Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui L. N. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (šeimos nariui), įpareigojant atsakovą per 14 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Atsakovas atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė, taip pat nenurodė atsiliepimo nepateikimo priežasčių

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas ir pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (trečiasis asmuo) 2020 m. gegužės 20 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovui pradinė kreditorė išnuomojo kilnojamąjį daiktą – televizorių (duomenys neskelbtini) 24 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo mokėti mėnesines įmokas po 29,99 Eur. Prekės vertė sutarties sudarymo metu buvo 465 Eur. Šalys sutarė, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ šalys sutarė, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai įvykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą (t. y., telefoną) už 1 Eur. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, visų įmokų neatliko bei negrąžino išnuomoto daikto, todėl pradinė kreditorė 2020 m. lapkričio 30 d. nutraukė Sutartį.

Pradinė kreditorė UAB „Be kredito” ir ieškovė 2021 m. sausio 19 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RP2021-01/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas arba gavo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, 2021 m. sausio 20 d. atsakovas informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą, raginamas apmokėti įsiskolinimą, tačiau duomenų byloje, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė, nėra.

Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Ieškovė nurodė, kad tarp šalių sutarties pagrindu susidarė išperkamosios nuomos teisiniai santykiai, sutartyje nėra numatyta atsakovo pareiga pasibaigus nuomos terminui įsigyti nuomojamą prekę, todėl vadovaujantis VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktu, sutartis nėra laikytina vartojimo kredito sutartimi.

Pagal kasacinio teismo pateikiamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Jeigu egzistuoja teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, priskyrimo vartojimo santykiams požymiai, civilinėje byloje ribojami rungimosi ir dispozityvumo principai, ją nagrinėjantis teismas negali išlikti pasyvus bei privalo imtis aktyvių veiksmų vertindamas tiek pačių santykių pobūdį, tiek ir atskirų sutartinių sąlygų teisėtumą (Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1049-390/2022, Kauno apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1043-945/2022 ir kt.). Taigi, kadangi teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas ginčas, priskiriami vartojimo santykiams, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą savo iniciatyva vertinti ieškovės prašomas taikyti sutartines (nuomos) sąlygas.

CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.503 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įstatymai ar nuomos sutartis gali numatyta, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

VKĮ 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1042-1092/2022).

Atkreiptinas dėmesys, kad VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, todėl vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardinta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1182-343/2022; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1042-1092/2022).

Trečiasis asmuo teigia, kad teikia nuomos paslaugas, o ne vartojimo kredito, atsižvelgiant į tai, jam nėra taikomi VKĮ ir Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų reikalavimai. Be to, su atsakovu Sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, galimybę įsigyti daiktą, sutartyje nėra nuostatos, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį privalo išsipirkti daiktą, todėl nėra ir neturi būti taikomas VKĮ.

Taigi, siekiant nustatyti, ar trečiojo asmens ir atsakovo sudaryta sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis, neįeinanti į VKĮ taikymo apimtį, ar vartojimo kredito sutartis, yra reikalinga įvertinti, koks buvo šalių tikslas sudarant sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022).

Byloje nustatyta, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovas už jam perduotą televizorių kas mėnesį 24 mėnesių laikotarpiui turėjo mokėti po 29,99 Eur įmoką. Taigi, tinkamu sutarties vykdymo atveju, atsakovas po 24 mėnesių būtų sumokėjęs pradinei kreditorei viso 719,76 Eur sumą, kuri yra 254,76 Eur didesnė nei perduotos prekės kaina (465 Eur). Sutarties dalyje „Sutarties objektas“ numatyta, kad nuomininkui (t. y. atsakovui) tinkamai įvykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą (t. y. telefoną) už 1 Eur.

Teismas sutinka su ieškove, kad sutartyje nėra numatyta tiesioginė atsakovo pareiga, tinkamai ir laiku sumokėjus visas sutartyje numatytas įmokas, perimti nuosavybės teisę į televizorių, tačiau akivaizdu, kad atsakovui sumokėjus minėtas įmokas, kurių bendra suma viršija prekės kainą, nustatytasis 1 Eur mokestis, kurį sumokėjus atsakovui galutinai pereitų nuosavybės teisė į televizorių, yra nustatytas tik formaliai. Kitaip tariant, teismo vertinimu, sutarties sąlyga dėl nuomininkui suteikiamos teisės tinkamu sutarties įvykdymo (visų įmokų sumokėjimo) atveju už 1 Eur įsigyti telefoną, į sutartį yra įtraukta siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Todėl teismas daro išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, kad atsakovui nėra tiesiogiai numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, sutarčiai vis tiek yra taikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį, kad sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ numatyta, jog „pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti Turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka, ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, Turtas grąžinamas Nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo Sutarties sudarymo vietoje arba Turto naudojimo vietoje; <...> Nuomininkas Nuomotojui savo sąskaita grąžina Turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per Turto perdavimą Nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi Turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu“.

Teismo vertinimu, ši sutarties nuostata (sutarties pasibaigimo atveju, kai nuomininkas nepareiškia noro įsigyti prekės) numato pernelyg sudėtingas prekės grąžinimo nuomotojui sąlygas (grąžinimo tvarka, daikto sukomplektavimas, dokumentai, inventorius ir pan.), be to tinkamo visų pagal sutartį numatytų įmokų sumokėjimo atveju sutartimi nustatyta neproporcinga alternatyva (arba grąžinti prekę, kurios visa kaina bei jos perviršis jau sumokėti nuomotojui, arba sumokėti 1 Eur, už kurį prekė galėtų pereiti atsakovui valdyti nuosavybės teise), vertinamos kaip sąlygos, įtrauktos į sutartį siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad sutarties dalyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, jog atsakovui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, ji yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos.

Tinkamu sutarties įvykdymo atveju atsakovas už prekę būtų sumokėjęs 719,76 Eur, tai yra 254,76 Eur daugiau nei reali nustatyta televizoriaus kaina (465 Eur). Netinkamo sutarties vykdymo atveju nuomotojas (trečiasis asmuo, o perleidus reikalavimo teisę į atsakovą – ieškovė) turėtų teisę rinktis tarp daikto, kurio vertė 465 Eur, susigrąžinimo arba 719,76 Eur sumos pareikalavimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo ar ieškovė būtų reikalavusi atsakovo kaip alternatyvos grąžinti nuomojamą daiktą. Bylos duomenys patvirtina, kad į atsakovą nukreipti reikalavimai tik dėl skolos ir delspinigių sumokėjimo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Tai reiškia, kad nuomotojo (trečiojo asmens, o vėliau ieškovės) tikrieji ketinimai buvo ne pagal sutartį išnuomoti, perduoti ar perduotą televizorių susigrąžinti, tačiau gauti jo įsigijimui skirtas mokėtinas įmokas, viršijančias daikto vertę.

Be to, teismas pažymi, kad iš viešai prieinamos Lietuvos banko skelbiamos informacijos (žr. https://www.lb.lt/lt/naujienos/lietuvos-banko-finansu-rinkos-prieziuros-komiteto-sprendimai-13), matyti, kad Lietuvos bankas atliko trečiojo asmens, patikrinimą. Jo metu nustatyta, kad iki 2021 m. spalio 12 d. bendrovė, sudarydama nuomos sutartis, iš esmės teikė vartojimo kredito (išperkamosios nuomos) paslaugas, neturėdama tam teisės ir taip pažeidė Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus. Vartojimo kredito teikimo paslaugą turi teisę teikti tik asmenys, įrašyti į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, o bendrovės minėtame sąraše nėra. Pažymėtina, kad trečiojo asmens ir atsakovo sudaryta sutartis patenka į laikotarpį sutarčių, kuriose Lietuvos bankas nustatė, kad trečiasis asmuo siūlė išperkamosios nuomos paslaugas ir savo paslaugos sudėtimi atitiko vartojimo kreditą (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

