- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-727-730/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08041-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gedlito transportas“
- Atsakovas
- S. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Gedlito transportas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gedlito transportas“ ieškinį atsakovui S. K. dėl darbo ginčo nagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: priteisti iš atsakovo 15 215,64 Eur dydžio turtinę žalą, kurią sudaro 3 000 Eur neatlyginta franšizė; 5 723,30 Eur nuostoliai už vilkiko nuomą, 433,74 Eur nuostoliai už išsiliejusį kurą ir 6058,60 Eur negautų pajamų. Nurodo, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį dėl didelio nerūpestingumo prilyginamo tyčiai, todėl turi atlyginti visus darbdaviui padarytus nuostolius. Nurodo, kad šalys 2020 m. sausio 20 d. sudarė darbo sutartį ir ieškovė priėmė atsakovą dirbti krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose. Ieškovas darbo funkcijų vykdymo metu buvo komandiruotas, jam buvo perduotas vilkikas be esminių pažeidimų. Komandiruotės metu 2020 m. birželio 7 d. Švedijoje, netoli esančio (duomenys neskelbtini) miesto, nesuvaldęs vilkiko ir puspriekabės atsakovas nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė ant šono. Atsakovas grįžęs į Lietuvos Respubliką darbo sutartį nutraukė. Teigia, kad eismo įvykio metu atsakovas veikė nerūpestingai, nepasirinko saugaus greičio. Nurodo, kad dėl atsakovo nerūpestingo veikimo vykdant darbines funkcijas dėl ko patyrė 15 215,64 Eur dydžio žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovė siekia dirbtinai didinti reikalavimo sumą, taip siekdama bent dalies pradinio reikalavimo kurį išnagrinėjo darbo ginčų komisija patenkinimo. Pažymi, kad ieškovė nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl jos reikalavimų suma vis didėjo kelis kartus. Teigia, kad ieškovė nenurodo, kokias pareigas, kaip transporto priemonės vairuotojas, atsakovas pažeidė. Byloje nepateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad avarija įvyko dėl konkretaus atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo. Teigia, kad važiuojant saugiu greičiu automobilį staiga pradėjo traukti į dešinę pusę ir jis nebegalėjo jo išsukti į kairę pusę užsilenkiančiu keliu. Dėl tokios automobilio važiavimo trajektorijos, jo dešinieji ratai nuvažiavo nuo kelio ir automobilis pradėjo virsti ant šono. Kadangi tokios žymės yra tik dešinėje automobilio važiavimo trajektorijos dalyje, mano, kad tuo metu automobilio dešinėje pusėje stabdė, tikėtina, vienas kuris nors ratas. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas įvykį būtų sukėlęs tyčia. Ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, kurios pagrįstų teiginį, kad atsakovas šiuo atveju veikė tyčia, dėl ko sukėlė žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo 433,74 Eur turtinės žalos ir 10,26 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai ir priteisė iš ieškovės 1 940 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
3.1. Dėl faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių – ieškovės, darbdavio ir atsakovo, darbuotojo, kilo dėl darbdaviui padarytų turtinių nuostolių atlyginimo. Atsakovas vykdydamas darbines funkcijas buvo išsiųstas į komandiruotę Švedijoje. Ieškovė perdavė tvarkingas transporto priemones atsakovui. Atsakovas 2021 m. birželio 7 d. vykdydamas darbines funkcijas nesuvaldė vilkiko, dėl ko vilkikas su sąstatu nuvažiavo nuo kelio ir virto ant šono. Švedijos policija eismo įvykį apibūdino, kaip eismo įvyki be įtarimo nusikaltimu. Nustatyta, kad toje kelio atkarpoje, kur leistinas greitis 80 km/h, atsakovas važiavo 70-75 km/h. Eismo įvykio metu transporto priemonės sugadintos nepataisomai, krovinys apgadintas.
