus, privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo normomis. Teigia, kad Sprendimas1 negali būti laikomas atitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, nes atsakovas, gavęs VSD raštą, neatliko pareiškėjo buvimo Lietuvoje jam gavus leidimą laikinai gyventi objektyvaus ir visapusiško vertinimo, apsiribojo VSD išvados perrašymu į savo Sprendimą 1. Vien tai, kad Sprendime1 nurodytos UTPĮ norma, nustatanti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą nereiškia, kad atsakovas nustatė pagrindą taikyti šią įstatymo normą. Pažymi, kad atsakovas priimdamas Sprendimą1, pažeidė VAĮ nustatytus atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo principus. Mano, kad nurodyti VAĮ reikalavimų pažeidimai yra esminiai ir vien tik jie yra pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimą1.
Nurodo, kad Sprendimo 2 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pat VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime 1, o Sprendimas 2 yra susijęs su Sprendimo 1 priėmimu, todėl remdamasis tais pačiais motyvais, Pareiškėjas prašo panaikinti ir Sprendimą 2.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad 2021 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą UTPĮ 40 str. 1 d. 41 p. nustatytu pagrindu. 2021 m. rugsėjo 17 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760055205 galiojo iki 2024 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę pateikė pareiškėjui per MIGRIS sistemą užpildyti klausimyną. Pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2002–2012 metais dirbo ekspertu-kriminalistu Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė skundžiamus sprendimus.
Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas Sprendimas 1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą Sprendimą 1 Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis spėlionėmis ir hipotetinėmis prielaidomis. Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla). Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumenus, kad jis nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje, Migracijos departamentas pabrėžia, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. UTPĮ 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Be kita ko, pabrėžia, kad apklausa nėra savitikslė (žr. LVAT 2023-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023 ), o pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Migracijos departamento sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės. Mano, kad Sprendime 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Nesutinka ir su skundo argumentais, kad Sprendimas 1 priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Iš ginčijamo Sprendimo 1 turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD rašte pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.
Nors pareiškėjas nurodo, kad Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre pareigos buvo ekspertas-kriminalistas bei jo funkcijos buvo pluoštinių medžiagų ir iš jų pagamintų gaminių (drabužių, virvių, neaustinių medžiagų ir atskirų tekstilės pluoštų) teismo medicinos ekspertizė, Migracijos departamentas pažymi tai, jog pareiškėjas nepateikė darbo knygutės ar darbo sutarties ar kitų dokumentų, iš kurių galima būtų nustatyti, kokias konkrečiai pareigas užėmė bei kokias funkcijas atliko pareiškėjas, ar jis turėjo prieiga prie įslaptintos informacijos ir t.t. Vertina, jog yra tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę bendradarbiai) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad darbas Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Nurodo, jog aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos praėjęs laikotarpis (12 m.), taip pat pareiškėjo išsakytas požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą (Migracijos departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.
Laiko, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vertina, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi.
Kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, mano, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD teismui taip pat pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Migracijos departamentas skundžiamais sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Teigia, kad VSD rašte pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertina, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybiniame ekspertiniame kriminalistikos centre (2002–2012 metais), privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Mano, kad pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
Teigia, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
Nurodo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Pažymi, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, VSD 2022 bei 2023 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“.
Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).
Nurodo, jog nustatytas faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjo, kaip užsienio šalies piliečio, teisės būtų apribotos, atsisakant jam išduoti nacionalinę vizą ir (ar) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.
Pažymi, kad šiuo aspektu yra aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame KT nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymi, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė darbą Baltarusijos Respublikos valstybiniame ekspertiniame kriminalistikos centre, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šiomis tarnybomis yra išnykusi. Pastebi, kad tokios pozicijos laikosi ir LVAT savo sprendimuose analogiškose administracinėse bylose.
Pažymi, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Teigia, kad ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 15 d. Sprendimo Nr. 23S184337 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760055205 , nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas 1) bei Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. Sprendimo Nr. 23S185966, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, t. y. 5 metus (Sprendimas 2), teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. rugsėjo 23 d.
Byloje yra pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. rugpjūčio 6 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2002-2012 m. Baltarusijos Respublikoje valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre dirbo ekspertu-kriminalistu. Klausimyne pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 18-9942 nustatė, kad pareiškėjas 2002–2012 m. dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame ekspertiniame kriminalistikos centre. Atsižvelgdamas į surinktą informaciją ir šiandieninę̨ geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad Baltarusijos Respublikos piliečio S. V. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD rašto pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 5 d.) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Pagal Tvarkos aprašo 131 punktą, UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, policijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytą terminą priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą raštą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus, atlikdamas individualų asmens vertinimą.
