Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Liudos Uckienės (pranešėja), Alvydo Barkausko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Via unica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Via unica“ ieškinį atsakovei R. B. firmai „ Protas ir logika“ dėl nuostolių atlyginimo

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 9065,37 Lt nuostolių (žalos) patirtų vykdant tarp šalių sudarytą autorinę licencinę sutartį Nr. ALS 110323/01 (toliau – ginčo sutartis) bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė jog ginčo sutartimi sudaryta 2011 03 31 atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei licenciją naudotis kompiuterine buhalterinės apskaitos programa „Agnum“, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 9065,37 Lt. Ieškovė nurodo, kad savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį įvykdė dalimis iki 201106 03, o atsakovė programos priėmimo-perdavimo akto, kaip tai numato Sutarties 2.2 punktas, nepateikė ir licencijos naudotis programa ieškovei nesuteikė, esminiai pažeisdama ginčo sutartį. Todėl 2011 08 23 ieškovė vienašališkai nutraukė ginčo sutartį ir pareikalavo sugrąžinti sumokėtas lėšas – 9065,37 Lt .

Ieškovės atstovės teisme papildomai nurodė, kad ilgą laiką dirbo su programa „Būtent“, kurią reikėjo atnaujinti. Bendrovės buhalterė, dirbusi su „Agnum‘ programa, pasiūlė ją nusipirkti. Buvo pasirašyta ginčo sutartis dėl minėtos programos įsigijimo, tačiau po visiško atsiskaitymo atsakovė jos neįdiegė, nors ne kartą to buvo prašoma telefonu. 2012 01 16 paketas su DEMO versija bei HASP raktai atsakovei buvo grąžinti.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad dar 2010 12 30 tarp šalių buvo pasirašyta kompiuterinės programos „Agnum“ ir apsaugos raktų (HASP) laikino naudojimo sutartis Nr. 101230/01, o ginčo sutartis pasirašyta ieškovei įsitikinus, kad „Agnum“ programa jos poreikius tenkins. Pasak atsakovės, ginčo sutartį ieškovės atstovė pasirašė tik gavusi pilną „Agnum“ programos paketą, susidedantį iš programos kopijos laikmenos (CD), vartotojo instrukcijos PDF failo formate, apsaugos HASP raktų (ginčo sutarties 5.15punktas.), todėl ieškovė galėjo (ir naudojosi) programa. Šią aplinkybę atsakovės nuomone patvirtina pridedama valiutų kursų iš internetinio serverio www.agnum.lt nuskaitymo ataskaita. Atsakovė teigia, kad sutartį įvykdė, programa ieškovė naudojosi, todėl ieškinys dėl nuostolių atlyginimo atmestinas.

Teisme atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad jau po ginčo sutarties pasirašymo ieškovei buvo pateikta „Agnum“ programos darbinė versija, su kuria ji galėjusi dirbti. „Agnum“ programos diegimas nebuvo užsakytas, nes ieškovės buhalterė mokėjo dirbti su perkama programa. Ginčo sutartimi buvo įsigytas tik programinis paketas, bet ne diegimas ar apmokymas dirbti šia programa. Iki pat galutinio atsiskaitymo jokių pretenzijų ieškovė nereiškė, o buhalterei išėjus iš darbo, nepagrįstai nutarė sutartį nutraukti.

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pritaikė restituciją, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3500 Lt gautus už parduotą kompiuterinę buhalterinės apskaitos programą „Agnum“. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 684 Lt. bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovė pagal ginčo sutartį gavo darbinę programos „Agnum“ versiją, tačiau 2011 08 23 atsakovei pranešė, kad šią sutartį vienašališkai nutraukia motyvuodama tuo, kad atsakovė nesuteikusi licencijos naudotis programa. Atsakovė 2012 01 20 pranešimu patvirtino, gavusi ieškovės gražintus programos „Agnum“ instaliacinius diskus, programos aprašymą ir HASP raktus, sutiko, kad sutartis butų nutraukta nuo 2012 01 16 šalių susitarimu ir pretenzijų šalys viena kitai neturi (b.l. 16). Teismas, remdamasis CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl restitucijos taikymo, konstatavęs jog ieškovė yra grąžinusi atsakovei programos instaliacinius diskus, aprašymą bei raktus, sprendė ieškovę turint teisę reikalauti iš atsakovės sugrąžinti jai sumokėtas lėšas restitucijos tvarka. Atsižvelgęs, kad atsakovė, neginčydama sutarties nutraukimo pagrįstumo, gautų lėšų ieškovei grąžinti nesutiko motyvuodama tuo, kad ji sutarties sąlygas yra įvykdžiusi, o ieškovė naudojosi programa, teismas konstatavo būtinybę įvertinti, ar buvo prisilaikyta minėta sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo principų suformuluotų CK 6.38 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Teismas konstatavo jog byloje nustatyta, kad dar iki licencinės sutarties pasirašymo, šalys 2010 12 20 buvo sudariusios kompiuterinės programos laikinojo naudojimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2010 12 31 iki 2011 01 31 nustatė programos bandomąjį laikotarpį, leidžiant ieškovei išbandyti programos galimybes. Minėta sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei nemokamas konsultacijas iškilusiais klausimais dėl programos galimybių ir teisingo jos naudojimo (b.l.32). 2011 03 23 šalys sudarė neterminuotą autorinę licencinę sutartį dėl programos „Agnum“ pirkimo. Šia Sutartimi, be kitų įsipareigojimų, atsakovė įsipareigojo ieškovei pageidaujant, apmokyti personalą naudotis Programa, aprūpinti naujomis programos versijomis ir teikti kitą pagalbą, kaip tai numatyta sutarties 5.6, 5.5.8 ir kituose punktuose. Teismas rėmėsi liudytojos, ieškovės direktorės D. K. parodymais teismas nustatė, kad sutartis dėl „Agnum“ programos buvo sudaryta ieškovės iniciatyva, ieškovei įdarbinus buhalterę, kuri su šia programa buvo dirbusi, bei atsakovės vadovo R. B. paaiškinimu, kad pas ieškovę atėjusi dirbti buhalterė V., kitoje įmonėje sėkmingai dirbo su šia „Agnum“ programa, todėl ginčo sutartimi nebuvo užsakytas jos įdiegimas. Remdamasis minėtais įrodymais teismas laikė įrodytu faktą, jog apmokymai nagrinėjamu atveju nebuvo užsakyti ir suteikti. Diegimo paslaugos aptariamos toje pačioje sutartyje. Ginčo sutartimi tiesiog buvo perkama programinė įranga „Agnum“. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pati ieškovė, vienašališkai nutraukdama ginčo sutartį, nepasinaudojo šioje Sutartyje numatytomis galimybėmis gauti pagalbą apmokant personalą naudotis „Agnum“ programa. Todėl nepagrįstas ieškovės teigimas, kad ji iš esmės negavusi to, ko tikėjosi iš Sutarties. Pati ieškovė, nutraukdama Sutartį pasielgė nesąžiningai, todėl taikant restituciją ieškovės prašomą sumą teismas sumažino.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ESMĖ.

Apeliaciniu skundu ieškovė skundė tą sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas. Nurodė jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepilnai išdėstė ir neteisingai išsiaiškino faktines bylos aplinkybes neįvertino kai kurių liudytojų (L. Č.) parodymų. Nurodė jog ji savo prievoles pagal ginčo sutartį įvykdė visiškai sumokėjo sutartą sumą, tuo tarpu atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, nupirkta programa nebuvo galima naudotis, nes atsakovė (pardavėja) nesuteikė licencijos, neperdavė priėmimo – perdavimo akto, nepakeitė programos DEMO versijos į darbinę. Tuo tarpu teismas, nepagrįstai, neturėdamas pakankamai įrodymų, remdamasis vien atsakovės atstovo paaiškinimais teisme, konstatavo, kad DEMO versija ir yra ta pati darbinė programos versija ir nurodė jog ieškovė buvo gavusi darbinę programos versiją. Tačiau toks atsakovės atstovo paaiškinimas prieštarauja ginčo sutarties 2.2. ir 3.2.5 punktų turiniui. Atsakovė darbinės versijos ieškovei neatsiuntė ir priėmimo - perdavimo akto neperdavė. Todėl ieškovė negavo to ką tikėjosi gauti pagal sutartį - licencijuotos buhalterinės programos, kurią galėtų pateikti tikrintojams. Niekuo nepagrįsti teismo sprendimo argumentai jog atsakovė neįrodė raštu reikalavusi apmokyti jos personalą dirbti su programa, nes ieškovė šį faktą įrodė liudytojų vadovės D. K. ir L. Č. paaiškinimais, o rašytinių įrodymų teismas neturėjo reikalauti, nes ginčo sutarties 5.6. ir 5.8. punktuose nenumatyta, kad toks prašymas turėjo būti reiškiamas raštu. Minėtais sutarties punktais bei 3.1.1 punktu apmokymai buvo numatyti ir be įdiegimo bei apmokymų programa negalėjo būti naudojamasi. Ieškovė remdamasis liudytojų parodymais įrodė jog ne vieną kartą prašė įdiegti programą, todėl nepagrįstas teismo teiginys jog ji nutraukdama sutartį elgėsi nesąžiningai. Programa jos neįdiegus negalima naudotis, todėl laikytina, kad įsigyta preke ieškovė negalėjo naudotis pagal jos paskirtį. Kad ieškovė negalėjo naudotis nusipirkta buhalterine „Agnum“ programa patvirtina ir paties atsakovo pateikti duomenys apie trumpą prisijungimo prie programos laiką ir prisijungimų skaičių, kas rodo, kad su programa nebuvo dirbama, o tik beviltiškai bandyta pasižiūrėti kas joje yra. Teismas nepagrįstai dėl sutarties nutraukimo apkaltino ieškovę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė su juo nesutiko, nurodė jog atsakovės teiginiai, kad ji pagal ginčo sutartį negavo ko tikėjosi nepagrįsti, nes byloje aiškiai nustatyta, kad ieškovė programa negalėjo naudotis dėl savo pačios kaltės. Atsakovė pažymėjo jog prieš pasirašant ginčo sutartį ieškovė išbandė „Agnum“ programą, tam tikslui tarp šalių 2010 12 30 buvo pasirašyta kompiuterinės programos „Agnum“ ir apsaugos raktų (HASP) laikino naudojimo sutartis Nr. 101230/01. Bandomuoju laikotarpiu ieškovei viskas tiko dėl ko ji ir pasirašė ginčo sutartį. Pagal ieškovės pageidavimą 2 ginčo sutarties egzemplioriai, su priedais ir programos paketas (programos „Agnum“ instaliacinis diskas, programos aprašymas, HASP raktai Nr. 11610,11666,11665), buvo pristatyti į ieškovės buveinę per vežėją DPD, pristatymą patvirtinantys dokumentai pateikti byloje. Tik gavusi visą paketą ieškovės vadovė pasirašė ginčo sutartį ir jos priedą. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama jog teismas be pagrindo laikė, kad ieškovė gavo darbinę programos versiją. Toks apeliantės teiginys neteisingas kadangi ginčo sutartyje aiškiai numatyta jog programos sąvoka „DEMO“ automatiškai keičiasi į sąvoką „Licencijuota“ įvykus pirkėjo visiškam atsiskaitymui su programos pardavėju. Byloje teisingai nustatyta, kad programos pavadinimas DEMO reiškia jog tiekėjas leidžia ja laikinai naudotis išbandymo tikslais ir jei bandomajam laikotarpiui pasibaigus, nesutariama dėl jos pirkimo pirkėjas privalo ją išinstaliuoti. Ieškovė dar prieš pasirašydama ginčo sutartį kelis mėnesius programa naudojosi, programa buvo įdiegta, joje suvesti duomenys ir programa ją tenkino. Pati ieškovė sutartimi nusprendė įsigyti programos paketą be apmokymo paslaugos, nes naujai priimta buhalterė mokėjo programa naudotis, ieškovei buvo pateiktas programos aprašymas (instrukcija), jeigu ieškovė būtų susitarusi dėl personalo apmokymo prie sutarties būtų buvęs surašytas papildomas priedas, kuriame įvardijamos mokymų temos, valandų skaičius, tvarkaraštis, apmokomi asmenys. Ieškovės teiginys, kad ji negalėjo įdiegti programos prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems, kad bandomuoju laikotarpiu ji naudojosi pilnu programos paketu, pagal laikino naudojimosi sutartį. Bandomuoju laikotarpiu įvertinama programos kokybė ir galimybės patenkinti kliento poreikius bei jų specifika įvertinama ar reikės modernizuoti tinklo įrangą ar galės pats klientas įdiegti sistemą savo jėgomis. Ieškovė bandomuoju laikotarpiu jokių pageidavimų ir pretenzijų nereiškė. Nutraukti sutartį ir susigražinti sumokėtus pinigus apeliantė nusprendė tik kai pasikeitė buhalterės ir naujai atėjusioji nemokėjo dirbti su „Agnum“ programa. Ieškovė yra įsigijusi programą be apmokymų ir elgiasi nesąžiningai kaltindama atsakovę netinkamu sutarties vykdymu. Nors sutartis buvo nutraukta vienašališkai nesant atsakovės kaltės ir atsakovei buvo gražinta visa pagal sutartį pirkta įranga, tačiau šiuo atveju tai nėra gryna restitucija iš ieškovės pusės, nes ieškovė pagal sutartį gavo ne tik instaliacinius diskus ir HASP raktus bet ir licenciją naudotis programa, kurią gali parsisiųsti iš internetinių resursų, o atsakovei gražintos internetinės laikmenos, kurios esminės vertės neturi jų kaina keli litai. Atsakovė gi yra įvykdžiusi teismo sprendimą ir geranoriškai pervedusi ieškovei priteistą sumą.

IV, APELIACINĖS INSTANMCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos

Ginčas byloje yra kilęs iš sutartinių pirkimo – pardavimo santykių. Nors ginčo sutartį šalys įvardijo kaip autorinę licencinę savo esme ginčo sutartis yra pirkimo - pardavimo sutartis, kuria ieškovas siekė įsigyti, o atsakovas parduoti intelektinės nuosavybės produktą, kompiuterinę programą pritaikytą buhalterinei apskaitai tvarkyti. Todėl ginčas spręstinas remiantis sutarties nuostatomis, sandorius bei sutartinius santykius bendrai bei pirkimo – pardavimo sutartinius santykius (teisių pirkimo) reguliuojančiomis CK nuostatomis.

Sudarytos sutarties nutraukimo galimybė nustatyta įstatyme – CK 6.217 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Taigi sutartis gali būti pažeista iš esmės tiek tada, kai ji apskritai nevykdoma, tiek tada, kai vykdoma netinkamai. Įstatymo nustatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį tik tada, kai kita šalis ją iš esmės pažeidžia, aiškinama sutarties privalomumu ir kitais principais. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Dėl to sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą, CK šeštosios knygos II dalies normas yra išimtinis teisių gynimo būdas (ultima ratio), jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas. Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė, įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu.

Vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (LAT plenarinės sesijos 2004 06 29 nutarimas, civilinėje byloje 3K-P-346/2004; 2009 06 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė vienašališkai nutraukė ginčo sutartį esminiu jos pažeidimu įvardindama aplinkybę esą, atsakovas nevykdė pareigos įdiegti jos nusipirktą programą neperdavė priėmimo–perdavimo akto ir grąžindama pateiktą PVM sąskaitą–faktūra už atliktus darbus. Pažymėtina, kad esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, norinti pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise, šiuo atveju tai ieškovė. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.

Apeliaciniu skundu ieškovė teigė, kad esminis sutarties pažeidimas pasireiškė tuo jog atsakovė neperdavė priėmimo – perdavimo akto, nepakeitė programos DEMO versijos į darbinę. Tuo tarpu teismas, nepagrįstai, neturėdamas pakankamai įrodymų, remdamasis vien atsakovės atstovo paaiškinimais teisme, konstatavo, kad DEMO versija ir yra ta pati darbinė programos versija ir nurodė jog ieškovė buvo gavusi darbinę programos versiją. Apeliantė nurodė jog toks atsakovės atstovo paaiškinimas prieštarauja ginčo sutarties 2.2. ir 3.2.5 punktų turiniui, nes atsakovė darbinės versijos ieškovei neatsiuntė ir priėmimo perdavimo akto neperdavė. Kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka. Programos DEMO versijos sąvoka yra pateikta sutarties 1 skyriaus, kuriame išaiškintos sutartyje naudojamos sąvokos 2.1. punkte (b.l. 80), kuriame išaiškinta, kad programos DEMO versija tai ribotai veikianti laike programos versija, leidžianti klientui susipažinti su programa, išbandyti bei įvertinti jos galimybes bei kokybę, įvertinti ar ji atitinka kliento poreikius, programos DEMO versija neįpareigoja kliento įsigyti licenciją naudotis programa. Ginčo sutarties 2.1. punktas numatė jog iki pilno apmokėjimo firma (atsakovė) leidžia klientui (ieškovei) naudotis programos DEMO versija iki 2011 05 24, iki šios datos ieškovė turėjo pilnai atsiskaityti už licenciją arba pašalinti programos DEMO versiją iš kompiuterio. Sutarties 2.2. punkte numatyta jog atlikus apmokėjimą atsakovė leidžia (suteikia licenciją ) klientui naudotis programa ir pakeičia programos versiją DEMO į darbinę. Licencijos suteikimą patvirtina programos priėmimo – perdavimo aktas. Sisteminis šių sutarties punktų aiškinimas iš esmės patvirtina atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes ir leidžia daryti išvadą jog sąvoka DEMO reiškia ne ką kita kaip leidimą legaliai naudotis programa nemokamai bandomuoju laikotarpiu, o susimokėjusi sutartyje nurodytą sumą nurodytu terminu, laikoma jog klientas (ieškovė) naudojasi darbine versija.

Be to kaip matyti iš atsakovės pateiktos sutarties kopijos (b.l. 32) tarp šalių 2010 12 30 buvo pasirašyta kompiuterinės programos „Agnum“ ir apsaugos raktų (HASP) laikino naudojimo sutartis Nr. 101230/01. Todėl laikytina jog ieškovė dar iki ginčo sutarties beveik tris mėnesius naudojosi, buvo išbandžiusi programą, o ginčo sutarties pasirašymas pats savaime įrodo jog programa ieškovei tiko, nes jokių pastabų dėl programos tinkamumo prieš pasirašydama sutartį ji nereiškė. Ieškovė taip pat neneigė fakto jog prieš pasirašant sutartį yra gavusi programos paketą (instaliacinį diską, programos aprašymą, HASP raktus Nr. 11610,11666,11665), tai patvirtinantys dokumentai pateikti į bylą (b.l33).

Ieškovė taip pat teigė negavusi sutartyje numatyto priėmimo - perdavimo akto, tačiau kolegija pažymi, kad pagal sutarties sąlygas toks aktas turėjo būti pasirašytas po visos kainos pagal sutartį sumokėjimo, ieškovė vėlavo susimokėti visą kainą, be to priėmimo - perdavimo aktas yra dvišalis sandoris, ieškovė kuriai šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta neįrodė, dėl kieno kaltės toks aktas nebuvo pasirašytas. Aplinkybę, kad atsakovė neva neįvykdė pareigos įdiegti programą ir apmokyti ieškovės darbuotojus su ja dirbti pirmiausia paneigia pats sutarties turinys, bei ta aplinkybė kad iki sutarties sudarymo ieškovė beveik tris mėnesius jau naudojosi programa. Iš sutarties 3.1.1. ir 3.1.1.1. punktų galima spręsti ginčo sutarties sąlygas esant standartinės, nes minėtas 3.1.1. punktas numatė jog atsakovė įsipareigoja pageidaujant klientui apmokyti klientą naudotis programa, o 3. 1. 1. 1. Punkte, kuriame turėjo būti numatytas supažindinimo su programa laikas palikta tuščia vieta, kas taip pat nurodo jog ieškovės darbuotojai buvo susipažinę su programa ir nemokamas laikas jiems nebuvo reikalingas. Sutarties 5.6. punktas numatė jog klientas (ieškovė) privalo išnaudoti suteiktas pagal 3.1.1.1. punktą nemokamas įvado (susipažinimo) valandas per du mėnesius skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo momento, po nurodyto laikotarpio nemokamas įvadas (susipažinimas su programa) nebesuteikiamas. Papildomas ieškovės personalo apmokymas turėjo vykti pagal sutarties 5.8. punkte nurodytas sąlygas ir buvo mokamas. Ieškovė kuriai kaip jau minėta šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta, nepateikė įrodymų, kad jai tokie mokymai buvo reikalingi, nes kaip matyti dėl įvadinio mokymo iš viso nebuvo susitarta. Tuo tarpu personalo mokymai, duomenų bazės testavimas ir kt. darbai buvo mokami todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jog ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų (pvz. apmokėjimo dokumentų), kad ji dėl tokių mokymų tarėsi ir buvo juos apmokėjusi. Liudytojų D. K. ir L. Č. paaiškinimai, tokiu atveju vertintini kritiškai dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškovė nurodė jog jos negalėjimą naudotis nusipirkta buhalterine „Agnum“ programa patvirtina ir paties atsakovo pateikti duomenys apie trumpą prisijungimo prie programos laiką ir prisijungimų skaičių, kas jos nuomone rodo, kad su programa nebuvo dirbama, o tik beviltiškai bandyta pasižiūrėti kas joje yra. Kolegija pažymi, kad darbo su programa laikas visų pirma priklausė nuo ieškovės poreikio, taip pat galėjo priklausyti nuo to jog ieškovė prarado interesą programa naudotis, bet jokiu būdu neįrodo, nemokėjimo ja naudotis, atvirkščiai patvirtina tokį mokėjimą.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. LAT ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2010 04 08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 08 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, teismą laikiusis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes ir apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.