- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2S-602-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42128-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- LVS Intergroup
- Kreditorius
- LVS Intergroup
- Skolininkas
- A. K.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo LVS Intergroup atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus LVS Intergroup pareiškimą skolininkui A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko A. K. 547,25 Lt skolos, 1 352,93 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus LVS Intergroup pareiškimą skolininkui A. K. dėl skolos priteisimo.
Teismas nurodė, kad CPK 435 str. 2 d. nustato, kad pareiškimą atsisakoma priimti, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos, kuri pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismams yra privaloma, bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5, 6.37 str. 3 d.), kadangi nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, kas prieštarauja viešajai tvarkai. Todėl CK 6.73, 6.258 straipsniai leidžia teismui sumažinti netesybas, jeigu jos yra pernelyg didelės. Šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą. Teismas įvertino aplinkybę, jog su skolininku buvo sudaryta vartojimo sutartis (CK 1.339 str. 1 d.) ir atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti palūkanų suma daugiau negu dvigubai didesnė nei negrąžinto kredito suma, bei į tai, kad kreditorius teisminės gynybos kreipėsi daugiau negu po dviejų metų po sutartinių įsipareigojimų pažeidimo ir atitinkamai laiko tarpas, už kurį skaičiuojamos palūkanos, yra žymiai ilgesnis lyginant su pagrindinės prievolės grąžinimo terminu, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prašomos priteisti palūkanos yra aiškiai per didelės, o šių palūkanų priteisimas iš skolininko pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį bei priteisti jo reikalaujamas bei pagrįstas sumas iš atsakovo pagal 2013-12-19 teiktą pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad 2011 m. liepos 13 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje vartojimo kredito sutartyje Nr. 15121, specialiųjų sąlygų 1 punkte, nurodyta 54 Lt (pagal akcijos sąlygas – kreditas laiku negrąžintas), todėl skaičiuojant metinę palūkanų normą nuo kredito kainos ji sudaro 114,98 %, kuri atitinka LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. reikalavimus, t. y. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra ne didesnė kaip 200 procentų. Pažymėjo, kad geranoriškai atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją tarp šalių, kreditorius ilgą laiko tarpą (t. y. daugiau nei du metus), bandė tartis su skolininku ir rasti kompromisą, buvo siūlyti mokėjimo grafikai, kreiptasi į išieškotojus dėl sutartinių sąlygų nevykdymo, nesulaukus jokių rezultatų, įvertinus piktybišką skolininko nemokumą, teisminė instancija buvo pasirinkta kaip kraštutinė priemonė apginti kreditoriaus interesus. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos išvados nepagrįstos, neteisėtos ir klaidinančios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Nors CPK 435 str. 3 d. numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, bet sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kartu pažymėtina, kad procesinės teisės doktrina ir įstatymai nedraudžiama išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų nurodytų kreditoriaus pareiškime. Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli iš pareiškime nurodytų reikalavimų yra akivaizdžiai nepagrįsti, galėtų nutartimi atsisakyti išduoti teismo įsakymą dėl tokio ar tokių reikalavimų (pvz. palūkanų priteisimo), nurodydamas, jog pareiškėjas turi teisę reikšti juos ginčo teisenoje, o dėl kitų reikalavimų išduoti teismo įsakymą (pvz. pagrindinės skolos priteisimo).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, dėl to prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis.
Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog bandė tartis su skolininku ir rasti kompromisą, tačiau to padaryti nepavyko. Be to, pažymėjo, kad metinė palūkanų norma nuo kredito kainos sudaro 114,98 %, kuri atitinka LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. reikalavimus.
Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pirmosios instancijos teismas CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 1 352,93 Lt dydžio palūkanas galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 114,98 % dydžio metinių palūkanų normą, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų CPK 2 str. ir 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.
Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (200 proc.), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.