3.2. Dėl atsakovo kaltės teismas nurodė, jog ieškovė įrodinėja, jog atsakovas eismo įvykį sukėlė esant dideliam nerūpestingumui, o atsakovo teigimu ginčo situacija pasireiškia paprastam nerūpestingumui, ką konstatavo ir darbo ginčų komisija. Teismas atsižvelgęs tai, jog policija šiuo atveju nepadarė išvados, jog atsakovas pažeidė kelių eismo taisykles, į tai, jog atsakovas greičio neviršijo, tačiau nepasirinko saugaus greičio sukant į posūkį, į tai, jog atsakovas yra profesionalus vairuotojas, padarė išvadą, jog šiuo atveju atsakovo veiksmai pasireiškė paprastu nerūpestingumu.
3.3. Dėl nuostolių (frančizės ir nuostolių už vilkiko nuomą) teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimą dėl frančizės atlyginimo grindžia tuo, jog draudimo bendrovė atliko 3000 Eur išskaitą, atlyginant patirtus nuostolius. Teismas atsižvelgęs į tai, jog ieškovė sudarydama draudimo sutartį galėjo mažinti išskaitų sumą, į tai, jog atsakovas nebuvo šių santykių dalyvis, konstatavo, jog ieškovė neįrodė išskaitymų ir atsakovo veiksmų priežastinio ryšio. Dėl negautų pajamų teismas nurodė, kad ieškovės direktorius ir nuomotojos direktorius yra giminaičiai, vilkiko nuomą buvo tęsiama ir po įvykio, nors sutartis turėjo būti nutraukta, be to, nuomos santykiai negalėjo būti tęsiami žuvus objektui. Nurodė, jog ieškovė reikalavimus grindžia sąskaitomis, kuriose vilkikų skaičius yra sumažėjęs, todėl atsižvelgiant į įrodymų visetą, nusprendė reikalavimą atmesti, pažymėjo, jog nuostolius ieškovei atlygino draudimo bendrovė.
3.4. Dėl nuostolių (už išsiliejusį kurą ir negautas pajamas) teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų, kokią jos veiklos ir pajamų dalį sudaro krovinių vežimo veikla, abejotini ieškovės argumentai, jog apgadintas vilkikas generavo 8 procentus įmonės pelno, ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog dėl apgadinto vilkiko nebuvo įvykdytas pervežimas, todėl padarė išvadą, jog ieškovė negautų pajamų reikalavimo neįrodė. Dėl nuostolių už išsiliejusi kurą teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimą dėl 433,74 Eur vertės išsiliejusio kuro pagrindžia rašytiniai įrodymai, todėl nusprendė šį ieškovės reikalavimą tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti dalyse, kuriose netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 3000 Eur frančizės priteisimo, priteistos iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir šiose dalyse priimti naują sprendimą, ieškinį ginčijamose dalyse tenkinant ir priteisiant ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Dėl frančizės (3000 Eur nuostolių) priteisimo, nurodo kad draudimo bendrovė atlygino apeliantei nuostolius, tačiau atliko 3000 Eur išskaitą. Teigia, kad šiuo atveju išmokos sumokėtos atsakovui transporto priemonę vairuojant nepakankamai atidžiai, netinkamai vykdant darbines pareigas, ko pasėkoje dėl aplaidžių atsakovo veiksmų įmonė patyrė žalą. Pažymi, jog ties darbo ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo kaltę, tačiau nepagrįstai nepriteisė 3000 Eur nuostolių, kuriuo šiuo atveju yra tiesiogiai susiję su atsakovo veiksmais, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 153 straipsnio 1 dalį.
4.2. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė, į jas įtraukdamas ir išlaidas, patirtas darbo ginčų komisijoje. Teigia, kad DK 217 straipsnio 3 dalis, nustatanti, jog darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos, reiškia, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsnyje nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 217 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos ir patirtos išlaidos darbo ginčų komisijoje neturi būti atlyginamos.
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, nutarus tenkinti apeliantės apeliacinį skundą, prašo priteistinos žalos dydį sumažinti atsižvelgiant į apeliantės veiklos pobūdį, nutarus tenkinti apeliantės apeliacinį skundą ir priteisti žalos dėl besąlyginių išskaitų atlyginimą, prašo išdėstyti priteistos žalos mokėjimą dalimis, numatant, kad atsakovas priteistą sumą turi sumokėti Ieškovui kiekvieną mėnesį mokėdamas po 100 Eur sumą, priteisti atsakovui iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
5.1. Dėl frančizės (3000 Eur nuostolių) priteisimo, nurodo, kad apeliantės reikalaujama žala viršija 3 vidutinius atsakovo darbo užmokesčio dydžius, dėl ko toks reikalavimas negali būti tenkinamas, be to, apeliantė, vykdanti didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Pažymi, jog pati apeliantė pasirinko draudimo bendrovę, jos sąlygas, mokėjo mažesnes įmokas mainais į didesnę besąlyginę išskaitą, tokiu būdu bendrovėje gaudama didesnį pelną, todėl darbdavys negali perkelti darbuotojui neigiamų padarinių atsiradimo rizikos.
5.2. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodo, kad apeliantė iškraipo byloje pateiktų rašytinių įrodymų turinį. Mano, kad DK 217 straipsnio 3 dalies reguliavimas neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, todėl prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti, ar DK 217 straipsnio 3 dalyje numatytas reguliavimas, toje dalyje, kiek juo numatoma, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 135 straipsnio 1 daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
8. Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad DK 217 straipsnio 3 dalies reguliavimas neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, todėl prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti, ar DK 217 straipsnio 3 dalyje numatytas reguliavimas, toje dalyje, kiek juo numatoma, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 135 straipsnio 1 daliai.
9. Kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).
10. CPK 3 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymo leidėjas nenumato tokio bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą privalomumo tuo atveju, jeigu teismas neturi pagrindo matyti, kad įstatymas (arba kitas teisės aktas ar jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai.
11. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
12. Nagrinėjamu atveju apeliacinė instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog dėl DK 217 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklių išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, kurioje suformuluotos šiai bylai aktualios teisės taikymo taisyklės, į tai, jog teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamai įtikinamų argumentų jog DK 217 straipsnio 3 dalies reglamentavimas galimai neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio, į tai, jog tokių prieštaravimų ir abejonių dėl DK 217 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintiems principams teisėjų kolegija nenustatė (nutarties 11 punktas), nutaria atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
13. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyse, kuriose atmesti reikalavimai dėl 3000 Eur atliktos išskaitos (frančizės), kaip žalos, atlyginimo išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje ginčijamas reikalavimas dėl žalos priteisimo nurodo, kad šiuo atveju dėl atsakovo sukelto eismo įvykio draudimo bendrovė apeliantei atlygino žalą, atlikdama 3000 Eur išskaitą. Mano, kad šiuo atveju tarp atsakovo atliktų veiksmų – nepakankamai atidžiai vairuotos transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis ir atsiradusios žalos – draudimo bendrovės atliktos draudimo išskaitos, yra tiesioginis priežastinis ryšys, minėtos išlaidos yra apeliantės nuostoliai, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Mano, kad šiuo atveju pripažinus atsakovo kaltę, teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 153 straipsnio 1 dalį.
14. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad apeliantė ir atsakovas 2020 m. sausio 20 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas buvo priimtas tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovas 2021 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas į komandiruotę Švedijos Karalystėje, jam perduodant techniškai tvarkingą transporto priemonę – vilkiką su puspriekabe, kurios buvo apdraustos transporto priemonių kasko draudimu akcinėje bendrovėje „Lietuvos draudimas“, nustatant 1000 Eur neatlygintiną išskaitą kiekvienu draudiminio įvykio atveju. Atsakovas 2021 m. birželio 7 d. vairuodamas transporto priemonę, netoli (duomenys neskelbtini) miesto, jos nesuvaldė, dėl ko nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant šono. Eismo įvykį užfiksavę policijos pareigūnai 2021 m. birželio 7 d. pareiškime nurodė, jog įvykęs eismo įvykis apibūdinamas kaip: „eismo įvykis be įtarimo nusikaltimu“. Ištyrus byloje pateiktus vaizdo įrašus apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad prieš kelio ženklą „80“ atsakovas nuo 60 km/h greičio pradėjo jį didinti ir iki nuslystant nuo kelio atsakovas pasiekė apie 73 km/h greitį (vilkiko vaizdo kameros įrašo 1:53 min.). Vertinant pateiktą vaizdo įrašą nustatyta, kad eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant geram kelio matomumui, sausai kelio dangai. Iš pateiktų foto fiksacijų (Nr. DOK-52223) matyti, jog sunkvežimis nuslydęs nuo kelio vertėsi ant šono, dėl ko buvo apgadintas vilkikas, sąstatas ir vežamas krovinys. Šiuo atveju draudimo bendrovė atlygino apeliantei patirtus nuostolius atlikdama po tris išskaitas (po 1000 Eur) už vilkiką, puspriekabę ir krovinį.
15. Pirmiausia, vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl patirtų nuostolių atlyginimo draudimo bendrovei atlikus 3000 Eur išskaitą, pažymėtina, jog šalys neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje konstatuota, jog eismo įvykis buvo sukeltas esant vairuotojo paprastam nerūpestingumui, nenustačius didelio neatsargumo fakto (DK 153 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, jog atsakovas veikė tyčia ir sąmoningai, blogai vairavo vilkiką su priekaba, siekė sukelti eismo įvykį ir padaryti žalą darbdaviui ar veikė itin nerūpestingai ar aplaidžiai ją valdydamas. Kaip matyti iš byloje ištirtų rašytinių įrodymų ir pateiktų vaizdo įrašų visumos nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu atsakovas leistino greičio neviršijo, kelio matomumas ir dangos būklė buvo pakankamai gera (nutarties 14 punktas), o šiuo atveju eismo įvykis įvyko atsakovui tinkamai neįvertinus kelio reljefo, vairuojamos sunkiasvorės transporto priemonės valdymo aspektų, todėl šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo kaltė pasireiškė paprastu nerūpestingumu.
16. DK 151 straipsnis numato žalos atlyginimo sąlygas, pagal kurias kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. DK 152 straipsnis reglamentuoja atlygintinos turtinės žalos dydžio nustatymą, nustato žalos turinį, aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama nustatant jos dydį, taip pat atlygintinos turtinės žalos dydžio sumažinimo sąlygas. DK 153 straipsnis ir 154 straipsnis nustato darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas ir atvejus, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Teismas, spręsdamas darbdavio pareikštus reikalavimus darbuotojui dėl turtinės žalos atlyginimo, siekdamas teisingo teismo sprendimo priėmimo, turi užtikrinti visų šių įstatyminių nuostatų taikymą kiekvienai individualiai situacijai, atsižvelgdamas į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, nustatytus DK 2 straipsnio 1 dalyje, visų pirma teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos.
17. DK 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. DK 154 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
18. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos faktines aplinkybes (nutarties 14-15 punktai), darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas ir atlygintinos turtinės žalos dydžio sumažinimo sąlygas (nutarties 16-17 punktai), sutiktina su apeliantės argumentais, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog apeliantės patirti nuostoliai – draudimo išskaitos, yra tiesiogiai susiję su atsakovo, profesionalaus vairuotojo, atliktais veiksmais – sukeltu eismo įvykiu. Byloje ištirtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovas vairuodamas transporto priemonę nepasirinko saugaus greičio, tinkamai neįvertino kelio reljefo dėl ko kilo eismo įvykis. Šiuo atveju nėra abejonių, jog tarp atsakovo atliktų veiksmų ir atsiradusios žalos – atliktų 3000 Eur išskaitų yra priežastinis ryšys, todėl šie nuostoliai turi būti atlyginti. Kita vertus, šiuo atveju nustačius, jog atsakovo veiksmai pasireiškė paprastu nerūpestingumu (nutarties 15 punktas), nesutinkama su apeliante, jog atsakovas, kaip buvęs įmonės darbuotojas, privalo atlyginti visus šiuos apeliantės patirtus nuostolius, atsižvelgiant į darbo kodekse numatytas atlyginamos turtinės žalos ribas (nutarties 17 punktas).
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal 2020 m. sausio 20 d. šalių sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui nustatytas atlyginimas apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą padauginant iš 1,65 koeficiento (sutarties 1.3 punktas), tai yra atsakovo vidutinis trijų mėnesinių darbo užmokesčio dydis yra apie 2064,31 Eur (atskaičius mokesčius). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į DK 153 straipsnio 1 dalyje nustatytas turtines žalos atlyginimo ribas (nutarties 17 punktas), į atsakovo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydį – 2064,31 Eur, į tai, jog apeliantei priteisti ir 433,74 Eur nuostoliai už išsiliejusį kurą, į tai, kad šiuo atveju žala – besąlyginė draudiko išskaita, pasireiškė ir pačios apeliantės, kaip verslininkės, rizika, nustačius tokią draudimo sąlygą, kurioje numatyta besąlyginė išskaita, mažinant mokėtinos draudimo sumos dydį (DK 153 straipsnio 3 dalis), nutariama apeliantės reikalavimą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti apeliantei iš atsakovo patirtus nuostolius už draudimo bendrovės atliktas besąlygines išskaitas, bendrą priteistiną žalos dydį mažinant iki 1376,21 Eur sumos (DK 2 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 2 dalis, 153 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo.
20. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė, į jas įtraukdamas ir išlaidas, patirtas darbo ginčų komisijoje. Teigia, kad DK 217 straipsnio 3 dalis, nustatanti, jog darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos, reiškia, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsnyje nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 217 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos ir atsakovo patirtos išlaidos darbo ginčų komisijoje neturi būti atlyginamos.
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją konstatavo, jog ieškovės ieškinys patenkintas 3 procentais. Ieškovė byloje patyrė 342 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų ir atsakovas patyrė 2000 Eur advokato pagalbos išlaidas, į šias išlaidas įtraukiant ir advokato darbo laiko sąnaudas, atsakovą atstovaujant darbo ginčų komisijoje. Teismas atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas nusprendė apeliantei iš atsakovo priteisti 10,26 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovui iš apeliantės 1940 Eur bylinėjimosi išlaidų.
22. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnio 1 dalis).
23. Šioje byloje aktualiu klausimu aiškinant DK 217 straipsnio 3 dalį pažymėtina, kad DK 217 straipsnis reglamentuoja darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų kompetenciją. Pagal DK 216 straipsnio 1 dalį darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija, teismas. DK 217 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtinta nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Ši nuostata vertintina kaip imperatyvi. Ji aiškintina kaip apibrėžianti tiek darbo ginčų komisijos, tiek ir teismo kompetenciją dėl darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo.
24. Šiuo atveju atsižvelgiant į byloje keliamą klausimą dėl asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai jos buvo patirtos darbo ginčų komisijoje, atlyginimo, šiuo atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018 pateikta teisės aiškinimo taisyklė - DK 217 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsniu nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja; ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą.
25. Minėtoje nutartyje (nutarties 24 punktas) taip pat nurodyta, kad DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu, be kita ko, siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą darbo ginčų komisijoje labiau prieinamą darbuotojams, tai yra, kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į DK 217 straipsnio 3 dalies nuostatas (nutarties 23 punktas), jos taikymo taisykles (nutarties 24-25 punktai), sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, jog dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti atsakovas iš apeliantės yra patirtos šalių ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Pažymėtina, jog atsakovo atstovas pateikė pažymą – lentelę, kurioje apskaičiuotos bendros patirtos išlaidos, nurodant du dydžius - maksimalius dydžius bendrai 5643,36 Eur sumai, kuri grafoje pavadinta „,maksimaliai galima gauti“ ir gretimai - 2000 Eur bendra suma, kuri atitinkamoje grafoje pavadinta „Gauta ir prašoma priteisti“.
