Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rasa Urbanavičiūtė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, vykdančios veiklą Lietuvos Respublikoje per Compensa TU S.A. Vienna Group Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo P. M., dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiajam asmeniui P. M. ieškinys ir pranešimas, kuriame nustatytas terminas atsiliepimui pateikti, įteikti 2015-11-09 CPK 130 str. 1 d. numatyta tvarka. Trečiasis asmuo P. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2015-11-26 teismas nutartimi paskyrė pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą. 2015-12-09 teisme gautas ieškovės dublikas. Ieškovės vertinimu, pateikta nuomos sutartis nėra pagrindas pripažinti žalos padarymo metu buvusius nuomos santykius, kadangi pateikta sutartis sudaryta prieš daugiau kaip 11 metų, o buto valdymo teisių perdavimas nebuvo išviešintas. Nurodė, jog turi būti vadovaujamasi CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija. Ieškovė nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė, kaip aptariamo buto savininkė, yra laikytina tinkama atsakove (dokumentas Nr. DOK-21321).

2015-12-23 teisme gautas atsakovės triplikas, kuriame atsakovė, be kita ko, pažymi, jog ieškovė neįrodė atsakovės kaltės dėl žalos atsiradimo, todėl ieškinys dėl žalos priteisimo iš Kauno miesto savivaldybės yra visiškai nepagrįstas ir turi būti atmestas (dokumentas Nr. DOK-22332).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad 2014-04-29 R. S. draudimo kompanijoje Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas turto draudimu apdraudė butą, adresu (duomenys neskelbtini). Pagal draudimo sutartį draudžiamuoju įvykiu pripažįstama vandens padaryta žala (2014-04-29 draudimo polisas Nr. 19056/9026095). 2014-09-03 draudėja R. S. pateikė ieškovui pranešimą apie apdrausto turto sugadinimą, nurodydama, kad 2014-09-03 apie 6.30 val. vonios ir virtuvės patalpose pastebėjo per lubas ir sienas besiskverbiantį vandenį. Draudikas, 2014-09-11 apžiūrėjęs apdraustą butą, apžiūros akte užfiksavo matomas vandens dėmes ant virtuvės ir vonios patalpų lubų bei vonios patalpos sienų. Ieškovo darbuotojai 2015-01-27 apžiūrėjo virš apdrausto buto, adresu (duomenys neskelbtini), esantį butą ((duomenys neskelbtini)) ir surašė apžiūros aktą, kuriame nurodė, kad koridoriaus sienoje matosi atplyšę tapetai, o vonios lubose matomos dėmės. Tą pačią dieną (2015-01-27) draudikas apžiūrėjo ir dviem aukštais aukščiau virš R. S. buto esantį butą, adresu (duomenys neskelbtini). AB „City Servise“ 2015-01-13 rašte Nr. 22 informavo, kad bendri pastato inžineriniai tinklai įtakos avarijai, įvykusiai bute, adresu (duomenys neskelbtini), neturėjo. Ieškovas 2014-11-07 surašė išmokos R. S. už draudiminį įvykį aktą ir pagal jį 2014-11-12 draudėjai sumokėjo 819,90 Lt draudimo išmoką (dokumento Nr. CBP-12598 priedai).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Ieškovas savo ieškinį grindžia tuo, kad vandens apliejimas įvyko ir žala kilo dėl atsakovės nuosavybės teise valdomame bute, adresu (duomenys neskelbtini), trūkusios unitazo bakelio vandens žarnelės. Vadinasi, ieškinys yra grindžiamas tuo, kad ieškovo apdrausto buto užliejimu žala padaryta dėl atsakovės statinio trūkumų, t.y. santechnikos įrenginio trūkumų. Ginčo dėl to, kad užliejimo židinys buvo atsakovei priklausančiame bute tarp šalių nėra. Atsakovė neginčijo ir ieškovės nurodytos užliejimo priežasties - ginčo bute buvusio įrenginio (unitazo) trūkumų, dėl kurių išsiliejo vanduo. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas yra atsakingas už žalą, kuri padaryta dėl statinio (jame buvusio santechnikos įrenginio) trūkumų. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Aptariama prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos nepašalina galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009). Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pastato savininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės įrodęs, kad statinį iš tikrųjų valdė ne jis, bet kitas asmuo, kuris ir buvo atsakingas už statinio būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015).

Iš ieškovo į bylą pateikto VĮ „Registrų centras“ 2015-01-30 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1995-03-16 nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (dokumento Nr. CBP-12598 priedas). Šią aplinkybę atsiliepime patvirtino ir atsakovė. Kita vertus, atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė 2004-05-27 Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 269 kopiją. Iš šio dokumento matyti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), remiantis 1991-09-12 Kauno miesto valdybos Gyvenamosios patalpos apsikeitimo orderiu Nr. 1060p, 2004-05-27 neterminuotai buvo išnuomotas P. M.. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 2.4.5 punktu nuomininkas įsipareigojo „savo lėšomis atlikti einamajį gyvenamųjų, pagalbinių ir bendrojo naudojimo patalpų bei jų įrenginių remontą: keisti ar remontuoti klozetus, vonias, kriaukles, praustuvus, maišytuvus, čiaupus, šalto ir karšto vandens vamzdžius ir kt.“ Minėtame bute tretysis asmuo P. M. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs nuo 1991-10-22. Pažymėtina, kad asmuo savo gyvenamąją vietą kitam asmeniui priklausančiose gyvenamosiose patalpose gali deklaruoti tik esant savininko sutikimui, o savininkas vienasmeniškai gali išdeklaruoti asmenis iš nuosavybės teise valdomų gyvenamųjų patalpų. CK 6.489 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį. Be to, nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, veiksmus. Nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis (CK 6.493 str. 1 d.). Nuomininkas privalo laikytis bendro atsargumo, atidumo, rūpestingumo reikalavimų, tokių kokie yra keliami turto savininkui, kadangi daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu jam pavesta eksploatuoti, prižiūrėti, tvarkyti, naudoti ir valdyti atitinkamas patalpas. Duomenų, kad 2004-05-27 neterminuota ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis būtų nutraukta ir/ar P. M. draudiminio įvykio metu faktiškai išsinuomotame bute negyveno, į bylą nėra pateikta. Nuomos sutarties 4.2 punktu nuomotojas, be kita ko, įsipareigojo užtikrinti daugiabučio namo bendro turto ir komunalinių paslaugų teikimo įrangos, esančios name, remontą. Teismas vertina, jog šiuo punktu atsakovė, kaip buto nuomotoja, buvo įsipareigojusi ne dėl buto ir jame esančios įrangos remonto, bet dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose esančio turto ir įrangos remonto. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas sprendžia, jog tretysis asmuo P. M. buvo buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkas. Vadovaudamasis aptartu teisiniu reguliavimu ir suformuota teismų praktika, teismas sprendžia, jog P. M., kaip Kauno miesto savivaldybei priklausančio buto nuomininkui, prievolinės teisės pagrindu buvo faktiškai perduotas valdyti ir naudotis nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini). Šį turtą jam buvo pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ir tvarkyti (tame tarpe bute esančią inžinerinę įrangą, sanitarinius mazgus), t.y. jis nuomos sutartimi prisiėmė turto valdytojo atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas. Atitinkamai spręstina, kad būtent P. M., o ne Kauno miesto savivaldybė galėjo faktiškai daryti fizinį ir/ar ūkinį poveikį patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini).

Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį gali atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu pakeisti pradinį atsakovą kitu tinkamu atsakovu. Tai įstatyme nustatytas vienas iš bylos šalies disponavimo procesinėmis teisėmis atvejų, kai pati šalis savo iniciatyva gali pasinaudoti tokia procesine teise, tačiau, nesant iniciatyvos iš bylos šalies ar jai nesutikus pakeisti atsakovo, jo pakeitimas pagal aptariamą procesinę normą nėra teismo pareiga. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ir reikalavimai nukreipti į vienintelį atsakovą – Kauno miesto savivaldybę, ieškovas nepateikė motyvuoto prašymo keisti atsakovą. Priešingai, dublike ieškovas nurodė nesutinkantis, jog yra pagrindas spręsti dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu (dokumentas Nr. DOK-21321). Netinkamos šalies pakeitimas tinkama yra ieškovo procesinė teisė, o ne teismo pareiga: pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas gali pakeisti pradines bylos šalis vienos iš šalių motyvuotu prašymu, tačiau negali pakeisti atsakovo be ieškovo sutikimo (CPK 45 straipsnio 3 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai ginamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2007; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011).

Apibendrindamas aukščiau nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad Kauno miesto savivaldybė negali būti atsakinga už žalą, susijusią su buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir/ar jame esančių įrenginių trūkumais, todėl ieškinys jos atžvilgiu atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl kitų šalių argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovės valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 270, 441 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.