Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.10.1; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.6; 1.2.14.4.2.3; 1.2.16.4.1; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 1.2.29.3.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.5.1 (S)

2024 m. vasario 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Pašilio ir Aivos Survilienės,

nuteistųjų gynėjoms advokatėms Lauretai Ulbienei, Loretai Guižauskienei, Daivai Dereškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu, dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. O. gynėjo advokato Šarūno Vadeikio, nuteistųjų A. O., D. R., apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme (20 parų areštu) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme (50 parų areštu) ir A. O. galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 2 (dviem) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 7 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas A. O. suėmimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 22 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 7 d. bei atlikta bausmė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį.

A. O. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – suėmimas, o kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas panaikinta ir jam grąžintas Lietuvos Respublikos pasas.

S. O. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės (laisvės atėmimo 6 (šešiems) mėnesiams) pridedant dalį švelnesnės bausmės (15 parų), ir S. O. galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 15 (penkiolikai) dienų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 7 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas S. O. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. spalio 12 d. iki 2021 m. lapkričio 5 d., nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 7 d. bei pagal Alytaus apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.

S. O. palikta kardomoji priemonė – suėmimas, o 1 000 eurų užstatas, kurį sumokėjo Vaclavas Volenia, perduotas valstybės nuosavybėn.

- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (veika 2020 m. sausio 7 d., parduotuvė „Maxima“, UAB „Takuras“ degalinė) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika 2020 m. sausio 7 d., parduotuvė „Maxima“, UAB „Takuras“ degalinė) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2020 m. sausio 8 d. veika) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (veikos įvykdytos 2020 m. sausio 7 d., parduotuvė „Maxima“, UAB „Takuras“ degalinė), subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir nustatyta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir nustatyta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir D. R. nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės (laisvės atėmimo 12 metų) pridedant dalį švelnesnės bausmės (laisvės atėmimo 4 metus) ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė ‑ laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 7 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaityta D. R. pagal Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis ir laikotarpiai, nurodyti šiame nuosprendyje.

- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pridedant dalį bausmės (40 parų arešto), ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 1 (vienam) mėnesiui 10 (dešimčiai) dienų.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką M. M. įskaitytas šioje byloje laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2021 m. spalio 11 d., bei pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendį atlikta bausmė.

M. M. kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina.

Iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 507,76 eurų UAB „Telia Lietuva“ naudai.

Iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 517,49 eurų UAB „Tele 2“ naudai.

Iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 1659,78 eurų „Bigbank AS“ filialo naudai.

Iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 2999,51 eurų „AS Inbank“ filialo naudai.

Nukentėjusiojo I. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas ‑ iš S. O. priteista 550 eurų, iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 2 896,49 eurų turtinei žalai atlyginti; civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas ‑ iš M. M., D. R., A. O. priteista solidariai 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo.

Iš M. M., D. R., A. O. ir S. O. priteista lygiomis dalimis 1 000 eurų dydžio procesinių išlaidų atlyginimo nukentėjusiajam I. K..

Tuo pačiu nuosprendžiu byla prieš D. S., kaltintą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutraukta.

Dėl nuteistojo M. M. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, veikdama kartu su D. S., kuris 2022 m. liepos 14 d. mirė, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 6 d., 4 val., iki 2020 m. sausio 7 d., 4 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami I. K. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia slapta pagrobė I. K. priklausančius 550 eurų grynųjų pinigų ir rankinį laikrodį ,,Vostok ‑ Europe Anchar“, serijos Nr. 0069/3000, 445 eurų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam I. K. bendrą 995 eurų turtinę žalą.

pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad jie, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti bei panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, bei atimdami laisvę, iš savanaudiškų paskatų atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

D. R. ir D. S., kuris 2022 m. liepos 14 d. mirė, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 7 d., 12.00 val., iki 2020 m. sausio 8 d., 6.00 val., o M. M. ir A. O. naktį, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 8 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, pirties, esančios Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), patalpose, veikdami bendrininkų grupe, D. S. ir D. R., panaudodami nukentėjusiojo I. K. atžvilgiu fizinį smurtą – D. R. tyčia vieną kartą sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą, o D. S. du kartus sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į galvą, D. R., panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas sužaloti ar sumušti, jeigu nukentėjusysis bėgs, be pagrindo teigdamas, jog nukentėjusysis nepagrįstai apkaltino jo „draugus“ pinigų vagyste ir išvadino ,,krysomis“ (žiurkėmis), todėl už tai reikia susimokėti, reikalavo D. S., D. R. ir kitiems bendrininkams iki 2020 m. sausio 8 d., 12.00 val., perduoti didelės vertės turtą 15 000 eurų;

Po ko 2020 m. sausio 8 d., apie 7 – 8 val., veikdami bendrininkų grupe, D. S., M. M., A. O. ir D. R., D. S. pareiškus, kad nukentėjusysis I. K. yra skolingas 15 000 eurų ir namo nevažiuos, o D. R. surišus nukentėjusiojo rankas lipnia juosta ir prievarta įsodinus į automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. O., D. S. grasino panaudoti I. K. atžvilgiu fizinį smurtą –įdurti peiliu, jeigu šis bėgs ar rėks. Taip atėmę nukentėjusiajam laisvę ir galimybę priešintis, nuvežė I. K. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas patalpas, esančias Vilniaus mieste, kur D. S. liepė nukentėjusiajam galvoti, iš kur šis gali gauti pinigų, bei grasindamas toliau smurtauti – užsimojo spirti koja į I. K. ir draudė šiam kreiptis į policiją, nes tuomet pastarojo „lauks laiptinėje ir jį papjaus“. Po ko, įbaugintam nukentėjusiajam neturint reikalaujamos 15 000 eurų sumos ir nerandant kitos išeities, nukentėjusiajam pasisiūlius savo vardu paimti vartojimo kreditus, tačiau nesugebant to padaryti, D. R., pasinaudodamas I. K. mobiliuoju telefonu, siekdamas gauti 15 000 eurų kreditą, užpildė vartojimo kredito paraiškas: „Bigbank AS“ filialo internetiniame tinklalapyje www.bigbank.lt; „NEO Finance“ AB internetiniame tinklalapyje www.paskoluklubas.lt; UAB „Moment credit“ internetiniame tinklalapyje www.momentcredit.lt ir „AS Inbank“ filialas internetiniame tinklalapyje www.mokilizingas.lt;

Po ko, tęsdami nusikalstamą veiką, D. S., M. M., D. R. ir A. O., veikdami bendrininkų grupe, A. O. vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė nukentėjusįjį I. K. į Lietuvos pašto 405-ojo klientų aptarnavimo skyrių, esantį Vilniuje, Viršuliškių g. 42, šalia PC ,,Mada“, kur M. M. tęsiant psichologinį spaudimą nukentėjusiajam ir šį lydint, kur I. K. 11.02 val. pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su „Bigbank AS“ filialu dėl 3 130 eurų vartojimo kredito gavimo ir D. S. liepus nukentėjusiajam I. K., kuris buvo įbaugintas dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto ir psichinės prievartos, savo vardu sudaryti sutartis dėl prekių įsigijimo išsimokėtinai ir jų perdavimo jiems, o M. M. šį lydint, kad nukentėjusysis I. K. nepabėgtų ir nepraneštų policijai, pastarasis PC ,,Mada“, esančio Vilniuje, Viršuliškių g. 42, laikotarpiu nuo 11.11 val. iki 20.47 val., sudarė sandorius: UAB „Tele 2“ salone pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mobilaus ryšio telefono „Huawei P30 lite 128 GB“, IMEI (duomenys neskelbtini) – 379 eurų vertės įgijimo, kurį perdavė M. M.; UAB „Bitė Lietuva“ salone pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mobilaus ryšio telefono „Huawei P30 lite 128 GB“, IMEI (duomenys neskelbtini) – 260,21 eurų vertės įgijimo, kurį perdavė D. R.; UAB „Tele 2“ salone pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl garso kolonėlės „JBL Xtreme 2“, IMEI:PL0018- GI0020303 – 299 eurų vertės įgijimo, kurią perdavė D. S., o D. S. lydint – „Telia Lietuva“, AB salone pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mobilaus ryšio telefono „Samsung S10E 128GB 4G++“, IMEI (duomenys neskelbtini) – 559 eurų vertės įgijimo, kurį perdavė D. S.;

Po ko, nukentėjusiojo I. K. vardu „Bigbank AS“ filialui suteikus 3 130 eurų vartojimo kreditą bei „AS Inbank“ filialui suteikus I. K. 2 150 eurų vartojimo kreditą ir juos pervedus į pastarojo vardu atidarytas banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB SEB banke, kurie šio banko bankomatuose, esančiuose Vilniuje, Viršuliškių g. 42 ir L. Asanavičiūtės g. 29, buvo išgryninti M. M. surasto asmens – jo brolio R. Š., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, į kuriuos šis asmuo buvo vežiojamas A. O. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Tokiu būdu D. R., M. M., A. O., veikdami bendrininkų grupe, bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, atimdami nukentėjusiajam I. K. laisvę ir padarydami šiam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose bei viršugalvyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, atvirai savo ir kitų bendrininkų naudai prievartavo didelės vertės turtą – vertė nukentėjusįjį I. K. perduoti pinigus – 15 000 eurų ir įgijo svetimą I. K. ne savo noru įgytą ir jam priklausantį bendros 6 777,21 eurų vertės turtą (du mobilaus ryšio telefonus „Huawei P30 lite 128 GB“, garso kolonėlę „JBL Xtreme 2“, mobilaus ryšio telefoną „Samsung S10E 128GB 4G++“, grynuosius pinigus, gautus pagal vartojimo kredito sutartis, sudarytas su „Bigbank AS“ filialas ir „AS Inbank“ filialas).

3.1. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, o būtent: kad jis, 2020 m. sausio 7 d., apie 12 val., pirties patalpose, esančiose Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) prievartaudamas turtą iš I. K., grasino jam peiliu, šiuo mosuodamas prie nukentėjusiojo I. K. kojų, liepė atiduoti jam priklausančią ir jo vardu išduotą banko kortelę ir pasakyti jos PIN kodą bei prisijungimo prie elektroninės bankininkystės PIN kodą. Tokiu būdu įbauginęs bei palaužęs nukentėjusiojo I. K. valią, neteisėtai paėmė iš jo ir tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą I. K. vardu AB SEB banko išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tikrus mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – kortelės PIN kodą ir I. K. vardu išduotus elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – mobilios programėlės ,,SEB Lietuva“, susietos su I. K. banko sąskaitomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiomis AB ,,SEB“ banke, prisijungimo PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Tokiu būdu D. R. neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti, ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką nuo įgijimo momento neteisėtai ją laikė finansinėms operacijoms inicijuoti.

3.2. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai panaudojo vienos svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone ir apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: kad jis 2020 m. sausio 7 d., „Maxima LT“, UAB parduotuvės „Maxima X776“, esančios Vilniaus r., Maišiagalos sen., Maišiagalos mstl., Mokyklos g. 3, ,,Perlas“ terminale įdėjo I. K. vardu išduotą banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir, surinkęs šios kortelės PIN kodą, tokiu būdu banko sistemoje melagingai prisistatęs I. K. bei banko operacinę sistemą suklaidindamas dėl sąskaitos naudotojo tapatybės, atliko AB SEB banke esančioje I. K. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) finansines operacijas: 12.42 val. išgrynino 500 eurų ir 12.43 val. – 140 eurų, 12.45 val. šioje parduotuvėje atsiskaitė už pirkinius 43,45 eurų sumai ir 12.48 val. – UAB ,,Takuras“ degalinėje, esančioje adresu: Vilniaus r., Maišiagalos sen., Maišiagalos mstl., (kelio Vilnius ‑ Panevėžys 25 km), atsiskaitė už pirkinius 23,20 eurų sumai. Tokiu būdu panaudojo svetimą AB SEB bankas I. K. vardu išduotą mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir šios elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam I. K. priklausantį 706,65 eurų vertės turtą.

3.3. pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, o būtent kad jis:

2020 m. sausio 8 d., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje patalpoje, esančioje Vilniaus mieste, į kurią prievarta buvo nuvežtas nukentėjusysis I. K., naudodamasis pastarajam priklausančiu mobilaus ryšio telefonu, kuriame mobilaus ryšio operatoriaus UAB ,,Tele 2“ abonentiniam Nr. (duomenys neskelbtini) suteikta internetinė prieiga su kintamu IP, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), užpildydamas vartojimo kredito paraiškas: „Bigbank AS“ filialo internetiniame tinklalapyje www.bigbank.lt; „NEO Finance“ AB internetiniame tinklalapyje www.paskoluklubas.lt; UAB „Moment credit“ internetiniame tinklalapyje www.momentcredit.lt ir „AS Inbank“ filialo internetiniame tinklalapyje www.mokilizingas.lt, tikslu nukentėjusiojo vardu paimti vartojimo kredito sutartis 15 000 eurų sumai, laikotarpiu nuo 08:50:55 val. iki 18:29:12 val., panaudojo svetimus, I. K. vardu išduotus elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – mobilios programėlės ,,SEB Lietuva“, susietos su I. K. banko sąskaitomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiomis AB SEB banke, prisijungimo PIN kodą ir mobilųjį parašą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Taip prisijungė prie I. K. elektroninės bankininkystės ir, pažeisdamas AB SEB banko informacinės sistemos apsaugos duomenis, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai I. K. vardu inicijavo finansines operacijas:

08:51:30 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į „AS Inbank“ filialo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

9:22:59 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „OPAY solutions“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

9:53:02 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į „Bigbank AS“ filialas banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

10:07:18 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „Moment credit“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

14:02:14 val. atliko 1 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į kitą I. K. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

14:08:02 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios SEB banke, į „AS Inbank“ filialo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

14:09:11 val. atliko 0,01 euro dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į „AS Inbank“ filialo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

Bei vėliau, bendrovei „Bigbank AS“ filialui suteikus I. K. vardu 3 130 eurų vartojimo kreditą, jį pervedus į I. K. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, bei „AS Inbank“ filialui suteikus 2 150 eurų vartojimo kreditą, jį pervedus į I. K. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, D. R., būdamas prie PC ,,Mada“, Vilniuje, Viršuliškių g. 42, tęsdamas nusikalstamą veiką I. K. vardu inicijavo finansines operacijas:

17:42:48 val. atliko 2 150 eurų dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į R. Š. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

17:44:57 val. atliko 873 eurų dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į R. Š. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke;

17:54:33 val. atliko 2 150 eurų dydžio bankinį mokėjimo pavedimą iš I. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į R. Š. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Tokiu būdu D. R., neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės prisijungimo duomenis atliko finansines operacijas ir neteisėtai prisijungė prie AB SEB banko informacinės sistemos.

3.4. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo, laikė ir panaudojo svetimą fizinio asmens dokumentą, o būtent: kad jis, nuo 2020 m. sausio 7 d., 13.00 val., iki 2020 m. sausio 8 d., 10.05 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, paimdamas iš I. K. buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), svetimą dokumentą – I. K. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jį įgijo, po ko ketindamas I. K. vardu paimti vartojimo kreditą, jį panaudojo nufotografuodamas ir įkeldamas nuotraukas registracijos metu UAB „Moment credit“ internetiniame tinklalapyje www.momentcredit.lt, ir kurį laikė iki 2020 m. sausio 8 d., 11 val., kuomet jį grąžino I. K..

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistosios S. O. gynėjas advokatas Š. Vadeikis apeliaciniame skunde prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendį dalyje panaikinti ir jo ginamosios S. O. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo tenkintas nukentėjusiojo I. K. civilinis ieškinys ir iš S. O. nukentėjusiajam buvo priteista 550 eurų turtinės žalos, kadangi neįrodyta, kad ji būtų prisidėjusi prie šios nusikalstamos veikos; 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria iš S. O. lygiom dalimis su M. M., D. R. ir A. O. nukentėjusiajam I. K. buvo priteista 1 000 eurų procesinių išlaidų ir šias procesines išlaidas priteisti lygiomis dalimis iš M. M., D. R. ir A. O.; 4) nepatenkinus apeliacinio skundo, S. O. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirti švelnesnę bausmės rūšį nei realus laisvės atėmimas ir, įvertinus laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką, laikyti, kad bausmę ji yra atlikusi.

