Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Diagnostikos poliklinika“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. A51-102499/19(2.14.1.17E-AD23) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) ir VMSA pagal kompetenciją atlikti reikiamus veiksmus / priimti reikiamus sprendimus, kad pareiškėjai kuo skubiau būtų perduotos ginčo patalpoms lygiavertės kitos tinkamos patalpos (įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi šį skundo reikalavimą atsisakyta priimti); 3) priteisti pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja skunde paaiškina, kad 1940 m. gruodžio 16 d. nacionalizavimo aktu Nr. 465 buvo nacionalizuoti pastatai, tame tarpe ir 323,45 kv. m ploto patalpos (toliau – ir Ginčo patalpos), esančios adresu: (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Šie pastatai priklausė Tėvų jėzuitų vienuolynui, kurio teisių perėmėja yra Lietuvos jėzuitų provincija. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 125 buvo įsteigta valstybinė įmonė „Diagnostikos poliklinika“. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923V ,,Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ patvirtinti valstybinės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ įstatai bei nurodyta jai perduoti iki tol Savivaldybės valdyme patikėjimo teise buvusį valstybinį turtą – pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), į kurį įeina Ginčo patalpos. 1992 m. sausio 2 d. priėmimo–perdavimo aktu Ginčo patalpos perduotos į valstybinės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ balansą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 463V „Dėl valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“ valstybinė įmonė „Diagnostikos poliklinika“ reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. lapkričio 29 d. įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Savivaldybė 2002 m. gegužės 16 d. raštu informavo, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas nebus atkurtos, nes visas pastatas yra perstatytas, jo plotas padidėjo daugiau nei 50 proc., taigi pagal 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, natūra negali būti grąžintos. Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai natūra būtų grąžintos ginčo patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia 1991 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1923V ,,Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika“ įsteigimo“ dalį dėl ginčo patalpų perdavimo į valstybės įmonės ,,Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjos vardu, išreikalauti ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjos valdymo ir grąžinti Ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į Ginčo patalpas. Ši Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis buvo palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendime konstatuota, kad „Diagnostikos poliklinika įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais aktus priėmusios ir savalaikiai neišsprendusios nuosavybės teisių atkūrimo Jėzuitų provincijai klausimo institucijos“. Pareiškėja toliau paaiškina, kad 2005 m. kovo 8 d. perdavimo–priėmimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 Ginčo patalpos buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-71/2006 atnaujino procesą minėtoje byloje, tačiau, pakartotinai išnagrinėjus bylą, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą (tą dalį, kuri nebuvo pakeista LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi) ir LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, o LAT 2016 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjos akcininkų pateiktą kasacinį skundą priimti atsisakė.

Pareiškėja nurodo, kad ji 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į VMSA, kurios prašė atlyginti patirtą žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes Ginčo patalpoms) patalpas pareiškėjos nuosavybėn, tačiau VMSA 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) atsisakė tenkinti jos prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3792-811/2017 iš dalies tenkino pareiškėjos Bendrovės skundą ir panaikino VMSA 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą ir įpareigojo VMSA priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkanti sprendimą pagal pareiškėjos 2017 m. kovo 29 d. prašymą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu.