- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 2A-480-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00863-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė, Rasa Bartašienė, Danutė Matiekienė
- Ieškovas
- UAB „Stora Enso Lietuva“
- Atsakovas
- V. K., R. J.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Rasos Bartašienės, Danutės Matiekienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-54-632/2014 pagal ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ ieškinį atsakovams V. K. ir R. J. dėl įsipareigojimų nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Stora Enso Lietuva“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus V. K. ir R. J. ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ naudai pasirašyti hipotekos lakštus dėl ½ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio . (duomenys neskelbtini)), ½ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), esančio . (duomenys neskelbtini)), ½ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), esančio . (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), esančio . (duomenys neskelbtini)) įkeitimo; nustatyti baudos dydį už kiekvieną praleistą dieną V. K. ir R. J. nevykdant įpareigojimo UAB „Stora Enso Lietuva“ naudai pasirašyti hipotekos lakštus dėl aukščiau nurodytų žemės sklypų įkeitimo.
Nurodė, kad baudžiamojoje byloje 2011 m. vasario 14 d. tarp UAB „Stora Enso Lietuva“ ir V. K. bei R. J. buvo sudarytas susitarimas „Dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo“ ir dėl to buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Susitarimas nebuvo vykdomas, skolos likutis – 255 000 Lt, turtas neįkeistas, todėl iškilo grėsmė, kad ieškovas negaus žalos atlyginimo iš V. K.. Nurodo, kad neegzistuoja nė viena aplinkybė, numatyta LR CK 6.213 str. 2 d. 1-5 punktuose. Nėra jokių faktų, kad turtas kam nors perduotas ar išnuomotas naudotis. Pažymėjo, kad susitarimo 3 punktas negali būti vertinamas kaip preliminarioji sutartis. Atsakovai šio susitarimo neginčija ir jį pasirašydami suvokė apie teisines pasekmes jo neįvykdžius. Prašo ieškinį tenkinti visiškai. Dėl baudos dydžio palieka spręsti teismui.
A. R. J., atstovaujama adv. V. J., su ieškiniu nesutiko.
Nurodė, kad šalių santykiai buvo ikisutartiniai ir negali būti taikomas CK 6.213 str. 2 dalies institutas. Remiantis CK 6.61 straipsniu, jei ieškovas turėjo nuostolių, jis galėjo juos prisiteisti. R. J. nėra skolininkė. Ieškovas nėra atsakovės R. J. kreditorius ir remtis priverstine hipoteka taip pat negali. Kad vekselius pasirašė V. K., tokios informacijos atsakovė neturi, be to atsakovas V. K. yra sumokėjęs dalį žalos atlyginimo, likusi nesumokėta dalis yra 255 000 litų. Protingas reikalavimo terminas praėjęs, nes per 1 mėnesį šalys turėjo pasirašyti hipotekos lakštus. Praėjo 2 metai, ir ieškovas jokių veiksmų nesiėmė. Tarp atsakovų buvo nutraukta santuoka, tačiau sprendimas buvo panaikintas. Prašo ieškinį atmesti ir iš atsakovės nepriteisti jokių ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Priteisė iš ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ 27,07 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2011-02-14 ieškovas UAB „Stora Enso Lietuva“ ir V. K. bei R. J. sudarė „Susitarimą dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo“, pagal kurį V. K. įsipareigojo atlyginti žalą ieškovui – iš viso 607 000 Lt, o Susitarimo 4 punkte atsakovai įsipareigojo per 1 mėnesį po to, kai bus panaikintas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skirtas laikinas nuosavybės apribojimas 3 Susitarimo punkte nurodytam turtui, UAB „Stora Enso Lietuva“ naudai pasirašyti hipotekos lakštus dėl sutarties 3 punkte nurodyto turto įkeitimo. Pažymėjo, kad 2011-04-19 ir 2011-06-15 ieškovas kreipėsi į atsakovus raštais Nr. 2011-04-19/2 ir 2011-06-15/1, kuriais atsakovų buvo prašoma nurodyti laiką ir vietą, kada ir kur bus pasirašomi hipotekos lakštai (b. l. 18, 20). Ieškovas 2013-12-27 UAB „Stora Enso Lietuva“ pateikė 2013-12-17 raštą, kuriuo tvirtina, kad V. K. per laikotarpį nuo 2011-02-14 iki 2013-12-17 yra sumokėjęs 351 650,49 Lt priteistos skolos (b. l. 70), o iš 2014-12-20 lydraščio matyti, kad V. K. skolos likutis pagal 2011-02-14 „Susitarimą dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo“ yra 255 349,51 Lt (b. l. 69 ).
