Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėja Lidija Deksnienė

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio ketvirtąja dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės NEO Finance, AB ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos, palūkanų, tarpininkavimo mokesčio, metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė NEO Finance, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 4 483,33 Eur negrąžintą kredito dalį; 513,74 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas paskaičiuotų iki 2020-05-25 kreipimosi į teismą dienos; 26.00 proc. mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 483,33 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 2 173,83 Eur tarpininkavimo mokestį; 10,83 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-14, iki kreipimosi į teismą dienos; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 162,00 Eur žyminį mokestį ir 200,00 Eur ieškovės patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimas atsakovui įteikti asmeniškai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis).

Per teismo nustatytą ir pranešime nurodytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Ieškovas ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, jeigu nebus pateiktas atsiliepimas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285, 286 straipsniai).

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2019 m. rugsėjo 12 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K527547959 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 4 600 Eur kreditą 60 mėnesių laikotarpiui. Vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas iki 2024 m. rugsėjo 13 d. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl ieškovas 2020 m. gegužės 18 d. vienašališkai nutraukė sutartį vadovaudamasis sutarties 8.4 punktu bei Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu.

Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1–6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą, tačiau atsakovas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino, todėl atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį ar įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes, nepateikė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, ieškovės reikalavimas dėl negražinto kredito dalies tenkintinas, iš atsakovo priteistina 4 483,33 Eur negrąžinta kredito dalis (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 513,74 Eur mokėjimo palūkanų paskaičiuotų iki 2020-05-25 (kreipimosi į teismą dienos), 26 procentus mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 483,33 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452). Tokios palūkanos pagal ankstesnę teismų praktiką buvo mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pasisakė, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kurį sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Taigi, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti priteisiamos iš skolininko tik iki kredito sutarties nutraukimo momento. Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pagal šalių sudarytą 2019 m. rugsėjo 12 d. vartojimo kredito sutartį Nr. K527547959 atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio metines palūkanas, metinė palūkanų norma 26 procentai. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2024 m. rugsėjo 13 d., o sutartis buvo nutraukta 2020 m. gegužės 18 d. Ieškovė paskaičiavo 513,74 Eur mokėjimo palūkanų iki kreipimosi į teismą dienos, tai yra iki 2020 m. gegužės 25 d., todėl ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (513,74 Eur) yra pagrįstas ir tenkintinas. Tuo tarpu reikalavimas priteisti 26 procentus palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 483,33 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 2 173,83 Eur tarpininkavimo mokesčio. Sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis (procentas nuo kiekvienos grąžintos įmokos) yra 5,90 procentai, jo bendra suma pritaikius nuolaidą yra 487,56 Eur. Šis mokestis pagal Sutarties sąlygas yra apskaičiuotas iš anksto, Sutarties sudarymo metu, ir turi būti atsakovo mokamas nepriklausomai nuo to ar ji tinkamai vykdys savo sutartines prievoles. Pažymėtina, kad 487,56 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida yra įskaičiuotas ir į 8 751,36 Eur bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą (4 600 Eur kreditas + 3 663,80 Eur palūkanos + 487,56 Eur tarpininkavimo mokestis). Įvertinus tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo tarpininkavimo mokesčio tenkintinas iš dalies, priteisiant 487,56 Eur tarpininkavimo mokesčio.

Tuo tarpu Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis yra tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuriai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.11 punktas numato, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimui mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Jei Vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

Teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio, numatyto bendrųjų sąlygų 5.3. punkte, pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, daro išvadą, kad šiuo atveju savo esme ši tarpininkavimo mokesčio dalis laikytina netesybomis.

Kaip matyti iš Sutarties 5.3 ir 5.4 punktų, Sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia nubaudimo forma. Vien tai, kad šalys Sutartyje prievolės įvykdymo užtikrinimą įvardijo nuolaidos terminu nekeičia šalutinės – netesybų – prievolės esmės. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų įtakoti jo dydį (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-265/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-268-924/2020; Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2172-480/2019; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-223-852/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-345-601/2020 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstyta ieškovės reikalavimas dėl 1 800 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies netenkintinas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio (lot. savo iniciatyva) turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3-438-415/2016, 28 punktas, ir kt.). Sutinkamai su CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Nesąžiningomis laikomos ir tokios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio kintamoji dalis ir jos paskaičiavimas yra numatytas Vartojimo kredito bendrosiose (standartinėse) sąlygose, kurios yra taikomos visiems kredito gavėjams. Kredito gavėjas dėl šios sąlygos negali padaryti jokios įtakos, atskirai dėl jos derėtis. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.29 ir 5.3 punktų sąlygos yra neaiškios. Sutartyje nėra aiškiai nurodyta, už ką yra mokamas tarpininkavimo mokestis, be to, nėra aiški ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarka ir jo dydis sutarties sudarymo metu. Pagal Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatas tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų sumos, tačiau sutarties sudarymo metu nėra žinoma, ar bus ir kokio dydžio bus vėlavimo palūkanos, todėl sutarties sudarymo metu pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto nuostatas nėra galimybės apskaičiuoti tarpininkavimo mokesčio dydžio. Tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuri taikoma tik vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, savo esme vertintina kaip užslėptos netesybos, o tokios sąlygos yra neskaidrios ir nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtintas netesybų dydis (kitu pavadinimu) klaidina vartotoją, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei užtikrina neproporcingą kreditoriaus interesų apsaugą, taip pat neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas laiko, kad Sutarties Bendrosios dalies sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, yra nesąžiningos ir negaliojančios ab initio (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis, 9 dalis).

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 10,83 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. sausio 14 d. iki kreipimosi į teismą dienos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi toks reglamentavimas vienareikšmiškai reiškia, jog kai sutarties šalis (vartotojas) netinkamai vykdo savo įsipareigojimus ar jų nevykdo, vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos ir jų dydis imperatyviai nustatytas Vartojimo kredito įstatyme, be to, akcentuotina, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ieškovės prašymas priteisti 10,83 Eur kompensuojamųjų palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. sausio 14 d. iki kreipimosi į teismą dienos tenkintinas.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl prašymas priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tenkintinas (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė nagrinėjamu atveju patyrė 362,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 162,00 Eur žyminio mokesčio ir 200,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 76,52 proc. ieškinio reikalavimų (prašoma priteisti suma 7 181,73 Eur, priteistina suma 5 495,46 Eur), iš atsakovo ieškovei priteistina 277,00 Eur (362,00 Eur x 76,52 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos Finansų ir Teisingumo ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, pakeistu 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2, nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog šioje civilinėje byloje susidariusios 1,86 Eur dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jos iš atsakovo valstybei nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi ir 285–286 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, buveinės adresas A. Vivulskio g. 7, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT313520093503840425, NEO Finance, AB iš atsakovo A. R., asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 4 483,33 Eur (keturių tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 33 ct) negrąžintą kreditą, 513,74 Eur (penkių šimtų trylikos eurų 74 ct) mokėjimo (pelno) palūkanas, 10,83 Eur (dešimt eurų 83 ct) palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą, 487,56 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų 56 ct) tarpininkavimo mokestį, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (5 495,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 277,00 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį kitoje dalyje atmesti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.