Teismas, atlikęs sutarties sąlygų analizę, neturi pagrindo išvadai, kad atsakovas sutartimi kaip pagrindinio tikslo siekė išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, atvirkščiai sutarties sąlygos rodo, kad atsakovo pagrindinis tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (o trečiojo asmens – suteikti) finansavimą sutarties objektui (telefonui) įsigyti. Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1043-945/2022). Todėl, įvertinus šiame sprendime išdėstytus motyvus, šalių sudaryta sutartis pagal savo esmę yra vartojimo kredito (išperkamosios nuomos) sutartis, kuriai turi būti taikomos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 605,57 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, taip pat 545,40 Eur delspinigius. Reikalavimas dėl nesumokėtų įmokų grindžiamas tuo, kad atsakovas ilgą laiką nemokėjo įmokų, o reikalavimas dėl delspinigių priteisimo kildinamas iš sutarties specialiųjų sąlygų, kuriose numatytas 0,5 proc. delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos sumos. Ieškovė apskaičiavo kad iš atsakovo priteistina delspinigių suma sudaro 545,40 Eur (605,57 Eur × 0,5 proc. × 180 d.).

Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens ir atsakovo sudarytai sutarčiai yra taikytinos VKĮ nuostatos. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo prieš sudarydamas su atsakovu sutartį būtų vertinęs jo kreditingumą, be to, jis nėra įtrauktas į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat tai, kad teismas šiuo sprendimu nustatė, jog sudaryta sutartis pagal savo esmę yra vartojimo kredito sutartis, kurios sudarymui ir vykdymui yra taikytinos VKĮ nuostatos, darytina išvada, jog trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakovu sutartį, neįgijo teisės iš jo reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

Tokia pati išvada daroma teismų praktikoje, kurioje pažymima, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje). Kitaip tariant, kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą (kuri nagrinėjamu atveju atitiktų skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų) (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1138-657/2022; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1049-390/2022; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1054-555/2022; 2022 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1055-587/2022; 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1084-894/2022 ir kt.).

Atsižvelgiant į nustatytą, laikytina, kad trečiasis asmuo, sudaręs su atsakovu sutartį, nebūdamas įrašytas į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinęs jo kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto televizoriaus kainą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. Sutarties specialiosiose nuostatose nurodyta, kad televizoriaus kaina yra 465 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas įmokėjo beveik keturias įmokas – 114,19 Eur (719,76 Eur pagal tinkamą sutarties vykdymą turėjusi būti sumokėta suma – 605,57 Eur ieškovės prašoma priteisti nesumokėtų nuomos įmokų suma). Taigi, vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė) yra 350,81 Eur (465 Eur – 114,19 Eur) suma.

Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovo pinigines prievoles pagal sutartį įgijo 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties bei priedo prie reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Teismas pažymi, kad šios įstatymo nuostatos reiškia, jog pradinis kreditorius negali perleisti naujajam kreditoriui daugiau teisių į skolininką, nei jis turi. Taigi, teismui nustačius, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės pagal sutartį reikalauti iš atsakovo nei delspinigių, nei skolos dydžio, kuris viršija atsakovui perduotos prekės kainą, ieškovė, perėmusi iš trečiojo asmens reikalavimo teisę, teisės į šiuos reikalavimus taip pat neįgijo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinio reikalavimo dalis dėl skolos priteisimo tenkinama iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisiant 350,81 Eur skolą, o likusi ieškinio reikalavimų dalis dėl skolos (nesumokėtų nuomos įmokų) ir delspinigių atmestina.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas iš viso ieškovės naudai priteisė 350,81 Eur. Ieškovė prašo priteisti 26 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Ieškinio reikalavimus tenkinus iš dalies, t. y. 30 proc. (350,81 Eur x 100 proc./1150,97 Eur), ieškovei iš atsakovo priteistina 80 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jų dydis (4,48 Eur) mažesnis už minimalią valstybei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 pakeitime 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2, t. y. 5 Eur (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 441 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo L. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, 350,81 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 81 ct) nesumokėtų nuomos įmokų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2022 m. gegužės 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.