Įvertinus šalių pateiktą informaciją, pasisakymus teismo posėdžio metu, procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, laikytina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Kaip jau minėta, VSD atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą, VSD rašte nustatė, kad pareiškėjas 2002–2012 m. dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame ekspertiniame kriminalistikos centre ir, atsižvelgęs į surinktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nors pareiškėjas ir teigia, kad Migracijos departamentas į Sprendimą 1 perrašė VSD rašte pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatliko savarankiško individualaus pareiškėjo vertinimo, teismas su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet UTPĮ nustatytą pareigą vadovautis VSD vertinimu dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl tai, kad VSD raštas buvo minimas Sprendime 1, nedaro šio sprendimo neteisėtu.
Iš byloje pateikto skundžiamos Sprendimo 1 matyti, kad atsakovas Migracijos departamentas nustatė, jog S. V. turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2021 m. gegužės 22 d., nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. vasario 28 d., kad Sprendimo 1 priėmimo metu Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2024 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad S. V. nuo 2021 m. rugsėjo 7 d. dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant S. V. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2021 m. rugsėjo 23 d. su S. V. Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai, sutuoktinė ir nepilnametis vaikas. Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki 2024 m. rugsėjo 23 d., t. y. iki galios S. V. leidimas laikinai gyventi. Nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje nedirba. Taigi, atsakovas rėmėsi ne tik VSD raštu, tačiau nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius, ir VSD rašto bei atlikto individualaus vertinimo pagrindu, priėmė skundžiamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre ekspertu-kriminalistu dirbo nuo 2002 m. iki 2012 m., t. y. net 10 metų. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareiškėjas tokį ilgą laiko tarpą valstybiniame sektoriuje dirbo ne savo noru. Pareiškėjas nei kartu su skundu, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie Baltarusijos Respublikoje valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre vykdytas funkcijas.
Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, jog Migracijos departamentas pareiškėjo patikrinimą atliko ir prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl beveik 12 metų senumo darbinės veiklos faktą, kuris nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi, po metų panaudoja kaip pretekstą panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas pažymi, kad nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi ir buvo atliekamas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumo vertinimas, iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija. Nepaisant to, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre dirbo nuo 2002 m. iki 2012 m, t. y. prieš daugiau nei 10 metų, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama, atsižvelgus į visas faktines aplinkybes.
Papildomai pažymėtina ir tai, kad kaip jau minėta, UTPĮ 50 straipsnis numato išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tai reiškia, kad anksčiau priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje niekaip neįpareigoja Migracijos departamento teigiamai įvertini pareiškėjo galimybę gyventi Lietuvoje ir nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Taip pat teismas pažymi ir tai, kad nors pareiškėjas ir nurodo, kad dirbant Baltarusijos Respublikos valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre jo darbo sritis buvo pluoštinių medžiagų ir iš jų pagamintų gaminių (drabužių, virvių, neaustinių medžiagų ir atskirų tekstilės pluoštų) teismo medicinos ekspertizė, t. y. darbo pobūdis nesusijęs su grėsme valstybės saugumui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis, kaip pats pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, buvo davęs priesaiką, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog su šeima nusprendė persikelti gyventi ir dirbti į Lietuvą dėl to, kad matė, kad situacija gimtojoje šalyje neatitinka pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsitikinimų, tačiau nepateikia jokių aplinkybių bei įrodymų, jog dėl esamos padėties šalyje būtų išreiškę savo poziciją, dalyvavę mitinguose prieš Baltarusijos režimą Baltarusijoje ir (ar) Lietuvoje ar kitaip priešinęsi Baltarusijos režimui.
Byloje pateikto skundo, atsiliepimų į skundą bei pateiktų duomenų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir į skundžiamus sprendimus ne tik perkėlė, kaip pareiškėjas teigia, VSD raštą, tačiau įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad atsakovas perrašė VSD rašte pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško individualaus pareiškėjo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, nes ginčijamų sprendimų turinys rodo, kad buvo vertinama pareiškėjo individuali situacija, su pareiškėju asmeniškai susijusios aplinkybės.
Minėta, kad vadovaujantis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o pagal UTPĮ 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą. Taigi teismui nėra pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiais, jog Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Teismas taip pat nenustatė pagrindų, kurie leistų abejoti VSD atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui vertinimu.
Kaip jau minėta, LVAT yra konstatavęs, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
Nagrinėjamu atveju, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas rašte ir ginčijamuose sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui pasireiškia tuo, kad pareiškėjas nuo 2002 m. iki 2012 m., t. y. net 10 metų dirbo Baltarusijos Respublikoje valstybiniame eksperimentiniame kriminalistikos centre, taigi rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiu su pareiškėju susijusiu faktu. Taigi ginčijamuose sprendimuose pagrįstai vertinta, kad pareiškėjo net 10 metų turėti ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.
Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S185966 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos nėra pagrindo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.