27. Kaip matyti iš šioje lentelėje esančių duomenų, į bendras patirtas išlaidas įtrauktos ir išlaidos patirtos darbų ginčų komisijoje – ‚atsiliepimo į prašymą darbo ginčų komisijai parengimas“ (nurodytas maksimalus galimas, o ne faktiškai sumokėtas dydis - 455,22 Eur), „pasirengimas ir atstovavimas darbo ginčų komisijos posėdyje“ (nurodytas maksimalus galimas gauti, o ne faktiškai sumokėtas dydis - 313,28 Eur). Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, apie faktiškai sumokėtas atsakovo lėšas atstovui jį atstovaujant darbo ginčų komisijoje, nustatyta, jog atsakovas faktiškai patyrė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų, darbo ginčų komisijoje (2021 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 2021-098). Atsižvelgiant į nutarties 22-23 punkte aptartą teisinį reglamentavimą, 24-25 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuojama, jog šiuo atveju atsakovui patirtos bylinėjimosi išlaidos darbo ginčų komisijoje (500 Eur) neturi būti atlyginamos ir šiuo atveju atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
28. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino ieškiniu pareikštus reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo (nutarties 19 punktas), tinkamai nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų (nutarties 27 punktas), nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
29. Apeliantė (ieškovė) pateikė rašytinius įrodymus jog patyrė šias bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme - 342 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų. Atsakovas patyrė 1500 Eur advokato pagalbos išlaidų (nutarties 27 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės reikalavimai patenkinti iš dalies (9 procentai), apeliantei atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, priteisiama 30,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir atsakovui iš apeliantės priteistina 1365 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporcijas, į tai, kad bylinėjimosi išlaidos priteistinos tiek apeliantei iš atsakovo, tiek atsakovui iš apeliantės, atliktinas šioms šalims vienai iš kitos priteistinų sumų tarpusavio įskaitymas, po kurio atsakovo naudai iš apeliantės priteistina 1365 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
31. Esant šioms aplinkybėms (nutarties 13-29 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl apeliantės patirtų nuostolių atlyginimo, neatsižvelgė į tai, jog atsakovo dalis reikalaujamų priteisti bylinėjimosi išlaidų buvo patirtos bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, dėl ko šiuo atveju jas priteisiant buvo pažeista DK 217 straipsnio 3 dalis, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal CPK 98 straipsnį, duomenys apie faktines patirtas bylinėjimosi išlaidas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
33. Apeliantė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 111 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (Nr. DOK-24037). Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 600 Eur advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą (Nr. DOK-26095).
34. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu pareiškė reikalavimus priteisti apeliantei iš atsakovo 3000 Eur nuostolių atlyginimo ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į, tai jog apeliantės apeliacinio skundo reikalavimai tenkinami iš dalies, laikytina, jog apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas 40 procentų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, apeliantei iš atsakovo priteisiama 44,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovui iš apeliantės priteisiama 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kadangi bylinėjimosi išlaidos priteistinos tiek apeliantei iš atsakovo, tiek atsakovui iš apeliantės, atliktinas šioms šalims vienai iš kitos priteistinų sumų tarpusavio įskaitymas, po kurio iš apeliantės atsakovo naudai priteistina 315,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti:
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gedlito transportas“ iš atsakovo S. K. priteista 433,74 Eur turtinės žalos atlyginimo ir priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gedlito transportas“ iš atsakovo S. K. 1376,21 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti atsakovo S. K. naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gedlito transportas“ 1365 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovui S. K. 315,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Gedlito transportas“.