Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu už akių ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo R. G. 2 359,09 Eur skolą už šilumos energiją, suteiktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d., 40,47 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 2 399,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. birželio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 54,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 1,71 Eur bylinėjimosi išlaidų už registrų duomenų gavimą ir 51,43 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.Pareiškėja L. G. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-16579-191/2017, prašė įtraukti L. G. į bylą atsakove; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą už akių ir priteisti skolą ieškovei AB „Kauno energija“ solidariai. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose numatytais pagrindais, kad teismas padarė teisės normos taikymo klaidą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, taip pat sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pareiškėja nurodė, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas skolos, už pareiškėjai ir jos sutuoktiniui santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto tiektą šilumos energiją, priteisimo klausimas. Pareiškėjai apie minėtą procesą nebuvo žinoma ir ši byla turėjo būti nagrinėjama kartu su L. G. ir R. G. santuokos nutraukimo byla, juolab, kad apie vykstantį skyrybų procesą kreditoriui AB „Kauno energija“ buvo žinoma. Butas jungtinės nuosavybės teise iki santuokos nutraukimo priklauso abiem sutuoktiniams, todėl visus skolinius įsipareigojimus privalo vykdyti savalaikiai ir solidariai. Dėl šios priežasties byloje dėl skolos už šilumos energiją nagrinėjimo metu pareiškėja kaip solidari skolininkė neturėjo galimybės reikšti atsiliepimo, duoti parodymų ir būti išklausyta, teikti įrodymus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmetė.Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pritarti pareiškėjos argumentams, jog priteisdamas skolą iš pareiškėjos sutuoktinio, teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą bei nusprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.Teismas nurodė, kad prievolės, atsiradusios dėl buto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, komunalinių paslaugų įsiskolinimo yra bendrosios sutuoktinių prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nagrinėjamu atveju pati pareiškėja teigia, kad solidarioji sutuoktinių prievolė atsirado už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės valdomo buto komunalinių paslaugų įsiskolinimus. Esant solidariai prievolei ieškovė turi teisę reikalavimą reikšti tiek atsakovui R. G., tiek pareiškėjai, tiek pareiškėjai ir R. G. kartu (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė, reikšdama reikalavimą tik vienam solidariam skolininkui R. G., tinkamai pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise. Privalomo kito solidaraus skolininko įtraukimo į bylą įstatymas nenustato. Todėl vertindamas pareiškėjos prašymą įtraukti ją į bylą atsakove, teismas pažymėjo, jog remiantis dispozityvumo principu, teisė pasirinkti kam reikšti reikalavimą ir kokia apimtimi priklauso tik ieškovei. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime už akių nėra konstatuota, kad įsiskolinimas už pateiktą šilumos energiją yra asmeninė R. G. prievolė. Aplinkybė, kad įsiskolinimas už šilumos energiją priteistas iš vieno sutuoktinio, sprendime nekonstatavus, kad tai yra asmeninė vieno sutuoktinio prievolė, jokia apimtimi nemodifikuoja kito sutuoktinio prievolės.Teismas konstatavo, jog Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime už akių Nr. e2-16579-191/2016 nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos teisių ar jos pareigų, teismo sprendimas tiesioginių padarinių pareiškėjos turtinėms teisėms nesukėlė, o privalomo pareiškėjos kaip solidarios skolininkės įtraukimo į bylą įstatymas nenustato, todėl konstatuoti, jog teismas padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą ar pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirajame skunde pareiškėja L. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti, įtraukti L. G. į bylą atsakove; sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Apeliantė pažymi, kad vadovaujantis CK 4.86 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendraturčiai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti, išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nesusitarę kitaip ar įstatymai nenumato ko kita. Butas jungtinės nuosavybės teise iki santuokos nutraukimo priklauso abiem sutuoktiniams, todėl visus skolinius įsipareigojimus privalo vykdyti savalaikiai ir solidariai. Šią dieną apeliantei, nesant įtrauktai į procesą, negavus galimybės teikti įrodymus, reikšti nuomonę ir net atimant galimybę spręsti klausimą dėl galimos taikos sutarties sudarymo, negavus patvarkymo įvykdyti skolą gera valia vykdymo procese, antstolis S. U. pradėjo vykdyti skolos išieškojimų iš jos gaunamų pajamų. Ieškovas su apeliante į derybas nesileidžia ir nesiekia sudaryti taikos sutarties, nes teismo procese ji nebuvo šalimi. Vykdant teismo sprendimą iš apeliantės išieškoma skola, nors procese ji nedalyvavo, nebuvo įtraukta šalimi, atsakovas R. G. ne tik, kad apeliantės neinformavo apie procesą, bet ir neįvykdė teismo įpareigojimų, kurie apeliantei sukėlė pasekmes. Santuokos nutraukimo procesas dar nebaigtas, apeliantei su neįgaliu sūnumi ir nepilnamete dukra lieka pragyvenimui tik minimalios pajamos. Todėl akivaizdus teisės pažeidimas negali būti paliktas galioti.Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Bet kuris pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu už akių ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo R. G. 2 359,09 Eur skolą už šilumos energiją, 40,47 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 2 399,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. birželio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 54,00 Eur žyminio mokesčio, 1,71 Eur bylinėjimosi išlaidų už registrų duomenų gavimą ir 51,43 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Pareiškėja L. G. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso civilinėje byloje Nr. e2-16579-191/2016 atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose numatytais pagrindais, nurodydama, kad teismas, priteisdamas skolą iš pareiškėjos sutuoktinio, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, teismo sprendimas sukėlė jai, kaip solidariai skolininkei, pasekmes, nors ji apie vykstantį procesą nežinojo ir nebuvo į jį įtraukta.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmetė, konstatavęs, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime už akių Nr. e2-16579-191/2016 nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos teisių ar jos pareigų, teismo sprendimas tiesioginių padarinių pareiškėjos turtinėms teisėms nesukėlė, o privalomo pareiškėjos kaip solidarios skolininkės įtraukimo į bylą įstatymas nenustato, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą ar pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų. Pareiškėja L. G., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.Pareiškėja L. G. tiek prašymą dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirąjį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, t. y. CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose numatytais pagrindais, kad teismas padarė teisės normos taikymo klaidą bei nusprendė dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėja L. G. civilinėje byloje Nr. e2-16579-191/2016 nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą. CPK 365 straipsnio 1 dalis nustato, jog neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytais pagrindais, t. y. jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Nors pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas proceso atnaujinimo klausimą, pasisakė ir dėl kito pareiškėjos kelto pagrindo, tačiau šie aspektai neturi jokios įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja tik šiuo aspektu ir dėl kitų pareiškėjos argumentų nepasisako.Proceso atnaujinimo užbaigtose bylose CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu klausimas ne kartą nagrinėtas kasacinio teismo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų. Kad procesas galėtų būti atnaujintas šiuo pagrindu, nepakanka nustatyti, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet būtina nustatyti ir tai, kad teismas sprendime nusprendė dėl jo teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teismas turi įvertinti, kokią įtaką šio asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2005; 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2007). Pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009, 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014). Taigi, sprendimo įtaka neįtrauktų asmenų teisių pasikeitimui turi būti reali, todėl svarbu nustatyti sprendimu pakeistų teisių ir pareigų ryšį, kad būtų galima konstatuoti, jog dėl proceso šalių teisių ir pareigų bei neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų ryšio pasikeitė pastarųjų turinys. Nenustačius šio pasikeitimo galimybės, proceso atnaujinimas gali tapti trukdžiu įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti ir būtų pažeistas proceso atnaujinimo tikslas, taip pat koncentruotumo principas, nes būtų sudarytos sąlygos nepagrįstam pakartotiniam bylinėjimuisi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog ji turėjo būti įtraukta į civilinės bylos Nr. e2-16579-191/2016 procesą kaip solidari skolininkė, nes butas jungtinės nuosavybės teise iki santuokos nutraukimo priklauso abiem sutuoktiniams, todėl visus skolinius įsipareigojimus jie privalo vykdyti solidariai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje Nr. e2-16579-191/2016 išspręstas klausimas dėl skolos už šilumos energiją, suteiktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. priteisimo. L. G. ir R. G. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos metu 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2578 pagrindu ir nuo 2002 m. gegužės 7 d. nuosavybės teise įregistruotas R. G. vardu. Apeliantė teisingai nurodo, kad prievolės, atsiradusios dėl buto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, komunalinių paslaugų įsiskolinimo yra bendrosios sutuoktinių prievolės, todėl yra tenkintinos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog santuokos nutraukimo atveju, teismo sprendimu padalijamas bendras sutuoktinių turtas (t. y. į turto balansą įeinantis bendras turtas ir skolos), kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Dėl to nepadalyti įsiskolinimai už turtą, po to, kai jis turto padalijimo metu atiteko vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, atitenka tam pačiam šio turto vieninteliam savininkui – sutuoktiniui. Dėl to apeliantės argumentas apie tai, kad minėta civilinė byla dėl skolos priteisimo turėjo būti nagrinėjama kartu su santuokos nutraukimo byla, yra nepagrįstas, nes visus turto naudojimo kaštus ir dėl jų atsirasiančius būsimus apskaičiuotus įsiskolinimus atsakomybė teks tam sutuoktiniam, kuriam atiteks tas turtas. Kaip minėta, bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą, priskiriamos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu. Prievolės solidarumas suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek visą ją, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Padalijant bendrą turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).Priešingai nei atskirajame skunde teigia apeliantė, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime už akių nėra konstatuota, kad įsiskolinimas už pateiktą šilumos energiją yra asmeninė R. G. prievolė, jokia apimtimi nepasisakyta ir dėl L. G. prievolės. Aplinkybė, kad įsiskolinimas už šilumos energiją priteistas iš vieno sutuoktinio, sprendime nekonstatavus, kad tai yra asmeninė vieno iš sutuoktinių prievolė, jokia apimtimi nemodifikuoja kito sutuoktinio prievolės. Todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendime tiesiogiai nepasisakė dėl apeliantės teisių ar jos pareigų, dėl ko teismo sprendimu nebuvo pažeistos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai. Įvertinus apeliantės skunde nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad net ir tuo atveju, jeigu apeliantė būtų įtraukta į procesą, procesinis rezultatas byloje būtų toks pat, todėl proceso atnaujinimo institutas šiuo atveju neturi būti naudojamas kaip priemonė kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir dar kartą išnagrinėti bylą dėl tų pačių aplinkybių. Apeliantė, pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nenurodė aplinkybių, kad jos dalyvavimas byloje būtų sąlygojęs kitokį teismo sprendimą. Darytina išvada, jog prašymas grindžiamas formaliu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Kadangi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėja atskirajame skunde taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš apeliantės procesinio dokumento spręstina, kad iš esmės pareikšto prašymo tikslas yra siekis sustabdyti antstolio vykdomą išieškojimą pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-16579-191/2016, kurios procesą apeliantė prašė atnaujinti, nes skola išieškoma iš jos darbo užmokesčio. Prašymas netenkinamas.Pagal bendrąja taisyklę prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo (CPK 372 straipsnio 1 dalis). Tiesa, prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo (CPK 372 straipsnio 2 dalis). CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantis jas taikyti asmuo, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl šaliai palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas šaliai nepalankus teismo sprendimas. Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacinės instancijos teisme sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017).Apeliacinės instancijos teismui šia nutartimi palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį, kuria apeliantės prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-16579-191/2016 atmestas, laikytina, kad ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus apeliantės pareikšto prašymo nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje esant priimtam teismo procesiniam sprendimui, kuris apeliantei yra nepalankus, t. y. prašymas atnaujinti procesą atmestas, darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – prašymo prima facie pagrįstumo. Todėl vien šiuo aspektu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.