4.1. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje yra neabejotinai nustatyta, jog 2020 m. sausio 5 d., vakare, apie 22 val., nukentėjusysis I. K. buvo klube su J. A. (Y. A.). Pastaroji paskambino savo pažįstamai S. O. ir pakvietė ją atvykti į klubą. Atvykus S. O. į klubą, visi trys bendravo, vartojo alkoholinius gėrimus. Po to nukentėjusysis pasiūlė merginoms važiuoti pas jį į (duomenys neskelbtini), kur jis gyvena ir pratęsti vakarėlį. Merginos sutiko ir visi trys nuvyko pas I. K.. Būnant pas I. K. S. O., gavusi I. K. sutikimą, pas jį pasikvietė savo pažįstamą D. S., kuris atvyko kartu su M. S.. Visi minėti asmenys I. K. bute toliau vartojo alkoholį. Maždaug po dviejų valandų M. S. išvyko, o kiti asmenys, t. y. I. K., D. S., S. O. ir J. A. liko pas I. K. ir toliau tęsė vakarėlį. Po kiek laiko J. A. kartu su D. S. nuėjo į I. K. miegamąjį pailsėti. Nenustatyta, kiek tiksliai laiko jie ten buvo, tačiau nukentėjusysis tvirtina, kad pinigai buvo pagrobti iš miegamojo spintelės. S. O. parodė, kad, kai D. S. permiegojo kartu su J. A. ir išėjo iš miegamojo, jis jai pasakė, kad J. A. stalčiuje rado pinigų, tačiau jai nesakė, kokią konkrečiai sumą rado. 2020 m. vasario 12 d. apklausoje S. O. patvirtino, kad, kai buvo pas I. K., J. A. pati jai sakė, kad stalčiuje rado pinigus ir klausė, ką su jais daryti, tačiau S. O. atsakė, kad jai tai nerūpi. Ji, sužinojusi, kad dingo pinigai, nusprendė, kad pinigus galėjo paimti D. S. kartu su J. A.. 2020 m. sausio 7 d. važiuojant į pirtį, kai I. K. paskambino J. A. ir pasakė, kad dingo pinigai, ji pradėjo rėkti ant D. S., kodėl jis pavogė pinigus. D. S. jai prisipažino, kad paėmė pinigus, tačiau apie laikrodį nieko nesakė. Tai, kad dingo ir laikrodis, ji sužinojo tik vėliau. Net būnant pirtyje I. K. neminėjo, kad dingo ne tik pinigai, bet ir laikrodis. Ji su D. S. nebuvo lombarde ir laikrodžio nepridavinėjo (t. 6, b. l. 41– 42). Šioje byloje yra nustatyta, kad 2020 m. sausio 6 d. vėlai vakare D. S. kartu su S. O. buvo išvykę iš I. K. buto. S. O. sakė, kad važiavo į naktinę parduotuvę pirkti alkoholio ir jokiam lombarde kartu su D. S. ji nebuvo. Šiais jos parodymais galima tikėti, nes iš S. O. telefono išklotinės matyti, kad nuo 2020 m. sausio 6 d. jos telefonas nuo 0.50 val. iki 4.23 val. jungėsi prie įvairių celių Vilniaus mieste, bet, kad būtų jungęsis prie celės Kalvarijų g., šalia lombardo, kuriame buvo priduotas laikrodis, nebuvo nustatyta. Tuo tarpu D. S. naudojamas telefonas 2020 m. sausio 6 d., 23.33 val., buvo prisijungęs prie celės Kalvarijų gatvėje, šalia lombardo, kuriame buvo priduotas laikrodis. Be to, lombardo kvitas apie tuo metu priduotą į lombardą laikrodį buvo išrašytas D. S. vardu.

4.2. Gynėjo manymu, aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad laikrodį į lombardą 2020 m. sausio 6 d., vakare, pridavė būtent D. S.. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, sprendė, kad ir S. O. prisidėjo prie laikrodžio ir pinigų vagystės. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad S. O. kaltė įrodyta nukentėjusiojo I. K. parodymais, kaltinamojo D. S. parodymais, liudytojų J. V. parodymais, liudytojos J. A. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga.

4.3. Apeliaciniame skunde, ginčijant šiuos teiginius pažymima, kad nukentėjusysis I. K. nurodė, jog pinigai buvo miegamojo spintelėje ir kad jie dingo, jis pastebėjo tik 2020 m. sausio 7 d., kai kiti asmenys jau išvyko į pirtį, laikrodžio dingimą jis pastebėjo dar vėliau. Be to nukentėjusysis nurodė, kad miegamajame buvo D. S. bei J. A., taip pat – kad ten galėjo užeiti ir S. O.. Kadangi J. A. jis pažįsta gana seniai, nusprendė, kad pinigus galėjo pavogti D. S. kartu su S. O., tačiau, kada tai galėjo įvykti, jis nematė. Taigi, remiantis tik šiuo įtarimu, daryti prielaidą, kad S. O. kartu su D. S. pagrobė pinigus ir laikrodį, gynėjo vertinimu, nėra jokio pagrindo, nes tai paneigia kitų liudytojų parodymai bei byloje esanti medžiaga. Vien tai, kad S. O. galimai trumpam buvo užėjusi į miegamąjį, dar neįrodo, kad ji galėjo prisidėti prie vagystės, nes miegamajame lankėsi ir kiti vakarėlio dalyviai.

4.4. Apeliantas akcentuoja, kad liudytoja J. V. (buvusi D. S. sugyventinė) nurodė, jog antrą kartą priduoti laikrodį „Vostok“ į lombardą jos paprašė būtent D. S.. Apie S. O. ji apskritai nieko neminėjo, taip pat neminėjo, kad D. S. būtų sakęs, kad laikrodį gavo iš S. O.. Todėl nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais parodymais, įžvelgė S. O. kaltę.

4.5. Liudytoja J. A. nurodė, kad 2020 m. sausio 7 d., vykstant į pirtį, kompanija į jokį lombardą nuvykusi nebuvo ir S. O. automobilyje jokio laikrodžio nei D. S., nei kitiems asmenims nerodė ir nesiūlė. Būtent ši liudytoja nurodė, kad jau pirtyje, kai nukentėjusysis I. K. pasigedo pinigų ir ją apie tai informavo (dar vykstant automobiliu į pirtį), D. S. jai perdavė pasaugoti pinigus bei lombardo kvitą apie laikrodžio pridavimą. Tai, kad vykstant į pirtį S. O. jokio laikrodžio neturėjo ir jo nesiūlė D. S., patvirtina ir liudytojai M. S. ir A. L. vykę į pirtį tuo pačiu automobiliu.

4.6. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas S. O. kaltę grindė ir kito kaltinamojo, t. y. D. S. parodymais, nors jie visą laiką buvo prieštaringi, pvz., 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje jis nurodė, kad nepamena, kur buvo S. O., kai laikrodį jis vežė į lombardą, tačiau patvirtino, kad pirko iš S. O., kai važiavo automobiliu į pirtį. D. S. nurodė, kad laikrodį S. O. jam pasiūlė automobilyje važiuojant į pirtį. Tačiau, kaip minėta, tai visiškai paneigia kitų liudytojų parodymai bei byloje esanti medžiaga. Byloje nustatyta, kad laikrodį į lombardą savo vardu užstatė D. S. dar 2020 m. sausio 6 d., beje tuo metu 23.33 val. jo telefonas buvo prisijungęs prie celės, esančios Kalvarijų gatvėje, šalia lombardo. Taigi akivaizdu, jog D. S. melavo, kad laikrodį S. O. jam galimai siūlė pirkti 2020 m. sausio 7 d. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. O. telefonas prie celės Kalvarijų gatvėje, kur yra lombardas, naktį iš 2020 m. sausio 6 d. į 2020 m. sausio 7 d. nesijungė ir tuo metu, kai D. S. užstatinėjo laikrodį lombarde, jungėsi visai prie kitų celių Vilniaus mieste. Atsižvelgus į tai, apelianto manymu, tai įrodo, kad S. O. minėtame lombarde su D. S. nebuvo.

4.7. Nesutinkama apeliaciniame skunde ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. O. kaltę dėl vagystės įrodo ir jos nenoras, kad nukentėjusysis I. K. vyktų į pirtį. Pats nukentėjusysis nurodė, kad nebuvo galutinai apsisprendęs vykti jam su kompanija į pirtį ar ne. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2020 m. sausio 7 d. važiuojant į pirtį, automobilyje jau buvo penki asmenys, t. y. D. S., J. A., S. O., M. S. ir A. L., todėl dėl vietos stokos I. K. tuo pačiu automobiliu negalėjo vykti į pirtį. Be to, kai jis paskambino J. A. ir išsakė pretenzijas dėl neva dingusių pinigų, niekas nevengė su juo pasikalbėti, priešingai, atsiuntė pirties adresą ir pasiūlė atvykti ir viską išsiaiškinti. Tad šie byloje esantys duomenys, niekaip neįrodo, kad S. O. būtų prisidėjusi prie vagystės. Vien tai, kad ji supyko, , ant nukentėjusiojo, jog šis įtarė ją vagyste, kas yra normali reakcija į nepagrįstus kaltinimus, nesudaro jokio pagrindo pripažinti, kad minėtą vagystę ji padarė bendrininkaudama su D. S..

4.8. Apeliantas teigia, kad S. O. paskirta per griežta bausmė ir jos rūšis. Jei būtų nustatyta, kad S. O. tikrai prisidėjo prie vagystės, apelianto manymu, jai neturėtų būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. BK 178 straipsnio l dalies sankcijoje numatyta, kad už šį nesunkų nusikaltimą gali būti skiriamos kelios alternatyvios bausmių rūšys, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir tik po to pati griežčiausia bausmė – realus laisvės atėmimas. Gynybos manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kodėl S. O. negalima buvo skirti švelnesnės bausmės rūšies. S. O. nuosprendžio paskelbimo metu buvo teista už vieną nesunkų nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis) bei už du baudžiamuosius nusižengimus (BK 259 straipsnio 2 dalis), tačiau ji yra atlikusi bausmes. Iki galimos nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje, t. y. 2020 m. sausio 6 d., S. O. buvo teista (BK 189 straipsnio 1 dalis) tik vieną kartą – 2014 metais laisvės apribojimo 3 (trims) mėnesiams bausme. Šią bausmę iki galimos nusikalstamos veikos padarymo buvo atlikusi bei teistumas buvo išnykęs. Apelianto nuomone, net tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad S. O. tikrai prisidėjo prie vagystės, jai vadovaujantis teismų praktiką turėjo būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis. Šiuo atveju skiriant pačią griežčiausią bausmės rūšį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tuo, kad S. O. šioje byloje buvo skirtas ilgas suėmimo terminas.

5. Nuteistasis A. O. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės ir prašo: 1) prašo peržiūrėti skundžiamą nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį; 2) sušvelninti laisvės atėmimo bausmės trukmę; 3) bendrinant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniais teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis taikyti bausmių apėmimo būdą; 4) taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nustatyti jam atlikti 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmę, o likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

5.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis dėl jo kaltės išvadomis, nes jo teigimu, jos pagrįstos prielaidomis ir neteisingai įvertintais bylos duomenimis. Pabrėžia, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o vadovaujantis in dubio pro reo principu, abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, visais atvejais turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

5.2. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, konstatuodamas jo kaltę padarius turto prievartavimą nukentėjusiojo I. K. atžvilgiu, padarė vienintelę teisingą išvadą, kad jis vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau kitas išvadas, jog jis žinojo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojamas fizinis bei psichinis smurtas, kad jam buvo neteisėtai atimta laisvė, jog iš nukentėjusiojo buvo reikalauta pinigų ar kitokio turto, kad jis buvo verčiamas paimti kreditus, o jis vežiojimu prisidėjo prie bendrininkų grupės, kas reiškia jo pritarimą ir susitarimą bendrai prievartauti turtą, teismas padarė remdamasis niekuo nepagrįsta prielaida. Nuteistasis apeliaciniame skunde, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog jis būtų smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, grasinęs jam ar neteisėtai reikalavęs pinigų ar kito turto, priešingai, konstatavo, kad tai padarė D. R. ir D. S.. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog D. S. ir D. R. panaudojo nukentėjusiojo I. K. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. D. R. tyčia vieną kartą sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą, o D. S. du kartus sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į galvą. D. R. panaudojo psichinę prievartą ir detalizuota kuo pasireiškė minėti veiksmai, t. y. grasindamas sužaloti ar sumušti, jeigu nukentėjusysis bėgs, be pagrindo teigdamas, jog nukentėjusysis nepagrįstai apkaltino jo draugus pinigų vagyste ir išvadino „krysomis“ (žiurkėmis), todėl už tai reikia susimokėti, reikalavo D. S., D. R. ir kitiems bendrininkams iki 2020 m. sausio 8 d., 12 val., perduoti didelės vertės turtą ‑ 15 000 eurų.

5.3. Anot apelianto, teismas neįvardijo, kurioje vietoje minėti asmenys atliko jiems inkriminuotus veiksmus I. K. atžvilgiu, todėl tik prielaidomis yra grįstas manymas, kad jis galėjo ar turėjo matyti, ar girdėti, kas vyksta. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nukentėjusiojo atžvilgiu ilgą laiką (apie parą laiko) buvo vartojamas fizinis (nors teismas nustatė tik tris D. R. ir D. S. bendrai suduotus smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį) ir psichinis smurtas, niekaip nepatvirtina išvados, kad jis matė, girdėjo ar suprato, jog vykdomas nusikaltimas, ypač turint omenyje faktą, kad pirtyje, esančioje Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), vyko asmenų judėjimas, t. y. vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, o jis pats ten dalyvavo epizodiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš I. K. buvo naudotas fizinis smurtas ir pareikalauta pinigų, įvardijant jų sumą, pirties antrojo aukšto patalpose, į kurias jis net nebuvo pakilęs. Be to, iš teisme I. K. duotų parodymų matyti, kad fizinis smurtas jo atžvilgiu buvo panaudotas ir pareikalauta pinigų, kai jo pirtyje dar nebuvo. Šie duomenys kartu paneigia teismo išvadą, jog jis žinojo apie daromą nusikaltimą.

5.4. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog ,,D. S. pareiškus, kad nukentėjusysis I. K. yra skolingas 15 000 eurų ir namo nevažiuos, o D. R. surišus nukentėjusiojo rankas lipnia juosta ir prievarta įsodinus į automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. O., D. S. grasino panaudoti I. K. atžvilgiu fizinį smurtą ‑ įdurti peiliu, jeigu šis bėgs ar rėks, tokiu būdu atėmė nukentėjusiajam laisvę ir galimybę priešintis bei nuvežėme I. K. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas patalpas, esančias Vilniaus mieste“.