Teismas nurodė, kad iš pateiktojo susitarimo matyti, kad šalys susitarė taikyti sutartinę hipoteką (CK 4.175 str. 2 d.), o iš bendro jo konteksto galima teigti, kad susitarime yra sąlyginės hipotekos (CK 4.175 str. 5 d. 7 p.) požymių, tačiau ji nėra sudaryta privaloma, įstatyme įsakmiai numatyta notarine forma (CK 4.185 str. 1 d.). Todėl konstatavo, kad šalys susitarė taikyti sutartinę hipoteką, t. y. Susitarimo 3 punktu susitarė, kad atsakovas savo noru įkeis nekilnojamąjį turtą per sutartą laikotarpį. Pažymėjo, kad atsakovas susitarimo nesilaikė, viena iš susitarimo sąlygų liko neįvykdyta, nekilnojamasis turtas liko neįkeistas, t. y. sutartinė hipoteka neįvyko.
Teismas nustatė, kad skolos likutis pagal 2011-02-14 susitarimą dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo yra 255 349,51 Lt. Ši suma atsakovo neginčijama, tačiau teismo nepriteista. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovas prašo taikyti priverstinę hipoteką, tačiau ji gali būti taikoma tik kai: 1) būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; 2) būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus; 3) kitais šio kodekso numatytais atvejais (pvz., CK 3.72 str. 10 d., 3.197 str., 6.414 str. 2 d., 6.786 str. 3 d.). Nurodė, kad antrojo punkto atveju, kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, būtų galima taikyti priverstinę hipoteką, tačiau konstatavo, kad ieškovas nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, tokia jo teisė negali būti ribojama, kaip tai nurodyta Susitarimo 7 punkte (CPK 5 str. 2 d.), todėl konstatavo, kad nesant teismo sprendimo, priverstinė hipoteka negali būti taikoma, o ieškinys atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Stora Enso Lietuva“ prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti; priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
1. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovas ir atsakovai susitarė dėl sutartinės hipotekos taikymo, tačiau teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl to, jog ieškovas ieškiniu prašė taikyti priverstinę hipoteką, nors tokio reikalavimo ieškinyje nebuvo. Ieškovas tiesiog reikalavo įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūra. Ieškovas ir atsakovai Susitarimo dėl žalos atlyginimo (toliau - Susitarimas) 3 p. ir 4 p. susitarė, kad atsakovai ieškovo naudai įkeis konkretų Susitarime nurodytą nekilnojamąjį turtą. Susitarimas buvo pasirašytas, siekiant nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovų atžvilgiu ir, kad tai būtų padaryta, V. K. įsipareigojo atlyginti ieškovui padarytą žalą, o šios prievolės užtikrinimui abu atsakovui įsipareigojo įkeisti Susitarime nurodytą turtą. Ieškovas jokiu būdu nebūtų pasirašęs Susitarimo, jeigu būtų žinojęs, kad atsakovai nevykdys Susitarimo 4 punkto įsipareigojimo. Ieškovas, būdama sąžininga Susitarimo šalis, prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, t. y. atsisakė visų reikalavimų baudžiamojoje byloje, tačiau atsakovai prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi į teismą ne prašydamas taikyti priverstinę hipoteką, o prašydamas įpareigoti atsakovus įvykdyti natūra Susitarimo 4 punkte nustatytą prievolę. Tokią ieškovo teisę numato CK 6.213 str. 2 dalis. Pažymi, kad kiekviena sutarties nuostata sutarties šalims yra privaloma ir vykdytina. Ginčijamas teismo sprendimas leidžia daryti prielaidą, kad vis tik ne visos Susitarimo sąlygos šalims yra privalomos ir vykdytinos, kas prieštarauja sutarčių teisės principams.
2. CK 1.138 str. 4 punktas numato, kad teismas, gindamas civilines teises, gali priteisti įvykdyti prievolę natūrą, tačiau tais atvejais, kai prievolė yra nepiniginio pobūdžio, jos įvykdymo natūra reikalauti galima tik tuomet, kai nėra CK 6.213 str. 2 d. 1-5 punktuose numatytų išimčių. Teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo CK 1.138 str. 4 punktą ir nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų, t.y. teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas reikalauja taikyti priverstinę hipoteką, nors ieškinyje tokio reikalavimo nebuvo. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovus įvykdyti Susitarimo 4 punkte prisiimtus įsipareigojimus natūra, tačiau teismas šio ieškovo reikalavimo nevertino, neanalizavo, o pasisakė dėl reikalavimo, kurio ieškovas savo ieškinyje apskritai nebuvo nurodęs. Taip teismas pažeidė CPK 263 str. 1 dalies ir 270 str. 4 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.
3. Kadangi teismas ignoravo CK 1.138 str. 4 punktą, todėl teismas ir nevertino šios teisės normos taikymo sąlygų. Pažymi, kad neegzistuoja nė viena iš CK 6.213 str. 2 d. 1-5 p. numatytų išimčių, kai įpareigoti įvykdyti prievolę natūra negalima, t. y. Susitarimo 3 p. išvardinto turto įkeitimas ieškovo naudai teisiniu požiūriu įmanomas, kadangi minėtas turtas iki šiol atsakovams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis nėra perleistas tretiesiems asmenims ir pan.; Susitarimo 3 p. išvardinto turto įkeitimas ieškovo naudai atsakovų turtinės padėties nekomplikuotų ir labai brangiai nekainuotų; nėra kito būdo kaip tik Susitarimo 3 p. išvardinto turto įkeitimas ieškovo naudai, norint ieškovui užsitikrinti Susitarimo 1 p. nurodytos prievolės įvykdymą; ieškovas į atsakovus kreipėsi dėl prievolės įkeisti turtą ieškovo naudai per protingą terminą po to, kai jis sužinojo apie tai, kad prievolė neįvykdyta; neįvykdyta prievolė nėra išimtai asmeninė atsakovų prievolė. Dėl šios priežasties nebuvo kliūčių taikyti CK 1.138 str. 4 p. ir apginti ieškovo pažeistą teisę, tačiau teismas to nepadarė ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas reikalauja ne įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūrą, o reikalauja taikyti priverstinę hipoteką.
4. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškinyje išdėstyto reikalavimo nustatyti atsakovams baudą už kiekvieną uždelstą Susitarimo nevykdymo dieną. Reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovai net keletą kartų paraginti, nevykdė Susitarimo 4 p. prisiimto įsipareigojimo, todėl egzistuoja didelė ir reali grėsmė, kad net ir priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, atsakovai teismo sprendimo vis tiek nevykdys ir Susitarimo 3 p. išvardinto turto ieškovo naudai neįkeis. Todėl ieškovas, siekdamas apginti jo pažeistas teises ir vadovaudamasis LR CK 6.215 str., prašė teismo nustatyti baudos dydį atsakovams už kiekvieną pradelstą dieną, jeigu atsakovai nevykdys ieškovui palankaus teismo sprendimo, t. y. nevykdys įpareigojimo įkeisti ieškovo naudai Susitarimo 3 p. išvardintą turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Atsakovės R. J. įsitikinimu, sudarydami 2011 m. vasario 14 d. „Susitarimą dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo“, pagal kurį atsakovas V. K. įsipareigojo atlyginti ieškovui UAB „Stora Enso Lietuva“ 607 000 Lt dydžio žalą, o abu atsakovai, t. y. ji ir V. K., per 1 mėnesį po to, kai bus panaikintas ikiteisminio tyrimo medžiagoje jiems pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įsipareigojo ieškovo naudai pasirašyti hipotekos lakštus dėl ieškinyje nurodyto atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimo, šalys iš esmės sudarė preliminariąją sutartį dėl ateityje tarp tų pačių šalių sudarytino hipotekos sandorio. Todėl nustačius, kad šalys Susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, negali būti pagrindo tokio Susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti ją vykdyti natūra. Atsakovė mano, kad šiuo atveju šalių santykiai turi būti kvalifikuojami kaip ikisutartiniai teisiniai santykiai, kuriems taikomas specialus įstatyminis reglamentavimas, be to, negali būti taikoma ieškovo nurodyta CK 6.213 str. 2 dalis.
2. Preliminariosios sutarties šalių santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnis, t. y. speciali norma. Joje yra įtvirtinta, kad, jeigu šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Vadinasi, teisingai kvalifikuojant šalių teisinius santykius įstatyme net nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima įpareigoti šalį privestinai sudaryti pagrindinę - hipotekos sutartį. Mano, kad priešingu atveju būtų pažeistas ir įstatymas, ir sutarties laisvės principas. Pagal CK 6.165 str. kita šalis gali prašyti teismo ne įpareigoti sudaryti hipotekos sandorį, bet ginti pažeistą civilinę teisę taip, kaip tai yra numatyta šioje teisės normoje - priteisti nuostolių atlyginimą, bet ir tai tik tokiu atveju, jeigu kita šalis pagrindinę sutartį atsisakė sudaryti nesąžiningai (CK 6.165 str. 4 d.). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (bet ne sudaryti pagrindinę sutartį). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 6.256 str. 2 dalyje, reglamentuojančioje sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindus.
3. Net ir tuo atveju, jeigu teisme būtų buvę nustatyta, kad ieškovas esą turi teisę reikalauti, jog atsakovai, vadovaujantis CK 6.213 str. 2 dalimi, būtų teismine tvarka įpareigoti pasirašyti ieškovo naudai hipotekos lakštus, šiuo atveju vis vien egzistuoja tokią ieškovo teisę ribojanti sąlyga, numatyta CK 6.213 str. 2 dalies 4 punkte, t. y. ieškovas po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą, nepareikalavo įvykdyti šios prievolės per protingą terminą. Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2013-05-31. Be to, į atsakovus dėl įsipareigojimo pasirašyti hipotekos lakštus paskutinį kartą ieškovas kreipėsi 2011-06-15, t. y. praktiškai prieš dvejus metus. Mano, kad šiame laikotarpyje ieškovas dėl savo pažeistų civilinių teisių turėjo pakankamai laiko kreiptis į teismą, prašydamas taikyti vieną ar kitą įstatymo numatytą savo civilinių teisių gynimo būdą.
Šalies argumentai
4. Ieškovas savo ieškinyje iš esmės prašė įpareigoti atsakovus pasirašyti jo naudai hipotekos lakštus dėl atsakovams nuosavybės tiese priklausančių žemės sklypų įkeitimo. Todėl teismui pagrįstai kilo klausimas ir dėl to, kad ieškovas tam tikra prasme prašė teismo šiuo atveju nustatyti priverstinę hipoteką. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 str. 1 d.). CK 4.175 str. 2 d. nustato, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu. Pirmuoju atveju įstatymas numato tas teisines situacijas, kai priverstinė hipoteka atsiranda, nustačius konkrečią, įstatyme numatytą faktinių aplinkybių sudėtį, kaip tai yra, pvz., CK 6.414 str. 2 d. Todėl šiuo atveju net nereikia kreiptis į teismą dėl atskiro teismo sprendimo. Tuo tarpu priverstinė hipoteka teismo sprendimu gali būti nustatoma tik tokiu atveju, kai tokią teismo teisę numato pats įstatymas, pvz. CK 3.197 str., 5.71 str. ir kt. arba, kai teismo sprendimas dėl tam tikrų reikalavimų priteisimo yra savarankiškas pagrindas priverstinei hipotekai registruoti, pvz., CK 3.72 str. 10 d.. 3.78 str. 5 d ir kt. Tačiau kasacinis teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, jog reikalauti nustatyti priverstinę hipoteka galima tiek reiškiant turtini reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas, t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012 ir kt.). Pasak kasacinio teismo, šiais pagrindais kreditoriais tapę asmenys turi analogiškas teises, tačiau sutartinės hipotekos kreditorius turi pranašumą prieš priverstinės hipotekos kreditorių dėl hipotekos įregistravimo laiko. Taigi, darytina išvada, kad priverstinės hipotekos reikalingumą ir būtinumą pagrindžia būtent siekis apsaugoti ne tik sutartinės hipotekos kreditoriaus interesus, bet ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti sutartine hipoteka. Šiuo atveju ieškovas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų esant daugiau kreditorių, kurių interesai liktų neapsaugoti, nenustačius priverstinės hipotekos. Todėl teismas aiškiai teisingai pasisakė, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo prašyti teismo taikyti priverstinę hipoteką (CK 4.175 str. 3 d.).
5. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 str. 1 d. ir pan.), o šiuo atveju, nėra teismo sprendimo patenkintiems ieškovo turtiniams reikalavimams užtikrinti.
6. CK 1.138 str., reglamentuodamas civilinių teisių gynimą, nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka teismas gali ginti įvairiais būdais, tačiau negali viršyti savo kompetencijos bei pažeisti įstatymo. T. y., jeigu dėl aukščiau pasakyto šiuo atveju ieškovas negalėjo prašyti teismo priteisti įvykdyti atsakovų pareigą natūra, t. y. įpareigoti preliminarios sutarties šalis sudaryti hipotekos sutartį, nes tokios ieškovo teisės paprasčiausiai nenumato įstatymas, turėtų būti akivaizdu, kad teismo įpareigojimas sudaryti priverstinę hipotekos sutartį nesant įstatyminio pagrindo šiuo atveju būtų prieštaravęs sutarties laisvės principui, kurio svarba pripažįstama ir pabrėžiama tiek tarptautinėje, tiek ES teisėje, tiek ir mūsų nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje sutarčių teisę.
7. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti naują sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Kiekvienu atveju, pareikšdamas ieškinį, ieškovas pats savarankiškai pasirenka ieškinio pagrindą ir suformuluoja reikalavimą. Teismo pareiga pareikštą reikalavimą išnagrinėti, laikantis ieškinyje nustatytų ieškinio ribų, t. y. pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus patikrinti jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo faktą. Jeigu ieškovas neįrodo savo reikalavimo arba pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, teismas tokį ieškinio reikalavimą paprasčiausiai atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2008).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014 yra konstatavęs, kad pagal CPK 270 str. 4 d. motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus: įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Tačiau pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Todėl, pasak kasacinio teismo, teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, ir teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Be to, anot šio teismo, teisinė kvalifikacija, teises normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008, 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008 ir kt.). Todėl, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi teisę ir pareigą pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą bei šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, kadangi nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005, 