Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, antstolė V. D., antstolis A. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas bankrutuojančio asmens prašymas atstatydinti nemokumo administratorę UAB „Atenergo“ ir paskirti naują nemokumo administratorių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjai K. D. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB ,,Atenergo“.

19. Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2FB-10091-793/2021 pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Būsto paskolų draudimas“ prašymą nutraukti K. D. bankroto bylą ir bankroto administratorės UAB,,Atenegro“ įgalioto asmens prašymus dėl K. D. bankroto bylos pabaigimo bei bankroto bylos nutraukimo.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

20. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į bankroto bylos eigą, padarė nepagrįstas išvadas, nurodytas šios nutarties 6.1. ir 6.2. papunkčiuose, nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atstatydinti nemokumo administratorę, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl ji naikintina. Priešingai, pareiškėja (bankrutuojantis asmuo) mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, atskleidė bylos esmę, todėl nėra teisinio pagrindo keisti ir (ar) naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais.

22. Nuspręsdamas klausimą dėl fizinio asmens bankroto administratoriaus atstatydinimo, teismas atsižvelgia į bendras nuostatas, į teisės doktriną ir teismų praktiką, suformuotą dėl įmonių bankroto administratoriaus atstatydinimo. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad bankroto administratorius gali būti atstatydintas tik esant pakankamam pagrindui, t. y. administratoriaus atstatydinimą turi lemti esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, pažeidžiantys kreditorių ar bankrutuojančio asmens teises ar teisėtus interesus, ir kai teismas turi pakankamai informacijos bei įrodymų, jog šis asmuo neatlieka savo funkcijų, nevykdo įstatyme nustatytų pareigų. Teismas gali keisti administratorių tik turėdamas pakankamai informacijos ir įrodymų, jog šis asmuo netinkamai atlieka savo funkcijas, taigi neturi teisės tai daryti dėl formalių, nedidelių teisės aktų pažeidimų arba dėl besikreipiančio į teismą asmens nurodomų teiginių apie pažeidimus, kurie nėra pagrįsti tinkamais ir pakankamais įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2004-241/2016; Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-554-440/2017).

23. Svarstydamas administratoriaus atstatydinimo klausimą, teismas yra saistomas būtinumo užtikrinti kuo sklandesnį bankroto procedūrų atlikimą, o tai reiškia, jog bankroto administratorius gali būti atstatydintas esant įstatyme įtvirtinam pagrindui – esminiams administratoriaus veiklos pažeidimams, leidžiantiems spręsti apie netinkamą pareigų vykdymą (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-727-265/2021).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga nustatytina aplinkybė yra tai, ar nemokumo administratorės veiksmai vertintini kaip esminiai administratoriaus veiklos pažeidimai, leidžiantys spręsti apie netinkamą pareigų vykdymą.

26. Nemokumo administratorė, nesutikdama su pareiškėjos (bankrutuojančio asmens) prašymu, tiek atsiliepime į prašymą, tiek atskirajame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė nepažeidė nei FABĮ nuostatų, nei kreditorių priimtų nutarimų, kadangi administravimo išlaidos dengiamos iš visų rūšių parduoto turto. Nemokumo administratorė negavo jokių kreditorių priekaištų dėl netinkamo pareigų vykdymo, bankrutuojantis asmuo nepateikė jokių įrodymų apie nemokumo administratorės netinkamą pareigų atlikimą. Administravimo išlaidų atlyginimas yra nemokumo atkūrimo plano dalis, todėl ji turi būti vykdoma. Kadangi bankrutuojantis asmuo nemokumo atkūrimo plano dalies neįvykdė, nėra pagrindo baigti bankroto bylos, ji turi būti nutraukta.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą, ar nemokumo administratorė tinkamai vykdė jai FABĮ nustatytas pareigas, yra svarbios Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. ir 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartys, jose nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, tai yra:

27.1. Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patvirtino 869,00 Eur administravimo išlaidų sumą, kurią nemokumo administratorė turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.

27.2. Pirmajame kreditorių susirinkime, kuris vyko 2015 m. birželio 16 d., nepritarę mokumo atkūrimo plano projektui, atskiru nutarimu kreditoriai nutarė, kad tik dalis iš 3 000,00 Eur administravimo išlaidų sumos būtų dengiama iš K. D. priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, t. y. 1 200,00 Eur, likusią bankroto administravimo išlaidų sumą – 1 800,00 Eur – sumoka bankrutuojantis asmuo.

27.4. Bankroto administratorė iš lėšų, gautų pardavus turtą, nepagrįstai padengė 2 745,34 Eur administravimo išlaidų dalį.

27.5. Bankroto administratorė nepagrįstai negrąžina kreditorei 945,34 Eur. Duomenų, kad administratorė būtų grąžinusi kreditorei šią neteisėtai iš lėšų, gautų pardavus butą, išsimokėtą sumą, nėra, todėl administratorė įpareigotina grąžinti kreditorei nurodytą sumą.

27.6. Bankrutuojantis asmuo į sąskaitą pinigines lėšas įnešė tik tris kartus: 2015 m. kovo 24 d. – 300,00 Eur (iš jų 297,00 Eur išmokėta administratorei kaip administravimo išlaidos), 2017 m. rugpjūčio 30 d. – 150,00 Eur (iš jų kreditorei UAB „Būsto paskolų draudimas“ pervesta 146,65 Eur), 2020 m. sausio 29 d. – 600,00 Eur ir 2021 m. gegužės 14 d. – 1 200,00 Eur (1 800,00 Eur suma buvo pervesta kreditorei UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir nebuvo paskirstyta kitiems kreditoriams).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos teismo konstatuotas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 27 punkte, daro išvadą, kad apeliantės teiginiai, kad nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė nepažeidė nei FABĮ nuostatų, nei kreditorių priimtų nutarimų, kadangi administravimo išlaidos dengiamos iš visų rūšių parduoto turto, kad Klaipėdos apygardos teismas nurodė, jog 945,34 Eur sumokėti privalo bankrutuojantis asmuo, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartyje padarytoms išvadoms. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, fizinio asmens turto disponavimas yra bankroto administratoriaus, o ne bankrutuojančio asmens pareiga.

29. Be to, atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad kreditoriai bankroto byloje nereiškė jokių pretenzijų dėl nemokumo administratorės netinkamo pareigų vykdymo. Pažymėtina, kad būtent hipotekos kreditorė kreipėsi į teismą su prašymu grąžinti nepagrįstai išsimokėtų administravimo išlaidų dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nemokumo administratorė nepagrįstai padengė dalį administravimo išlaidų iš lėšų, gautų pardavus turtą, taip pat nepagrįstai negrąžina hipotekos kreditorei 945,34 Eur.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad, 1 800,00 Eur sumą vertinant administravimo išlaidomis, kurias turėjo apmokėti ir apmokėjo pareiškėja (bankrutuojantis asmuo), kreditorių reikalavimams tenkinti, neįskaitant lėšų, gautų už parduotą butą, per visą bankroto procesą buvo skirta 146,65 Eur, nors per visą bankroto procesą kreditoriams turėjo būti sumokėta 1 000,00 Eur. Nors pareiškėja nurodė, kad kartu su mokumo atkūrimo planu pateikė preliminarų kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kadangi buvo neįmanoma apskaičiuoti visų kreditorių reikalavimų proporcijų, nes buvo nežinoma, už kokią kainą bus parduotas įkeistas turtas ir kokia apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai iš įkeisto turto, tačiau pažymėjo, kad, pardavus įkeistą turtą ir patikslinus kreditinius reikalavimus, kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas bus tikslinamas. Pažymėjo ir tai, kad, jau sudarant mokumo atkūrimo planą, buvo numatyta, jog fizinio asmens lėšos (atskaičius būtinąsias išlaidas) yra nepakankamos grafike nurodytoms įmokoms dengti, todėl, siekdamas tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo planą, bankrutuojantis asmuo naudosis artimųjų giminaičių teikiama parama.

31. FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta, kad nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius tuo atveju, kai iš fizinio asmens gautų lėšų nepakanka atlikti plane nustatytų mokėjimų, sušaukia kreditorių susirinkimą ir pasiūlo svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo ir (ar) kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo.

32. FABĮ 16 straipsnio 2 punkte numatyta, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti plano projektą bankroto administratoriui. Fizinis asmuo bankroto proceso metu taip pat privalo nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka (FABĮ 16 straipsnio 5 punktas).

33. Taigi viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios būtų aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Teismui patvirtinus planą, už jo įgyvendinimą atsako fizinis asmuo ir bankroto administratorius (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis); fizinis asmuo turi tinkamai įgyvendinti plane nurodytas priemones ir (ar) vykdyti jame nustatytą veiklą (FABĮ 16 straipsnio 12 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankrutuojančio fizinio asmens parengtas mokumo atkūrimo planas turi būti privalomai vykdomas, o nesant galimybių įvykdyti jame nustatytas sąlygas, turi būti keičiamas įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2019, 22 punktas).

34. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutuojantis asmuo savo pareigą parengti mokumo atkūrimo planą įvykdė. Dėl to ginčo byloje nėra.

35. Nemokumo administratorė teigia, kad bankrutuojantis asmuo neįvykdė nemokumo atkūrimo plano dalies dėl administravimo išlaidų atlyginimo, todėl yra pagrindas fizinio asmens bankroto bylą nutraukti. Pažymėjo, kad būtent bankrutuojantis asmuo netinkamai vykdo savo pareigas, o ne – nemokumo administratorė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atstatydinti nemokumo administratorės.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo ir analizuojami bei vertinami jo veiksmai, t. y. ar nemokumo administratorė tinkamai vykdė savo pareigas ir atliko visas FABĮ nustatytas funkcijas. Nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar apsitvirtino bankrutuojančio asmens nurodytos aplinkybės dėl nurodytų nemokumo administratorės atliktų pažeidimų. Klausimas, ar nagrinėjamu atveju bankrutuojantis asmuo tinkamai įvykdė nemokumo atkūrimo planą ir ar yra pagrindas užbaigti fizinio asmens bankroto bylą, bus sprendžiamas fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančio teisėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2022 m. kovo 16 d.

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytas šios nutarties 30 punkte, įvertinęs teisinį reglamentavimą, bankrutuojančios asmens ir nemokumo administratorės paaiškinimus dėl jiems įstatymo priskirtų pareigų (ne)vykdymo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė, nustačiusi, kad iš fizinio asmens gautų lėšų nepakanka atlikti plane nustatytų mokėjimų, nevykdė jai paskirtos pareigos, numatytos FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 11 punkte, – sušaukti kreditorių susirinkimą ir pasiūlyti svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent dėl šios pareigos nevykdymo / netinkamo vykdymo susidarė situacija, kai iš fizinio asmens gautų pajamų nėra galimybės padengti visų administravimo išlaidų ir dėl to kilo ginčas tarp bankrutuojančio asmens ir nemokumo administratorės.

38. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent nemokumo administratorius yra tas subjektas, kuris turi užtikrinti nešališką ir sklandžią bankroto proceso eigą. Nemokumo administratorius nėra išimtinai skolininko ar kreditorių atstovas bankroto procese, jis vykdo FABĮ nustatytas funkcijas, veikdamas pagal savo kompetenciją kaip valstybės įgaliotas asmuo.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors fizinis asmuo turi pareigą parengti nemokumo atkūrimo planą ir, teismui patvirtinus, vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, tačiau fizinio asmens bankroto procedūras vykdantis ir turintis pareigą užtikrinti sklandžią bankroto proceso eigą viso bankroto proceso metu yra nemokumo administratorius, todėl jam yra taikomi griežtesni atsakomybės, apdairumo, rūpestingumo standartai.

40. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorės elgesys – iš pradžių kreipimasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos užbaigimo, vėliau (apeliacinės instancijos teismui įpareigojus nemokumo administratorę grąžinti hipotekos kreditorei nepagrįstai išsimokėtas administravimo išlaidas, nemokumo administratorės kreipimasis į bankrutuojantį asmenį su nurodymu sumokėti pinigines lėšas ir bankrutuojančiam asmeniui atsisakius tai padaryti) kreipimasis į teismą su prašymu nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, neįvykdžius nemokumo atkūrimo plane numatytų įsipareigojimų, – vertintinas kaip nesąžiningas ir neatitinkantis bankrutuojančio asmens teisėtų lūkesčių.

41. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei procesinės teisės normų, nei įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimo reglamentuojančių teisės normų, nei materialinės teisės normų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nenurodė jokių teisinių motyvų, pagrindžiančių skundžiamos nutarties neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis atskirajame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamoje nutartyje. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bankroto bylos faktines aplinkybes, jas įvertino teisingam ginčo išsprendimui teisinio reglamentavimo kontekste ir argumentuotai, pagrįstai padarė išvadą, kad nemokumo administratorės elgesys esmingai pažeidžia bankrutuojančio asmens teises ir teisėtus interesus, ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atstatydinti nemokumo administratorę.

44. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.