5.5. Apelianto teigimu, iš tokio veikos aprašymo nėra aišku, kurioje vietoje D. S. pareiškė I. K. apie tariamą 15 000 eurų skolą, ar tai buvo dalyvaujant jam, t. y. A. O., jam matant ir girdint. Iš D. R. parodymų matyti, kad kalba apie skolą buvo tik nenustatytose patalpose. Apie I. K. rankų surišimą yra nurodęs tik pats nukentėjusysis, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtino nei vienas iš kaltinamųjų, to nepatvirtino ir jokie medicininiai dokumentai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)). Nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, daryti išvadas tik iš nukentėjusiojo žodžių draudžia įstatymas. Apeliantas neneigia, kad vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį, jo įsitikinimu, I. K. su kitais asmenimis įsėdo savanoriškai, nes pirties užsakytas laikas baigėsi ir jie turėjo iš ten išvykti, apie jokį neteisėtą nukentėjusiojo laisvės atėmimą ar suvaržymą jis negalėjo net numanyti. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų naudojęs nukentėjusiojo atžvilgiu kokią nors prievartą tuo momentu, kai jis sėdo į jo automobilį. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilyje I. K. buvo grasinta peiliu ir liepta apmąstyti, iš kur gauti pinigus, tokių aplinkybių jis pats negali nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi to nematė ir negirdėjo. Automobilyje buvo triukšminga, grojo muzika, o jis vairavo ir jo dėmesys buvo nukreiptas į kelią, o ne į keleivius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, jog visiems kaltinamiesiems neabejotinai buvo žinoma, kad nukentėjusiojo atžvilgiu vartojamas smurtas, yra akivaizdžiai neteisinga, įtakota netinkamo bylos duomenų vertinimo.

5.6. Toliau nuosprendyje aprašomas nusikalstamos veikos tęsinys nenustatytose patalpose, kur D. S. liepė nukentėjusiajam galvoti, iš kur šis gali gauti pinigų, bei grasino toliau smurtauti (užsimojo spirti koja į I. K. ir draudė šiam kreiptis į policiją, nes tuomet pastarojo lauks laiptinėje ir jį papjaus). Po ko įbaugintam nukentėjusiajam pasiūlius savo vardu paimti vartojimo kreditus, tačiau nesugebant to padaryti, D. R., pasinaudodamas I. K. mobiliuoju telefonu, siekdamas gauti 15 000 eurų kreditą, užpildė vartojimo kredito paraiškas.

5.7. Apelianto teigimu, iš aprašytų aplinkybių matyti, kad nenaudojo nei fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu, nei grasino psichologiškai su juo susidoroti, nei reikalavo iš I. K. pinigų, nei pildė jo vardu kredito paraiškas. Tai teismo posėdyje kategoriškai patvirtino ir pats I. K., atsakydamas į jo gynėjos klausimą. Iš pirmosios instancijos teismo nurodytos įvykių eigos matyti, kad D. S. ir D. R. inkriminuoti veiksmai atlikti nenustatytose patalpose, tačiau visiškai neaišku, ar jis tuo metu minėtose patalpose buvo ir galėjo matyti bei girdėti, kas vyksta. Iš bylos duomenų matyti, kad jis buvo užėjęs į nenustatytas patalpas trumpam ir jose buvo epizodiškai. Tat patvirtina ir D. R. parodymai, kad kalba apie I. K. skolą ir siūlymas jam paimti paskolą vyko būtent nenustatytose patalpose, po ko D. R. pats paskambino jam, paprašė atvažiuoti bei nuvežti į pirtį Maišiagaloje, kur buvo palikti kažkokie dokumentai. Iš to galima daryti išvadą, kad kalbant apie kažkokią skolą, kreditus ar paskolas, jo patalpose nebuvo, jis pokalbyje ne tik kad nedalyvavo, bet apie jį nebuvo ir informuotas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi kaltinamieji, tame tarpe ir jis, ne tik suprato, kad nukentėjusiajam yra reiškiami turtiniai reikalavimai, bet ir visi buvo pakankamai aktyvūs šio proceso dalyviai, pagrįsta subjektyviu vertinimu, nesant tam jokio objektyvaus teisinio pagrindo.

5.8. Apeliantas pažymi, kad jis neneigia, jog paprašytas vieno ar kito kaltinamojo nuvežė visus ar dalį asmenų į jų nurodytas vietas, tačiau toks pavėžėjimas, jo vertinimu, negali būti laikomas nusikalstamu bendrininkavimu prievartaujant nukentėjusiojo I. K. turtą. Apeliantas kelia klausimą, kodėl tuo pačiu nėra pareikšti kaltinimai kitiems asmenims, kurie saugojo nukentėjusįjį I. K. pirties antrame aukšte (t. y. A. L.), buvo atvykę į pirties patalpas ir galėjo matyti bei girdėti tą patį, ką pirmosios instancijos teismas mano, kad jis (t. y. A. O.) matė ir girdėjo (t. y. M. S.), ar važinėjo kartu jo vairuojamu automobiliu ir grynino sau nepriklausančius pinigus (t. y. R. Š.). Todėl nėra aišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo saugojimas pirtyje ar pinigų išgryninimas yra mažiau reikšmingi inkriminuotai veikai už pavėžėjimą.

5.9. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, jog jam vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį I. K. nuvežė į PC „Mada“, esantį Vilniuje, Viršuliškių g. 42, kur tęsiant psichologinį spaudimą, M. M. ir D. S. lydint nukentėjusįjį, I. K. pasirašė sutartis su bankais dėl vartojimo kredito gavimo ir sudarė sutartis dėl prekių įsigijimo išsimokėtinai, po ko gautus daiktus perdavė D. S. ir D. R.. Tęsiant veiksmus, I. K. vardu gautus vartojimo kreditus pervedus į pastarojo vardu atidarytas banko sąskaitas, pinigai buvo išgryninti M. M. surasto asmens – jo brolio R. Š., kuris buvo vežiojamas jo vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš šios veikos aprašymo taip pat matyti, kad jis nedarė jokio psichologinio spaudimo nukentėjusiajam, jo nelydėjo į PC „Mada“, negavo iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų jokių pinigų ar daiktų, niekaip nedalyvavo išgryninat pinigus bankomatuose.

5.10 Aptardamas bendrininkavimo požymius, apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis būtų iš anksto su kitais kaltinamaisiais susitaręs veikti nusikalstamai I. K. atžvilgiu raštu ar žodžiu. Nustačius, kad jis neatliko nei vieno turto prievartavimo dispozicijoje numatyto veiksmo, kaltinamųjų bei nukentėjusiojo pavežimą galima būtų laikyti konkliudentiniu susitarimu ir tuo pačiu prisidėjimu prie daromos nusikalstamos veikos tik tuo atveju, jei byloje būtų neabejotinų duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad jis suprato, žinojo, matė ar girdėjo, jog I. K. atžvilgiu kiti kaltinamieji vartojo smurtą (tiek fizinį, tiek ir psichinį) bei iš jo reikalavo pinigų ar kitų materialinių vertybių. Teismo teiginys, kad jam apie tokį reikalavimą buvo neabejotinai žinoma, nenurodant tokios išvados pagrįstumo, yra tiesiog teismo subjektyvus manymas. Apelianto teigimu, nepagrįsta išvada ir dėl to, kad jo, kaip vairuotojo veiksmai iš esmės reiškė susitarimą bendrai prievartauti turtą ir šioje konkrečioje situacijoje susitarimas pasireiškė sutartiniais veiksmais, t. y. rodančiais, kad visi kaltinamieji pritaria vienas kito veiksmams, sutinka su tokiais neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrąją valią bei kad kiekvienas atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių.

5.11. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl jo dalyvavimo nusikaltimo (turto prievartavimo I. K. atžvilgiu) padaryme grindė prielaidomis ir subjektyviu bylos duomenų vertinimu, savo sprendimo nemotyvavo, nekonstatavo, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą ir padarė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

5.12. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausme, kuri jo manymu, yra aiškiai per griežta ir visiškai neindividualizuota. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad jis iki veikos padarymo buvo teistas vieną kartą, jam paskirta bauda, po to buvo dar kelis kartus nuteistas teismo baudžiamaisiais įsakymais arešto bausmėmis. Visi jo teistumai yra susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir įstatymo leidėjo priskiriami lengviausiai nusikaltimų kategorijai. Priešingai, nei nurodyta nuosprendyje, vykstant ikiteisminiam tyrimui jis dirbo UAB „K. P. “ statybininku ir turėjo legalias pajamas iš darbinės veiklos. Taip pat jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tėvus, gyvenimo draugę, todėl jo tiek socialiniai, tiek ekonominiai ryšiai yra pakankamai tvirti.

5.13. Apeliantas teigia, kad jis nei fizinio, nei psichinio smurto nukentėjusiojo I. K. atžvilgiu nenaudojo, neatėmė ir neapribojo jo laisvės, nereikalavo pinigų ar kito materialinio turto, nesaugojo, nelydėjo jo sudaryti sandorių ir nieko (pinigų ar kokių nors daiktų) nei iš paties nukentėjusiojo, nei iš kitų kaltinamųjų negavo. Jis buvo tik vairuotojas ir vykdė kitų asmenų prašymus pavežti, iš to neturėdamas jokio naudos.

5.14. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog D. R. ir D. S., kuris teismo nuosprendžio nesulaukė, nes 2022 m. liepos 14 d. mirė, nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ir fizinį, ir psichinį smurtą, o M. M. lydėjo I. K. į PC „Mada“ sudaryti sandorius, atitinkamai paskyrė M. M. identišką 5 (penkerių) metų, o D. R. šiek tiek didesnę, t. y. 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apelianto manymu, toks bausmių paskyrimas prieštarauja bausmių individualizavimo principui, neatitinka kaltininko vaidmens bendrininkų grupėje.

5.15. Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas jam šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su ankstesniais nuosprendžiais (teismo baudžiamaisiais įsakymais) pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, netinkamai taikė įstatymą. BK 63 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrindamas bausmes, teismas gali bausmes apimti, sudėti ar iš dalies sudėti. Bausmių apėmimo principą teismas taiko vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalimi, t. y. esant idealiai nusikaltimų sutapčiai arba kai padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms. Jis skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu už sunkų nusikaltimą (turto prievartavimą). Praeityje teismo baudžiamaisiais įsakymais yra nuteistas už nesunkius nusikaltimus (disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti). Atsižvelgus į tai, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas šiuo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę turėjo subendrinti apėmimo būdu.

5.16. Be to, BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui ne daugiau kaip 5 metais laisvės atėmimo bausme, teismas gali iš dalies atidėti bausmės vykdymą nustatant, kad po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neteistasis turi nedelsiant atlikti ne trumpesnę nei 6 mėnesių, bet ne ilgesnę nei 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nuo 1 metų iki 3 metų. Šios galimybės pirmosios instancijos teismas nesvarstė, o tam turėjo įtakos netinkamas įstatymų taikymas bendrinant bausmes.

5. Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, peržiūrėti bylą iš esmės ir priimti teisingą nuosprendį.

5.6. Apeliantas nurodo, kad visiškai nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. Nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir nėra pagrindo jais abejoti, nes, pasak apelianto, nukentėjusysis juos tris kartus pildė. Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neva jis visiškai nepripažino kaltės, ir pabrėžia, kad jis prisipažįsta, jog padarė nusikaltimą ir labai dėl to gailisi, tačiau nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija. Nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad buvo reikalauta 15 000 eurų suma. Priešingu atveju, jei pripažinti, kad jis norėjo 15 000 eurų, tai kodėl paėmė tik dvi paskolas, kodėl, kai grynino pinigus ir juos pervedė į kitą sąskaitą, nepervedė visų pinigų. Pasak apelianto, į šiuos klausimus pirmosios instancijos teismas neatsakė. Be to, apeliantas ginčija jam paskirtą bausmę ir jos bendrinimą. Sutinka su tuo, kad jis privalo atlyginti žalą.

6. Teismo posėdžio metu nuteistieji S. O., A. O., D. R. ir jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, tačiau pritaikyti nuteistųjų padėtį švelninantį įstatymą ir veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies senosios redakcijos perkvalifikuoti į 181 straipsnio 2 dalies naująją redakciją.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios S. O. gynėjo advokato Š. Vadeikio apeliacinis skundas tenkinamas visiškai. Nuteistųjų A. O., D. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Be to, jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2023 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu 2023 m. birželio 1 d., buvo pakeisti BK XXVIII skyriaus straipsniai, kurie švelnina bausmes ir kitokiu būdu palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, o nuteistųjų A. O., D. R. nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 3 dalies senosios redakcijos perkvalifikuojama į BK 181 straipsnio 2 dalies naująją redakciją bei paskiriamos nuteistiesiems švelnesnes bausmės, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis. BPK 320 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei pagrindais, taikomais nuteistiesiems A. O. ir D. R., BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas taiko ir nuteistajam M. M., dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

8. Šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti keturi asmenys. Apeliacinius skundus dėl nuosprendžio padavė tik trys nuteistieji, t. y. S. O., A. O. ir D. R., kito nuteistojo – M. M. – atžvilgiu nuosprendis neapskųstas. Nagrinėjamu atveju, S. O. gynėjas ginčija savo ginamosios kaltę ir prašo ją pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, teismui nepatenkinus apeliacinio skundo – paskirti švelnesnę bausmės rūšį, o kitų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad nesutinkama su nuosprendžio dalimi dėl jų pripažinimo kaltais pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), atitinkamai D. R. prašant šią veiką perkvalifikuoti į švelnesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį, atitinkantį jo nusikalstamus veiksmus – į BK 294 straipsnio 2 dalį, o A. O. – išteisinti dėl šios jam inkriminuotos veikos padarymo. Taip pat apeliaciniu skundu A. O. nesutiko ir su nuosprendžiu jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti, išdėstydamas argumentus, dėl kurių, jo nuomone, teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, taip pat subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikant apėmimo būdą, bei 75 straipsnio pagrindu nustatyti, kad būtų atlikti 6 mėnesiai laisvės atėmimo, o likusios bausmės dalies vykdymą atidėti. Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu taip pat ginčija ir bausmę, ir bausmių subendrinimą, tačiau jo skunde jokių nesutikimo argumentų dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, nenurodoma, taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina šią bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

9. Kadangi nuteistųjų A. O. ir D. R. apeliaciniais skundais ginčijama kaltė dėl jiems abiem inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) padarymo, dalis apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai dėl kiekvieno nuteistojo nėra išskirti, viskas aprašyta bendrai, nusikalstama veika padaryta nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupėje, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti besikartojančių frazių ir motyvų, dėl šių nuteistųjų apeliacinių skundų, t. y. tam tikrų jų teiginių, pasisakys bendrai, o dėl S. O. – atskiroje dalyje.

Dėl nuteistosios S. O. kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. O. kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog S. O., veikdama kartu su D. S., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, jam mirus, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. O. pripažinta kaltai pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, naikinama ir jos atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis taip pat išsprendžiami klausimai dėl iš S. O. priteistos turtinė žalos ir proceso išlaidų (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 4 dalis).

11. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, tuo tarpu BK 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcijos principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 251/2010, 2K-532/2012, 2K- 476/2013, 2K-529/2013, 2K-41-648/2019, 2K -234 -489/2022, 2K-78-1073/2023, 2K- 149- 648/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

12. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K- 96- 697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018, 2K-309-495/2019). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta teismui pareiga teismo baigiamąjį aktą priimti, tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. O. viso proceso metu kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad pinigų ir laikrodžio iš nukentėjusiojo namų nevogė, su D. S. į lombardą nevažiavo. Patvirtino, kad kartu su kitais asmenimis, t. y. J. A., juos atvežusiu į nukentėjusiojo namus ir neužilgo iš jų išėjusiu taksistu, vėliau pakviestu D. S. ir kartu su juo atvykusiu M. S., buvo` nukentėjusiojo namuose, tačiau į miegamąjį nėjo. Jos manymu pinigus iš nukentėjusiojo galėjo paimti D. S. su J. A., nes pastarasis, po to, kai išėjo iš miegamojo, kuriame buvo kartu su J. A., pasakė jai, kad J. A., atidariusi stalčių, rado pinigus ir teiravosi jo, ką daryti su pinigais. D. S. pripažino, kad jis paėmė pinigus (t. 1, b. l. 128– 130; t 6, b. l. 41–42). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme S. O. patvirtino, kad nevogė pinigų ir laikrodžio, ir nors duoti parodymus atsisakė, tačiau, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus jos parodymus, nurodė, kad juos patvirtina, o atsakydama į proceso dalyvių klausimus, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y., kad pinigų ir laikrodžio nevogė, pinigų nematė (t. 9, b. l. 29, t. 12, b. l. 54–56). Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji patvirtino, kad kaltės nepripažįsta. Iš esmės nurodė tapačias aplinkybes – kad nukentėjusiojo bute prieš išvažiuodama paėmė maistą ir nukentėjusiojo striukę, kad nusileidusi prie automobilio, kai visi važiavo į pirtį, nebuvo grįžusi į nukentėjusiojo būtą, nors ir ėjo kartu su J. A. jo pasikviesti, bet sutiko jį pakeliui, į lombardą kartu su D. S. nėjo, apie jokį laikrodį D. S. automobilyje nesakė ir nesiūlė pirkti. Mano, kad D. S. ją apšnekėjo tyčia, nes buvo supykęs, kadangi ji jam papriekaištavo dėl sukeltų problemų.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad S. O. kartu su D. S., būdami nukentėjusiojo I. K. bute, įvykdė 550 eurų ir laikrodžio ,,Vostok-Europe Anchar“, 445 eurų vertės, vagystę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas S. O. kaltę, vadovavosi nukentėjusiojo I. K., D. S., liudytojų J. A., J. V., A. G. parodymais, laikrodžio įkeitimų kvitais, kratos, reikalaujamų daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolais.

15. Nukentėjusysis I. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad pinigus ir laikrodį galėjo pavogti tik S. O. ir D. S., nes kartu jo namuose buvusi J. A. negalėjo įvykdyti vagystės, kadangi jis ją pažįsta nuo vaikystės. Taip pat nurodė, kad miegamajame buvo J. A. ir D. S., o S. O. į miegamąjį buvo užėjusi tik trumpam (t. 1, b. l. 39–43, 45–50, t. 9, b. l. 118–126). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis I. K. patvirtino, kad J. A. neįtarė dėl vagystės tik todėl, kad ją pažinojo ilgiau nei S. O. ir D. S., tačiau nurodė, kad visi asmenys, kurie buvo jo namuose, laisvai vaikščiojo po butą, ne visada buvo jo akivaizdoje, todėl, jo manymu, bet kuris iš jų galėjo įeiti į tą kambarį, iš kurio buvo pavogti pinigai. Šių nukentėjusiojo parodymų kontekste aktualu pažymėti tai, kad pinigų dingimą jis pastebėjo tik tuomet, kai visi buvę jo bute asmenys išvažiavo, o laikrodžio, kuris buvo virš televizoriaus, svetainėje, kurioje, kaip nurodė nukentėjusysis, jie visi sėdėjo ir vartojo alkoholį, dingimą jis iš vis pastebėjo tik grįžęs namo po įvykių pirtyje, t. y. tik 2020 m. sausio 8 d. (t. 1, b. l. 52– 53). Taigi pagrįstai spręstina, kad pinigų ir laikrodžio vagystės aplinkybių nukentėjusysis nematė, o jo paties nurodomos aplinkybės, kas tai galėjo padaryti, yra tik jo subjektyvia nuomone paremta prielaida. Pastebėtina, kad nei vienas iš dalyvavusių pasilinksminime nukentėjusiojo namuose ir po to, pirtyje, asmenų nepaliudijo apie tai, kad S. O. aktualiu nagrinėjamai bylai laikotarpiu disponavo kokia nors suma grynųjų pinigų. Liudytoja J. A. nurodė, kad grynųjų pinigų turėjo D. S., kuris jai pirtyje palaikyti padavė ,,100 eurų kupiūrą su kitomis kupiūromis“ ir laikrodžio įkeitimo kvitą, pinigus vėliau jam grąžino. To neneigė ir pats D. S., nurodęs, kad neturėjo kur pasidėti pinigų ir kvito, todėl juos davė J. A., be to, nurodė, kad už pirtį mokėjo jis pats, grynaisiais.

16. Tai, kad nuteistoji S. O. pakankamai laisvai elgėsi nukentėjusiojo namuose, pirmos instancijos teismo vertinimu ,,kaip šeimininkė“, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji galėjo įvykdyti nukentėjusiojo turto vagystę. Skundžiamame nuosprendyje atlikta D. S., liudytojos J. A. parodymų analizė dėl šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsta netinkama įrodymų turinio interpretacija, dar ir iškreipiant jį. Pirmosios instancijos teismo teigimu nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, jog S. O., išėjus iš buto, buvo dar kelis kartus sugrįžusi atgal ir išėjo iš jo pirmą kartą su ,,taše“, o antrą kartą – su nukentėjusiojo striuke, patvirtina ir D. S.. Tačiau kaip matyti iš nukentėjusiojo I. K. parodymų, jis niekada to neminėjo, o priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, vienareikšmiškai parodė, kad S. O. daiktus į kuprinę sudėjo ir užsidėjo jo žieminę striukę dar prieš išeidama iš jo namų, o kol jis dvejojo, ar jam kartu su visais važiuoti, ar pasilikti, visi nuėjo į liftą ir išvažiavo (t. 1, b. l. 39–43, 45–50), pirmosios instancijos teisme patikslino šias aplinkybes, parodęs jog neprieštaravo, kad S. O. ima maistą, buvo įsitikinęs, jog ji grąžins (t. 9, b. l. 118). Liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 118–120; 122–124) taip pat nurodė, kad daiktus (kuprinę su maistu ir striukę) S. O. iš nukentėjusiojo namų pasiėmė prieš išvažiuojant į pirtį ir jie visi nusileido žemyn bei įsėdo į automobilį. Teisme šiuos parodymus patvirtino (t. 10, b. l. 16–19). Taigi, aplinkybę, kad neva S. O. net du kartus buvo grįžusi prieš išvykstant į nukentėjusiojo namus, nurodė tik D. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 152–155), be to, bylą nagrinėjant teisme pats patvirtinęs, kad šie parodymai yra neteisingi ir jis jų netvirtina, tos pačios apklausos teisme metu dėl šių aplinkybių davė jau kitus parodymus, kad nukentėjusysis pats davė S. O. striukę, kad ši nesušaltų (t. 12, b. l. 109–114).

17. Skundžiamame nuosprendyje nurodomas teiginys, kad D. S., liudytojų A. G., J. A. parodymai, jog būtent S. O. nenorėjo, jog nukentėjusysis I. K. kartu su jais vyktų į pirtį, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime taip pat nesuponuoja pagrindo išvadai, kad pastaroji neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiojo I. K. turto vagystę. Juolab, kad ir pats nukentėjusysis tvirtino, jog jis dvejojo, ar jam vykti kartu, ar ne, be to pačios S. O. nurodytos aplinkybės, kad automobilyje, vykstant į pirtį, jau nebuvo vietos nukentėjusiajam, nes jame, be vairuotojo (A. L.), buvo ji dar trys asmenys: J. A., M. S. ir D. S., teisme nepaneigė nei vienas iš nurodytų asmenų. Net ir darant prielaidą, kad būtent S. O. išsakytų prieštaravimų pagrindu nukentėjusysis I. K. nebuvo iš karto paimtas važiuojant į pirtį, visgi pastarajam neužilgo buvo išsiųstas pirties adresas ir jis į pirtį atvyko.

18. Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas argumentus dėl S. O. kaltės padarius taip pat ir laikrodžio vagystę, akcentavo, kad tai nustatyta D. S. parodymais, jog būtent S. O. automobilyje jam siūlė pirkti I. K. laikrodį bei juos patvirtinančiais rašytiniais duomenimis. Kaip matyti iš bylos, D. S. parodymai apie laikrodžio pirkimą iš S. O. kito viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu D. S. nurodė, jog laikrodį S. O. jam parodė automobilyje, tik pajudėjus į pirtį, o kadangi S. O. užsiprašė už jį 300 eurų, o jis tiek neturėjo, tai laikrodį norėjo įvertinti lombarde, jeigu kaina būtų priimtina – nusipirktų. Jis buvo įvertintas tik 50 eurų sumai, todėl pinigus iš karto atidavė S. O., o ji daugiau pinigų už laikrodį ir neprašė (t. 4, b. l. 152–155), papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias laikrodžio pirkimo aplinkybes– kad laikrodis buvo įvertintas 50 eurų, todėl jis nusipirko, o kadangi Sandrai reikėjo pinigų, laikrodį įkeitė savo vardu, nes ji neturėjo dokumento (t. 4, b. l. 159–160). Tačiau šie parodymai, nors ir patvirtinti paties D. S., prieštarauja jo pirmos instancijos teisme nurodytoms aplinkybėms, kad nors jis ir nedirbo, su savimi turėjo pinigų: 50 eurų ir 100 eurų nominalo kupiūras, nes buvo gavęs pašalpą, jog pats nukentėjusysis iš jo skolinosi tą kartą, už pirtį sumokėjo irgi jis – 70 eurų. Atsakydamas į prokurorės klausimą, D. S. paaiškino vėl kitaip – kad pinigų nors ir turėjo, bet nedaug (t. 12, b. l. 109–114). Liudytojas J. Z., nors ir neatsiminė, kuris iš vaikinų davė jam 150 eurų už pirties nuomą, bet įvertinus, kad nei vienas iš vykusių automobilyje asmenų nenurodė, jog būtų atsiskaitęs už pirties nuomą, pagrįstai spręstina, kad pinigus už pirtį davė būtent D. S..

19. Rašytiniai duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, iš dalies patvirtina D. S. nurodytas aplinkybes, t. y. jog lombarde nukentėjusiajam priklausantį laikrodį ,,Vostok- Europe Anchar“ įkeitė būtent jis (t. 2, b. l. 69–71). Tačiau neatitinka D. S. paaiškinimo, kada tai įvyko. Dėl laikrodžio įkeitimo liudytojas R. R. patvirtino, kad kasos aparate buvo nurodytas netikslus laikas, nes jis skuba apie 1 val. 15 min., o pats kasos aparatas laiko nesinchronizuoja, todėl gali teigti, kad laikrodžio įkeitimas įvyko 2020 m. sausio 6 d., kaip ir nurodyta kvite Nr. J 059242 – apie 23.30 val. (t. 2, b. l. 24, 69–71), o ne kaip nurodyta avanso grąžinimo čekyje (t. 2, b. l. 76), kuriame kasos aparato išmuštas laikas yra 2020- 01- 07 00.46 val. (t. 1, b. l. 103–104, t. 10, b. l. 19–20). Bylos duomenimis D. S. telefonas prie celės Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, kur ir buvo įkeistas laikrodis, jungėsi 2020 m. sausio 6 d., 23.30 val. (t. 4 b. l. 33– 36), o tai neatitinka pastarojo parodymų, kad S. O. jam laikrodį parodė jau bevažiuojant į pirtį, kuomet jie užsuko į lombardą, nes visi taksi važiavę asmenys nurodė, kad į pirtį važiavo 2020 m. sausio 7 d., paryčiais, t. y. J. A. – kad 2020 m. sausio 7 d., apie 3.00– 4.00 val. D. S. internete ieškojo pirties, po to jie visi išvažiavo; M. S. ir D. L. – kad D. S. prašymu apie 4 val., ryte, atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir nuvažiavo į pirtį. Nukentėjusysis I. K. taip pat nurodė, kad į pirtį visi išvažiavo 2020 m. sausio 7 d., apie 3.00– 4.00 val. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir nukentėjusiojo I. K. susirašinėjimas su J. A., iš kurio matyti, jog pirmoji I. K. SMS žinutė su priekaištais dėl pavogtų pinigų parašyta 2022 m. sausio 7 d., 5.09 val. (t. 2, b. l. 1–2, 25). Susirašinėdama su I. K., liudytoja J. A. mini laikrodį, tačiau iš jos žinutės turinio ,,kad mažius man kalbėjo apie laikrodį. Buvo jau tamsu. Nors su mažąja jie išvažiavo, buvo jau tamsu. Matyt, iškart, kai pasakė – jį paėmė ir jie išvažiavo“ – matyti, kad apie laikrodį jai buvo užsiminęs D. S. (t. 2, b. l. 44–45, 52– 53). Be to, niekas iš vykusių automobiliu, išskyrus D. S., nenurodė, kad važiuojant pakeliui į pirtį, būtų užsukę į lombardą arba kad būtų matę ar girdėję, jog S. O. automobilyje siūlė D. S. pirkti laikrodį.

20. Liudytoja J. V., buvusi D. S. sutuoktinė, patvirtino tik tai, kad matė pas D. S. laikrodį ir, kad jis paaiškino, jog laikrodį jam davė ar padovanojo mergina (t. 1, b. l. 100-101, t. 11, b. l. 116–117). Taigi, D. S. šiai liudytojai nebuvo nurodęs, jog gavo laikrodį iš S. O., be to liudytoja J. V. nepatvirtino D. S. teisme nurodytos aplinkybės, jog jis yra sakęs jai, kad laikrodį buvo nusipirkęs. Todėl, priešingai nei akcentuojama skundžiamame nuosprendyje, tai kad liudytoja J. A. išsiuntė lombardo kvito nuotrauką S. O., o ne kvitą jai davusiam D. S., galima spręsti tik apie tai, kad pastaroji žinojo, jog S. O. ir D. S. buvo draugai (būtent S. O. pasikvietė D. S. pas nukentėjusįjį), todėl visai natūralu, kad įkeitimo kvitą persiuntė ne pačiam D. S., o S. O., kaip jo draugei, SMS tekste nurodydama ,,pamiršau tai atiduodi“.

21. Iš tiesų, byloje esantys duomenys patvirtina, jog D. O. ir D. S. buvo kažkuriam laikui išvykę iš nukentėjusiojo namų. Tai paliudijo ir nuteistasis D. S., ir nukentėjusysis I. K., ir liudytoja J. A., be to pati S. O. teisme neneigė, kad buvo išvažiavusi, tačiau teigia, kad važiavo į naktinę parduotuvę (,,načniką“) pirkti alkoholio, o į lombardą su D. S. nėjo. Nors iš S. O. naudojamo telefono išklotinės taip pat negalima vienareikšmiškai spręsti, kur ji buvo aptariamu laikotarpiu, kai buvo įkeičiamas laikrodis, nes pastarosios naudojamas telefonas buvo prisijungęs prie celės šalia nukentėjusiojo namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 6 d., 4.23 val., iki 2020 m. sausio 7 d., 4.13 val., visgi jos parodymai, kad ji kartu su D. S. prie lombardo nebuvo, lieka nepaneigti. S. O. apeliacinės instancijos teisme kiek kitaip nurodė aplinkybes dėl važiavimo į lombardą (paaiškino, kad bevažiuojant į pirtį, pakeliui užsuko ir į lombardą), tačiau šio nuosprendžio 21 punkte aptartų įrodymų dėl D. S. laikrodžio įkeitimo laiko kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo paneigti jos parodymų, kad nei pinigų, nei laikrodžio ji nevogė.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. O. nusikaltimą padarė, veikdama kartu su D. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 133- 489/2023). Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių objektyviai nustatytų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuo pasireiškė nuteistosios S. O. susitarimas kartu su D. S. padaryti jai inkriminuotą nukentėjusiojo I. K. turto vagystę. Byloje neginčytinai nustatyta tai, kad būtent S. O. pakvietė D. S. atvykti į nukentėjusiojo I. K. namus. Bet, kaip matyti iš paties nukentėjusiojo I. K. parodymų, tam jis neprieštaravo, o kaip nurodė liudytojas M. S., jiems atvykus prie nukentėjusiojo namų, D. S. merginas (t. y. S. O. ir J. A.) įkalbinėjo pasivažinėti kartu su jais, tačiau joms pakvietus jį užeiti į vidų, visi pakilo į nukentėjusiojo namus, kuriuose ir vartojo alkoholį. Atsižvelgus į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokie byloje esantys ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai nepatvirtina, jog būdama nukentėjusiojo bute S. O. kokiu nors būdu (žodžiu, raštu) ar konkliudentiniais veiksmais susitarė atlikti bendrus veiksmus su D. S., juos tęsė bei kad byloje nustatyti jos veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai įvykdyti. Tik tai, kad nuteistoji buvo nukentėjusiojo bute ir turėjo galimybę patekti į kambarį, kur buvo pinigai ir dalyvavo pasisėdėjime su kitais vakarėlio dalyviais kambaryje, kur buvo laikrodis, nesant pakankamai kitų duomenų, pagrindžiančių S. O. dalyvavimą vagystės padaryme, nelaikytina pakankamu įrodymu sprendžiant dėl jos kaltės.

23. Teisėjų kolegija remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau neįrodžius, kad S. O. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami nuteistosios naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, daroma išvada, kad jie neginčijamai nepatvirtina S. O. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu S. O. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, išteisintina, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Dėl nuteistųjų A. O. ir D. R. kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nustatytą nusikalstamą veiką

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų A. O. ir D. R. kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tačiau skirdamas A. O. ir D. R. bausmes bei bendrindamas jas, pažeidė BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko buvo paskirtos taip pat ir neteisingos bausmės. Dėl to keičiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria taikytas bausmių subendrinimas A. O. ir D. R., taip pat ir skundo nepadavusiam nuteistajam M. M. (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 dalys).

25. Nuteistieji A. O. ir D. R., apeliaciniuose skunduose prašydami pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), atitinkamai A. O. prašant jį išteisinti, o D. R. perkvalifikuoti veiką į BK 294 straipsnio 2 dalį, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu bylos įrodymų vertinimu dėl jų kaltės, nusikalstamų veiksmų teisine kvalifikacija. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktų apeliacinių skundų argumentus, siekdama objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, patikrino apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektu pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis tiek A. O., tiek D. R. prievartavo nukentėjusiojo I. K. didelės vertės turtą.

26. Kaip jau minėta, tiek nuteistasis T. O., tiek nuteistasis D. R. savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, remiantis juo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis dėl abiejų nuteistųjų kaltumo, padarius didelės vertės turto prievartavimą. Abu nuteistieji pateikia subjektyvų įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo prašo: atitinkamai A. O. – jį dėl aptariamo nusikaltimo išteisinti, o D. R. – veiką perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl jų nepagrįsto nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) atmeta.

27. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl A. O. ir D. R. kaltės, jų veiksmų teisinio vertinimo, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistųjų nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, t. y. jų veiksmai pagal nusikalstamos veikos padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 181 straipsnio 3 dalies redakciją kvalifikuoti teisingai. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, įvertintas jų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Ir nors su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinkama, argumentuojant netinkamu bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymu, visgi teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų nenustatyta. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos ir priešingai nei nurodo nuteistieji, įrodymų visumos pagrindu, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, tinkamai įvertintos, bei padaryta pagrįsta išvada dėl A. O. ir D. R. kaltės ir jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn padarius aptariamą nusikaltimą. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis, nėra.

28. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal šio straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

29. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuo 2020 m. sausio 7 d. 12 val. iki 2020 m. sausio 8 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, pirma pirtyje, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), vėliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose patalpose Vilniuje, bei Lietuvos pašto 405-ąjį klientų aptarnavimo skyriuje, Vilniuje, Viršuliškių g. 42, PC ,,Mada“ patalpose esančiuose UAB ,,Tele2“, UAB ,,Bitė“, Telia Lietuva, AB salonuose ir prie AB SEB bankomatų Vilniuje, Viršuliškių g. 42 ir L. A. g. 29, nuteistasis D. R. ir A. O., veikdami bendrininkų grupe su D. S., kuriam mirus, byla nutraukta, ir su nuteistuoju M. M., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti bei panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, bei atimdami laisvę, vertė nukentėjusįjį I. K. savo ir kitų bendrininkų naudai perduoti didelės vertės turtą. Nusikalstami veiksmai susidėjo iš keleto epizodų, kurie tęsėsi laike ir skirtingose vietose: pirmas laikotarpyje nuo 2020 m. sausio 7 d. 12 val. iki 2020 m. sausio 8 d., 6 val. (turto prievartavimo veiksmai pirtyje), antras laikotarpyje 2020 m. sausio 8 d., apie 7–8 val. (turto prievartavimo veiksmai vežant nukentėjusįjį į Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas patalpas); trečias – 2020 m. sausio 8 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, t. y. po 8 val. iki 20.47 val. (turto prievartavimo veiksmai, vežant nukentėjusįjį į Lietuvos pašto 405- ąjį klientų aptarnavimo skyrių Vilniuje, Viršuliškių g. 42, bei į PC ,,Mada“ UAB ,,Tele2“, UAB ,,Bitė“, Telia Lietuva, AB salonus) bei ketvirtas 2020 m. sausio 8 d. po 20.47 val. iki tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko (kai I. K. suteikti vartojimo kreditai su liudytojo R. Š. pagalba buvo išgryninti AB SEB bankomatuose Vilniuje, Viršuliškių g. 42 ir L. Asanavičiūtės g. 29). Apeliaciniame skunde nuteistasis A. O. neneigia, kad aptariamu laikotarpiu jam priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežiojo nukentėjusįjį I. K. kartu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais bei vėliau ir nuteistojo M. M. brolį R. Š. į kaltinime nurodytas vietas, tačiau teigia, kad nesuprato, jog prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas psichologinis ir fizinis smurtas, kad šiam buvo neteisėtai atimta laisvė bei kad iš jo buvo prievartaujamas turtas ir jis buvo verčiamas imti kreditus. A. O. teigimu, pats jokių nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį nevykdė. Tuo tarpu nuteistasis D. R., iš dalies pripažindamas atlikęs nuosprendyje jam inkriminuotus veiksmus, ginčija jų teisinį įvertinimą – teigia, kad nukentėjusysis I. K. buvo skolingas, taipogi neigia, kad iš pastarojo buvo reikalaujama 15 000 eurų.

30. Nukentėjusysis I. K. nuosekliai parodė, kad jo atžvilgiu fizinį smurtą bei grasinimus jį panaudoti vartojo D. S. ir D. R. bei, kad iš jo buvo reikalaujama būtent 15 000 eurų. Detalizuodamas veiksmus, kurie buvo atlikti prieš jį 2020 m. sausio 7 d., kai jis atvyko į pirtį, paaiškino, kad pirmą smūgį į akį jam sudavė D. R., kuris pareiškė, kad jis (I. K.) prisidarė sau nemalonumų, nes jo draugus išvadino nepagrįstai ,,krysomis“ ir apkaltindamas juos vagyste. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog D. R., sudavęs smūgį jam į akį, iš jo reikalavo 15 000 eurų, o kai D. R. išėjo iš patalpos, jam į pakaušį sudavė D. S.. Pasak nukentėjusįjį, grįžęs D. R. prieš jį mosikavo peiliu bei pareikalavo atiduoti piniginę, mobilųjį telefoną, pasakyti telefono ir kortelės PIN kodus. Būtent D. S. pirtyje vis kartodavo, kad jis yra skolingas 15 000 eurų ir kad apgalvotų, iš kur juos gaus. Nuteistasis D. R. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog šių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu. Priešingai, nei teigia D. R., nukentėjusiojo parodymus dėl jam padarytų sužalojimų patvirtino liudytoja A. G. (t. 9, b. l. 179–184), parodydama, jog visiems sėdint pirtyje, prie stalo, girdėjo suduotą smūgį nukentėjusiajam I. K., o atsisukusi, pamatė šalia nukentėjusiojo D. R. ir matė, kaip nukentėjusysis susiėmė už galvos – jai buvo akivaizdu, kad yra suduotas smūgis kumščiu į veidą. Tai patvirtino ir liudytoja J. A. (t. 10, b. l. 15–21), nurodydama, jog girdėjo pokštelėjimą ir, kad kartu buvusi A. G. pasakė: ,,jam kažkas trenkė?“, o atsisukusi pamatė, kad nukentėjusysis viena ranka užsidengė galvą. Liudytojas A. L. taip pat teigė, jog matė, kaip staiga D. R. trenkė nukentėjusiajam į veidą, po ko šis nutilo, kad prie nukentėjusiojo buvo prišokęs ir D. S., kuris užsimojo trenkti nukentėjusiajam, bet merginos pastarąjį užstojo; vėliau, kai nukentėjusysis buvo viršuje, D. R. taip pat trenkė nukentėjusiajam į veidą kumščiu bei užsimojo dar kelis kartus. Kad sudavė I. K., prisipažino ir nuteistasis D. S. ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nurodydamas sau palankią tokio sudavimo priežastį – kad sudavė, nes I. K. pasakė, jog jam D. R. neleidžia išeiti iš patalpos. D. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino matęs guzą ir mėlynę pas nukentėjusįjį veide, M. M. – mėlynę po akim (t. 12, b. l. 173–177). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytos labiausiai kietu buku daiktu (daiktais), dvejais trauminiais poveikiais poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose bei viršugalvyje (t. 1, b. l. 91). Be to, byloje esantis nukentėjusiojo ir liudytojos J. A. susirašinėjimas žinutėmis iš karto po įvykių pirtyje taip pat patvirtina I. K. nurodytas aplinkybes apie prieš jį vartotą smurtą, pvz. tokios J. A. frazės kaip: ,,Arba į policiją Aš nežinau kol turi sumušimų, galima kažką įrodyti“; ,,reikėjo policiją kviesti į pirtį, vietoje visus imti“; I. K. atsakymas į J. A. klausimą: ,,labas, namuose, nesenai patekau. Gyvas, sveikas, tik truputi paglamžytas ,,necenzūrinis žodis“ (pastaba vertėjo – reiškiantis veidą)“; J. A. frazės: ,,< > Trumpiau sakant, manau, kad reikia kreiptis į miliciją. Jie tave apiplėšė iki siūlelio ir mušė sukos“; ,,Dar mušė, kai mes išvažiavome?“; I. K. teiginiai: ,,Gal truputį, nepamenu“; ,,Viskas dar ne taip blogai baigėsi, kaip galėjo“. Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos T. K. ir D. K. apie nagrinėjamą byloje įvykį sužinojo tik iš nukentėjusiojo I. K. pasakojimo, tačiau jos patvirtino, kad: D. K. –pas brolį veide matė mėlynę ir kad įvykis brolį labai paveikė psichologiškai, kad brolis jai sakė, jog buvo laikomas įkaitu, jam grasino, liepė imti paskolas; T. K. – kad sūnus papasakojo, jog dvi dienas nemiegojo, kad jį privertė imti kreditus, kai atvažiavo ketvirtadienį – matė jo veide mėlynę (t. 11, b. l. 77–80).

31. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad pirtyje prieš I. K. ne tik buvo naudojamas fizinis smurtas, taip pat jam nebuvo leidžiama išvykti iš pirties, buvo grasinama peiliu. Nukentėjusiojo I. K. parodymus dėl grasinimo panaudoti fizinį smurtą ir psichologinio smurto prieš jį, t. y. kad D. R. grasindamas jam peiliu, pareikalavo atiduoti piniginę, mobilųjį telefoną, pasakyti kortelės ir telefono PIN kodus, SEB programėlės PIN kodą, bei kad jis negalėjo išvykti iš pirties, patvirtino liudytoja A. G., kuri matė, kad nukentėjusysis pirtyje buvo be nuotaikos, streso būsenoje, tarp vyrų (D. S., D. R.) ir nukentėjusiojo vyko konfliktas, nurodė, kad nenorėjo būti šio konflikto dalyve, nes pati tų vyrų bijojo. Taip pat ir A. G., ir J. A. matė, kad nukentėjusysis buvo nuvestas į pirties antrą aukštą, L. A. girdėjo, kaip nukentėjusiajam buvo pasakyta, kad jis pagalvotų apie savo veiksmus ir žodžius, o kai nusileido į apačią – į klausimą ar apgalvojo, jis atsakė, kad taip. Liudytoja A. G. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96–98), kuomet nurodė, jog nukentėjusiajam nusileidus iš antro aukšto, D. S. ir D. R. pradėjo kurti planus, kaip iš nukentėjusiojo gauti pinigų, svarstė, kad jo vardu reikia paimti kreditus iš ,,Bobutės paskolos“, klausė, ar jis turi pinigų. Abi liudytojos patvirtino, kad A. G. siūlė I. K. išvažiuoti, bet jis nevažiavo, o A. G. patikslino, kad D. S. atsakė už nukentėjusįjį, būtent, kad pastarasis nenori niekur važiuoti ir liks pirtyje. A. G. gailėjosi, kad paliko nukentėjusįjį likimo valiai. D. S. pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 152–155) nurodė, kad būtent D. R. liepė A. L. saugoti nukentėjusįjį pirties antrame aukšte, o leisdamasis laiptais, matė D. R. rankoje peilį; kad D. R. išvyko, o grįžęs į pirtį, pasakė jam, kad pas ,,žąsiną“, t. y. nukentėjusįjį, paėmė banko korteles, PIN kodus, juos išgavo grasinant peiliu, buvo nukentėjusiajam įdūręs į koją, kad buvo nuvažiavęs pas pastarąjį namo, kad nuėmė nuo jo kortelės pinigus, bei priėjęs prie nukentėjusiojo prikišo savo pasą ir pagrasino, jei rašys pareiškimą, tegul įsimena jo vardą ir pavardę. Iš esmės tapačias aplinkybes nurodė ir liudytojas M. S., o būtent, kad matė, kaip D. R. prikišęs savo dokumentą prie nukentėjusiojo, pasakė, jog įsidėmėtų jo vardą ir pavardę (t. 1, b. l. 143–144, 146–147, t. 10, b. l. 53–56). Įvykį matęs liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad D. R. (,,R“) antrame aukšte, tuo metu, kai jam (A. L.) buvo liepta pasaugoti nukentėjusįjį, pareikalavo iš pastarojo telefono, piniginės, liepė pasakyti PIN kodą, o šiam nepasakius, dūrė peiliu į grindis, šalia nukentėjusiojo kojos (t. 1, b. l. 134– 136, 138–139). Nors D. S. ir liudytojas A. L., apklausiami pirmosios instancijos teisme, šiuos savo parodymus neigė, ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas spaudimas, teisėjų kolegija tokią poziciją vertina kritiškai. Liudytojas E. L., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, tyrėjas, paneigė D. S. ir liudytojo A. L. versiją dėl jiems neva daryto spaudimo apklausos metu (t. 12, b. l. 25 –27), be to, kaip matyti, nei vienas iš jų jokių pastabų dėl apklausos protokolų neišsakė, pasirašytinai abu nurodė, kad parodymai surašyti teisingai, D. S. apklausoje dalyvavo ir gynėjas. Susirašinėjimo su liudytoja J. A. turinys taip pat patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog jis buvo įbaugintas, kaip antai I. K. rašyta žinutė ,,Kad policija ne variantas, norisi pagyventi“; bei J. A. atsakymas: ,,man A. sakė, jog 100 % procentų tave šiandien paleis, ,,myža“ kad tavęs gali ieškoti policija ir giminės, jeigu neateisi į darbą“ (t. 2, b. l. 26, 30). D. S. ir nukentėjusiojo I. K. 2020 m. sausio 22 d. pokalbio (t. 2, b. l. 59–64) turinys, t. y. nukentėjusiojo nenoras susitikti su D. S. (D. S. primygtinai prašo susitikti, o I. K. nurodo, kad niekaip negali, kad jo nėra namie ir pan.), tik sustiprina teisėjų kolegijos manymą, kad nukentėjusysis jautėsi įbaugintas ir po įvykių, juolab, kad pokalbio metu į D. S. samprotavimus dėl to, jog nukentėjusysis galėjo bet kada išvažiuoti iš pirties, pastarasis atsako: ,,ne, na, aš pats, pats važiavau, tas tai taip, bet kai aš norėjau su Alisa važiuoti, aš jau negalėjau važiuoti“ (t. 2, b. l. 63).

32. Byloje taip pat nustatyta, kad 2020 m. sausio 8 d. D. R., veikdamas bendrininkų grupe ne tik su D. S., bet ir su nuteistaisiais A. O. bei M. M., tęsė nusikalstamus veiksmus: D. R. surišo lipnia juosta I. K. rankas, po ko I. K. buvo įsodintas per prievartą į A. O. vairuojamą automobilį, kuriame D. S. grasino pastarajam peiliu, jei jis bėgs ar rėks, vėliau buvo nuvežtas į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas patalpas Vilniuje, kuriose jam buvo liepta galvoti, iš kur bus gauta reikalaujama pinigų suma (15 000 eurų), grasinama toliau smurtauti – D. S. užsimojo nukentėjusiajam spirti bei nurodė, kad jei šis kreipsis į policiją, ,,lauks laiptinėje ir papjaus“, o vėliau, įbaugintam nukentėjusiajam neradus kitos išeities bei sutikus savo vardu paimti vartojimo kreditus, vėl A. O. vairuojamu automobiliu vežė nukentėjusįjį į pašto skyrių, esantį PC ,,Mada“, Viršuliškių gatvėje, kur pastarąjį saugojo M. M., kad nepabėgtų, kai nukentėjusysis savo vardu prieš savo valią įgijo kitą turtą (du mobilaus ryšio telefonus „Huawei P30 lite 128 GB“, garso kolonėlę „JBL Xtreme 2“, mobilaus ryšio telefoną „Samsung S10E 128GB 4G++) bei vežė prie SEB banko bankomatų, kur M. M. brolis R. Š. išgrynino pinigus, gautus iš ne savo noru I. K. paimtų vartojimo kreditų.

33. Nuteistasis A. O., neigdamas savo kaltę, apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesuprato prieš nukentėjusįjį I. K. atliekamų veiksmų pobūdžio, kadangi nematė prieš I. K. naudoto fizinio smurto, jo teigimu, nukentėjusysis buvo mušamas antrame pirties aukšte, kai jis dar nebuvo atvykęs į pirtį, pirtyje jis buvo tik epizodiškai, be to, anot A. O., pirmosios instancijos teismas net nenustatė, jog jis pats būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį – tai darė tik D. S. ir D. R.. Vėliau jis, paprašytas vieno ar kelių bendravykdžių, veždavo juos į nurodomas vietas. Patalpose Vilniuje jokių kreditų I. K. vardu nepildė, negrasino su juo susidoroti. Šių apeliacinio skundo teiginių kontekste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei kaltinime, nei pirmosios instancijos nuosprendžio nustatomojoje dalyje smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį I. K. A. O. nėra inkriminuotas. Kita vertus, bendravykdymui savaime nėra būtinas išankstinis susitarimas. Susitarti galima ir spontaniškai iki nusikalstamos veikos pabaigimo, taip pat ir konkliudentiniais veiksmais.

34. Visų pirma, apeliacinio skundo teiginiai, kad A. O. buvo tik epizodiškai pirtyje, neatitinka ne tik byloje esančių duomenų, bet ir paties A. O. teisme duotų parodymų, jog į pirtį atvyko pakviestas liudytojo M. S., pirma atvyko su D. R., su kuriuo buvo visą dieną, pabuvo trumpai ir išvyko, tada atvažiavo vėlai vakare – 23 val. ir kepė šašlykus, o ryte kartu su D. S., D. R., M. M. ir nukentėjusiuoju I. K. išvažiavo. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš pirties nuteistieji, kartu su I. K., A. O. vairuojamu automobiliu išvyko tik paryčiais. Nuteistasis M. M. patvirtino teisme, kad jis į pirtį atvyko apie 4 – 5 val., joje dar buvo A. O., D. S., I. K. ir D. R., merginos galimai jau buvo išvažiavusios, prabuvus apie 30–40 min., A. O. atėjo ir pasakė, kad baigiasi pirties nuomos laikas (t. 12, b. l. 173–177). Tai atitinka ir nukentėjusiojo I. K. nurodytas aplinkybes, kad M. S. ir A. O. į pirtį atvyko 2020 m. sausio 7 d. vėliau, vakare, o kai merginos ryte 5–6 val. ruošiesi išvažiuoti, jam išvažiuoti D. S. neleido, pareiškęs, kad jis yra skolingas, o merginoms išvažiavus – pasidarė labai agresyvus, vieną kartą sudavė jam kumščiu ir pastoviai kartojo, kad jis (I. K.) jiems skolingas ir kad galvotų, iš kur gauti pinigų. Kaip parodė nukentėjusysis, vėliau vyrai sujudo, nes kažkas pasakė, kad merginos gali iškviesti policiją, tada D. R. jam surišo rankas ir nuvedė į automobilį. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad A. O. buvo pakankamai ilgą laiko tarpą su kitais bendrininkais ir nukentėjusiuoju pirtyje, vienoje patalpoje.

35. Antra, jau pirmiau aptartais bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po suduotų smūgių nukentėjusiajam, buvę pirtyje asmenys, t. y. nuteistieji S. O., D. R., M. M., D. S. ir liudytojai A. G. bei J. A. matė nukentėjusiojo veide, po akimi mėlynę ir guzą. Nuteistoji S. O., liudytojos A. G. ir J. A. taip pat parodė, kad nukentėjusysis buvo streso būsenoje, išsigandęs, bijojo pirtyje buvusių vaikinų. Nuteistoji S. O. nurodė, kad nors nukentėjusiojo jai ir buvo gaila, tačiau nekvietė policijos, nes vyrai galėtų susidoroti, išvažiavo be jo. Liudytoja A. G. nurodė, kad tuo metu, kai ruošėsi išvykti iš pirties, t. y. kai pirtyje jau buvo A. O., D. R. pareiškė, kad nukentėjusysis niekur nevažiuos ir liks pirtyje. Kaip ir buvo paminėta pirmiau, ši liudytoja nurodė, kad jai buvo gaila, kad paliko nukentėjusįjį likimo valiai, be to pirmiau aptartas susirašinėjimo tarp nukentėjusiojo ir liudytojos J. A. turinys taip pat patvirtina, kad I. K. nebuvo leista išvykti. Liudytojas M. S. nurodė, kad tuo metu, kai visi linksminosi, tik vienas nukentėjusysis buvo liūdnas, tuo metu A. O. jau buvo pirtyje, nes jis ir buvo pakviestas į pirtį, nurodant, jog A. O. kepa šašlykus. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis A. O. neneigė, jog nukentėjusysis buvo nuliūdęs, nes pirtyje į jo klausimą: „kas atsitiko?“, atsakė, kad „prisidariau nesąmonių“, taip pat parodė, kad iš pirtyje buvusių asmenų sužinojo, jog I. K. atvažiavo ne ilsėtis, bei girdėjo, kad nukentėjusysis vadino D. S. ,,krysa“ (t. 12, b. l. 178–180).

36. Nuteistasis A. O. neigia, kad nukentėjusiajam I. K., prieš įlipant į automobilį, buvo surištos rankos, o automobilyje jam niekas negrasino peiliu. Nuteistasis D. R. teisme išsakė tokią pačią poziciją. Tačiau netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl šių aplinkybių, kurios nuosekliai buvo nurodomos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo. Šių apeliacinių skundų argumentų kontekste aktualu pasisakyti apie tai, kad visi nuteistieji, tame tarpe ir A. O., duodami parodymus apie važiavimo iš pirties į ofiso patalpas, Paneriuose, aplinkybes, aiškino, kad jie važiavo toliau linksmintis (gerti), o I. K. su jais važiavo savo valia. Tai prieštarauja nustatytoms nagrinėjamoje byloje ir jau pirmiau aptartoms aplinkybėms, kurios patvirtina, kad savo valia nukentėjusysis pirties negalėjo palikti. Tai, kad buvo vežamas prieš savo valią, paliudijo ne tik pats I. K., bet ir liudytoja J. A., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai nukentėjusysis, po to, kai grįžo namo, pasakojo, kad buvo mušamas nestipriai antrame aukšte, o stipriausiai jį mušė, kai ji išvažiavo, paminėjo, kad buvo surištas. Nuteistųjų iškeltą versiją, kad visi važiavo toliau gerti, neatitinka paties nuteistojo D. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad ,,atvažiavę, biški pasėdėjo ir D. S. klausė I. K., kaip jis ruošiasi atiduoti skolą“. Šiuos parodymus nuteistasis D. R. patvirtino ir teisme (t. 12, b. l. 53). Nuteistasis M. M. teisme taip pat nurodė, kad D. S. klausė pas nukentėjusįjį, kaip jis atidavinės skolą (t. 12, b. l. 174). Iš aptartų parodymų matyti, kad tikslas, atvykus į patalpas Vilniuje, buvo ne toliau tęsti pasilinksminimą, o reikalauti iš nukentėjusiojo pinigų, kurių dar nebuvo gauta.

37. Pažymėtina, kad nuteistasis A. O. neneigia, kad net kelis kartus buvo užėjęs į patalpas Vilniuje, į kurias visi važiavo iš pirties, o antrą kartą patvirtino tenai buvęs ilgesnį laiką, susirašinėjęs su savo panele telefonu. Tai, kad jis buvo patalpose kartu su kitais bendravykdžiais, patvirtino ne tik nukentėjusysis I. K., bet ir D. S., nurodęs teisme, kad A. O. buvo užėjęs, nors ir trumpai, o ikiteisminio tyrimo metu paaiškinęs, kad visi penkiese užėjo į vidų, ir kad bute A. O. ,,landžiojo“ savo telefone. Be to nuteistasis M. M. teisme patikslino šias D. S. nurodytas aplinkybes, nurodęs, kad A. O. buvo užėjęs į butą, kalbėjo telefonu su savo panele ir, kad bute išbuvo per du kartus apie valandą. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia A. O., rodo, jog pastarasis minėtoje patalpoje kartu su kitais išbuvo ne „epizodiškai“, o pakankamai ilgą laiko tarpą.

38. Nuteistojo A. O. teigimu, kaip tik tai, kad jis nepripažįsta matęs ar girdėjęs, kad prieš I. K. būtų naudojamas smurtas ar reikalaujama kaltinime įvardinta pinigų suma, patvirtina, jog jis sako tiesą, nes, pasak A. O., apie nusikalstamą veiką jis nieko nesuprato ir nežinojo, įvykiuose neva dalyvavo tik epizodiškai, automobilyje grojo muzika ir buvo triukšminga, todėl negalėjo girdėti nei reikalavimų nukentėjusiajam, nei matyti prieš jį naudoto smurto, pirtyje kepė šašlykus, o patalpose Vilniuje buvo susikoncentravęs į bendravimą telefonu su savo drauge, prie PC ,,Mada“ ir bankomatų nebuvo išlipęs iš automobilio. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais A. O. teiginiais. Atsižvelgiant į nukentėjusiajam I. K. padarytus sužalojimus, jų pobūdį, taip pat laikotarpį, per kurį buvo atliekami prieš nukentėjusįjį nusikalstami veiksmai (beveik dvi paros), vietas, kuriose I. K. buvo laikomas prieš jo valią bei į kurias nukentėjusysis buvo vežamas, į ne savo noru imamus kreditus ir pastangas, siekiant šiuos pinigus išgryninti, taip pat į įsigyjamą turtą iš salonų PC ,,Mada“, nėra jokio pagrindo tikėti šia nuteistojo A. O., kuris betarpiškai dalyvavo visuose kaltinime jam inkriminuotose veiksmuose, versija, kad jis nesuprato, kad, panaudojus psichinę prievartą ir fizinį smurtą, buvo prievartaujamas nukentėjusiojo turtas. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog A. O. bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, nurodydamas, kad jis tik vairavo automobilį.

39. Tokios aplinkybės patvirtina, kad nors A. O. ir nesmurtavo prieš nukentėjusįjį bei neišreiškė jam aktyvių grasinimų, tačiau matė kitų bendrininkų veiksmus, be to, būdamas socialiai brandus bei turintis vidurinį išsilavinimą asmuo, t. y. gebantis pagal amžių ir išsilavinimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, negalėjo nesuprasti jų pavojingumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl visų dalyvavusių nusikaltimo įvykdyme asmenų (D. R., D. S., A. O. ir M. M.) bendrų veiksmų I. K. buvo psichologiškai įbaugintas. Akivaizdu, kad D. R., D. S., A. O. ir M. M. suvokė, jog jų reikalavimas yra neteisėtas, o jų veiksmai (vienų suduoti smūgiai ir psichologinė prievarta, kitų vežiojimas, atimant laisvę, neleidimas išeiti iš patalpų, saugojimas, kad nepabėgtų PC ,,Mada“ įsigyjant telefonus ir garso kolonėlę, suradus galimybę per kitą asmenį išgryninti ne savo valia paimtus vartojimo kreditus) patvirtina, kad visi veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusysis nurodė, kad keturiems asmenims jis pasipriešinti negalėjo, todėl, bijodamas ir neturėdamas kitos išeities, atidavė savo piniginę, telefoną, pasakė PIN kodus, vėliau – savo vardu paėmė vartojimo kreditus, ėjo kartu su nuteistaisiais įsigyti savo vardu mobiliuosius telefonus bei garso kolonėlę, pabijojo darbuotojui pasakyti, kad daiktus turi įsigyti prieš savo valią, ir tik pavykus išgryninti visus pagal vartojimo paskolas gautus pinigus bei nukentėjusiajam prižadėjus niekam nepranešti dėl įvykio, jis buvo paleistas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nukentėjusiojo bauginimo proceso metu suduoti smūgiai bei išsakyti grasinimai, kaip savarankiška psichinės prievartos forma, pirmiausia ir buvo nukreipti į nukentėjusiojo psichiką, taip siekiant paveikti nukentėjusiojo valios susiformavimo ar valios įgyvendinimo laisvę, t. y. laisvę pasirinkti būtent nuteistiesiems pageidaujamą elgesio variantą – šiuo atveju savo vardu imti kreditus ir įgyti savo vardu pageidaujamą nuteistųjų turtą. Visi pirmiau aptarti nuteistųjų veiksmai rodė ne tik panaudotą fizinį smurtą, bet ir kitų grasinimų realumą, nukentėjusiojo bauginimą. Tai, kad grasinimus išsakė ne visi nuteistieji, tačiau panaudoto smurto kontekste ir tai, kad nukentėjusysis buvo vienas, o nuteistieji keturiese, akivaizdu, kad nukentėjusiajam grasinimai atrodė realūs ir iš tiesų jį įbaugino. Taigi, nuteistojo A. O. veiksmai taip pat buvo reikšmingi bauginant nukentėjusįjį, kartu ir psichinio poveikio būdu siekti visų nuteistųjų bendro reikalavimo iš nukentėjusiojo – kad būtų jiems perduota reikalaujama pinigų suma bei sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams įvykdyti ir juos papildė, t. y. A. O. savo veiksmais kartu su kitais nuteistaisiais realizavo nusikaltimo (turto prievartavimo) objektyviuosius požymius.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, kad D. R., A. O., M. M. ir D. S., kuriam mirus byla nutraukta, turtą prievartavo bendrininkų grupe. Bendrininkavimu pripažįstamas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

41. Kaip ir buvo pasisakyta pirmiau, susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Byloje nėra duomenų apie nuteistųjų išankstinį susitarimą kartu prievartauti turtą iš I. K., bet iš aptartų visų nuteistųjų, tame tarpe ir mirusio D. S., veiksmų matyti, jog jie veikė bendrai, kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, suprato vienas kito neteisėtus veiksmus, jiems pritarė ir juos papildė siekdami to paties tikslo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

42. Nagrinėjamoje byloje sandorių dėl vartojimo kreditų ir mobiliųjų ryšio telefonų, garso kolonėlės sudarymo, elektroninės priemonės bei jos naudmenų panaudojimo fakto, inicijuojant finansines operacijas, gautų vartojimo kredito sumų pervedimo ir išgryninimo per R. Š., nežinančio apie nuteistųjų nusikalstamą sumanymą, sąskaitą AB ,,SEB“ banke aplinkybės yra įrodytos objektyviais neginčytinais duomenims – savanoriškų ir reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo, jų apžiūros protokolais, kratos protokolais, ,,Bigbank“ AS filialo, AS Inbank filialo, UAB ,,Bitė Lietuva“, ,,Tele2“, ,,Moment credit“, ,,Telia Lietuva“ AB, ,,NEO Finance“ AB raštais dėl sudarytų sandorių ir pateiktais vaizdo stebėjimų kamerų vaizdo įrašais, tarnybiniais pranešimais, AB ,,SEB“ banko pateiktais R. Š. ir I. K. bankų sąskaitų išrašai (t. 2, b. l. 1–40; 77– 79; 95–96; 97–123; 125–134; 135–139; 142; 146– 152; 153–157; 168–175; t. 3, b. l. 2–9; 10–12; 20; 22–32; 41–45; 50–55; 56; 64–75; 86– 94; 97–100; t. 4, b. l. 63–73; 82–92; 98–103; 111–113; 114–118). Fakto, kad buvo paimti vartojimo kreditai ir įsigyti mobilieji telefonai bei garso kolonėlė I. K. vardu bei kad pinigai buvo vėliau išgryninti per nuteistojo M. M. brolio sąskaitą nei D. R., nei A. O. neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako. Šių, pirmosios instancijos teismo nuodugniai ištirtų, duomenų kontekste pabrėžtina, kad nors pradinis prievartavimo tikslas (15 000 eurų) nebuvo pasiektas, nuteistieji visgi priėmė dalį reikalautos sumos – 6777,21 eurų vertės turtą (du mobilaus ryšio telefonus „Huawei P30 lite 128 GB“, garso kolonėlę „JBL Xtreme 2“, mobilaus ryšio telefoną „Samsung S10E 128GB 4G++“, grynuosius pinigus, gautus pagal vartojimo kredito sutartis, sudarytas su „Bigbank AS“ filialas ir „AS Inbank“ filialas), t. y. tokio dydžio, kiek bendrovės, kuriose buvo imami vartojimo kreditai ir sudaromos sutartys dėl mobiliojo ryšio telefonų ir garso kolonėlės įsigijimo, atsiskaitant dalimis, nukentėjusiajam leido gauti pagal jo turimus įsipareigojimus ir gaunamas tvarias pajamas. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos smurtaujant ar grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012, 2K-433-507/2016). Šių aptariamų aplinkybių kontekste atmestinas ir nuteistojo D. R. apeliacinio skundo argumentas, kad neva tai, kad iš nukentėjusiojo nebuvo reikalaujama 15 000 eurų patvirtina aplinkybė, jog buvo paimtos tik dvi paskolos, o SEB bankuose turimų I. K. sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) išrašuose apie inicijuotas finansines operacijas, jų laiką, datą ir pervestas/išgrynintas pinigų sumas esantys duomenys, patvirtina, kad nuteistasis D. R., per tris kartus, t. y. 2020 m. sausio 7 d. 12.42 val., 12.43 val., 12.48 val., pasinaudojęs su sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) susieta I. K. mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos PIN kodu, pasisavino 706,65 eurus, kai tuo tarpu vartojimo kreditų sumos į šias I. K. sąskaitas buvo pervesti tik 2020 m. sausio 8 d. atitinkamai 3 130 eurai ir 2 150 eurai, todėl akivaizdu, kad anksčiau jis jų išsigryninti ir negalėjo. Kitų sumų I. K. sąskaitose, išskyrus 66,23 eurų likutį, aktualiu padarytų nusikalstamų veikų laikotarpiu nebuvo.

43. A. O. apeliacinio skundo argumentai, kad kaltinime nurodytas jo elgesys atitinka liudytojų M. S., A. L. ir R. Š. elgesį, tačiau tik jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas, o pastarieji byloje apklausti kaip liudytojai, yra taip pat atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. M. S., A. L. ir R. Š. nebuvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, todėl dėl jų byla nebuvo nagrinėjama teisme. Kita vertus, pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų, kurie nuodugniai ištirti pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad nei M. S., nei A. L., nei R. Š. bendrininkų grupe su D. S. ir nuteistaisiais D. R., M. M. ir A. O. būtų atlikę kokius nors objektyviuosius turto prievartavimo veiksmus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad A. O. elgesys buvo toks pats kaip ir liudytųjų M. S., A. L. ir R. Š..

44. Atmestini kaip nepagrįsti ir D. R. apeliacinio skundo argumentai, kad jo veiksmuose yra ne turto prievartavimo, o savavaldžiavimo požymių ir jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teisme, baigiamųjų kalbu metu, D. R. gynėja, palaikydama šią savo ginamojo apeliacinio skundo dalį, patikslino, kad jos ginamasis suprato, jog I. K. kažkam iš jo draugų skolingas, todėl jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą.

45. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikaltimus sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Nors išoriškai objektyvieji šių nusikaltimų požymiai yra panašūs, šiuos nusikaltimus skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra valdomas kito asmens, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę šios teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, ir esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Nuoseklioje teismų praktikoje nurodoma, kad paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Taigi, sprendžiant klausimą, kokio nusikaltimo, t. y. ar turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo , sudėties požymius atitinka kaltininko veiksmai, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433-507/2016, 2K-237-222/2017, 2K-215-895/2019, 2K-326-303/2019, 2K-242-719/2022).

46. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis atvažiavo į pirtį aiškintis aplinkybių dėl iš jo bute pavogtų pinigų. Nukentėjusysis I. K. nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad iš jo buvo reikalauta būtent 15 000 eurų ir būtent už tai, kad jis apkaltino pas jį buvusius S. O. ir D. S. vagyste. Nukentėjusiojo nurodytus parodymus iš dalies patvirtino liudytoja A. G., kuri, kaip jau minėta pirmiau, matė ne tik nukentėjusiajam suduotus smūgius, bet ir tai, kad po to, kai atvyko dar du nepažįstami jai vaikinai (M. M. ir M. S.), D. S. ir D. R. pradėjo kurti planus, kaip iš nukentėjusiojo gauti pinigų, kad reikia pastarojo vardu paimti kreditus, klausė jo, kiek jis turi pinigų; liudytoja J. A. girdėjo, kaip S. O. tvirtino, jog I. K. turi atsakyti už savo žodžius, jog jo elgesys nepriimtinas, o po to, kai I. K. nusileido iš antro aukšto, kažkas paklausė: „Ar tu supratai, kad esi kaltas?“, ir pastarasis, būdamas palaužtas, rodė, kad suprato; liudytojas M. S., kuris matė nukentėjusįjį sėdint prie stalo, jis jam atrodė nusiminęs, o paklaustas kodėl, atsakė, kad prisidarė kvailysčių, klaidų – ,,ja nagriob“. Aplinkybę, kad nukentėjusysis į pirtį atvyko aiškintis dėl iš jo buto dingusių pinigų ir įtarė vagyste pas jį buvusius D. S. ir S. O., patvirtino nuteistoji S. O., D. S., liudytojai A. G., J. A., A. L.. Nuteistasis D. R. neneigė, kad girdėjo, kaip D. S. ir nukentėjusysis ginčijosi dėl pavogtų pinigų. Tai, jog nukentėjusysis sakė ,,prisidariau nesąmonių“ parodė ir nuteistasis A. O. (t. 12, b. l. 178–180) bei D. S., ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad nukentėjusysis nusileidęs iš antro aukšto pasakė:,,prisibazarinau“ (t. 4 b. l. 152–155). Be to, liudytoja A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po savaitės D. S. jai susirašinėjimo metu paminėjo, kad prisidarė nesąmonių ir nori jas išspręsti, atsiskaityti su nukentėjusiuoju, pripažino, kad pasielgė negerai, bet savo elgesį teisino tuo, kad I. K. apkaltino jo pažįstamus vagyste.

47. Nors išskyrus patį nukentėjusįjį, nei vienas iš liudytojų, nenurodė, jog buvo reikalaujama būtent 15 000 eurų, tačiau vien dėl to nukentėjusiojo parodymų dėl prievartautos iš jo sumos atmesti kaip nepatikimų nėra jokio pagrindo. Teismų praktikoje pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju aptarti liudytojų ir nuteistųjų parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad buvo kilęs konfliktas dėl galimai iš I. K. bute pavogtų pinigų ir nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Be to, nukentėjusiojo parodymus, kad iš jo buvo reikalaujama ne skola D. S. draugui ,,V“, o būtent 15 000 eurų patvirtina ir nukentėjusiojo susirašinėjimas iš karto po aptariamų įvykių su liudytoja J. A.: N. K., atsakydamas į J. A. klausimus, kas vyko pirtyje, kaip grįžo namo ir pan. – ,,apie pinigus ir už ką jų pas mane prašė prie jūsų ar prie tavęs juk kalbėjo?“; ,,Už stalo kai sėdėjome vakare jau, neva aš juos įžeidžiau ,,po paniatjam“ (kriminalinis išsireiškimas apie nerašytas taisykles) ir už tai aš jiems skolingas ,,15k‘ (pastaba – 15 000) (t. 2, b. l. 37, 40), bei duomenys, nurodyti Bigbank AS, kad puslapyje www.bigbank.lt 2020 m. sausio 8 d. pildant vartojimo kredito paraišką buvo kreipiamasi dėl 15 000 eurų paskolos (t. 3, b. l. 2–9, 14).

48. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo nuteistojo D. R., o tuo pačiu ir D. S. parodymais, kad neva I. K. buvo skolingas bendram jo ir D. S. draugui, be to, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytiems teiginiams, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo skolą ,,V“, byloje nėra, juolab, kad D. S. ir I. K. iki nagrinėjamų šioje byloje įvykių net nepažinojo vienas kito, o versiją apie skolą ,,V“ D. S. iškėlė tik teisme, todėl nei vienas iš nuteistųjų negalėjo sąžiningai klysti, kad I. K. yra skolingas bendram jo ir D. S. draugui ir dėl to manyti, kad turi teisę į jo turtą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, spendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji D. R., A. O., M. M. ir D. S. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo I. K. arba sąžiningai klydo, manydami, kad toks pagrindas egzistuoja.

49. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvieji ir subjektyvieji D. R. ir A. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai yra neginčijamai įrodyti ir nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

50. D. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors jo manymu, jis kaltu prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo, tačiau ginčija savo veiksmų teisinį įvertinimą. Šie skundo argumentai atmetami.

51. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad prisipažinimu laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K- 145-139/2015). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 281- 942/2018, 2K-211-1073/2019 ir kt.).

52. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. R. dėl jam inkriminuoto didelės vertės turto prievartavimo kaltu neprisipažino nei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Iš byloje pirmiau šiame nuosprendyje įvertintų ir nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis D. R., duodamas parodymus apie padarytą prieš nukentėjusįjį turto prievartavimą, nebuvo nuoširdus, savanoriškai neatskleidė visų tikrųjų padarytų nusikaltimo aplinkybių, neigė bylai reikšmingus faktus (t. y. kad veikdamas kartu su bendrininkais reikalavo iš nukentėjusiojo didelės vertės turto, naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir psichinę prievartą; kad nukentėjusysis prieš savo valią ėmė kreditus ir t. t.). Akivaizdu, kad tokių nuteistojo D. R. parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nelaikytinas savanorišku prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nerodo jo nuoširdumo, kritiško savo elgesio vertinimo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažinta D. R. pagrįstai.

53. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį (2023 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Sprendžiant dėl prievartauto turto vertės pagal BK 190 straipsnį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija), taikomas nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs MGL dydis (50 Eur). Iš bylos duomenų matyti, kad iš nukentėjusiojo I. K. prievartauto turto vertė 15 000 Eur, kas atitinka 300 MGL, ir pagal šiuo metu galiojantį BK nelaikytina nei labai didele, nei didele. Tačiau naujoji BK 181 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta atsakomybė ne tik už didelės vertės (viršijančios 400 MGL dydžio sumą, bet neviršijančios 900 MGL dydžio sumos) turto prievartavimą bei ir už prievartavimą panaudojant fizinį smurtą ar atėmus asmeniui laisvę, sankcija yra švelnesnė, todėl D. R. ir A. O. nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X- 1233 redakcijos) perkvalifikuojama į BK 181 straipsnio 2 dalį (nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojanti įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją).

54. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis M. M. irgi nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 3 straipsnio 2 dalies ir BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nuteistojo M. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuoja irgi į BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija) tais pačiais pagrindais kaip ir nuteistiesiems D. R. ir A. O..

Dėl nuteistiesiems A. O. ir D. R. paskirtų bausmių

55. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

56. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. O. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, t. y. vos mažesnę nei kitam nusikalstamos veikos bendrininkui, tinkamai bausmės neindividualizavo, todėl jam paskyrė per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė ne tik į jo antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme (smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, jokios materialinės naudos negavo), bet ir į jo asmenybę, o būtent, kad jis, vykstant ikiteisminiam tyrimui, dirbo, turėjo legalias pajamas, turi pastovią gyvenamąją vietą ir pakankamai stiprius socialinius ryšius (tėvus, draugę), nors praeityje buvo teistas, tačiau tik už nesunkias nusikalstamas veikas. Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde nurodydamas, kad su bausme ir jos bendrinimu nesutinka, tokių savo teiginių iš vis neargumentavo. Nuteistojo gynėja apeliaciniame teisme, baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jos manymu, ir kitos D. R. inkriminuotos veikos yra susijusios su nukentėjusiojo turto prievartavimo sudėties realizavimu, todėl visi D. R. nusikaltimai yra padaryti idealiąja sutaptimi ir pirmosios instancijos teismas paskirtas bausmes turėjo bendrinti apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą bendrinimo taisyklę ir griežtesne bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje padarymą, apimti kitas švelnesnes bausmes. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliantų argumentais.

57. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 181 straipsnio 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X- 1233 redakcija) sankcija numatė tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 8 metų. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu visiems nuteistiesiems pagal BK 181 straipsnio 3 dalį teismas paskyrė ne vienodo dydžio, tačiau mažesnes nei sankcijos vidurkis bausmes, atitinkamai nuteistajam A. O. paskirdamas 5 (penkerių) metų, o nuteistajam D. R. – 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Sprendimą skirti būtent tokio dydžio bausmes, apygardos teismas motyvavo, nors ir lakoniškai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė jokių A. O. ir D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė apie tai, kad padaryta nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, atsižvelgė į nuteistųjų kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, t. y. kad abu ne kartą teisti, A. O. – 4 kartus, D. R. – 16 kartų, jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiems teistumams, be to, po nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti šioje byloje, padarymo abiejų nuteistųjų atžvilgiu buvo priimti kiti apkaltinamieji nuosprendžiai. Taip pat teismas nuosprendyje aptarė ir jų socialines bei šeimines aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abiem nuteistiesiems turi būti skiriamos laisvės atėmimo bausmės, o parinkdamas nuteistiesiems ne vienodo dydžio bausmes, kolegijos nuomone, atsižvelgė ir į skirtingą nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme.

58. Todėl nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. O. skundo argumentais, kad jam buvo parinkta neindividualizuota bausmė. Nustatytų bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad visi nuteistieji elgėsi tyčia, nusikalstama veika buvo tęstinė ir truko tam tikrą laikotarpį (beveik dvi paras), reikalaujama iš nukentėjusiojo pinigų suma pagal galiojančią nusikaltimo įvykdymo metu įstatymo redakciją buvo labai didelė. Kaip nurodė nuosekliai pats nukentėjusysis jis patyrė didelį stresą, buvo įbaugintas, po įvykio jautė baimę, jam prasidėjo nemiga. Jau buvo pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino visus nuteistuosius aptariamo nusikaltimo bendravykdžiais, todėl net tai, kad A. O. nenaudojo tiesiogiai smurto prieš nukentėjusįjį I. K., visgi visų nuteistųjų dalyvavimas nusikaltime buvo aktyvus ir betarpiškas, nors kiekvieno vaidmuo ir dalyvavimo nusikaltime pobūdis buvo skirtingi. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netiksliai A. O. tam tikras socialines ar šeimines aplinkybes, t. y. nepaminėjo, kad jis kažkurį laikotarpį, tiriant bylą ikiteisminio tyrimo metu, dirbo, ir kad turi draugę, tėvus, nesudaro pagrindo išvadai, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė.

59. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos pagal tuo metu galiojančios redakcijos baudžiamąjį įstatymą (BK 181 straipsnio 3 dalį) bausmės yra teisingos. Tačiau perkvalifikavus nuteistųjų A. O. ir nuteistojo D. R. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) į BK 181straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), turi būti sprendžiamas naujų bausmių paskyrimo klausimas. Dar kartą įvertinus šiame nuosprendyje jau išdėstytus bausmės skyrimo argumentus, A. O. ir D. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) skiriamos irgi mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės.

60. Iš dalies tenkinant nuteistųjų A. O. ir D. R. apeliacinius skundus dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo, skiriant nuteistiesiems subendrintas bausmes, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

61. BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei padaromos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodyti bausmių apėmimo būdo taikymo pagrindai yra išsamūs. Būtent šios nuostatos teismas nesilaikė, nes bendrindamas bausmes, neparinko nuteistajam A. O. palankesnio būdo. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei rezoliucinės dalies matyti, kad nuteistajam A. O. (kaip beje ir kitiems šios bylos nuteistiesiems D. R. ir M. M.), pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė bausmė buvo subendrinta su ankstesniais teismų nuosprendžiais nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, t. y. nuosprendžio rezoliucinėje ir aprašomojoje dalyse nenurodant BK 63 straipsnio dalies, numatančios bausmių bendrinimo būdą, be nuorodos į atitinkamą įstatymo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu visiems nuteistiesiems, t. y. A. O., D. R. ir M. M. buvo paskirtos naujos bausmės, perkvalifikavus BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, be kita ko, bus ištaisomas ir šis nustatytas skundžiamame nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išsprendus nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinimo klausimą.

62. BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama tyčiniams sunkiems nusikaltimams, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyje, t. y. pagal kurias A. O. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. baudžiamuosius įsakymus (pastaraisiais dviem baudžiamaisiais įsakymais paskirtos bausmės subendrintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi) pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnį priskiriamos atitinkamai tyčiniams nesunkiems nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams. Tad, kaip matyti, šios nusikalstamos ir įstatymu uždraustos veikos pagal BK 11, 12 straipsnius priskiriamos ir skirtingoms rūšims, ir skirtingoms kategorijoms, ir labai skiriasi pagal pavojingumą. Todėl teismas, visas paskirtas bausmes subendrindamas dalinio sudėjimo būdu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnį). Teismas šiuo atveju už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 181 straipsnio 3 dalį turėjo subendrinti apėmimo būdu, taip, kaip tai numatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos subendrintos bausmės, o ši pirmosios instancijos teismo klaida ištaisoma iš naujo subendrinant A. O. vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi paskirtą jam šiuo nuosprendžiu už perkvalifikuotą nusikalstamą veiką pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 181 straipsnio 2 dalį bausmę su pirmesniais jo atžvilgiu priimtais baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi.

63. Nuteistojo D. R. gynėjos teigimu, jos ginamajam visos šioje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sudėtį, todėl pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą teismai už jas paskirtas bausmes turėjo subendrinti tik bausmių apėmimo, o ne kartu taikydami ir dalinio sudėjimo būdą. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu sutinka tik iš dalies.

64. BK neapibrėžia idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, todėl šis terminas yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokiais atvejais, kai pagal analogišką nusikalstamą schemą, kokia nustatyta ir šioje byloje, kai asmuo daro kelias nusikalstamas veikas kvalifikuojamos kaip idealioji sutaptis tik veikos, nurodytos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio atitinkamoje dalyje. Veika, nurodyta BK 214 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip sudaranti realiąją sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2010, 2K- 508/2014, 2A-7-489/2018). Toks kasacinės instancijos teismo išaiškinimas reikšmingas ir sprendžiant D. R. paskirtų bausmių bendrinimo klausimą.

65. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, D. R. veikos, kvalifikuotos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (veika 2020 m. sausio 7 d., parduotuvė „Maxima“, UAB „Takuras“ degalinė) bei pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį (2020 m. sausio 8 d. veika), pirmosios instancijos teismo buvo vertinamos kaip idealioji sutaptis ir už šias nusikalstamas veikas nuteistajam buvo paskirtos subendrintos bausmės, taikant bausmių apėmimo principą, kaip nurodyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Tačiau už BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, vadovaujantis 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, su kitomis buvo subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą.

66. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visus D. R. turto prievartavimo, sukčiavimo, elektroninių mokėjimo priemonių bei asmens dokumento neteisėto įgijimo ir panaudojimo, taip pat neteisėto prisijungimo prie informacinių sistemų veiksmus ir su tuo susijusius nusikaltimus, sprendžia, kad nuteistasis D. R. turėjo vieningą sumanymą su bendrininkais (D. S., D. R. ir M. M.) padaryti turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 3 dalis), kurį vykdydamas, grasino nukentėjusiajam I. K. peiliu ir, šiuo mosuodamas prie nukentėjusiojo kojų bei bauginęs jį, neteisėtai įgijo I. K. vardu išduotą banko mokėjimo kortelę ir PIN kodus (kortelės bei elektroninės bankininkystės). Šią mokėjimo kortelę vėliau neteisėtai panaudojo, kai atsiskaitinėjo 2020 m. sausio 7 d. parduotuvėje ,,Maxima“ ir ,,Takuras“ degalinėje (215 straipsnio 1 dalis ir BK 182 straipsnio 1 dalis), t. y. darydamas sukčiavimą, o tapatybės patvirtinimo duomenis ir asmens dokumentą – vėliau, t. y. 2020 m. sausio 8 d. jungdamasis neteisėtai prie AB SEB bankas I. K. elektroninės bankininkystės, kuomet neteisėtai inicijavo finansines operacijas (BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį) bei I. K. vardu teikdamas duomenis dėl vartojimo kredito UAB ,,Moment credit“ tinklapyje (302 straipsnio 1 dalis). Idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikalstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7- 92/2005, 2K-P-78/2012, 2A-7-4-699/2015, 2K-345-507/2015, 2K- 196- 788/2017 ir kt.). Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, pagrįstai sprendžiama, kad neteisėtas I. K. banko mokėjimo kortelės įsigijimas turto prievartavimo metu sudaro šių nusikalstamų veikų idealią sudėtį ir pirmosios instancijos teismas, paskirtas bausmes pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, turėjo subendrinti ne dalinio, o apėmimo būdu, taip, kaip tai numatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnis). Tačiau teigti, kad kiti, atskirais nuteistojo D. R. nusikalstamais veiksmais padaryti nusikaltimai iš anksto buvo apjungti vieningo sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo – turto prievartavimo, kaip teigia nuteistojo ginėja, nėra pagrindo.

67. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, ši pirmosios instancijos teismo klaida ištaisoma iš naujo subendrinant D. R., vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, jam šiuo nuosprendžiu už perkvalifikuotą nusikalstamą veiką pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Su kitomis tuo pačiu nuosprendžiu paskirtomis bausmės, kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pirma pritaikius bausmių apėmimą, o po to dalinio sudėjimo būdą, subendrinama kaip tai numato BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos.

68. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei rezoliucinės dalies matyti, kad nuteistajam D. R. pirmosios instancijos teismo paskirta subendrinta bausmė už atskiras nusikalstamas veikas dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi. Kaip ir pirmiau aptartu nuteistojo A. O. bausmių su ankstesniais nuosprendžiais subendrinimo atveju teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje ir aprašomojoje dalyse, nenurodydamas BK 63 straipsnio dalies, numatančios bausmių bendrinimo būdą. Teisėjų kolegija pastebi, kad D. R. teismas teisingai nurodė, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme bendrinama dalinio sudėjimo būdu, tačiau tai padarė be nuorodos į atitinkamą įstatymo dalį. Šis netikslumas laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu, todėl ištaisomas, iš naujo išsprendus nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimo klausimą, nurodant, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu D. R. paskirta nauja laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrinama su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 ir 4 dalimis.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

69. Nuteistasis A. O. apeliaciniame skunde be kita ko prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Toks nuteistojo apeliacinio skundo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

70. Šiuo nuosprendžiu nuteistojo A. O. nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, nustatyta, kad A. O. padarė vieną nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). A. O., kaip jau buvo pasisakyta pirmiau 59 punkte, už šį nusikaltimą skirtina galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijos vidurkis, o būtent laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams. Taigi formaliai A. O. atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau BK 75 straipsnio taikymui reikia nustatyti ne tik formaliųjų kriterijų atitikimą įstatymui, bet ir įvertinti, ar bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, visgi bausmės tikslai bus pasiekti, A. O. tik realiai atliekant paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame nuosprendyje pirmiau išdėstytos nuteistąjį A. O. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje jis nedarys naujų pavojingų nusikalstamų veikų: nusikalto būdamas teistu, po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą yra pripažintas kaltu nagrinėjamoje byloje, jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, jo atžvilgiu, kaip ir buvo pasisakyta pirmiau, priimti ne tik tris baudžiamieji įsakymai (t. 6, b. l. 156–157; t. 14, b. l. 10– 15; 16–20), bet ir dar du nuosprendžiai, kuriais jis pripažintas kaltu: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. – pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Kaip matyti, naujais nuosprendžiais jis pripažintas kaltu tame tarpe ir dėl nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams padarymo. Šioje byloje jis padarė nusikalstamą veiką dėl savanaudiškų paskatų, anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 133–146). Ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam A. O. buvo skiriamos tame tarpe ir švelnesnės bausmės – bauda, areštas, tačiau jos auklėjamojo poveikio neturėjo. Taigi, teismo jam parodytas pasitikėjimas paskiriant švelnesnes bausmės rūšis, nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė, būdamas ne kartą teistas ir puikiai suvokdamas nusikalstamų veikų darymo pasekmes, jis sąmoningai toliau daro nusikaltimus. Tai rodo, kad A. O. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus.

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo A. O. padaryta veika, tiek su jo asmenybe, visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog A. O. paskirtos šiuo nuosprendžiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam M. M. paskirtos bausmės

73. Teisėjų kolegija, nustatydama nuteistajam už turto prievartavimą bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad nuteistasis padarė baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą. Nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad M. M. anksčiau teistas 10 kartų, ne kartą baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 99–107), būdamas suimtas nagrinėjamoje byloje sudarė santuoką, dirba. M. M. vaidmuo padarant turto prievartavimą prieš I. K. buvo svarbus, jis, kaip ir A. O. dalyvavo betarpiškai tiek vežant I. K. automobiliu į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas patalpas, tiek laikant pastarąjį tose patalpose, lydėjo I. K. PC ,,Mada“ ir saugojo, kad šis nepabėgtų, tuo tęsdamas psichologinį spaudimą, iki kol pastarasis pasirašė sutartį su Bigbank AS filialu dėl vartojimo kredito gavimo ir įsigijo mobiliojo ryšio telefonus bei garso kolonėlę, vėliau surado galimybę per savo brolį R. Š. išgryninti vartojimo kreditais paimtas sumas. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nuteistajam M. M. skiriama laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, paskyrus kitokią bausmės rūšį, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmės dydį nuteistajam teisėjų kolegija nustato, atsižvelgdama į jo vaidmenį, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių nebuvimą bei jo asmenybę. Atsižvelgiant į šiame nuosprendyje jau išdėstytus argumentus dėl skirtinų nuteistajam A. O. bausmių ir jų subendrinimo būdo, šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) paskirta bausmė M. M. bendrinama bausmių apėmimo, o ne kaip neteisingai nurodė pirmosios instancijos teismas dalinio sudėjimo, būdu su jo atžvilgiu pirmiau Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, t. y. už nesunkų nusikaltimą, paskirta arešto bausme. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės, skiriant nuteistajam M. M. subendrintas bausmes, keistina (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio ir priteistų proceso išlaidų

74. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs S. O. kalta dėl nukentėjusiojo I. K. turto vagystės, tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį šioje dalyje ir priteisė iš S. O. 550 eurų turtinei žalai atlyginti. Taip pat lygiomis dalimis iš S. O., M. M., D. R., N. O. buvo priteistos nukentėjusiojo I. K. patirtos 1 000 eurų proceso išlaidos.

75. Panaikinus nuosprendžio dalį, kuria S. O. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priėmus naują sprendimą: S. O. išteisinus neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, išnyko teisinis pagrindas priteisti turtinės žalos atlyginimą iš išteisintosios S. O. (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo I. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintas ir iš S. O. priteista 550 eurų turtinei žalai atlyginti pakeičiama: nukentėjusiojo I. K. civilinis ieškinys dalyje dėl 550 eurų turtinės žalos atmetamas.

76. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi teisėjų kolegija S. O. atžvilgiu priima naują, išteisinamąjį nuosprendį, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta iš nuteistųjų S. O., M. M., D. R., A. O. išieškoti 1 000 eurų nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti, pakeičiama, pripažinus, kad šios 1 000 eurų dydžio procesinės išlaidos nukentėjusiajam I. K. lygiomis dalimis priteistinos iš nuteistųjų M. M., D. R. ir A. O. (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

77. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. sausio 10 d. ir 2024 m. sausio 12 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 24- 626/2024. Šiose pažymose nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. R. buvo patirtos 360 eurų, o nuteistajai S. O. – 473,75 eurų dydžio išlaidos. Šios išlaidos susidarė už gynėjo suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

78. Vertinant pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje tiek nuteistajam D. R., tiek nuteistajai S. O. gynėjai paskirti teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama, be kita ko, ir pagal šių nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie: D. R. atmestas, o S. O. patenkintas ir ji išteisinta šiuo nuosprendžiu. Duomenų apie nuteistojo D. R. turtinę padėtį byloje nėra, kaip ir duomenų, kad jis disponuotų kokiu nors turtu. Atsižvelgtina ir į tai, kad, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistasis D. R. turės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo galimybė sumokėti nurodytą sumą bus apsunkinta. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos išieškoti iš nuteistojo D. R. išlaidos, susidariusios už gynėjo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 – 4 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį dėl S. O. pripažinimo kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. O. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos ir S. O. paskirta subendrinta bausmė.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką S. O. įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas bei pagal Alytaus apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria S. O. palikta kardomoji priemonė suėmimas.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžio dalį, kuria iš S. O. priteista nukentėjusiajam I. K. 550 eurų turtinei žalai atlyginti ir šioje dalyje nukentėjusiojo I. K. civilinį ieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti:

A. O. (A. O.) nusikalstamą veiką, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą arešto bausmę bei 2021 m. gruodžio 3 d. ir 2021 m. gruodžio 21 d. baudžiamaisiais įsakymais paskirtas arešto bausmes, kurios subendrintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę A. O.– laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

D. R. nusikalstamą veiką, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X- 1233 redakcija), perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Šią bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirtomis ir subendrintomis apėmimo būdu bausmėmis pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (veikos įvykdytos 2020 m. sausio 7 d., parduotuvė „Maxima“, UAB „Takuras“ degalinė), pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį (veikos įvykdytos 2020 m. sausio 8 d.) bei su pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės (2 metus ir 8 mėnesius) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę D. R. – laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų 8 (aštuoniems) mėnesiams.

M. M. nusikalstamą veiką, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X- 1233 redakcija), perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę M. M. – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų priteistos proceso išlaidos ir ją išdėstyti:

Priteisti lygiomis dalimis iš nuteistųjų M. M., D. R., A. O. 1000 (vieno tūkstančio) eurų dydžio procesinių išlaidų atlyginimo nukentėjusiajam I. K..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo D. R. ir išteisintosios S. O. į valstybės biudžetą netenkinti.