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Ištyrusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad sudarydami 2011 m. vasario 14 d. „Susitarimą dėl žalos atlyginimo ir taikos sutarties sudarymo“, pagal kurį atsakovas V. K. įsipareigojo atlyginti ieškovui UAB „Stora Enso Lietuva“ 607 000 Lt dydžio žalą, o abu atsakovai, t. y. R. J. ir V. K., per 1 mėnesį po to, kai bus panaikintas ikiteisminio tyrimo byloje jiems pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įsipareigojo ieškovo naudai pasirašyti hipotekos lakštus dėl ieškinyje nurodyto atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimo, šalys iš esmės sudarė preliminariąją sutartį dėl ateityje tarp tų pačių šalių sudarytino hipotekos sandorio (sutartinės hipotekos). Todėl nustačius, kad šalys Susitarimu siekė tik susitarti dėl sutartinės hipotekos sudarymo ateityje, negali būti pagrindo tokio Susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti jį įvykdyti natūra. Todėl šiuo atveju šalių santykiai kvalifikuotini kaip ikisutartiniai teisiniai santykiai, kuriems taikomas specialus įstatyminis reglamentavimas, be to, negali būti taikomos ieškovo nurodytos CK 1.138 str. 4 punkto, CK 6.213 str. 2 dalies nuostatos, numatančios teisę reikalauti įvykdyti pagrindinę, o ne preliminariąją sutartį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo (nagrinėjamu atveju sutartinės hipotekos sudarymo), iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas– vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių aspektu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo – taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad ieškovas UAB „Stora Enso Lietuva“ ir atsakovai V. K. bei R. J. 2011 m. vasario 14 d. sudarė preliminariąją sutartį, kurios 4 punkte susitarė, kad pagrindinė Susitarimo 3 punkte nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimo sutartis bus sudaryta per 1 (vieną) mėnesį po to, kai bus panaikintas Vilniaus m. apylinkės prokuratūros skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 3 sutarties punkte nurodytam turtui (b. l. 7-9). Sutarties (Susitarimo) sąlygos patvirtina, kad atsakovai, sudarydami Susitarimą, laikėsi pozicijos, jog hipotekos lakštai dėl ieškinyje nurodyto atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimo (sutartinė hipoteka) bus sudaryti, tik kai bus panaikintas Vilniaus m. apylinkės prokuratūros skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 3 sutarties punkte nurodytam turtui. Tai reiškia, kad Susitarime, dalyje dėl nurodyto konkretaus nekilnojamojo turto įkeitimo, yra visi būtinieji preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti nekilnojamojo turto įkeitimo sandorį; aptartos esminės nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio (pagrindinės sutarties) sąlygos; susitarimas išreikštas rašytine forma.
Pažymėtina, kad preliminariosios sutarties šalių santykius reglamentuoja CK 6.165 str., t. y. speciali norma. Joje yra įtvirtinta, kad, jeigu šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.), įstatyme nėra teisinio pagrindo, kuriuo būtų galima įpareigoti šalį priverstinai sudaryti pagrindinę –sutartinės hipotekos sutartį. Priešingu atveju būtų pažeistas sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 dalis), bet ne sudaryti pagrindinę sutartį.
Šios nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovas neturi teisės reikalauti atsakovų pasirašyti hipotekos lakštus dėl ieškinyje nurodyto atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimo (CK 6.6.213 str. 2 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstai apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog šalių teisiniams santykiams taikytinos priverstinę hipoteką reglamentuojančios teisės normos, tačiau šiuo konkrečiu atveju netinkamas materialinės normų taikymas nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti iš esmės teisingą skundžiamą teismo sprendimą (CPK 330 str.).
Konstatavus, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti atsakovų pasirašyti hipotekos lakštus dėl ieškinyje nurodyto atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimo, nėra teisinio pagrindo spręsti ir dėl baudos skyrimo atsakovams už kiekvieną uždelstą Susitarimo, neva, nevykdymo dieną.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, galimai atsiradusių atsakovams vengiant ar atsisakant sudaryti nekilnojamojo turto įkeitimo sandorį (sutartinę hipoteką), šioje byloje nėra reiškiamas, todėl plačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako.
Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovų ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
Dėl išdėstyto, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą.