Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Diagnostikos poliklinika“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) „Dėl nuostolių atlyginimo“ (toliau – ir Raštas); 2) priteisti pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 550 000 Eur turtinės žalos; 3) priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 19 d., viso – 165 090,41 Eur; 4) priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nacionalizavimo aktu Nr. 465 1940 m. gruodžio 16 d. buvo nacionalizuoti pastatai, tarp jų – ir 323,45 kv. m. ploto patalpos (toliau – ir ginčo patalpos), esančios (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Šie pastatai priklausė Tėvų jėzuitų vienuolynui, kurio teisių perėmėja yra Lietuvos jėzuitų provincija. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 125 buvo įsteigta valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Diagnostikos poliklinika“. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923V ,,Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ patvirtinti valstybės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ įstatai bei nurodyta jai perduoti iki tol Savivaldybės valdytą patikėjimo teise buvusį valstybinį turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį įeina ginčo patalpos. Priėmimo-perdavimo aktu 1992 m. sausio 2 d. ginčo patalpos perduotos į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 463V „Dėl valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“ VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. lapkričio 29 d. įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Savivaldybė 2002 m. gegužės 16 d. raštu Lietuvos jėzuitų provinciją informavo, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas nebus atkurtos, nes visas pastatas yra perstatytas, jo plotas padidėjo daugiau nei 50 proc., todėl pagal 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, natūra negali būti grąžintos. Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai natūra būtų grąžintos ginčo patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia 1991 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1923V ,,Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalį dėl ginčo patalpų perdavimo į VĮ ,,Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjo vardu, išreikalauti ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo ir grąžinti ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas. Ši Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis buvo palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendime yra konstatuota, kad pareiškėjas įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais aktus priėmusios ir laiku neišsprendusios nuosavybės teisių atkūrimo Jėzuitų provincijai klausimo institucijos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad perdavimo-priėmimo aktu pagal 2005 m. kovo 8 d. Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 ginčo patalpos buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-71/2006 atnaujino procesą minėtoje byloje, tačiau, pakartotinai išnagrinėjus bylą, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą (tą dalį, kuri nebuvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 1 d. nutartimi) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjo akcininkų pateiktą kasacinį skundą priimti atsisakė.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas atlyginti patirtą žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes ginčo patalpas) patalpas pareiškėjo nuosavybėn, tačiau Savivaldybė ginčijamu Raštu nepagrįstai atsisakė tenkinti jo skundą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl naikintinas. Pareiškėjas nurodė, kad egzistuoja visos Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimais ir teisinės valstybės principu. Pareiškėjo teigimu, ginčo patalpų kaina nekilnojamojo turto rinkoje 2004 m. gruodžio 1 d. galėjo būti apie 550 000 Eur, todėl būtent tokio dydžio yra prašoma atlyginti žala.