Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, 2014 m. kovo 20 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininko patvarkymu perduotoje byloje, išnagrinėjo kreditorės R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-1829-841/2014 sprendžiant kreditorės R. V. pareiškimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo iš skolininkės R. V. priteisimo priėmimo klausimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantės atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui iš jo senelės, teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. LR CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jei pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o skolininkas reikalauja ją įvykdyti; yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti dalį prievolės; skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė; skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos (LR CPK 431 straipsnio 2 dalis). Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami LR CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentracijos principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (LR CPK 433 straipsnio 3 dalis), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (LR CPK 435 straipsnio 3 dalis). Teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, bei tikrina parengtų dokumentų turinį. Teismui nustačius pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo formos ir turinio trūkumus, jie šalinami LR CPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra LR CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka LR CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismai laikosi praktikos, kad LR CPK 435 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos (pvz. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-602-450/2014; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-855-343/2014; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1840-513/2013 ir kt.). Aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Lingvistiškai aiškinant minėtoje normoje vartojamas sąvokas - „aiškus“ reiškia gerai matomą, lengvai suvokiamą, suprantamą, o „nepagrįstas“ - tai neturintis pagrindo, neargumentuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad nors LR CPK 435 straipsnio 3 dalis numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, bet sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias LR CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsižvelgiant į išdėstytą, pažymėtina, kad dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Paminėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai, vadovaujantis LR CPK 431–440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame pavyzdžiui reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (LR CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (LR CPK 435 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452). Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo nuostatas, teismų praktiką bei į tai, kad įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį aiškiai neapgrįsto pareiškimo priėmimą (LR CPK 435 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, šią teisės normą turėtų aiškinti ne vien formaliai, tačiau taip pat vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (LR CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė LR CPK XXIII skyriuje dėl teismo įsakymo išdavimo nustatyta tvarka kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo iš vaiko senelės R. V.. Prašyme pareiškėja nurodė, kad jos ir vaiko tėvo A. P. turtinė padėtis yra sunki. Abu tėvai nepilnametę dukrą I. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti neturi galimybės, o vaiko poreikiai yra žymiai didesni nei šiuo metu patvirtinta minimali mėnesinė alga. Pareiškėja teigė, kad jos dukros senelė R. V. turi galimybę išlaikyti savo nepilnametę vaikaitę, todėl ši aplinkybė yra pagrindas priteisti išlaikymą I. P. po 1200,00 Lt kas mėnesį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki jos pilnametystės (1 b.l.). Pareiškėja taip pat pareiškė reikalavimą iš R. V. priteisti 43200,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai sukelia teisines pasekmes ne tik nepilnamečio vaiko tėvams, bet ir tretiesiems asmenims, todėl nagrinėjamu atveju yra reikalingas visų bylos aplinkybių nuoseklus ištyrimas ir įvertinimas, todėl kreditorės pareiškimas negali būti nagrinėjamas LR CPK XXIII skyriuje nurodyta tvarka. Teismas sprendė, kad pareiškimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisino neatitinka LR CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatytų leistinumo reikalavimų, todėl pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti. Pareiškėja su teismo priimta nutartimi nesutinka, atskirąjį skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad apeliantės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitinka visus LR CPK 431 straipsnyje keliamus reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas nesilaikė bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumų, nurodytų LR CPK XXIII skyriuje. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė 2013 m. lapkričio 18 d. antstolės V. Š. išduotą pažymą apie pareiškėjos turimą nekilnojamąjį turtą, 2014 m. sausio 21 d. antstolės V. Š. išduotą pažymą apie skolų išieškojimą iš A. P., R. V. sutikimą vaikaitės I. P. išlaikymui mokėti po 1200,00 Lt kas mėnesį, įskaitant ir praeitą laikotarpį, jei teismas patvirtintų vaikaitės išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenys, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, vertina, kad nėra pagrindo sutikti su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, tačiau yra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėją pareiškimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo iš jos senelės, grindžia LR CK 3.237 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Remiantis LR CK 3.237 straipsnio 3 dalimi, išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota LR CK 3.192 straipsnyje. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo vaikui dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą - tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo pareiga tenka tėvams, o atitinkamoms sąlygoms esant – seneliams (CK 3.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006. Teismų praktika. 2006, 26). Pažymėtina, kad LR CK 3.237 straipsnio 2 dalyje nustatyta senelių pareiga išlaikyti nepilnamečius savo vaikaičius yra subsidiarioji, t.y. atsiranda, jeigu vaikaičiai neturi tėvų arba pilnamečių brolių ar seserų ar negalima išieškoti iš jų išlaikymo. Be to, senelių pareigos atsiradimas papildomai siejamas su dar dviem sąlygoms – nepilnamečiui išlaikymas yra reikalingas (jis neturi savarankiškų pajamų ar kitokio turto) ir seneliai turi realią galimybę jį teikti. Paminėtina, kad šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti ir į bendras įstatymo nuostatas - į tai, kad kreditorius pirmiausia iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris atsako pagal įstatymus papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pirmiausia pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui. Jeigu pagrindinis skolininkas arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą subsidiariai atsakingam skolininkui (LR CK 245 straipsnio 5 dalis).

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju esant nustatytai imperatyviai tėvų pareigai išlaikyti savo vaikus, pareiškėjos pareiškimas dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo iš senelės, nesant jokių faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėja ir jos nepilnametės dukros tėvas A. P. dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės vykdyti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką, yra vertintinas ne kaip neatitinkantis LR CPK 431 straipsnyje nustatyto leistinumo kriterijaus, bet kaip aiškiai nepagrįstas. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo pareiškėja nurodė, kad jos ir vaiko tėvo turtinė padėtis yra sunki, todėl vaikui skirti išlaikymą neturi galimybės. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO atliktos paieškos matyti, kad duomenų apie tai, jog išlaikymas nepilnamečiam vaikui būtų priteistas iš vaiko tėvo A. P., nėra. Kaip jau minėta, LR CK 3.237 straipsnio 2 dalyje nustatyta senelių pareiga išlaikyti nepilnamečius savo vaikaičius yra subsidiarioji, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėdamas procesinės galimybės papildomai tirti ir vertinti ar pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka visas LR CK 3.237 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą LR CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbi aplinkybė, kad išlaikymą pareiškėja prašo priteisti iš senelės R. V. motyvuojant tuo, kad R. V. turi galimybę teikti išlaikymą vaikaitei, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos pareiškime keliami reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi tiesioginės reikšmės ir kitų asmenų, pavyzdžiui R. V. kreditorių materialiosioms teisėms ir pareigoms. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad skolininkės R. V. atžvilgiu 2013 m. liepos 24 d. yra priimtas teismo įsakymas dėl 3363,97 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus UAB „Ūkio banko lizingas“ naudai (Joniškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-893-457/2013), Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis dėl 6217,49 Lt nepagrįstai gautų lėšų išieškojimo UAB „Agrochema“ naudai, 2012 m. lapkričio 14 d. priimtas teismo įsakymas dėl 264000,00 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus K. D. naudai. 2012 m. gegužės 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi vykdomojoje byloje Nr. 0071/11/02015 skolininkas A. V. pakeistas skolininke R. V. (Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3436-901/2012), 2012 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi vykdomojoje byloje Nr. 0136/10/00176 skolininkas A. V. pakeistas skolininke R. V. (Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-6234-797/2012) ir kita. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pateikus pareiškimą dėl išlaikymo priteisimo, kuris priverstinio skolos išieškojimo atveju būtų išieškomas pirmąja eile prieš kitus kreditorius, R. V. kreditorių bei kitų suinteresuotų asmenų galimybė iki teismo įsakymo priėmimo pareikšti prieštaravimus, teikti įrodymus bei bylos nagrinėjimui svarbius duomenis, yra apribota, nes trečiųjų asmenų institutas byloje dėl teismo įsakymo išdavimo nenumatytas.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantė ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, privalėjo netikrinti pareikšto reikalavimo pagrįstumo, tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo pareiškėjos reikalavimų priteisti išlaikymą po 1200,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir 43200,00 Lt išlaikymo įsiskolinimo pagrįstumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo neatitinka leistinumo kriterijų, nustatytų LR CPK 431 straipsnio 1 dalyje, kadangi LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka yra nagrinėjamos bylos ir dėl išlaikymo priteisimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjos pareiškime nurodytos konkrečios aplinkybės suteikia pagrindo spręsti, kad pareiškime keliami reikalavimai, konkrečiu atveju nenagrinėtini LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, konkrečiomis bylos aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti kreditorės R. V. pareiškimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai iš senelės R. V. iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai.